Statyba ir architektūra (2012/7)

6,80 Lt

2012/07

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

STATYBA

tema I 4

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Sveika aplinka – neprivaloma

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

situacija I 16

Stadioną – į konservų dėžutes?

gaisrinė sauga I 22

Gaisrinės saugos problemos – neišsemiamos

iš arčiau I 26

Programa patikėjo ne visi

darbo sauga I 32

u t ir ys n

Darbo saugos pažeidimai – lyg chroniška liga

ARCHITEKTŪRA

paveldas I 36

Radvilų tėvonija atveria duris

paveldas I 41

Dvarai – atviri lankytojams

paveldas I 48

Pasivažinėjimas į prieškarį

pasaulis I 52

Olimpiadai ruošiasi ir oro uostai

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Ingrida Vičiulytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 , Ignė Dausevičiūtė, Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė © „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Kai sostinės savivaldybė pradeda skaičiuoti milijonus, esą reikalingus eilinei reanimuojamajai injekcijai į griaučius skambiu Nacionalinio stadiono pavadinimu, mažesnių šalies savivaldybių administracijas ima krėsti drebulys. Joms tai – įspėjimas, kad metų metus laukiamų lėšų byrančioms sporto bazėms įrengti ar atnaujinti negaus dar ilgai. Mat kalbant apie Nacionalinį stadioną galima kalbėti ir apie nacionalinio masto problemą – kai valstybė užsimoja nustebinti pasaulį ambicingu projektu, kuklieji pamirštami.

Taip buvo ir tuo laikotarpiu, kai, sutelkus visus finansinius išteklius, prieš pernykštį Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje kilo viena už kitą įspūdingesnė universali arena. Ne vienoje jų šiandien aidi tuštuma, o šalies periferijoje ir toliau auga vaikai, kurie gali sportuoti tik prie mokyklų želiančiose pievose. Nes valdžia vis dar susikoncentravusi ties vienintele priemone nacionalinei savimonei ugdyti – krepšinio kulto puoselėjimu.

Apie nepabaigiamas Nacionalinio stadiono, kur tikėtasi ploti Lietuvos futbolininkų pergalėms, statybos problemas prisimenama priešokiais – tarkime, kai nacionalinę savigarbą įžeidžia mūsų futbolo aikštynams adresuotos kokios svečios šalies sportininkų pašaipos. Arba tada, kai kam nors kyla noras šio grandiozinio projekto sąskaita gauti dar vieną finansinę dozę.

Vienas kitas stadionas ar sporto salė Lietuvoje šią vasarą vis dėlto sulauks statybininkų. Vaikų ugdymo įstaigose dabar, kai galima dirbti nesibaiminant trikdyti ugdymo procesą – didžiausių remontų ir renovacijų laikas. Įsibėgėjus su Europos Sąjungos (ES) parama vykdomoms mokyklų renovacijoms, stengiamasi rasti lėšų ne tik darbams, skirtiems energijos išteklių naudojimui mažinti.

O tuo metu higienos specialistai puse lūpų užsimena apie opią problemą – nors įvairiuose norminiuose dokumentuose, reguliuojančiuose švietimo įstaigų renovacijas, didelis dėmesys skiriamas baldams ar apšvietimui, juose nėra jokių nuostatų dėl naudoti tinkamų statybos ar apdailos medžiagų. Ne paslaptis, kad viešieji pirkimai, kur viską lemia mažiausios kainos kriterijus, reiškia, kad dažnai pasirenkamos abejotinos kokybės statybinės medžiagos.

Higienistai pripažįsta turintys informacijos apie vaikų sveikatos sutrikimus, atsirandančius dėl remontų įtakos, apgailestauja ir dėl augančio alergiškų vaikų skaičiaus, bet, net ir siedami šias dvi problemas, tvirtina, kad išeitį čia rasti sunku. Mat jei bus nuspręsta įvesti apribojimus kokioms nors medžiagoms, tokius pat reikalavimus tektų iškelti ir kitoms įstaigoms, kur lankosi vaikai.

Spaudimo iš visuomenės šiuo klausimu įstatymų kūrėjai turbūt nepatirs dar ilgai – nesame iš tų tautų, kurioms sopa galvą dėl sveikos aplinkos. „Statyba ir architektūra“ jau ne kartą rašė apie asbestinių stogų dangos keitimo projektą. Ir įdomiausia, kad skepsio dėl asbestinio šiferio dangos keliamo pavojaus sveikatai išgirdo ne tik iš šimtamečių senukų, kurie džiaugiasi jo pritaikymo ūkyje galimybėmis, bet ir iš šį projektą kuruojančios Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovų. Bet veikla vykdoma, ir artimiausiu metu netgi bus išdalyta apie 50 mln. litų dydžio parama kenksmingajai dangai pakeisti. Dar 10 mln. litų, numatytų šiam tikslui, bent kol kas liks nepanaudota – tiesiog negauta jiems paraiškų. Vieni dėl tokių projekto rezultatų kaltina tautiečių nepasitikėjimą valstybės siūlomomis dovanomis, kiti – komplikuotas paramos gavimo sąlygas. 

k a d e s r ijo is c kilt s

statyba

Sveika aplinka – neprivaloma

Higienos normos neužkerta kelio vaikų ugdymo įstaigose naudoti kenksmingąsias medžiagas

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Inga LUKŠYTĖ

„O kas galėtų paneigti?“ – šį klasika tapusį atsakymą, be abejo, ištartų kompetentingi specialistai, paklausti, ar atliekami remontai vaikų ugdymo įstaigose nekenkia darželinukų bei mokyklinukų sveikatai. Tėvams nereikėtų stebėtis, jeigu grįžęs iš švara tviskančios suremontuotos mokyklos vaikas skųsis galvos skausmais ar pykinimu.

Higienos normos reikalauja užtikrinti, kad vaikai nesusižalotų fiziškai. Toksiškas, alergizuojančias ar kitaip aplinkai kenksmingas medžiagas naudoti neuždrausta.

Medžiagų ypatybės neįvardijamos Kalbant apie sveikas ir saugias vaikų ugdymo įstaigas atsiremiama į dvi normas: Lietuvos higienos normą „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Lietuvos higienos normą „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą, bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė atkreipė dėmesį, kad statybinės bei apdailos medžiagos naudojamos ignoruojant ar pamirštant gamintojų instrukcijas.

Nepaisoma, kokiomis sąlygomis tinkama naudoti viena ar kita statybinė bei apdailos medžiaga, kiek laiko po to būtina vėdinti patalpas ir pan.

Specialistė prisimena ne vieną atvejį, kai statybininkai mokyklose dirbo jau prasidėjus mokslo metams. Kartais užsitęsus projekto ruošimo darbams ar dėl kitų priežasčių statybų bendrovės nespėdavo per vasarą atlikti remonto darbų. Tad mokslo metai prasidėdavo pačiame remonto įkarštyje: kai ugdymo įstaigų patalpos būdavo dažomos, lakuojamos. Vienoje Vilniaus mokykloje pradėjus dažymo darbus dalis vaikų ėmė alpti, juos pykino, todėl teko nutraukti pamokas.

Dar vienas specialistų dėmesio sulaukęs atvejis – kai darželio rūsyje buvo naudojamas Baltarusijoje pagamintas lakas, tinkamas tik atviroms ar gerai vėdinamoms erdvėms. Jį panaudojus vaikams iš karto ėmė ašaroti akys, juos teko išvesti iš patalpų.

Viskas, kas padaroma – laiku nepabaigus remonto, ugdymo įstaigų ir statybų įmonių vadovai įpareigojami dažymo, lakavimo darbus atlikti pasibaigus pamokoms, savaitgaliais, o pirmadieniais į mokyklą vaikus priimti tik gerai išvėdinus patalpas.

Jose išdėstyta, kokie turi būti laiptinių turėklai, kokie darbastaliai, apšvietimas bei kiti saugumą užtikrinantys reikalavimai. Tačiau nėra nė žodžio, kokios turėtų būti naudojamos statybinės bei apdailos medžiagos.

Higienistai atviravo, kad tokie dalykai negali būti įvardyti. Jei bus apibūdinta, kokias medžiagas galima naudoti remontuojant ar įrengiant ugdymo įstaigas, tas pat turėtų galioti ir kitoms įstaigoms, kur lankosi vaikai. Kartu higienistai net nebandė paneigti, kad dėl naudojamų turbūt ne visuomet kokybiškų statybinių medžiagų didėja vaikų alergiškumas.

Kurį laiką mažieji negalėjo lankyti darželio. „Skaitant instrukcijas ir elgiantis taip, kaip nurodo gamintojai, incidentų būtų išvengta“, – pabrėžė A. Razmienė. Juolab kad atlikti tyrimai rodo, jog gamintojų pateikiamos instrukcijos įprastai – gana išsamios ir tikslios. Tačiau ir tokie atvejai neatkreipė dėmesio, kad reikia koreguoti teisės aktus ir numatyti, kokias ypatybes turi atitikti medžiagos, naudojamos remontuojant vaikų ugdymo įstaigas.

Viskas, kas padaroma – laiku nepabaigus remonto, ugdymo įstaigų ir statybų įmonių vadovai įpareigojami

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

dažymo, lakavimo darbus atlikti pasibaigus pamokoms, savaitgaliais, o pirmadieniais į mokyklą vaikus priimti tik gerai išvėdinus patalpas.

Dažai sveikai aplinkai Įmonė „Denimas ir Co“, atstovaujanti Vakarų Vokietijos dažų gamintojui „Brillux“, klientams, besirūpinantiems sveikata ir saugia aplinka, siūlo produktus, kuriuose nenaudojami kenksmingi plastifikatoriai, tirpikliai bei lakiosios medžiagos. Tokie yra „Brillux“ ELF dispersiniai dažai (trumpinys ELF rodo, kad dažai mažos emisijos, be tirpiklių ir plastifikatorių).

Todėl jie ypač tinkami naudoti gyvenamosiose patalpose, ugdymo įstaigose ar ligoninėse. Įmonės „Brillux“ siūlomų dispersinių dažų kokybę patvirtina dar vienas – TÜV – ženklas, kurį suteikia nepriklausoma produktų vertinimo organizacija. „Brillux“ „Lacryl“ grupės produktams – akrilo pagrindu pagamintiems dažams, lakams ir gruntams – suteiktas ekologinis Mėlynojo angelo ženklas. Alkidinių dažų sudėtyje vietoj vaitspirito naudojamas isoparafinas, kurio kvapo intensyvumas yra 60 kartų mažesnis nei vaitspirito.

Visi bendrovės „Denimas ir Co“ siūlomi produktai atitinka aukščiausius aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos standartus, išsiskiria puikia kokybe ir ilgaamžiškumu. Įmonės „Brillux“ dažai panaudoti ir įrengiant Balsių pagrindinę mokyklą.

www.dazau.lt

Nepasirūpinama ventiliacija Pasak higienos specialistės, kai kurios cheminės medžiagos išgaruoja per keletą dienų ar savaitę. Nors dažų bei lakų pramonėje atsisakoma kenksmingosios medžiagos formaldehido, jis dar naudojamas kaip konservantas kai kuriuose dažuose, sintetinėse

dangose, gaminant medžio drožlių plokštes baldams, plastikines apdailos bei kitokias medžiagas. Formaldehidas ore išlieka maždaug metus.

Nors kvapas nejaučiamas, neigiamas jo poveikis gali pasireikšti.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja A. Razmienė atkreipė dėmesį į dar vieną renovacijos pavojų, kuris, beje, aktualus renovuojant ne tik ugdymo įstaigas, bet ir senus daugiabučius: šiltinant pastatus nere-

Mokyklose apstu pažeidimų Visuomenės sveikatos specialistai bendrojo lavinimo mokyklose nuolat vykdo valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę.

2011-aisiais buvo patikrintos 878 (64 proc.) bendrojo lavinimo mokyklos. Nustatyti 597 pažeidimai.

Dažniausi – dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio patalpų įrengimo (332 mokyklos) arba dėl to, kad mokyklos neturi leidimo-higienos paso verstis ūkine komercine veikla (258 mokyklos). Daugiausia tokių mokyklų Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos apskrityse.

Nustatyta, kad 91 mokykloje laiptai ir turėklai įrengti nesilaikant saugos reikalavimų. Kai kuriose mokyklose saugumo reikalavimų neatitinka ir grindų danga (daugiausia tokių ugdymo įstaigų Šiaulių ir Vilniaus apskrityse). Vilniaus ir Kauno apskričių mokyklos minimos ir dėl klasėse įrengtų drabužinių bei moksleiviams nepritaikytų suolų.

Higienos normose reikalaujama, kad prie kompiuterizuotos darbo vietos turėtų būti lengva prieiti.

Taip pat moksleiviams privaloma sudaryti pakankamai erdvės judėti. Tačiau kai kuriose mokyklose vienu kompiuteriu dalijasi du ir daugiau mokinių. Ne visose pasirūpinta ir saugia aikštynų danga, teisės aktų reikalavimų nesilaikoma įrengiant sporto sales.

Dar yra ir tokių ugdymo įstaigų, kuriose moksleiviai naudojasi lauko tualetais (beveik 13 proc.), ne į

visas higienos patalpas tiekiamas karštas vanduo, moksleiviai neaprūpinti higienos priemonėmis ir pan.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, kasmet daugėja vaikų, turinčių regėjimo sutrikimų. Prie to prisideda ir nepalankios klimato sąlygos – ilgai trunka tamsusis metų laikas, todėl higienos specialistai, tikrindami mokyklas, ypač daug dėmesio skiria dirbtinio apšvietimo tinkamumui įvertinti. Nustatyta, kad 150 mokyklų ne visose patalpose naudojamos liuminescencinės lempos, 99 patikrintose mokyklose neįrengtos žaliuzės ar užuolaidos, apsaugančios nuo tiesioginių saulės spindulių.

Ne visose ugdymo įstaigose tinkamai organizuojamas ir ugdymo procesas: per trumpos pertraukos, vyksta daugiau pamokų negu leidžiama, kai kuriose mokyklose moksleiviams nesuteikiama galimybė pavalgyti šilto maisto. Galiausiai ne tik mokytojai, bet ir ne visi moksleiviai pasitikrinę sveikatą – daugiausia tokių Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir Klaipėdos apskrityse esančiose mokyklose.

Už higienos normų pažeidimus 2011-aisiais paskirta 219 administracinių nuobaudų. Daugiausia – Kauno ir Klaipėdos apskrityse.

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos inf.

tai pamirštama pasirūpinti kokybišku, natūraliu patalpų vėdinimu, todėl čia kaupiasi drėgmė, ima pelyti.

Nors nauji langai padeda sutaupyti šilumos energijos, neįrengus tinkamos ventiliacijos patalpose kaupiasi drėgmė, cheminės medžiagos, bakterijos. „Nors sutaupoma lėšų šildymui – dėl prasto vėdinimo kenkiama sveikatai“, – neabejoja higienos specialistė.

,,

Jei bus apibūdinta, kokias medžiagas galima naudoti remontuojant ar įrengiant ugdymo įstaigas, tas pat turėtų galioti ir kitoms įstaigoms, kur lankosi vaikai.

Renovacija virsta remontu Sostinėje šią vasarą suplanuota rekonstruoti ir modernizuoti 25, o remontuoti dar 12 ugdymo įstaigų. Architektas Sigitas Kuncevičius, suprojektavęs praėjusį rudenį duris atvėrusią Balsių pagrindinę mokyklą, tvirtino, kad rūpinimosi mokymo įstaigų patalpų kokybe trūksta ne tik periferijoje, bet ir šalies sostinėje. Didžiulė problema yra tai, kad dėl viešųjų pirkimų ir statybininkų noro sutaupyti ugdymo įstaigoms atnaujinti naudojamos toli gražu ne geriausios statybinės medžiagos.

Ir pati renovacija, įsitikinęs S. Kuncevičius, turėtų būti atliekama kompleksiškai, t. y. tobulinant pastato struktūrą, jo estetines ypatybes. „Lietuvoje mokyklų renovacija nevyksta – tik remontas“, – komentavo pašneko-

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Problema – atsainus požiūris Tai, kokiomis sąlygomis bus ugdomi mūsų vaikai, priklauso ne tik nuo higienos normų, bet ir nuo sprendimus priimančių žmonių išprusimo bei požiūrio į šią problemą, įsitikinusi architektė Jūratė Kučienė, 15 metų kamštinio ąžuolo dangomis prekiaujančios bendrovės „Ferimpex“ direktorė. Prieš kelerius metus, sūnaus lankomo vaikų darželio vedėjai užsiminus apie planus keisti iki skylių nudėvėtą linoleumo dangą, J. Kučienė pasiūlė sukloti užsienyje plačiai ugdymo įstaigose naudojamą kamštinę dangą.

Natūrali iš Viduržemio jūros šalių atkeliaujanti medžiaga pasaulyje vertinama ne tik dėl to, kad tinka į alergijas linkusiems žmonėms – nesugerdama drėgmės ji nepelija ir nepūva. Be to, kamštinio ąžuolo danga yra antistatiška – nesugeria dulkių, yra nedegi, o minkštumu kartais klaidingai laikomas jos tamprumas garantuoja gerą amortizaciją. Tai, žinoma, aktualu įstaigose, kurių „klientai“ keturpėsčiomis įveikia nemažus atstumus.

Svarbu ir tai, kad ši medžiaga puikiai izoliuoja garsą, vibracijas ir išlaiko šilumą – kamštinės grindys yra keliskart šiltesnės už medines. „Bet netrukus patalpos buvo išklotos pigiausiu kietu laminatu, – apgailestavo verslininkė. – Už savikainą įsigyjant kamštinę dangą tai būtų kainavę tik trečdaliu brangiau nei laminato grindys, o vaikų tėvai, be abejo, būtų padengę kainos skirtumą. Kamštinė danga – nepaprastai ištverminga: elastingos grindys daug atsparesnės paviršiaus dilimui, o laku padengta kamštinė danga tarnauja daug ilgiau nei kieta. Ne veltui ja išklota milijonų žmonių lankoma Antoni Gaudí projektuota Barselonos Šv. Šeimynos (Sagrada Família) bažnyčia, ji klojama prekybos centruose ir oro uostuose.“ Kamštinės dangos tamprumą įvertinę ispanai ją mielai kloja ne tik mokyklų, bet ir profesionaliose sporto salėse.

Lietuvos ir Portugalijos UAB „Ferimpex“ Savanorių pr. 90-1, LT-44147 Kaunas T. Ševčenkos g. 16A, LT-03111Vilnius Tel./faks. +370 37 323552 El. p. info@ferimpex.lt , www.ferimpex.lt

Šarūnas Magelinskas Bendrovės „Megrame langai“ generalinis direktorius

Visa esmė – privalu laikytis Statybos techninio reglamento. Jis reikalauja, kad plastikinių langų profiliuose nebūtų švino, kuris naudojamas kaip stabilizatorius. Žinoma, nėra taip, kad švinas garuotų iš plastikinių profilių ir keltų kokią nors grėsmę žmonėms bei aplinkai. Jo kenksmingumas gali pasireikšti kilus gaisrui – jeigu imtų lydytis plastikiniai langai, švinas imtų garuoti, o šie garai yra kenksmingi.

Atnaujinant ar remontuojant vaikų ugdymo įstaigas kyla kitų, ko gero, svarbesnių problemų. Dar dažnai pasitaiko, kad rangovai

vas. Remontu, kai apsiribojama stogo tvarkymu, sienų šiltinimu ir langų keitimu, renovacija virto ir dėl lėšų stygiaus, ir dėl šiame procese dalyvaujančių specialistų trumparegiškumo. „Kartais nutinka ir taip, kad keičiant langus angokraščiams sutvarkyti lėšų nenumatoma“, – kalbėjo architektas.

Kodėl šiandien nuvilia iš pradžių daug žadėjusi ugdymo įstaigų renovacija?

Architektas įžvelgia dvi priežastis. Viena blogybių – viešieji pirkimai, kur viską lemia mažiausios kainos kriterijus.

Dėl to nukenčia ir projektų kokybė – pasirenkamos abejotinos kokybės statybinės medžiagos arba primityvūs techniniai sprendiniai. Kita problema – valstybės įteisinta metodika, leidžianti nustatyti vidutines statybos darbų kainas, kad esą lėšos būtų naudojamos racionaliai ir ekonomiškai.

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

renkasi pačius pigiausius produktus, kurie vargu ar užtikrina saugumą. Ugdymo įstaigose montuojamuose languose turėtų būti kokybiški apkaustai ir kita armatūra, pirmuose aukštuose rekomenduojama montuoti langus su specialiais nedūžtančiais stiklo paketais. Būna, kad vaikų ugdymo įstaigose pro naujai sumontuotus langus švilpauja vėjas. Kodėl – atsakymas labai paprastas. Į profilius įliejamos pigios nekokybiškos guminės tarpinės.

Paspaudus šaltukui jos sukietėja it kaulas ir neatlieka savo pagrindinės funkcijos užtikrinti sandarumą. O tokių tarpinių pakeisti negalima.

Kai sumontuojami nekokybiški langai, kyla klausimas: o kas po metų ar kitų bus atsakingas už šiuos gaminius? Kas prisiims atsakomybę, jeigu langai bus nesandarūs ir jų nebus įmanoma sureguliuoti, kas garantuos saugumą? Todėl dar kartą pravartu visiems priminti, kad langai nėra elektros lemputės, kurias perdegusias galima nesunkiai pakeisti.

Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į reikalavimus, nemėginti jų ignoruoti. Tik tuomet bus užtikrintas vaikų saugumas.

Rezultatas – ugdymo įstaigose atsiranda pigiausios statybinės bei apdailos medžiagos. „Sunku suprasti, kodėl vaikų darželiuose dažnai naudojamos pigiausios medžiagos. Gal todėl, kad egzistuoja pasiūla, rinka, daroma viskas, kad tų medžiagų atsirastų. Rangovai, laimėję viešojo pirkimo konkursą, tikisi, kad pirkdami pigesnes statybines medžiagas sumažins statybų kainą“, – neabejoja S. Kuncevičius.

Ekologija – vis dar neaiški sąvoka Paklausta, kaip vertina ekologiškas statybines bei apdailos medžiagas, Vilniaus visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja A. Razmienė atkreipė dėmesį, kad ir specialioje užsienio literatūroje trūksta apibrėžimų, ką tokiomis galima vadinti. Todėl net tos privačios

vaikų ugdymo įstaigos, kurios siūlo ekologišką maitinimą, neskuba girtis ekologiška aplinka.

Vilniuje kol kas tėra vienas valstybinis darželis, skirtas alergiškiems vaikams. Tiesa, čia koreguojama tik mityba. Bet ir tokios rūšies darželių poreikis, higienos specialistų nuomone, didesnis – alergiškų ir kvėpavimo takų ligomis sergančių vaikų tik daugėja.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų pulmonologijos skyriaus vadovė doc. Laimutė Vaidelienė tik patvirtino, kad naudojamos statybinės ir apdailos medžiagos turi įtakos vaikų sveikatai. „Teko gydyti vaikus, kuriems remonto metu paūmėjo astma, išbėrė dilgėlinei būdingu bėrimu, – pasakojo L. Vaidelienė. – Be to, jei ventiliacija prasta, patalpose kaupiasi drėgmė, atsiranda pelėsis, tuomet paūmėja alergijos.“ Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos vyriausioji inspektorė Stasė Martušienė teigė, kad inspekcija skundų dėl ugdymo įstaigose panaudotų nekokybiškų statybinių bei apdailos medžiagų nėra sulaukusi. Pastaruoju metu daugiausia jų sulaukta dėl pastatams šiltinti naudojamų Lenkijoje pagamintų putų polistireno plokščių, kurios neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų, bet vaikų ugdymo įstaigose tokių nerasta.

