Issuu on Google+

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr.9 (1290) • 2013 m. kovo 15 d.

Asmeninio arch. ir V.Skaraičio/BFL nuotr.

Religija

„Reuters“ nuotr.

Pirmasis Pranciškus

115 kardinolų sprendimas popiežiumi išrinkti Buenos Airių arkivyskupą J.M.Bergoglio pasirodė netikėtas. Naujasis popiežius – ne europietis. Be to, jis – jėzuitas. Jam jau 76 metai, jis nuo jaunystės turi sveikatos problemų.

3 psl. Visuomenė

A.Svarinskas: vienas su bėda I.Gelūno nuotr.

Cukriniu diabetu serganti penkiolikametė plungiškė I.Krivickaitė padėjo surinkti net 300 tūkst. litų vėžio kamuojamos dvejų metų mergaitės gydymui.

Didelių sveikatos bėdų turintis disidentas, monsinjoras A.Svarinskas kol kas nerūpi nei valstybei, nei Bažnyčiai. Galo su galu nesuduriantis 89 metų kovotojas už Lietuvos laisvę įsiskolino už gydymą.

4-5 psl. Mokslas

Matematika – jau ne lietuviams? Lietuvos mokslo premijų komisija šįmet nerado kam skirti 101 400 Lt vertės premijos. Neįprasta: pinigų yra, bet trūksta norinčių ir galinčių juos pasiimti. Kodėl? Profesorius A.Janulaitis konstatuoja: „Diplomų daug, o dirbti nėra kam.“

8-10 psl. Prezidento kanceliarijos nuotr.

Tyrimas

Svajonių verslas – biokuro katilinė Apsukrūs verslininkai Lietuvoje atrado naują būdą greitai ir beveik be jokios rizikos susižerti nemenką pelną – didmiesčiuose statyti nedideles biokuro katilines. Gyventojams nuo to šilumos kainos nemažėja, bet aukso gyslą atradusių verslininkų užmojus remia net prezidentė D.Grybauskaitė.

6-7 psl.


2 | Politika

Komentaras

15min • 2013 m. kovo 15 d.

22

15min.lt apklausa

PROC.

31

Rimvydas Valatka

PROC.

r.valatka@15min.lt

Kaip vertinate A.Butkevičiaus koalicijos sprendimą R.Paksą pasodinti šalia buvusių valstybės vadovų?

Mažesnysis brolis Nepatetiškas. Be perdėto pamaldumo. Kalbantis paprastais žodžiais. Bet įtaigus. Prikaustantis minią. Lyg žinotų kažkokią paslaptį, kaip paprastam „labas vakaras“ suteikti kitą, aukštesnę prasmę. Intelektualus kaip Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Bet kitoks. Toks pirmasis įspūdis apie popiežių Pranciškų. Ne tik todėl, kad išrinktas Katalikų bažnyčios galva, Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio pirmasis iš popiežių pasirinko Pranciškaus vardą. Bet ir todėl. Kuo turtingo drabužių pirklio sūnus Giovanni di Bernardone, galėjęs tapti riteriu, bet išgarsėjęs kaip šventasis Pranciškus Asyžietis (1182–1226), buvo kitoks vienuolis? Kuo popiežius Pranciškus gali būti kitoks popiežius, jei rinkosi Pranciškaus vardą? Išdalijęs turtą vargšams ir virve persirišęs nudryžusį apsiaustą, Pranciškus ne bėgo nuo pasaulio, kaip kiti XIII a. pr. vienuoliai, o mėgavosi pasaulio kūriniais, taip primenančiais jų Kūrėją. Su pasekėjais, kuriuos imta vadinti mažesniaisiais broliais, rūpinosi raupsuotaisiais. Skleidė meilę. Nesipyko su humoru. Sakoma, net paukščiams patikdavo Pranciškaus pamokslai. Bet labiausiai jis rūpindavosi miestais. Čia skelbė Šv. Raštą ir gyveno skurde. „Viešpatie, leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida, viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės“, – skelbė Pranciškonų ordino įkūrėjas.

Pritariu, jis jau atkentėjo už savo nuodėmes (5509) 22 proc.

R.Paksui reikėtų atskiros vietos su užrašu „Pašalintas prezidentas“ (3375) 13 proc.

Nepritariu: priesaiką sulaužiusiam žmogui – ten ne vieta (8565) 34 proc.

Išpūstas muilo burbulas – koks skirtumas, kur žmogus sėdi? (7931) 31 proc.

Apklausoje dalyvavo 25380 žmonių

13

34

PROC.

PROC.

Paralelės tarp Pranciškaus Asyžiečio ir popiežiaus Pranciškaus – matomos. Krikščionys Pranciškų Asyžietį garbina kaip garsiausią į Kristų panašų žmogų. Paralelės tarp Pranciškaus Asyžiečio ir popiežiaus Pranciškaus – lengvai nubrėžiamos. Būsimasis popiežius gimė italo imigranto šeimoje ir turėjo tapti chemiku. Bet tapo vienuoliu jėzuitu. Tapsiančiu pirmuoju popiežiumi iš Lotynų Amerikos. Dėstė literatūrą, psichologiją ir filosofiją. Būdamas jėzuitas pirmasis iš popiežių pasirinko Pranciškaus vardą. Dar anksčiau – Asyžiečio gyvenimo būdą. Paskirtas arkivyskupu, nepersikėlė į rūmus. Toliau gyveno kukliame bute. Važinėjo ne arkivyskupo limuzinu su vairuotoju, o autobusu. Pats gaminosi valgį. Jautrus skurdui. Bet nė iš tolo neprimena rėkaujančių ant kiekvieno kampo socialistų. Kalbėdamas apie skurdą būsimasis popiežius pabrėždavo asmeninį tobulėjimą, o ne socialistines reformas. Apskritai jautrus. Griežtai išpeikė kunigus, atsisakančius krikštyti nesantuokinius vaikus, tokią nuostatą pavadindamas veidmainišku neoklerikalizmu. Plovė kojas AIDS sergantiems. O koks skirtumas, ar popiežius jėzuitas yra panašus į Pranciškų Asyžietį, ar ne, gali paklausti skeptikas, mojantis ranka į Bažnyčią kaip atgyveną. Klausimas lyg ir neatremiamas. Bent iš primityvaus laicisto varpinės. Šį klausimą galima pritaikyti bet kuriai žmonijos sričiai. Tik ar toks jis jau triuškinamas? Jei būtų toks neatremiamas, kodėl tada jo apologetai iki pamėlynavimo bandė nuginčyti, net diskredituoti Benediktą XVI ir visą Bažnyčią per jį? Matyt, skirtumas yra vis dėlto.

Rimo Valeikio pieš.

Savaitės sugrįžimas

Piloto sparnai Rolandas Paksas koalicijos partnerių dėka atgavo teisę per šventes sėdėti šalia buvusių valstybės vadovų. Ta proga Rolis pakeitė savo oficialų titulą: dabar jis ne Pašalintas, o Sugrąžintas prezidentas.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Vyr. red. 1-asis pavaduotojas r.celencevicius@15min.lt

Asta Cibienė Vyr. redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

70000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.


„LaPresse“ nuotr.

Religija | 3

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Į gatves einančios Bažnyčios popiežius

Pranciškus „Habemus Papam“, – trečiadienio vakarą tikinčiųjų miniai Šv. Petro aikštėje paskelbė vyriausias amžiumi konklavos kardinolas ir pristatė pasauliui Buenos Airių arkivyskupą Jorge Mario Bergoglio – popiežių Pranciškų. Iš pradžių 115 kardinolų sprendimas daugeliui pasirodė netikėtas. Naujasis popiežius – ne europietis. Be to, jis – jėzuitas. Iš papabile (t.y. tikėtinų kandidatų į popiežius) favoritų sąrašo tėvą Jorge visi buvo išbraukę ir dėl jo amžiaus – jam jau 76 metai. Nerimą kėlė ir tai, kad dar jaunystėje popiežiui dėl infekcijos buvo pašalintas vienas plautis. Kitais atžvilgiais kardinolas J.M.Bergoglio buvo tradiciškas kandidatas. Jis kilęs iš italų šeimos, o teologijos reikaluose laikosi konservatyvios linijos – tvirtai palaiko Vatikano poziciją dėl abortų, vienalyčių santuokų, moterų įšventinimo. Ir dėl to nevengia suremti ietis su dabartine Argentinos valdžia.

Artumą paprastiems žmonėms J.M.Bergoglio visada pabrėžė ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimo būdu. Ir kritika, ir pagyrimai Priekaištų Buenos Airių arkivyskupas buvo sulaukęs taip pat ir dėl esą pasyvios laikysenos 1976–1983 metais, kai Argentiną valdė karinė chunta. Tais metais kariškiai pagrobė, nukankino ir nužudė daugiau nei 30 tūkst. žmonių, o įtakingam Jėzuitų ordinui tuo metu vadovavęs J.M.Bergoglio kaltintas apie tai žinojęs, tačiau nieko nedaręs. Vis dėlto daugelis argentiniečių kardinolą J.M.Bergoglio – tėvą Jorge, kaip jis prašė jį vadinti – giria ir vadina aistringu vargšų ir bedalių gynėju. 2001 m. jis nustebino vienos Buenos Airių ligoninės darbuotojų paprašęs atnešti ąsotį vandens. Su tuo vandeniu kunigas nuplovė kojas dvylikai AIDS sergančių pacientų, parodydamas nuolankumą, kurio turėtų laikytis Kristaus Bažnyčia. Pabučiavęs ligonių kojas, J.M.Bergoglio susirinkusiems žurnalistams ištarė, kad „visuomenė pamiršta ligonius ir vargšus“.

Dar griežtesnė kritika kunigams iš jo lūpų pasigirdo pernai rugsėjį: „Turime kunigų, atsisakančių krikštyti vienišų motinų vaikus, nes jie nebuvo pradėti šventoje santuokoje. Tie kunigai yra šių dienų veidmainiai. Jie klerikalizuoja Bažnyčią. Jie atskiria Dievo vaikus nuo išganymo. O nelaiminga moteris, kuri užuot grąžinusi vaiką kūrėjui išdrįso jį atvesti į šį pasaulį, priversta klajoti iš vienos parapijos į kitą, kad jį pakrikštytų!“ Sparčiai kopė karjeros laiptais J.M.Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Buenos Airėse. Jo tėvas – emigrantas iš Italijos Turino regiono, paprastas geležinkelių darbininkas. Motina Regina – namų šeimininkė. Šeimoje iš viso augo penki vaikai. Iš pradžių J.M.Bergoglio studijavo chemiją, tačiau metė mokslus ir palyginti vėlai – sulaukęs 21-erių – įstojo į kunigų seminariją. Tuo metu jam į plaučius įsimetė infekcija. Vieną plautį teko pašalinti. Studijuodamas būsimasis popiežius domėjosi ne tik teologija, bet ir tokiais pasaulietiniais dalykais kaip psichologija ir literatūra. Kunigo įžadus jis davė prieš pat 33-iąjį gimtadienį ir nuo to laiko sparčiai kopė karjeros laiptais. Po ketverių metų tapo visos Argentinos jėzuitų vadovu, 1998 m. jam patikėta Buenos Airių arkivyskupija, o netrukus popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu. Praeities šešėliai Metai, kai J.M.Bergoglio vadovavo Jėzuitų ordinui, sutapo su Argentiną valdžiusios karinės chuntos nusikaltimais.

Antroji religija Argentiniečių kardinolo išrinkimas Romos katalikų bažnyčios vadovu pradžiugino ne tik šios Lotynų Amerikos šalies tikinčiuosius, bet ir futbolo gerbėjus. Sporto dienraščio „Olé“ antraštė skelbė: „Maradona, Messi… o dabar Jorge Mario Bergoglio.“ Popiežius Pranciškus laikomas aistringu San Lorenzo „Atletico Almagro“ klubo, rungtyniaujančio aukščiausiame Argentinos futbolo divizione, gerbėju. 2008-aisiais klubui švenčiant šimtmečio jubiliejų, J.M.Bergoglio tapo jo garbės nariu. Jis dažnai matomas stadione, kai klubas rungtyniauja, o jo tėvas žaidė San Lorenzo krepšinio komandoje.

2005 m. išleistoje knygoje „El Silencio“ („Tyla“) argentiniečių žurnalistas Horacio Verbitsky teigia, kad kai du kunigai nepakluso įsakymui nebelankyti tikinčiųjų lūšnynuose (anuomet tai laikyta kairiųjų politinių pažiūrų ženklu

Popiežius Pranciškus sužavėjo minias jau pirmaisiais savo žodžiais. „Reuters“ nuotr.

ir grėsme karinei chuntai), J.M. Bergoglio pašalino juos iš brolijos. Netekę jėzuitų apsaugos, kunigai netrukus buvo pagrobti ir nelaisvėje praleido penkis mėnesius. Knygoje taip pat teigiama, kad aukšti Buenos Airių dvasininkai padėjo karo laivyno karininkams nuo žmogaus teisių inspektorių slėpti politinius kalinius. J.M.Bergoglio tokius kaltinimus neigia. Jis tikina padėjęs daugeliui disidentų išvengti persekiojimo, o vienam net atidavė savo dokumentus, kad šis galėtų pabėgti iš šalies. Praėjusiais metais Argentinos vyskupų konferencija atsiprašė už tai, kad Bažnyčia tinkamai negynė žmonių diktatūros metais. Artimas paprastiems žmonėms Naująjį popiežių artimai pažįstantys žmonės tvirtina jį esant rūpestingą žmogų, kuris galėtų įnešti pusiausvyros į Vatikano gyvenimą. „Jo būdas visais atžvilgiais nuosaikus, – sako J.M.Bergoglio biografė Francesca Ambrogetti. – Jis puikiai sugebėtų imtis reikiamo atnaujinimo, tačiau nesileistų į nepažįstamus vandenis. Jis būtų pusiausvyros įnešanti jėga. Jis tiki, kad Bažnyčia turėtų prisiimti misionierišką vaidmenį, eiti į žmones, aktyviai veikti. Jis tiki Bažnyčia, kuri mažiau reguliuoja tikėjimą, o daugiau jį skleidžia ir palengvina.“ Šiuo atžvilgiu Pranciškus galėtų tapti žmonių popiežiumi ir parodyti kitą kryptį nei santūraus akademiko Benedikto XVI pontifikatas. „Turime vengti dvasios ligos, kuri gresia savo pasaulyje užsidariusiai Bažnyčiai, – kadaise yra sakęs būsimasis popiežius. – Tiesa, eidami į gatves rizikuojame pakliūti į avarijas – kaip ir bet kuris vyras ar bet kuri moteris. Tačiau jei Bažnyčia liks užsidariusi savyje, ji pasens. O jei man reikėtų rinktis tarp sužeistos, tačiau į gatves einančios Bažnyčios, ir sergančios, užsidariusios Bažnyčios, aš neabejotinai pasirinkčiau pirmąją.“ Artumą paprastiems žmonėms J.M.Bergoglio visada pabrėžė ir savo gyvenimo būdu: užuot įsikūręs arkivyskupijos rūmuose, jis pasirinko gyventi kukliame bute, pats gamino sau maistą, į darbą važinėjo viešuoju transportu, į Romą skraidė ekonomine klase. Parengė Justinas Šuliokas


Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Kovo 11-osios gėda ir viltis Vaizdą, kurį mačiau šių metų Kovo 11-osios popietę Vilniuje, tikriausiai prisiminsiu visą savo likusį gyvenimą. Priežastis labai paprasta – per pastaruosius 23 Lietuvos nepriklausomybės metus vargu ar buvau matęs ką nors gėdingesnio. Stebėjau, kaip į Gedimino prospektą lėtai įvažiuoja, regis, keturi policijos automobiliai, bandydami manevruoti tarp kažkokias nuotraukas demonstruojančių stendų, kurių kiekvieną saugo po du policininkus. Žiūrėjau į įkandin tų automobilių einančią minią žmonių, laikančių rankose trispalves ir bandančią sutilpti ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio. Girdėjau, kaip tie žmonės pradeda skanduoti „Lietuva“, ir man buvo gėda. Gėda dėl to, kad visa savo esybe staiga suvokiau, jog stebiu, kaip valstybė, vos prieš 23 metus tapusi nepriklausoma, bando iš žmonių atimti tai, ką tie žmonės valstybei davė – laisvę. Dar didesnė gėda apėmė suvokus, kad tai aš pats, kartu su tais, ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančiais sutilpti tūkstančiais žmonių ir šimtais tūkstančių, kurių tuo metu Gedimino prospekte nebuvo, esu dėl to kaltas. Nes valstybė šiandien yra tokia, kokią mes ją per 23 metus sukūrėme.

Nei Gedimino prospektas, nei Kovo 11-oji nėra ir nebus nei A.Zuoko, nei A.Butkevičiaus ir net nei D.Grybauskaitės nuosavybė. Juk tai mes kas ketverius metus išsirenkame Seimą, kuris priėmė įstatymą, nustatantį, kada ir kur galime švęsti Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai mes kas penkerius metus renkame prezidentą, vienas kurių tą Seimo priimtą įstatymą palaimino. Pagaliau tai mes patys pasistengėme, kad Vilniaus meru būtų teistas asmuo, įtartas kyšininkavimu. Mes patys perleidome jam teisę nuspręsti, kaip mes švęsime savo laisvę. Kai kurie iš mūsų tai darė sąmoningai, kiti jiems padėjo nedarydami nieko. Bet iš esmės už tą 2013 metų Kovo 11-osios gėdą esame atsakingi visi. Nes visus tuos 23 metus mes lėtai, bet užtikrintai judėjome šios istorinės gėdos link. Ir ji labai simboliškai realizavosi toje ant dešiniojo Gedimino prospekto šaligatvio bandančioje sutilpti minioje, kurios priekyje ėjo Nepriklausomybės Akto signataras A.Butkevičius – vienintelis iš visų signatarų, kuriam savo kailiu teko patirti, kas yra nelaisvė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar galima įsivaizduoti ką nors dar gėdingesio? Man sunkiai pavyksta, bet gal tai dėl to, kad neturiu fantazijos? O gal nieko gėdingesnio nei A.Zuoko pastangos (matyt, palaimintos iš aukščiau) Kovo 11-ąją sukurti valdžios Potiomkino kaimą Gedimino prospekte būti jau nebegali? Ir gal būtent todėl šįmet Kovo 11-oji tapo ne tik gėdos, bet kartu ir vilties diena. Vilties, kad mes nebenorime būti tie po A.Zuoko ar kieno nors kito nesvarbu kur pastatytus Potiomkino kaimus varinėjami baudžiauninkai, nes žinome, kad nei Gedimino prospektas, nei Kovo 11-oji nėra ir nebus nei A.Zuoko, nei A.Butkevičiaus ir net nei D.Grybauskaitės nuosavybė. Visa tai yra mūsų. Kaip ir teisė savo valstybės šventes švęsti taip, kaip norime. Tą pirmadienį Gedimino prospekte keli tūkstančiai žmonių labai aiškiai pareiškė, kad jie – ne baudžiauninkai ir kad Nepriklausomybės atkūrimo dieną jie minės taip, kaip nori jie patys. Aš tikiuosi, kad vien šventėmis viskas nesibaigs.

