Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija 2005 – 2013 by Nacionalinis Kauno dramos teatras

N AC I ONALINIO K AUNO D RAMO S TEATRO REKONSTRUKCIJA 2 005–2013

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA 2005–2013

UDK 725(474.5)(091) Na-15

TURINYS

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA 2005–2013

Trumpas ekskursas į ilgą istoriją

Sudarytojas Egidijus Stancikas

Tekstų autoriai: Elvyra Markevičiūtė, Jolita Kančienė, Renata Kilinskaitė, Asta Raškevičiūtė, Aistė Dičkalnytė Kalbos redaktorė Renata Buinickienė Dizaineris Darius Petreikis Leidinyje panaudotos Donato Stankevičiaus, Dmitrijaus Matvejevo, Giedriaus Bunevičiaus, Rūtos Taraškevičiūtės, Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio, Stasio Paškevičiaus, Donato Medzevičiaus, NKDT archyvo ir rangovų nuotraukos. Išleido Nacionalinis Kauno dramos teatras Laisvės al. 71, LT-44304 Kaunas Tel. 8-37 22 41 98, faks. 8-37 20 76 93 El. paštas: info@dramosteatras.lt www.dramosteatras.lt Maketavo kūrybinė grupė „Mamaika“ www.mamaika.lt Spausdino UDLAB „Kopa“ www.kopa.lt ISBN 978-609-95247-3-3

Pastato metamorfozės 1927–2014

4 10

„Metropolitain“ – vienas pirmųjų kino teatrų Kaune

Kino teatro virsmas dramos teatru

Didžiosios permainos – teatro atgimimas

Rekonstrukcijos eiga

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovai

Projekto užsakovas LIETUVOS PAMINKLAI

Projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas

Generalinis rangovas Kaminta

Rangovas Audiotonas

Rangovas Veda

Rangovas Eltecha

100

Rangovas Mikrovisata

103

Rangovas Larinda

105

Teatras dėkoja

107

Kūrėjai apie renovuotą teatro erdvę

108

Šis leidinys skirtas įamžinti itin sudėtingą, daugiau nei dešimtmetį trukusią Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, išryškinant svarbiausius jos etapus, nuveiktus darbus bei asmenybes ir įmones. Visų nuoširdaus ir profesionalaus darbo dėka Kaunas gali didžiuotis turintis senąją kūrybinę dvasią išsaugojusį, bet moderniausių technologijų, šiuolaikinius patogumus atitinkantį dramos teatrą. Knygoje pateikiama išsami rekonstrukcijos darbų eiga, detalizuojant, kas ir kodėl padaryta, pristatoma architektūrinė koncepcija, aprašomi estetiniai ir technologiniai sprendimai bei pateikiama istorinė teatro raidos apžvalga. Galbūt per šį laikotarpį sukaupta unikali patirtis pasitarnaus rekonstruojant kitus panašaus pobūdžio kultūros objektus.

teatrologei Elvyrai Markevičiūtei už teatro istorijos teatrologinę apžvalgą, paveldosaugininkėms Renatai Kilinskaitei, Astai Raškevičiūtei ir menotyrininkei Aistei Dičkalnytei už detalų rekonstrukcijos darbų aprašo parengimą. Taip pat dėkoju visiems, talkinusiems rengiant šį leidinį: Eglei ir Dariui Petreikiams už knygos dizainą, redaktorei Renatai Buinickienei už teksto redagavimą, fotografams bei visiems, pateikusiems šiam leidiniui įdomių iliustracijų. Ačiū visiems, prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo. Knygos sudarytojas Egidijus Stancikas

Už sėkmingą rekonstrukcijos įgyvendinimą šilčiausius padėkos žodžius tariu Vydmantui Drumstai, Vytautui Aleškai, Juozui Lingvevičiui (Lietuvos paminklai), architektui Algimantui Kančui ir jo komandai, Stasiui Kaminskui, Antanui Venskaičiui (Kaminta), Robertui Lučinskui, Česlovui Čepkauskui (Audiotonas), Raimundui Balinskui, Dariui Navasaičiui (Veda), Gintautui Liuberskiui (Mikrovisata), Žydrūnui Linkevičiui (Eltecha), Antanui Lauraičiui (Larinda). Dėkojame ir visai neaprėpiamai statybininkų armijai, kurie per šį laikotarpį tapo tikraisiais kultūros vartotojais. Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojui Valiui Kriščiūnui, kuris rūpinosi teatro rekonstrukcija negailėdamas savo jėgų, laiko ir išmanymo. Taip pat nuoširdų ačiū tariu visiems teatro žmonėms už parodytą kantrybę, kūrybiškumą ir paliudytą meilę savajam teatrui. Už kūrybinį bendradarbiavimą, kad knygos sumanytojo mintyse susiklostęs vaizdinys taptų realybe, dėkoju tekstų autorėms: architektūros istorikei Jolitai Kančienei už istorinį-architektūrologinį teatro raidos nušvietimą, 3

Nacionalinis Kauno dramos teatras gali teisėtai didžiuotis pradėjęs Lietuvos profesionaliojo teatro gyvavimą. Jo atsiradimą lėmė 1920 metais Lietuvos meno kūrėjų draugijos įkurtos Dramos ir Operos vaidyklos. Kauno dramos užuomazga tapo Juozo Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno „Joninės“, suvaidintos 1920 metų gruodžio 19 dieną buvusiuose Miesto teatro rūmuose (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Iki filialo įkūrimo Šiauliuose 1931 metais tai buvo pirmas ir vienintelis profesionalus teatras visoje Lietuvoje.

Elvyra Markevičiūtė

Trumpas ekskursas į ilgą istoriją

Dramos vaidykla įsikūrė viename pastate su Opera, prie kurios 1925 metais prisijungė ir baleto trupė. Ji rėmėsi J. Vaičkaus Skrajojamojo teatro (1918 metais įkurto Peterburge) trupės branduoliu (V. Dineika, T. Dragūnaitė-Vaičiūnienė, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis, A. Vainiūnaitė ir kiti). Režisavęs A. Asnyko tragediją „Kęstutis“ (1921), Konstantinas Glinskis ilgainiui suformavo eklektišką romantiškos krypties repertuarą, kurio nekeitė ir 1924 metais į teatrą atėjęs režisierius Borisas Dauguvietis. Didelis B. Dauguviečio nuopelnas – dėmesys lietuviškai dramaturgijai. Jis režisavo K. Binkio, V. Krėvės, J. Mačiulio-Maironio, S. Santvaro, P. Vaičiūno kūrinius. 1928-aisiais teatro direktorių Antaną Sutkų pakeitė rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis, kuris 1929 metais iš Maskvos dailės teatro pakvietė Andrių Oleką-Žilinską. 1931 metais tapęs vieninteliu teatro vadovu, A. Oleka-Žilinskas mėgino pritaikyti K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatrinių reformų patirtį. Šiam procesui paspartinti į Kauną jis pakvietė genialųjį Michailą Čechovą, buvusį Dailės teatro aktorių, režisierių ir pedagogą. Kartu jie rengė naujus aktorius, įkūrė Jaunųjų teatrą. Šių menininkų nuveiktas darbas akivaizdžiai pranoko savo laiką, to meto teatro sampratą. Jų kūryba Kaune, ypač V. Krėvės „Šarūnas“ (1929), prilygo ištisai teatro epochai. 1935–1940 metais reformatorišką veiklą tęsė jo mokiniai – R. Juknevičius ir A. Jakševičius. 1940 metų pokyčiai, susiję su Lietuvos aneksija, teatrą paveikė itin skausmingai. Į repertuarą buvo prigrūsta naująją santvarką liaupsinančių

V. Krėvės ŠARŪNAS (rež. A. Oleka-Žilinskas). Šarūnas – Petras Kubertavičius.1929 m.

Pirmojo Dramos Vaidyklos spektaklio afiša – H. Sudermanno JONINĖS (rež. J. Vaičkus), 1920 m.

pjesių, didelė dalis aktorių perėjo į kaip tik steigiamą Vilniaus valstybinį teatrą. Taip atsitiko ir kuriantis Šiaulių, Jaunimo, Jaunojo žiūrovo teatrams – Kauno drama tuo metu buvo visos Lietuvos talentų kalvė. Teatro atgimimu laikomi 1952 metai, kai iš GITIS‘o (dabar – Rusijos teatro akademija) grįžo absolventai (A. Gabrėnas, K. Genys, V. Eidukaitis, A. Mackevičiūtė, S. Motiejūnas, B. Raubaitė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, L. Zelčius). Tolesnį teatro veidą ryškiausiai formavo režisierių Henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus kūryba. Henriko Vancevičiaus laikotarpis (1954–1966) prasidėjo jo režisuotu L. Tolstojaus „Gyvuoju lavonu“. 1957 metais H. Vancevičius režisavo J. Grušo tragediją „Herkus Mantas“, kur narsųjį prūsų vadą įspūdingai suvaidino aktorius A. Voščikas. Su šiuo spektakliu į teatrą atėjo dramaturgas Juozas Grušas ir kiti lietuvių autoriai: K. Boruta, J. Glinskis, Just. Marcinkevičius, K. Saja, R. Samulevičius, D. Urnevičiūtė. 1959 metais teatras buvo sujungtas su Kauno jaunojo žiūrovo teatru ir persikėlė į dabartines patalpas Laisvės alėjoje 71. Minėtinas etapas – režisieriaus Jono Jurašo penkmetis (1967–1972). Jo spektakliai, tarp jų J.Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972) su legendiniu Rūtos Staliliūnaitės sukurtu pagrindinės veikėjos vaidmeniu, buvo novatoriški, atskleidė konceptualaus teatro režisierių. Kartu su J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimu“ (1975) prasidėjo J. Vaitkaus asmenybės ir talento įkvėptas pakilimo laikotarpis. Tapęs vyriausiuoju režisieriumi (1977–1987) jis pastatė A. Jarry farsą „Karalius Ūbas“, M. Gorkio „Paskutiniuosius“ (1978), I. Radojevo „Raudoną ir rudą“ (1979), H. Ibseno „Statytoją Solnesą“, A. Camus „Kaligulą“ (1983), S. Gedos ir B. Kutavičiaus „Strazdą – žalią paukštį“ (1984), Č. Aitmatovo „Golgotą“ (1987). Neatsirastų nė vieno J. Vaitkaus spektaklio, kuriame nebūtų naujai atsiskleidę įvairių kartų aktorių talentai. Netikėtoje šviesoje išvydome aktorius J. Budraitį, A. Masiulį, D. Kazragytę, V. Šinkariuką, V. Valašiną, V. Grigolį, V. Masalskį, J. Onaitytę, P. Budrį, I. Dapkūnaitę, V. Kelmelytę. Minėtą pakilimo laikotarpį sėkmingai papildė G. Padegimo pastatyti du skirtingi A. Strindbergo 6

Legendinis GITIS‘o kursas 1952 m.

J. Grušo BARBORA RADVILAITĖ (rež. J. Jurašas). Barbora Radvilaitė – Rūta Staliliūnaitė, Žygimantas Augustas – Kęstutis Genys. 1972 m.

„Kreditorių“ variantai (1981), didele sėkme tapo jo režisuotas T. Wilderio „Mūsų miestelis“ (1982) bei monospektaklis pagal N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“ (1985). Tuo pat metu E. Nekrošius režisavo S. Šaltenio „Duokiškio balades“ ir A. Čechovo „Ivanovą“ (abu 1978). 1990 metais teatrui buvo suteiktas akademinio teatro vardas, į jį vėl grįžo režisierius J. Jurašas. Dar nenaudotoje Mažųjų scenų Ilgojoje salėje jis režisavo A. M. Sluckaitės inscenizuotus „Smėlio klavyrus“ (pagal J. Bobrowskio romaną „Lietuviški fortepijonai“), teatro kieme – H. Pinterio „Kalnų kalbą“ (1991). Po nepavykusio bandymo reformuoti teatrą J. Jurašas vėl išvyko iš Lietuvos. 1993 metais Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovu tapo režisierius Gytis Padegimas. Pradėjęs naująjį sezoną T. Wilderio pjese „Per plauką nuo žūties“, pastatė P. Claudelio „Vidudienio dalybas“ (1994), W. Shakespeare‘o „Tuščias meilės pastangas“ (1995), M. Zingerio „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ (1996), A. Strindbergo „Šmėklų sonatą“ (1998). Greta įvairaus braižo režisierių (V. Balsys, D. Juronytė, N. Karpuškaitė, A. Lebeliūnas, B. Marcinkevičiūtė, V. Masalskis, V. Šinkariukas) debiutavo jaunieji režisieriai D. Duškinas, L. Ryškus, V. Tertelis ir užsienio menininkai Y. Sundvor (Norvegija), G. Valenti (Italija), T. Hinterberger (Austrija), S. Yamada ir J. Ohmine (Japonija), M. Kimelė (Latvija). 1998 metais didžiulė sėkmė lydėjo Gintaro Varno debiutą Ilgojoje salėje režisuojant H. Ibseno dramą „Heda Gabler“. Be Didžiosios scenos, intensyviai funkcionavo dar šešios skirtingos vaidybinės aikštelės, kuriose gimė nemažai įdomių spektaklių: F.K. Waechter „Į Ašenfeldą“ (rež. T. Hinterberger, Parketinė salė, 1995 ), J. Kilty „Mielasis apgavikas“ (rež. G. Padegimas, Parketinė salė, 1995), A. Bloko „Nepažįstamoji“ (rež. D. Duškinas, Ilgoji salė, 1996). Mažųjų scenų kiemelyje po atviru dangumi nuo 1998 metų buvo vaidinamas muzikinis spektaklis – L. Ukrainkos fejerija „Girių giesmė“ (komp. A. Jasenka, rež. G. Padegimas). 1999–2003 metais teatrui vadovavo kompozitorius Vidmantas Bartulis, pakvietęs grįžti J. Vaitkų. Režisierius originaliai interpretavo A. Čechovo „Žuvėdrą“ 7