Praėjusiais metais Ūkio ministerijos užsakymu Kauno technologijos universiteto Architektūros instituto akredituotos laboratorijos specialistai tyrė mokslo, auklėjimo, gydymo ir slaugos įstaigose, kuriose renovacija atlikta už valstybės ir savivaldybių lėšas, pakeistus langus. Šiuose visuomeninės paskirties pastatuose langai buvo keisti 2009 metais ir 2010-ųjų pradžioje. Įvairiuose Lietuvos miestuose patikrinta 50 objektų.

Tačiau kai kuriuos specialistus, kurie domėjosi tyrimu, jo eiga nuvylė. Teigta, kad šis darbas nedavė rezultatų – patikrinti tik popieriai. O į klausimą, ar tai, kas parašyta, ir tai, kas sumontuota, atitinka tikrovę – atsakymas neduotas. Nuogąstaujama, kad langai ir durys gali būti pagaminti iš antrinių žaliavų, neturi specialių apsaugos plėvelių, rankenos ir kitos detalės neatitinka reikalavimų. 

Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla, ko gero, dar ilgai bus viena nedaugelio ugdymo įstaigų, įgyvendinusių visas higienos normas.

Natūralios medžiagos – ne tik svajonėse Visoms ugdymo įstaigoms galioja tos pačios higienos normos, tačiau, matyt, dar ilgą laiką Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla bus viena nedaugelio jas įgyvendinusių.

Apsilankę šioje ugdymo įstaigoje visuomenės sveikatos specialistai, ko gero, neturėtų priekaištų nei dėl apšvietimo, nei dėl moksleivių suolų, nei dėl atskirų sanitarinių mazgų ar atvirų ir skaidrių rekreacijų zonų, įrengtų pagal naujausias tendencijas ir Europoje egzistuojančią praktiką.

Mokyklos pastato fasadų apdailai panaudota struktūrinio įstiklinimo fasadų sistema, ventiliuojamieji fasadai iš kompozicinių plokščių, aliuminio žaliuzės, fasadų fragmentuose (vidiniame kieme) – aukštos kokybės natūraliu medienos lukštu dengta fanera.

Pastato vidaus apdailos koncepcija pagrįsta maksimaliu natūralių, aukštos kokybės betoninių paviršių eksponavimu ir eksploatavimu, taip pat fragmentišku ekologiškų medžiagų naudojimu. Interjere dominuoja monolitiniai gelžbetonio laiptinių turėklai, sienos, laipta-

takių apačios, o nenudažytas monolitinis holų ir koridorių lubų paviršius pridengtas ažūrinėmis kabamosiomis lubomis.

Vidaus patalpų pertvaroms mūryti panaudoti keramzitbetonio blokeliai. Tai, pasak šios mokyklos architekto Sigito Kuncevičiaus, natūrali daugeliu puikių ypatybių pasižyminti statybinė medžiaga. Sporto salių sienų ir lubų apdailai panaudotos akustinės plokštės, pagamintos iš medienos plaušo, surišto cementu. Šios plokštės pasižymi puikiomis estetinėmis ypatybėmis, atsparumu smūgiams. Klasių, kabinetų, koridorių grindims panaudota aukštos kokybės spalvota homogeninė ir heterogeninė PVC grindų danga, kuri lengvai prižiūrima ir tinkama naudoti vaikų ugdymo įstaigose.

Dėl brangesnės eksploatacijos teko atsisakyti natūralaus linoleumo.

Daugiausia, pasak S. Kuncevičiaus, diskutuota dėl izoliacinių medžiagų naudojimo. Įrengiant šildomas grindis atsisakyta putų polistireno. Mokykloje taip pat panaudota daug medžio: medinės ir durys, ir moksleiviams skirti baldai.

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Mokyklų renovacija tampa norma Galimybė gauti Europos Sąjungos paramą švietimo įstaigų rekonstrukcijai ne vienos jų vadovui įkvėpė vilties ugdyti auklėtinius jei ne itin moderniai, tai bent patogiai įrengtose patalpose.

Kasmet pasipildančiuose renovuotų vaikų darželių, vidurinių ar aukštųjų mokyklų sąrašuose – pastatai, kurie dar neseniai galėjo konkuruoti tik pagal tai, kiek metų nematė rimtesnio nei kosmetinis remonto. Nieko nebestebino, kad tas laikas neretai buvo skaičiuojamas dviem ar trimis dešimtmečiais, kad dažna kaimo mokykla dar buvo kūrenama krosnimi, o vaikai turėjo bėgti į lauko tualetą.

Tokių mokyklų dar yra ir šiandien, bet situacija išties keičiasi. Sostinei skųstis būtų sunku – Vilniaus savivaldybės duomenimis, šiemet bus rekonstruotos ir modernizuotos 25 ugdymo įstaigos, dar 12-oje bus atliekami remonto darbai. Sudarant remontuotinų ir renovuotinų įstaigų eiliškumą prioritetas teikiamas seniausiems ir labiausiai sukiužusiems mokyklų pastatams. Iš viso šiemet mokykloms ir lopšeliams-darželiams atnaujinti skirta 52,2 mln. litų, iš jų 29,2 mln. – Europos Sąjungos lėšos.

Vienuolikoje Vilniaus mokyklų šiemet bus vykdomi baigiamieji remonto

darbai, baigiant įgyvendinti jų rekonstrukciją pagal energijos efektyvumo didinimo projektus.

1964 metais statytas ir nėkart nerekonstruotas Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pastatas – jau pavyzdiniame sąraše. Solidi pastato rekonstrukcija, kurią vykdant panaudota daugybė šiuolaikiškų statybinių medžiagų ir technologijų, baigta praėjusį rudenį.

Pasirinktos renovacijos priemonės ne tik leido sumažinti energijos sąnaudas, bet ir pagerino šios ugdymo įstaigos komfortines bei higienos sąlygas. Nors šildyti pastatui buvo sunaudojama daug energijos, prieš tai prestižinės mokyklos auklėtiniai šalo – mediniai pastato langai ir sienos buvo visiškai kiauri.

Efektyviai koordinuodamas darbus, projekto generalinis rangovas – Vilniaus statybų bendrovė „LitCon“ – per tris vasaros mėnesius sugebėjo apšiltinti pastatą pradedant nuo pamatų bei pirmojo aukšto grindų ir baigiant stogu, atlikti šildymo sistemos rekonstrukciją, modernizuoti apšvietimo sistemą, įrengti rekuperacinę vėdinimo sistemą sporto ir aktų salėse, sudėti PVC langus. Beje, 90 proc. langų turi visus varstomus segmentus – juos patogu išvalyti, tuo pačiu užtikrinama ir Renovuota Žirmūnų gimnazija.

10

patalpų ventiliacija bei mikroventiliacija, itin aktuali apšiltintuose pastatuose. Žirmūnų gimnazija – viena pirmųjų ugdymo įstaigų, kurios pastatas apsaugotas nuo išterliojimo grafičiais – visi fasadai pirmo aukšto lygyje padengti specialiomis atspariomis plokštėmis.

Gimnazistai gavo pavydėtiną sporto salę – čia sudėta sportinė parketo danga, atitinkanti FIBA standartus.

Klasėse ir kitose patalpose įrengta homogeninė tarketo danga (nusidėvėjus ji atnaujinama nušlifuojant).

Darbai buvo sustyguoti taip, kad ruošti klases mokslo metams šeimininkai galėjo jau rugpjūtį. Pabaigai buvo palikti sporto salės ir aplinkos tvarkymo darbai. Viduje visi darbai buvo vykdomi tik po pamokų. Žirmūnų gimnazija – ne pirma ir ne paskutinė bendrovės „LitCon“ rekonstruota švietimo įstaiga. Jų atliktų darbų sąraše – ir įspūdingai sutvarkytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Kaune pastatas, atnaujintos Ruklos vaikų lopšelio-darželio patalpos bei įranga, Paįstrio vidurinės mokyklos, Velžio gimnazijos ir Ėriškių pagrindinės mokyklos rekonstrukcija, Šilutės Vydūno gimnazijos pastato rekonstravimo darbai ir sporto salės statyba, Panevėžio M. Rimkevičaitės technologinės mokyklos rekonstrukcija. Šiuo metu „LitCon“ rekonstruoja vaikų lopšelį-darželį Kuršėnuose, įrengia stadioną prie Grigiškių „Šviesos“ vidurinės mokyklos. „Naujų sporto salių, stadionų įrengimas nuteikia optimistiškai, – pripažino bendrovės „LitCon“ direktorius Linas Piliponis. – Iš savo patirties žinau, kad mažesnėms šalies savivaldybėms itin sudėtinga rasti lėšų švietimo įstaigų stadionams ir sporto salėms įrengti ar atnaujinti. Laikotarpis, kai prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą Lietuvoje viena po kitos dygo daugiafunkcės šimtus milijonų litų kainavusios arenos, buvo ypač prastas – niekam daugiau lėšų tuo metu nelikdavo.“

Kaimo mokykloje – išsvajotos permainos

Smagi, jauki ir tvarkinga mokykla su darbui atsidavusiais vadovais ir darbuotojais – taip Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo globojamą Šiaulių rajono Drąsučių pagrindinę mokyklą dar prieš rekonstrukciją apibūdindavo bendrovės „Rempijus“ direktorius Juozas Ruzgys.

Bet tuo metu palaikyti tvarką drąsutiškiams buvo išties nelengva – kad pusantro šimto čia besimokančių moksleivių nesušaltų žiemą, teko uoliai rūpintis kūrikams. Koklinės krosnys buvo įrengtos prie kiekvienos klasės, bet visiems reikėjo susitaikyti su tuo, kad kartais jos rūkdavo, tad pamokos buvo trikdomos. Be to, mokyklos, kurios viena dalis buvo pastatyta dar Smetonos laikais, o kita – septintajame dešimtmetyje, tualetai buvo lauke, tad mokyklos vadovai melsdavosi, kad kokie garbingi svečiai nepaprašytų nuvesti į šią „įstaigą“.

Praėjusiais metais vos per du mėnesius mokykla pasikeitė neatpažįstamai. Gavus Europos Sąjungos fondų (ir Šiaulių r. savivaldybės) finansavimą – 1,3 mln. litų – buvo suprojektuota ir pastatyta katilinė su dviem 100 kW granuliniais katilais, iškilo ir nedidelis priestatas, kurio

viename aukšte įrengti tualetai, kitame – virtuvėlė su valgykla. Dabar tai šiuolaikiškiausia Drąsučių kaimo pagrindinės mokyklos dalis, ji aprūpinta net rekuperatoriais. Senojoje mokyklos dalyje toliau funkcionuoja natūrali ištraukiamoji ventiliacija – tokio vėdinimo turėtų pakakti, nes pastato šiltinimo planai kol kas atidėti ateičiai.

Jau anksčiau čia buvo pakeisti langai, o per bendrovės „Rempijus“ koordinuojamą rekonstrukciją ši dalis gavo naują stogą – asbestinis šiferis pakeistas beasbesčiu, visose klasėse įrengti

praustuvai ir išvedžiotas radiatorinis šildymas.

Praėjusių metų rugpjūčio viduryje pradėję mokyklos rekonstrukciją, rugsėjo 26-ąją statybininkai objektą jau pridavė valstybinei komisijai. Jie džiaugiasi, kad rugsėjo pradžioje ugdymo patalpose visi darbai jau buvo beveik baigti ir nereikėjo trikdyti mokymo proceso. Tokių neįtikimų tempų paslaptis paaiškinama darnia partneryste – jau apie penkerius metus bendrovė „Rempijus“ dirba drauge su trimis įmonėmis pagal jungtinės veiklos sutartį. Šiauliečių įmonė „Rempijus“ rūpinasi santechnikos, vandentiekio ir nuotekų įrengimu, kita šiauliečių bendrovė „Devaloka“ atlieka elektros darbus, dar viena šio miesto įmonė „Folisita“ atsakinga už vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų bendruose projektuose įgyvendinimą, o Kuršėnų įmonė „Medingė“ – statybos darbus.

Pastaroji įprastai koordinuoja drauge projektų įgyvendinimo eigą. Šiandien visas šis ketvertas darbuojasi kitoje Šiaulių rajono ugdymo įstaigoje – Kurtuvėnų pagrindinėje mokykloje. Ten darbų daugiau, tad per du mėnesius apsisukti nesitikima. Teko nugriauti baigiančią supūti medinę mokyklos dalį, kurioje įkurtuvės buvo atšvęstos dar 1923 metais.

Vietoj senosios, šalia sovietmečiu prijungtos mokyklos, dalies iškils naujas mūrinis pastatas.

Drąsučių pagrindinė mokykla anksčiau buvo tik jauki, o atnaujinus tapo ir patogi.

11

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Statybos – ne tik juoda ar balta

Nekasdieniškas požiūris į kasdienius darbus

UAB „Vilungė“ Kapsų g. 96B, LT-44144 Kaunas Tel. +370 37 73 23 62 El. p. info@vilunge.lt www.vilunge.lt

Jeigu kas ieško pavyzdžių, kaip galima atnaujinti seną vaikų darželį ir sudaryti jį lankantiems mažyliams bemaž idealias sąlygas, gali užsukti į Kaišiadoryse esančią „Žvaigždutę“. Erdvu, jauku, nekasdieniška – taip iš pirmo žvilgsnio galima apibūdinti pavaikščiojus po vaikų grupių patalpas. Dar kitaip ši vaikų ugdymo įstaiga atrodys rugsėjo 1-ąją, kai pastatą renovuojančios Kauno bendrovės „Vilungė“ darbuotojai jau bus baigę darbus.

Vaikų darželio direktorė Orinta Cibulskytė, paklausta, kaip atrodė pastatas prieš renovaciją, apibūdino trumpai: „Nekaip.“ Kaip ir dera ūkiškai namų šeimininkei, pirmiausia ji pasirūpino, kad būtų suremontuota virtuvė.

Tiesa, šie darbai tebuvo starto pradžia, į bendrą šiuo metu atliekamų darbų sąrašą neįtraukti.

O bendrovė „Vilungė“ darbų ėmėsi iš peties. Daugiau kaip 3 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatą reikėjo tinkamai apšiltinti, pakeisti dar nepakeistus senus susidėvėjusius langus, atnaujinti ir apšiltinti stogą. Ypač daug darbo laukė viduje.

12

„Mums tai įprasti statybos ir remonto darbai. Tiesiog stengiamės juos gerai atlikti“, – kuklinosi bendrovės „Vilungė“ statybos vadovas Evaldas Nalivaika.

Anot jo, 1985 metais statytas pastatas ir jo sistemos buvo susidėvėję pakankamai. Seni nepakeisti langai nebesidarinėjo, sienos buvo aptrupėjusios, nelygios. Šildymo sistema buvo neefektyvi, vamzdynai gerokai pasenę.

Darželio auklėtojos pasakojo, kad žiemą vaikams viduje tekdavo būti apsirengusiems striukes ir užsimovusiems pirštines. Kitaip jie galėjo sušalti.

Atnaujinus pirmąsias patalpas, jose praėjusią žiemą buvo per karšta. Kadangi kitos patalpos dar buvo remontuojamos, nebuvo techninių galimybių tinkamai subalansuoti šildymo sistemą, tad ši atnaujintose patalpose veikė didesniu pajėgumu. „Reikėjo atlikti nemažai ardymo darbų, pirmame aukšte nukasti gruntą ir suformuoti naują, jį apšiltinti. Patalpose dabar įrengtas grindų šildymas – tai irgi suteikia daugiau jaukumo žiemą, šiluma tolygiai kyla į viršų, ir vaikams

tikrai negresia peršalimas“, – sakė E. Nalivaika. „Vilungės“ darbininkai, pradėję renovuoti pastatą prieš metus, darbus atlieka etapais, kad darželis galėtų veikti. Renovuojant vieną korpusą, vaikų ugdymas vyko kitame, šį atnaujinus mažyliai grįžo į bemaž neatpažįstamai pakeistas patalpas.

Pagal parengtą projektą pastato sienos šiltinamos mineraline vata, stogas – irgi. Buvo atkastas gruntas iki apačios pamatų, kad šiuos būtų galima visiškai apšiltinti. Langai ir lauko durys – plastikinės. Fasadas nutinkuotas plonasluoksniu dekoratyviniu tinku.

Bendrovė „Vilungė“ Kaišiadoryse yra atnaujinusi dar vieną vaikų darželį.

Išskirtinai atrodo jo fasadas, parinkti nekasdieniai spalviniai sprendimai.

Dalis fasado dengta plonasluoksniu dekoratyviniu tinku, dalis – apdailos plokštėmis. „Kai gerai išmanai technologijas, tikrai nesunku įgyvendinti projektuotojų sumanymus“, – santūriai pasakojimą apie atliktus darbus baigė E. Nalivaika.

Statybos darbai veikiančioje įstaigoje ar gyvenamajame name – visada buvo ir bus tikras iššūkis, tačiau lengvai įveikiamas, jeigu vykdant darbus stengiamasi bendradarbiauti tiek su pastatų šeimininkais, tiek su techninę priežiūrą atliekančiais specialistais ar rekonstrukcijos ir statybos darbų projektų autoriais. Tokios taisyklės laikosi jau sėkmingai 14-us veiklos metus statybų sektoriuje skaičiuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekodora“ vykdomiems statybos, renovacijos ir remonto darbams vadovaujantys specialistai ir pats įmonės vadovas. Ir tai visuomet padeda pasiekti teigiamų rezultatų.

Pastaraisiais metais šios atestuotos Kauno statybos įmonės, kuri, beje, yra ir Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) narė, darbuotojams teko nelengvas išbandymas – vienu metu renovuoti net dvi gimtojo miesto mokyklas ir tiek pat vaikų darželių, taip pat vykdyti Vytauto Didžiojo universiteto administracinio ir bendrabučio pastatų rekonstrukcijos darbus. Visai neseniai jie, baigę darbus, atsisveikino su VšĮ Kauno klinikinės ligoninės kolektyvu ir šiuo metu Aukštuosiuose Šančiuose atlieka Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrui priklausančio apleisto ir dar sovietmečiu statyto vaikų darželio pastato rekonstravimo darbus.

Darbų apimtys gana didelės – vien per 2011 m. UAB „Ekodora“ apšiltino ~12 000 m² pastato išorinių atitvarų ir ne ką mažiau nudažė sienų dangos, pakeitė po ~4000 m² grindų dangos ir rekonstruojamų pastatų stogų dangos, o terminai – pernelyg trumpi, ypač turint omenyje, kad statybos darbai atliekami veikiančiuose visuomeninės ar švietimo paskirties objektuose, tačiau viskas įmanoma į pagalbą bendrai veiklai ir bendram rezultatui pasiekti pasitelkiant ilgalaikius patikimus partnerius.

Veiklos modelis, kai ta pati bendrovė atlieka ne tik rekonstravimo darbus, bet ir techninio bei darbo projektų rengimą – bene pats patraukliausias. „Sutaupoma daug laiko ir išvengiama dar daugiau nesusipratimų, kurie itin dažni tarp projektą rengiančių ir jį įgyvendinančių pusių, – tvirtino UAB „Ekodora“ direktorius Valdas Indrulionis. – Neabejotinai tinkamas projekto įgyvendinimas įmanomas tik bendradarbiaujant visoms projekte dalyvaujančioms pusėms. O kas gali būti geriau nei atlikti darbus, kuriuos pats suprojektavai? Nebėra, ko kaltinti ir kur trauktis – lieka tik spėriai judėti pirmyn ir savo darbais garsinti įmonės vardą.“ Apie įmonės poziciją rinkoje ir reputaciją visuomenėje galima spręsti ne tik iš sparčiai didėjančio darbo vietų skaičiaus, kuris, priklausomai nuo sezono, svyruoja tarp 70–100, bet ir iš kasmet didėjančių darbo apimčių, kurios praėjusiais metais padidėjo net du kartus. „Tad šiuo metu stengiamasi racionalizuoti įmonės veiklą, sutvirtinti pozicijas rinkoje ir jautriai reaguoti į užsakovų kasdienybę, laviruoti tarp sąvokų „reikia“, „galima“ ir „įmanoma“, – komentavo UAB „Ekodora“ direktorius V. Indrulionis.

Kauno „Santaros“ gimnazija.

Kauno Milikonių vidurinė mokykla.

Kauno klinikinė ligoninė.

UAB „Ekodora“. Direktorius Valdas Indrulionis A. Mickevičiaus g. 6-206, LT-44313 Kaunas Tel.: +370698 44051, +370 37 320 700, www.ekodora.lt

13

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Ambicingi projektai įkvepia nizuojami darbai. Mes tik galime garantuoti, kad visada stengiamės kuo mažiau trikdyti įprastą užsakovų gyvenimą“, – sakė G. Aleknavičius.

Daug darbų Kėdainiuose atliekančios bendrovės vadovas gali didžiuotis ir Mindaugo gatvėje prieš dvejus metus renovuotu daugiabučiu Nr. 16, kuriam Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros pernai paskelbtame geriausiai renovuotų šalies daugiabučių konkurse ekspertai skyrė 2013 metų pabaigoje Kėdainiai turės daugiafunkcį sporto ir pramogų kompleksą. Bendrovės „Vikstata“, kuriai patikėta komplekso statyba, generalinis direktorius Gintaras Aleknavičius neslepia, kad šis vos prieš kelis mėnesius pradėtas projektas šiandien labiausiai žadina jų, kaip profesionalų, ambicijas.

Kėdainiai turės 1500 sėdimųjų vietų, 4211 kvadratinių metrų bendrojo ploto areną, kurios vertė – 17,5 mln. litų.

Iš pradžių galvoję statyti ją iš surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų, „Vikstatos“ specialistai nusprendė, kad neracionalu laukti iki rudens, kol jos bus pagamintos, kaip siūlė potencialūs tiekėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. „Nusprendėme lieti monolitines konstrukcijas. Prieš kelias dienas nuėmėme pirmąjį klojinį – išėjo taip gražiai, kad norėjosi suvalgyti gabaliuką betono“, – juokavo G. Aleknavičius. Pernai lieti monolitines gelžbetonio konstrukcijas „Vikstata“ pasipraktikavo Kėdainių pramonės parke statydama pirmąjį Lietuvoje krematoriumą. Ten užduotis buvo dar sudėtingesnė, nes reikėjo išlieti apdailinį betoną. „Vikstatos“ komandą įkvepiantis sporto ir pramogų komplekso projektas nėra vienintelis bendrovės šiuo metu statomas objektas. Vienas atsakingų darbų tuose pat Kėdainiuose – vaikų darželio „Pasaka“ renovacija. Darbai pradėti Naujųjų išvakarėse, jiems atlikti skirta 15 mėnesių. Bet darželinukams, regis, pasiseks – „Vikstatos“ generalinis direktorius G. Aleknavičius nenusiteikęs tiek

14

Liejamosios grindys – sprendimas ugdymo įstaigoms

Kėdainių r. Josvainių vidurinė mokykla.

laiko laikyti šiame objekte komandą ir techniką. Šiandien čia jau vyksta dažymo darbai, planuojama, kad iki rugsėjo statybininkai su užsakovais atsisveikins, o šios įstaigos auklėtiniai ateinančią žiemą jau gyvens šiltai, patogiai ir gražiai.