4 | Visuomenė

15min • 2013 m. kovo 15 d.

A.Svarinskas: Lauryna Vireliūnaitė l.vireliunaite@15min.lt

Didelių sveikatos bėdų turintis buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas, disidentas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas nerūpi nei valstybei, nei Bažnyčiai. Galo su galu nesuduriančiam 89 metų kovotojui už Lietuvos laisvę pagalbos ranką tiesia tik Kovo 11-osios Akto signatarai – jie renka pinigus, kad garbaus amžiaus A.Svarinskas susimokėtų už gydymą susikaupusią skolą. Skola už gydymą A.Svarinskas prieš kurį laiką patyrė sunkią traumą – eidamas per sostinės Odminių gatvę parkrito ir susilaužė du šonkaulius, vienas jų perdūrė dvasininko kepenis. Monsinjoras į ligoninę pateko tik kitos dienos vakarą, o dabar jėgas atgauna Valkininkų sanatorijoje. Už gydymą sanatorijoje žinomam disidentui kapsi skola – kiekviena čia praleista diena atsieina beveik 135 Lt, o už kelis šimtus litų per mėnesį gyvenančiam dvasininkui tai – pinigai, kurių jis neturi. Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė „15min“ teigė, kad klubas ieškos galimybių padėti sergančiam žmogui. „Bažnyčia pasakė, kad pinigų neturi, o dabar šiam žmogui reikia mokėti po 135 Lt per dieną. Iš ko jam sumokėti?

A.Svarinskas Valkininkų sanatorijoje gydomas į skolą. I.Gelūno nuotr.

A.Svarinskas yra žmogus, nusipelnęs Lietuvai. Ar tai ne pasityčiojimas? – teigė klubo prezidentė. – Gerai, mes surinksime pinigų, užmokėsime, bet koks valstybės požiūris į šitą žmogų?“

Anot B.Valionytės, į bėdą monsinjoras pakliuvo tik dėl to, kad medikai jam neišrašė siuntimo į sanatoriją, tokiu atveju A.Svarinskas ten būtų gydomas nemokamai.

Monsinjoras pripratęs Sveikstantį Alfonsą Svarinską savaitraščio „15min“ žurnalistai aplankė Valkininkų sanatorijoje. Monsinjoro šonkauliai baigia sugyti, lovoje jis neguli – judėti A.Svarinskui padeda vaikštyklė. „Jaučiuosi kaip ligoninėje. Tarp kitko, čia labai gerai prižiūri, labai geras personalas, visi šypsosi, nėra tokių, kurie nesišypsotų“, – džiaugėsi dvasininkas. Apie savo sveikatos bėdas A.Svarinskas daug kalbėti nenori – jam tai neįdomu. Tačiau prisiminus susitikimus su 2004-aisiais mirusiu JAV prezidentu Ronaldu Reaganu ir 2005-aisiais pasaulį palikusiu popiežiumi Jonu Pauliumi II, ašaros monsinjorui ima byrėti lyg pupos, o prisiminimai – lietis lyg upė. Paprašytas papasakoti, kaip susižeidė, A.Svarinskas teigė paslydęs

eidamas per gatvę. Pakritusį jį pakėlė praeiviai, bet dar tą patį vakarą jis rado jėgų dalyvauti renginyje. – Kodėl iškart nesikreipėte į medikus? – Gal ir skaudėjo, bet žinot, aš pripratęs prie skausmo ir jo nelabai jaučiu. Daugiau kaip 20 metų išsėdėjau bolševikų lageriuose ir to skausmo ne itin bijau. Tiek laiko išbuvau tarp gyvybės ir mirties, nežinau, kuo būtų pasibaigę, bet davė košės šaukštą, į darbą nevarė, tai išlikau. Ligoninėje ilgai negulėjau – keturias dienas. Bet gydytojai man iškrėtė šunybę. Aš leidžiuosi insuliną, nes sergu cukralige, viskas buvo lyg gerai, tik išrašė kitokio insulino ir nepaaiškino, kaip jį vartoti. Gydytojai manęs neįspėjo, parvažiavęs namo, nesusileidau insulino kaip reikia ir atsidūriau Santariškėse. Niekas šiais laikais nenori žmonių mokyti. – Kodėl jūs pats leidžiatės insuliną, ar nėra kas jus garbiame amžiuje prižiūri? – Mane Maskva prižiūri. Aš labai dėl to apsaugotas, vienas iš labiausiai apsaugotų (šypteli, – red. past.).

– Ar jus kas nors aplankė sanatorijoje? – Atvažiuoja, buvo kai kurie signatarai atvažiavę aplankyti, bet jie turi darbų. Nežinau, kaip jie su tuo mokesčiu darys. Man pranešė, kad nemokėčiau, o dabartinis ministras nelabai kokia figūra, aiškina, kad aš kažko nepasakiau, per prievartą į Valkininkus išvažiaviau... – O ar jumis neturėtų pasirūpinti Bažnyčia? – Bažnyčia yra biedna, jie nieko neturi – biedni žmonės. Aš žinau tai. Turiu aš draugų signatarų ir karių (A.Svarinskas 1991–1995 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas, – red. past.). Matote, aš turėjau gražią praeitį, buvau įpintas į politiką, bet išlikau ištikimas Lietuvai. – Į AT jūs buvote išrinktas 1991-ųjų rugsėjį, pakeitėte mirusį Valerijoną Šadreiką. Gal pamenate, ką veikėte 1990-ųjų Kovo 11-ąją? – Pietų Amerikoje buvau, labai daug šalių apvažiavau. Tą dieną buvau Argentinoje, važiavau automobiliu pro langą iškišęs Lietuvos vėliavą. Tada


Visuomenė | 5

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Ar skaitei 15min.lt?

vienas su liga Iš A.Svarinsko biografijos Monsinjoras gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities Kardėnų kaime. Pirmoji mokytoja buvo senelė, mokė iš maldaknygės. A.Svarinskas baigė Ukmergės A.Smetonos gimnaziją, o 1942 m. m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Į pogrindžio darbą įsitraukė dar gimnazijoje. KGB A.Svarinską pradėjo persekioti jau 1946 m. Tais pačiais metais jis buvo suimtas, o po trijų mėnesių žiaurių tardymų ir kankinimų buvo nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių, dar 5 metams iš jo buvo atimtos pilietinės teisės. A.Svarinskas teismo sprendimą

Signataro Sauliaus Pečeliūno duomenimis, už A.Svarinsko gydymą sanatorijoje jau susikaupė apie 1,8 tūkst. Lt skola. Ar padės Bažnyčia? „15min“ sunkiai sekėsi sužinoti, kaip Bažnyčia rūpinasi pasenusiais ir sergančiais kunigais. Bažnyčia yra įkūrusi Kunigų išlaikymo fondą, kuris turėtų padėti susirgusiems dvasininkams. Šio fondo vadovu nurodytas Šv.Mikalojaus parapijos klebonas Medardas Čeponis į „15min“ klausimus sureagavo keistai. „Nežinau“, – kelis kartus pakartojo dvasininkas, paklaustas, ar tebevadovauja minėtam fondui. Pasiteiravus, ar jam yra žinoma monsinojoro A.Svarinsko problema, M.Čeponis sakė: „Aš nesivadovauju

apskundė, jis buvo panaikintas, bet 1948 m. jis vis tiek gavo 10 metų lagerių. Užpoliarė, nežmoniškos lagerių sąlygos nepraėjo be pėdsakų – A.Svarinskas susirgo plaučių džiova, bet išgyveno ir 1956 m. grįžo į Lietuvą. Ėmė kunigauti Kulautuvoje ir Betygaloje. 1958 m. vėl areštas ir 6 metai lagerio Mordovijoje už antisovietinės literatūros laikymą. Antrą kartą grįžęs A.Svarinskas kunigavo, vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą – bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, 1979 m. drauge su kitais kunigais sukūrė Tikinčiųjų

gandais ir negaliu nieko komentuoti. Yra vyskupijų kurijos, tikrai negali bet kas sugalvojęs, susapnavęs komentuoti.“ Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius, monsinjoras Robertas Šalaševičius „15min“ paaiškino, kad į bėdą patekusiais kunigais rūpinasi jų vyskupijos.

„Daugiau kaip 20 metų išsėdėjau bolševikų lageriuose ir to skausmo ne itin bijau.“

teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. jis vėl buvo suimtas bei nuteistas dar 10 metų. Išvežtas į Permės lagerius. 1988 m. JAV prezidentas R.Reaganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė tuomečio SSRS prezidento M.Gorbačiovo paleisti A.Svarinską. Jis buvo paleistas, bet ištremtas į užsienį – Vokietiją. Monsinjoras dvejus metus klajojo po pasaulį, kol 1990 m. grįžo į Lietuvą. Tėvynėje jis dirbo kardinolo V.Sladkevičiaus kancleriu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, 1991 m. rugsėjo 14 d. buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau vėl grįžo prie kunigystės.

„Vyskupijos rūpinasi pagal išgales. Aš žinau, kad A.Svarinskas turėjo sveikatos problemų, bet detalių nežinau. Dar Lietuvoje kunigams mokama pensija, tačiau ji minimali. Tokia yra valstybės pagalba. O toliau reikia kunigui pačiam ieškoti tos pagalbos, arba padeda vyskupija“, – sakė monsinjoras. Jis nurodė, kad A.Svarinsku turėtų pasirūpinti Kauno arkivyskupija. Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas „15min“ teigė, kad A.Svarinskas telefonu dažnai kalbasi su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi. „Jie nuolat palaiko ryšį. Aš manau, kad jis tikrai aptarė visus savo rūpesčius. Be jokių abejonių, jeigu yra problemų, A.Svarinskas, manau, kreipėsi, arba tikrai kreipsis, ir jam bus padėta“, – pabrėžė D.Chmieliauskas.

prie skausmo prie mūsų privažiavo studentai ant motociklų ir sakė: važiuokite tiesiai, mes sulaikysime bet kokį judėjimą. Sutikau ketvirtos kartos lietuves, kurios lietuviškai jau nemokėjo, bet šaukė „laisvę Lietuvai“, norėčiau jas dabar pasikviesti į Lietuvą, tik gaila, neturiu galimybės. Lankiausi ir JAV, nes mane išgelbėjo prezidentas Ronaldas Reaganas – jo prašymu buvau paleistas iš lagerio. Kai buvau į Amerikoje, užėjau į juodaodžių krautuvę – jie surinko 150 tūkst. parašų dėl mano paleidimo. Kai pradėjo dideli

Skaičius

1,8

tūkst. Lt

Tokio dydžio skola jau susikaupė už A.Svarinsko gydymą sanatorijoje.

vyrai glėbesčiuoti, maniau, kad mano kauleliai neatlaikys. Su R.Reaganu 1989 metais pasikalbėjome pusvalandį. Jau prieš susitikimą žinojau, kad jeigu neprajuokinsiu, tada viskas. R.Reaganą labai prajuokinau pasakydamas, kad už politinių kalinių ir pavergtų tautų problemos iškėlimą, jam Maskvoje pastatys paminklą. Sakiau, kad ten, kur Kremlius, bus didelis ežeras, jame plaukios gulbės, o ant kranto stovės paminklas. Jis pradėjo juoktis susiėmęs už pilvo. R.Reaganas man papasakojo, kad Michailas Gorbačiovas jam padovanojo balną. Aš turėjau neblogą humoro jausmą po lagerių, tad sakiau: bet kaip jūs tokioje garbingoje vietoje laikote šitą vogtą balną? Aš, kaip gerai pažįstantis rusiškus dalykus, galiu pasakyti, kad yra tik vienas tautinis produktas – „ruskaja vodka“, o visa kita – vogta. Kai pakėlė balno atlošą, žmonės pamatė, kad ten didelėmis raidėmis parašyta „Mexico“, visi labai juokėsi. Viskas net nufilmuota, yra filmas. Balnas ir mano kalinio uniforma laikomi R.Reagano muziejuje. Jis ant savo darbo stalo laikė mano fotografiją, labai

15min.lt/komentarai Tomas Viluckas: Kokie iššūkiai laukia popiežiaus Pranciškaus? www.15min.lt/s315811

15min.lt/lietuva Kokią Ireną Matijošaitienę prisimins artimieji ir kolegos: mylinti, veikli, dosni, ryški, su tvirta nuomone www.15min.lt/s315289

15min.lt/aktualu Ventos globos namuose – dar viena liūdna ir neaiški istorija įdomu, kur ji yra dabar. Lageryje per mėnesį gaudavom po 50 gramų arbatos, tai susitaupydavome jos ir paskui keldavom tostus už R.Reaganą arba už Andrejų Sacharovą (žmogaus teisių gynėją ir disidentą, – red. past.). Per susitikimą R.Reagano paklausiau: ar jūs jautėte, kada mes gerdavome už jus arbatą? Jis atsakė, kad ne. – Kada išvykote į užsienį? – Po metų, kai buvau paleistas iš lagerio. Išvykau į Romą, kur 1988 metais dalyvavau kardinolo Audrio Juozo Bačkio konsekracijoje. Iš viso su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvau susitikęs 12 kartų, o tąkart su A.J.Bačkio broliu įteikėme popiežiui dovaną – mišių taurę, o jis atsikėlė, apkabino ir pabučiavo. Ir visa katedra plojo. Tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai. – Ką dabar veikiate per dienas? – Rašau memuarus. Jeigu skaitys, dar bus pora tomų, o jeigu neskaitys, tada neapsimoka. Jau tomą baigiu parašyti, dabar reikia suredaguoti. Čia tik tarp kitko pasakiau, tokia šeimyninė paslaptis. Norisi įamžinti gerus žmones.

www.15min.lt/s315543

15min.lt/žmonės Arvydas Sabonis pastebėtas Kauno klinikose su tvarsčiu ant žandikaulio www.15min.lt/s315523 Naujausias žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt


Komentaras aras

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

Prezidento laukimas Visi ima spėlioti, kuris politikas tinkamas į prezidentus, kas turi daugiau galimybių (suprask, aukštą reitingą) laimėti būsimus rinkimus? Bet reikalo esmė yra ta, kad nėra atsakyta į pirminį klausimą: kas nori ir turi valią siekti prezidento posto? Dar negirdėjome nė vieno politiko, potencialaus ir numanomo kandidato prisipažinimo. Net kai kurių politikų kalbėjimas apie savo nenorą kandidatuoti tėra kalbėjimas siekiant suvaldyti kylantį šurmulį aplink save, savotiškas slėpimasis nuo pernelyg ankstyvos rinkimų kalbėsenos. Kita vertus, samprotavimai apie galimus partijų kandidatus yra greičiau ne tų politikų kėlimas į kandidatus, kiek testas visuomenei dėl jų tinkamumo, jų kritikos suintensyvinimo ir iš esmės nustūmimo nuo kandidatavimo. Tiesa, galime išgirsti pretenzijų tų, kurie nuolat lydi bet kurį rinkimų procesą ir sudaro jo foną. Tai – politikos autsaideriai, veikėjai, nepraleidžiantys progos dalyvauti kokiuose nors rinkimuose ir parodyti save bei išsakyti savo „auksines“ mintis. Bet tai nėra realios politikos apraiškos ir tikrai ne tas laukas, kuriame atrandami tikrieji prezidentai. Realių kandidatų paieška vyksta užkulisiuose, diskusijos dėl jų partijose dažnėja, bet šių kalbų išraiška kol kas pasireiškia tik kaip požiūris į prezidento instituciją, kaip siekis pagirti ar sukritikuoti dabartinės prezidentės veiksmus.

Kada išgirsime politiką, aiškiai ir ryžtingai sakantį, kad jis nori tapti prezidentu? Politikai, tiek kritikuojantys, tiek ir ginantys prezidento instituciją bei prezidentės sprendimus, iš tiesų gina savo poziciją, norą, interesą ar ideologinį principą. Sakydami, kaip turi elgtis konkrečioje situacijoje valstybės prezidentė, jie tai daro vadovaudamiesi idealaus, privalomo, teorinio (įdomu kokio?) modelio reikalavimais. Tokiu būdu natūraliai formuojasi supratimas, koks turi būti idealus, geriausias kandidatas į prezidentus per artėjančius rinkimus. Kita vertus, kandidatas į prezidentus neišvengiamai bus tapatus visuomenės skoniams ir piliečių politiškumo lygiui. Iš to kyla esminis sunkumas, nes visuomenė yra pernelyg reaktyvi, t.y. daugiau reaguoja į įvairius emocinius ar estetinius dirgiklius, nei rimtai ir atsakingai sprendžia politinio atstovavimo uždavinius. Visuomenės fragmentacijos lygis, migracijos mastai, politinis pasyvumas ir masinis pasinėrimas į telemalonumus rodo, kad Lietuvos visuomenė yra silpnai struktūruota ir minimaliai motyvuota. Todėl laimėti rinkimus vis dar turi galimybių ne kvalifikuotas politikas, bet politikos pakeleivis – kažkam naudingas, kažkur nesusitepęs ir daugumai patikęs asmuo, kartais gebantis būti savarankiškas, kartais – ne. Iš tiesų vis dar laukiu, kada išgirsime politiką, aiškiai ir ryžtingai sakantį, kad jis nori tapti prezidentu, ir deklaruojantį ne tik savo valią juo būti, bet ir demonstruojantį gebėjimą suvaldyti politines struktūras, pajungti sau viešąją nuomonę bei kritikų dėmesį. Kodėl tokioms savybėms teikčiau pirmenybę? Todėl, kad tada politika nustoja būti spontaniška. Tikslo buvimas disciplinuoja. Turinti tikslą politika tampa aiški ir prognozuojama. O mums taip reikia skaidraus ir prognozuojamo prezidento.