ir J. Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (abu 2001 ir toliau liko režisieriaus G. Varno), W. Shakespeare‘o „Venecijos pirklį“ (2003). Pagrindine teatro trauka bei svorio ašimi buvo spektakliai: J.-L. Lagarce‘o „Tolima šalis“ (2001), M. Carr „Portija Koglen“ (2002), F. Garcia Lorcos pjesė-poema „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003). 2003 metais atsistatydinusį V. Bartulį pakeitus teatrologei Inai Pukelytei, vienu įdomiausių teatro darbų vėl tapo G. Varno režisuota ir inscenizuota F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ versija (2004), sukurta įdomiai transformuotoje Didžiosios scenos erdvėje. G. Varno spektakliuose vaidino aktoriai G. Ivanauskas, V. Kuodytė, S. Balandis, D. Kazlauskas, A. Tamulytė, D. Stubraitė, D. Svobonas, J. Vilūnaitė, G. Balandytė, M. Šablauskaitė, B. Raubaitė, L. Rukšnaitytė, R. Vaidotas. 2004 metų pavasarį režisierius Gintaras Varnas tapo teatro meno vadovu. Teatro vadovė Ina Pukelytė bei meno vadovas Gintaras Varnas Kauno valstybiniam dramos teatrui vadovavo iki 2007 metų pabaigos. Nuo 2008 metų teatro vadovu tapo aktorius Egidijus Stancikas. Jam vadovaujant teatro repertuare ėmė dominuoti jaunų režisierių darbai: A. Areimos (pagal F. von Schiller „Laimingi“ (2009) ir „Plėšikai“ (2011), H. Ibsen „Šmėklos“ (2010), Y. Mishima „Markizė de Sad“ (2011), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (2013); A. Jankevičiaus (D. Danis trilogija: „Paskutinė Diuranų daina“ (2009), prisiminimų drama „Akmenų pelenai“ (2010), manifestacija „Gelbėkime meilę“ (2012); K. Glušajevo (I. Vyrypajev „Sapnai“ (2008), V. Malinausko (M. von Mayenburg „Bjaurusis“ (2008). Prie teatro trupės prisidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai: G. Aničaitė, S. Čiučelis, A. Kleinas, N. Nekrašiūtė, A. Sužiedėlis. Teatro 90-mečio jubiliejaus proga buvo pakviesti režisuoti buvę vadovai – J. Jurašas (A. M. Sluckaitės „Antigonė Sibire“, 2010), G. Padegimas (dokumentinė fantasmagorija „JAH“, 2011) ir G. Varnas (A. Morgan „Mažutis dinamitas“, 2011). Tokiu būdu vėl grįžęs į Ilgąją salę, J. Jurašas toliau tęsė darbus naujoje Rūtos salėje (S. Oksanen „Apsivalymas“, 2011) ir renovuotoje Didžiojoje scenoje (A. M. Sluckaitės pagal A. Škėmą „Balta drobulė“, 2013). Tuo metu, kai teatre vyko rekonstrukcija ir buvo renovuojama Didžioji scena, visų kamerinių salių panauda pasiekė apogėjų. Nors dėl šios renovacijos 8

F. Dostojevskio NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ (rež. G. Varnas). 2004 m.

A. M. Sluckaitės BALTA DROBULĖ (pagal A. Škėmą, rež. J. Jurašas), 2012 m.

teatralų bendruomenė ir visuomenė buvo priversti savo teatro 90-mečio jubiliejų pasitikti be pagrindinės jo šlovės ir darbų liudininkės Didžiosios scenos, tai nesukliudė intensyviai dirbti ir kurti viltingus ateities planus, kurie buvo apvainikuoti 2013 metais Kauno dramos teatrui suteikus Nacionalinio teatro statusą. Šiuo metu, kai didžioji dalis rekonstrukcijos ir renovacijos darbų jau baigti, atnaujintose teatro erdvėse žiūrovų laukia nauji susitikimai su teatro grandais ir jaunaisiais kūrėjais.

Nacionalinis Kauno dramos teatras įsikūręs pastate, skaičiuojančiame devynių dešimtmečių istoriją – skirtingus gyvenimus, plėtrą ir kaitą. 1928 m. siauro sklypo gilumoje iškilo kino teatras „Metropolitain“, antrasis pastatas Kaune, statytas specialiai kino teatrui. Kaune kino verslas įsibėgėjo XX a. pirmame dešimtmetyje. Filmai buvo rodomi skubiai ir bet kaip įrengtose patalpose, vadintose kinematografais arba tiesiog kino. XX a. trečiame dešimtmetyje Kaune veikė, atrodo, aštuoni kinai, pavadinti pretenzingais užsienietiškais pavadinimais („Triumf“, „Palas“, „Oaza“). Tik 1923 m. imta kalbėti, kad miestui, laikinajai sostinei, reikia kino teatro. Jolita Kančienė

Pastato metamorfozės 1927–2014 „METROPOLITAIN“ – VIENAS PIRMŲJŲ KINO TEATRŲ KAUNE

Žodis „teatras“ bylojo jau apie didesnius ir ypatingus reikalavimus. O projektuotojams ši architektūros sritis buvo visiškai nauja. Pirmasis specialus kino teatras „Odeon“ (inž. Jonas Salenekas) buvo atidarytas 1925 m. pabaigoje. Savo išore statinys labiau priminė gyvenamąjį namą ar provincijos geležinkelio stotį nei vakarietišką kiną (rekonstruotame pastate 1960 m. įsikūrė Kauno lėlių teatras). Po kelerių metų Švarcų namuose buvusio kino „Triumf“ (vietoje jo 1983 m. pastatytas prekybos centras „Merkurijus“) nuomininkas Borisas (Berelis – jidiš kalba) Kupricas Laisvės alėjoje įsigijo sklypą savam moderniam kino teatrui statyti. Nepatogios formos – ištįsęs ir siauras sklypas atsirado suskaidžius didžiulę brolių Frumkinų valdą Laisvės alėjos ir Maironio gatvių sankryžoje. B. Kupricas kino teatrui projektuoti pasikvietė žymų architektą ir dailininką Vladimirą Dubeneckį (1888–1932), tuo metu itin glaudžiai bendradarbiavusį su teatru. 1923–1925 m. pagal V. Dubeneckio projektą (dalyvaujant M. Songailai) buvo rekonstruotas Valstybės teatras (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras), beje, daugeliui šio teatro pastatymų architektas ir dailininkas kūrė scenografijas.

B. Kuprico sklypo Laisvės alėjoje situacijos planas, 1927 m. Griaunami pastatai užštrichuoti, naujai statomi – kino teatras ir namai prie gatvės – užtamsinti. (Brėžinys iš KKA, F.2.18, Ap.2, B. 3973)

Kino teatro ir namų prie Laisvės alėjos fasadai. 1927 m. projektas, archit. V. Dubeneckis (Brėžinys iš KKA, F.218, Ap.2, B. 3973)

1927 m. patvirtintas statybų projektas, pagal kurį sklypo gilumoje numatytas teatrališkai raiškių art deco formų kino teatras, o priekyje, prie šoninių kraštinių, du atskiri triaukščiai fligeliai, formuojantys atvirą pasažą – įeigą į kiną. Kino teatras jau buvo pradėtas statyti, kai B. Kupricas nusprendė prie Laisvės alėjos įsirengti didesnį namą. 1928 m. Statybos inspekcija patvirtino antrą V. Dubeneckio projektą, kuriame vietoje atskirų triaukščių korpusų numatytas vienas stambus keturaukštis statinys su įvaža viduryje. Vakariniame šone namas ribojosi su kinu. Akivaizdu, kad nė vienas projektas iki galo įgyvendintas nebuvo. Pirmiausia buvo pastatytas kino teatras, pavadintas „Metropolitain“. Jo eksterjero permainas, matyt, nulėmė pasikeitusi situacija. Numačius vientisą namą prie gatvės, kino teatras prarado tiesioginę apžvalgą, liko tik lankytojų matomame antrame plane. Fasadas buvo supaprastintas, įgavo aiškesnes geometrines formas ir grafiką. Prie projekto detalizavimo prisidėjo inžinierius Klaudijus Dušauskas-Duž, po Kauno universiteto studijų (1927) praktikavęsis pas V. Dubeneckį. 1928 m. vasarą pastatytas „Metropolitain“ buvo atidarytas gruodžio 4 dieną. Štai kaip kino teatrą apibūdino pagrindinis žiniasklaidos oficiozas „Lietuvos aidas“ (1928 m. gruodžio 5 d., Nr. 252, P.5): „Naujasis kino teatras įrengtas dviejų aukštų moderniškame name Laisvės alėjoj. Gražiam vestibiuly dvi bilietų kasos. Ištaigingai įrengtos fojė, salė ir kitos patalpos. Salė viena iš erdviausių Kaune: 24 mtr. ilgio ir 14 mtr. pločio. Kėdės patogios, praėjimai platūs ir gerai išlaikytas grindų nuolaidumas. Antrame aukšte parketu klota fojė, stilingomis kolonomis išpuošta galerija, vyrų

Kino teatras „Metropolitain“, atidarytas 1928 m. (Nuotrauka iš albumo, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti)

ir moterų tualeto kambariai ir gražiai įrengtos publikai ložės. Iš viso salėj apie 800 sėdimų vietų. Jaukus salės apšvietimas. Atidarant teatrą buvo sugrotas himnas. Puiki salės akustika kelia mintį, kad šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui. Tačiau čia savininkų sumetimai. Apskritai gi kinoteatras imponuoja.“ Anot kitų to meto spaudos pranešimų, „europietiško maštabo“ kinas „Metropolitain“ galėjo talpinti iki 1000 žiūrovų. 1929 m. vasarą prie Laisvės alėjos jau stovėjo nuomai skirtas B. Kuprico namas. Tiesa, ne V. Dubeneckio, o K. Dušausko-Duž suprojektuotas. Jis užėmė V. Dubeneckio numatytą plotą, tačiau buvo triaukštis, modernios stilistikos. Namo vidurį kirto per du aukštus kylanti įvaža, jos šonuose buvo plačios vitrinos. 1930 m. pabaigoje dviaukštė anga buvo nužeminta iki vieno aukšto. Viršutiniuose aukštuose buvo po tris butus, pirmajame – penkios krautuvės. Į jas įėjimai buvo ne tik iš gatvės, bet ir iš įvažos-pasažo. Name įsikūrė baras „Pale – Ale“ jis užėmė didžiąją dalį visų patalpų ir tapo kafe-restoranu ir aukščiausios klasės dancingu-baru. Baras „Pale – Ale“ vakarais būdavo sausakimšas, jį mėgo žydų ir rusų tautybių miesčionija – „pinigingi biznieriai ir jų be skonio ultramoderniškos damos“. („Lapas“, 1932 Nr. 5, P.2) 1932–1933 m. Lietuvos kinematografus ištiko krizė. Labai sumažėjo kinų lankomumas ir pajamos, juos pradėta uždarinėti, bankrutavo filmų nuomojimo bendrovės. Tam pasitarnavo ir 1932 m. Vidaus reikalų ministerijos išleistas Kino teatrų įstatymas, sugriežtinęs kinų veikimo ir filmų rodymo reikalavimus.

Namas prie Laisvės alėjos, pastatytas 1929 m., inž. K. Dušauskas-Duž. Čia veikė baras „Pale – Ale“, kavinė „Aldona“. Pro įvažą-pasažą buvo patenkama į kieme veikusį kino teatrą. (Nuotrauka iš albumo, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti)