Kokybiškai „Vikstatos“ specialistų atnaujintame pastate jau kelintus metus mokosi ir Kėdainių rajono Josvainių vidurinės mokyklos auklėtiniai. „Buvo baisi, dabar – graži ir šilta“, – juokaudamas taip lakoniškai pristatė šioje mokykloje nuveiktus darbus „Vikstatos“ vadovas. G. Aleknavičius atkreipė dėmesį, kad darbai būtų gerokai užtrukę, jei mokyklos vadovai būtų nusprendę saugoti vaikus nuo potencialių trukdžių ir leisti atlikti darbus tik per moksleivių atostogas. „Užsakovo valia, kokiu grafiku orga-

aukštą ketvirtą vietą tarp atrinktų 26 pretendentų.

Bendrovė „Vikstata“ šį kompleksiškai renovuotą daugiabutį apšiltino.

Po renovacijos neatpažįstamai pasikeitusio daugiabučio gyventojai jau du sezonus sutaupė po 50 proc. šildymo išlaidų. „Tai buvo tikrai sėkmingas projektas, prie kurio labai daug prisidėjo ir veiklus bendrijos pirmininkas“, – partnerystės naudą pripažino G. Aleknavičius.

Grindys – intensyviai naudojama bet kurios patalpos dalis. Žmonių srautai, transporto judėjimas, neigiamas aplinkos poveikis – pagrindinės priežastys, lemiančios grindų nusidėvėjimą. Bendrovės „Remmers Baltica“ specialistai pataria dar prieš dengiant grindis, atsižvelgus į jų paskirtį, naudoti specialias apsaugines dangas, pailginančias grindų naudojimo laiką ir suteikiančias galimybę derinti skirtingus paviršius bei spalvas.

Besiūlės dangos – ekologiškas, saugus, švarią terpę garantuojantis sprendimas. Jos apsaugo nuo kenksmingų bakterijų, paprastai susikaupiančių grindų tarpuose ir plyšiuose, todėl šios dangos ypač tinkamos naudoti vaikų ugdymo įstaigose, maisto ir farmacijos pramonėje. Visuomeninėse patalpose, tokiose kaip mokyklos, darželiai ir pan., iki šiol vyrauja tendencija kloti plyteles, linoleumą ar parketą. Tačiau liejamosios dangos tokiose patalpose turi kur kas daugiau privalumų, o vertinant visą eksploatacijos laikotarpį ir priežiūros reikalavimus – tai vienas patogiausių ir pigiausių grindų sprendimų.

Nuolatinio mokymo vietose, kur vaikai ir jaunimas praleidžia ypač daug laiko, yra keliami itin dideli higienos reikalavimai.

Dangos turi būti ekologiškos, iš jų negali išsiskirti jokių nuodingųjų medžiagų. Ypač lengvai valomos, taigi higieniškos liejamosios dangos seniai užsirekomendavo gerą vardą maisto pramonėje ir vis dažniau naudojamos šios srities įmonių patalpose. Jos yra besiūlės, lygios, labai lengvai prižiūrimos, greitai atnaujinamos. Eksploatuojant tokios rūšies dangas netenka valyti pajuodusių nuo nešvarumų siūlių, nes jų tiesiog nėra.

Visuomeniniuose pastatuose grindims tenka atlaikyti itin intensyvų žmonių judėjimą ir dideles mechanines apkrovas. Čia jos veikiamos ypač didelės trinties jėgos. Sprendimas – elastingos liejamosios dangos. Jos sugeria žingsnių garsą, atlaiko ekstremalias mechanines apkrovas. Ant tokių dangų beveik nepalieka žymių net krautuvai ir kitos transporto priemonės. Jos beveik nedulka, dėl to mažiau kyla alergijų ir randasi įvairių bakterijų, kurios kenkia tokių pastatų lankytojų, ypač mažųjų, sveikatai.

Liejamųjų grindų privalumas – itin greitas įrengimas. Darbų eiga yra gerokai trumpesnė nei klijuojamųjų dangų ar plytelių. Naują dangą galima padengti vos per savaitgalį! Grindys ekologiškos, lengvai paruošiamos, greitai džiūva. „Remmers Baltica“ sistemos atsparios apkrovoms, ilgaamžės ir neturi problemų keliančių siūlių.

Interjero sprendimų laisvei atsiskleisti padeda plati spalvų paletė ir skirtingų sistemų įvairovė. Dėl dekoratyvių pabarstų grindys gali tapti išskirtinės. Užsakovo pageidavimu vieną paviršių galima padengti skirtingų spalvų dangomis, spalvas maišyti, kurti įvairiausius piešinius.

Sukurkite savo žaismingą šedevrą po kojomis. Jūsų grindys gali atspindėti Jūsų fantaziją. Viskas, apie ką svajojote – dabar įmanoma.

Tai paprastas sprendimas, norint išlaikyti estetinį grindų grožį ir pabrėžti patalpų išskirtinumą.

„Remmers“ – saugo pastatų vertę

UAB „Vikstata“ Žibuoklių g. 8 LT-57126 Kėdainiai Tel./faks. +370 347 51 203 El. p. vikstata@takas.lt

15

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Stadioną – į konservų dėžutes?

Specialistai prašymus skirti milijonus litų konstrukcijoms konservuoti vadina mėginimu plauti pinigus

Vladas ŠERELIS

Su milijonais, sukištais į Nacionalinio stadiono ant sostinės Šeškinės kalno statybas, gali tekti atsisveikinti. Vis dažniau kalbama, kad stadiono projektas nebeatitinka šių dienų poreikių. Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl sustojo projekto įgyvendinimas – jo nebereikia politikams. „Statyba ir architektūra“ pasidomėjo, ar tikrai reikia dešimčių milijonų litų styrančioms konstrukcijoms konservuoti ir ką reikėtų su jomis daryti, jeigu įvyktų stebuklas ir stadiono statyba vėl tęstųsi.

16

Sąlygos – palankios konstrukcijoms Kai maždaug prieš dešimtmetį prabilta apie galimybę tęsti sovietmečiu pradėtas stadiono statybas, pirmiausia susimąstyta, kaip elgtis su senomis gelžbetonio konstrukcijomis. Iš anksto nuogąstauta, kad jas būtų sunku išardyti, galbūt patogiau – sprogdinti, bet tam reikėtų tokio kiekio sprogmenų, kad į orą pakiltų pusė Vilniaus.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad pradėti viską nuo nulio nereikės – pamatinės konstrukcijos buvo paliktos pasitelkus tvirtinimo darbus. Ant konstrukcijų buvo išlietos naujos gelžbetonio kolonos, pradėtos montuoti surenkamosios konstrukcijos.

2008 metais vėl sustojus darbams susirūpinta, kad nevalia palikti atvirų konstrukcijų – jas reikia konservuoti.

Bet tam pinigų jau neatsirado. Vienas labiausiai patyrusių šalies konstruktorių, bendrovės „Elvora“ direktorius Jakovas Mendelevičius, siūlo dėl to nedaryti tragedijos. „Galbūt ir mąstau netradiciškai, visada pasisakau prieš gelžbetonio konstrukcijų konservavimą. Tik pinigai išmetami, o konstrukcijoms konservavimas ne visuomet būna naudingas“, – teigė konstruktorius.

Ilgametė konstruktoriaus patirtis rodo, kad būdama prastos kokybės betone armatūra sparčiai koroduoja.

Pavyzdys – senų daugiabučių balkonai. Ten, kur metalo konstrukcijos atviros, jų būklė patenkinama. Tačiau į gelžbetonio balkonus įžengti rizikinga. Kartais jie nukrinta ir patys.

Teoriškai betonas yra medžiaga, kuri sensta garbingai. Jo stiprumas esant palankioms sąlygoms laikui bėgant tik didėja – skaičiuojama, kad net iki 25 proc. J. Mendelevičiaus teigimu, ant Šeškinės kalno stūksančias konstrukcijas veikia natūrali ir tikrai neagresyvi aplinka. Konstruktorius išvardijo tris veiksnius, kurie daro neigiamą įtaką betono stiprumui. Pirmas – kai vanduo prasisunkia per betoną ir išplauna kalcio daleles – dėl to betonas išretėja, taigi tampa silpnesnis.

Kitas – kai betoną veikia agresyvi, pavyzdžiui, rūgštinė, aplinka. Trečias – vykstanti kristalizacija. „Nemanau, kad nors vienas šių veiksnių padarė įtaką stadiono kons-

trukcijų būklei. Jeigu betonas geros kokybės, armatūra jame liks apsaugota. Kritiškiausios vietos ten, kur armatūra liečiasi su betonu: čia vyksta elektrocheminė reakcija, ir armatūra tikrai veikiama korozijos. Atvira armatūra tik aprūdija, bet stiprumo nepraranda“, – patikino J. Mendelevičius.

Per dešimtmetį nesuirs?

Bendrovės „Elvora“ vadovo J. Mendelevičiaus manymu, jei būtų priimtas sprendimas tęsti darbus, ne taip seniai išlietų gelžbetonio konstrukcijų nereikėtų ardyti iki pagrindo, kaip buvo pasielgta anksčiau. Žinoma, prieš tęsiant darbus reikėtų įvertinti konstrukcijų būklę, išsiaiškinti, ar atmosferos poveikis joms tikrai nepadarė žalos. „Aš esu eksperimentų, o ne teorinių išvadų šalininkas. Galima iškelti daug hipotezių, bet jas reikia patikrinti praktiškai. Esu atlikęs ne vieną eksperimentą, ir rezultatai parodė, kad atviras konstrukcijas aplinka neigiamai nepaveikė. Manau, kad dešimtmetis ar net dvidešimtmetis stadiono konstrukcijų tvirtumo neturėtų paveikti. Jeigu ir po tiek laiko bus priimtas sprendimas tęsti darbus, ardyti tikrai teks nedaug“, – įsitikinęs J. Mendelevičius.

Jis atkreipė dėmesį, kad ruošiantis konservuoti konstrukcijas pirmiausia reikia labai gerai išsiaiškinti, kokie vidiniai procesai jose vyksta.

Viena dažniausių klaidų – konservavimas tiesiog uždengiant konstrukcijas vandeniui nelaidžia plėvele. Pasak konstruktoriaus, mūro sienas po

tokio konservavimo galima iš karto griauti, gelžbetoniui tokia apsauga irgi padaro nemažai žalos. Uždangos neleidžia išgaruoti susikaupusiai drėgmei, ir po šalnų tokios konstrukcijos sutrūkinėja. „Konservuoti galima ir montuojant virš konstrukcijų įvairius stogelius, tačiau šiuo atveju vargu ar to reikia. Nebent norima tokiu būdu išplauti pinigus“, – komentavo J. Mendelevičius.

Suma – iš oro 1987 metais pradėto statyti Nacionalinio stadiono statybos darbai netrukus sustojo. Priėmus sprendimą baigti statybas, bemaž du dešimtmečius styrojusios konstrukcijos buvo išardytos – išlietos naujos. Tačiau 2008 metais darbai vėl sustojo.

Praėjusių metų pabaigoje imta kalbėti, kad būtina atlikti stadiono griaučių konservavimo darbus. Įvardyta ir tam reikalinga suma – maždaug 10 mln. litų. Sostinės savivaldybės pareigūnai įsitikinę, kad konservavimo darbus reikia pradėti kuo greičiau, nes delsimas konstrukcijoms gali būti pražūtingas.

Savivaldybės įmonės Vilniaus vystymo kompanijos Projektavimo ir statybos valdymo tarnybos vadovas Kęstutis Vaicekiūtis tvirtino, kad inžineriniu požiūriu konservuoti esamas konstrukcijas privalu. Bet kokie metodai būtų tam taikomi, specialistas pasakyti negalėjo. O juk būtent nuo pasirinktos technologijos turėtų priklausyti konservavimo darbams reikalinga suma.

17

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Sprendimai privatumui užtikrinti Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Tarp daugybės gaminių – ir privatumą užtikrinančios uždangų sistemos. Tai veiksmingi moduliniai privatumo sprendimai naujoms ar jau pastatytoms „Betafence“ tvoroms. Šios sistemos suderinamos su įvairių tipų tvoromis ritiniais ir tvoros segmentais.

Asmeninės erdvės sukūrimo sprendimus gyvenamojoje ir darbo aplinkoje, kurioje reikalingas privatumas ir saugumas, galima panaudoti labai įvairiai.

Privalumai Dekoratyvumas. Dekoratyviniai ir stilingi uždangų sprendimai, galimos įvairios medžiagos bei spalvos.

Suderinamumas. „Betafence“ uždangų sprendimai tinka suvirintoms ir regztoms ritininėms tvoroms („Pantanet“, „Fortinet“, „Plasitor“) ir įvairių tipų suvirintiems tvoros segmentams.

Paprasta montuoti. Visos uždangų sistemos nesunkiai sumontuojamos ant jau esančių ar naujai tveriamų tvorų. Tam neprireiks daug įrankių.

Garantija. Uždangų sprendimams suteikiama 10 metų garantija (garantijos sąlygų reikia ieškoti gaminių etiketėse).

„Šie klausimai yra aptarinėjami, ieškoma ekonomiškai naudingiausio sprendimo. Pritariu, kad nuo konservavimo laikotarpio priklauso technologiniai sprendimai. Tačiau kol nenuspręsta dėl šio objekto ateities, nėra galutinai išspręsti ir technologiniai bei organizaciniai statybinių konstrukcijų konservavimo klausimai“, – teigė K. Vaicekiūtis.

Pasak savivaldybės įmonės atstovo, neseniai atlikta vizualinė inžinerinė nebaigtų statybinių konstrukcijų priežiūra. Šiuo darbu pasirūpino Vilniaus vystymo kompanijos inžinerinis statybos personalas. Konstatuota, kad esama būklė patenkinama.

Stadionų projektavimo ir statybų ypatumais aktyviai besidomintis architektas Gintaras Čaikauskas su tuo nesutinka. „Žinoma, technologijos keičiasi, žengia į priekį. Tačiau kai kurie dalykai nesensta. Antai sėdimųjų vietų išdėstymo kampai yra klasika nuo senovės graikų laikų“, – replikavo architektas.

Jo nuomone, koks stadionas bus pastatytas, priklausys nuo mūsų požiūrio ir šio statinio filosofijos supratimo. Bet nereikia pamiršti ir šiuolaikiškos įrangos, darbų išbaigimo. „Čia kaip ir automobilis. Jis visais laikais buvo su keturiais ratais.

Tačiau keitėsi formos, nuolat radosi naujų technologijų, o šiandien jos jau labai pažangios“, – kalbėjo G. Čaikauskas.

Vertindamas susidariusią situaciją, kai sostinėje per kelis dešimtmečius nesugebama pastatyti šiuolaikiško stadiono, G. Čaikauskas sakė apgailestaujantis dėl neatsakingo požiūrio į tokius objektus – ir kaip žmogus, ir kaip architektų gildijos atstovas. Žmonės sunkiai dirba rengdami didžiulį projektą, o jų darbas nueina perniek. Vėliau projektas koreguojamas, konstrukcijos permontuojamos – ir vėl nieko. „Čia jau tikrai kažkas negerai. Vertinant situaciją ūkiškai – jei neturiu pinigų, nepradedu darbų. O čia pradėti pradeda, bet nežino, kaip baigti“, – sakė G. Čaikauskas. 

i s tua a j i c

Trūksta konkretumo Bendrovės „Doka Lietuva“ technologas Vytautas Adomavičius pritarė nuomonei, kad ilgam laikui paliktos po atviru dangumi gali nukentėti tos konstrukcijų vietos, kur dar styro armatūra. „Jeigu ketinama tęsti statybas, tai geriau jau artimiausiu metu. Tada nereikėtų ardyti senų konstrukcijų, montuoti naujų.

Tačiau pirmiausia turi būti numatyta strategija. Jeigu jos nėra, gal geriau net nepradėti darbų, nes krūva pinigų bus išleista veltui, be jokio tikslo“, – svarstė V. Adomavičius.

Atvirų betono konstrukcijų ilgaamžiškumas priklauso nuo daugelio veiksnių: betono paruošimo betono mazguose, klojinių paruošimo, betonavimo technologijos. Jeigu bent vie-

18

nas šių darbų bus atliktas atsainiau, rezultatas nebus geras.

Iš anksto žinant, kad betono konstrukcijas reikės palikti po atviru dangumi, jos betonuojamos iš specialaus betono arba specialiai apdorojamos.

Natūralu, kad horizontalios nebaigto statyti stadiono plokštumos patirs kur kas didesnį atmosferos poveikį nei vertikalios. „Tokias konstrukcijas rekomenduojama uždengti, bet kaip tai padaryti? Plėvele? Paviršiai šils, šals, kaupsis drėgmė, o jeigu ji negalės išgaruoti, bus dar blogiau. Gal yra specialistų, kurie sugebės pateikti sprendimų konstrukcijoms užkonservuoti.

Bet vėl klausimas: o kuriam laikui reikia apsaugoti konstrukcijas? Jeigu atsakymas nebus aiškus, negalima teikti ir racionalių sprendimų“, – teigė „Doka Lietuva“ atstovas.

Stebinamas neūkiškumas Svarstymai, ar reikia ir kaip reikia konservuoti ar kitaip apsaugoti styrančias stadiono konstrukcijas, rodo objektyvų rūpinimąsi tuo, kad jos nebūtų pažeistos. Tačiau visos šios diskusijos gali pasirodyti tik laiko švaistymas, jei galiausiai bus prieita prie išvados, kad senas yra pats stadiono projektas.

Pastaruoju metu vis daugiau specialistų kalba, kad ir tribūnų išdėstymo, ir pagalbinių patalpų bei kitokie sprendimai gerokai atsilieka nuo šių dienų reikalavimų, tad projektas yra iš esmės koreguotinas.

Sistemos „Bekafor Collfort“. Tai medinės uždangų lentjuostės iš apdorotos skandinaviškos pušies, suderinamos su „Bekafor Classic“ tvoros segmentais. „Collfort“ montavimas. Horizontalias ir vertikalias lentjuostes galima nesunkiai patalpinti į tvoros segmentą. Tvirtinama ties kiekviena sankirta nerūdijančiojo plieno arba stipriai cinkuotomis apkabomis ar varžtais. „Bekafor Nevada“. Tai uždangų lentjuostės iš PVC, kurios įprastai būna dviejų spalvų: tamsiai žalios arba šviesaus medžio imitacijos. Kitos spalvos galimos tik atskirai užsakius. Lentjuostės suderinamos su „Bekafor Classic“ tvoros segmentais (2 metrų pločio). „Nylofor Nevada“. Tai uždangų lentjuostės iš PVC, kurios įprastai būna žalios spalvos. Kitos spalvos galimos tik atskirai užsakius. Lentjuostės suderinamos su 2,5 metro pločio „Nylofor 3D“, „Nylofor 3D Pro“ ir „Nylofor Medium“ tvoros segmentais. „Bekafor“ ir „Nylofor Nevada“ montavimas. Horizontalias ir vertikalias lentjuostes paprasta įstumti į tvoros segmentą. Vertikalias lentjuostes, nenaudojant jokių įrankių, apkabomis (pridedama prie pakuotės) galima pritvirtinti prie apatinės horizontalios tvoros segmento vielos. Horizontalų specialios formos skersinį galima montuoti dviem kryptimis. Tai užtikrina suderinamumą su įvairių tipų tvoros segmentais. „Colorado“. 100 metrų ritininė HDPE uždangų juosta paprastai būna žalios arba antracito spalvos. Kitos spalvos galimos tik specialiai užsakius. Suderinama su plokščiais tvoros segmentais ir ritiniais, kurių tinklo akutės dydis yra 50 milimetrų arba kurį galima padauginti iš 50 milimetrų (ilgis arba plotis): „Nylofor F“, „Nylofor 2D“ ir „Nylofor 2DS“, „Pantanet Family“ ir „Protect“, „Fortinet Medium“ ir „Fortinet Super“ bei „Plasitor“. „Colorado“ montavimas. Lanksčią juostelę nesudėtinga įpinti į tvoros tinklo akutes. Pasiekus reikiamą aukštį juostelę galima nukirpti ir jos galą pritvirtinti prie tvoros jungiamąja detale.

www.betafence-tvoros.lt

19

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Polistireninis putplastis – saugi medžiaga pastatams šiltinti

Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos prezidentas Vytautas Čaplikas. „Fotodienos“ nuotr.

Lietuvos nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje kalbama apie tokias prioritetines sritis kaip būsto energinio efektyvumo didinimas, žalingo poveikio aplinkai mažinimas, pasaulio klimato kaitos bei jos padarinių švelninimas ir pan. Daugelis supranta, kad energetikos resursų naudojimo mažinimas yra viena aktualiausių šiandienos Lietuvos problemų ir tikslų. Mokslininkai įsitikinę, kad niekas neturėtų abejoti ir tuo, kad pastatų šiltinimas bei modernizavimas siekiant efektyviai taupyti energiją – neišvengiamas.

Nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas Česlovas Ignatavičius domisi statybinėmis medžiagomis, kuriomis šiltinami pastatai. Dėl gerų termoizoliacinių ypatybių, draugiškumo aplinkai bei ekologiškumo mokslininkas išskiria polistireninį putplastį.

Polistireninis putplastis buvo išrastas Vokietijoje, kur techniniai statybos sprendimai visada pasižymėjo racionalumu ir taupumu. Tai ypač išryškėjo po pasaulinės energetinės praėjusio dešimtmečio krizės. Šią pastatų šiltinimo medžiagą sudaro net 98 proc. oro porų, tad ji ne tik puikiai sulaiko šilumą, bet ir yra visuotinai pripažįstama

kaip ekologiška statybinė medžiaga, nesukelianti neigiamo poveikio sveikatai ir aplinkai. Dėl puikių termoizoliacinių, fizinių bei ekologinių ypatybių Vokietijoje net apie 80 proc. namų yra šiltinami polistireniniu putplasčiu.

Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos prezidentas Vytautas Čaplikas pažymėjo, kad polistireninis putplastis nepūva ir netrūnija, yra inertiškas, nekenksmingas, taip pat gana atsparus daugelio cheminių medžiagų poveikiui. „Polistireninis putplastis yra biologiškai neutralus, neradioaktyvus ir netirpsta vandenyje, vadinasi, nekenkia gruntui bei gruntiniam vandeniui. Ši termoizoliacinė medžiaga neturi neigiamo biologinio poveikio žmonių bei gyvūnų organizmams. Kitaip nei kai kurios statybinės medžiagos, polistireninis putplastis nesukelia alergijos, nedirgina odos, o jį montuojant nereikia naudoti jokių specialių apsaugos priemonių“, – pabrėžė asociacijos prezidentas.

Dėl tokių savo ypatybių polistireninis putplastis gali būti naudojamas ir didesnio saugumo reikalaujančiuo-

se objektuose, tokiuose kaip vaikų darželiai, ligoninės, poliklinikos ir t. t.

Gaisrinių tyrimų centre buvo atliktas ne vienas bandymas, kurio metu nustatyta, kad šiltinimo sistemos su polistireniniu putplasčiu atitinka B-s1, d0 degumo klasės reikalavimus arba, kitaip tariant – Lietuvoje galiojančius gaisrinės saugos reglamentus.