6 | Tyrimas

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Svajonių verslas – Skirmantas Malinauskas s.malinauskas@15min.lt

Apsukrūs verslininkai Lietuvoje atrado naują būdą greitai ir beveik be jokios rizikos susižerti nemenką pelną – didmiesčiuose statyti nedideles biokuro katilines. Sąmoningai ar ne, bet valdžia vėl užlipo ant to paties grėblio. Neseniai Vyriausybė buvo priversta stabdyti audringą saulės energetikos plėtrą, nes paaiškėjo, kad valstybė įsipareigojo brangiai supirkti nedidelių jėgainių gaminamą saulės energiją, bet nenustatė apribojimų, kad tokių gamintojų neatsirastų daugiau nei reikia. Verslininkai greit užuodė aukso gyslą – išduota net 11 tūkst. leidimų saulės jėgainėms statyti. Energetikos ministerija apsižiūrėjo, kad valstybė neišgalės supirkti tiek iš saulės gaunamos elektros energijos, todėl ėmė stabdyti šį procesą bei mažinti supirkimo kainas. Prezidentės valia Saulės energetika pažabota, bet naujas burbulas formuojasi šilumos tiekimo versle. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, savivaldybės priverstos supirkti nedidelių biokuro katilinių tiekiamą šilumą, net jei jos kaina gerokai viršija savikainą. Nuo pernai kilo tikras biokuro jėgainių statybos bumas.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) atstovai tikina, kad šią problemą kada nors išspręs konkurencija. Tuo tarpu miestų vadovai neslepia – ateidami į rinką mažieji šilumos gamintojai piešė rožinius planus, bet pamiršo juos, vos gavę leidimus veikti. Lietuvoje jau ne pirmi metai garsiai kalbama apie šilumos ūkio perėjimą nuo brangių dujų prie pigaus biokuro. Kartojama, kad biokuras yra tris kartus pigesnis už gamtines dujas, todėl jo naudojimas leistų gerokai atpiginti šilumą. Tiesa, biokuro katilai iki dešimties kartų brangesni už dujų, todėl tokiam perėjimui reiktų didelių investicijų. Kol didieji šilumos tiekėjai „pririšti“ prie brangių rusiškų dujų vamzdžio, galimybėmis užsidirbti bando pasinaudoti pinigų turintys verslininkai, Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose pradėję vieną po kitos statyti nedideles biokuro katilines. Aukso gyslą užčiuopusiems verslininkams iki šiol trukdė tik monopolį didžiuosiuose miestuose turintys šilumos gamintojai, darę viską, kad tik neįsileistų į savo valdas nepriklausomų konkurentų. Tačiau vakar Seimas priėmė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytas Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kuriomis nustatyta, kad nepriklausomiems tiekėjams naudojimosi šilumos perdavimo tinklais sąlygų sąvadus ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas tvirtins ne šilumos tinklus valdantys šilumos tiekėjai, o VKEKK. Kitaip tariant, nepriklausomiems šilumos tiekėjams bus dar lengviau plėtoti savo verslą.

Didieji irgi moka pasipelnyti Iš biokuro jau išmoko pasipelnyti ne tik nedideli nepriklausomi gamintojai, bet ir didžiosios šilumos tiekimo bendrovės.

Bylos duomenimis, tokiu būdu gautas pelnas buvo sutelkiamas įmonėje „Bionovus“. Tokia schema galėjo veikti apie 10 metų.

Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) baigia sostinę šildančios bendrovės „Vilniaus energija“ ir su ja susijusių biokurą tiekiančių įmonių veiklos tyrimą. Pasak FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus, iš nedidelių įmonių biokuras būdavo superkamas pigiai, bet „Vilniaus energijai“ jis buvo perparduodamas žymiai brangiau. Manoma, kad taip buvo išpučiamos „Vilniaus energijos“ šilumos gamybos sąnaudos, o pelnas nusėsdavo tarpininkų sąskaitose.

Ir biokuro gamintojus, ir šilumos gamintojus valdo tie patys asmenys, o už jų stovi koncernas „Icor“, kurio vadovas Andrius Janukonis aktyviai agituoja už perėjimą prie biokuro.

Dėl to Vilniuje ir kituose miestuose didėjo šilumos kaina.

„Vilniaus energijos“ atstovai atrėžė, jog šie teisėsaugos institucijų veiksmai tėra bandymas kriminalizuoti biokuro verslą, mažinant konkurenciją brangių gamtinių dujų vartojimui. Buvo atkreiptas dėmesys, kad biokuro kainą Lietuvoje nustato VKEKK, todėl esą neįmanoma, kad šilumos tiekimo įmonės pirktų biokurą didesne kaina, nei nustatyta.

BFL nuotr.

Prezidentė šias pataisas ėmė rengti po to, kai praėjusių metų pradžioje apsilankė akcinėje bendrovėje „Grigiškės“ ir išgirdo, kad bendrovė norėtų iš biokuro gaminti šilumą bei tiekti ją vilniečiams, bet „Vilniaus energija“ daro viską, kad neįleistų bendrovės į šilumos perdavimo tinklus. Prezidentė sukritikavo monopolininkus ir pažadėjo juos sutramdyti įstatymų pataisomis. „Vilniaus energijos“ pateiktų duomenų, jog „Grigiškių“ gaminama šilumos energija vilniečiams kainuos net brangiau nei „Vilniaus energijos“, niekas nenorėjo nei girdėti, nei matyti. Beje, „Grigiškės“ iki šiol šilumos iš biokuro dar nepradėjo gaminti. Šilumos kaina beveik nesiskiria Pradėjusios veikti mažosios biokuro katilinės šilumą žmonėms ėmė tiekti panašia kaina, kaip ir brangias gamtines dujas deginantys šilumos tiekėjai. Dujas deginanti Kauno termofikacinė elektrinė didžiąją dalį kauniečiams tiekiamos šilumos bendrovei „Kauno energija“ parduoda po 18,93 ct už kilovatvalandę. O iš mieste veikiančių nepriklausomų biokuro katilinių „Kauno energija“ šilumą superka tik vos centu ar dviem pigiau. Bendrovė „GECO Kaunas“ už šilumą gauna 18,93 ct, „Lorizon energy“ – 17,45 ct, „ENG“ – 17,43 ct už kilovatvalandę. Kauno meras Andrius Kupčinskas „15min“ teigė, kad biokuro katilinių verslas šiuo metu itin patrauklus pirmiausia dėl netobulo teisinio reglamentavimo: „Šiuo metu nepriklausomiems tiekėjams gaminti šilumą iš biokuro, ypač didesniuose miestuose, yra itin pelninga. Gal ir ne taip, kaip narkotikų ar ginklų prekyba, bet netoli to.“ Rožiniai pažadai Pasak Kauno mero, su biokuro katilinių atsiradimu buvo siejamos pigesnės šilumos viltys, tačiau jos neišsipildė. „Kai šie verslininkai atėjo į rinką, piešė rožinius planus, tačiau pradėję veikti nusistatė dideles kainas, o jų pelno marža siekia kone 50 procentų. O „Kauno energijos“ pelno marža yra


Tyrimas | 7

15min • 2013 m. kovo 15 d.

biokuro katilinė

Valstybė sudarė tokias sąlygas, jog apsukruolių investicijos gali atsipirkti per keletą metų

Iš biokuro pigiai šilumą gaminantys, bet brangiai ją parduodantys nepriklausomi gamintojai turėtų būti dėkingi prezidentei D.Grybauskaitei. Dž.G.Barysaitės/Prezidento kanceliarija nuotr.

A.Ufarto/BFL nuotr.

aiškiai nustatyta Kainų komisijos ir negali būti didesnė nei 5 procentai. Nepriklausomiems gamintojams tos lubos yra visiškai nereguliuojamos“, – problemą įvardijo A.Kupčinskas. „Kauno energijos“ atstovas Ūdrys Staselka taip pat mano, kad biokuro katilinių savininkams sudarytos šiltnamio sąlygos. Pasak jo, VKEKK nustatyta tvarka riboja tik maksimalią nereguliuojamų šilumos gamintojų šilumos kainos ribą. Pelno marža nepriklausomiems tiekėjams neribojama. Net ir cento dalimis pigesnė šiluma turi būti supirkta nepriklausomai nuo to, kiek kainuoja ją pagaminti. „Kauno energijos“ atstovas nurodė, kad ten, kur yra vienintelis nepriklausomas šilumos tiekėjas, su juo sudaromos ilgalaikės sutartys. Tiesa, toks tiekėjas šilumą turi parduoti kainomis, mažesnėmis negu pačios „Kauno energijos“ gamybos savikaina. Kauno meras A.Kupčinskas pabrėžė, kad mažųjų biokuro katilinių savininkai naudojasi susidariusia padėtimi ir savo investicijas atgauna itin greitai: „Nepriklausomi tiekėjai, atėję į didelį miestą, mato, kad iš jų šilumą vis tiek privalės supirkti, todėl pradeda verslą ir investicijas susigrąžina per 2–3 metus, o vėliau džiaugsis garantuotu pelnu be jokios rizikos.“ Dvigubi standartai Dabartinę tvarką kritikavo ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos vadovas Valdas Lukoševičius: „Jei būtų tvarka, kaip Skandinavijos šalyse, tai konkursai būtų rengiami tam tikram megavatų skaičiui, o kas pasistatytų pigiausius įrenginius ir turėtų geriausią kainą, tas ir galėtų šilumą tiekti. Pas mus reguliuojamiems šilumos tiekėjams investicinę grąžą nustato Kainų komisija, todėl biokuro katilinės atsiperka per 8–15 metų. Nepriklausomiems gamintojams pagal dabartinę tvarką investicijoms atsipirkti užtenka trejų metų. Dėl to ir buvo sukeltas tas perėjimo prie biokuro ažiotažas, bet šilumos vartotojai apčiuopiamos naudos nejaučia.“ Asociacijos vadovo teigimu, būtų galima nustatyti gerą investicinę grąžą nuo investuotos sumos, bet šią tvarką reikėtų taikyti visoms biokuro katilinėms, o ne tik nepriklausomiems gamintojams.

Padalinta rinka VKEKK narys Darius Biekša „15min“ sakė, kad superkamos šilumos kaina priklauso nuo savivaldybių ūkiškumo. Vienur šilumos kaina nesiekia 20 ct, kitur ji viršija 30 ct. Kuo efektyviau tvarkosi savivaldybė, tuo mažesnės galimybės nereguliuojamiems tiekėjams kelti kainą. Pasak jo, dabartiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti konkurenciją šilumos gamybos rinkoje. „Viską išspręs konkurencija, kai atsiras bent vienas papildomas tiekėjas, kuris gamins perteklinę šilumą. Tada kainas mažinti turės visi“, – įsitikinęs komisijos narys. Tačiau jis nepaaiškino, iš kur atsiras ta konkurencija jau užimtoje rinkoje. „Koks verslininkas veršis į perpildytą rinką? Visi žino Kauno šilumos poreikį. Dabar atėję verslininkai nusiiminėja grietinėlę, o miestui beveik jokios naudos nėra. Šilumos kaina mažėja tik dėl pingančių

V.Lukoševičius: „Nepriklausomiems gamintojams pagal dabartinę tvarką investicijoms atsipirkti užtenka trejų metų. Dėl to ir buvo sukeltas tas perėjimo p j prie p biokuro ažiotažas.“

dujų. Nedidelių biokuro katilinių poveikio kainoms nepastebime“, – piktinosi A.Kupčinskas. Turtingųjų privilegija Biokuro katilinę valdančios UAB „Lorizon energy“ direktorius Andrius Bložė „15min“ teigė, kad galiojančia tvarka gali pasinaudoti kiekvienas: „Jei kas nors mano, kad sugebės šilumos energiją tiekti pigiau, gali imti ir tai padaryti.“ Paklaustas, per kiek laiko turėtų atsipirkti investicijos į biokuro katilinę, A.Bložė atsakė abstrakčiai – jog tai įvyks greičiau nei per keliolika metų: „Skaičiuojama, kad šilumos energijos srityje investicijos tradiciškai turėtų atsipirkti per keliolika metų. Jei manoma, kad investicijos per tiek laiko neatsipirks, paprastai į šį verslą neinvestuojama. Mūsų atveju mes telpame į tradicinius atsipirkimo modelius, o tikslų atsipirkimo metų skaičių paveiks ir sparčiau ar lėčiau kintanti dujų kaina, ir konkurencija.“ Vis dėlto A.Bložės kvietimu šilumą gaminti pigiau pasinaudoti gali toli gražu ne visi. Pirmiausia tam reikia didelių pradinių investicijų. „Nepriklausomi šilumos gamintojai, užsidirbę pinigų iš kitų verslų, pamatė gerą vietą investuoti, laukti greitos grąžos ir susirinkti pelną. Tačiau jų įdėti pinigai gyventojams per šilumos kainą bus gerokai brangesni, nei stambiųjų šilumos gamintojų investuotos lėšos“, – „15min“ sakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Bendrovę „GECO investicijos“, kuriai priklauso „GECO Kaunas“ ir „GECO Vilnius“, valdo prekybos tinklo „Senukai“ įkūrėjo Augustino Rakausko šeima ir privataus kapitalo investicijų grupė „Žabolis ir partneriai“. Vilniuje biokuro katilinę statyti planuojanti įmonė skelbia, kad į projektą bus investuota 20–30 mln. litų. Galimybė manipuliuoti V.Stasiūno teigimu, brangiai už šilumą mokantiems gyventojams daug daugiau naudos atneštų didžiųjų šilumos gamintojų perėjimas prie biokuro: „Procesas paleistas pagal lietuvišką metodą. Nebuvo stengtasi panaudoti jau turimų šilumos tiekimo įmonių, kurios tiesiog neturi pinigų pereiti

prie biokuro infrastruktūros. Tuo tarpu nepriklausomi šilumos tiekėjai ima katilines statyti ant plyno lauko. Jie turi rūpintis keliais, elektra, komunikacijomis ir visa tai turi atsipirkti per pigesnį kurą. Tačiau vartotojas naudos nepajunta, nes investuojama gerokai daugiau, nei investuotų jau veikiantys šilumos tiekėjai.“ Naujausias verslo žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/pinigai Nepriklausomo energetikos eksperto Vyginto Sidzikausko teigimu, biokuro katilinėse gaminamos šilumos kaina kyla dėl bendrovių noro kuo greičiau susigrąžinti įdėtus pinigus: „Biokuro katilinių savininkai turėjo investuoti savo ar skolintas lėšas, tos investicijos turi atsipirkti per kuo trumpesnį laiką, todėl galutinė šilumos kaina vartotojui nemažėja.“ V.Sidzikauskas teigė, jog dabar galiojančiai tvarkai trūksta skaidrumo. „Įstatymai suteikia galimybę įkurti naują šilumos šaltinį, kuris šilumą tiektų pigiau nei dabar monopolinėje rinkoje veikiančios įmonės. O pigiau gali būti ir 0,1 cento. Toliau verslininkai gali akumuliuoti lėšas nepriklausomai nuo realios savikainos ar paskolų mokėjimų grafikų. Šiame žaidime gali žaisti ir tie, kurie suteikia leidimus. Bet šilumos vartotojui iš to nieko gero“, – sakė pašnekovas. Siūlo nacionalizuoti Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojo Kęstučio Masiulio nuomone, pastangos užtikrinti konkurenciją šilumos ūkyje yra bevaisės, todėl geriausia būtų šią sritį perimti valstybei. „Šilumos ūkyje niekada negali būti visavertės konkurencijos, kaip bulvių auginime ar kituose versluose. Geriausia būtų, kad valstybė susigrąžintų šį ūkį į savo rankas ir griežčiau kontroliuotų šias įmones, jų pelningumą. Tada nereiktų tikėtis, kad konkurencija savaime išspręs problemą, o kainos sumažės. Kam privatininkui mažinti kainą, jeigu iš jo vis tiek turi pirkti?“ – retoriškai klausė Seimo konservatorius.


8 | Mokslas

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Matematika – jau ne Lietuvos mokslo premijų komisija šįmet nerado, kam skirti 101 400 Lt vertės premijos. Neįprasta: pinigų yra, bet trūksta norinčių juos pasiimti. Kodėl? Profesorius Arvydas Janulaitis konstatuoja: „Diplomų daug, o dirbti nėra kam.“ Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Statistika

Į 7 premijas – tik 18 darbų Šiemet vietoj 7 mokslo premijų įteiktos tik 6. Į septynias premijas pretendavo vos 18 darbų, nors jie galėjo būti pradėti kad ir 1997-aisiais. Negana to, siūlomų darbų santykis buvo iškalbingas: į humanitarinių ir socialinių mokslų sričių premijas pretendavo 8, o į biomedicinos ir žemės ūkio mokslų sričių premijas – tik 3 darbai. Technologijos mokslų sričiai buvo pasiūlyti du darbai, tačiau ši premija neatiteko niekam: abu darbai komisijai pasirodė neverti prestižinio apdovanojimo. „Ekspertai nelabai gerai įvertino pretendentų pasiekimus ir nusprendė nė vieno iš dviejų darbų nepremijuoti“, – paaiškino komisijos pirmininkas Valdemaras Razumas. Nors šioms premijoms buvo galima pateikti ir užsienyje atliktus darbus, tokių neatsirado. Ar Lietuvai neužtenka mokslininkų? Milijonas buvusiam studentui Buvęs biotechnologijų įmonės „Fermentas“ mokslinio centro direktorius, Vilniaus universiteto profesorius A.Janulaitis nelaukė, kol valstybė atras pinigų perspektyviems mokslininkams. Biotechnologas iš asmeninių lėšų skyrė milijoną litų perspektyviam biochemikui

Mokslų daktaro laipsnis dažniau suteikiamas vyrams Vyrai

56,3 %

Moterys 43,7 %

2009 m. iš mokslų daktaro laipsnį turėjusių asmenų šalyje buvo 56,3 proc. vyrų ir 43,7 proc. moterų, iš jų 99,6 proc. buvo lietuviai. 75,1 proc. mokslų daktaro laipsnį turinčių asmenų dirbo aukštojo mokslo sektoriuje. 0,4 proc. buvo bedarbiai.

dr. Linui Mažučiui, kad jis, taikydamas mikroskysčių technologiją, Lietuvoje ne tik atliktų pavienių molekulių bei ląstelių tyrimus, bet ir padarytų minėtą technologiją prieinamą kitiems šalies tyrėjams bei studentams. Taip profesorius L.Mažutį parsiviliojo iš JAV, kur jis jau buvo įsitvirtinęs prestižiniame Harvardo universitete.