Nesėkmės neaplenkė ir „Metropolitain“. 1932-ųjų viduryje kino teatras perduotas „Fortuna – Film“ globai. Bendrovė kiną suremontavo, ėmėsi įvairių akcijų publikai privilioti. Publiką pasitikdavo neįprasta dviejų švedų armonininkų atliekama muzika. 1933 m. kovo 24 d. buvo suorganizuota pasaulinė filmo „Don Kichotas“ (su F. I. Šaliapinu) premjera, tuo pat metu vykusi Paryžiuje, Londone ir kituose Europos didmiesčiuose. Antrojo aukšto fojė veikė bufetas. Pagal gerų filmų rodymo reitingus 1933 m. vasarą „Metropolitain“ užėmė ketvirtąją vietą – po „Forum“, „Odeon“ ir „Kapitol“. Triukšmingojo „Bar Pale – Ale“ populiarumas tebuvo paviršinis sėkmės požymis. Restorano savininkas neįstengė B. Kupricui mokėti nuomos, todėl 1933 m. rudeniop patalpas apleido. Kupricai bankrutavo, jų inventoriui paskelbtos varžytynės, tačiau pardavimas buvo atidėliojamas. B. Kupricas dingo iš viešojo miesto gyvenimo, jo žmona nusižudė. Turtą ir skolas paveldėjo įpėdiniai Danielius Kupricas ir Vera Kupricaitė-Goldbergienė. Namas prie gatvės stovėjo pustuštis. 1934 m. sausį baro-restorano patalpose pradėjo veikti vadinamasis loto klubas. Iš tiesų tai buvo tikras kazino su įvairiais azartiniais žaidimais (trūko tik ruletės), aptarnaujamas keturiasdešimties personalo narių. Įdomu, kad loto klubo koncesija buvo perpirkta iš... Raudonojo Kryžiaus. Matyt, azartinių lošimų biznis taip pat nesuklestėjo. 1934 m. spalio 4 d. klubo vietoje buvo atidaryta legendinė kavinė „Aldona“ (įk. 1896 m.). Pirmajame aukšte veikė cukrainė su keliolika staliukų, antrajame – erdvi kavinė-dancingas su specialiu vietinio vyno bufetu. Kavinėje kurį laiką grojo garsus smuikininko Abraomo Stupelio džiazbandas. „Fortuna – Film“ nesugebėjo išjudinti kinematografijos verslo ir mokėti verslininkams kasmet po 36 tūkst. litų nuomos. „Metropolitain“ toliau keliavo per rankas. Nuo 1935 m. sausio jį valdė kino teatro „Forum“ savininkai. Tuo metu kaip tik pasitaikė galimybė visiškai pakeisti „Metropolitain“ likimą. Stiprėjančiai Valstybės teatro dramos trupei, prisiglaudusiai vienuose rūmuose 14

su operos ir baleto trupėmis, buvo ieškoma atskiro pastato. Neatsitikinai susidomėta „Metropolitain“ kinu, nuolat persekiojamu finansinių nesėkmių ir anuomet buvusiu didžiausiu Kaune (toks išliko iki pat karo). Pirkimo sandoris neįvyko dėl per didelės – 600 tūkst. litų – Kupricų pageidautos kainos. Ministrų kabineto ir Biudžeto komisijos nuomone, už tokią sumą esą buvo galima pastatyti naujus, specialiai dramos teatrui pritaikytus rūmus. Po ketverių metų „Metropolitain“ perėmė Leo Fallsteino kino filmų nuomojimo kontora „Ars“ („Ars – film“), jau valdžiusi „Kapitol“ kiną. Direktoriumi paskirtas tikrasis savininkas D. Kupricas. Namas prie Laisvės alėjos buvo parduotas Adolfui Zalcbergiui. Kavinė „Aldona“ sėkmingai veikė. 1939 m. architektas Adolfas Netyksa parengė kavinės pertvarkymo projektą. 1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungai pirmąjį kartą okupavus Kauną, abu pastatai buvo nacionalizuoti. Tais pačiais metais kino patalpose buvo įkurdintas naujai įsteigtas Kauno jaunojo žiūrovo teatras (vadintas ir Vaikų, ir Jaunimo teatru). Tuometiniai pastato matavimai suteikia žinių apie dvylika metų (1928–1940) veikusio kino teatro tikrąją būklę, kurios iš 1927 m. ir 1928 m. projektų išsamiai nustatyti nebuvo galima. 1940 m. kine buvo 638 vietos, o ne 800 – kaip skelbta anksčiau. Per laiką jų kiekis sumažėjo dėl XX a. ketvirtame dešimtmetyje įsigaliojusių Kino teatrų eksploatavimo taisyklių, reglamentavusių priešgaisrines ir žiūrovų komforto sąlygas, įvairius technologinius dalykus. Salės pirmajame aukšte buvo 538 vietos, iš jų 32 – dviejose ložėse. Čia buvo brangiausi bilietai, sustatyti patogūs krėslai-foteliai. Balkone tilpo 98 žiūrovai, priekinės dvi eilės taip pat suskirstytos į ložes. Abiejuose vestibiulio šonuose buvo kasos ir laiptai į antrąjį aukštą: vieni – publikai, kiti – personalui. Iš fojė į salę vedė trejos durys, ložėms skirti atskiri įėjimai. Po seanso žiūrovai išeidavo pro trejas duris į rytinėje pusėje įrengtą siaurą ir ilgą (3 m x 35 m) kaimyninio sklypo atribotą lauko koridorių, iš jo patekdavo į vidinį kiemelį, paskui – per įvažą po namu – į Laisvės alėją.

KINO TEATRO VIRSMAS DRAMOS TEATRU

Kauno jaunimo teatras „Metropolitain“, nors ir neintensyviai, visgi veikė ir per karą – tiek nacių, tiek sovietų okupacijų metais. Pokary, nebelikus privačios nuosavybės, LTSR vyriausybė nusprendė sudaryti geresnes sąlygas teatro veiklai. 1947 m. Kauno miesto DŽDT Vykdomasis komitetas prie jo nusprendė prijungti aplinkines nacionalizuotas valdas Laisvės al. 67–69 (buv. 39) ir Kęstučio g. 64–66 (buv. 42). Tiesa, vėliau užmojai sumažėjo. Projektavimo darbus atlikti pavesta Respublikinėms architektūrinio projektavimo dirbtuvėms, neilgai trukus pavadintoms sudėtingu, sunkiai išverčiamų rusiškų žodžių trumpiniu: „ Litgiprogorstroj“. Iš šios įstaigos išaugo Miestų statybos projektavimo institutas. Teatrą projektavo architektas Kazimieras Bučas (1908–1992), projekto vadovu nuo 1956 m. buvo architektas Jonas Putna. Kūrybinis, derinimų ir koregavimų darbas, vykdomas pagal TSRS „Laikinąsias normas teatrams projektuoti ir statyti“, tęsėsi nuo 1950 m. iki 1956 m. Per tą laiką kito projektavimo užduotys, buvo parengti ir patvirtinti du projektai: 1953 m. ir 1956 m. Pirmasis projektas numatė kardinalius pokyčius, kaip paaiškėjo, neatitinkančius laikmečio ekonominių galimybių. Planuota daug griovimų ir perstatymų. Laisvės alėjos namą ketinta apie 7 metrus atitraukti nuo „raudonosios užstatymo linijos“, priekyje paliekant atvirą prieigos aikštelę. Tokiu atveju būtų tekę keisti namo konstrukcijas, jį beveik sugriauti ir statyti iš naujo. Pagrindinis fasadas buvo suprojektuotas itin puošnus, pagal laikmečio socialistinio realizmo, tiksliau – socialistinio klasicizmo estetinius kanonus. Pastatas būtų likęs triaukštis, tačiau jo šlaitiniam stogui pridengti numatytas aukštas dekoratyvinis atikas. Antrasis, 1956 m. parengtas, projektas leido rekonstravimo darbus atpiginti 8,5 procento bendros darbų sąmatinės vertės. Šiame projekte stengtasi kuo daugiau pasinaudoti buvusio kino teatro ir namo prie Laisvės alėjos konstruktyvine bei planine sandara. Atsisakyta kai kurių teatro veiklos tobulinimui reikalingų pagalbinių patalpų, taip pat ir kavinės, turėjusios būti antrajame aukšte virš kiemelio. Namas prie Laisvės alėjos tapo keturaukščiu. Naujajame 15

aukšte suprojektuoti keturi dviejų kambarių butai, kurie ilgainiui tapo teatro žinybiniu bendrabučiu. Namo priekinė dalis nebuvo nugriauta, tad išliko seni perdenginiai ir kapitalinės sienos. Pirmajame aukšte buvo iškirsta 3,3 m pločio įduba, formuojanti giluminį paradinio įėjimo prieangį. Namo (1953 m. projekte – fasado) paaukštinimas buvo grindžiamas ir architektūriniais-estetiniais argumentais, siekiu harmonizuoti gan chaotišką Laisvės alėjos vaizdą. Derintasi prie kaimyninio keturaukščio (Nr. 73) bei prie neva numatytų aukštinti kitų gretimybių – namo prie Maironio gatvės (Nr. 75) ir kitam šone stovinčio pastato (Nr. 69). Perprojektuotas fasadas supaprastėjo ir sumodernėjo. Pagrindinis jo akcentas tapo bareljefinės skulptūros – žmonių figūros, simbolizuojančios teatro mūzas. Skulptūros betoninės, kaip ir fasadas padengtos terazitiniu tinku. Pirmasis aukštas – prieangis apdailintas tašyto granito plokštėmis. Struktūriška fasado kompozicija su abstrahuotomis skulptūromis gan artima tarpukario art deco architektūros tradicijoms.

stiklo šviestuvus. Apatinė sienų dalis buvo dengta medžio imitacijos paneliais su ažūrinėmis metalinėmis rozetėmis. Fojė išliko senosios kesoninės kino teatro lubos ir kolonos, tačiau jų kapiteliai padaryti nauji. Statybų dokumentuose minima, kad fojė ir vestibiulių sienos bei kolonos turėtų būti padengtos dirbtiniu marmuru. Matyt, dėl taupumo šio sumanymo atsisakyta.

Svarbiausi teatro pertvarkymo darbai vyko už pagrindinio fasado. Perdengus vidinį kiemelį įruoštas rūbinių vestibiulis, rubinės patalpintos jo šonuose, buvusiojo namo sparnuose (fligeliuose). Salės fojė (293 kv.m) užėmė senąją kino teatro fojė vietą ir buvusį kasų vestibiulį. Pagrindiniai laiptai į antrojo aukšto fojė liko toje pačioje vietoje. Salėje įrengti papildomi šoniniai balkonai, dėl to joje galėjo tilpti 617 žiūrovų. Šiek tiek vėliau, vietoje ložių įrengus aparatines, salėje liko 594 vietos. Rekonstruojant scenos erdvę, ji apie 5,5 metrus praplėsta gilyn pietų pusėn, scenos dėžė paaukštinta iki 17,5 metro, tačiau portalas – „veidrodis“ ir grindų lygis nepakito. Scenovaizdžiui keisti buvo įrengtas 4,5 metro spindulio sukamas ratas. Rytinėje pusėje šalia scenos pristatytos dekoracijų dirbtuvės, o šalia salės – galerija su pagalbinėmis patalpomis artistams bei personalui. Galerija taip pat tarnavo vidiniam ryšiui tarp sceninės dalies ir namo prie Laisvės alėjos, kuriame įsikūrė teatro administracija, o trečiame aukšte buvo nedidelė repeticijų salė.

Per sovietinį laikotarpį teatro pastatas reikšmingų permainų nepatyrė. Aštuntame dešimtmetyje pagal architekto Liudviko Aksamitausko projektą rūsyje įrengta kavinė.

Didžiausias dėmesys skirtas žiūrovų salės interjerui, praturtintam gipsatūriniais apvadais ir rozetėmis aplink dekoratyvius žalvario (bronzos) ir matinio 16

Erdviame teatro kieme buvo įrengti gazonai ir gėlynai, sustatyti suoleliai. Sklypas prie Kęstučio gatvės teatrui nepriklausė, tačiau per jį buvo važiuojama į teatro teritoriją. Pastato renovacijos baigiamieji darbai sutapo su teatrų reforma. 1959 m. naujuose rūmuose įsikūrė Kauno dramos teatras, atsiradęs suskaidžius Kauno valstybinį muzikinį dramos teatrą. Jaunojo žiūrovo teatras buvo sujungtas su dramos teatru.

1990 m. teatrui perduotas buvusio K. Giedrio kailių gamybinio susivienijimo siuvyklos pastatų kompleksas (Kęstučio g. 62). Gamybinės patalpos tapo eksperimentinėmis erdvėmis. Tai Ilgoji, Tavernos (buv. Sriubos teatras), Kamerinė ir Parketinė salės.

Situacijos planas. 1953 m. rekonstrukcijos projektas, archit. K.Bučas. Įžambiai užštrichuoti esami pastatai, languotai – pristatomos dalys. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

Teatro fasadas. 1953 m. projektas. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

Teatro fasadas. 1956 m. projektas. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

Pirmojo aukšto plano fragmentas: 1953 m. rekonstrukcijos projektas. Užštrichuotos paliekamos kino teatro sienos, punktyrais pažymėtos griaunamos, vientisomis linijomis – statomos naujos. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

Pirmojo aukšto plano fragmentas: lankytojų dalis. 1956 m. rekonstrukcijos projektas. Žiūrovų dalis liko nekeista, kaip 1953 m. projekte. Vientisomis linijomis pažymėtos paliekamos kino teatro sienos, punktyrais – griaunamos, tamsiu štrichu – rekonstruojamos atramos ir kolonos, užjuodintos naujos dalys. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

Išilginio pjūvio fragmentas: nuo namo prie Laisvės alėjos iki salės. 1956 m. rekonstrukcijos projektas. Užjuodintos – naujosios dalys. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

Populiarus, sėkmingai kūrybiškai klestintis Kauno dramos teatras, perkopęs į XXI amžių, nebeišsiteko beveik prieš 80 metų statytame ir prieš 40 metų pertvarkytame pastate. Trūko eksperimentinių ir repeticijų salių, buvo prastos aktorių pasiruošimo spektakliams ir buitinės sąlygos, maža, nepatogi scena su pasenusia įranga trukdė teatrui plėstis ir tobulėti. 2003 m. Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukciją įtraukus į Valstybės investicijų programą, prasidėjo parengiamieji darbai. Rekonstrukcijos eigą kuruoti pavesta VĮ „Lietuvos paminklai“, projektavimo darbus – AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutui“. Projektą rengė UAB „Kančo studija“ (projekto vadovas Algimantas Kančas, bendradarbiai Tomas Kučinskas, Gediminas Kezys, Gustė Kančaitė). Statybos darbus vykdė UAB „Kaminta“. Rekonstrukcijos procesą kontroliavo teatro direktoriaus pavaduotojas gamybos ir ūkio reikalams Valius Kriščiūnas.