Statybų ekspertai pastebi, kad polistireninis putplastis yra ilgaamžė statybų medžiaga, kuri gali daugiau nei 60 metų patikimai tarnauti be jokių pakitimų, taip pat yra lengvai perdirbama, tad mažiau kenkia aplinkai.

Galimas ir įvairiapusiškas kartotinis šios medžiagos naudojimas. Suardžius polistireninį putplastį ar naudojant jo gamybos liekanas, šią medžiagą galima pritaikyti sodininkystės bei daržininkystės reikmėms – polistireninis putplastis suteikia dirvožemiui purumo.

Tad norėdami pagerinti savo gyvenimo kokybę ir gyventi darnioje aplinkoje, privalome atsakingai rinktis tik aukščiausios kokybės ekologiškas statybines medžiagas.

Gręžiniai – vandeniui ir šilumai Vasara – palankus laikas įsirengti nuosavus vandens gręžinius. Šis įrenginys ne tik aprūpina gėlu vandeniu, bet ir mažina išlaidas, nes elektros išlaidos giluminio siurblio darbui yra labai nedidelės, o gamtos išteklių mokestis vandens sunaudojant iki 100 kubinių metrų per parą neskaičiuojamas.

Nemaža dalis besikreipiančiųjų – ūkininkai, kurie pasinaudodami Europos Sąjungos parama atnaujina savo ūkius, sumažina gaminamos produkcijos savikainą, pagerina produkcijos ir savo gyvenimo kokybę. Kita dalis – individualiųjų namų statytojai.

UAB „Kauno hidrogeologija“ gręžinius įrengia jau nuo 1969 metų. Įmonėje dirba daug patyrusių darbuotojų. Nuo 1995-ųjų bendrovė montuoja švediškas vandens tiekimo sistemas, kurias patikimumu kol kas niekas nepralenkė. Šiuo metu Lietuvoje visiškai patenkindamos naudotojų vandens poreikius sėkmingai veikia daugiau kaip 3300 tokių sistemų.

UAB „Kauno hidrogeologija“ ne tik įrengia naujus gręžinius, bet ir regeneruoja senus. Dažnai tenka regeneruoti arba naujai pergręžti naujų, nepatyru-

sių gręžimo įmonių nekokybiškai įrengtus gręžinius. Šioje situacijoje pralaimi klientai, ieškoję mažiausios kainos, o ne tinkamo kainos ir kokybės santykio.

Išgręžti gręžinį – tai ne šaldytuvą įsigyti. Defektuotą šaldytuvą gali grąžinti pardavėjui, o blogo gręžinio neišmontuosi ir pinigus vargu ar atgausi. Tinkamai likviduoti netinkamą naudoti gręžinį kainuoja, nes būtina parengti tamponavimo projektą ir atlikti jame numatytus darbus laikantis visų galiojančių reikalavimų.

Rinkdamiesi darbus atliksiančią įmonę klientai turėtų pagalvoti ir apie gręžinio dokumentaciją. Visi legaliai išgręžti gręžiniai yra registruojami Lietuvos geologijos tarnyboje, jiems išduodami pasai. Gręžinio pasą turintis klientas yra teisėtas jo savininkas. Jei pastatas vandeniu aprūpinamas iš gręžinio, įrenginio pasas būtinas norint pripažinti pastatą tinkamu naudoti.

Pastaruoju metu daugėja klientų, kuriuos domina senų gręžinių, ypač įrengtų su metaline konstrukcija, atnaujinimo galimybės. Bendrovė „Kauno hidrogeologija“ jau seniai naudoja efek-

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  nuotekų valymo įrengimai  projektavimas UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen., LT-53280 Kauno r.

Tel. +370 37 39 33 53, faks. +370 37 55 87 20, el. p. kaunas@hidrogeol.lt, www.hidrogeol.lt

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 20

tyvų pneumoimpulsį gręžinių vandens debito atstatymo metodą, kuris padeda pratęsti senų gręžinių tarnavimo laiką be didelių investicijų. Įmonė nuolat plečia savo teikiamų paslaugų asortimentą, kad klientai galėtų rinktis daugiau negu vieno rangovo teikiamas paslaugas – taip sutaupoma nemažai brangaus laiko ir nervų. Nuo 2010 metų bendrovė pradėjo įrengti biologinius nuotekų valymo įrenginius bei nuotekų kaupyklas. Bendradarbiaujama su tokiais nuotekų valymo įrenginių gamintojais kaip „August ir KO“, „Traidenis“, „Feliksnavis“. Biologinius nuotekų valymo įrenginius dažniausiai renkasi neturintieji galimybės prisijungti prie centralizuotų kanalizacijos tinklų.

Biologinių valymo įrenginių išvalytas vanduo gali būti išleidžiamas į atvirus vandens telkinius.

Verta priminti, kad nuo šiol įmonė gali pasiūlyti vandens gręžinių įrengimo, vandens gerinimo, nuotekų valymo, geoterminio pastatų šildymo sistemų ir grunto tyrimų pastatų statybai paslaugas.

KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672 21

gaisrinė sauga i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Gaisrinės saugos problemos – neišsemiamos Projektuotojams užsakovo valia kartais yra svarbesnė nei saugos reikalavimų laikymasis

Vladas ŠERELIS

Esame arba bebaimiai, arba naivuoliai, tikintys, kad nelaimės mus aplenks. Gaisrinės saugos specialistams nerimą kelia tai, kad tuo metu, kai vis daugiau Europos valstybių riboja degiųjų statybinių medžiagų naudojimą ir griežtina gaisrinės saugos pastatuose reglamentavimą, Lietuvoje pokyčių nedaug. Nors mūsų šalyje galiojantys gaisrinės saugos reikalavimai nevadintini liberaliais, įstatymų spragų, leidžiančių jų nepaisyti, pernelyg daug.

22

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i gaisrinė sauga

Taupyti rizikinga Kiekvieno pastato pradžių pradžia – tinkamai parengtas projektas. Tačiau, anot Projektų ekspertizės ir gaisro saugos įmonių asociacijos prezidento Almanto Indriliūno, būtina patikrinti, ar iš tiesų projektas parengtas laikantis visų reikalavimų bei reglamentų. „Čia problemų gali pasitaikyti. Paprastas pavyzdys: užsakovas gaisrinės saugos daliai suprojektuoti samdo projektavimo įmonę. Šiandien jau nereikalaujama, kad tai būtų atestuota bendrovė. Tad jeigu tos įmonės vadovui pasirodo, kad užsakovo skirta pinigų suma gaisrinės saugos daliai suprojektuoti yra per maža, jis

,,

ne samdo kvalifikuotą specialistą, bet parengia projektą taip, kaip pats supranta. Po to reikėtų atlikti projekto ekspertizę. Bet jeigu užsakovas nenori mokėti pinigų – neatliekamas ir šis darbas. Taip apsukus ratą parengiamas reikalavimų neatitinkantis projektas“, – pasakojo A. Indriliūnas.

Bėdų gali nutikti ir tuomet, jeigu projektuotojai vykdo užsakovų valią – taupyti kiekviename žingsnyje, net jei nusižengiama reikalavimams. A. Indriliūnas prisiminė atvejį, kai vienas jaunas projektuotojas, klausiamas, kodėl nepaisė reglamentų ir reikalavimų, atsakė labai paprastai: to prašė užsakovas.

pinigus būtiniems dalykams, pavyzdžiui, dūmų šalinimo ar gaisro gesinimo įrangai. Vis dėlto supratę, kad šių investicijų nepavyks išvengti, su tuo susitaiko.

Ekspertizė – pagal pageidavimą Anksčiau projektų atitikimą gaisrinės saugos reikalavimams tikrindavo Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento Statybų poskyrio specialistai. Jiems nepritarus projektui, nebūdavo išduodami statybos leidimai.

O jeigu statybos leidimas išduotas, reikšdavo, kad projektas atitiko visus teisės aktų reikalavimus.

Užsakovams priimtina sumokėti projektuotojui 20 proc. daugiau, bet sutaupyti antra tiek neinvestuojant į būtinas priemones. Jos paprasčiausiai nenumatomos projekte. Ekspertai tokių spragų irgi „nepamato“, ir pastatas iškyla pagal reikalavimų neatitinkantį projektą.

s i a ė g rin u a s a „Bėdų tikrai neiškils, jeigu bus samdomas projekto gaisrinės saugos dalies vadovas, atsakingas už tai, kad projektas būtų parengtas pagal reikalavimus ir jį patikrintų kitos įmonės ekspertai. Nelaimingų atsitikimų galimybė tuomet tikrai bus eliminuota arba sumažinta iki minimumo“, – sakė A. Indriliūnas.

Priduodant statinį naudojimui tikrinama, ar jis atitinka projektą. Jeigu pareigūnas nustatys, kad ir projektas parengtas nesilaikant reikalavimų, neišlaikyti normatyvai bei reglamentai, užsakovai gali turėti nemažų bėdų.

Dar didesnė problema gali kilti tuomet, jeigu nusižengimai nepastebimi ir priduodant pastatą. Taip užprogramuojami nelaimingi atsitikimai.

Gaisrinės saugos reikalavimus projektuojant ir statant gamybinius pastatus A. Indriliūnas liberaliais nelaiko. Jie – vieni griežčiausių Europoje, tik svarbu, kad jų būtų laikomasi.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai užsakovai būna morališkai nepasiruošę leisti

„Šiandien situacija kitokia. Projektų gaisrinės saugos dalį tikrina privačiose įmonėse dirbantys ekspertai.

Paradoksas, kai viena to paties savininko įmonė rengia projektą, o kita – atlieka ekspertizę. Galima sakyti paprastai: pats suprojektuoju, pats atlieku ekspertizę ir patvirtinu, kad projektas geras“, – kalbėjo bendrovės „Eugvilsta“ direktorius Vilius Ambrazevičius.

Anot jo, tai leidžia ignoruoti gaisrinės saugos reikalavimus. Antai jeigu užsakovui parankiau sumokėti daugiau projektuotojui, kad šis paklustų jo valiai, o ne investuoti į reikiamas priemones, kai kuriais atvejais taip ir pasielgiama. Dėl tokių galimų manipuliacijų kenčia vartotojai, paprasti žmonės – gamyklų darbuotojai, kurie galbūt dirba pastate be evakuacinės laiptinės, be gaisro gesinimo sistemos. Šie sprendimai reikalauja nemažų investicijų, kartais sudarančių iki 40 proc. viso projekto vertės. „Užsakovams priimtina sumokėti projektuotojui 20 proc. daugiau, bet

23

gaisrinė sauga i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

sutaupyti antra tiek neinvestuojant į būtinas priemones. Jos paprasčiausiai nenumatomos projekte. Ekspertai tokių spragų irgi „nepamato“, ir pastatas iškyla pagal reikalavimų neatitinkantį projektą. Čia ir kyšo didžiausia spraga teisės aktuose“, – įsitikinęs „Eugvilstos“ vadovas V. Ambrazevičius.

Nepaisoma standartų Bendrovės „Autela“ direktorius Ramūnas Eitminavičius irgi pastebi kontrolės stoką sprendžiant gaisrinės saugos klausimus. Jis tikino, kad projektuotojai kartais iš nežinojimo, o kartais ir sąmoningai nepaiso privalomų standartų. Vienas pavyzdžių – langai dūmams šalinti, kurie, suprantama, turi būti atsparūs ugniai. „Numatytus standartus atitinka tik aliuminio profilių langai. Tačiau taupant dūmams šalinti sumontuojami plastikiniai langai. Sutaupoma nemažai, nes kvadratinis metras langų dūmams šalinti iš aliuminio kainuoja apie šešis šimtus litų, o iš plastiko – apie du šimtus. Tad jei tokių langų daug, susidaro nemaža suma, tada ir ieškoma būdų, kaip taupyti“, – pasakojo R. Eitminavičius.

Kita problema – kartais suprojektavus aliuminio profilio langus taupoma jų atidarymo mechanizmo sąskaita. Tai – irgi neatitikimas standartams. Ir vienu, ir kitu atveju atsitikus nelaimei padariniai gali būti panašūs ir skaudūs. „Net nežinau, kodėl taip elgiamasi.

Gal trūksta informacijos, gal ji ne visai aiškiai išdėstyta? Sunku spręsti. Galbūt reikėtų standartus aiškiau išdėstyti, nes projektuotojai jais turi remtis.

Tuomet gal ir projektuojama būtų kitaip“, – svarstė R. Eitminavičius.

Netinkamai pasirenkamos medžiagos Daugelyje Europos valstybių vis labiau griežtinamas degiųjų izoliacinių medžiagų naudojimas. Kalbama ne tik apie Vokietiją ar Skandinavijos šalis. Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, netgi Rusijoje visuose pastatuose šiltinant fasadus privaloma įrengti ugnies barjerus iš nedegiųjų izoliacinių medžiagų aplink durų ir langų angokraščius, o ligoninėms, mokykloms ir vaikų darželiams šiltinti galima naudoti tik nedegiąsias atitvarų šiltinimo medžiagas bei sistemas.

Lietuvoje degiųjų statybos medžiagų naudojimas vis dar nėra pakankamai

24

reglamentuotas ir neužtikrina tinkamo pastatų saugumo, nors nauji Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai buvo patvirtinti visai neseniai – 2010 metais.

Ypač tai aktualu renovuojant pastatus, kuriuose tuo pat metu gyvena ar dirba žmonės, slaugomi ligoniai, vedamos paskaitos, pamokos, prižiūrimi mažamečiai vaikai. Renovacijos metu šiltinant fasadus degiosiomis izoliacinėmis medžiagomis tokiuose pastatuose esantys žmonės tarsi pasodinami ant parako statinės. Fasadas, kol nenutinkuojamas, kelis mėnesius lieka degus, o šalia vyksta įprasti statybos darbai: pjaunamas metalas, atliekami suvirinimo darbai ir pan. „Fire Safe Europe“ organizacijos duomenimis, didžiulę įtaką pastatų gaisrinei saugai daro statybinės medžiagos.

Per pastaruosius 50 metų laikas nuo gaisro pradžios arba pastato užsidegimo iki visiško suliepsnojimo ir staigaus ugnies išplitimo sutrumpėjo net penkis

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

kartus: nuo 15 iki 3 minučių. Tai rodo, kad būstas vis dažniau statomas iš greitai užsiliepsnojančių bei gaisro plitimą skatinančių statybinių medžiagų, o jų priešgaisrinis saugumas prastėja.

Lietuvos mineralinės vatos gamintojų asociacijos duomenimis, statybinių medžiagų degumas mūsų šalyje nustatomas kur kas primityviau nei Vakarų Europos valstybėse. Iš daug atskirų sluoksnių susidedančios fasadams šiltinti naudojamos sistemos degumas nustatomas kaip ir tiriant paprastas medžiagas: bandymų metu deginami nedideli medžiagos fragmentai. Tad gauti rezultatai neatspindi medžiagos ypatybių realaus gaisro metu. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje) tokios sistemos bandomos 5–8 metrų aukščio bandymų modeliuose, kurie yra panašūs į tikras apšiltintas sienas. 

w w w. f o g o. l t Pramonėje su gaisrinės saugos problemomis susiduriama gana dažnai. Dažniausiai darbai atliekami statiniuose, kur vienu metu dirba nemažai inžinerinių bendrovių, atliekančių sudėtingus montavimo, derinimo įrenginių paleidimo darbus. Pasak bendrovės „Fogo“ gaisrinės saugos inžinieriaus Martyno Matulevičiaus, tokiais atvejais būtina gerai organizuoti darbus, nes dauguma pasyviųjų gaisrinės saugos sistemų jau turi būti įrengtos.

Tai privaloma daryti tam, kad būtų mažesni gaisro, kuris gali kilti statybų metu, padariniai. Teisingai sumontavus priešgaisrines sistemas, kilęs gaisras greičiau lokalizuojamas ir užgesinamas. Tai svarbu statybvietės darbuotojams, kurių sveikata ir gyvybė atsiduria pavojuje, bei užsakovams, kurie patiria didžiulius materialinius nuostolius.

Dažnai klaidinga įsivaizduojama, kad norint užtikrinti suprojektuotą atsparumą ugniai užtenka nudažyti plienines statinio konstrukcijas priešgaisriniais dažais. Tačiau užmirštama apie atitinkamą koroziškumo aplinką. Priešgaisriniai dažai beveik visais atvejais turi būti padengti apsaugine–apdailine danga, kuri atitiktų vietines klimato arba specifines pramonės reikmes. Priešgaisrinė dažų sistema skirtingai projektuojama maisto pramonės statiniui ir pamario regione statomai katilinei. Visa tai susiję su priešgaisrinių dažų ilgaamžiškumu ir teikiama garantija, kad gaisro metu plieno konstrukcija tam tikrą laiką nepraras savo laikomosios gebos.

Plieno konstrukcijų apsaugos srityje itin dažna tendencija, kad projektuojant statinį dėl viduje vykstančių sudėtingų gamybos procesų arba sandėliuojamų degiųjų medžiagų susidaro milžiniškos gaisro apkrovos ir projektuotojai priversti suteik-

Gaisrinės saugos užtikrinimas – ne formalumas ti aukštą atsparumo ugniai klasę.

Tokiais atvejais svarbu statybininką ar užsakovą informuoti, kad būtina kreipti ypatingą dėmesį į užsakomas plienines konstrukcijas. Kai sutaupoma jų sąskaita ir statybvietę pasiekia plonasienės konstrukcijos, nebeįmanoma pasiekti užsibrėžto atsparumo ugniai, arba atsparumo ugniai didinimo darbų sąmata smarkiai viršija pirminę. Šiuo metu tokią problemą gali išspręsti kalcio silikato plokštės, tačiau tai brangus sprendimas. Tai verčia ieškoti alternatyvių problemos sprendimo kelių, kurie nebūtinai būna susiję su kokybišku priešgaisrinio darbo atlikimu.

Lietuvoje dažnėja energetinių objektų, kuriuose laikomos įvairaus degumo medžiagos, skysčiai, statyba. Labai svarbu, kad projektavimo ir statybos specialistai atmintų, jog objektuose, kuriuose nuolat laikomos ar inžinerinėmis komunikacijomis transportuojamos skystosios sistemos (skysčiai, dujos), reikia numatyti ne celiuliozinio, bet angliavandenilinio gaisro scenarijų. Tai dažniausiai naudojama įvairiose kuro saugyklose, perdirbimo įmonėse, chemijos pramonėje, kur gamybos ar sandėliavimo procese pasitelkiamos ypač degios ar sprogios medžiagos. Angliavandenilinio gaisro veikiamoms plieninėms statinio konstrukcijoms yra renkami specifiniai dažai arba ypač atsparios priešgaisrinės plokštės, kurioms reikalingi specialūs dokumentai ir darbo įgūdžiai.

Atskira tema yra inžinerinių komunikacijų priešgaisrinio sandarinimo niuansai pramonės objektuose.

Pastaruoju metu labai dažnai susiduriama su problema, kai inžinerinės komunikacijos kerta statinio angas per poliuretanines daugiasluoksnes plokštes. Jų atsparumas ugniai šiuo metu jau patvirtintas, tačiau kai jose atsiranda angų, kurias kerta

degios komunikacijos (plastikiniai vamzdžiai, elektros kabeliai), nebeatrandama profesionalių sandarinimo sistemų, kurios galėtų grąžinti šiai sienos konstrukcijai prarastą atsparumą ugniai. Šios sistemos dažniausiai išbandomos betoninėse konstrukcijose arba plonose priešgaisrinio gipso sistemose. Tokiais atvejais, diskutuojant su techninės priežiūros ir priešgaisrinės priežiūros inspekcijos atstovais, imamasi papildomų kompensacinių veiksmų, pavyzdžiui, papildomo priešgaisrinio elektros kabelių dažymo, komunikacijų izoliavimo priešgaisrinėmis plokštėmis (pavyzdžiui, sistema „Promatect“).

Bendraujant su techninės priežiūros specialistais išryškėja viena ypač opi priešgaisrinio sandarinimo problema. Ką daryti su vamzdžiais, kurių darbinė išorinės sienelės temperatūra siekia 200°C ir daugiau, kaip užsandarinti vibruojančius įvairiomis kryptimis po 30–50 milimetrų judančius vamzdžius? Šio specifinio sandarinimo sistemose didžiulį įdirbį turi švedai, todėl būtent ten paplitusios lanksčios sistemos, kurios padeda tokiais išskirtiniais atvejais.

Lietuvoje dar naujiena dūmų užuolaidas naudoti užsidegusiems pramonės įrengimams gesinti. Automatiškai nusileidžiančios stiklo pluošto medžiagos užuolaidos lokalizuoja įrenginio gaisrą ir nustatytą laiką neleidžia jam išplisti į kitas statinio erdves. Tai puiki saugos darbuotojų evakuacijos ir nuostolių mažinimo sistema.

Pramonėje nutinka daug išskirtinių atvejų, kai prisireikia specifinių iki tol nenaudotų saugos sistemų.

Manau, kad tol, kol draudimo kompanijos neteiks didesnio dėmesio gaisrinei saugai ir jos užtikrinimui panaudotų sistemų kokybės vertinimui, tol kils gaisrų, sukeliančių didžiulius nuostolius.

25

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07 IŠ

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Programa patikėjo ne visi

Dalis kaimo gyventojų nedrįso prašyti ES milijonų asbestiniu šiferiu dengtiems stogams pakeisti Kristina BUIDOVAITĖ

Galimybė gauti paramą asbestinio stogo dangai pasikeisti pasirodė patraukli ne visiems. Priežasčių būta ne vienos: kai kurie suabejojo programai skirtų milijonų tikrumu ir lyg iš dangaus nukritusiu valdžios dėmesiu, kitus, matyt, pavyko atkalbėti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) projekto skeptikams. Vis dėlto, Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenimis, kompensacijoms bus išdalyta maždaug 50 mln. litų iš skirtų 60-ies.

26

pat pirmenybė būtų suteikta grįžusiesiems iš emigracijos ar turintiesiems vaikų.

Bet svarstyti, kam skirti lėšų, o kam ne, neprireiks. NMA duomenimis, iš viso buvo surinktos 8039 paraiškos, kuriose prašoma kiek daugiau nei 50 mln. litų paramos (50 397 966 litų).

Pasak NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėjos Aistės Mileikaitės, šiuo metu dar vyksta 174 paraiškų vertinimas, nes laukiama, kol pareiškėjai patikslins trūkstamus duomenis.

170 paraiškų, pasak NMA specialistės, buvo išregistruota pačių pareiškėjų prašymu, 28-ios – atmestos, nes neatitiko tinkamumo kriterijų. Daugiausia paraiškų buvo atmesta dėl to, kad pretendavusieji gauti paramą gyvenamąją vietą yra deklaravę mieste, o parama priklauso tik kaimo gyventojams, kurie ne mažiau kaip penkerius metus iki paramos paraiškos pateikimo nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę kaimo vietovėje.

Sunku atspėti, kiek žmonių nepasinaudojo galimybe gauti paramą dėl to, kad kažkas juos atkalbėjo. Įmonės „Ruukki Lietuva“ rinkodaros vadovas Mantas Grigaliūnas pasakojo, kad nemažai klientų skundėsi, esą seniūnai juos atkalbinėjo dalyvauti šioje programoje. Pavyzdžiui, tvirtindavo, neva bus didelė eilė, todėl tik maža dalis išrinktųjų gaus paramą. „Kodėl kai kurie seniūnai nesuinteresuoti, kad jų vadovaujamoje seniūnijoje šviestų nauji stogai, sunku pasakyti, tačiau jų darbo rezultatus netrukus bus galima įvertinti – pakaks pažvelgti į konkretaus kaimo stogus“, – sakė M. Grigaliūnas.