Už A.Janulaičio skirtus pinigus VU Biotechnologijos institute baigiama įrengti laboratorija, kurios aparatūra suteiks galimybę atlikti tyrimus itin mažuose skysčių tūriuose, sudarančiuose milijardinę ar net mažesnę litro dalį, o gautus rezultatus bus galima pritaikyti ne tik medicinoje, bet ir pramonėje.

2012 metų Lietuvos mokslo premijų laureatai Lietuvos mokslo premijos kovo 5 d. įteiktos: humanitarinių ir socialinių mokslų srityse – Zigmuntui Kiaupai (už darbų ciklą „Lietuvos istorijos sintezės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų tyrimai (1998–2011)“) ir Ritai Žukauskienei (už darbų ciklą „Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimai (1997–2011)“); fizinių mokslų srityje – Vytautui Balevičiui ir Valdui Šablinskui (už darbų ciklą „Krizinių reiškinių ir struktūrinių virsmų ekstremaliose terpėse spektrometrija

1 mėsainis

=

2393 litrai vandens*


Mokslas | 9

15min • 2013 m. kovo 15 d.

lietuviams?

Be šios aparatūros jaunasis mokslininkas nebūtų galėjęs grįžti į Lietuvą, nors to ir norėjo. Profesorius teigė, kad L.Mažutis niekuo jam neįsipareigoja: biotechnologas milijoną litų skyrė iš patriotiškumo, siekdamas, kad mokslas šalyje žengtų sparčiau. „Tas jausmas, kad prisidedi prie

Lietuvos pažangos, yra malonus“, – šyptelėjo A.Janulaitis. Užmiršta gera patirtis Profesorius pabrėžė, kad naujų tyrimo technologijų ir tyrimo krypčių diegimu turėtų rūpintis valstybė. Mokslininkas pasigenda kryptingo tokios politikos įgyvendinimo,

„Pastebima, kad socialinių mokslų srityje yra tam tikrų problemų.“

BFL nuotr.

nors okupacijos metais sukaupta nemažai patirties. A.Janulaitis papasakojo, kaip sovietų okupacijos metais ir tarpukariu Lietuvoje atsirasdavo naujų mokslo tyrimų krypčių, kaip buvo plėtojama strateginė mokslo politika. Prieškario Lietuvoje VDU pasikvietė kelis mokslininkus iš užsienio, taip pat siųsdavo studentus į užsienį studijuoti doktorantūroje, jie grįžę pradėdavo dirbti, o aplink juos telkdavosi kolektyvas. Pačiam A.Janulaičiui dėstė keli tokie profesoriai. Sovietų Sąjungoje buvo keli pasaulinio lygio universitetai: Maskvos, Novosibirsko ir Sankt Peterburgo. Kai naujų mokslo tyrimo sričių atsirasdavo pasaulyje, jų rasdavosi ir šiuose universitetuose. Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslų akademijos ir VU pastangomis su minėtais universitetais buvo susitarta bendradarbiauti. Lietuva siųsdavo studentus nuo antro kurso arba jau baigusius doktorantūros studijas. Jie mokydavosi, apsigindavo diplomus, grįždavo į Lietuvą dirbti savo srityse, steigti katedrų. Taip Lietuvoje atsirado lazerių, biochemijos, genetikos specialistų. Dabar šių sričių mokslininkai yra bene daugiausia nuveikę. Profesorius pateikė dabartinį Pietų Korėjos pavyzdį: ji leidžia savo studentus į brangiausius ir geriausius pasaulio universitetus, juos išlaiko, moka už mokslą, ir, jei studentai grįžta atgal, jiems nereikia grąžinti į jų išsilavinimą investuotų pinigų, jie gauna laboratorijas ir savo šalies mokslą praturtina naujomis sritimis.

V.Razumas:

sutarčių dėl valstybės finansuojamų vietų per bendrąjį priėmimą pasirašyta į ekonomiką, mediciną, teisę, transporto inžineriją, programų sistemas, multimediją ir kompiuterinį dizainą, statybos inžineriją, veterinarinę mediciną ir politikos mokslus. Tarp stojančiųjų populiariausia buvo socialinių mokslų sritis – ją rinkosi net 47 proc. Lietuvos abiturientų! Toliau sekė gerokai atsilikę biomedicinos (18 proc.) ir technologijos (13 proc.) mokslai. Humanitarinių mokslų sritį rinkosi 10 proc. stojančiųjų, fizinių – 7 proc., meno – 5 proc. Tokia tendencija stebima jau kurį laiką. Matematikos nei nori, nei moka Dauguma humanitarinių mokslų, išskyrus filologiją, ir socialinių mokslų srities studijų programų kainuoja pigiausiai.

Populiariausi – socialiniai mokslai Lietuvos aukštųjų mokslų asociacijos duomenimis, pernai daugiausia studijų

Nukelta į 10 psl.

>>>

Ar būtų skausminga atsisakyti kumpio mėsainyje?

(1997–2011)“) bei Romui Baronui ir Feliksui Ivanauskui (už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“); biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse – Daumantui Matuliui (už darbų ciklą „Karboanhidrazių ir šaperonų slopiklių kūrimas ir tyrimas naudojant biotermodinaminius metodus (1997–2011)“) ir Pranui Viškeliui bei Živilei Lukšienei (už darbų ciklą „Vaisių ir daržovių kokybės bei saugos tyrimai: inovatyvių technologijų kūrimas (1997–2011)“). BFL nuotr.

Duona ir jautiena drauge yra vienas iš populiariausių kada nors sugalvotų patiekalų – tai mėsainis. Bet šių dviejų produktų gamyboje naudojama daug vandens. Galvijams auginti reikia daugiau vandens nei kitiems gyvuliams, o duonos gamybai naudojamiems kviečiams taip pat reikia vandens, kad jie užaugtų. Žinoma, retsykiais suvalgyti mėsainį nėra blogai, tačiau kodėl gi kartais nepakeitus mėsainio vegetarišku suvožtiniu ar net vištienos mėsainiu, kuriam pagaminti reikia maždaug triskart mažiau vandens?

Mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip naudojame gamtos išteklius dabar. Rinkitės išmintingai – Jūsų sprendimai keičia pasaulį!

Būkite sprendimų dalis. Prisijunkite prie GenerationAwake.eu Šiemet įteiktos tik šešios mokslo premijos, nes septintajai pritrūko dėmesio vertų darbų.

*1 mėsainiui pagaminti ir suvartoti vidutiniškai reikia 2393 litrų vandens


10 | Mokslas >>>

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Atkelta iš 9 psl.

A.Janulaičio teigimu, socialiniai mokslai daug paklausesni, nes jie mažiau imlūs laiko ir pastangų sąnaudoms: „Jie patrauklesni ir dėl to, kad dažnai tokiose studijose nereikia tiksliųjų mokslų, kurių daug kas nemėgsta. Visame pasaulyje tokia tendencija yra, bet Lietuvoje yra ydinga mokymo sistema mokyklose, kur profiliavimas nėra lydimas profesionalaus moksleivių konsultavimo.“ A.Janulaičio manymu, padėtį keisti reikia nuo mokyklų. Jau ruošiami profesinio orientavimo specialistai, bet to negana – reikėtų kai kuriuos laisvai pasirenkamus dalykus grąžinti kaip privalomus. „Universitetai labai kenčia, nes netgi įstojus į tas gamtos mokslų specialybes, į kurias stojant nevertinamas matematikos ar fizikos mokėjimo lygis, vis tiek tie dalykai dėstomi. Stojamojo matematikos balo nėra, reikia dėstyti aukštąją matematiką, o dalis studentų neturi pradinio pasiruošimo“, – pasakojo mokslininkas. Apie tai užsiminė ir akademikas V.Razumas: „KTU skiria kelis mėnesius pirmo kurso studentų parengiamiesiems kursams, kad jaunuoliai prisimintų tiksliųjų mokslų pagrindus. Aš pats VU dėsčiau biochemikams magistrantams matematizuotą kursą su fizikos žinių reikalavimais, tai, pastebėjau, kad vidurinės mokyklos kurso jie nemoka.“ A.Janulaitis pabrėžė, kad žmogui reikia mokėti keturis dalykus: skaityti, kalbėti, rašyti ir skaičiuoti, tačiau skaičių svarba dažnai neįvertinama – matematikos egzaminą laiko tik apie 5000 šalies abiturientų. „Trūksta suvokimo, kad matematikos

Profesorius A.Janulaitis įspėja, kad Lietuvoje grėsmingai auga „lengvųjų“ mokslų persvara. J.Kalinsko nuotr.

mokymasis vysto analitinio mąstymo, o ne vien „skaičiavimo“ gebėjimus, ir jie praverčia įvairiausiose srityse, tarp jų ir humanitariniuose ar socialiniuose moksluose bei atitinkamoje praktinėje veikloje“, – teigė profesorius. V.Razumas pridūrė, kad profiliavimas, kai moksleiviai nueina lengvesniu, jų manymu, keliu ir renkasi humanitarinius, socialinius mokslus, nuveda prie tokių rezultatų, kad chemijos, biologijos baigiamuosius

egzaminus laiko vos 4–7 proc. abiturientų. Paklaustas, kokios bus pasekmės, jei ir toliau abiturientai teiks pirmenybę „lengvesniems“ mokslams, A.Janulaitis nedvejojo: pritrūksime specialistų. „Lietuva pirmauja Europoje pagal jaunų žmonių, baigusių ar studijuojančių aukštojoje mokykloje, santykinį skaičių, tačiau pramonė nuolat skundžiasi, kad diplomų daug, o dirbti nėra kam. Ši problema dar aštrės. Visi, net pirmaujančios įmonės, sako,

kad galėtų priimti daug daugiau darbuotojų ir sparčiau plėtoti gamybą, bet trūksta specialistų. Net naujoje srityje, pasaulyje itin perspektyvia pripažintoje biotechnologijoje, irgi jaučiamas specialistų trūkumas“, – apibendrino šios srities atstovas. Yra gabių, tik to nežinome V.Razumas yra ne tik Lietuvos mokslo premijų komisijos pirmininkas, bet ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas bei Lietuvos mokslo tarybos valdybos narys. Paklaustas, kokios srities mokslai Lietuvoje yra pažengę, profesorius atsakė, kad sparčiai plėtojami gamtos mokslai, biotechnologijos, biocheminiai tyrimai. Taip pat labai stipri fizikos mokslų bendruomenė, ypač – lazerių srityje. Dar svarbūs naujų medžiagų tyrėjai, medžiagotyrininkai. Profesorius priduria, kad matematikos mokslas Lietuvoje itin gerai išplėtotas, tik tiek, kad kai nematome aiškių praktinių rezultatų, per mažai kalbame apie pasiekimus. Akademiko teigimu, lituanistai Lietuvoje – taip pat išskirtinė bendruomenė, ir valstybė šiai sričiai skiria daug dėmesio: „Pasiekimų – daug, tik tarptautiniu mastu jie neišryškėja.“ Nors socialinių mokslų srityje į premijas, kaip ir į universitetus, taiko daugiausia žmonių, būtent šiai sričiai, anot Lietuvos mokslo premijų komisijos pirmininko, reikėtų pasitempti. „Kiek matau pagal finansavimui gauti teikiamų projektų lygį, ši sritis silpniau atrodo kitų mokslo sričių kontekste. Pastebima, kad socialinių mokslų srityje yra tam tikrų problemų“, – dėstė V.Razumas.


U탑sk. Nr. 307940


12 | Profesija

15min • 2013 m. kovo 15 d.

„Boeing 737“ pilotė Lina Malakauskaitė:

„Mano biuras – danguje“ Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

„Mano biuras mažas, bet su geriausiu vaizdu pasaulyje!“ – didžiuojasi viena iš trijų Lietuvos piločių Lina Malakauskaitė, ore prie vairalazdžių praleidusi bemaž 3 tūkst. valandų. Ji juokiasi iš stereotipų, kad lėktuvai – vyrų reikalas, ir, lyg jai būtų negana keleivinio orlaivio, laisvalaikiu mėgsta viražus danguje raityti dar ir akrobatinio skraidymo lėktuvu. Pradėjo nuo sklandytuvų Didelių – patį dangų siekiančių – ambicijų 31–erių Lina turėjo nuo vaikystės, kai ėmė dairytis aukštyn. Paklausta, ar norėtų savo lėktuvo, ji nedvejodama atšovė: „Taip! Taip! Ir lėktuvo, ir dar vieno, ir kosminės stoties!“ Dabar moteris pilotuoja „Boeing 737“, bet gražiausias iš keleivinių orlaivių – „Boeing 747“, be kurio pavadinimo neapsieina net jos elektroninio pašto adresas. Kiek save pamena, L.Malakauskaitei visada patikdavo stebėti milijonus naktį spindinčių žvaigždžių – užsisvajojus laikas tarytum sustodavo. Paauglystėje dėmesį vis patraukdavo pilotažinių lėktuvų dūzgezys S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome, kur kartais nulėkdavo ištrūkusi iš pamokų, ar praskrendančių lėktuvų danguje paliekamos baltos juostos. Kada pati sės prie vairalazdžių, buvo tik laiko klausimas. Pradėjo nuo sklandytuvų Pociūnų aerodrome. „Fantastiškai geras! – taip pirmą skrydį prisiminė pašnekovė. – Tikslus ir gražus. Pirmas savarankiškas skrydis vyko Pociūnų aerodrome su sklandytuvu „L–13 Blanik“. Buvau tokia laiminga! Tiesa, antras tūpimas taip gerai jau nepavyko – padariau

„Ne tik moterims, bet ir visiems žmonėms nereikėtų savęs apriboti keturiais ratais ar keturiais kampais.“

L.Malakauskaitė siekia paauglystės svajonės – mokosi pilotuoti „Jak 52“. Asmeninio albumo nuotr.

vadinamąjį „ožį“ (kai sklandytuvas, palietęs žemę, vėl pakyla į orą ir nutupia tik iš antro karto, – red. past.). Bet apskritai vasaros Pociūnuose buvo nuostabios.“ Lina nedvejodama padavė dokumentus į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą, kur buvo vienintelė mergina grupėje. Pilotė tikino, kad studijos nebuvo sunkios, o smagiausia ir įdomiausia jų dalis buvo skraidymo praktikos Kyviškių aerodrome. Pirmoji oro linijų pilotė Epitetas „vienintelė“ Liną lydėjo ir pradėjus dirbti bendrovėje „flyLAL – Lithuanian Airlines“, kur L.Malakauskaitė buvo pirmoji pilotė moteris. Čia pradėjo skraidyti „Saab2000“. Pakeltų antakių ar priešiškumo – ką tokia jauna mergina sugebės – nesulaukė. „Pradžia buvo labai intensyvi, įdomi ir sėkminga, – prisiminė ji. – Visas kolektyvas sutiko draugiškai. Sulaukiau didelio instruktorių palaikymo, esu jiems už tai dėkinga. Tuo metu skrydžių grafikas buvo ne toks intensyvus kaip dabar, tad buvo palyginti lengva. Dabar pradedantiesiems daug sunkiau.“ Šiuo metu pilotė, savo sąskaitoje turinti apie 3 tūkst. valandų skrydžių, dirba užsienio kompanijoje. Ji skraido ir vos pusvalandžio trukmės maršrutais iš Rygos į Vilnių ar Taliną, ir ilgesniais iki kitų Europos miestų, ir užtrunkančiais ilgiau nei 4 valandas – į Egiptą, Užkaukazę ar Uzbekistaną. Neapsiriboti keturiais ratais Nejau moteriai neužtenka keturių ratų ant žemės? „Ne tik moterims, bet ir visiems žmonėms nereikėtų savęs apriboti keturiais

Saulėlydis iš piloto kabinos.

ratais ar keturiais kampais, – juokdamasi siūlė pašnekovė. – Siūlau pabandyti akrobatinį skrydį – suprasite, apie ką kalbu.“ L.Malakauskaitė siekia paauglystės svajonės – mokosi pilotuoti „Jak 52“, atlikti juo įvairius triukus ore. Lakūnė kartą yra laimėjusi moterų akrobatinio skraidymo varžybas. „Lietuvoje vis dar stipri pilotažo bazė, dirba profesionalūs instruktoriai, tad jo mokytis būtina. Juokauju, kad pilotažas įaugęs man į kraują. Galų gale naudinga patobulinti įgūdžius, pilotuodamas keleivinį lėktuvą to lengvai nepadarysi.“ Oro linijų pilotėmis dirba vos trys lietuvės. „Labai laukiu, kad jų padaugėtų bent iki dešimties. Visada skatinu merginas

drąsiau įgyvendinti savo svajones, mažiau kreipti dėmesį į kitų nuomonę ir užtikrintai siekti tikslų“, – sako L.Malakauskaitė. Pasiūlyti Lina gali mažų mažiausiai fantastiškus vaizdus aplink: giedrą dieną platus kraštovaizdis atsiveria lyg ant delno, debesuotą apačioje nusidriekia tarytum sniego kilimas, o dangus nuolat keičiasi. „Mūsų biuras nors ir mažas, bet su pačiu geriausiu vaizdu pasaulyje! – gyrė pilotė. – Darbu tai vadinu tik pavargusi, bet šiaip tai tiesiog skraidymas. Jis suteikia kitokį laiko ir erdvės suvokimą, daug naujų pažinčių su įdomiais žmonėmis. Pastebėjau, kad pilotai dažniau būna gerai nusiteikę. Kad ir kokie pilki bei niūrūs mūsų žiemos mėnesiai, pakilę mes mėgaujamės saulės spinduliais. Daug skraidant ir atstumai pasidaro trumpesni, ir pasaulis mažesnis. Pavyzdžiui, naktį skrisdamas virš Lietuvos vienu metu matai visus didžiuosius jos miestus ir Rygą. Suvoki, kokie esame maži, kaip turime vienas kitą saugoti ir mylėti.“ Manikiūras – irgi svarbus Nauji pažįstami nudžiunga sutikę pilotę, bet netrukus nuliūsta – nuolaidų bilietams negalės gauti. Žinoma, dauguma nustemba sužinoję, kad Lina – pilotė. „Mūsų galvose yra milijonas stereotipų: kas ką turi veikti ir kaip atrodyti. O čia pamato merginą su megztuku ir džinsais, į miesto centrą atvažiavusią riedlente ar dviračiu…“ – juokiasi L.Malakauskaitė. Užtat draugams ir artimiesiems Linos užsiėmimas nuostabos nekelia, priešingai, jie vadina ją šaunuole ir laukia, kad sutaptų skrydžiai. Lakūnei svarbūs visi keleiviai, bet ypač smagu skraidinti bičiulius.


15min • 2013 m. kovo 15 d.