DIDŽIOSIOS PERMAINOS – TEATRO ATGIMIMAS

Atlikus daugybę tyrimų ir ekspertizių, paaiškėjo, kad pastato fizinė būklė prasta – konstrukcijos nusidėvėjusios ir deformuotos, pamatai mažai įgilinti ir yra prasta sienų šiluminė varža. Reikėjo keisti visus inžinerinius tinklus, įrengti ES standartus atitinkančią priešgaisrinę apsaugos sistemą. Pagal architektūrinę istorinę ekspertizę sudarytas vertingų saugotinų elementų sąrašas, o vėliau, 2010 m., teatro pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Rekonstrukcijos galimybes ribojo griežti paminklosaugos reikalavimai. 2005 m. pavasarį prasidėjo didieji rekonstravimo darbai. Pirmiausia, išardžius korpuso Laisvės alėjos pusėje šlaitinį stogą, buvo iškeltas penktasis – palėpinis aukštas ir jame įrengta kamerinė 100 vietų erdvė, gavusi Palėpės, vėliau – Mažosios salės pavadinimą. Skardinio stogo plokštuma, matoma iš Laisvės alėjos, dar laukia estetinio apipavidalinimo. Tikimasi ją paversti šviečiančiu „bėgančios“ reklamos skydu. Naujosios salės reikmėms įrengta laiptinė ir liftas. Kitas keltuvas įrengtas prie kiemo laiptinės. Jis skirtas į salę pakelti dekoracijas. Tarp salės ir laiptinės iškelta stiklinė galerija, tapusi lankytojų mėgstama fojė. Iš čia atsiveria gyvenimiškas teatras – Naujamiesčio stogai, kiemų 23

kasdienybė, tolimieji Žaliojo kalno šlaitai. Mažoji salė veiklą pradėjo 2006-ųjų spalį. Tuo pat metu buvo suremontuotas administracijos blokas, ketvirtajame aukšte įrengtas viešbutis atvykstantiems spektaklių statyti teatralams. Toliau darbai persikėlė į pagrindinę fojė, rūsį ir gamybines patalpas. Sumanyta praplėsti užspaustas fojė erdves, jas maksimaliai išnaudoti publikos patogumui ir maloniai savijautai. Išgriovus dviejų aukštų fojė skiriančią perdangą, suformuota vientisa aukšta erdvė, apsupta lengvu balkonu – galerija. Lubose įkomponuotas didžiulis ovalo formos, atkartojančios plafono apvadą, šviestuvas. Jo grafiškas dizainas derintas prie autentiškųjų interjero elementų. Šviestuve įmontuota speciali nuleidimo įranga, kuri labai pravers prireikus pakeisti apšvietimo armatūrą. Siaurajame vestibiulyje panaikinus įvairias pagalbines patalpas ir skiriamąsias duris, siekta kuo plačiau atverti teatrą į Laisvės alėją. Šis ryšys primena kadaise čia buvusį pasažą. Vietoje buvusių sanitarinių mazgų ir vienos rūbinės įrengta kavinė, atskirta transformuojama iliuzorine stiklo pertvara, leidžiančia lankytojams neatitrūkti nuo teatro šurmulio. Kita vertus, kavinė, turinti atskirą įėjimą tiesiog iš kasų vestibiulio, gali veikti ir ne spektaklių metu. Kavinės ir priešais ją esančios rūbinės lubos dekoruotos „Metropolitain“ laikus primenančiais art deco stilistikos stiklo plastiko šviečiančiais vitražais, kurių spalvota geometrija artima XX a. pradžios olandų dailininko Piet Mondriano braižui. Lubas sukūrė žymus grafikas Kęstutis Grigaliūnas. Praplėstas rūsys, įgilintoje rytinėje dalyje po priestatu patalpinti sanmazgai, rūkomasis, atsirado ryšys su posceniu ir padidinta rūsio kavine, sukurtas naujas jos interjeras. Visiškai atnaujintas dekoracijų gamybos korpusas ir virš jo įrengta Didžioji repeticijų salė, savo gabaritais atitinkanti Didžiąją sceną. Šis sprendinys akivaizdžiai palengvina pasiruošimą spektakliams – repetuojantiems aktoriams suteikia galimybę jaustis tarsi būtų tikroje scenoje. Įrengtas dekoracijų keltuvas, kuriuo jos lengvai transportuojamos iš dirbtuvių ir sandėlių į repeticijų salę ar sceną. 24

2007 m. pradėjus funkcionuoti fojė, pradėti darbai salės korpuse. Nuimtas stogas ir išlietas naujas perdenginys. Ant jo iškilo anstatas, turėjęs tapti repeticijų sale, vis dėlto nuspręsta čia įrengti dar vieną spektaklių salę. Tai – Rūtos salė. Šiuo simboliniu pavadinimu teatralai įprasmino dvi reikšmes: rūtos šakeles, ilgąlaik puošusias Didžiosios scenos uždangą, ir tautos mylimos aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) atminimą. Salė, skirta 171 žiūrovui, atidaryta 2011 m. rugsėjį. Didžiausi iššūkiai laukė Didžiojoje salėje, į kurią statybininkai įžengė 2009 metais. Reikėjo atnaujinti ir sceną, ir žiūrovams skirtą salės dalį, faktiškai be esminių permainų užsilikusias nuo kino teatro laikų. Kinas skirtas rodyti plokštuminius vaizdus aukštai pakabintame ekrane, žiūrovai juos stebi tiesiai, horizontaliai. Teatre veiksmas vyksta erdvine trimate sistema, ant scenos grindų, todėl stebėjimo kampas nukrypsta žemyn. Regėjimui labai svarbus žiūrovų vietų ir scenos aukščių santykis bei portalo (veidrodžio) dydis. Teatre buvo pats siauriausias scenos veidrodis iš visų Lietuvos teatrų. Jis turėjo ir kitą „įžymybę“ – archaišką rankomis traukomą dekoracijų keltuvą, kuris keldavo tokį triukšmą, kad spektaklių metu net nebuvo naudojamas. Tobulinant sceną buvo paaukštintas bokštas („dėžė“), įgilintas poscenis ir pažeminta scena, sustiprintas visas konstruktyvas, kad išlaikytų naujų technologinių įrenginių dideles apkrovas ir modernių, greitai judančių keltuvų vibraciją. Viršuje sukonstruotas visas techninis aukštas – su 32 Trekwerk firmos greitaeigiais keltuvais, keturiais sofitus (prožektorius) laikančiais tiltais bei keturiais papildomais mobiliaisiais taškiniais keltuvais, skirtais scenografijos elementams bet kurioje vietoje kilnoti. Dviem metrais – tiek teleido šoninės sienos – paplatėjo scenos veidrodis, jis tapo 10 metrų pločio. Sumontuotas dvigubas sukamas ratas, t.y. ratas rate: išorinio skersmuo 11 metrų, vidinio – 8 metrai. Jie gali suktis skirtingomis kryptimis. Avanscenoje esančioje orkestro duobėje taip pat panaudotos pažangiausios technologijos. Pagilinus duobę, sumontuotos trys spyruokliniais liftais

kilnojamos platformos, atveriančios galimybes varijuoti orkestrantų išsidėstymu ir scenografija. Platformas galima sulyginti su scenos lygiu, galima nuleisti iki salės grindų ir tokiu būdu praplėsti salę keliomis žiūrovų eilėmis. Scenos rampa (barjeras) kilnojama nepriklausomai nuo orkestro platformų. Įrengtos modernios garso, vaizdo, interkomo ir kitų vidinių komunikacijų sistemos. Visa technologinė įranga kompiuterizuota, valdoma centriniu pultu.

elementai parinkti santūraus dizaino, nenustelbiantys paveldo vertybių. Ramus, pilkšvas erdvių koloritas neblaško dėmesio, padeda susikaupti prieš spektaklį. Rifliuotu tinku anksčiau buvo padengtos tik vestibiulio kolonos. Ši grafiška faktūra, būdinga art deco architektūrai, panaudota ir sienų apdailai. Salėje ji turi ne tik estetinę, bet ir akustinę paskirtį. Tinko faktūra atlikta sudėtingu rankiniu būdu.

Moderniausia Lietuvoje sceninė įranga kainavo apie 11 milijonų litų, iš Europos Sąjungos fondų jai buvo skirti 5 milijonai.

Ilgai lauktoji Didžioji scena duris atvėrė 2012 m. spalio 12 dieną premjera „Balta drobulė“ (rež. J. Jurašas). Šventė sutapo su kitu reikšmingu įvykiu – Nacionalio teatro statuso suteikimu.

Suformuotas naujas salės amfiteatras. Nuolydžiui padidinti salės gale prie fojė grindų lygis buvo pakeltas 0,5 m, o priekyje, prie pažemintos scenos, 1 m pagilintas. Architekto A. Kančo siūlymu, salėje įrengta unikali, analogų Lietuvoje neturinti vėdinimo sistema. Salėje išlietos dvi lygiagrečios perdangos, apatinė maždaug 80 cm žemiau už pagrindinę. Vidinė ertmė tarp perdangų tapo kanalu ventiliacinei įrangai. Oras iš ketvirtajame aukšte esančių ventkamerų tiekiamas į pogrindžio kanalą, iš kurio pasiskirsto į po žiūrovų kėdėmis įmontuotus išleidėjus. Ištraukiamasis ventiliatorius paslėptas virš portalinės sijos. Toks sprendimas ne tik padidino aeraciją, bet ir padėjo išvengti interjero nepuošiančių ortakių angų sienose.

Visa teatro rekonstrukcija, kuriai vyriausybė numatė skirti 64 mln. litų, neplanuotai užsitęsė. Darbus stabdė ekonomikos krizė, lėšų stygius. Dar liko restauruoti fasadą, įrengti jį užbaigiantį reklaminį skydą, atnaujinti gamybinę įrangą bei inventorių ir atlikti daugybę kitų, ne tokių matomų, bet būtinų darbų. Teatralai tikisi, kad Vyriausybė kartu su Kultūros ministerija ir toliau globos Kauno teatrą, suras lėšų pradėtiems darbams baigti.

Gerinant matomumą, pakeistas kėdžių išdėstymo planas. Patogiausiose vietose buvę praėjimų takai perkleti į šoninius pasienius, dėl to pakito ir durų į salę vietos. Balkono padėties keisti neleido paminklosaugos reikalavimai, tad matymo galimybės jame, deja, nepagerėjo. Problemą bandyta spręsti balkono gale padarius pakylą ir atsisakius kelių eilių kėdžių. Po rekonstrukcijos salėje, pavadintoje Didžiąja scena, sėdimųjų vietų skaičius sumažėjo iki 492. Salėje ir užkulisiuose yra vietos neįgaliesiems. Teatro interjeras išlaikė autentišką dvasią, menančią ir tarpukarį, ir pirmuosius socializmo dešimtmečius. Išlikę elementai – gipsatūros, kolonų kapiteliai, šviestuvai, sienų panelių rozetės – kruopščiai restauruoti. Naujieji 25

Teatro pastato pirmojo aukĹĄto planas, parengtas archit. A. KanÄ?o 2009 m.

Teatro pastato antrojo aukĹĄto planas, parengtas archit. A. KanÄ?o 2009 m.

Teatro pastato išilginis pjūvis AA, parengtas archit. A. Kančo 2009 m.

Montuojamos metalinės pastogės konstrukcijos virš pagrindinio korpuso iš Laisvės al. pusės. Šiuo metu čia veikia Mažoji salė.

Tarp salės ir laiptinės iškelta stiklinė galerija, tapusi lankytojų mėgstama fojė. Iš čia atsiveria gyvenimiškas teatras – Naujamiesčio stogai, kiemų kasdienybė, tolėliau – Žaliojo kalno šlaitai.

Išgriovus dviejų aukštų fojė skiriančią perdangą, suformuota vientisa aukšta erdvė, apsupta lengvu balkonu – galerija. Lubose įkomponuotas didžiulis, plafono apvadą atkartojantis ovalus šviestuvas.

Restauruoti žalvario šviestuvai vestibiulyje.

Prie restauruotų žalvario šviestuvų priderinti šiuolaikiniai, išryškinantys kolonados žavesį.

Paveldui priskirti Didžiosios salės lubų dekoro elementai prieš rekonstrukciją 2005 m.

Stiklinė kavinės atitvara, renginių metu susiliejanti į bendrą vestibiulio erdvę.

Stiklinės atitvaros detalės.

Atidengtos teatro pasažo erdvės, tiesiogiai susijungiančios su Laisvės alėja.

Kavinės ir priešais ją esančios rūbinės lubos dekoruotos „Metropolitain“ laikus primenančiais art deco stilistikos šviečiančiais stiklo plastiko vitražais. Autorius – žymus grafikas Kęstutis Grigaliūnas.

Laiptai, vedantys į naujai įrengtas rūsio erdves.

Žiūrovų salės pagilintuose pamatuose išryškėja trys pastato gyvavimo laikotarpiai: tarpukario, sovietmečio ir šiuolaikinis.

Vykdomi žiūrovų salės įgilinimo darbai.

Didžiosios scenos poscenio įgilinimas ir pasiruošimas montuoti scenos technologinę įrangą.

Didžiojoje scenoje montuojamas scenos ratas, 2012 m.

Didžiosios scenos erdvė prieš rekonstrukciją, 2009 m.

Didžioji salė prieš rekonstrukciją, 2009 m.

Didžioji salė po rekonstrukcijos, 2012 m.

Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija buvo viena ilgiausių ir sudėtingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje, po kurios atgimęs teatras tapo moderniausiu Baltijos šalyse. Rekonstrukcijos darbai, pradėti 2005 metais, be pertrūkio vykdomi iki šiol – net prabėgus intensyvių darbų dešimtmečiui, baigiamųjų štrichų laukia pastato fasadas ir interjeras. Rekonstruojamam teatrui teko išgyventi ne vieną išbandymą: vyriausybės ir teatro vadovybės permainas, šalį apėmusią ekonominę krizę ir jos padarinius Lietuvos ūkiui.