š i aru a i č

Pinigų liko ŽŪM veikla „Asbestinių stogų dangos keitimas“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, kuriai buvo numatyta skirti 60 mln. litų, startavo 2012 metų pradžioje. Tuomet manyta, kad skirtų lėšų nepakaks visiems panorusiems pasikeisti asbestinio šiferio stogus, tad įvesti tam tikri saugikliai: kaimo gyventojas, norintis gauti iki 10 tūkst. litų siekiančią kompensaciją, prieš tai negalėjo būti gavęs Europos Sąjungos (ES) paramos, taip

Aktyviausia – Panevėžio apskritis Aktyviausiai paraiškas teikė Panevėžio (1138) ir Kauno (1108) apskričių gyventojai. Mažiausiai paraiškų sulaukta iš Marijampolės (534), Telšių (580) ir Klaipėdos (596) apskričių. Šiuo metu parama numatyta 7667 pareiškėjams, patvirtinta paramos suma siekia 48 mln. litų.

Pirmasis asbesto stogą pakeitęs ir visus reikiamus dokumentus pateikęs kaimo gyventojas jau turi kišenėje ir jam išmokėtą paramą – 5,5 tūkst. litų.

Kitus paramos gavėjus, kurie jau pateikė mokėjimo prašymus, jiems priklausanti parama, pasak A. Mileikaitės, irgi pasieks artimiausiu laiku.

Vadovaujantis programos taisyklėmis, tinkamos finansuoti išlaidos – asbestinių atliekų transportavimas iki regioninės atliekų tvarkymo vietos ir galutinio jų šalinimo paslaugos pirkimas, naujos stogo dangos keitimo medžiagos (izoliacinis sluoksnis, stogo danga, kraigas, vėjalentės, karnizai-laštakiai, lietaus nuvedimo sistema, sniego užtvara) bei projekto viešinimo išlaidos. Stogo dangą kaimo gyventojams, gavusiems paramą, bus privalu pasikeisti per 12 mėnesių.

Kas bus daroma su likusiais milijonais, nutars ŽŪM – tik ji turi teisę apsispręsti dėl papildomų paraiškų rinkimo ar biudžeto perskirstymo.

metų, o kitų – po 10–15? Atsakymas paprastas: į kainą įskaičiuota plieno sudėtis, cinko sluoksnio storis, grunto, dažų, lako padengimo kokybė. Jei turėtumėte galimybę įsigyti bet kurį automobilį su 50 proc. nuolaida – turbūt nesirinktumėte pigiausio? – dėstė M. Grigaliūnas. – Namo stogas – tokia pat ilgalaikė investicija, daranti nemažą įtaką viso namo vertei.“ Taigi ne vienas taip mąstantis kaimo gyventojas ŽŪM siūloma priemone pasinaudojo kaip galimybe įsigyti kokybišką ir ilgaamžį žinomo gamintojo produktą su didele nuolaida.

išaru a i č

Suinteresuoti visi Stogo dangomis prekiaujančios įmonės, stogdengiai, stogo medžiagų gamintojai ne pasyviai sekė ŽŪM programos eigą, bet stengėsi visiems besidomintiems programa suteikti kuo daugiau informacijos. Įmonės „Ruukki Lietuva“ rinkodaros vadovas M. Grigaliūnas bendraudamas su klientais spėjo perprasti, kas labiausiai daro įtaką renkantis stogo dangą. Pirmiausia, pasak M. Grigaliūno, tai – pastato perspektyva, t. y. namo būklė ir gyventojo ar būsimų turto paveldėtojų planai. Jei namo konstrukcija abejotinos būklės, dažniausiai svarstomas pigesnis stogo dangos variantas. Jei konstrukcija ilgaamžė, namas mūrinis, o šeimininkai jauni arba turi iniciatyvių paveldėtojų – svarstoma įsigyti vidutinės ar aukščiausios kokybės stogo dangą.

Antras svarbus veiksnys, anot pašnekovo – nekompensuojamų medžiagų ir darbų kaina. Gyventojams teks patiems susimokėti už asbestinio šiferio dangos nuėmimą ir naujos dangos pakeitimą, todėl dažnas kruopščiai suskaičiavo, kiek kainuos stogo konstrukcijos paruošimas dengti naująja danga.

Renkasi ne tik pigias dangas Žinia, kad iš savo kišenės turės sumokėti tik 50 proc. stogo dangos keitimo medžiagų kainos, daugelį paskatino plačiau atverti pinigines. „Čia kaip renkantis automobilį.

Visų jų kėbulai gaminami iš plieno.

Tačiau kodėl vienų gamintojų automobiliai pradeda rūdyti jau po 2–3

Pritrūko laiko?

Jau pradėjus rinkti paraiškas kompensacijai gauti, pasigirdo dvejonių, ar terminas, skirtas paraiškoms pateikti, ne per trumpas. Dvejota ir dėl to, ar per tokį trumpą laiką pavyks išdalyti visus ES skirtus milijonus. Priežastis, anot M. Grigaliūno, paprasta. Terminas per trumpas ne tik dėl to, kad kai kurie tiesiog nespėjo pateikti reikiamų dokumentų. Esą žmonės nusivylę valdžia ir negali patikėti, kad kas nors gali būti dovanojama. „Tik tada, kai drąsiausieji pateikė paraiškas, papasakojo kaimynams ir pažįstamiems, prasidėjo tikrasis paraiškų rinkimo etapas“, – komentavo „Ruukki Lietuva“ atstovas.

Nors tinkamomis finansuoti įvardijamos beasbesčio šiferio, bituminių, plieninių, keraminių čerpių, bituminių lakštų, plieninių čerpių imitacijos bei plieninių profiliuotų lakštų dangos, daugiausia įmonės klientų, dalyvaujančių programoje, pasak M. Grigaliūno, renkasi plieninių čerpių imitacijos, trapecinę ar beasbesčio šiferio dangą. „Neretas atvejis, kai į prekybos stogo dangomis vietą namo savininkas atsiveda savo vaikus, vaikaičius ir jiems leidžia pasirinkti stogo dangą“, – dėstė pašnekovas.

Atvejų, kad kaimo gyventojas, nusprendęs dalyvauti programoje, pakeistų projektą, M. Grigaliūnui nepasitaikė. „Tik tie, kas paraiškoje surašė maksimalias kainas tam, kad turėtų laisvę rinkdamiesi stogo dangą bei priedus, dabar prašo pateikti realių pasiūlymų ir įsigyja medžiagų mažesnėmis kainomis. Bet taip dažniausiai elgiasi tie, kurie skubėjo, kad spėtų į nuvažiuojantį traukinį“, – situaciją komentavo M. Grigaliūnas. 

27

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Plieninė stogo danga puikiai tinka ir naujam, ir renovuojamam stogui

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Seno stogo renovacija

Senas ir prakiuręs stogas ne tik gadina nuotaiką. Dėl nesandaraus stogo galima patirti ir materialinių nuostolių, genda stogo konstrukcijos, atsiranda pelėsis ir pan. Senieji šiferiniai stogai kelia pavojų sveikatai. Puikus sprendimas renovuojant stogą – pakeisti jį nauja ilgaamže plienine danga.

Suomiška „Ruukki“ stogo danga ne tik apsaugos namą, bet ir džiugins akį, gerokai padidins Jūsų namo vertę.

Nuo ko pradėti stogo renovaciją?

Nusprendus renovuoti stogą, pirmiausia reikia įvertinti jo konstrukciją – atkreipti dėmesį į medinės konstrukcijos būklę, ar nėra vietų, kurias reikėtų pakeisti, sustiprinti. Plieno lakštai yra viena lengviausių stogo dangų, tad dažniausiai konstrukcijas keisti ar sustiprinti neprireikia.

Prieš montuojant stogo dangą labai svarbu apžiūrėti ir esant reikalui tinkamai įrengti šiuolaikinius energijos taupymo standartus atitinkančią šilumos izoliaciją, garų ir antikondensacinę plėveles, užtikrinti reikalingus oro tarpus ventiliacijai. Beje, būtent dėl šių momentų nesilaikymo yra pasklidę mitų, kad palėpėse plieniniu stogu

28

labai girdimas lietaus barbenimas ir prikaista oras.

Jei šilumos izoliacijos sluoksnis įrengtas laikantis šiuolaikinių reikalavimų, t. y. būna 20 centimetrų ar storesnis, įprastai lietui lyjant barbenimas girdėsis nebent nuo palangių ar lango stiklų. Dėl palėpės įšilimo – tas pat: jei šilumos izoliacija tvarkingai įrengta, jei tarp jos ir skardos yra ventiliuojamas oro tarpas, visa šiluma kaipmat pasišalina į lauką. Kitas žingsnis – numatyti, kad stogas tarnautų ilgai – tai apskardinimas, sniego užtvarų ir lietaus vandens nuvedimo sistemos įrengimas.

Renkantis to paties tiekėjo stogo dangą ir visas komplektuojamąsias detales, garantuojamas spalvų ir detalių suderinamumas, viso stogo sandarumas, ilgaamžiškumas ir lengva priežiūra. „Ruukki“ siūlomų profilių raštų ir spalvų pasirinkimas išties didelis, kasmet papildomas naujais gaminiais, tad tinkamą stiliaus sprendimą lengvai ras net patys įnoringiausieji.

Taupyti neapsimoka Namą renovuojantys savininkai labai dažnai klysta, kai bandydami sutaupyti kelis procentus visos stogo renovavimo sumos pasirenka esą panašios kokybės, bet pigesnę stogo dangą. Renkantis ją tikrai verta pasidomėti gamintojo patirtimi, patikimumu, gaminiams suteikiama garantija, paprašyti parodyti technines ypatybes pagrindžiančią gaminio atitikties deklaraciją ir garantinę knygelę. Stogo renovacija ar statyba – ilgalaikis sprendimas, tad verta gerai pagalvoti, kas geriau – įsigyti kokybišką ir laiko patikrintą, originalią dangą ar sutaupyti kelis šimtus litų ir gyventi nežinioje.

Asbesto šalinimo programa – unikali galimybė Suomijos kompanija „Ruukki“ visuomet aktyviai remia sveiką gyvenimo būdą ir saugą propaguojančias iniciatyvas, tad visiems dalyvaujantiems šioje programoje siūlo specialias akcijas ir nuolaidas.

Daugiau informacijos dalyvaujantiesiems asbesto šalinimo programoje, patarimų renkantis naują stogą rasite naujojoje stogams skirtoje svetainėje adresu www.ruukkistogas.lt, paskambinę tel. (8 5) 232 2315 ar kreipęsi į artimiausią „Ruukki“ partnerį.

29

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„Sikafloor PurCem“ – patvarūs

Ar per 4 savaites atlikta 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto buvusio sandėlio rekonstrukcija į gaiviųjų gėrimų gamyklą, atitinkančią visus higienos, atsparumo nusidėvėjimui, apkrovai ir panašius reikalavimus, yra pakankamas rekonstrukcijai naudojamo produkto kokybės įrodymas? Chemijos kompanija „Sika“ chemijos ir maisto pramonei pristato patvarius ir ilgaamžius pramoninių grindų sprendimus, atitinkančius aukščiausius eksploatacinius reikalavimus – grindų dangos „Sikafloor® PurCem®“ produktų seriją.

Grindų sistemų ilgaamžiškumas yra esminis gamyklų eksploatacijos variklis. „Sikafloor“ sprendimai, kurie siūlo išskirtinėmis eksploatacinėmis ypatybėmis pasižyminčius, patvarumą ir higieną garantuojančius besiūlius paviršius, jau ne vieną dešimtmetį sėkmingai diegiami gamyklose visame pasaulyje.

Maisto ir gėrimų pramonės priskiriamos reikliausioms mechaninei grindų eksploatacijai, be to, jos privalo atlaikyti didelius temperatūros svyravimus. Ilgametė patirtis rodo, kad „Sikafloor PurCem“ serijos produktai itin paklausūs mėsos, žuvies perdirbimo, pienininkystės įmonėse.

Modifikuoto poliuretano, cemento ir užpildų mišinys pradėtas gaminti prieš beveik 50 metų, siekiant pagerinti grindų cheminį ir temperatūros atsparumą chemijos bei maisto pra-

30

monės įmonėse. Šios dangos pasižymi geromis ypatybėmis net esant sudėtingiausioms sąlygoms – ar tai būtų sąlytis su karštais ir šaltais chemikalais, termošokas, intensyvus sunkiojo transporto eismas ir dilimas (AR 0.5), ar staigūs smūgiai ir apkrova (> 50 MPa, arba 7225 psi) atskiruose taškuose. „PurCem“ (poliuretano, modifikuoto cemento ir užpildų) produktai yra trijų dalių (A + B + C komponentų) reaguojanti sistema, kurią sudaro vandens pagrindu pagamintas poliolis, metilendifenilo diizocianatas (MDI), specialus cemento užpildo mišinys ir kitos reaguojančios sudedamosios dalys. Netrukus rinkoje turėtų pasirodyti ir keturių dalių sistema, kur spalvotas pigmentas pridedamas atskirai nuo A komponento.

Turėdama kelerių metų darbo su „Sikafloor® PurCem®“ prekių ženklu patirtį, kompanija pristatė ir seriją N – „Sikafloor® N PurCem®“, kurios tikslas – pagerinti technologinį rangovų pranašumą ir produktyvumą, kartu užtikrinant didesnį konkurencingumą rinkoje: „Sikafloor®-19 N PurCem®“, „Sikafloor®-20 N PurCem®“, „Sikafloor®-21 N PurCem®“, „Sikafloor®-22 N PurCem“, „Sikafloor®-29 N PurCem“ ir „Sikafloor®31 N PurCem“.

Kai būtina užtikrinti aukščiausio lygio higienos sąlygas, tai yra kai numatoma dažnai bei intensyviai valyti garais ir didelio slėgio karšto vandens srove, rekomenduojamos itin

atsparios 9 milimetrų storio dangos „Sikafloor®-19 N PurCem®“ ir „Sikafloor®-20 N PurCem®“. Mažesnius grindų plotus, kai ekonomiškumas nėra toks svarbus, galima dengti ir „Sikafloor®-20 N PurCem®“ – jos konsistencija lengva, todėl reikia mažesnio skaičiaus darbininkų, be to, šis mišinys tiekiamas iš anksto pasvertose pakuotėse. Dėl lengvo tekstūrinio paviršiaus „Sikafloor®-20 N PurCem®“ idealiai tinka patalpoms, kur vyksta šlapieji gamybos procesai, kai būtina užtikrinti aukšto lygio atsparumą mechaniniam poveikiui ir termošokui. „Sikafloor®-21 N PurCem®“ – tinkamas grindų dangos pasirinkimas, kai numatomas sąlytis su cheminėmis medžiagomis, dažnas sunkiasvorių transporto priemonių srautas, taip pat kai reikalinga glotni matinė apdaila ir įprastai vyksta sausasis gamybos procesas. Būtent šis produktas atlaiko nuolatinę temperatūrą iki +120ºC. Tiesa, jis netinkamas esant staigiam ir didesniam nei +70ºC termošokui bei garais valomoms patalpoms.

Ne tokioms reiklioms sąlygoms, tačiau irgi orientuojantis į su drėgme susijusius procesus, kuriems reikalingas tam tikras kontroliuojamo paviršiaus profilis, tinka naudoti „Sikafloor®-22 N PurCem®“, pasižyminčią plačiai paskleista spalvoto kvarcinio smėlio tekstūra be izoliacinio sluoksnio, arba „Sikafloor®-31 N PurCem®“, pasižyminčią natūraliu kvarciniu

ir ilgaamžiai grindų sprendimai smėliu, vėliau dengiamu izoliacijos sluoksniu. „Sikafloor®-29 N PurCem®“ mišinys naudojamas visoms svarbioms detalėms, kuriomis baigiama grindų danga: kampeliams, grioveliams, įlankoms, drenažų armatūroms ir kanalams. Tinkamai padengtas jis užtikrins geriausias eksploatacines grindų ypatybes. Taip pat šį mišinį galima naudoti atliekant smulkius vertikalius tinkavimo darbus.

O kaip papildoma danga visiems „Sikafloor®-29 N PurCem®“ dengtiems grioveliams, detalėms ir tinkavimui, taip pat viršutiniam „Sikafloor®-21 N PurCem®“ sluoksniui ar natūraliam „Sikafloor®-22 N PurCem®“ siūlomas paskutinis N serijos produktas – „Sikafloor®-31 N PurCem®“.

 vyksta šlapiasis ar sausasis gamybos procesas;  yra sąlytis su agresyviais chemikalais ar tikėtinas jų išsiliejimas;  būtina užtikrinti aukštus dangos saugumo – atsparumo slydimui – reikalavimus;  būtina užtikrinti atsparumą temperatūrai iki +120ºC ar -40ºC;  yra didžiulės apkrovos vienoje ar keliose konkrečiose vietose;  dažnas eismas, taip pat sunkiųjų transporto priemonių;  galimi smūgiai.

Efektyvus ir saugus sveikatai „Sikafloor PurCem“ – tai efektyvus šiuolaikinis patvarių ir higienos reikalavimus atitinkančių pramoninių grindų sprendimas, kurį noriai renkasi pienininkystės, žuvies ir mėsos perdirbimo įmonės. Šis padengimo metodas garantuoja grindų vientisumą, dėl besiūlės dangos jas lengviau valyti. Be to, nenaudojami jokie tirpikliai, tad grindis galima dengti ir nestabdant gamyklos ar gamybos linijų. Ir galiausiai – „Sikafloor PurCem“ atitinka AgBB sukurtą statybos gaminių išmetamųjų lakiųjų organinių junginių (LOJ) rizikos sveikatai vertinimo procesą pagal ISO standartus.

Eksploataciniai privalumai  Atitinka reikalavimus ir normas.

Patvirtinta naudoti maisto pramonės įmonėse JAV žemės ūkio departamento, Kanados ir Anglijos, EN standartais.  Atsparumas cheminėms medžiagoms ir trinčiai.  Trumpas atlikimo ir taisymo laikas, įmonė uždaroma trumpesniam laikotarpiui.  Atsparumas termošokui.  Platus temperatūros pokyčių spektras.  Lengva valyti.

Atsparumas ekstremalioms sąlygoms „Sikafloor® PurCem®“ – tinkamas sprendimas išskirtinius higienos reikalavimus turinčioms atitikti patalpoms, kur:  reikalingas dažnas, intensyvus valymas garais ar karštu vandeniu ir (ar) chemiškai agresyvus valymas; Produktų pasirinkimo kriterijai

Atsparumas cheminėms medžiagoms

Atsparumas dilimui

SF-19 N PurCem

x

xx

SF-20 N PurCem

x

xx

x

SF-21 N PurCem

x

x

xx

SF-22 N PurCem

x

xx

xx

SF-29 N PurCem

x

x

SF-31 N PurCem

x

x

Savaime išsilyginantis

Atsparumas slydimui

Gruntas

Valymas garais

x

xx

x

xx

 Neslidu.  Galima įvairi dekoratyvinė apdaila, spalvų gama (smėlio, kukurūzų geltonumo, deginta raudona, mėlyna, žolės žalia, akmens, agato pilka, žvyro pilkumo).  Paviršius neporėtas, tankus ir nesugeriantis.

Dangos montavimo privalumai  Dėl ypač aukšto technologijų lygio didėja dengimo greitis, smarkiai mažėja patalpos ar gamyklos remonto laikas.  Neskleidžia specifinio kvapo ir toksinų.  Iš anksto sunormuoti įpakavimai esant tam pačiam dervos ar kietiklio santykiui.  Įprastai nereikalingas gruntas, todėl užtenka vieno dengimo etapo, taigi sutrumpėja darbo laikas.  Toleruoja pagrindo drėgmę (< 10 %).  Kietėjimo laikas: tinka vaikščioti po 15–20 val. esant +20ºC.  Atsparumas mechaniniam poveikiui pasiekiamas po 3 parų, cheminiam – po 7 parų.

Detalės, grioveliai ir tinkavimas

x x x

x

Sika Baltic – Lietuva, Veiverių g. 150, Kaunas Tel. +370 610 72 292, el. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com

31

darbo sauga i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Darbo saugos pažeidimai – lyg chroniška liga Vladas ŠERELIS

Nepriklausomai nuo statybų sektoriaus sėkmių ar nesėkmių periodų ši sritis išlieka nuolatinės Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) prie Socialinės apsaugos ministerijos stebėsenos objektu. Didesnė nelaimių darbe rizika išsiskiriantis ekonomikos sektorius yra vienas prioritetinių VDI veikloje ir dėl darbo saugos, ir dėl darbo teisės pažeidimų. VDI vadovas Vilius Mačiulaitis pristatė šiųmečių tikrinimų statybvietėse rezultatus.

32

– Kokie rezultatai užfiksuoti tikrinant statybvietes – ar matomi teigiami, ar neigiami poslinkiai?

Gal įmonės skiria daugiau dėmesio naujoms saugos sistemoms diegti?

– VDI tikrinimų rezultatai rodo, kad darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo garantijų užtikrinimo klausimai geriau sprendžiami ūkio subjektuose, kuriuose yra sudarytos kolektyvinės sutartys arba ūkio subjektai priklauso šakai, kurioje yra sudaryta kolektyvinė šakos sutartis,

,,

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i darbo sauga

Vilius MAČIULAITIS Valstybinės darbo inspekcijos vadovas

Pabrėžtina, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti pirmus metus įmonėje dirbantiems darbuotojams – būtent jie dažniausiai patiria traumų. Juos darbų vadovai turėtų papildomai instruktuoti, mokyti, numatydami galimas situacijas ir būdus, kaip saugiai atlikti darbus. arba priklauso asocijuotoms darbdavių struktūroms, arba yra įdiegta darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema pagal BS OHSAS 18000 standartų seriją. Taigi sveikintinos bet kokios įmonėse diegiamos sistemos, kurios gerina darbuotojų saugos ir sveikatos būklę.

Tačiau svarbiausia, kad kiekvienoje įmonėje būtų organizuota ir veiktų vidinės kontrolės sistema, kurios esmė – darbuotojas, dirbantis nesaugiai, turi būti pastebėtas, įspėtas, imtasi priemonių pavojui pašalinti, arba darbuotojas turi būti nušalintas nuo darbo. Būtent tai padės užtikrinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevenciją, sudaryti įmonių darbuotojams sveikas ir saugias darbo sąlygas.

Pirminiais prevencinės akcijos, kurios metu VDI pareigūnai aktyviai tikrino, kaip statybvietėse bei transporto ir sandėliavimo įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo teisės reikalavimų, duomenimis, pažeidimų statybvietėse nustatyta mažiau nei panašios akcijos metu pernai.

Tikrinimų akcijos metu pastebėta, kad statybvietėse, kur rangovai – didelės įmonės, tokios kaip AB „YIT Kausta“, AB „Kauno tiltai“, UAB „Kauno keliai“, padėtis, susijusi su darbuotojų saugos ir sveikatos būkle – nebloga.