„Boeing 737“ Trumpų ir vidutinio ilgio skrydžių dviejų variklių lėktuvas. Pirmąkart į orą pakilęs XX a. 7–ojo dešimtmečio pabaigoje, jis tapo populiariausiu orlaiviu (jau parduoti beveik 7,5 tūkst. lėktuvų, dar 3 tūkst. užsakyti pagaminti). Gaminami devyni skirtingi modeliai, galintys skraidinti 85–215 keleivių. Priklausomai nuo modelio, ilgis siekia 29–42 m, sparnų plotis – 29–36 m. Tuščias lėktuvas sveria 28,1–44,7 tonos, pakilti gali sverdamas iki 50,3–85,1 tonos. Skrenda 780–823 km/val. Maksimaliai pakrautas be nusileidimo gali nuskristi 2 850–10 200 km.

Keleiviai nesirauko sužinoję, kad juos skraidins moteris, atvirkščiai, dažnai padėkoja už gražų skrydį ir tūpimą. Gal tik anksčiau pilotė prie vairalazdžių buvo neįprastas vaizdas. Ar moteriai šis darbas lengvas? Juk net atmetus stereotipą, kad mygtukus kabinoje lengviau suprasti vyrams, yra poveikis kūnui, pavyzdžiui, sausas oras kenkia odai, namie gali laukti maži vaikai, galų gale norisi atrodyti dailiai, o kabinoje mažai

Prieš pakylant teko daug valandų praleisti „Boeing 737“ treniruoklyje. Asmeninio albumo nuotr.

kam rūpi užriestos blakstienos, nekalbant apie visus pilotus kamuojančią nuolatinę įtampą, kintantį darbo grafiką, laiko juostų kaitą. L.Malakauskaitės žodžiais, didelės fizinės jėgos keleiviniam laineriui pilotuoti net nereikia, kas kita – akrobatinis lėktuvas: „Pilotuojant keleivinius lėktuvus vyrų ir moterų galimybės lygios. Kiekvienas turi savo ištvermės lygį, kuris priklauso nuo patirties, gyvenimo būdo, asmeninių savybių. Kenksmingi faktoriai dažnai priverčia palikti savo komforto zoną, o moteris ir kabinoje moteris – kaip be manikiūro mygtukus spaudyti?“ Nėra prietaringa Visiems lėktuvams galioja bendri pilotavimo principai, bet, pasirodo, kiekvienas turi savų kaprizų, pasitaiko ir nesklandumų. Tuomet, anot pašnekovės, prieš akis bėga ne visas gyvenimas, o eilutės iš vadovėlių apie nenumatytus atvejus. Galvoje nelieka vietos pašalinėms mintims – akimirksniu analizuojama situacija, ieškoma teisingų sprendimų ir reikalingų veiksmų. Emocijos užvaldo tik po skrydžio. „Yra pasyvus stresas, kuris nepastebimai kaupiasi net ramaus skrydžio metu, todėl tam tikras nuovargis jaučiamas kiekvieną kartą ir kiekvienas žmogus su tuo kovoja skirtingai, – kalbėjo Lina. – Man padeda vegetariška mityba, meditacija. Puikiai atsipalaiduoju riedlenčių parke, žaisdama tenisą ar šokdama.“ Žinios apie lėktuvų katastrofas – ne retenybė. Pašnekovės įsitikinimu, šiuo atžvilgiu lėktuvų pilotai – daug atsakingesni nei vairuotojai. Po kiekvienos nelaimės vyksta išsamūs tyrimai, su kurių išvadomis gali susipažinti visi, kasmet per mokymus apžvelgiamos pagrindinės nelaimių priežastys. Dėl viso pikto aviatoriai niekada nekyla į „paskutinį skrydį“. Tačiau L.Malakauskaitė sako nesanti prietaringa ir tikinti minties bei nusiteikimo galia.


16 | Pasaulis

Kruvinas konfliktas Sirijoje virsta humanitarine katastrofa Jordanijoje

15mi 15 m n • 20 2013 13 m. ko kovo vo 15 d.

Tiksinti pabėgėlių stovyklos bomba

Eglė Digrytė Specialiai „15min“ iš Zaatari pabėgėlių stovyklos (Jordanija)

Zaatari stovyklą, kurioje glaudžiasi pabėgėliai iš karo alinamos Sirijos, jau galima būtų pavadinti ketvirtu pagal dydį Jordanijos miestu. Bet ji ir toliau pučiasi neįtikėtinu greičiu – per dieną čia sulaukiama apie 2 tūkst. naujų gyventojų.

Paklausta apie vaikinus, Hiba šypteli – labiau nori mokytis ir tapti farmacininke. Šioje stovykloje daugiau nei pusė gyventojų – vaikai, penktadalis jų – iki penkerių metų. Murzini mažyliai glaudžiasi prie manęs, liečia šviesius plaukus, keli berniukai pavadina sese – musulmonams taip įprasta išreikšti draugiškumą. UNICEF įkurta mokykla jau dabar dirba pamainomis (ryte mokosi mergaitės, popiet – berniukai), todėl žadama statyti dar vieną. Kaip ir įprastame pasaulyje, vaikai skiepijami, yra žaidimų aikštelių, moksleiviams organizuojami užsiėmimai, teikiama psichologo pagalba ir mitybos specialisto konsultacijos.

Daugiau nei pusė stovyklos gyventojų – vaikai, penktadalis jų – iki penkerių metų.

Pagalbos organizacijos skambina pavojaus varpais – stovykloje trūksta visko: maisto, vandens, palapinių, pledų, higienos ir saugumo. Manoma, kad iki metų pabaigos vien Jordanijoje įsikurs milijonas sirų, o kruvinas konfliktas virs humanitarine katastrofa. „Kai matai šaudomus žmones, ar gali pasakyti: nevažiuokite? Uždaryti sieną – ne išeitis“, – kovo pradžioje grupei Europos žurnalistų sakė Jordanijos vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo departamento vadovas, generolas Husseinas Majali. Bet jis taip pat pripažino: šalies sveikatos apsaugos, energetikos ir švietimo sistemų pajėgumai jau pasiekė ribą. „Didžiausi iššūkiai dar laukia“, – įsitikinusi Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos biuro (ECHO) atstovė Heinke Veit. Naujausias žinias iš viso pasaulio rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/pasaulis Iki sienos – tamsoje „Kai netoli mūsų namų nukrito pirmoji bomba, bijojau taip, kaip negaliu apsakyti“, – prisimena 15-metė Hiba. Prieš porą mėnesių ji su tėvais ir penkiais broliais bei seserimis dar gyveno Sirijoje. Šeima nuolat girdėdavo sprogimus ir šūvius, kartais slėpdavosi rūsyje. „Pabėgome naktį. Buvo šalta ir tamsu, nes važiavome be šviesų. Sunkvežimio priekaboje įsitaisėme trys šeimos, liepė sėdėti ir tylėti“, – pasakoja mergina. Zaatari stovykloje įsikūrusi paauglė lanko mokyklą, bet jau pasiilgo saviškės ir mokslo draugų, močiutės namo, gėlių kieme.

Kasdien į stovyklą atvežama apie 3 mln. litrų vandens – tiek, kiek telpa į olimpinio dydžio baseiną, bet jo vis tiek trūksta.

Parduok arba badauk Stovykla įkurta vos 15 km nuo Sirijos, todėl jos ir Jordanijos sieną nelegaliai kertantys žmonės pirmiausia atsiduria čia. Anksčiau pabėgėliai pasirodydavo naktimis, dabar jų srautas jau nenutrūksta niekada. Pabėgėlius pasitinka Jordanijos kariai, o specialūs autobusai atveža į stovyklą. Iš jų lipa mamos su kūdikiais ant rankų, senyvos moterys, paauglės, vyrai. Vieni namus palieka kaip stovi, kiti – atsiveža glėbį daiktų. Užkandę naujokai keliauja registruotis. Formalumai užtrunka, todėl šimtai pabėgėlių priversti laukti tarputvory. Žmonės rikiuojasi į ilgą eilę, kuri vis pavirsta į netvarkingą minią. Šeima (vidutiniškai – penki asmenys) gauna ne tik kuklų būstą, bet ir šildytuvą, pledų, kas dvi savaites – po maisto paketą (kruopų, miltų, makaronų, aliejaus, konservuotos mėsos, cukraus, druskos – tiek, kad per dieną žmogui išeitų 2100 kcal), kas mėnesį – 34 dolerių vertės maisto kuponą. Kiekvieną rytą išdalijamos 28 t duonos. Kam to nepakanka ir kas turi atliekamų grynųjų, gali apsipirkti turguje. Abipus pagrindinės gatvės pristatyta metalinių kioskų ir palapinių, kur verslūs sirai parduoda, ką tik išmano: vandenį, saldainius, batus, smulkią techniką, daržoves, vaisius. „Parduok arba badauk“, – šią taisyklę žino net pabėgėlių vaikai. Ne vienas paskui save tampo sunkų arbatos termosą, cigarečių dėžę ar kaugę duonos papločių, kuriuos siūlo įsigyti. Lietuvos pagalba – kukliausia „Labai sunku – trūksta vandens, tvyro skurdas“, – atvirauja stovykloje gyvenanti 47-erių Fatimah. Sirijoje liko jos 18-metis


1 min • 2013 m. kovo 15 d. 15

Zaatari stovykla auga kaip ant mielių. Pernai rugpjūtį čia buvo 500 palapinių, dabar – apie 18 tūkstančių. E.Digrytės nuotr.

Milijonas pabėgėlių Zaatari stovykla auga itin sparčiai. Pernai rugpjūtį čia buvo 500 palapinių, dabar – apie 18 tūkstančių (stovyklos plotas viršija 4 kv. km). Kasdien atvyksta bent po 2 tūkst. pabėgėlių. Kiek iš viso žmonių šioje stovykloje apsistoję – nežino niekas. Spėjama, kad mažiausiai 90 tūkst., o gal ir 140 tūkst. 6,2 mln. gyventojų turinčiai Jordanijai teko didžiausia pabėgėlių iš aplinkinių valstybių našta. Skaičiuojama, kad vien sirų sulaukta 320 tūkst., nors dažniau minimi trečdaliu ar pusantro karto didesni skaičiai. Naujas mėnuo – naujas rekordas: gruodį atvyko 22 tūkst. sirų, vasarį – apie 70 tūkst. UNHCR duomenimis, iš 21 mln. Sirijos gyventojų daugiau nei milijonas pasitraukė į užsienį, daugiausia į Jordaniją ir Libaną, taip pat – Turkiją, Iraką, Šiaurės Afriką. Karo siaubiamą kraštą kasdien palieka per 7 tūkst. žmonių – sužalotų, praradusių namus ir artimuosius, be pinigų ir daiktų.

Sirija • Sirijos Arabų Respublika (Sirija) – valstybė Artimuosiuose Rytuose, pietvakarių Azijoje. Ribojasi su Libanu, Izraeliu, Jordanija, Iraku, Turkija bei Viduržemio jūra. • Tai – vienas pasaulio žemdirbystės židinių ir viena seniausių civilizacijų, klestėjusi vienu metu, kaip ir Senovės Egiptas bei Mesopotamija.

sūnus sukilėlis ir nėščia dukra, kurios vyras atsisakė išvykti. „Norėčiau grįžti į Siriją ir vėl gyventi taikiai“, – susigraudina moteris. Tikėdamasi persikelti pas draugus, ji su vyru ir penkiais vaikais kas tris dienas susipakuoja daiktus, bet vėl iškrauna – draugams nesiseka sutvarkyti dokumentų. ECHO padalinio Jordanijoje vadovo Carloso Afonso teigimu, pagrindiniai pabėgėlių poreikiai stovykloje yra patenkinami, nors sąlygos nėra idealios. Bene didžiausia problema – vanduo. Zaatari iškilo dykumoje. Vandens reikia

Prieš du mėnesius iš Sirijos su tėvais pabėgusi 15-metė Hiba labai pasiilgo savo mokyklos, draugų ir gėlių kieme.

Iš pradžių sirai kurdavosi pas Jordanijoje įsikūrusius artimuosius ir vietos gyventojus. Pernai birželį srautas taip padidėjo, kad prireikė stovyklų – dabar jų veikia keturios, Saudo Arabija žada pastatyti dar vieną.

atsigerti, maistui ruošti, sanitarinėms reikmėms ir pavalyti nuolat smulkaus smėlio nugulamus paviršius. Pasak Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) biuro atstovės Aoife McDonnell, kasdien į stovyklą atvežama 2,5–3 mln. litrų vandens – tiek telpa į olimpinio dydžio baseiną. ES kartu su valstybėmis narėmis konflikto padariniams švelninti suteikė 600 mln. eurų. Trečdalis šios sumos – ECHO pinigai (daugiausia išleista pačioje Sirijoje – 82 mln. eurų, Jordanijai skirta 38 mln. eurų, kiek mažiau – Libanui). Jungtinė Karalystė atseikėjo 86 mln. eurų, Vokietija – 56 mln. eurų. Lietuva (14 481 euras) šiame sąraše – paskutinė. Net Latvija skyrė 43 tūkst. eurų, finansinėje duobėje atsidūrusi Graikija – 100 tūkst. eurų, Estija – 420 tūkst. eurų. Kasdien – 10 naujagimių Tik penktadalis Zaatari gyventojų – vyrai. Daugelis moterų – našlės ar sukilėlių žmonos, tapusios pagrindinėmis šeimų maitintojomis. Stovykloje įrengtos specialios patalpos, kuriose moterys gali išsikalbėti, sulaukti socialinės ir psichologinės pagalbos. Vienoje palapinėje veikia moterų klinika, joje įkurtas gimdymo kambarys. Stovykloje gyvena apie 2,5 tūkst. nėščiųjų, kasdien gimsta po 10–11 kūdikių, yra tekę atlikti ir penkias cezario pjūvio operacijas. Šios klinikos nebeužtenka, planuojama atidaryti naują. Be to, veikia Maroko, Italijos ir Prancūzijos ligoninės. Vienas Prancūzijos ligoninėje gimęs kūdikis taip ir buvo pavadintas – Faransi (arab. Prancūzas).


18 | Sveikata

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Ieva su draugėmis nesigėdijo prašyti paaukoti pinigų.

Didelė penkiolikametės Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Išgirdusi, kad jos pagalba onkologine liga sergančiai dvimetei Augustei vadinama žygdarbiu, Plungėje gyvenanti Ieva Krivickaitė net susigūžia. „Nesijaučiu to verta“, – kuklinasi penkiolikametė, kuri pati nuo mažens serga sunkia liga. „Tai tikrai ne mano vienos nuopelnas. Vienai man nebūtų pavykę“, – tikina Ieva, tapusi „Metų vilties“ nominacijos laureate TV3 rengiamuose projekto „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose. Gautą „Lietuvos garbės“ statulėlę ji norėtų padalyti į daugybę mažų gabalėlių ir padovanoti visiems, kurie prisidėjo, aukojo, palaikė. Ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Sveikata pašlijo po tėčio mirties Su regos nervo vėžio kamuojama dvimete Auguste Ieva susipažino Kauno klinikose, kur cukriniu diabetu nuo mažens serganti plungiškė praleido visą pusmetį – nuo 2011-ųjų vasaros pabaigos iki 2012-ųjų sausio. Iki tol savo ligą Ieva buvo įpratusi vertinti labiau kaip gyvenimo būdą, o ne sveikatos sutrikimą. Tačiau prieš dvejus metus po sunkios ligos mirus tėčiui, Ievos būklė smarkiai pablogėjo – paauglė ilgam pateko į medikų rankas. „Sušlubavo viskas. Net gydytojai iš pradžių nežinojo, kas darosi mano mergaitei“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė Ievos mama Jūratė Krivickienė. Tačiau net gulėdama ligoninėje Ieva negalėjo rūpintis tik savo gerove. Iš prigimties svetimo nelaimei neabejinga mergina pastebėjo gretimoje palatoje gydomą gležną mergaitę – Augustę.

Dovanų lietus Už nominaciją „Metų viltis“ Ievai atiteko ne tik tradicinė „Lietuvos garbės“ statulėlė, bet ir daugybė su jos hobiais – karatė, kinu, fotografija ir kelionėmis – susijusių dovanų. Merginą pasveikino jos mėgstamiausia sportininkė, triskart Europos kiokušin karatė vicečempionė Rūta Brazdžionytė. Žinodami apie Ievos aistrą fotografuoti, renginio organizatoriai plungiškei V.Skaraičio/BFL nuotr.

suteikė išskirtinę galimybę ne tik atvykti į kiokušin karatė pasaulio čempionatą, bet ir tapti akredituota šių varžybų fotografe. O Europos kino akademijos narys, filmą „Tadas Blinda“ nufilmavęs kino operatorius Ramūnas Greičius (nuotr.), mergaitei įteikė kino pliauškę su joje įrašytu Ievos vardu ir pakvietė ją pabūti operatoriaus asistente tikroje kino aikštelėje bei savo akimis pamatyti, kaip gimsta kino menas.

„Visada mylėjau mažus vaikus: jie man atrodo kaip stebuklas – tyri, atviri. Daug laiko praleidome su Auguste ligoninėje, susidraugavau ir su jos mama. Augustė labai fotogeniška, o aš mėgstu fotografuoti. Ligoninėje kartu sutikome ir Kalėdas. Tačiau prieš Naujuosius metus man leido grįžti namo, o Augustė liko ligoninėje“, – pasakojo Ieva. Pirmas laimikis – 50 litų Grįžusi į Plungę Ieva niekaip negalėjo pamiršti mažosios draugės, kovojančios su piktybiniu augliu, išaugusiu iš regos nervo. Ieva žinojo, kad Augustei gali padėti Vokietijoje atliekama protonų pluošto terapija. Tačiau šis aplinkinių audinių nepažeidžiantis metodas, kai spinduliai nukreipiami tiesiai į auglį, labai brangus. Buvo apskaičiuota, kad Augustės gydymui užsienyje reikėtų apie 200 tūkst. litų. Be vyro paramos likusi mergaitės motina Jolita Matkevičienė tokios sumos neturėjo ir net neįsivaizdavo, kur galėtų gauti. Ieva nusprendė žūtbūt pagelbėti į aklavietę patekusiai moteriai ir jos dukrai. „Įdėjau Augustės nuotrauką ir jos istoriją į „Facebook“ svetainę, tikėdamasi, kad atsiras gerų žmonių, galinčių paremti sergančią mergaitę. Iš pradžių sulaukiau daugybės klausimų, ar tai ne mano sesutė. Po to ėmiau susirašinėti su keleriais metais už mane vyresnėmis merginomis, kurios panoro prisidėti prie mano iniciatyvos. Jos sakė, kad eis su manimi iki galo. Visada šalia buvo ir geriausia mano draugė Eligija“, – kalbėjo Ieva. „Pamenu, pernai Velykų išvakarėse Ieva su drauge atsispausdino lapus su Augustės nuotrauka ir pareiškė, kad belsis į žmonių širdis. Grįžta šlapios, sužvarbusios. Klausiu: „Vaikai, kaip jums sekėsi? Ar jus bent įsileidžia į namus?“ Sako: „Surinkome apie 50 litų, o reikia 200 tūkst. litų.“ Atsidusau: „Vaikai, aš nuleidžiu rankas.“ Bet jos rankų nenuleido“, – dukros ir jos bendraamžių užsispyrimu iki šiol stebisi Ievos mama.