Renata Kilinskaitė Asta Raškevičiūtė Aistė Dičkalnytė

REKONSTRUKCIJOS EIGA

Teatras yra išskirtinės paskirties pastatas, turintis savitą aurą ir subtilią estetiką, ir visa tai turėtų būti juntama vos įžengus į vidų. Kauno dramos teatras nebuvo rekonstruotas nuo 1959 metų, o pastato būklė savo disfunkcionalumu, erdvių išplanavimu, techninių galimybių stoka ir natūraliu nusidėvėjimu nebetenkino nei kūrėjų, nei žiūrovų, kurie iš teatro tikisi visiškai kitokios, padedančios ištrūkti iš kasdienės rutinos, erdvės. 2003-aisiais gimusi mintis rekonstruoti Kauno dramos teatrą imta realizuoti 2005 metais parengus pirmąjį projektą su numatyta beveik 17 milijonų litų sąmata būtiniausiems pastato remonto darbams atlikti. Tačiau pradėjus darbus bei atlikus detalesnę pastato būklės analizę paaiškėjo, kad norint beveik šimto metų senumo pastatą prikelti naujam, šiuolaikinius poreikius atitinkančiam gyvenimui, remonto nepakaks – būtinos kardinalios permainos. Todėl atsisakyta pirmajame techniniame projekte numatytų prastos kokybės apdailos medžiagų, techninės, apšvietimo ir technologinės scenos įrangos, pakeičiant šiuolaikiškomis, kokybiškomis, ilgaamžėmis medžiagomis ir technologijomis. Taip darbų apimtis, o kartu ir sąmata padidėjo kelis kartus – iki 64 milijonų litų. Nors vykstant rekonstrukcijai pasikeitė ne viena šalies politinė valdžia, visi politikai, kultūros ministrai į rekonstruojamo teatro poreikius reagavo lojaliai, net krizės metu surasdami pinigų iš valstybės biudžeto būtiniausiems darbams pabaigti. Rekonstrukcija prasidėjo, kai Kultūros ministerijai vadovavo Vladimiras Prudnikovas. Antrasis, 64 milijonų litų vertės, rekonstrukcijos techninis projektas patvirtintas kultūros ministro Jono Jučo, palankiai

Teatro vidaus kiemelyje esantis fasadas prieĹĄ rekonstrukcijÄ&#x2026;.

į teatro pertvarką žiūrėjo ir vėlesnis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, o Didžiosios salės rekonstrukcija baigta ir salė sėkmingai atidaryta ministru dirbant Arūnui Gelūnui. Ekonominę krizę išgyventi ir visiškai nesunykti padėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė, ji nepaprastai rūpinosi lėšomis būtiniausiems darbams baigti. 2010 metais Kauno dramos teatro pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio ir kitų specialistų dėka teatras buvo įtrauktas į Europos struktūrinių fondų programą ,,Kultūros objektai turizmo reikmėms“, iš kur gauti 5 milijonai litų šiuolaikiškai scenos įrangai įsigyti. Pagal architekto Algimanto Kančo projektą vykdomiems darbams vadovavo VĮ „Lietuvos paminklai“, prižiūrėję visą teatro rekonstrukcijos procesą. „Lietuvos paminklų“ direktorius Vydmantas Drumsta, rekonstrukcijos pradžioje teatrui vadovavusi Ina Pukelytė ir dabartinis generalinis direktorius Egidijus Stancikas nuolat rūpinosi lėšų skyrimu iš valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos fondų. Rekonstrukcijos darbams vykdyti buvo pasirinkti solidūs, itin patyrę rangovai ir subrangovai, galintys pasiūlyti išskirtinę kokybę ir kvalifikuotus specialistus. Kai ekonominės krizės metu pastato rekonstrukcijai trūko lėšų, generalinio rangovo ,,Kamintos“ vadovas Stasys Kaminskas labai geranoriškai ir išmintingai peržiūrėjo darbų sąmatas, be to, paskatino tą patį padaryti ir visus kitus subrangovus. Šių žmonių dėka teatras sugebėjo ištverti ilgą rekonstrukcijos laikotarpį ir sėkmingai gyvuoti toliau. Ilgas rekonstrukcijos laikotarpis daugeliu atvejų Kauno dramos teatrui išėjo į naudą, nes projektas buvo nuolat keičiamas, įtraukiant šiuolaikiškesnes medžiagas ir panaudojant naujesnes technologijas, atrandant naujų erdvių, pasisemiant patirties iš užsienio kolegų. 2012 metais baigta Didžiosios salės rekonstrukcija, po kelerių metų pertraukos salė vėl atverta žiūrovams. Tais pačiais metais Kauno dramos teatrui suteiktas Nacionalinio teatro statusas. Čia rodomi spektakliai pritraukia gausią publiką: žiūrovų salė užpildoma maždaug 80 proc., o nuo lapkričio iki kovo mėn. užpildoma beveik visu 100 proc. 48

Generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas susitikime su tuomečiu kultūros ministru Arūnu Gelūnu.

Tuometis LR Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius su režisieriumi Jonu Jurašu diskutuoja apie Didžiosios scenos rekonstrukciją.

Rekonstrukcijos eiga.

Didžioji scena prieš rekonstrukciją.

Did탑ioji scena po rekonstrukcijos.

Kauno dramos teatras rekonstruoti pradėtas dar jam vadovaujant Inai Pukelytei, o pagrindiniai – Didžiosios salės ir fojė – rekonstrukcijos darbai atlikti teatro vadovu tapus Egidijui Stancikui. Teatro vadovai buvo atsakingi už bendrą idėją, projekto įgyvendinimą, rekonstrukcijai reikalingų finansavimo šaltinių paiešką, bendravimą su Kultūros ministerija ir fondais, derybas su projekto užsakovu ir generaliniu rangovu, tvirtino estetinius ar techninius scenos įrangos sprendimus. Nors teatro valdžia keitėsi, visą rekonstrukcijos laikotarpį išliko kryptingas architekto, rangovų, užsakovų ir pačių teatralų bendradarbiavimas, davęs puikų rezultatą. Šį nuopelną galima priskirti visą rekonstrukcijos eigą koordinavusiam Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojui Valiui Kriščiūnui, kuris būdamas teatro atstovu, nestokodamas kompetencijos techninių įgyvendinimų srityje, nuo pat rekonstrukcijos pradžios teatro poreikius derino su techninėmis galimybėmis ir estetiniais sumanymais.

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovai

Teatro rekonstrukcijos idėja brandinta jau seniai, o pirmasis žingsnis realių veiksmų link žengtas 2003 metais. Minint aktorės Gražinos Balandytės jubiliejų, į premjerinį spektaklį buvo pakviestas tuometis Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas. Renginio metu paprašyta finansavimo bent eiliniam teatro remontui, nes pastatas buvo kone avarinės būklės – aptriušusiomis sienomis ir grindimis, nesandariais langais, atgyvenusia scenos įranga, ir nebetenkino nei žiūrovų, nei pačių teatralų poreikių. „Bevaikščiodami po teatrą užėjome į dekoracijų sandėlį – buvo ruduo, iškritęs ankstyvas sniegas, ir į vidų pro nesandarias dekoracijų sandėlio duris buvo pripustyta“, – prisimena V. Kriščiūnas. Tuo metu didžiausią rūpestį kėlė pastatų šiluminė izoliacija ir energijos taupymas, taigi Algirdas Brazauskas kaipmat šį rūpestį užfiksavo ir pakvietė teatro vadovybę kuo skubiau rengti statinio statybos pagrindimo dokumentą, kad pastatas būtų kuo greičiau įtrauktas į valstybės investicijų programą. Parengus šį dokumentą, sudarytas pirmasis, A laidos, projektas, kuriame buvo numatyti būtiniausi remonto darbai. Vėliau, 2007 metais, UAB „Įražai“ atlikus detalią pastato ekspertizę ir įvertinus scenos įrangą, nuspręsta neapsiriboti remontu, o siekti kapitalinės pastato

Kauno dramos teatras pradėtas rekonstruoti vadovaujant Inai Pukelytei.

Generalinio direktoriaus pavaduotojas Valius Kriščiūnas, teatro rekonstrukcijos kuratorius.

Generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas darbų įkarštyje.

rekonstrukcijos, sukuriant šiuolaikišką teatrą – taigi natūralu, kad kelis kartus padidėjo ir pati projekto sąmata. Sunkiausia teatro užduotimi tapo paties teatro gyvybingumo išlaikymas per visą dešimtmetį užsitęsusią rekonstrukciją. Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas išliko kategoriškas: rekonstrukcijos metu nevalia išeiti iš pastato su visa kūrybine veikla, nes jei išeis teatras, išeis ir žiūrovas, išeis ir aura, o tada sugrąžinti viso to, kas sukurta iki mūsų, jau bus neįmanoma. Siekiant išlaikyti teatro kolektyvą ir žiūrovus, jau pačioje darbų pradžioje buvo suplanuota pirmiausia įrengti Mažąją salę, kurioje galėtų vykti spektakliai, kai bus remontuojama Didžioji scena. 2008 metų pabaigoje, akivaizdžiai matant artėjančios ekonominės krizės ženklus, teatro vadovas Egidijus Stancikas ryžtingai nusprendė imtis Didžiosios salės ir scenos tvarkymo darbų: „Kaip tik ta krizė mane ir padrąsino – jeigu dabar mes neuždarysime Didžiosios salės rekonstrukcijai, tai tikriausiai jos niekada ir nesutvarkysime.“ Tokį drastišką sprendimą nemaža teatro kolektyvo dalis, ypač vyresnio amžiaus teatralai, vertino neigiamai – kaip neatsakingą žingsnį. Mat tokios patirties jau būta su Rusų dramos teatru, kai išardžius pastatą ir dėl užklupusios ekonominės krizės nebesugebant pabaigti darbų, pastatas paverstas prekybiniais verslo pasažais. Tokių baimių būta ir šiuo atveju, bet neigiamos prognozės nepasitvirtino, svajonė buvo įgyvendinta. Kadangi Kauno dramos teatrui priklauso mažųjų salių kompleksas Kęstučio gatvėje, pasitarus su teatro kolektyvu, nuspręsta statyti nedidelės apimties spektaklius, per dieną vaidinti po 3–5 spektaklius ir tokiu būdu liudyti gyvybę. Šis laikotarpis buvo itin sunkus ir aktoriams, ir aptarnaujančiam personalui – žmonės dirbdavo viršvalandžius, nesitikėdami atlygio, bet stengdamiesi išsaugoti patį teatrą, o tai liudija jų nuoširdų atsidavimą. Aktoriai vaidino visur, kur tik buvo galimybė. Tuo metu spektakliai buvo vaidinami ne tik Mažojoje scenoje, talpinančioje 100 žiūrovų, jie vyko ir Penktojoje 55

salėje, kurioje buvo 132 žiūrovų kėdės, ir Ilgojoje, ir Parketinėje, ir Tavernos – visur, netgi teatro fojė. Viena vertus, žiūrovui buvo labai nepatogu, kita vertus, netgi labai įdomu – jie matė eksperimentinius spektaklius, visai kitokį teatrą negu dabar, jau sugrįžus į tradicinę dėžutę. Be abejo, ir kūrėjams tai buvo nepaprastai įdomus laikotarpis, atveriantis naujas kūrybos perspektyvas, nes kiekviena erdvė diktavo savitus sprendimus. Turbūt skaudžiausias dalykas, susijęs su Didžiosios salės uždarymu, tai, kad teko atsisakyti tuomet Didžiojoje scenoje rodytų spektaklių, o tarp jų buvo daug itin gerų, ypač režisieriaus Gintaro Varno, darbų. Dabar grįžus į Didžiąją sceną jų nebesusigrąžinsi, nes gyvenimas nestovi vietoje – praėjo laikas, pasikeitė žmonės, kažkas iškeliavo Anapilin... Pirminiame rekonstrukcijos projekte buvo numatyta tik scenos ir salės rekonstrukcija bei Mažosios salės įrengimas atnaujintoje palėpėje, bet įsibėgėjus rekonstrukcijai, aptikus tinkamas erdves, dar įrengtos Didžioji ir Mažoji repeticijų salės. Prie Didžiosios repeticijų salės atsiradimo prisidėjo ir tuometis kultūros ministras R. Vilkaitis, kuris pamatęs atsivėrusią erdvę virš gamybinio korpuso ją įvertino kaip puikią vaidybinę aikštelę. Taip gimė vadinamoji Penktoji salė, po rekonstrukcijos virtusi Didžiąja repeticijų sale. Ją įrengiant prie bendro pastato ploto prisidėjo dar 800 kv. metrų, taigi ir darbų sąmata padidėjo. Kadangi sąmatos didinti nebebuvo įmanoma, teatro vadovybei teko derėtis su rangovais, kurie geranoriškai sutiko įrengti papildomą salę kuo mažesnėmis sąnaudomis. Ši salė labai patogi ir praktiška, nes savo gabaritais atitiko Didžiąją sceną, be to, naujai įrengtu liftu vertikaliu ryšiu buvo sujungta su rūsyje įsikūrusiomis stalių dirbtuvėmis, pirmajame aukšte esančiu dekoracijų sandėliu ir trečiajame aukšte – dekoracijų apipavidalinimo cechu. Taip kur kas paprasčiau transportuoti paruoštas dekoracijas tiesiai į repeticijų salę. Žiūrovų kėdės buvo atnaujintos paties teatro kolektyvo jėgomis ir sumontuotos šioje salėje. Kol Didžioji scena buvo uždaryta rekonstrukcijai, šioje 150 žiūrovų talpinančioje teatro salėje trejetą metų sėkmingai vyko spektakliai. 56

Teatro bendruomenė Didžiosios salės erdvėje, 2010 m.