Gera tvarka ir Utenos šiluminių tinklų katilinės rekonstrukcijos objekte, kur darbus atlieka UAB „Manfula“, AB „Utenos melioracija“, tiesianti inžinerinius tinklus Anykščių rajone, Kavarsko miestelyje. Deja, statybvietėse, kuriose dirba keletas nedidelių rangovų – situacija prasta. Įmonės tikrinamos pagal VDI iš anksto parengtus ir viešai, interneto

svetainėje (www.vdi.lt), paskelbtus klausimynus. Pastebėta, kad įmonės pačios ima naudotis šiais klausimynais, norėdamos įvertinti darbuotojų saugos ir sveikatos būklę.

Tikrinimų metu nustačius neatitiktis teisės aktų reikalavimams, darbo inspektoriai pirmiausia konsultuoja, teikia rekomendacijas. Pastebėti pažeidimai pašalinami kuo greičiau. Įpusėjus akcijai stabdyti darbus neteko nė vienoje iš aplankytų statybviečių, o reikalavimai pašalinti pažeidimus, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, surašyti kas aštuntoje. Pernai vykusios akcijos metu darbus pareikalauta stabdyti 5 statybvietėse, reikalavimai pašalinti pažeidimus surašyti dviem trečdaliams tikrintų įmonių.

Akcijos metu iki šiol taip pat surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai dėl 7 galimų nelegaliai dirbusių asmenų.

Atliekant statybos, statybos remonto (įvairius) ir susijusius darbus šiais metais, prognostiniais duomenimis, įvyko 8 sunkūs ir 3 mirtini nelaimingi atsitikimai darbe (pernai tuo pačiu metu atitinkamai – 14 ir 2).

rizika darbuotojams nukristi (angos sienose, grindyse, laiptų aikštelės, liftų šachtos, iškasos); neužtikrinama darbuotojų, dirbančių aukštyje, sauga; nesaugiai organizuojamas darbas tranšėjose; darbuotojai neapsaugoti nuo krintančių daiktų. Pavojingos ir vis dar dažnai naudojamos savadarbės paaukštinimo priemonės, kurių konstrukcija neatitinka saugų darbą užtikrinančių reikalavimų. Tradiciškai dažnas pažeidimas, kai neišduodamos arba nenaudojamos asmeninės saugos priemonės (tarp jų – šalmai).

Darbo inspektoriai fiksuoja ir pažeidimų, susijusių su netvarkingais, neapsaugotais nuo izoliacijos pažeidimų elektros laidais bei kabeliais.

Darbuotojų sveikata ar gyvybe rizikuojama, kai netinkamai organizuojami ir atliekami pavojingi darbai, jiems atlikti neišduodamos paskyrosleidimai, kai darbams atlikti neparengtas statybos darbų technologijos (vykdymo) projektas arba projektas yra parengtas, tačiau jo reikalavimai nevykdomi.

Pabrėžtina, kad ypatingą dėmesį reikėtų skirti pirmus metus įmonėje dirbantiems darbuotojams – būtent jie dažniausiai patiria traumų. Juos darbų vadovai turėtų papildomai instruktuoti, mokyti, numatydami galimas situacijas ir būdus, kaip saugiai atlikti darbus. Statybvietėse tai ypač aktualu, nes čia situacija labai dažnai keičiasi. Sprendimai turi būti priimami nedelsiant, kartais ir tada, kai šalia nėra darbų vadovo.

Visus statybų dalyvius VDI kviečia apsilankyti interneto svetainėje www.vdi.lt, rubrikoje „Metodinės rekomendacijos“. Čia galima rasti VDI specialistų parengtas rekomendacijas

o b r a d sau a g – Gal VDI inspektoriai šiemet pastebi kokių nors naujų pažeidimų tendencijų, gal įregistruota vienkartinių specialistus nustebinusių pažeidimų?

– Ir tiriant nelaimingų atsitikimų darbe priežastis, ir tikrinant įmones vis dar dažnai nustatomi besikartojantys pažeidimai, lėmę ar galintys lemti skaudžias nelaimes darbo vietose. Tarp tokių – ne visur aptvertos arba netinkamai aptvertos pavojingosios zonos, kuriose kyla

33

darbo sauga i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

darbo sauga i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Turi keistis požiūris Rytis ŠATKAUSKAS

Įmonės „Sabelijos prekyba“ Plėtros departamento direktorius

Apibendrindamas bendrovės „Sabelijos prekyba“ penkiolikos metų patirtį prekiaujant darbo saugos priemonėmis, turiu pasakyti, kad, palyginti su gamybos, pramonės sektoriais, ypač – maisto pramonės sektoriumi, statybų srities dėmesys darbo saugai auga pernelyg lėtai. Kitur matyti didėjantis ne tik darbdavių, bet ir darbuotojų rūpinimasis saugiu darbu, savęs saugojimu, o statybose to dar trūksta.

Negalėčiau teigti, kad statybų sektoriuje šio rūpinimosi mažiau, bet tikrai ne pakankamai.

Galbūt tokias tendencijas galima sieti su tuo, kad statybų sektoriuje augant ekonomikai buvo labai ryški kadrų kaita: darbuotojai migravo iš vienos įmonės į kitą, visada buvo gausu trumpalaikių darbuotojų.

Norint, kad čia situacija gerėtų, pirmiausia turi pradėti keistis požiūris į greta esančius kolegas – juk jie žmonės, o ne funkciniai kvadratėliai. Vieni darbo saugos priemones perka, kiti naudoja. Tie, kurie perka, žino, kad turi stengtis taupyti, todėl darbuotojai ir šių interesai jiems kur kas tolimesni nei vadovas, davęs nurodymą taupyti. Vis dėlto žmonės, atsakingi už darbo saugos priemonių įsigijimą, turėtų rinktis jas ne pagal kainą, bet pagal ilgaamžiškumą, funkcionalumą. Juk darbo saugos priemonės nėra vien išlaidos – tai ir pajamos.

įvairiomis su statybos darbais susijusiomis temomis: apie saugos priemones, skirtas patekti į laikinąsias darbo vietas, apie kritimo iš aukščio saugos priemonių parinkimą, naudojimą bei priežiūrą, kaip pasirinkti tinkamiausius įrenginius laikinam darbui aukštyje, apie saugius stogo darbus, kaip saugiai dirbti su krautuvais, kranais ir pan.

Daug išsamios informacijos yra ir tos pačios interneto svetainės rubrikoje „Statybų dalyviams“. Čia taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys vertinant riziką.

Be abejo, visada galima kreiptis konsultacijos konkrečiais klausimais į VDI inspektorius, taip pat pasikvietus juos atvykti į įmonės konsultacinį inspektavimą. 

34

34

35

architektūra paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Radvilų tėvonija atveria duris

Didikų rūmų griuvėsiai Dubingiuose – nauja istorijos mėgėjų traukos vieta

Inga LUKŠYTĖ

2003-iaisiais po keliolikos metų pertraukos tyrinėti Dubingių piliavietės atvykę archeologai nesitikėjo, kad archeologiniai čia esančios piliavietės tyrimai taps vieni didžiausių ir svarbiausių Lietuvoje, o Radvilų giminės laidojimo vieta – vienas reikšmingiausių pastarojo meto Lietuvos archeologijos atradimų.

36

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Minima nuo XIV amžiaus Rengdamiesi tyrinėti Dubingių piliavietę archeologai doc. dr. Rimvydas Laužikas ir prof. dr. Albinas Kuncevičius neabejojo, kad tai bus puiki mokymo ir praktikos bazė Vilniaus universitete rengiamiems archeologams. Žinojo ir tai, kad čia turėtų būti išlikusių Radvilų rūmų ir evangelikų reformatų bažnyčios pastatų liekanų.

Tačiau 2003-iaisiais būsimų tyrinėjimų vietoje tebuvo medžiais ir brūzgynais apaugęs kalnas.

Dubingių piliavietė yra greta Dubingių miestelio, Asvejos ežero pusiasalyje, prie ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero. Čia XV amžiuje buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) valdovo Vytauto, vėliau – Radvilų giminės pilis, XV–XVI amžiuje – katalikiška, vėliau – evangelikams reformatams priklausiusi bažnyčia. Dubingių piliavietė unikali savo dydžiu (jos aikštelės plotas – apie 10 hektarų). Kito tokio dydžio piliakalnio, išskyrus kelių piliakalnių kompleksus Kernavėje, Veliuonoje ar Vilniuje, Lietuvoje nėra.

Dubingių žemė minima 1334 metų ir vėlesnėse (1373, 1375 metų) Livonijos ordino kronikose. Jau nuo XIV amžiaus pradžios ji buvo gana svarbi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda – ne veltui tolesnė šios žemės raida susijusi su Dubingių piliaviete ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu. Manoma, kad maždaug 1412–1413 metais jis čia pastatė pilį. Nors duomenų apie ją neišliko, žinoma, kad 1415 metais kunigaikštis Vytautas Dubingiuose priėmė Jogailą ir jo dvariškius. Todėl istorikai įsitikinę, kad rezidencija čia turėjo būti.

Vytauto laikų pilies liekanos galėjo būti sunaikintos antrojoje XV amžiaus pusėje, statant mūrinius Radvilų rūmus.

Kita Dubingiams svarbi data – 1420-ieji, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia parašė laišką didžiajam Kryžiuočių ordino magistrui – jame paminėta, kad kunigaikštis Dubingiuose pastatė Šv. Dvasios Vardo bažnyčią.

Iki pat XV amžiaus pabaigos Dubingiai priklausė LDK valdovui. Tuomet pamažu iškilo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto remtos didikų giminės, jų atstovai tapo stambiais žemvaldžiais ir politikos veikėjais. Išskirtinė vieta tokių didikų sąraše tenka XV amžiaus pabaigoje iškilusiai Radvilų giminei, su kurios vardu susijusi ir tolesnė Dubingių piliavietės raida

Dubingių žemė rašytiniuose istorijos šaltiniuose minima nuo XIV amžiaus.

XVII amžiaus bažnyčios pamatai buvo restauruoti, užkonservuoti ir pritaikyti turistams lankyti.

Bene paskutinis Dubingių piliavietę 1878 metais užfiksavo dailininkas Napoleonas Orda.

37

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

XV amžiaus pabaigoje–XVII amžiuje.

Radviloms priklausė Biržai, Kėdainiai, Nesvyžius, tuo metu jie galėjo puikuotis armija, rezidencinėmis pilimis ir rūmais Vilniuje, Biržuose, Nesvyžiuje, Varšuvoje ir kt. miestuose. Radvilų giminė siejama su Kristinu Astiku, vis dėlto mokslininkams šios giminės kilmės istorija, pasak archeologo prof. dr.

A. Kuncevičiaus, iki šiol – paslaptis.

tingą Dubingių svarbą Radvilų giminei. Gali būti, kad Dubingius Radvilos laikė netgi savo tėvonija.

Radvilos, istorikų vadinami auksiniais Lietuvos kunigaikščiais, faktiniais Lietuvos valdovais, buvo galingiausi protestantizmo šalininkai ir gynėjai visoje LDK. 1565 metais Mikalojus Radvila Rudasis iš katalikų atėmė Dubingių bažnyčią, greičiausiai tą pačią, kurią pastatė kunigaikštis Vytautas, ir perdavė evangelikams reformatams.

Seną medinę bažnytėlę Dubingiuose greitai pakeitė nauja medinė evangelikų reformatų bažnyčia.

Po Mikalojaus Radvilos Rudojo mirties iki pat XVII amžiaus pradžios Dubingiuose didesnių statybos darbų nevyko. Tik Jonušo VI Radvilos iniciatyva XVII amžiuje čia pastatyta nauja mūrinė, renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia, menkai išsiskyrusi iš kitų to meto evangelikų reformatų maldos namų. 1620 metais po Jonušo Radvilos mirties jo brolis Kristupas Radvila rūpinosi bažnyčios rūsius pertvarkyti į Radvilų šeimos mauzoliejų.

Iki mūsų dienų išlikusiuose inventoriuose (1634, 1651, 1653 ir 1661 metais) minima mūrinė bažnyčia.

Rašyta, kad čia buvo marmurinis Dievo stalas, didelis šviestuvas, pakabintas ant grandinės, ąžuolinė raižyta sakykla. Grindys prie Die-

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

vo stalo – juodo ir balto marmuro, bažnyčioje – plytų. Bažnyčioje buvo dešimt langų, raižytos ąžuolinės dvivėrės durys ir skliautuota kripta, kurioje palaidoti aštuonių žmonių palaikai. Bažnyčia dengta čerpėmis, aplink maldos namus mūru aptvertas šventorius.

l e v a p da s

Šeimininkavo Radvilos Maždaug XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiaus pradžioje visa Dubingių valda iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuosavybės perėjo į Radvilų rankas. Pirmasis čia šeimininkavo Mikalojus Radvila Senasis – LDK didysis etmonas, vėliau – Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Būtent jis savo rankose sutelkė aukščiausią po Lietuvos valdovo valdžią ir tapo garsiosios Radvilų giminės iškilimo pradininku. Šiam mirus Dubingiai atiteko Jurgiui Radvilai, kuris tapo vienu įtakingiausių LDK XVI amžiaus pirmosios pusės veikėjų. Jurgio Radvilos sūnus Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sesuo, būsimoji karalienė Barbora Radvilaitė – bene žinomiausi Radvilų giminės atstovai.

Radvilos patys pasirinko Biržų ir Dubingių kunigaikščių titulą, o Dubingių bažnyčia buvo pasirinkta jų giminės laidojimo vieta. Tai rodo ypa-

38

Atradimai apstulbino Archeologiniai tyrimai Dubingių piliavietėje pradėti 1939 metais. Tuomet juos atliko Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistai. Tąsyk pirmą kartą tirta buvusių bažnyčių vieta.

Piliavietės žvalgymai vykdyti ir 1969, 1979 bei 1987 metais. Į Dubingius archeologai po ilgos pertraukos grįžo tik 2003-iaisiais. Vilniaus universiteto ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus pastangomis tuomet pradėti sisteminiai archeologiniai buvusių senųjų bažnyčių vietos ir jų aplinkos tyrimai.

Išžvalgius piliavietės aikštelės teritoriją ir išsamiai ištyrus buvusių bažnyčių vietą, rasti XVII amžiuje stovėjusios mūrinės bažnyčios pamatai, keli šimtai archeologinių radinių, tarp jų – monetos, aprangos detalės, Radvilų antkapių fragmentai, taip pat aptikti ir bendromis archeologų, antropologų, istorikų bei menotyrininkų pastangomis identifikuoti Radvilų palaikai. Remiantis istoriniais

Radvilų rūmuose beveik pusę metų po slaptos santuokos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu gyveno Barbora Radvilaitė.

šaltiniais ir atliktais kompleksiniais tyrimais spėjama, kad Dubingiuose palaidoti Mikalojus Radvila, Ana Sobkovna-Radvilienė, Elena Glebavičiūtė, Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Radvila (Mikalojaus Rudojo sūnus), Jonušas XVI Radvila, Mikalojus Radvila Juodasis ir Elžbieta Šidlovecka.

Atlikus istorinius, archeologinius ir architektūrinius tyrimus, XVII amžiaus bažnyčios pamatus nuspręsta restauruoti, užkonservuoti ir pritaikyti turistams lankyti. Šie Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios teritorijos tvarkybos darbai pradėti įmonės „Lietuvos paminklai“ pastangomis. Juos patikėta atlikti bendrovei „Nivara“. Tvarkybos darbai vykdyti dviem etapais: pirmiausia, artėjant šaltajam sezonui, pasirūpinta evangelikų reformatų bažnyčios mūro liekanas apsaugoti nuo drėgmės. Tuomet atlikti vandens nuleidimo darbai, kad jis nesikauptų šalia autentiško bažnyčios mūro ir jo neardytų. Įmonės „Nivara“ specialistai įrengė konservuojamų bažnyčios mūro liekanų dangą.

Eksponuoti nuspręsta tik tuos autentiško mūro paviršius, kurie matomi, t. y. keturis mūro fragmentus, iškilusius virš dangos, ir dalį autentiškų šoninių išorinių sienų paviršių. Sutvarkyta ir teritorija: apželdinta veja, pašalinta

savaiminė augalija. Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios poapsidinės kriptos, kurios įrengimas priskiriamas Kristupo Radvilos laikotarpiui, vietoje buvo įrengta nauja laidojimo kripta. Virš jos angos – antkapinė juodo granito lenta, skirta Radvilų laidojimo vietai pažymėti. Ant jos išgraviruotas epitafijos tekstas, sukurtas remiantis XVI–XVII amžiaus epitafinių tekstų stilistika.

Radvilų palaikams iš alavo pagaminta urna. Alavas pasirinktas todėl, kad LDK didikai (ir Europos diduomenės atstovai) jų pačių įsteigtų bažnyčių rūsiuose buvo laidojami būtent iš alavo nulietuose sarkofaguose. Vienas tokių sarkofagų rastas Radvilų mauzoliejuje po Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia. Kėdainiuose rastų sarkofagų stilius ir simbolika pritaikyti kuriant urną LDK didikų Radvilų palaikams.

Svarstymų, ar buvusią evangelikų reformatų bažnyčią verta atstatyti, pasak A. Kuncevičiaus, nebuvo. Gal todėl, kad dabar Dubingiai – katalikiškas kraštas.

žiaus pabaigoje, kai Dubingiuose kurį laiką gyveno Jurgis Radvila, čia stovėjo mūriniai rūmai. Tikėtina, kad juos pastatė Mikalojus Radvila Senasis. 1547 metais po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu Radvilų rūmuose pusę metų gyveno Barbora Radvilaitė. Iš jos laiškų, rašytų vyrui, žinoma, kad karalienė apsigyveno mūriniame nuo vandens pusės gerai apsaugotame pastate. Jis greičiausiai buvo senas, nes tuo metu įgriuvo vieno jo rūsio skliautas.

XVI amžiaus viduryje senoji rūmų dalis ir rūsiai remontuoti, o pietinės rūmų pastato sienos papildomai sutvirtintos kontraforsais. Iš archeologų atkastų rūmų liekanų (seniausioji rytinė atkastų rūmų dalis datuojama XV amžiaus pabaiga–XVI amžiaus pradžia) galima spėti, kad tai buvo nedidelis mūrinis dviejų aukštų su rūsiais, gotikinio stiliaus, beveik kvadratinis, iš išorės netinkuotas pastatas.

Išlikusiuose XVII amžiaus Dubingių dvarvietės inventoriuose minima, kad rūmus sudaro du mūriniai pastatai – didysis ir prie jo pristatytas mažesnis rūmų pastatas. XVII amžiuje pristatytoje rūmų dalyje buvo du dideli kambariai, kiekvienas vidinėmis pertvaromis padalytas į priemenes.

l e v a p da s

Dubingių piliavietėje rasti Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo bei dar šešių Radvilų giminės atstovų palaikai.

Informacija – iš Barboros Radvilaitės laiškų Rašytinių šaltinių apie XV amžiaus pabaigos–XVI amžiaus pirmosios pusės Radvilų rūmus neišliko. Tačiau neabejojama, kad jau XV am-

39

l e v a p da s paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Sunaikino karas XVII amžiaus vidurys – vadinamasis tvano laikotarpis. 1655 metais Dubingių bažnyčią ir rūmus nuniokojo Rusijos kariuomenė. Būtent tada prasidėjo Dubingių nuosmukio laikas. Pagrindine Radvilų pilimi tapo Biržų pilis. Dubingiuose buvusi bažnyčia ir rūmai nyko, kol XVIII amžiuje iš jų teliko sienos. Tuo metu išgriautos koklinės krosnys, o plytos panaudotos kitoms statyboms. Bažnyčios pastatą bandyta gelbėti, tačiau XVIII amžiaus inventoriuje tepaminėta sena bažnyčia, kurios skliautai įgriuvę, o dalis stogo dengta šiaudais.

Bene paskutinis piliavietės vaizdą XIX amžiaus antrojoje pusėje užfiksavo dailininkas Napoleonas Orda. Paveiksle matyti, kad tuomet dar buvo išlikusių Dubingių piliavietėje stovėjusios bažnyčios ir rūmų griuvėsių. Šis dailininko N. Ordos kūrinys ir padėjo archeologams nustatyti buvusių Radvilų rūmų vietą.

Radvilų rūmų liekanos piliavietėje pradėtos tirti 2005-aisiais. Pirmiausia, pasakojo A. Kuncevičius, rastas pietrytinis buvusių rūmų kampas su kontraforsu, kuris padėjo lokalizuoti tikslią rūmų vietą, jų kryptį. Taip pat buvo atidengtas buvusio rūsio švieslangis, dalis rūsio skliauto ir virš jo buvusio pirmojo aukšto grindų plytelių fragmentas.

Kadangi mūrai buvo gana gerai išlikę, specialistams kėlė nerimą, ar pavyks įrengti laikiną jų apsaugą nuo kritulių.

Rūpinantis ja, rūmų tyrimai buvo atidėti iki 2008 metų – užtruko tolesnių tyrimų programos derinimas, tvirtinimas. Tik užtikrinus deramą tyrimų finansavimą, patvirtinus Dubingių piliavietės pritaikymo kultūriniam ir pažintiniam turizmui 2007–2009 metų programą, o Kultūros paveldo departamentui skyrus beveik 3 mln. litų, buvo atkastas visas buvusių rūmų pastatas ir pradėtos tirti vidinės šių rūmų patalpos. 2009 metais ištirtas vienas iš gotikinių rūsių ir patalpos, buvusios šalia rūmų – virtuvė, latrina (to meto rūmų tualetas), šalia rūmų buvusio rūsio vieta, kur, manoma, buvo įrengtas kalėjimas, taip pat tęsti rūmų kiemo tyrimai.

teko nelengva užduotis pasirinkti – ar, užfiksavus išlikusius mūrus, juos vėl užpilti atvežtiniu smėliu arba žvyru, ar tikėtis, kad pavyks rasti galimybę atkastas rūmų liekanas uždengti specialiu moderniu gaubtu ir čia įrengti muziejų. 2010–2011 metais, garsiausių nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų tvarkybos ir restauravimo darbus pradėjus finansuoti Europos Sąjungos lėšomis, jų sulaukė ir Dubingių piliavietė. Tuomet archeologų ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) specialistų sutarimu nuspręsta įrengti atkastų rūmų muziejaus gaubtą.

Buvo svarstomi du rūmų liekanų uždengimo ir pritaikymo muziejui projektai. Architektas Ričardas Stulpinas pasiūlė Radvilų rūmų liekanas uždengti kupolo formos statiniu, dar kitaip – geodeziniu kupolu, kuriam įrengti turėjo būti panaudotos medžio ar metalo konstrukcijos ir nuo vandalų apsaugančio stiklo segmentai. Šis projektas atmestas, nes VSTT specialistai, pasak vadovės Rūtos Baškytės, suabejojo, ar stiklinis gaubtas gana saugus. Įgyvendinti pasirinktas architektų Roberto Zilinsko ir Irenos Kliobavičiūtės drauge su bendrovėmis „Ekstra statyba“ ir „Senojo miesto architektai“ pasiūlytas variantas.