Sveikata | 19

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Su regos nervo vėžio kamuojama dvimete Auguste Ieva susipažino Kauno klinikose, kur pati gulėjo visą pusmetį. Asmeninio arch. nuotr.

žemaitės širdis Kreipėsi į tikinčiuosius Ieva su Eligija pynė apyrankes, vadinamąsias draugystės juosteles, ir pardavinėjo už „kiek kas gali“. „Sėdėjome namuose ir kurpėme planus, kaip viską greičiau ir geriau padaryti: kur dar nueiti, nuvažiuoti, kur kreiptis“, – prisiminė Ieva. Taip kilo mintis lankytis tėvų susirinkimuose mokykloje ir papasakojus liūdną Augustės istoriją rinkti aukas. Merginos beldėsi į valstybinių institucijų duris, suko ratus aplink prekybos centrus, paramos Augustei prašė ir bažnyčiose. Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolyno ir parapijos klebonas brolis Gediminas Numgaudis OFM iki šiol prisimena pirmąjį susitikimą su Ieva: „Nedrąsiai užėjo prieš Mišias į raštinę ir susigraudenusi pradėjo pasakoti apie Augustę. Sužinojau, kad susipažino Kauno klinikose, kur ir pati gulėjo. Tada ir supratau, kad tai ta pati Ieva, kurią jau pusmetį nešiojuosi maldoje. Mat Ievos mama man skambino ir prašė pasimelsti už dukrą, kuri labai serga.“ Kunigas leido Ievai po pamaldų iš sakyklos kreiptis į tikinčiuosius ir papasakoti Augustės istoriją. Ieva kalbėjo apie tai, kaip jai rūpi mergaitės ateitis, jos gydymas. „Mačiau, kad ji tai darė iš meilės, aš atpažinau joje tą galią ir padrąsinau paramos akcijai. Labai retai tenka susidurti su žmonėmis, kurie, patys būdami bėdoje, nori padėti kitam. Galiu tik pasvajoti, kad daugiau tokių jaunų žmonių atsirastų“, – kalbėjo brolis G.Numgaudis. Užsienio lietuvių dosnumas Iš viso grynųjų pinigų Ieva su bičiulėmis surinko apie 3 tūkst. litų. Tačiau žinia apie plungiškių iniciatyvą sklido iš lūpų į lūpas, ji pasiekė net užsienyje gyvenančius lietuvius. Todėl Augustės sąskaita banke nuolat pildėsi. Šiandien joje sukaupta apie 300 tūkst. litų. „Laiškus rašė žmonės iš Anglijos, Airijos, Norvegijos. Jie netgi pradėjo siųsti Augustei

Operacijos dar laukia Jolita Matkevičienė, Augustės mama „Ievutė yra tas žmogus, kuris man padėjo pačiu reikalingiausiu momentu. Ji padarė Augustės nuotraukų, išplatino jos istoriją internete. Į tai sureagavo ir spauda, ir televizija, todėl žinia apie mūsų problemas pasklido labai plačiai. Tačiau į Vokietiją taip ir neišvažiavome. Auglys dėl chemoterapijos sumažėjo. Norima šį gydymą tęsti ir laimėti laiko, kol Augustei sueis ketveri, nes tada visiškai išsivysto vaiko smegenys ir protonų terapija nebūna tokia pavojinga. Po to mūsų dar laukia Augustės akių gydymas, tačiau tai – ateityje. Žmonės manęs klausia, ar reikia dar aukoti pinigų. Aš sakau, kad lėšų ateityje turbūt reikės, bet šiandien nenoriu jų prašyti. Negaliu imti pinigų į priekį. Bijau, kad kas nors pagalvos, jog siekiu pasipelnyti.“

Cukriniu diabetu serganti paauglė padėjo surinkti 300 tūkst. Lt vėžio kamuojamos mažylės gydymui

drabužėlių ir kitų dovanų, – džiaugėsi Ieva ir prisipažino nesitikėjusi tokio rezultato. – Supratau, kad yra labai daug gerų žmonių. Širdyje tikėjau, kad mums pavyks. Iš pradžių neįsivaizdavau, kaip viską organizuoti, tačiau tiesiog žinojau, kad ką nors privalau daryti.“ Ieva neabejoja, kad Augustė pasveiks. Tiesa, ji vis dar labai silpna: nors dėl chemoterapijos auglys sumažėjo, vaistai nuodija mergaitės organizmą, ją vargina alergijos ir kitoks šalutinis vaistų poveikis. Tačiau Augustei reikia dar šiek tiek pakentėti: protonų pluošto terapija Vokietijoje taikoma vaikams tik nuo trejų metų. Treji Augustei sukaks gegužę. Tačiau medikai rekomenduoja palaukti dar ilgiau. Jei įmanoma – iki ketverių metų, kai vaiko smegenys būna labiau išsivysčiusios. Svajoja tapti misioniere? Tuo metu Ieva dabar stengiasi mokytis ir prisivyti bendraklasius. Be to, ji lanko karatė treniruotes ir pianino klasę muzikos mokykloje. „Net neįsivaizduoju, kuo norėčiau būti. Tiek daug visko patinka! Ir viską norisi išbandyti! Kaip ir visi, turiu svajonių, bet, jei apie jas kitiems pasakoji, svajonės praranda savo energiją, todėl stengiuosi jas pasilaikyti sau“, – šyptelėjo „Lietuvos garbės“ laureatė. Ievos mama prasitarė, kad dukra norėtų tapti misioniere – keliauti po pasaulį ir padėti vargstantiems, likimo nuskriaustiems žmonėms. „O aš, kaip mama, pirmiausia galvoju apie savo vaiką ir aiškinu: „Kad padėtum kitiems, pirmiausia pats turi būti sveikas.“ Tačiau ožiaragiams nepavadovausi. Sakoma, kad jiems gyventi gerai, bet su jais – nelabai“, – juokėsi J.Krivickienė. Moteris tik apgailestauja, kad Ieva aplinkiniais rūpinasi labiau nei savimi: „Štai dabar ji lankosi Plungės vaikų globos namuose, kur palaiko draugiją be tėvų dėmesio likusiai Vaidutei. Klausia, ar vasarai galėsime ją pasiimti į namus.“

J.Krivickienė: „Pamenu, pernai Velykų išvakarėse Ieva su drauge atsispausdino lapus su Augustės nuotrauka ir pareiškė, kad belsis į žmonių širdis. Grįžo su 50 litų.“ „Vaida – toks nuostabus vaikas. Nueinu, ji mane apsikabina ir šaukia: „Čia mano Ieva!“ Apima fantastiškas jausmas“, – įspūdžiais dalinosi penkiolikmetė. Pirmyn stumia maksimalizmas Ieva su mama gyvena nuosavame name šalia Plungės. J.Krivickienė su seserimi Rita turi nedidelį verslą – naujam gyvenimui prikelia dėvėtus drabužius. „Tai ne tik verslas, bet ir hobis“, – sakė 50 metų J.Krivickienė. Ji prisipažino, kad dukrai skiepyti pilietiškumo jausmo ji neturėjo laiko. Tas jausmas, matyt, įgimtas. „Ieva ėmė su liga tvarkytis pati ir man reikia ją paleisti, todėl pradedu gyventi ramiau. Nors ir dabar kasnakt keliuosi 3 val. ir matuoju cukraus kiekį jos kraujyje – paauglystėje jis labai neprognozuojamas. Ievos visi pirštai subadyti... – atsiduso J.Krivickienė ir nepraleido progos padėkoti Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriaus vedėjai Editai Jašinskienei. – Ten Ievą visi pažįsta kaip savo vaiką, labai mumis rūpinosi.“ Pasak mamos, pagrindinis Ievos trūkumas – maksimalizmas: „Ji blogai jaučiasi, jei ko nors nežino ar nemoka, jei yra ne lyderė. Dukrai sunku susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ji negali visko atlikti tobulai ir pasiekti aukštumų. O mano požiūris kitoks – kartais reikia nuleisti kartelę.“


20 | Kultūra Pagrindinį moters vaidmenį spektaklyje „Lilijomas“ sukūrusi M.Polikevičiūtė:

15min • 2013 m. kovo 15 d.

„Meilė buvo, bet apie

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Šeima, motinystė, kasdieniai rūpesčiai, buitis ir sėkminga, aplodismentų lydima aktorės karjera – kaip visa tai suderinti? Su pagrindiniu moters vaidmeniu spektaklyje „Lilijomas“ į sceną grįžusi Miglė Polikevičiūtė sako: „Sunku, bet įmanoma.“

– Į sceną grįžote su pagrindiniu vaidmeniu, nors namuose – dar nė metų neturintis sūnus. Ar lengva suderinti pareigas šeimai ir darbą teatre? – savaitraštis „15min“ paklausė M.Polikevičiūtės. – Tiesą sakant, nežinau, ar man tai pavyko. Kol dirbau, buvau bloga mama, o teatre irgi nedemonstravau geriausios formos. Viena koja ten, kita čia, o tai reiškia, kad niekur abiem. Laimė, sūnus – supratingas kūdikis ir ant manęs smarkiai nepyko. O ir repeticijose supo geranoriški kolegos, kurie ir palaikė, ir padėjo. Ir, aišku, esu be galo dėkinga artimiesiems. Po ilgesnio laiko sugrįžti į sceną nėra lengva, bet aš stengiausi ir galiu pasakyti: tokia, kokia buvau tuo metu, su visomis vidinėmis ir išorinėmis aplinkybėmis, padariau tiek, kiek galėjau. Tikiuosi, kad su kiekvienu spektakliu galėsiu vis daugiau. – „Menų spaustuvėje“ rodomame spektaklyje „Ofelijos“ pasakojama apie moters aktorės gyvenimą, apie tai, kad vaidmenų troškimas kartais verčia atsisakyti asmeninio gyvenimo, išsižadėti motinystės. – Dar nemačiau šio spektaklio, tačiau nesiimu teisti moterų, kurios dėl aktorystės ar karjeros aukoja motinystę. Tik man jų labai gaila. Motinystė – didžiulė mokykla visomis prasmėmis. Jei į savo gyvenimą nebūčiau įsileidusi vaikelio, būčiau save smarkiai apvogusi. – Ar ši nauja asmeninė patirtis praverčia, kuriant vaidmenis?

„Julikos vaidmuo dar labai „žalias“, bet laikui bėgant jis stiprės, dar labiau jį prisijaukinsiu“, – neabejoja į sceną po pertraukos grįžusi M.Polikeviūtė.

• M.Polikeviūtė gimė 1985 m. birželio 6 d. Vilniuje. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – aktorinio meistriškumo specialybę. Kurso vadovas – Rimas Tuminas.

I.Gelūno nuotr.

• 2008 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ debiuto/jaunojo menininko kategorijoje. • 2012 m. „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pelnė geriausios antro plano aktorės vardą (kartu su Elze Gudavičiūte ir Giedre Giedraityte) už Kristinos vaidmenį Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Daug kartų statyta pjesė D.Matvejevo nuotr.

Kelios savaitės po spektaklio „Lilijomas“ premjeros Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje. Įspūdžiai susigulėjo ir žiūrovams, ir aktoriams. Savo žodį jau tarė ir teatro kritikai. Vieni spektaklį stačiusį vengrų režisierių László Bagossy tituluoja atmosferos meistru, o „Lilijomą“ – naujos teatrinės kultūros pavyzdžiu. Kitiems spektaklis pasirodė bekvapis ir bedvasis. Tretiems – džiazuojantis, lengvai perskaitomas. Tačiau kone visi sutaria, kad vienoje scenoje susiduriančios net trys aktorių kartos veikia kaip darnus orkestras, kuriame solistai meistriškai vienas kitą papildo, atverdami scenos partnerystės žavesį. 27 metų LNDT aktorė M.Polikevičiūtė, spektaklyje sukūrusi atžagaraus skurdžiaus, erotikos pritvinkusio „balaganščiko“ Lilijomo (jį vaidino aktorius Dainius Gavenonis – red. past.) mylimosios Julikos vaidmenį, į sceną grįžo po pertraukos. Tarp motinystės, repeticijų ir premjerų besiblaškančios mamos namuose laukia vos dešimties mėnesių kūdikis.

Dosjė

• Vasario 28 ir kovo 1 dienomis LNDT pristatė premjerą – vengro Ferenco Molnáro pjesę „Lilijomas“, kurią režisuoti lietuviškoje scenoje buvo patikėta dramaturgo tautiečiui László Bagossy. • Režisierius L.Bagossy (g. 1967) – vienas garsiausių viduriniosios kartos Vengrijos režisierių, pastatęs apie 30 spektaklių įvairiuose Vengrijos teatruose, taip pat Vienoje ir Štutgarte. • 1909 metais sukurtas „Lilijomas“ Vengrijoje daug kartų statytas ir perstatytas, buvo rodytas ir Brodvėjaus scenoje, pritaikytas net baletui, bet Lietuvoje iki šiol nebuvo plačiau girdėtas. • Pagal „Lilijomo“ siužetą sukurti keli kino filmai, garsus miuziklas „Karuselė“ (1945), Hamburgo „Thalia“ teatre šią pjesę pastatė žinomas viduriniosios kartos vokiečių režisierius Michaelis Thalheimeris (2000), o 2011-ųjų gruodį Hamburgo baleto trupė parodė baleto „Lilijomas“ premjerą – pagal Michelio Legrand‘o muziką jį sukūrė vienas garsiausių šiandienos choreografų Johnas Neumeieris.

– Nesinori šios temos pernelyg sureikšminti: juk žmonės augina ir ne po vieną vaiką. Štai mano prosenelė jų pagimdė dvylika. Pati augau trijų vaikų šeimoje. Galbūt kam nors iš šalies geriau matyti, ar pasikeičiau kaip žmogus, kaip aktorė. Sunku pačiai save lyginti su ta, kokia buvau iki tol, ir kokia esu dabar. – O kokia jūsų Julika? Kokią ją norite atskleisti žiūrovams? Kodėl ji atsiduoda Lilijomui aklai, atleisdama skriaudą, skurdą, vienatvę? Ar tai ir yra meilė? – Ji atleidžia jam viską. Myli tokį, koks yra ir koks bebūtų, ką bepadarytų. Ji tiesiog

negali jam neatleisti. Tai nuo jos nepriklauso. Net jei ir bandytų – meluotų, pirmiausia – sau. Julika tiki, kad Lilijomas jai skirtas, vienintelis. Tokia meilė man atrodo graži ir vertinga. Kitas klausimas, kur ji nuveda, kai nemoki su ja elgtis? Susitikom – na, o kas toliau? Lyg ir reikia kurti šeimą, bet nelabai sekasi: Lilijomas – nesukurtas šeimai. Julika – nemokša, neturinti jokios santykių patirties, bet tiki – „turime būti kartu“. Tačiau ji gali tik nujausti, kas dedasi jos vyro galvoje, mato, kad jis dūsta, bet nenutuokia, kaip jam padėti.

Tačiau spektaklyje, kokį jį sukūrėme, ši drama ne iki galo atsiveria, tarsi nesuskamba, lyg spektaklis kalbėtų ne visai apie tai. – Ar susimąstote, kad tai, ką jūs tik vaidinate, yra tikras kieno nors gyvenimas – dešimčių šeimų, kurias kartais rodo per televiziją, apie kurias rašo spauda? Tų nelaimėlių, kurie girtuokliauja, mušasi, skriaudžia savo vaikus, veja iš namų, bet vis tiek laikosi kartu? – Kaip tik per radiją išgirdau, kad vyras nužudė žmoną, policijai nespėjus atvažiuoti jos išgelbėti. Šiurpas nukrečia nuo tokių istorijų. Jos visos atrodo panašios, bet, kai pagalvoji, juk tos poros skirtingų akių, žvilgsnių, skirtingai atrodo, skirtingai susitiko ir vienas į kitą žiūrėjo, kas nors mylėjo, kas nors – ne. Kitaip tariant, visos tos istorijos iš tiesų unikalios. Mane ir graudina, ir jaudina, pagalvojus, koks kelias nueitas drauge (ir atskirai) iki to, kaip yra dabar, iki to, kai jis ją užmuša, ir kodėl iki to prieita. Juk turbūt nė vienas iš sutuoktinių nenutuokė, kad taip gali būti. Todėl ir apie Julikos istoriją negalvojau kaip apie statistinę, mąsčiau, kuo ji, jos jausmai, pasiryžimas unikalūs. Priežastis, kodėl žmonės mušasi, geria, vieni kitus žemina, skaudina, man regis, viena – nemokėjimas mylėti. Visi pirmiausia trokšta būti mylimi, todėl ir ginasi, auklėja vienas kitą, baudžia, neįsiklauso, nerimsta, kovoja. Tai turbūt ir yra didžiausia klaida. Galbūt pirmiausia reikėtų išmokti tą meilę dovanoti dykai. Deja, lengva pasakyti, o realybėje viskas kur kas sudėtingiau. Todėl Julika taip ir neištaria Lilijomui, kad myli. Nei jis jai. Tai lieka nepasakyta. – Julika stengėsi kaip mokėjo, tačiau tarsi veltui: jos gyvenimas – kaip ta prišnerkšta nosinė, atsisveikinimo epizode įkišta į mirusio Lilijomo švarko kišenę? – Ta nosinaitė, mano galva, nėra prišnerkšta. Ji permirkusi snargliais ir


Kultūra | 21

15min • 2013 m. kovo 15 d.

ašaromis, kurie teka iš gėlos, iš meilės: dėl jo, dėl jų, dėl to, kas buvo ir kas laukia ateityje. Tai ir užuomina į sceną ant suolelio pirmame veiksme, kai jie kalbėjo apie akacijas. O ir Julikos gyvenimas – visai ne prišnerkštas. Sunkus, bet į kitą ji jo nekeistų.