Didžiosios salės rekonstrukcijos metu techniniame projekte buvo numatyta dar viena – Mažoji repeticijų salė toje vietoje, kur seniau buvo archyvo patalpos. Įrengus Mažąją repeticijų salę, pastebėta, kad ji daug funkcionalesnė, nes į ją galima patekti tiesiai iš Laisvės alėjos – žiūrovas įeina pro pagrindinį įėjimą ir pakyla į trečią aukštą. Tuomet buvo atsisakyta Penktosios salės, o Mažoji repeticijų salė tapo trečiąja repertuarine Rūtos sale, pavadinta garsios aktorės Rūtos Staliliūnaitės garbei. Kauno dramos teatro vadovybė šią rekonstrukciją vertina kaip itin sėkmingą – visą rekonstrukcijos laikotarpį pavyko išlaikyti kolektyvą, džiugina naujos scenos techninės galimybės ir architekto A. Kančo sukurta teatro estetika. Viena iš svarbių užduočių buvo tai, kad kiekvienas į teatrą įėjęs žmogus pajustų ne šiuolaikiškumą, o šio pastato istoriškumą. Tai buvo atidžiai prižiūrima paveldo specialistų, moderno ir istoriškumo derinį puikiai pajuto ir architektas. Su interjero detalėmis dirbusios Kauno restauratorės, kurios palubėse nuolat būdavo baltos nuo kreidos, padarė tikrus stebuklus ir ne veltui vadintos „angelais“, nes atsivėręs lubų dekoras sukūrė nepakartojamą įspūdį. Subtiliai įkomponuotos šviesos dėka viskas suspindi, juntama istoriškumo tąsa. „Aš pats vaikščiodamas teatro erdvėse niekada nesijaučiu esąs moderniame pastate, jaučiu istoriją, peržengiančią per dabartį į ateitį“, – prisipažįsta E. Stancikas. Taip pat nustebino pagerėjusi akustika, kuri gerokai pranoko lūkesčius. Dar statybų erdvėje pradėjus repetuoti su režisieriumi Jonu Jurašu ,,Baltą drobulę“, pasijuto, kad akustika keliskart geresnė. Žinoma, kiekvienas režisierius, aktorius džiaugiasi dviem metrais padidėjusiu scenos veidrodžiu, nauja scenos įranga, atsivėrusiomis techninėmis galimybėmis. Puikiai parinktas Didžiosios scenos koloritas padeda tiek žiūrovui susikaupti, tiek aktoriui pasiruošti veiksmui. Po rekonstrukcijos vienos erdvės dingo, kitos atsivėrė – tai neišvengiama, tačiau skatina permainas, kūrybinį procesą. Grimo kambariai prieš rekonstrukciją buvo kuklesni, bet su savita dvasia, pilni visokių smulkmenų, kurios liudijo kūrybinį kelią 58

Teatro gipsatūrų restauratorėms teko ypatingas uždavinys – panaikinti sovietmečiu padarytą žalą ir grąžinti joms pirminę išvaizdą.

Išgriautoje Didžiojoje scenoje švenčiamas teatro 90 metų jubiliejus.

teatre. Visa tai sugriauta ir naujai nesudėliosi. Taip nutiko ir su visų aktorių mėgstama susitikimo vieta prie budėtojo – atsiradus naujai, legaliai rūkymo patalpai su šiuolaikiška ventiliacine sistema, atitvertai stikline sienele, ankstesnis jaukumas dingo. Kita vertus, po rekonstrukcijos atsirado naujas rūkomasis prie administracijos, kuris dabar yra nepakeičiama susitikimo vieta. Seniau teatro kolektyvo darbą neigiamai veikdavo administracijos ir kūrybinio personalo atitolimas, o dabar ši erdvė juos labiau suartina, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą. Sumontavus šiuolaikišką scenos įrangą, teko apmokyti techninį personalą, nes darbo pobūdis visiškai pasikeitė – seniau visos dekoracijos buvo keliamos rankomis, dabar valdomos programine įranga. Jaunus Kauno dramos teatro specialistus apmokė iš Olandijos atvykę profesionalai. Mokymo procesas ir tarptautinis bendradarbiavimas technologijų srityje vis dar tęsiasi, Kauno dramos teatro darbuotojai nuolat dalyvauja seminaruose, stengiasi įsisavinti žinias apie įrangos teikiamas galimybes. Naujoji scenos įranga iš dalies išnaudojama visuose naujuose spektakliuose – Teatro dienos proga Artūro Areimos režisuotame spektaklyje „Procesas T“ nebuvo jokių dekoracijų, vien pasinaudojus scenos įranga buvo sukurta unikali, mistinė erdvė, palikusi nepakartojamą įspūdį. Kauno dramos teatro gerbėjai per užsitęsusią rekonstrukciją buvo pasiilgę Didžiosios scenos, tad vėl atvėrus pilnai funkcionuojantį teatrą suskubo ne tiek spektaklį pamatyti, kiek patį pasikeitusį teatrą apžiūrėti. Atsirado ir kitos kūrybinės galimybės – žiūrovas jau buvo pasiilgęs didelės apimties Didžiosios scenos spektaklių. Nors teatro finansiniai ir lankomumo rodikliai išliko geri visu rekonstrukcijos laikotarpiu, atidarius Didžiąją salę sulaukta žiūrovų antplūdžio. Dabar, atslūgus susidomėjimui atnaujintu pastatu, pagrindine užduotimi tampa sugebėjimas nuolatiniu kūrybiniu procesu išlaikyti žiūrovą.

Spektaklio BALTA DROBULĖ scenografijos pristatymas rekonstruojamoje Didžiojoje salėje. Iki Didžiosios scenos atidarymo liko tik 2 mėnesiai.

Didžiosios scenos atidarymas 2012 m. spalio 12 d.

Paskutinį kartą didelės apimties Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija atlikta dar 1959 m. Nuo tada čia nevykdyti jokie ženklesni remonto darbai. Bėgant laikui apsilupo pastato sienos, nusidėvėjo grindys, sandarumą prarado durys, langai. Tačiau blogėjo ne tik pastato dalių ar apdailos būklė. Beviltiškai paseno scenos techniniai įrenginiai. Norint kurti šiuolaikinius, tarptautinį lygį atitinkančius spektaklius bei priimti gastroliuojančias trupes, būtinybe tapo naujos, modernios scenos technologijos. Reikėjo ir didesnės scenos, naujų kūrybinių erdvių, komfortabilių, šiuolaikiniam žiūrovui pritaikytų sąlygų. Tad iškilo kapitalinės rekonstrukcijos poreikis.

pROJEKTO užsakovas

Lietuvos paminklai

2003 m. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią VĮ „Lietuvos paminklai“ (vėliau tapusi valstybine įmone) tapo investicijų projekto „Kauno dramos teatro rekonstravimas“ užsakovu. Direktoriaus Vydmanto Drumstos vadovaujami „Lietuvos paminklai“ nuolat apsiima vykdyti ir prižiūrėti atsakingiausių kultūros paveldo objektų tvarkybą. Kvalifikuoti įmonės specialistai rengė projektavimo užduotis, prižiūrėjo vykdomus darbus, organizavo viešuosius pirkimus, administravo gautas lėšas, taip pat vykdė kitas užsakovo funkcijas. Rekonstrukcijos metu, siekiant užtikrinti teatralų poreikius, „Lietuvos paminklai“ nuolat betarpiškai bendravo su teatro darbuotojais. Nacionalinio Kauno dramos teatro bendruomenė ypač dėkinga Vydmantui Drumstai, kuris visos rekonstrukcijos metu rūpinosi finansavimo paieška, techninio projekto korekcijomis ir visais iškilusiais techniniais klausimais. Kvalifikuotų kultūros paveldo tvarkybos darbų organizatorių bei puikiai šiuolaikinio teatro veiklą išmanančių specialistų bendradarbiavimas buvo naudingas abiem pusėms. „Lietuvos paminklai“ turėjo progą susipažinti su vieno svarbiausių šalies teatrų darbo specifika, įvairių, išskirtinai teatro pastatui būdingų, patalpų paskirtimi bei jose dirbančių asmenų veikla, poreikiais. O Nacionaliniam Kauno dramos teatrui visos rekonstrukcijos metu buvo užtikrinta profesionali techninė priežiūra, finansavimo paieška ir kiti objekto tvarkybai svarbūs procesai.

Teatro vidaus kiemelyje esantis fasadas po rekonstrukcijos.

Rekonstrukcijos metu viena svarbiausių „Lietuvos paminklų“ užduočių buvo techninio projekto tikslinimas. Vykdant darbus ne kartą prireikė naujų, pradinį A laidos projektą keičiančių ir tobulinančių sprendimų. Pirmojo projekto laidos sąmata tebuvo 16,89 mln. litų. Suplanuoti atlikti būtiniausi darbai – lauko ir vidaus inžinerinių tinklų, elektros tinklų keitimas, kai kurių teatro patalpų atnaujinimas. Tačiau 2006 m. papildomai ištyrus teatro pastato konstrukcijų techninę būklę, paaiškėjo, kad dalis konstrukcijų yra nepatenkinamos būklės, jas reikia keisti, stiprinti. Buvo būtina sutvirtinti senus pamatus, sustiprinti scenos ir scenos bokšto konstrukcijas, kurios nebūtų atlaikiusios padidėjusių naujos įrangos apkrovų, ir atlikti kitus svarbius darbus. Norint toliau vykdyti rekonstrukciją kilo būtinybė keisti pirminį projektą ir ieškoti įvairių papildomų finansavimo šaltinių, kad būtų įvykdytas ne menkavertis remontas, bet kokybiškai atnaujintos visos teatro patalpos. Naujų užduočių kilo ir vėliau. Pavyzdžiui, 2008 m. atlikus akustinę ekspertizę paaiškėjo, kad dėl tinkamos akustikos Didžiojoje scenoje reikia padidinti scenos plotą. Nuolat taikantis prie besikeičiančios situacijos, naujų tyrimų išvadų, ieškant efektyvių sprendimų, teatro pastatas rekonstruotas iš pagrindų ir itin kokybiškai. Nacionalinis Kauno dramos teatras – vienas pagrindinių miesto kultūros židinių. 2010 m. rekonstrukcijai uždarius Didžiąją sceną, dėl nuosaikaus finansavimo, šios scenos ir žiūrovų salės darbai galėjo užsitęsti ne vienerius metus. Ilgesniam laikui sustabdžius pagrindinę teatro veiklą kilo pavojus prarasti svarbius spektaklius, žiūrovus. Užsitęsę remonto darbai ne į naudą ir teatro trupei. Sumažėjus spektaklių, ilgesnį laiką nevaidinant, prastėja aktorių kvalifikacija, trupės nariai gali pradėti ieškotis darbo kituose teatruose. Todėl iškilo būtinybė kuo greičiau gauti reikiamą finansavimą ir pabaigti darbus Didžiojoje scenoje. Siekiant gauti pakankamai lėšų, užtikrinti efektyvų finansavimą buvo svarbus Vydmanto Drumstos indėlis. Kilus finansinių problemų, atsiradus įvairių nenumatytų darbų, „Lietuvos paminklų“ direktorius nuolat stengėsi surasti papildomų finansavimo šaltinių ir sprendimų. Gavus reikiamas investicijas, pagrindiniai Didžiosios scenos ir žiūrovų salės 64

rekonstrukcijos darbai užtruko dvejus metus. Tai kuriam laikui sustabdė visavertę teatro veiklą, tačiau dėl lėšų trūkumo rekonstrukcijos darbai nebuvo sustoję ir teatro bei miesto bendruomenė gali džiaugtis ne tik atnaujintomis erdvėmis, bet ir sėkmingu teatralų darbu. Svarbi „Lietuvos paminklų“ funkcija teatro rekonstrukcijos metu – atliekamų darbų techninė priežiūra. Kiekvieną trečiadienį vykdavo gamybiniai susirinkimai, kuriuos vesdavo „Lietuvos paminklų“ direktoriaus pavaduotojas Vytautas Aleška. Paprastai būdavo sudaromas rangovų ir subrangovų darbo grafikas, kurio rekonstrukcijos darbus vykdančios įmonės privalėjo laikytis. Projekto administravimo ir statybos techninės priežiūros vadovas Juozas Lingvevičius prižiūrėjo visos rekonstrukcijos metu atliekamus darbus, tikrindavo, ar užduotys įvykdomos laiku. Didžioji dalis darbų buvo atlikti pagal iš anksto numatytą grafiką. Visi rangovai ir subrangovai darbus atliko tinkamai, visus sumanymus įgyvendino. Dar prieš rekonstrukciją, paskelbus viešuosius pirkimus, darbus atliksiančioms įmonėms buvo iškelti atitinkami patirties, kvalifikacijos, kokybės reikalavimai. Pasirinkus kriterijus atitinkančius rangovus ir subrangovus, nė vienos dirbusios įmonės neprireikė pakeisti kita. Suderintos kultūros paveldo vertybės ir modernios technologijos, naujos spektaklių bei repeticijų salės, kokybiškai atnaujintos žiūrovų, administracinės, techninio personalo teatro erdvės – tai dešimtmetį trukusių darbų rezultatas. Visą tą laiką užsakovo funkcijas vykdę įmonės specialistai koordinavo darbų eigą, finansavimą, padėjo įgyvendinti ir teatralų, ir architekto vizijas. Taip svariai prisidėjo prie dabartinės, modernios, estetiškos, patogios žiūrovams bei darbuotojams, tačiau senąją teatro aurą išlaikiusios erdvės sukūrimo. Kadangi teatro pastato rekonstrukcija dar nebaigta, „Lietuvos paminklai“ ir toliau išlieka šio neeilinio projekto užsakovu. VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta Teatro 90-mečio šventėje.