Statinio, dengiančio Radvilų rūmų liekanas, statybos darbai patikėti „Ekstra statybos“ specialistams. 5 metrų aukščio statinio sienoms pasirinktas gelžbetonis, stogui – surenkamosios metalo konstrukcijos. Trys projektuojamos statinio sienos apšiltintos, hidroizoliuotos, užpiltos gruntu, pirmiausia naudojant vietinį, kurį iškasė archeologai. Visi formuojami grunto paviršiai apsėti žole. Apsauginis statinys primena natūralią kalvą – ši vieta tokia ir buvo iki XV amžiaus, kai buvo pastatyti Radvilų rūmai. Viena pietrytinė betoninė siena palikta atvira. Čia su-

projektuotos durys į apsauginį statinį.

Abipus durų įrengta po tris langus.

Visus muziejaus gaubto statybos darbus prižiūrėjo įmonės „Lietuvos paminklai“ specialistai. Techninės priežiūros vadovas Jonas Volodko pasakojo, kad buvo ne tik įrengtas gaubtas, bet ir sutvarkytas privažiavimo kelias, įvesta elektra – pasirūpinta, kad lankytojai galėtų patogiai apžiūrėti atkastus rūmų griuvėsius. O lankytojų Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną atidarytame muziejuje netrūko.

Smalsuolių buvo apstu jau archeologinių tyrimų ir muziejaus gaubto statybos metu, kai dar buvo draudžiama vaikščioti po teritoriją.

R. Baškytė taip pat įsitikinusi, kad pasirinktas muziejaus gaubtas saugus atkastiems Radvilų rūmų pamatams, be to, susiformavus velėnai, pamatus bus galima apeiti ir apžiūrėti iš arčiau. Iki šiol diskutuojama tik dėl viena – kaip būtų galima vizualiai šiek tiek palengvinti muziejaus gaubtą.

Kol kas siūloma iš išorės jį apsodinti vijokliais, o vidų išdažyti šviesiomis spalvomis.

VSTT buvo vienas iniciatorių, kad atkasti Radvilų rūmų pamatai nebūtų vėl užversti žemėmis. Tik taip, pasak R. Baškytės, bus galima iš tiesų suvokti senosios architektūros ir senųjų pastatų struktūrą, įsivaizduoti jų dydžius. „Radvilų rūmai buvo mažesni už kai kuriuos šiandien statomus gyvenamuosius namus. Tai rodo, kad žmogui iš tiesų nedaug reikia. Vis dėlto rūmai buvo labai gražūs. Šiandienos žmogus nori kuo daugiau ploto, o kaip namas atrodys, tampa nesvarbu, – komentavo R. Baškytė. – Tie žmonės, kurie gyveno prieš kelis šimtus metų, labai gerai suvokė gamtos vertę ir pasirinko unikalią teritoriją. Ir jos tikrai nesugadino, tik papildė, nes pastatė bažnyčią ir rūmus. Tai yra didžiulė vertybė.“ 

l e v a p da s

Sprendė rūmų liekanų likimą 2009 metais atkastų rūmų dalis buvo uždengta laikinu mediniu stogu – taip mūrai apsaugoti nuo kritulių. Vis dėlto specialistams, neužtikrintiems, ar pakaks lėšų projektui įgyvendinti,

40

Naudota literatūra:

Albinas Kuncevičius, Rimvydas Laužikas „Radvilų rūmai Dubingiuose“, Vilnius, 2011 m.

Albinas Kuncevičius, Rimantas Jankauskas „Radvilų tėvonija Dubingiuose“, Vilnius, 2009 m.

Pagrindinis rėmėjas

rėmėjai:

UAB „NIVARA“

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Spėjama, kad XIX a. viduryje perstatyti Platelių dvaro rūmai buvo įrengti pagal šeimininkės – Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel Gufjė skonį.

Dvarai – atviri lankytojams

Nuo sunykimo dvarus gelbsti restauratorių kompetencija ir istorijos archyvai

Inga LUKŠYTĖ

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre šiuo metu – 585 dvarų sodybos. 130 iš jų – saugomos valstybės. Per šiek tiek daugiau nei dešimt metų Projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) Sodybų skyriuje, kuriame ne vieną dešimtmetį dvarus restauruoja septynios architektės, buvo parengti daugiau

nei 20-ies šio unikalaus, daugiasluoksnio istorijos, kultūros ir architektūros paveldo objektų tvarkybos projektai. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ birželio numeryje pristatyti Abromiškių, Burbiškių, Kurtuvėnų, Pakruojo, Palangos dvarai, šįkart pasakojame apie Platelių, Plungės, Šilutės, Zyplių, Žagarės dvarų sodybas.

41

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Platelių rūmai dydžiu atitiko pasiturinčio vidutinio bajoro dvarą. Šeimininkavo moteris Platelių dvaro sodyba įkurta XVII amžiaus antrojoje pusėje. Dvaras buvo valstybinis – kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuosavybę jį valdė skiriami seniūnai. Po paskutinio Lietuvos–Lenkijos padalijimo Rusijos caras Pavlas I Platelių dvarą padovanojo prancūzui grafui Augustui de Šuazeliui Gufjė (Auguste de Choiseul-Gouffier). 1802 metais dvarą paveldėjo jo sūnus Oktavijus,

kuris buvo vedęs grafaitę Sofiją Potockaitę. Jai mirus, 1818 metais Oktavijus de Šuazelis Gufjė vedė grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę.

1808-aisiais Platelių dvaro inventoriuje minima, kad dvaro pastatai buvo mediniai. O 1825 metų inventoriuje akcentuota, kad dvaro rūmai nauji. Pasak istorikės Janinos Valančiūtės, rūmai perstatyti apie 1824 metus. Išlikusios žinios apie neeilinius Sofijos gabumus dailės ir literatūros srityse leidžia many-

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

ti, kad dvaro sodyba buvo pertvarkyta atsižvelgiant į jos skonį ir nurodymus.

Po Oktavijaus de Šuazelio mirties Sofija su sūnumi Aleksandru nuolat gyveno Plateliuose, tik retkarčiais išvykdavo į Prancūziją. Tuomet pradėta daugiau dėmesio skirti ūkininkavimui. Pastatytas akmens mūro svirnas, vėliau, XIX amžiaus pabaigoje – jauja, žirgynas, tvartas, karvidė, daržinė, įrengti inspektai.

Grafams de Šuazeliams Platelių dvaras priklausė 143 metus. Radę kuklius medinius XVIII amžiaus pastatus, jie XIX amžiaus pradžioje suformavo romantinės architektūros rūmus, peizažinį parką, vėliau išplėtė ūkinį kiemą ir atnaujino jo pastatus. Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel Gufjė iniciatyva pertvarkyti Platelių rūmai dydžiu atitiko pasiturinčio vidutinio bajoro dvarelį. Tai įdomus atvejis, kai aristokratai ne siekė išsiskirti rezidencijos prabanga, bet orientavosi į vietos tradicijas.

Sodybą de Šuazeliai puoselėjo iki 1940 metų. 1943-iaisiais rūmai sudegė. Šiuo metu Platelių dvarvietėje yra išlikęs parkas, dalis gyvenamųjų bei ūkinių trobesių: kluonas, svirnas, arklidė, oficina, rūsys, ledainės bei oranžerijos pamatų liekanos. Rūmų vietoje – tik pamatų ir rūsių liekanos.

Dvaro sodyba priklauso Žemaitijos nacionaliniam parkui.

Daug metų nuosekliai dirbant parengti pastatų restauravimo ir pritaikymo projektai: oficina – gyvenamajam namui, svirnas ir arklidė – etnografinėms ekspozicijoms, kluonas – kultūrinių renginių patalpoms, rūsys – amatų centrui. Svirne ir arklidėje jau įrengtos etnografinės ekspozicijos, kur galima susipažinti su gausiausia Lietuvoje Užgavėnių kaukių ekspozicija.

Rūmus numatoma atstatyti ir pritaikyti nacionalinio parko administracinei, reprezentacinei bei muziejaus funkcijoms. Taip pat numatoma atstatyti oranžeriją bei ledainę. Priešais rūmus bus atkurtas parteris ir geometrinio plano gėlynai. Rūmus norima atkurti ne dėl išskirtinės istorinės ar meninės vertės, bet kaip svarbų sodybos komponentą siekiant ansamblio išbaigtumo ir jo optimalaus funkcionavimo šiuolaikiniame gyvenime. Atstačius rūmus bus baigtas formuoti šalia bažnyčios įsikūręs gražus dvaro ansamblis su parku.

Muziejui – istoriniai pastatai Plungės dvaro sodyba – vienas geriausiai išlikusių dvaro sodybų kompleksų Lietuvoje. Jo urbanistinę ir meninę vertę lemia ansambliškumas, bendra architektūrinė visuma bei unikalios gamtinės sąlygos. Plungės dvaro sody-

Plungės dvaro rūmai sudegė Antrojo pasaulinio karo metais. bos planas ir statinių architektūra atspindi ryškų istorizmą, būdingą XIX amžiui. 1873 metais, kunigaikščiui Mykolui Oginskiui įsigijus Plungę, prasidėjo dvaro klestėjimo laikotarpis.

1879-aisiais buvo suformuotas dvaro sodybos reprezentacinės dalies užsta-

tymas: baigti įrengti neorenesansiniai rūmai, į šiaurę nuo rūmų – simetriškai pastatytos dvi neorenesansinės architektūros oficinos, neogotikinis raudonų plytų žirgyno pastatas. 1880 metais Oginskiai aplink rūmus naujai suplanavo parko teritoriją.

Plungė. Autorių kolektyvas: projekto vadovė Gražina Kirdeikienė, architektūrinės dalies autorė Audronė Lainauskaitė, architektės Nijolė Kazakevičiūtė, Nina Nijolė Valuckienė, konstruktorius Jakovas Mendelevičius.

Plateliai. Autorių kolektyvas: architektės Nijolė Kazakevičiūtė, Audronė Lainauskaitė, Nina Nijolė Valuckienė, konstruktorė Marija Tomaševskaja, interjero projekto autorė Idalija Bėčienė.

42

Platelių dvaro svirne įkurtos gamtos, dvaro istorijos, etnografijos ekspozicijos.

Plungės dvaras garsėjo kaip vienas svarbiausių Žemaitijos kultūros ir švietimo centrų.

43

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Restauratorių nuomone, kompleksiškai vertinant visą sodybos ansamblį, jis vienas vertingiausių ir gražiausių Lietuvoje. Be to, jo ansambliškumo nesudarkė nauji statiniai. Dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms finansuojamas Europos Sąjungos ir Plungės rajono savivaldybės lėšomis. Dvaro ansamblyje įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kuris naudojasi parku ir dalimi pastatų. Įgyvendinant dvaro sodybos pritaikymo turizmo reikmėms projektą, jau atlikta esamų inžinerinių tinklų rekonstrukcija, iš dalies renovuoti parko želdynai, parko takų ir vandenų sistemos, mažosios architektūros elementai.

Vis dėlto svarbiausias sodybos akcentas – 1876–1879 metais pagal vokiečių architekto Karlo Lorenco (Karl Lorentz) projektą pastatyti rūmai. Tai monumentalus istorizmo epochos statinys, priskiriamas itališkajam neorenesansui. Rūmai yra stačiakampio plano, dviaukščiai, su keturiais triaukščiais kampiniais rizalitais ir rūsiu po šiau-

rine pastato dalimi. Monumentalius rūmų fasadus skaido horizontalios ir vertikalios traukos, puošia rustika, turtingi frizai, piliastrai, langų sandrikai ir apvadai. Rizalitų fasadus skaido pusapskričių arkų langai, kampus puošia skulptūros. Centrinį rizalitą vainikuoja skulptūrinė grupė. Rūmų viduje patalpos suplanuotos anfiladiškai. Pirmame aukšte buvo šeimininkų gyvenamieji kambariai, antrame – reprezentacinės salės, o trečiame – apgyvendinami svečiai. Interjerus puošė lipdyba, tapyba, drožinėtos plokštės, puošnios glazūruotų koklių krosnys, skydiniai sudėtingo piešinio parketai.

Pastato interjeras labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai sudegė. Pastatas liko be stogo, perdangų, medinių pertvarų, langų, durų, visai sunaikintas interjeras, dalis planinės struktūros.

Remdamosi tyrimais ir ikonografine medžiaga PRI Sodybų skyriaus architektės šiuo metu atkuria pirminį patalpų planą. Vadovaujantis išlikusiomis nuotraukomis, aprašymais bei charakteringais XIX amžiaus dvarų interjerų analogais atkuriami pirmo aukšto fojė ir antro aukšto holas bei jo puošnūs, dvipusiai ąžuoliniai laiptai, taip pat didžiosios salės ir jos buvusio balkono bei bibliotekos interjeras: lubų ir sienų

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

dekoras, parketai, raižytos durys ir kitos detalės. Specialistai parenka rūmų statybos laikotarpį atitinkančius baldus, šviestuvus.

Projektuojamų langų sudalijimas atitinka autentišką, rėmų ir staktų profiliai, uždarymo mechanizmai parinkti remiantis analogais. Šiuo metu jau restauruoti rūmų fasadai, atkurta skulptūrinė centrinės šiaurinio fasado dalies grupė ir šioje dalyje buvusi baliustrada, centrinės pietinio fasado dalies vazos ir baliustrada. Pastatas pritaikomas Žemaičių dailės muziejaus ekspozicijoms, mokslinei bibliotekai, administracijos patalpoms, darbo kabinetams, eksponatų saugykloms ir fondams.

l e v a p da s

Šilutė. Autorių kolektyvas: projekto vadovė ir architektūrinės dalies vadovė Saulutė Domanskienė, sklypo plano dalies vadovė Regina Smilgevičiūtė, konstrukcinės dalies vadovas Jakovas Mendelevičius.

Dvarą prikėlė kultūrininkas Šilokarčema – istorinis Šilutės miesto vardas. 1721 metais Šilokarčemoje buvo įkurtas valstybinis dvaras.

Jo valdytoju paskirtas dvarininkas Jokūbas Miuleris. Vėliau dvaras išnuomotas Gotfridui Šperberiui (Gottfried Sperber), o šį pakeitė Frydrichas Verneris (Friedrich Werner), kuris 1752 metais dvarą perdavė valdyti vaikaičiui Kristofui Fr. Radkei. Šiai giminei dvaras priklausė iki 1889 metų, tada jį įsigijo Hugo Šojus (Johannes Wilhelm Hugo Scheu) – Mažosios Lietuvos krašto kultūros ir

visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, lietuvių kalbos, tautosakos, archeologijos tyrėjas bei leidėjas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte steigėjas.

H. Šojaus valdymo metais dvaras klestėjo. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje dvaro sodyba išplėsta: rekonstruoti rūmai, pastatyti mūriniai ūkiniai pastatai, į pietus nuo rūmų įkurtas parkas.

Rūmų tūrį formuoja dvi dalys: vakarinis rūmų korpusas, pastatytas 1819 metais, ir rytinis korpusas, pastatytas XIX amžiaus viduryje (XX amžiaus pradžioje perstatytas). XX amžiaus pradžioje pristatytas rizalitas pietų fasade ir terasa šiaurės fasade. Vakarinis korpusas – vėlyvojo klasicizmo stiliaus.

Tarnų namas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Pastatas – istorizmo stiliaus. Jo vidus kelis kartus perplanuotas. Rūsyje išmūryta vidinė siena. Įrengta papildoma laiptinė, jungianti rūsio patalpas su laiptine į pirmą aukštą. XX amžiaus pabaigoje patalpos dar kartą perplanuotos. Pastatas šiuo metu nenaudojamas.

Tvarto tūrį formuoja 2 dalys: vakarinis tvarto korpusas – arklidė, rytinis tvarto korpusas – karvidė. Arklidė pastatyta XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje. Karvidė pastatyta XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus

pradžioje. Arklidės tūris pakeistas XX amžiaus pabaigoje, įrengiant sporto salę. Karvidės šiaurinis ir rytinis fasadai nedaug pakitę, lengvai atsekama fasadų struktūra ir dekoro elementai.

Pietų fasadas sunaikintas daugiau – čia įrengtos naujos vartų angos bei langai.

Dalis stogo konstrukcijos pakeista atrankinio remonto metu, po dabartine šiferio danga išlikę gontų dangos likučių. Pastato vidus perplanuotas, įrengtos naujos skersinės pertvaros. Arklidė buvo naudojama kaip sporto klubo salė, dalis karvidės patalpų tapo Šilutės muziejaus sandėliais, likusios patalpos nenaudojamos.

Projektiniuose sprendiniuose numatytas Šilutės H. Šojaus dvaro pastatų komplekso – rūmų, tarnų namų, tvarto (arklidės ir karvidės) bei teritorijos dalies – restauravimas ir fragmentinis sunykusių elementų atkūrimas remiantis architektūriniais, archeologiniais, istoriniais, dendrologiniais, geologiniais tyrimais, istorine ikonografine medžiaga, 1989 metų fiksacija bei pritaikymas viešiesiems turizmo poreikiams.

Numatyti rūmų fasadų tvarkybos darbai: nuogrindos, pamatų akmenų mūro, cokolio akmens mūro, fasadų plytų mūro, tinko, angokraščių restauravimas, istorinių angų atidengimas, fasadų dažymas, stogo elementų tvarkyba, vazų ir metalinių balkono tvo-

relių, remiantis ikonografine medžiaga, atkūrimas, taip pat fragmentinis medinės atviros verandos skardiniu stogu, verandos įėjimo laiptų ir dekoratyvinių vazų sunykusių elementų atkūrimas, remiantis archeologinių tyrimų duomenimis ir istorine ikonografine medžiaga.

Numatyta atlikti ir vidaus tvarkybos darbus: sutvarkyti plyšius sienų mūre, restauruoti rūsio patalpų akmens mūrą, skliautų ir sienų plytų mūrą bei laiptus, pirmo, antro bei mansardinio aukštų sienų, durų, langų angokraščių ir lubų tinką. Restauruojama istorinė sienų tapyba ir lipdybinis lubų dekoras bei polichromijos tapyba. Remiantis 1989 metų polichromijos tyrimų duomenimis, papildomi sunykę elementai.

1992–2004 metais rytinis korpusas restauruotas ir pritaikytas Šilutės muziejaus poreikiams: čia įrengtos administracinės, turizmo informacijos centro patalpos, dalyje patalpų – muziejaus ekspozicija. Pirmame vakarinio rūmų korpuso aukšte numatytos parodų ir ekspozicijų salės, sanitariniai mazgai lankytojams, drabužinė.

Antrame aukšte suprojektuotos ekspozicijų salės, konferencijų salė. Mansardiniame aukšte numatyta parodų zona, ekspozicijų salės, edukacinės klasės, biblioteka, skaitykla.

l e v a p da s Buvęs Šilokarčemos dvaras šiandien vadinamas Hugo Šojaus dvaru. Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus.

Buvęs Šilokarčemos dvaras šiandien vadinamas Hugo Šojaus dvaru. Jis sutvarkė dvarvietę, išplėtė rūmus.

44

45

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Žagarės dvaras – vienas didžiausių Lietuvoje dvaro sodybų ansamblių, priklausęs bajorams Naryškinams.

Zyplių dvare šiandien vyksta projektų pristatymai, konferencijos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai.

Zypliai. Autorių kolektyvas: architektės Nijolė Kazakevičiūtė, Audronė Lainauskaitė, Nina Nijolė Valuckienė, konstruktorės Marija Tomaševskaja, Giedrė Petronienė, polichromijos tyrimų ir interjero projekto autorės Elena Kazlauskaitė, Idalija Bėčienė.

Zyplių dvaras atgimsta Remiantis Sintautų parapijos metrikais, Zyplių kaimo atsiradimas datuojamas 1697–1706 metais. XIX amžiaus pirmojoje pusėje Zyplių dvaras priklausė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Tuo metu Zypliai, dabar vadinami Senaisiais Zypliais, buvo nedidelis dvaras, kuriam priklausė maždaug 60 margų žemės. Naujasis savininkas – Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis – XIX amžiaus viduryje pastatė dvarą netoli Lukšių ir pavadino Naujaisiais Zypliais.

Dvaras pertvarkytas XIX amžiaus pabaigoje – tuomet architektūrinis pastatų ansamblis įgavo istorizmo epochos bruožų. 1919-aisiais į Zyplius iš Seinių perkelta kunigų seminarija. Ji čia buvo keletą metų. Vėliau, iki Antrojo pasaulinio karo, dvare veikė žemės ūkio mokykla. Po karo rūmuose buvo kolūkio valdyba, vėliau – gyvenamosios patalpos. 1845–1855 metais

46

J. Bartkovskio pastatyti rūmai užėmė centrinę dabartinių rūmų dalį – buvo vienaaukštis, kuklių klasicistinių formų pastatas. XIX amžiaus pabaigoje, 1898–1901 metais, grafo Tomo Potockio iniciatyva rūmai buvo perstatyti: iš abiejų pusių pristatyti nauji keturkampiai dviaukščiai korpusai su mansardomis, pakeistas centrinės dalies planas, šlaitinis stogas perdarytas į laužytos formos mansardinį. Rūmai įgavo originalių neobaroko formų, išlikusių iki mūsų dienų.

Centrinės rūmų dalies patalpos išdėstytos anfiladine tvarka. Pagrindinis įėjimas – vakarų pusėje, kairėje – valgomasis, o dešinėje – svečių kambarys. Parko pusėje buvo trys patalpos: už vestibiulio stačiakampio plano – šokių salė, o abipus jos – du kambariai. Iš šokių salės yra išėjimas į terasą. Pristačius šoninius korpusus, pakito planavimas: juose patalpos išdėstytos abipus koridorių, čia buvo įrengti gyvenamieji kambariai, pagalbinės patalpos.

2009 metais PRI parengė Zyplių dvaro rūmų, dviejų oficinų, virtuvės, arklidės, parko reprezentacinės dalies restauravimo ir pritaikymo kultūriniam turizmui techninį projektą. Šiais metais projektas baigiamas įgyvendinti. Rūmuose restauruotos patalpos ir atkurti interjerų elementai: krosnys, parketai, sieninės medinės plokštės, lipdiniai, laiptai, stalių gaminiai, bai-

giami restauruoti fasadai, atkuriamos terasos ir laiko laiptai. Restauruoti dviejų oficinų, virtuvės, arklidės fasadai, sutvirtintos stogų konstrukcijos, pakeista stogų danga.

Garsi ne tik vyšniomis Žagarės dvaro sodyba – istorizmo laikotarpio ansamblis, sukurtas ir išplėtotas remiantis angliškųjų rezidencijų tradicija. Ansamblio architektūroje dominuoja angliškosios tiudorų stiliaus gotikos formos, sodybos kompozicija paremta sodybos-parko idėja.

Apnykusi Žagarės dvaro sodyba išsaugojo planavimo bruožus, pagrindines kompozicines ypatybes, architektūros formas, kurios leidžia priskirti ansamblį prie etaloninių šios rūšies kultūros paveldo vertybių Lietuvoje.

Istoriniuose šaltiniuose Žagarė minima nuo XIII amžiaus. Nuo XVII amžiaus greta Senosios Žagarės, įsikūrusios kairiajame Švėtės upės krante, pradėta minėti dešiniajame upės krante esanti Naujoji Žagarė. Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 metais Naujosios Žagarės dvaro žemės atiteko kunigaikščiui Platonui Zubovui. Naujosios Žagarės dvaras 1824 metais paveldėjimo teise atiteko P. Zubovo brolių – grafų Dimitrijaus Aleksandrovičiaus Zubovo ir Nikolajaus Aleksandrovičiaus – sūnums Platonui ir Valerijui Zubovams.