Daugiau kultūros naujienų rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/kultura

D.Matvejevo nuotr.

ją liko nepasakyta“ Būna momentų, kai suprantu, kad gal visai ne taip reikėjo daryti... Vadinasi, viskas gerai – kūrybos procesas nesustoja po premjeros, todėl galima augti, tobulėti.

– Ir vis dėlto spektaklio finale Julika dukrai liepia atnešti sriubos benamiui, tačiau pati laikosi atokiai. Ar tai jos šarvas? Kur dingo ta naivi mergiotė? – Tūno viduje. Ko gera, sunku išlikti gležnai ir įsimylėjusiai, kai mylimasis pasidaro galą, auga vaikas, pinigų nėra, tenka juodai dirbti, būti ir motina, ir tėvu. Tekėti už kito net minties nėra, nes žinai, kad priklausai tam vieninteliam.

– Esate dirbusi su dauguma Lietuvos režisierių. Šįkart teko kurti su užsieniečiu – vengru L.Bagossy. Kaip jums patiko ši patirtis? – Keistas jausmas: jis baigė darbą ir išvažiavo, o man būtinas režisierius kaip atrama, svarbus jo žvilgsnis iš šalies, patarimai tolesniame spektaklio gyvenime. Nesu tiek profesionali, kad visiškai savarankiškai galėčiau atlikti savo darbą. Pastabos man reikalingos kaip oras. Ir norėtųsi, kad tai būtų režisieriaus pastabos, nes jis geriausiai žino, kur link eina spektaklis.

– Kokios emocijos užplūdo po premjeros: lyg akmuo nuo širdies nusirito, įtampa atslūgo, o gal vis grįžtate prie vaidmens, analizuojate, ieškote naujų personažo spalvų? – Pirmiausia jaučiuosi rami, džiaugiuosi „sugrįžusi“ namo, juk mano vieta dabar šalia sūnaus. Kiek įmanoma bandau ilsėtis, atsipalaiduoti. Tačiau daug galvoju ir apie tai, ką nuveikėme „Lilijome“, ką padariau su Julika, kur šio charakterio spragos, galvoje skamba tekstai. Vaidmuo dar labai „žalias“, bet laikui bėgant jis stiprės, dar labiau jį prisijaukinsiu.

– Kai kurie teatro kritikai pastebi, kad lietuvių aktoriai „Lilijome“ – kaip visada puikūs, tačiau režisierius praslydo paviršiumi, taip ir neatskleisdamas pjesės gelmės. Girdi, kad taip šią medžiagą lietuviui į rankas – visai kitas emocinis krūvis būtų. – Kiek žmonių, tiek nuomonių. Jei praslydo režisierius, tai mes turbūt kartu su juo. Galbūt kitokios krypties man norėjosi, bet režisierius yra toks, koks yra, aktoriai ir spektaklis – irgi. Kritikuoti spektaklį, kurio dalis pati esu, būtų kvaila.

Scenos partneriui D.Gavenoniui esu labai dėkinga. Jis – profesionalas. – Kiek įtakos kūrybos malonumui turi scenos partneris, šiuo atveju D.Gavenonis? – Dainiui esu labai dėkinga. Jis – profesionalas. Yra dalykų, kuriuos jis man atvėrė, ir tuo suintrigavo. Galbūt man, kaip aktorei ir žmogui, tai net labiau pravers ateityje nei šiame spektaklyje. Malonu, kai partneriai supranta, jaučia, girdi vienas kitą, yra laisvi savo užduotyse ir abu juda į vieną tikslą.


22 | Sportas

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Pavasarį įsisiautėjęs Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Klaipėdos „Atlantas“ gali tapti komanda, kuri sujauks nusistovėjusią Lietuvos klubų futbolo hierarchiją. Taip prieš „SMScredit.lt A lygos“ sezono startą kalbėjo ne vienas futbolo žinovas. Bet prieš sezoną tai buvo labiau prielaida nei tvirtas įsitikinimas. Sezono starte „Atlantas“ suošė galingai – išvykoje įveikti praėjusio sezono prizininkai Marijampolės „Sūduva“ ir Vilniaus „Žalgiris“. Gerai pasirengę fiziškai „Laimėjo tie, kurie buvo stipresni“, – po pirmojo turo rungtynių, kuriose klaipė-

„Atlantas“ gerai padirbėjo žiemos ir pavasario žaidėjų turguje, kuriame gyvenimas kunkuliuos iki kovo 31-osios.

diečiams pergalę atnešė vienintelis Andriaus Bartkaus įvartis, baltą vėliavą iškėlė „Sūduvos“ treneris Darius Gvildys. „Dabar visiems įdomu, kaip jie žais su mumis“, – nerimą galima buvo pajusti ir „Žalgirio“ stratego Mareko Zubo balse prieš antrojo turo rungtynes. Paaiškėjo, kad nerimauti buvo dėl ko. Klaipėdiečiai, į Vilnių atvykę dar rungtynių išvakarėse, o tai Lietuvoje nėra įprasta praktika, į žaliai baltų vartus įmušė du įvarčius, rungtynių pabaigoje eliminavo iš žaidimo raudoną kortelę užsidirbusį Aivarą Bražinską, taip priversdami vartininko pirštines pasimatuoti „Žalgirio“ kapitoną gynėją Algį Jankauską, ir laimėjo 2:1. „Pirmiausia, jie bėga geriau už „Žalgirį“, o tai svarbu“, – savo įspūdį apie „Atlanto“ žaidimą išsakė buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas futbolo komentatorius Žydrūnas Grudzinskas. Atrodo, ta treniruočių metodika, kurią Klaipėdoje pritaikė naujasis treneris, Rusijoje įtakinga futbolo asmenybė Konstantinas Sarsanija, yra veiksminga. Laikas, praleistas Turkijoje, kur „Atlantas“ ruošė sezonui savo kojas, raumenis ir plaučius, nepraėjo perniek. Permainų gausa „SMScredit.lt A lygoje“ Klaipėdos klubas startavo radikaliai pasikeitęs. Komandą

Klaipėdos „Atlanto“ futbolininkai netikėtai galingai pradėjo sezoną. V.Knyzelio/ LFF nuotr.

paliko treneris prancūzas Sebastienas Roques, kurio karjera pasuko į Pakruojo „Kruoją“. Iš paskos patraukė ir visas kartu su juo į Baltijos pakrantę atvykęs užsieniečių legionas, kurio ryškiausia žvaigždė buvo kroatas snaiperis Tino Lagatoras. „Atlante“ liko tik septyni buvę žaidėjai,

naujų klaipėdiečiai registravo net 22. Rinktasi išmaniai – į komandą atvyko gerai Lietuvoje žinomi futbolininkai. Gynybos gretas papildė A.Bartkus, Andrius Jokšas, Kazimieras Gnedojus, saugų grandį sustiprino Marius Papšys, Tadas Eliošius, Andrius Urbšys, prie komandos

Trečiajame ture – Pakruojo „Kruojos“ šį sezoną „SMScredit.lt A lygoje“ kol kas dar nesustabdė niekas. Panevėžio „Ekrano“ – taip pat. Bet dabartinis šalies čempionas sužaidė vienas rungtynes, o „Kruoja“ po dviejų pergalių iš eilės yra pirma turnyro lentelėje. Aukštaitijos derbis Panevėžyje turėtų būti įdomus. Sena tradicija – prieš klubą, kuris Lietuvos futbolo žemėlapyje atsirado vos prieš kelerius metus. Šimtatūkstantinis miestas – prieš miestelį, kuriame gyvena 20 kartų mažiau žmonių. Bet „Kruoja“, kaip ir pernai, kai iki čempionato bronzos jai pritrūko vieno nedidelio žingsnio, yra nusiteikusi karingai. Pakruojo klubas šią savaitę tvarkė savo futbolininkų, kurie kol kas negalėjo žaisti, registracijos reikalus ir rengėsi kovai, kuriai, kaip teigia patys pakruojiečiai, nestinga nei jėgų, nei ambicijų.

Aukštaitijos derbis Panevėžyje turėtų būti įdomus. Sena tradicija – prieš klubą, kuris Lietuvos futbolo žemėlapyje atsirado vos prieš kelerius metus.

III turas

„Žalgiris“ – „Šiauliai“. Kovo 16 d. 14 val. Vilnius, universali arena „Sportima“.

„Dainava“ – „Banga“. Kovo 16 d. 17 val. Kaunas, Nacionalinės futbolo akademijos stadionas.

„Ekranas“ – „Kruoja“. Kovo 17 d. 13 val. Panevėžys, Futbolo akademijos stadionas.

„Tauras“ – „Sūduva“. Kovo 17 d. 15 val. Tauragė, „Tauro“ stadionas.


Sportas | 23

„Atlantas“ „SMScredit.lt A lyga“

prisidėjo puolėjai Valdas Trakys ir Aurelijus Staponka. Visus šio sezono įvarčius kol kas mušė naujokai. Marijampolėje – A.Bartkus. Vilniuje – T.Eliošius ir pernai kurį laiką „Žalgiryje“ žaidęs, bet neįsitvirtinęs jaunas puolėjas Donatas Kazlauskas.

Vieta

Komanda

R.

P.

Lg.

Pr.

Įv. sant.

Taškai

1.

„Kruoja“

2

2

0

0

+3

6

2.

„Atlantas“

2

2

0

0

+2

6

3.

„Banga“

2

1

1

0

+2

4

4.

„Ekranas“

1

1

0

0

+2

3

5.

„Šiauliai“

2

0

2

0

0

2

6.

„Sūduva“

2

0

1

1

-1

1

7.

„Žalgiris“

1

0

0

1

-1

0

8.

„Tauras“

2

0

0

2

-3

0

9.

„Dainava“

2

0

0

2

-4

0

„Komandos branduolys turėtų būti iš Klaipėdos kilę žaidėjai. Į „Atlantą“ prašėsi ne vienas Lietuvoje žinomas futbolininkas, bet matau, kad gerų žaidėjų mums pakanka. Neketinu atimti marškinėlių iš tų, kurie su mumis dirbo visą tarpsezonį. Jei kviesiu tris ar keturis legionierius, jie turės būti keliskart pajėgesni už tuos lietuvius, kuriuos turime“, – savo komandos būrimo strategiją išdėstė K.Sarsanija. Kol kas permainų gausa „Atlantui“ – nė motais, nors prieš pat sezoną klubo prezidentas Romualdas Jonaitis kalbėjo

atsargiai: „Reikia turėti galvoje, kad komandą iš naujo subūrėme vos per porą mėnesių. Todėl konkrečių tikslų nekeliame – jų bus kitais metais. Dabar komanda turi bręsti, o klubas privalo pritraukti bendruomenę, grąžinti Klaipėdos sirgalius į stadioną. Projektas nėra trumpalaikis, esame numatę veiksmų planą keleriems metams.“ Kišenėse vėjai nebešvilpauja Pasak R.Jonaičio, šio sezono „Atlanto“ biudžetas – maždaug du milijonai litų.

Naujausias sporto žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/sportas

Pagal šį skaičių bent į pirmą klubų penketą „SMScredit.lt A lygoje“ klaipėdiečiai patenka nesunkiai. Pinigų kiekis ne visada yra tiesiogiai proporcingas sėkmei aikštėje, bet šiuo atveju atrodo, kad lėšos naudojamos efektyviai. „Atlantas“ gerai padirbėjo žiemos ir pavasario žaidėjų turguje, kuriame gyvenimas kunkuliuos iki kovo 31-osios, o K.Sarsanijos patirtis dirbant futbolo agentu ir ryšiai leidžia manyti, jog, reikalui esant, bus rasta būdų komandą dar sustiprinti legionieriais ar lietuviais. Po pirmųjų dviejų turų „SMScredit.lt A lygoje“ nuostolių nepatyrė tik trys komandos – dukart rungtyniavę „Atlantas“ ir „Kruoja“ bei čempionas Panevėžio „Ekranas“, kuris kol kas sužaidė vienerias rungtynes. Formaliai čempionato lyderė dėl geresnio įvarčių santykio yra „Kruoja“, bet viena yra laimėti prieš Tauragės „Taurą“ ir Alytaus „Dainavą“, kuriuos palaužė Pakruojo komanda, ir visai kas kita – pasiųsti į rūbinę be taškų „Sūduvą“ ir „Žalgirį“. Antrajai „SMScredit.lt A lygos“ čempionato savaitei įpusėjus nekyla abejonių – „Atlantas“ yra ryškiausias sezono pradžios atradimas. Komanda, kurią bus įdomu stebėti ir toliau.

lyderis prieš čempioną KAUNO VISKIO BARAS „W 1640” KVIEČIA Į DŪMINIŲ PATIEKALŲ IR GĖRIMŲ RAGAUTUVES

Čempiono titulą ginantis Panevėžio „Ekranas“ (mėlyna apranga) pirmajame ture neturėjo vargo su Alytaus „Dainava“.

Daugeliui Kauno viskio baro „W 1640” lankytojų dūminis viskis iš Škotijos nėra naujiena. Tai vieną stipriausių charakterį turintis spiritinis gėrimas, alsuojantis durpių dūmais, jodu ir druska.

LFF nuotr.

abejas iki šiol vykusias rungtynes žaidė išvykoje. Marijampolės „Sūduva“ sekmadienį pirmą sezono pergalę pabandys iškovoti Tauragėje, o Alytaus „Dainava“ pirmuosius taškus šeštadienį mėgins sumedžioti dvikovoje su Gargždų „Banga“.

Užsk. Nr. 307951

Vilniuje į „SMScredit.lt A lygą“ pirmą kartą šį sezoną ateis televizija. Šeštadienį universalioje arenoje „Sportima“ oficialus lygos transliuotojas LRT parodys naujos kokybės produktą – rekordinės Lietuvos futbolo čempionatui šešios kameros, šiuolaikiška trimatė kompiuterinė grafika, karšti interviu su žaidėjais. Televizijos prodiuserių, rengsiančių transliacijas, komandoje nuo šiol – ir kultinis sporto komentatorius Linas Kunigėlis. „Žalgiris“ po pralaimėjimo Klaipėdos „Atlantui“ pyktį bandys išlieti ant „Šiaulių“. Lengva nebus – kol kas jaunų šiauliečių šį sezoną dar neįveikė niekas, nors Tomo Kančelskio treniruojama komanda

Sakoma, kad kartą paragavus – gėrimas arba pamilstamas arba jam jaučiama neapykanta. Būtent į dūminių viskių degustaciją kovo 20 dieną viskio mylėtojus kviečia vienas iš viskio baro bendrasavininkų, viskio žinovas Laurynas Lisauskas. „Ragausime net penkis dūminius viskius iš skirtingų Škotijos regionų, brandintus skirtingose statinėse, skirtingą laiką. Visus viskius jungia dūmiškumas, tačiau jie labai įvairiapusiai, keletas jų išleisti limituotu tiražu ir gali būti vadinami kolekciniais”, – pasakoja degustacijos vedėjas Laurynas Lisauskas.

Visą kovo mėnesį baras siūlo dūminių patiekalų bei gėrimų meniu. Baro darbo metu lankytojai galės ragauti dūminius viskius, dūminį alų, dūminę arbatą ir dūminius patiekalus. „Mūsų baro virtuvėje gimsta keletas netradicinių ir gana įspūdingų patiekalų, kurių sudėtyje naudojamas dūminis viskis. Rekomenduočiau paragauti dūminiame viskyje marinuotos lašišos užkandį ar dūminiame viskyje marinuotos lašišos salotas su avokadais ir greipfrutais. Šį mėnesį taip pat siūlome džiovintų slyvų ir lietuviškos rūkytos šoninės užkandį bei rūkytus paršelių šnipus,” – viskio baro virtuvės dūminius patiekalus pristato Laurynas. Dūminiais gėrimais ir patiekalais viskio bare galima mėgautis ištisus metus, bet būtent kovo mėnesį baro asotimentas papildomas atskiru dūminiu meniu.


24 | Skelbimai

15min • 2013 m. kovo 15 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

KAUNAS

VILNIUS


Gazas.lt | 25

15 1 5mi min • 20 2013 13 m. k ko ov vo o 15 d d..

Ir taip galingas „Volkswagen Touareg“ visureigis po „chip tuning“ procedūros tampa dar stipresnis. Gamintojo nuotr.