Žymus Kauno architektas, projekto autorius Algimantas Kančas aktyviai dalyvavo visuose rekonstrukcijos etapuose, derindamas estetines šiuolaikiškiausio Lietuvos teatro vizijas su techninėmis galimybėmis ir teatralų poreikiais. Pačiam Algimantui Kančui teatras, jo aplinka niekada nebuvo svetima, nes architekto senelis – žymusis dramaturgas Juozas Grušas. „Kiek atsimenu savo jaunystę, paauglystę, nuolat lankydavausi spektakliuose ir peržiūrose, dalyvaudavau intelektualiose diskusijose su teatralais... Nepaprastai įsiminė Jono Vaitkaus spektakliai. Kai pradėjau mąstyti apie pasaulio vertybes, teatras supo mane“, – tikina Algimantas Kančas.

pROJEKTO VADOVAS, aRCHITEKTAS

Algimantas Kančas

Rekonstrukcijos metu maksimaliai stengtasi išsaugoti vertingus teatro elementus, sukurti išskirtinį dramos teatro veidą, kuriame žiūrovas ne tik jaustųsi patogiai, bet tuo pat metu galėtų pajusti pastato istoriją ir dvasią. Sunkiausiais teatro pastato „ligoniais“ darbų pradžioje Algimantas Kančas įvardijo pirmąjį aukštą, Didžiosios scenos prieigas: vestibiulį, fojė, įėjimo erdves, pirmo aukšto tualetus. Tarpukariu čia veikęs kino teatras „Metropolitain“ buvo kiek atitrauktas nuo Laisvės alėjos užstatymo linijos, o įėjimas į pastatą buvo ties dabartiniu Didžiosios scenos fojė susiaurėjimu; sovietmečiu atlikus rekonstrukciją ir pagrindinį fasadą pritraukus prie Laisvės alėjos, pasažas išnyko, susiformavo klaidus kelias į pagrindinę žiūrovų salę. Tad, anot architekto, „teatras, įsikūręs prie Laisvės alėjos, pats tos laisvės nematė“ ir savo vestibiulių labirintais priminė pasenusius kultūros namus. Rekonstrukcijos metu buvo išvalytos pirmojo aukšto erdvės: kad atsivertų platesnė erdvė, žiūrovams skirti tualetai perkelti į rūsį, atnaujinta rūbinė, įrengta su Laisvės alėja besiribojanti kavinė, nuo teatro vestibiulio atitverta stumdomosiomis stiklinėmis pertvaromis, kurios spektaklių metu gali būti atitrauktos, taip suformuojant vientisą erdvę. Toks kavinės įkomponavimas suteikia teatrui polifunkciškumo ir dėl to gana plačiai taikomas šiuolaikiškuose Vakarų Europos teatruose – taip kavinės dėka teatras tampa dar atviresnis, prieinamesnis visuomenei ir lankomas ne tik spektaklių metu. Rūsyje esanti virtuvė su pirmajame aukšte įrengta kavine sujungta tiesioginiu liftu,

Algimantas Kančas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

kuriuo pagamintas maistas perduodamas į kavinę, taip pirmojo aukšto teatro erdvėse išvengiama virtuvės triukšmo ir kvapų. Vestibiulio ir rūbinės erdvė suformuota taip, kad primintų pasažą, kurio jau nėra išlikusio. Nedegus, garsą sugeriantis, scenos uždangą primenantis tamsus aksomo audinys, besitęsiantis per visą fojė ir dengiantis vestibiulio sienas, šiai erdvei suteikia dar daugiau vientisumo. Kavinė, primenanti tokias tarpukario kavines, kaip antai, „Konrado“, kuriose nuolat vykdavo intelektualų diskusijos, taip pat turėtų sustiprinti senąją pastato dvasią. Galbūt dabartinėje teatro kavinėje ir nevyksta daug kultūrinių diskusijų, vis dėlto emocija išlieka. Netgi labai taupant rekonstrukcijai skirtas lėšas, ypač daug dėmesio buvo skirta puošniam fojė ir Didžiosios salės interjerui įrengti. Viešųjų teatro pastato erdvių, skirtų žiūrovams, estetinis išskirtinumas išliko vienu svarbiausių prioritetų per visą rekonstrukciją. Nors teatro pastatas perstatytas sovietmečiu, tačiau norėta išsaugoti tarpukario dvasią, kai čia dominavo anuomet madingas ir prabangus art deco (ko nebeįmanoma atkurti), interpretuojant XX a. 3–4 dešimtmečių stilistiką, kurta naujai, bet išvengiant pigaus kičo. Itin originalios vestibiulyje, rūbinėje ir kavinėje įrengtos grafiko, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Grigaliūno sukurtos šviečiančios vitražinės lubos, primenančios P. Mondriano darbus. Toks unikalus ir žaismingas apšvietimas šiandien atrodo moderniai, bet kartu yra subtili aliuzija į tarpukario madas. Taigi pirmojo aukšto reprezentacinės patalpos įrengtos šiuolaikiškai, tačiau išsaugant pastato istorinio tęstinumo ir vientisumo įspūdį. Reprezentacinių patalpų rekonstrukcijai medžiagos buvo renkamos labai atsakingai – kreipiamas dėmesys į jų šiuolaikiškumą, estetiką ir ilgaamžiškumą. Panaudota nemažai stiklo – tai patogi šiuolaikiška medžiaga, leidžianti nesunkiai performuoti erdves, taip keičiant ir jų suvokimą. Fojė grindys išklotos sendinto ąžuolo parketu. Prieš rekonstrukciją nemažai tyrinėtas 68

,,smetoniškas“ parketas – siekta, kad teatrą puošiantis parketas nebūtų geltonas kaip saunoje. Architekto manymu, istorinis teatras turi turėti laiko patinos žymių, todėl pasirinkta ilgaamžė, patikima grindų danga, kuri podraug dvelkia istoriškumu. Taip pat juodo marmuro grindys vestibiulyje dėl ypatingos savo faktūros atrodo tarsi senos, paeižėjusios. Bilietų kasos, rūbinės stalviršiai padaryti iš tvirto dirbtinio akmens – koriano. Architekto siekta išvengti pigiai atrodančių medžiagų, kad detalės nerėžtų akies, teatro aplinka suteiktų prabangos, o ne buitiškumo įspūdį, beje, net neįprasto dizaino rūbinės numeriukai pagaminti iš nerūdijančio plieno. Visa tai vos įžengus į teatrą padeda užmiršti kasdienę namų aplinką ir pasinerti į visiškai kitokį, slėpiningą, teatro pasaulį. Dar didesnių pokyčių po rekonstrukcijos atsirado fojė, prieš įėjimą į Didžiąją salę – čia išgriovus pirmąjį ir antrąjį aukštą skyrusią perdangą, architekto žodžiais tariant, pasijuto erdvių pulsavimas, kaita. Pagrindinis šios išlaisvintos erdvės akcentas – pačios Algimanto Kančo studijos suprojektuotas art deco stiliaus, Tiffany dirbinius primenantis šviestuvas, puikiai derantis su restauruotais saugotinais pastato interjero elementais. Apskritai projektuojant pastato apšvietimą numatyta daug paslėptų šviesų, neužgožiančių paveldosauginių šviestuvų, kurie ir kuria stilistiką bei sudėlioja reikiamus akcentus. Iki rekonstrukcijos fojė sienos ir kolonos buvo dekoruotos nekokybišku rifliuotu tinku. Architekto sprendimu, šis art deco stiliui būdingas dekoras išsaugotas, tačiau perdarytas kokybiškai.

Didžiosios salės vestibiulis po rekonstrukcijos. Didžiosios salės vestibiulio rekonstrukcijos eiga.

Didžiosios salės rekonstrukcijos klausimas buvo vienas sudėtingiausių. Čia buvo itin svarbu suderinti funkcionalumą su estetika, sukuriant atitinkamą, žiūrovo neblaškančią nuotaiką. Atliekant darbus įvairūs architekto siūlomi sprendimai buvo nuolat derinami su aktoriais, režisieriais, techniniu personalu. Pačioje rekonstrukcijos pradžioje jau buvo aišku, kad reikės didinti žiūrovų salės dalies nuolydį, tačiau prireikė nemažai laiko, kol buvo rastas optimalus variantas. Vienas pirmųjų siūlymų – nugriauti balkoną ir įrengti įėjimą iš antrojo aukšto, nes iki rekonstrukcijos pats balkonas dėl prasto 69

Art deco stiliaus šviestuvo gamyba ir testavimas. Kiekviena detalė buvo kruopščiai patikrinta Valiaus Kriščiūno.

Šviestuvas Didžiosios salės vestibiulio erdvėje.

matomumo beveik nebuvo naudojamas. Tokiu atveju nebūtų reikėję kasti rūsio, įgilinti scenos ir pastato pamatų. Tačiau šis variantas buvo atmestas siekiant maksimaliai išsaugoti salės su balkonu autentiką ir norint, kad intervencijos į pastatą būtų ne didesnės nei būtina. Siekiant sutaupyti vietos ir užtikrinti žiūrovų komfortą, įėjimai perkelti iš vidurio į salės kraštus, po kėdėmis sumontuota unikali vėdinimo sistema, taigi šviežias oras žiūrovų pusėn pučiamas be jokio garso. Didžiosios salės apipavidalinimas ir interjero parinkimas sukėlė begalę diskusijų – architekto pasiūlyti spalviniai sprendimai sulaukė nemažai teatralų kritikos, norėta šviesesnių, ryškesnių atspalvių. Tačiau Algimantas Kančas tvirtai laikėsi savo pozicijos: ryškios spalvos tinkamos nebent jaunimo salei, o beveik šimtmetį gyvuojančiame teatre norisi solidumo – šiuolaikiškų, bet nevienadienių dalykų. Po gastrolių Nancy teatre, kur gyvai pamatė, kaip atrodo panašus salės koloritas, ir patys aktoriai pritarė architekto siūlymui. Didžiosios salės interjere atsiskleidžia vientisa natūralių spalvų gama: anot A. Kančo, vyrauja pelytės kailio pilkumas, žalsvai pilkšvas samanų atspalvis. Siekiant išvengti biurams būdingo šaltumo pasirinktos dukslios, scenos neužgožiančios, pasak architekto, ,,istorinės spalvos“. Taip pat atsisakyta stilistiškai nederėjusių sienas marginusių kvadratų. Tinkamas kėdes parinkti irgi nebuvo lengva: Lietuvoje nėra dramos teatrų poreikius atitinkančios pasiūlos – daugiausia lietuviškų įmonių gamina konferencijų salėms arba amerikietiško tipo (išpūstas) kino teatrams skirtas kėdes. Taigi Didžiosios salės kėdes, suderinančias komfortą ir teatrinę estetiką, teko užsakyti iš Ispanijos. Pats šios įmonės vadovas buvo atvykęs į Lietuvą derinti užsakymo su architektu. Rekonstrukcijos metu teatro pastate atsirado net trys naujos salės. Pirminiame projekte buvo numatyta būtinybė įrengti Mažąją (buvusią Palėpės) salę, kurioje galėtų vykti vaidinimai rekonstruojant Didžiąją sceną. Kitų salių atsiradimas buvo gyvas procesas, vykęs rekonstrukcijos eigoje, įvertinus naujai atrastas potencialias erdves, aukščius ir galimybes 72

Didžiosios scenos erdvė vykdant rekonstrukciją.

Teatro dienos šventė Didžiojoje scenoje 2007 m.

atitinkančias vietas spektakliams perkelti. Atsiradusioms salėms apipavidalinti skirta mažiau dėmesio, nes jos naudojamos repeticijoms arba nedideliems spektakliams, ten nėra kultūros paveldo vertybių, scenos mechanizmų, tačiau naujos vaidybinės erdvės atitinka visus šiuolaikinėms teatro scenoms keliamus reikalavimus ir podraug išlieka estetiškos. Pavyzdžiui, Rūtos salėje išlaikytos mūro sienos, tamsus koloritas ir juodos, visus vamzdžius paslepiančios lubos suteikia erdvei modernaus tradiciškumo. Interjero estetika buvo vienas pagrindinių prioritetų ir rekonstruojant personalui skirtas patalpas. Visame tarnybiniame korpuse sumontuotos pakabinamosios lubos, paslėptas apšvietimas, teikiantis ne tik estetikos, bet ir jaukumo. Teatro administracijai skirtoje laiptinėje nesinorėta vien stiklo, todėl stiklinės konstrukcijos dekoruotos iliustracijomis iš teatro istorijos. Einant šia laiptine tarsi verčiami teatro istorijos puslapiai. Po rekonstrukcijos atsirado naujas liftas žiūrovams bei gamybiniame korpuse sumontuotas liftas dekoracijoms, kurias dabar daug paprasčiau transportuoti. Pačiame procese kūrybinė projekto koncepcija nuolat buvo kūrybiškai keičiama, įtraukiant galimas technines naujoves ir naujas idėjas. Remontuojant viršutinį pastato aukštą ir stogą gimė mintis ant stogo įrengti lauko terasą. Nors ši idėja dar nėra visiškai realizuota, Algimantas Kančas įžvelgia galimybę teatro lankytojams atverti vizualinę perspektyvą į Kauno naujamiesčio stogus. „Mūsų penktieji fasadai – stogai mažai rodomi. Be abejo, ne visi jie yra gražūs, bet po truputį tvarkosi“, – džiaugiasi architektas ir numato galimybę penktojo aukšto terasoje netgi rodyti spektaklius. Atsiradusią uždarą erdvę antrojo aukšto kiemelyje taip pat planuojama išnaudoti – teatro personalas ten galėtų išeiti pailsėti, padiskutuoti kūrybiniais klausimais. Ateityje ketinama sutvarkyti ir vidinį teatro kiemą, jame įrengti poilsio erdvę darbuotojams. Taip pat planuojama šiuolaikiškai apipavidalinti stogo plokštumą, atsiradusią po rekonstrukcijos ir matomą iš Laisvės alėjos pusės. 74

Virš Didžiosios salės montuojamas pastogės ir stogo konstruktyvas.

Iš Ispanijos atvežtų naujų žiūrovams skirtų kėdžių montavimo darbai.