1858 metais Žagarės dvarą nupirko Dmitrijus Naryškinas, iš Rusijos centro ištremtas už dalyvavimą dekabristų sukilime. Jis valdė dvarą iki 1894-ųjų. Po D. Naryškino mirties Žagarę valdė jo vyresnysis sūnus, o jam mirus dvaras atiteko broliui Georgui.

Georgas Naryškinas su šeima gyveno Anglijoje, o Žagarėje tik vasarodavo.

Naryškinų valdymo laikais buvo pastatyti ūkiniai pastatai, rekonstruotas ir praplėstas parkas.

Remiantis turimais archyviniais dokumentais, galima nustatyti, kad rūmai buvo pastatyti 1836–1865 metų laikotarpiu. Pastatas – nuoseklių klasicistinių formų su barokiškai laužytais mansardiniais stogais. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose buvo įkurta Žagarės vidurinė mokykla. 1983 metais pradėti rūmų restauravimo darbai.

2012-aisiais parengtas Žagarės dvaro sodybos rūmų ir ledainės restauravimo, rekonstravimo ir pritaikymo Žagarės regioninio parko lankytojų centrui projektas. Pastatų istorinis, architektūrinis, planinis ir tūrinis sprendimas nekeičiamas. Remiantis istoriniais tyrimais ir ikonografine medžiaga, numatyti rūmų fasadų restauravimo darbai, istorinių patalpų

Pagrindinis rėmėjas

erdvių atkūrimas, sienų plytų mūro, perdangos skliautų plytų mūro, perdangų, laikomųjų stogo konstrukcijų, rūsio sienų ir skliautų istorinio tinko restauravimas bei dažymas, istorinių stalių gaminių ir dekoro elementų – sienų medinių plokščių, ornamentuotų medinių ir gipso bagečių, profiliuotų karnizų – restauravimas, taip pat lauko ir vidaus laiptų restauravimas papildant sunykusius elementus (fragmentinis atkūrimas).

Rūmų patalpos sugrupuotos atsižvelgiant į funkcinius ryšius, išsaugant istorines patalpų erdves. Pirmame aukšte suprojektuotos renginių salės, trumpalaikio dokumentų saugojimo saugykla, sanitariniai mazgai, ekspozicijų – laikinų parodų – patalpos, ekologinės klasės. Antrame aukšte – kabinetai, gamtos klasė, ekologinė klasė ir kūrybinės dirbtuvės, apgyvendinimo patalpos, sanitariniai mazgai, dušų patalpos. 

Žagarė. Autorių kolektyvas: projekto vadovė architektė Saulutė Domanskienė, architektūrinės dalies vadovė Regina Smilgevičiūtė, architektė Nijolė Smilgevičiūtė, konstrukcinės dalies vadovas Jakovas Mendelevičius.

Žagarės dvaro rūmai – klasicizmo stiliaus, anksčiau pasižymėjo prabanga ir puošnumu.

47

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Vladas ŠERELIS

Laikinojoje sostinėje yra daug vietų, menančių prieškarį. Tačiau nedaugelyje jų galima pasijausti lygiai taip kaip anuomet. O važiuojantieji Aleksoto funikulieriumi gali drąsiai tvirtinti: „Čia juk viskas kaip Smetonos laikais!“ Praėjusį rudenį baigtas atnaujinti Aleksoto funikulierius – vienintelis toks Baltijos šalyse.

Pasivažinėjimas į prieškarį Aleksoto funikulierius Kaune autentiškai restauruotas iki smulkiausių detalių 48

Remontuodami nesaugojo Dėl avarinės funikulieriaus bėgių būklės 2010 metų vasarą jis buvo uždarytas. Aleksoto gyventojai, likę be šios susisiekimo priemonės, keldavusios iš Aleksoto kalno papėdės į Linksmadvarį, jautė didelį nepatogumą. Kai buvo nuspręsta atnaujinti bėgius, nutarta restauruoti ir vagonėlius. „Pirmos apžiūros metu paaiškėjo, kad yra labai daug nežinomųjų. Per pastarąjį remontą, darytą daugiau kaip prieš penkiasdešimtmetį, iš senųjų vagonėlių nebuvo palikta beveik nieko. Vaizdžiai tariant, tai buvo tarsi troleibusas. Negalima sakyti, kad kažkas padaryta labai blogai – to meto supratimu suremontuota gal ir gerai, bet visiškai nepaisyta autentikos“, – pasakojo funikulieriaus atnaujinimo darbus atlikusios bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna.

Atgabenus vagonėlius į dirbtuves ir pradėjus juos ardyti rasta brezentinė autentiško stogo medžiaga bei karkasas. Daugmaž autentiški buvo likę ir suolai. Ir durys, ir naujas stogas, rankenėlės, šviestuvai, signalinės sistemos bei kita apdaila buvo padaryta pastarojo remonto metu.

Per pastarąjį remontą, darytą daugiau kaip prieš 50 metų, iš senųjų vagonėlių nebuvo palikta beveik nieko. Vaizdžiai tariant, tai buvo tarsi troleibusas. To meto supratimu suremontuota gal ir gerai, bet visiškai nepaisyta autentikos.

Gamintojo jau neberado Pagal restauracinę metodiką pirmiausia buvo atlikti istoriniai funikulieriaus vagonėlių tyrimai. Jais rūpinosi Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto specialistai.

Visų pirma abu vagonai buvo kruopščiai išmatuoti. Sugretinus brėžinius

aptikta, kad abu yra beveik tokių pat matmenų, o detalių išmatavimai irgi beveik vienodi. Dirbtuvėse imta vagonus ardyti, tuo pačiu metu pradėti tiriamieji darbai. Bandyta nustatyti pirminius spalvinio vagonų sprendinio etapus, tačiau pasirodė, kad išoriniai vagonų paviršiai sovietmečiu

,,

apkalti cinkuota skarda ir jokių autentiško dažymo liekanų neišliko.

Nuardžius išorės ir vidaus apkalimą bei fanera apkaltus vagonų vidaus elementus, buvo atlikti tiriamieji konstrukcijų būklės darbai. Nustatytos išlikusio autentiško karkaso vietos ir jo remonto arba sunykimo

49

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Unikalus paminklas

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Netikėtai rezultatyvūs buvo istoriniai tyrimai, kuriuos atliko istorikė Raimonda Rickevičienė. Archyvuose buvo aptiktas pirmasis funikulieriaus projektas, pagal kurį, nedaug pakoregavus, Kaune buvo gaminami vagonai. Vagonų gamybos ir jų priėmimo naudojimui aktai suteikė daugiausia informacijos apie vidaus apdailos elementų medžiagiškumą, spalvas ir gaminimo būdus. Tačiau daug klausimų liko interpretuojami.

Pavyzdžiui, istoriniuose šaltiniuose paminėtas linoleumas, kuriuo apkaltos grindys, tačiau jo tekstūra ir spalva tapo spėlionių objektu.

Tas pat buvo su daugeliu apšvietimo, apdailos ir kitų elementų išvaizda. Esminiai interjero detalių derinimo principai buvo tokie – vadovautis XX amžiaus pradžiai kuo artimesniais gamybos būdais ir smetoniškojo laikotarpio estetikos nuojauta.

Ant bėgių restauruotą vagoną užkėlė galingas teleskopinis kranas.

Vienas seniausių veikiančių keltuvų Europoje – Aleksoto funikulierius – kauniečių kelią iš Aleksoto į Linksmadvarį trumpina jau nuo 1935 metų.

Kaip ir daugeliui labiau žinomas Kauno Žaliakalnio funikulierius, Aleksoto funikulierius – vienkelis, su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Jo kelio ilgis – 132,9 metro. Vagonai – mediniai, talpina 25 keleivius, keliamoji galia – 2000 kilogramų.

XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Linksmadvaryje veikė Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos– chemijos institutas, Aleksoto oro uostas, J. Damijonaičio pradinė mokykla, Lituanistikos institutas, Krašto apsaugos ministerijos Astronomijos observatorija, kitos įstaigos. Įrengiant funikulierių siekta palengvinti susisiekimą su miesto centru čia dirbantiems žmonėms.

Darbai pradėti 1934 metais.

Statybos darbus atliko bendrovė „Mūras“, vagonus gamino bendrovė „Amlit“, elektros įrengimus sumontavo Berlyno firma AEG, o įranga pagaminta ir sumontuota Šveicarijos bendrovės „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“. Keltuvo statyba kainavo apie 200 tūkst. litų: pusė sumokėta už žemės darbus, kita pusė – užsienio firmoms už sumontuotą įrangą. Viršutinėje keltuvo stotelėje, be mašinų skyriaus, buvo įrengti butai mechanikui ir sargui. Tarpukariu keltuvas per dieną atlikdavo 226 reisus. Viena kelionė trukdavo ilgiau nei 1 minutę, kėlimasis ir leidimasis kainavo 1 kapeiką.

Aleksoto funikulierius yra autentiškos informacijos apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį šaltinis. 1997 metais jis įrašytas į kultūros paminklų registrą, 2003-iaisiais paskelbtas kultūros paminklu.

50

Aleksoto funikulierius patobulinimų išvengė. Duris atidaro ir uždaro viduje esantis darbuotojas. Netgi elektros įtampa viduje palikta tokia, kokia buvo prieškariu – 12 voltų. fragmentai. Tuo pačiu buvo parengtos rekomendacijos ąžuolinio karkaso konstrukcijoms restauruoti ir konservuoti. Nuardžius cinkuotą vagonų stogo apkalimo skardą, buvo aptikti trys sluoksniai dažytos drobės. Ištyrus radinį nustatyta drobės ir dažų sudėtis bei pirminių dažymų spalvos. Ši polichromijos informacija padėjo restauruotus vagonus nudažyti artimomis autentiškoms spalvomis.

Ardant vagonėlius ir juos tiriant kartu buvo atliekama pirminių funikulieriaus projektų arba jų ikono-

grafijos paieška. Buvo susisiekta su šveicarų ir vokiečių firmomis, kurios neseniai buvo perėmusios firmos „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“ akcijas. Būtent ši šveicarų kompanija gamino ir tiekė techninę vagonų įrangą, variklių ir bėgių gaminius bei technologijas ir Kauno funikulieriams, ir kitose Europos šalyse įrengtiems keltuvams. Tačiau dėl pasikeitimų kompanijoje ar tiesiog nenoro dalytis technine informacija informacijos paieškos apčiuopiamų rezultatų nedavė.

Detales gamino dirbtuvėse Kai kurių detalių apibūdinimo, pavyzdžiui, rankenėlių, archyvinėje medžiagoje nerasta, tad reikėjo ieškoti analogų pagal visoje Europoje veikiančius funikulierius. Atsižvelgiant į tai gamintos naujos rankenėlės. Šviestuvai irgi buvo ne užsakomi kitur, bet gaminami „Restauracijos“ dirbtuvėse. „Manau, mums, nors ir sunkiai, pavyko atkurti 90 proc. to, kas buvo. Tai – mechaninis įrenginys, judantis. Kai kur jo geometrija nėra simetriška. Tačiau funikulierius važiuoja į šlaitą, ir pastačius jį lygioje vietoje vaizdas būna visiškai persikreipęs. Ir dėl daugelio tokių elementų, atrodytų, paprastas vagonėlis tampa sudėtingu objektu“, – pasakojo bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas A. Striūna.

Visi vagonėlio atnaujinimo darbai užtruko maždaug pusmetį. Sunkiausia buvo pradžia – kol viskas išnagrinėta, išsiaiškinta, kaip reikia daryti.

Panašus Kaune yra ir Žaliakalnio funikulierius. Tačiau jis jau yra modernus, patobulintas. Ten durys atsidaro automatiškai, budintys darbuotojai ne važiuoja vagonėliu, o dirba kasose. Aleksoto funikulierius patobulinimų išvengė. Duris atidaro ir uždaro viduje esantis darbuotojas.

Netgi elektros įtampa viduje palikta tokia, kokia buvo prieškariu – 12 voltų.

Užkelti ant bėgių nebuvo paprasta Vienas sudėtingesnių darbų – atnaujintą vagonėlį užkelti atgal ant bėgių.

Viena vertus, bėgiai yra įkalnėje. Kita vertus, prieš juos yra pastatyti laiptai ir stoties pastatas. Todėl privežti vagonėlį prie pat bėgių nebuvo įmanoma.

Ant bėgių vagonėliui užkelti prireikė samdyti patį didžiausią šalyje važiuojamąjį teleskopinį kraną. Tik jį pasitelkus vagonėlis buvo perkeltas per laiptus, visas užtvaras ir tiksliai nuleistas ant bėgių.

Nuimant vagonėlį triūso buvo mažiau. Vien dėl to, kad jis buvo vežamas ardyti ir atnaujinti. Nereikėjo saugotis nubrozdinimų, kitokių smulkių pažeidimų. Su nauju daiktu teko elgtis visiškai priešingai.

Mechaninę vagonėlio dalį tvarkė bendrovės „Autrolis“ meistrai. Įdomi detalė yra tai, kad važiuoklė anuomet buvo nudažyta baltai. Ir tai buvo apgalvotas sprendimas – kad jeigu kas nors sugestų, imtų bėgti tepalas, dėl šviesios spalvos važiuoklės defektai tuoj pat išryškėtų.

Bėgiai tarnaus dešimtmečius Dar prieš vagonėlių restauraciją buvo atliktas ir kapitalinis funikulieriaus kelio remontas. Jį paskatino daryti dviejų ekspertizių išvados, teigiančios, kad dėl itin šaltų žiemų betoninis bėgių kelio pagrindas gerokai apiro ir deformavosi. Kaip tik dėl šios priežasties bendrovė „Autrolis“ ir buvo sustabdžiusi jo eksploatavimą.

Parengus projektą atliktas kelio remontas, sumontuoti nauji bėgiai ir drenažas, kad gruntiniai vandenys nepaplautų betoninio pagrindo. Ekspertų skaičiavimais, kelio betoninio pagrindo nereikės remontuoti maždaug 40–60 metų.

Aleksoto funikulierius kartu su Žaliakalnio funikulieriumi tapo neatsiejamais laikinosios sostinės simboliais. 2003 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu abu funikulieriai buvo paskelbti kultūros paminklais. 

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

rėmėjas

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt 51

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

2012 Nr. 07 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Olimpiadai ruoši asi ir oro uostai 2012-ieji Jungtinei Karalystei – aktyvūs, gyvybingi metai. Čia ką tik baigtas minėti 60-asis karalienės valdymo jubiliejus, o jau tuoj visų dėmesys nukryps į Olimpinį parką, kur liepos 27 dieną įsiplieks olimpinė ugnis. Šiam įvykiui rengiasi ne tik sportininkai, bet ir verslo pasaulio atstovai, tikėdamiesi turistų antplūdžio ir didžiulio pelno.

Išbandymo laikotarpis tai bus ir oro uostams, kurie čia ir taip vos susitvarko su gausiais keleivių srautais. Tai jau ilgametė ir didelių, ir mažesnių Jungtinės Karalystės oro uostų problema. Londono Sautendo oro uostas (Southend Airport) sėkmingai pasinaudojo žaidynių bumu – šiais metais čia baigtas generalinės plėtros projektas. Britai patenkinti – tai dar vienas svarbus šalies infrastruktūros elementas.

Tikisi pelningo sezono Už valandos kelio nuo Londono, Esekso grafystėje, veikiantis oro uostas vėl pretenduoja tapti konkurentu itin užimtiems Getviko ir Stanstedo oro uostams. Bene prieš pusę amžiaus Sautendo oro uostas buvo trečias pagal dydį Didžiosios Britanijos oro uostas, kuriame savo kelią 1966 metais pradėjo ir pirmoji mažų kainų oro linija „Laker Airways“, skraidinusi į Niujorką. Augant konkurentams – Getviko

52

ir Stanstedo oro uostams – Sautendo gyvybingumas smuko, ilgus metus jo gyvybė vos ruseno. Ką gi, gyvybingi ir judrūs metai šaliai galbūt bus lemtingi ir Sautendo oro uostui.

Specialistų vertinimu, nuo šio pavasario, kai iš šio oro uosto kas savaitę 70 skrydžių pradėjo rengti oro kompanija „EasyJet“, galima skaičiuoti, kad Londono regione pradėjo veikti šeštas tarptautinis oro uostas. Iš čia galima nuskristi į Amsterdamą, Alikantę, Barseloną, Belfastą, Farą, Ibisą, Džersį, Malagą ir Maljorką.

2010 metais pelnęs Europos regioninių oro linijų asociacijos (European Regions Airline Association) apdovanojimą, Sautendo oro uostas neseniai

atidarė naują keleivių terminalą, atnaujino su Londonu jungiančią kelių infrastruktūrą, atidarė naują geležinkelio stotį, pastatė naują oro eismo kontrolės bokštą ir viešbutį. 2008 metais oro uostą už 21 mln. svarų sterlingų (apie 100 mln. litų) įsigijusi sunkvežimių transporto grupė „Stobart Group“ 100 mln. svarą sterlingų (apie 430 mln. litų) kainavusią oro uosto plėtrą ne šiaip sau skubėjo baigti iki olimpiados. 2012 metais tikimasi sulaukti maždaug 1 mln. keleivių, o iki 2020-ųjų planuojama užfiksuoti dar dukart didesnį keleivių srautą.

Be kitų privalumų, akcentuojama tai, kad būdamas mažesnis nei, tarkime, Hitrou oro uostas Sautendas įtiks norintiesiems sutaupyti laiko. Išties oro uostas suprojektuotas tik vietos ir skrydžiams Europoje, vienu metu čia bus priimama iki dešimties lėktuvų, taigi keleiviams neteks klajoti milžiniškame terminale. Skelbiama, kad vos 15 minučių trunka išlipus iš lėktuvo pasiekti traukinį, ne daugiau nei 4 minutes sugaištama tikrinimo punktuose, ne daugiau kaip 100 žingsnių tėra nuo traukinių stoties iki terminalo, iki 60 minučių užtrunka naujuoju greitkeliu pasiekti Londoną. Dar greičiau jis pasiekiamas traukiniu.

Nauja oro uosto traukinių stotis – vienas svarbiausių Sautendo oro uosto plėtros etapų – pastatyta dar 2011 metais. Nuo praėjusių metų liepos mėnesio pradėjusios veikti 16 mln. svarų sterlingų (beveik 70 mln. litų) kainavusios traukinių stoties operatorius yra ta pati oro uostą valdanti „Stobart“ grupė. Projektavimo ir statybų rangovu buvo pasamdyta viena

didžiausių Jungtinėje Karalystėje geležinkelių infrastruktūros projektavimo ir statybos kompanijų „Birse Rail“.

Vos už 100 metrų nuo terminalo į traukinį įsėdę keleiviai nė valandos netrunka nukakti iki Liverpulio gatvės stoties. Greitasis „Olympic Javelin“ traukinys dar labiau sutrumpina kelionės laiką iki Londono.

Mėgstantiesiems keturių ratų prabangą taip pat užtikrintas visapusiškas infrastruktūros ir paslaugų duetas.

Nuo 2011 metų rugsėjo pradėjo veikti naujas kelias, jungiantis Sautendo oro uostą su pagrindinėmis transporto arterijomis, vedančiomis į Londoną.

Dažnai skraidantieji gali palikti savo automobilius stovėjimo aikštelėse, veikia ir mašinų nuomos punktai.

2012 metų vasario mėnesį duris keleiviams atvėrė ir atnaujintas keleivių terminalas. Po rekonstrukcijos jo pastatas pailgėjo apie 90 metrų. Tai leido praplėsti išvykimo ir laukimo sales, įrengti naujus keleivių registracijos punktus, saugumo patikros punktus. Atsirado vietos naujoms parduotuvėms, restoranams, kavinėms ir kitoms paslaugų zonoms. Beje, senajame terminale nebuvo net eskalatorių ar liftų. Oro uosto plėtra sukūrė 500 naujų darbo vietų – perpus oro linijose ir oro uoste.

Milijonai oro eismo kontrolei Jau 2011 metų liepos mėnesį buvo baigta diegti oro eismo kontrolės bokšto statybos ir visų technologijų įranga. Apie 3 mln. svarų sterlingų (13 mln. litų) atsiėjęs bokštas iškilo priešais naująjį keleivių terminalą, kuris buvo baigtas kiek vėliau – šių metų pradžioje. 32 metrų aukščio kontrolės

Tikimasi, kad 2020-aisiais atnaujintas keleivių terminalas per metus aptarnaus apie 2 mln. keleivių. © London Southend Airport.

bokštas pakeitė statytą dar 1960 metais.

Naująjį bokštą statė kompanija „Romford Readie Construction“, o įdiegti moderniausias technologijas – įrengti elektronines logistikos sistemas, pakilimo takų apšvietimą, aprūpinti navigacijos prietaisais bei meteorologine įranga ir kt. – buvo pasamdyta bendrovė „Systems Interface“.

Plėtra džiaugėsi ne visi Iki šiol oro uoste buvo vienas asfaltuotas 1605 metrų ilgio, 37 metrų pločio kilimo ir leidimosi takas. Šiandien jis ilgesnis 300 metrais, taigi gali priimti gerokai daugiau naujoviškų vidutinio pajėgumo lėktuvų, naudojamų vietos

skrydžiams ar užsakomiesiems atostogų skrydžių reisams. Visą kilimo ir leidimosi tako plėtrą tikimasi baigti iki 2012 metų pabaigos.

Tiesa, dalis vietos gyventojų kilimo ir leidimosi tako ilginimu nesidžiaugė, dėl to net buvo pateikę ieškinį. Mat po transporto koridoriumi stovi net 20 tūkst. namų, tad gyventojai jaudinosi nuo šiol gyvensiantys didesnio triukšmo zonoje. Tačiau teismas ieškinį atmetė, ir plėtra pratęsta kaip planuota.

Angarų trūkumo oro uoste nebuvo ir anksčiau. Remontuoti – išorei ar vidui atnaujinti, taisyti, kapitaliniam remontui, detalėms keisti – jis galėjo vienu metu priimti ne vieną „Boeing“ ar „Airbus“ tipo lėktuvą.

53

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 07

Keleivių patogumui prieš pat Londono olimpinių žaidynių pradžią šalia oro uosto duris atvers viešbutis „Holiday Inn“. © London Southend Airport.

Naujasis oro eismo kontrolės bokštas aprūpintas naujausiais navigacijos prietaisais bei meteorologine įranga. © London Southend Airport.

Viešbutis – privalomas Rimtam oro uostui privalu savo teritorijoje turėti ir gerą viešbutį. Prieš pat olimpiadą čia duris atvers keturių žvaigždučių „Holiday Inn“ – Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių viešbutis. Jis yra penkių aukštų,

Nauja oro uosto traukinių stotis – vienas svarbiausių Sautendo oro uosto plėtros etapų – pastatyta dar 2011 metais. © London Southend Airport.

54

129 kambarių ir kainavo 10 mln. svarų sterlingų (43 mln. litų).

Viešbutį suprojektavo Mančesteryje dirbantis architektas Leachas Rhodesas Walkeris, kurio darbų aplanke yra dar vienas „Holiday Inn“ viešbutis oro uoste – Liverpulyje. Šio „Holiday Inn“

išskirtinumas – ant stogo veiksiantis panoraminis baras ir per 100 svečių talpinsiantis restoranas – pirmas toks Jungtinėje Karalystėje.  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