(Ne)legali galia Paulius Sviklas p.sviklas@15min.lt

Automobilių variklių programavimas, dar vadinamas „chip tuningu“, Lietuvoje vis populiaresnis. Taip patobulintas variklis įgyja daug daugiau galios, bet degalų sąnaudos beveik nepakinta arba net sumažėja. Skamba gundančiai, bet ar nėra karčių prieskonių? Dauguma dyzelinių automobilių variklių nuo pat išriedėjimo pro gamyklos vartus yra specialiai prislopinti. Taupant lėšas vietoj trijų skirtingo darbinio tūrio variklių pagaminamas vienas. Kadangi kiekvieno motoro galia reguliuojama kompiuteriu, sukuriamos trys skirtingos jo programos ir štai jums trys skirtingo galingumo varikliai su trimis skirtingomis kainomis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – kone kiekvienas automobilių gamintojas naudoja tokią praktiką. Tačiau daugiausia šioje srityje pasiekęs yra „Volkswagen“ koncernas. Pavyzdžiui, šeštos kartos „Volkswagen Golf“ dviejų litrų darbinio tūrio dyzelinio variklio galingumas gali būti 110, 140 arba 170 AG, nors paties motoro konstrukcija tokia pati, skiriasi tik kelios ne pačios svarbiausios detalės. „Gamintojams minėtas galingumo skirtumas nieko nekainuoja – jie dirbtinai iš nieko padaro skirtumą ir taip tiesiog Daugiau naujienų apie automobilius rasite nuskaitę šį kodą www.gazas.lt

prigauna žmones“, – sako daugiau nei dešimt metų automobilių variklių programavimu užsiimančios įmonės „Vimota“ vadovas Vitoldas Jurkonis. Anot jo, variklio „chip tuningas“ tėra gamintojo palikto galios rezervo išnaudojimas, neturintis įtakos kitų automobilio mazgų dėvėjimuisi. Nauda – ne visiems Nors programuoti galima beveik visų automobilių variklius, „chip tuningui“ atseikėti 500–1000 litų (kaina priklauso nuo automobilio pagaminimo metų ir variklio cilindrų skaičiaus) verta tik tuomet, jei automobilyje gamintojas sumontavo turbokompresorių. Automobilio, kuris iš gamyklos išriedėjo su turbo-

Dar įspūdingesnis yra to paties automobilio sukimo momento padidėjimas – net 88,2 proc. Gamintojas buvo nustatęs standartinius 170 Nm, o po programavimo pavyko jų skaičių padidinti iki 320. Žinoma, yra ir prasčiausias rezultatas – čia „laurus“ skynė „Ford Focus“ su 1,8 l darbinio tūrio TDCI varikliu. Jo sukimo momentas po programavimo vietoj buvusių 206 Nm išau-

go vos iki 225 Nm, o galia pakilo dešimčia AG – nuo 93 Štai toks blokelis, iki 103. jungiamas prie automobilio V.Jurkonis tikikompiuterio, leidžia reguliuoti daug na, kad net ir tokie variklio darbo parametrų. ekstremalūs galios prieaugiai turi mažai kompresoriumi, galią padidinti įtakos automobilio mazgų darbui. „Pavyzgalima nuo 10 iki 40 proc. – priklau- džiui, sankaba gauna daugiau apkrovos, somai nuo to, kiek variklis buvo prislo- bet paprastai tiek jos, tiek pavarų dėžės yra pintas gamintojo. gana patvarios ir susidoroja su padidėjusia „Pagrindinė programavimo sąlyga – vis- galia. Jeigu, žinoma, iki galios padidėjimo kas, kas yra po variklio dangčiu, turi veik- buvo geros būklės“, – teigia automobilių ti taip, kaip buvo nustatęs gamintojas“, – programuotojas. sako V.Jurkonis. Turbinos slėgis turi būti anksčiau nedidintas ir nemažintas, pilami Legalumo dilema degalai – geros kokybės. Automobilio variklio programavimas sieVilniaus Gedimino technikos univer- kiant padidinti galią teoriškai yra legalus – siteto (VGTU) magistro Aivaro Jasiliono dūmingumas ir nuodingų dujų išmetimas baigiamajame darbe buvo atlikta „Vimo- neviršija normų. ta“ programavimo rezultatų analizė. 103 Kita vertus, modifikacijos, padidinančios automobilių duomenis surinkęs vaikinas variklio galią daugiau nei 30 proc., Lietunustatė, kad daugiausia galia ir sukimo vos įstatymais yra draudžiamos. Bet kaip momentas išaugo „Audi A3“ automobi- tą galią išmatuoti? Lietuvoje ir aplinkinėliui su 1,9 l darbinio tūrio TDI varikliu. Iš se valstybėse – niekaip. „Paprastų galios gamyklos išriedėjęs su 65 AG, po progra- matavimo stendų, esančių Lietuvoje, remavimo sesijos „Audi“ į gatvę išskriejo zultatai nėra pripažįstami“, – teigia Valstyturėdamas 116 AG. Kitaip tariant, galia pa- binės kelių transporto inspekcijos technididėjo net 78,5 proc. kos skyriaus vedėjas Justas Rašomavičius.

Gamintojai pyksta Tiesa, variklių programavimas nepatinka vilkikų gamintojams, todėl apie tai niekas nenori girtis. „Trečiųjų šalių intervencija į originalią programinę įrangą ar kitų parametrų keitimas gali sąlygoti ne tik variklio, bet ir kitų mazgų gedimus“, – įsitikinęs UAB „Volvo Lietuva“ rinkodaros vadovas Laurynas Bričkus. Anot jo, senam varikliui neužtenka vien tik pakeisti programinę įrangą – reikia keisti ir kitas dalis, pavyzdžiui, ventiliatorių, purkštukus ar sankabą. UAB „Silberauto“, į Lietuvą importuojančios „Mercedes-Benz“ sunkvežimius, rinkodaros vadovė Saida Sarachanova buvo dar griežtesnė: „Nustačius „tiuningavimo“ faktą, „Daimler AG“ (vilkikų gamintojas, – red. past.) atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės už įvykusias pasekmes, taip pat ir nuo garantinių įsipareigojimų, kurie sunkvežimiams yra itin svarbūs – 3 metai arba 450 000 km.“

Artimiausia laboratorija, kurioje galima būtų išmatuoti automobilio variklio galią, yra Vokietijoje. Verslas naudoja plačiai Variklio kompiuteris dažnai yra programuojamas verslo segmente – vilkikų kompiuteriai taip pat yra programuojami. Šia veikla užsiimančios įmonės UAB „Galingas LT“ direktorius Mykolas Stravinskas išskyrė tris verslo klientų kategorijas: „Klientų poreikiai individualūs: vieni nori tik maksimaliai sumažinti degalų sąnaudas, kiti – išgauti maksimalų saugų variklio galingumą ir nepadidinti degalų sąnaudų, o tam tikrais atvejais degalų sąnaudos išvis nėra svarbios.“ Vadinamojo „chip tuningo“ kaina vilkikams kur kas didesn�� nei lengviesiems automobiliams. Čia be dviejų tūkstančių litų neišsisuksi, o kai kurių modelių programavimas gali kainuoti ir visus keturis tūkstančius.


Avinas. Netrukus į rankas gausite scenarijų, kuriame jums bus skirtas pagrindinis vaidmuo. O kol kas pasidžiaukite epizodiniu vaidmeniu, nes dėl jo esate įvykių sūkuryje.

Jautis. Buvo laikas klausytis ne tik ausimis, bet ir širdimi. Dabar atėjo metas kalbėti. Žinoma, jei turite paruošę atsakymus į klausimus, kurie buvo pateikti anksčiau.

Dvyniai. Pavargote spręsti vis tą patį uždavinį? Galite lengviau atsikvėpti. Galiausiai priimsite visiems tinkamą sprendimą ir imsitės naujumu kvepiančių užduočių.

Vėžys. Grįšite iš realių ir virtualių klaidžiojimų po savus bei svetimus kraštus. Pagaliau nustosite sapnuoti košmarą, kad nepavyksta išlaikyti vis to paties sudėtingo egzamino.

Vertikaliai:

Horizontaliai: Boras. Mama. Agama. Tik. Pasakas. Ragavau. Ištęsėk. Ragu. Basa. Svarino. Makaras. Lygi. Aromato. Sraigė. Tina. Drena. Apvali. Tabu. Ligos. Kitu. Galera. Anona. Mosit. Liesa. Manisa.

Horoskopai

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Trata. Rašys. Kai. Migšas. Grietine. Abaka. Galia. Natos. Itabuna. Krapai. Smagi. Auš. Varėna. Osas. Trako. Aplama. Gale. Rami. Vilon. Plak. Saira. Pagesi. Matė. NATO. Loris. Otas. Kroso. Visata.

26 | Laisvalaikis

Liūtas. Dabar, kai visi taškai sudėti

Mergelė. Pastaruoju metu buvote priversti pamiršti viską, ką žinojote apie bendravimą. O jei išmokę naujų taisyklių gavote teigiamą pažymį – gyvenimas jums netrukus nusišypsos.

Kiekvienos dienos os horoskopą rasite Sudarė astrologė V.Liutkienė

Svarstyklės. Kavos pertraukėlę darbe lydės ne trikdančios pauzės, o nuoširdus pokalbis. Netikėkite tais, kurie teigia, kad ledinės sienos tirpsta tik dėl bundančio pavasario. Skorpionas. Nustebsite radę stebuklingą receptą, kuris padės užmegzti turiningą pokalbį su vaikais. Nesustokite, eikite tolyn ir papuoškite pasaulį savo kūrybos vaisiais. Šaulys. Tirpsta kliūtys, kurios atsirado jūsų kelyje tik per jūsų liežuvį. O namiškiai supranta jus iš pusės žodžio. Kas tai? Užuot džiūgavę, įsitikinkite, ar jie neskaito jūsų minčių. Ožiaragis. Pagaliau ramia širdimi į kelionę išvyksite be kompaso, nes kelią rasti bus paprasta. Ir liaukitės pagaliau stebėtis, kai kaimynai draugiškai jums pasakys „labas rytas“.

Vandenis. Negaiškite laiko skaičiuodami, ką norėtumėte turėti. Atidžiau pažvelkite į tai, ką turite, ir be sąžinės graužaties suskaičiuokite. Nesistebėkite, nes visa tai – jūsų!

Žuvys. Mažiau klausimų – daugiau atsakymų. Mažiau svarstymų – daugiau sprendimų. Dabar tai vienintelis būdas jums atsiskleisti pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Atsakymas: BRAKONIERIUS

ant „i“, o saulės spinduliai apšviečia iš tamsos išnirusias paslaptis, ne laikas ieškoti kaltų ir teisių. Metas rasti kitų palaikančių žodžių.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija


Laisvalaikis | 27

15min • 2013 m. kovo 15 d.

Organizatorių nuotr.

Kovo 15, 16 d.

Du miestai

Anekdotai

Sudoku

Dukra teiraujasi mamos: – Mama, į ką aš esu panaši? – Tu panaši į močiutę. – O tu į ką esi panaši? – O aš – į senelę. – O senelė į ką yra panaši? – Senelė panaši į tavo prosenelę. – Mama, nejaugi mes visos kaip matrioškos?

A.Ufarto/BFL nuotr.

Vilnius

Iki kovo 28 d.

J.Petrosianas. Didysis benefisas

18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“

Vienas garsiausių rusų humoro meistrų Jevgenijus Petrosianas švenčia įspūdingą – 50 metų – jubiliejų scenoje. Prieš daugelį metų J.Petrosianas atvyko į Maskvą vedamas vienintelio tikslo – tapti artistu, nes jau būdamas 13-kos žinojo, kad jo gyvenimas – scena. Ir neapsiriko. Pasirodymai rengiami: kovo 15 d., 19 val, Klaipėdos „Švyturio“ arenoje ir kovo 16 d., 19 val., „Pramogų“ arenoje Vilniuje.

Pirmą kartą festivalis papildytas muzikinių filmų programa. Pirmą kartą bus rodomi ir su kulinarija susiję filmai. Dar viena naujiena – „Naujasis Rusijos kinas“ – supažindins su nekomercinėmis rusų režisierių juostomis. Lietuvių kūrėjai festivalyje pristatys net keturiolika premjerų, o retrospektyvos programoje bus galima išvysti legendinio prancūzų režisieriaus Jeano Luco Godard‘o,o darbus.

T.Lukšio/BFL nuotr.

T.Umaro/BFL nuotr.

Lengvas

Kovo 16 d.

Kaunas

Keliauja kiškis per dykumą ant galvos užsidėjęs akvalangą, ant kojų – plaukmenis. Susitinka kupranugarį. – Klausyk, ar toli vanduo? – Už 300 kilometrų. – Nieko sau pliažas. Mama prašo sūnaus: – Atnešk man iš virtuvės penkias lėkštes. Noriu pasikalbėti su tėčiu.

Vilnius

Kovo 16 d.

Programa „Baltas paukštis. Vytautą Kernagį prisimenant...“

Dizainerės A.Kuzmickaitės naujos kolekcijos pristatymas

Operos solistas Liudas Mikalauskas bei violončelių ir kontraboso kvartetas „Bass Arco“ kviečia į Kauno kino teatrą „Romuva“ praleisti vakarą su maestro V.Kernagio dainomis. „Violončelė nuo seno siejama su žmogaus balsu, tad nėra įtikinamesnių instrumentų, derančių su vokalu bei gebančių taip virpinti sielos stygas kaip mūsų pasirinktieji“, – tikina L.Mikalauskas. Koncerto pradžia – 19 val.

Talentinga drabužių dizainerė bei teatro kūrėja Agnė Kuzmickaitė rengia ypatingą mados šventę – 2013–2014 metų rudens ir žiemos prêt-à-porter drabužių kolekcijos pristatymą. Režisuoti kolekcijos pristatymą ėmėsi teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Šou metu koncertuos Sauliaus Prūsaičio grupė „Happyendless“. Renginys vyks „Vaidilos“ teatre. Jo pradžia – 18 val.

Sunkus

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį rytiniuose rajonuose pasnigs, kils pūga. Šiaurės rytų, šiaurės vėjo gūsiai sieks 15–20 m/s. Savaitgalį sniego zona atsitrauks, vėjas rims. Naktimis bus 9–15, dienomis – 2–4 laipsniai šalčio. Kitos savaitės pradžioje šaltis iš Lietuvos dar nesitrauks. Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Šiauliai Klaipėda

-4

Panevėžys

-2

-4

03-16 d.

na a Utena -4

-11 / -4

-11 / -3

-9 / -2

-14 / -3

-15 / -3

-10 / -2

-9 / -1

-14 / -2

Kaunas

03-17 d.

-4

Vilnius

Marijampolė Panevėžys

Utena

Alytus

Marijampolė Vėjas Šiaurės

03-16 d.

15–20

-13 / -2

-13 / -2

-11 / -3

-11 / -3

-11 / -2

-11 / -2

-10 / -2

-10 / -2

03-17 d.

m/s

-4

-3 Alytus -4

Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt


7000

28 | Kelionės

15min • 2013 m. kovo 15 d.

23 metų klaipėdiečio odisėja senoviniu dviračiu:

km aplink Didžiąją Britaniją R.Balandis tikisi, kad ilgoje kelionėje 200 svarų sterlingų (apie 800 Lt) kainavęs retro dviratis ištikimai jam tarnaus. T.Umaro/BFL nuotr.

Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

„Aš be dviračio jau niekada negalėsiu gyventi“, – juokiasi klaipėdietis Remigijus Balandis, savo ir taip turtingą keliautojo biografiją netrukus papildysiantis nauju įrašu. Šio penktadienio rytą vaikinas prie Londono Tauerio tilto pradės 100 dienų truksiančią kelionę aplink Didžiąją Britaniją. R.Balandis porą metų studijavo Londone, o pastaruoju metu vis blaškosi tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. „Man jau ir pačiam sunku sau atsakyti, kur aš gyvenu – būna, kad kelis mėnesius praleidžiu Klaipėdoje, paskui – Londone“, – pasakojo R.Balandis, pragyvenimui prisiduriantis iš prekybos internete.

Trys žygiai 2008 metais R.Balandis su bičiuliu Mariumi Puluikiu Lietuvą apvažiavo per 4 paras, 12 valandų ir 15 minučių. Tada vaikinai įveikė kiek daugiau nei 1220 km. 2010 metais Jungtinėje Karalystėje studijavę jaunuoliai surengė beveik 8 tūkst. km žygį iš Škotijos į Lietuvą per Skandinaviją. Kelionė, pavadinta „Aš+Tu=kmLT“, truko daugiau nei du mėnesius. Jos maršrutas driekėsi per 12 valstybių: Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Vokietiją, Daniją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą. 2011 metų birželį Marius ir Remigijus vėl ryžosi iššūkiui. Jie aplink Lietuvą apmynė per 67 valandas. Ši kelionė išsiskyrė tuo, kad vaikinai keliavo lietuviškais dviračiais.

Du kartus aplink Lietuvą dviračiu apvažiavęs 23-ejų vaikinas nusprendė sau mesti dar vieną iššūkį – apminti Didžiąją Britaniją. Tik šį kartą jis keliaus ne moderniu, keliolika pavarų turinčiu dviračiu, o senovine dvirate transporto priemone. Dviratis – tik su viena pavara Ruošdamasis šiai kelionei, R.Balandis kruopščiai dėjo centą prie cento. Kad išlaidos būtų dar mažesnės ir nereikėtų mokėti už būstą, kurį laiką gyveno palapinėje. Trūkstamą pinigų sumą paaukojo jo svajone patikėję žmonės. Prieš kelis mėnesius vaikinas Kembridže pagaliau įsigijo išsvajotą dviratį. „Jis pagamintas pagal 1930-ųjų modelį. Gal jam ir nėra 80 metų, tačiau jis toks pat primityvus, turintis tik vieną pavarą. Ieškojau tokio du mėnesius ir pagaliau jis mano“, – džiaugėsi Remigijus. Jis tikisi, kad ilgoje kelionėje 200 svarų sterlingų (apie

LONDONAS

800 Lt) kainavęs dviratis ištikimai jam tarnaus. „Kuo mažiau detalių, tuo jis paprastesnis. Tuo rečiau lūš ir bus patikimesnis ilgoje kelionėje“, – įsitikinęs vaikinas. Kelionei R.Balandį įkvėpė perskaityta knyga, kurioje vienas britas dalijasi savo mynimo aplink Didžiąją Britaniją patirtimi. Savąją odisėją knygos autorius pradėjo nuo vieno Temzės kranto, o finišavo kitame upės krante. Keliautojo poreikiai maži Į kelionę lietuvis išsiruošė vienas. „Taip gal net ir geriau – norisi pabūti vien tik su savimi. Galėsiu pasigrožėti apylinkėmis, esu numatęs pakeliui apžiūrėti kelias pilis, Velsą“, – pasakojo dviratininkas. Per dieną vaikinas pasiryžęs numinti 80–100 km. Nakvynei jis ketina apsistoti pas žmones, kurie interneto svetainėje „Couch Surfing“ skelbia mielai priimantys keliautojus. „Esu minimalistas, man daug nereikia. Tik dviračio ir muzikos“, – pabrėžė keliautojas. Į nedidelę kuprinę jis sutalpino miegmaišį, palapinę, kelis sausus rūbus, dviračio remontui galinčius prireikti įrankius, dubenėlį maistui ir muzikos grotuvą. Vietos rado ir fotoaparatui – juo užfiksuotais

apylinkių vaizdais Remigijus dalinsis socialiniame tinkle. „Tokiose kelionėse svarbu nesustoti ir pasiruošti tam, kad ir lis, ir vėjas pūs, ir dviratis lūš. Tada svarbu nepulti į paniką, o susitvarkius minti toliau“, – įsitikinęs vaikinas. Nenusėdi vienoje vietoje Su dviračiu R.Balandis nesiskiria nuo vaikystės. Iki šiol pamena, kaip tėtis nupirko nedidelį dviratį, kurį jis su draugu perdažė, pavertė tikru gražuoliu. Būdamas paauglys Remigijus dviračiu iš Klaipėdos mindavo pas Plateliuose gyvenančią močiutę. Vėliau su draugu pradėjo leistis į tolimesnes keliones. „Tėvai vis klausia, kada susitupėsiu, susirasiu merginą, nuolatinį darbą. Aš tai buvau padaręs, bet supratau, kad be iššūkių negaliu. Pasižadėjau sau, kad po šios kelionės jau pradėsiu gyventi sėsliau. Tikriausiai – Lietuvoje“, – žadėjo keliautojas.

R.Balandis: „Tokiose kelionėse svarbu nesustoti ir pasiruošti tam, kad ir lis, ir vėjas pūs, ir dviratis lūš.“


15min savaitraštis 2013.03.15