RĹŤtos salÄ&#x2014;s baigiamieji apdailos darbai.

Kamerinė Rūtos salė.

Trečiame aukšte įsikūrusios Rūtos salės fojė irgi puošia grafiko Kęstučio Grigaliūno vitražai.

Laiptinę į Mažąją sceną pagyvina iškiliausi kūrybiniai teatro istorijos fragmentai.

Didžiosios scenos atidarymas 2012 spalio 12 d. Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas.

2005 metais parengus pirmąjį techninį projektą ir suorganizavus viešuosius pirkimus, pastato rekonstrukcijos statybinių darbų rangovu pasirinkta solidi, patirties saugomų paveldo objektų rekonstravimo srityje turinti Stasio Kaminsko vadovaujama įmonė „Kaminta“, o Kauno dramos teatro rekonstrukcijos projekto vadovu paskirtas Antanas Venskaitis. Darbai pradėti 2005 m. gegužės pabaigoje – primiausia imtasi pagrindinio pastato korpuso iš Laisvės alėjos pertvarkymo. Išardžius stogą, išvalius apleistą pastogę, iš dalies buvo įrengtos patalpos ketvirtajame ir penktajame aukšte, atnaujinta dalis vidaus ir lauko inžinerinių tinklų, elektros instaliacija. 2006 metais buvo imtasi administracinio pastato remonto – pertvarkytos antrojo aukšto administracinės patalpos, taip pat suremontuotos trečiojo ir ketvirtojo aukšto pertvaros, grindys, gamybinės patalpos, laiptinė, pakeisti langai.

gENERALINIS rANGOVAS

Kaminta

2007 metais patvirtinus naują B laidos rekonstrukcijos projektą, vėl buvo skelbiamas atviras viešųjų pirkimų konkursas statybiniams darbams atlikti, kurį laimėjusi įmonė „Kaminta“ toliau tęsė statybos darbus. Šįkart, numačius keletą kartų didesnę projekto sąmatą, naudojant šiuolaikiškas, kokybiškas, ilgaamžes medžiagas, iš pagrindų imtos keisti senosios konstrukcijos. 2007 metų rugpjūčio mėnesį pradėjus naujus rekonstrukcijos darbus buvo iš dalies įrengta Mažoji salė, suformuotos grimo, kavinės patalpos, sutvarkytos administracinės patalpos, holai, liftas. Vėliau, skyrus daugiau lėšų iš valstybės biudžeto bei privatizavimo fondo, sumontuotos repeticijų salės konstrukcijos, įrengtos rūsio ir pirmojo aukšto patalpos. Rekonstruojant fojė ir vestibiulį, buvo išardytos kolonos, perdengimas, įrengta kavinė, teatro informacijos centras su bilietų kasomis, renovuotos šiluminės trasos, rūsyje praplėsta virtuvė, o žiūrovų tualetai iš vestibiulio perkelti į rūsį. 2008–2010 metais atlikti gamybinio korpuso ir aktoriams skirtų patalpų įrengimo bei fojė ir rūbinės meninio apipavidalinimo, pastato fasado apdailos darbai. 2010 metais Kauno dramos teatrą įtraukus į kultūros vertybių registrą, atsirado nemažai paveldosauginių apribojimų, saugotinais pripažinti ir interjero elementai, architektūrinės detalės, unikalus salės ir fojė dekoras: balkonai,

UAB „Kaminta“ įmonių grupės prezidentas Stasys Kaminskas.

Didžiosios scenos duobėje – laikini pastoliai.

lubų ir sienų gipso lipdiniai, gipso rozetės Didžiojoje salėje, fojė esantys profiliuoto tinko elementai, kesoninės lubos, kolonų ir piliastrų kapiteliai, žiūrovų salės ir fojė šviestuvai bei laiptinės pilko teraco grindų danga ir piešinys. Laikantis paveldosauginių reikalavimų, pagrindiniam fasadui iš Laisvės alėjos pusės restauruoti nuspręsta panaudoti pagal senąsias technologijas pagamintas granitinį tinką, kuris šiuolaikiniams pastatams apipavidalinti paprastai nebenaudojamas. Didžiosios salės ir fojė apdaila taip pat pareikalavo daug kruopštaus darbo: atkurti senuosius puošybos elementus ir lipdinius „Kaminta“ pasamdė profesionalias restauratores, sudėtingos struktūros rifliuotas tinkas taip pat buvo formuojamas rankomis. 2009 metais suformavus Didžiosios žiūrovų salės išmatavimus atitinkančią Didžiąją repeticijų salę ir įrengus joje dekoracijų kėlimo liftą, pradėta Didžiosios salės rekonstrukcija – faktiškai ji buvo iš naujo perstatyta ir įrengta pagal šiuolaikiškus komforto bei saugumo reikalavimus. Siekiant geresnio scenos matomumo, suformuotas didesnis amfiteatro nuolydis, maždaug puse metro pakeliant žiūrovų salės aukštį prie pagrindinių įėjimų ir metru įgilinant pačią sceną. Tokiu būdu nuolydis padidintas pusantro metro. Kadangi pamatai buvo įgilinami jau esančiame pastate, kur negali privažiuoti sunkioji technika, daugumą kasimo darbų teko atlikti rankomis. Rekonstruojant Didžiąją salę ir sceną įgilinti bei sutvirtinti senieji pamatai, atliktas scenos dėžės konstruktyvinis stiprinimas, praplėstos ir sutvirtintos portalinės sienos, įrengta betoninė grindų plokštė po Didžiąja scena, gelžbetoninė perdanga virš Didžiosios salės, suformuoti požeminiai vėdinimo kanalai po grindimis. Didžiosios scenos veidrodis išplėstas nuo 8 iki 10 metrų, taip sukuriant tarptautinius standartus atitinkančią teatro sceną. Rekonstrukcijos metu Kauno dramos teatro pastatas pritaikytas neįgaliesiems: sumontuotas neįgaliųjų keltuvas, kuris iš Laisvės alėjos atėjusius žmones pakelia į fojė lygį, kad šie pandusu galėtų patekti į Didžiąją salę, kur šiuo metu jau yra dvi neįgaliesiems pritaikytos vietos prie pagrindinių įėjimų. Ateityje numatyta įrengti dar du neįgaliųjų keltuvus – vienu neįgalieji galėtų patekti ne tik į 82

Ardynas (techninis aukštas) prieš rekonstrukciją.

Ardynas (techninis aukštas) po rekonstrukcijos.

salę, bet ir į sceną, o antrasis skirtas patekti į kitas 8 neįgaliesiems galimas pritaikyti vietas tarp 11 ir 12 eilės. Taip pat teatre yra įrengtas neįgaliųjų tualetas. 2011 metais statybų darbai persikėlė į pastato viršų, kur laukė dar vienas nemenkas iššūkis – senas konstrukcijas sutvirtinti ir permontuoti taip, kad jos sugebėtų atlaikyti dėl naujų technologinių įrenginių atsiradusias dideles apkrovas. Darbus atlikti reikėjo itin greitai, nes stogo konstrukcijos turėjo būti permontuojamos virš jau įrengtų patalpų, be to, dėl aplinkinių pastatų ir ankšto vidinio kiemo buvo itin problematiška pasinaudoti technika. Čia „Kaminta“, pasitelkusi gausius žmogiškuosius išteklius, darbus atliko itin organizuotai. Mediniai stogai betoninėmis, gelžbetoninėmis perdangomis buvo pakeisti naujomis metalinėmis konstrukcijomis, įrengta dideles apkrovas (800 kg/m) galinti išlaikyti metalinė scenos bokšto perdanga. Tarp metalinių sijų, laikančių dekoracijų keltuvų skriemulius, ardynas perdengtas lengvai išmontuojamomis metalinėmis plokštėmis (lamelėmis), dėl to gana laisvai galima keisti taškinių ar grandininių keltuvų pastatymo vietą. Kadangi, siekiant užtikrinti kokybišką dekoracijų judėjimą scenoje, minimalus atstumas nuo scenos grindų iki ardyno turi būti ne mažiau kaip du scenos veidrodžio aukščiai, pats scenos bokštas pakeltas iki reikiamo 25 metrų aukščio. Baigus sudėtingiausią Didžiosios scenos rekonstrukcijos etapą ir sumontavus scenos įrangą, 2012 metais pastatytas dekoracijų sandėlis ir įrengta Didžioji žiūrovų salė. Didžiosios salės ir scenos apdaila visiškai pabaigta tik 2013 metais. Pabaigus Didžiosios salės rekonstrukcijos darbus buvo įrengtos aktorių laukiamojo patalpos, tarnybinio įėjimo holas, budėtojo postas. 2014–2017 metais dar laukia fasadų restauravimo ir apipavidalinimo, vidinio kiemo tvarkymo, interjero įrengimo darbai. Įprasminant ilgą Kauno dramos teatro gyvavimo istoriją, rūsyje paliktas simbolinis neuždengtų pamatų fragmentas, atspindintis tris teatro gyvavimo etapus: pirmasis – tarpukario kino teatro pamato fragmentas, antrasis – 1959 metų rekonstrukcijos, kai buvo stiprinamos žiūrovų salės sienos, taigi ant jų pakabintos atraminės kolonos fragmentas, bei trečiasis – dabartinis. 84

Ardomos Didžiosios scenos grindys ir ratas.

Statybos vadovas Antanas Venskaitis

Statybinė technika pastato viduje.

Montuojamas Didžiosios scenos ratas.

Didžiosios scenos bokštas keliamas į projektinį 25 metrų aukštį.

Modernios scenos technologijos – viena pagrindinių šiuolaikinio teatro įrangos dalių. Kuo kokybiškesni ir įvairesni technologiniai scenos įrenginiai, tuo didesnės scenografijos sprendimų galimybės atsiveria kūrėjams. Svarbų vaidmenį rekonstruojant Nacionalinį Kauno dramos teatrą atliko UAB „Audiotonas“, kurios darbuotojai jau turėjo darbo teatre patirties, įgytos rekonstruojant Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scenos technologijas bei įrengiant Vilniaus mažojo teatro scenos technologijų kompleksą. Nacionaliniame Kauno dramos teatre ne tik seni įrenginiai buvo keičiami naujais, bet ir dekoracijų mechanizmų sistema projektuota iš esmės keičiant pastato konstrukciją. Prieš įrengiant modernias scenos technologijas reikėjo suprojektuoti naujas scenos bokšto stogo ir techninio aukšto konstrukcijas, sustiprinti pastato sienas ir pritaikyti jas didelėms apkrovoms. Taigi kompaktiškoje erdvėje teko sutalpinti ne tik modernią įrangą, bet ir įrengti kitas sistemas – vėdinimo, priešgaisrinę, dūmų šalinimo. Todėl UAB „Audiotonas“ nuolat bendradarbiavo su kitais projekto dalyviais – užsakovu, architektu, statybininkais, įrangos gamintojais. rANGOVAS

Audiotonas

Rengiant Kauno dramos teatro rekonstrukcijos projektą buvo naudotasi ir užsienio įmonių patirtimi. Rekonstrukcijos metu UAB „Audiotonas“ darbuotojai, norėdami susipažinti su atliktais arba vykdomais darbais, aplankė ne vieną specializuotą parodą, bendravo su daugeliu žinomų scenos technologijų gamintojų, lankėsi įvairiuose Europos teatruose. Gautos žinios buvo pritaikytos Lietuvoje. UAB „Audiotonas“ atliko daugelį technologinių sistemų montavimo darbų. Įmonės direktorius Robertas Lučinskas ir projekto dalies vadovas Česlovas Čepkauskas nuolat bendradarbiavo su teatro, kitų darbus vykdžiusių įmonių darbuotojais ir siūlė optimaliausius sprendimus, susijusius su scenos įranga. 2007 metais, pradėjus scenos technologijų rekonstrukciją, pirmiausia buvo sumontuota garso ir meninio apšvietimo įranga naujai pastatytoje Mažojoje salėje. Vėliau garso ir meninio apšvietimo sistemos montuotos Didžiojoje repeticijų ir Rūtos salėse. 2010-aisiais pradėti dvejus metus trukę Didžiosios scenos technologijų montavimo darbai. Iki 2012 m. visiškai atnaujintos šios

Rankiniai dekoracijų keltuvai prieš rekonstrukciją.

scenos technologijos – sumontuoti viršutinės ir apatinės scenos mechanizmai, modernios meninio apšvietimo ir garso sistemos, vaizdo transliavimo įrenginiai ir kitos technologijos. Rekonstrukcijos metu įrengiant šiuolaikinę viršutinę mechaniką, Didžiosios scenos techniniame aukšte sumontuoti 44 dekoracijų keltuvai. Kiekvienas jų dideliu greičiu gali kelti iki 500 kg svorio dekoracijas. Lietuvoje šie keltuvai – unikalūs. Šiuo metu tai vieninteliai dekoracijų kėlimo mechanizmai, kurių greitis siekia 1,8 m/s. Veikia itin tyliai ir tiksliai. UAB „Audiotonas“ teatro pastate įrengė ir informacinių pranešimų bei transliacijos sistemą. Viena iš sistemos funkcijų – kilus gaisrui apie pavojų pranešti visame teatro pastate. Kita sistemos dalis naudojama transliacijoms iš scenos į tarnybines patalpas. Scenoje sumontuotas mikrofonas, o per grimo kambariuose esančias garso kolonėles aktoriai gali nuolat girdėti, kas vyksta scenoje. ES Struktūrinių fondų parama Pokriziniame valstybės biudžete labai trūko lėšų moderniai scenos įrangai įsigyti, todėl Kauno dramos teatro vadovybė kreipėsi paramos į Europos

Motorizuoti dekoracijų keltuvai po rekonstrukcijos.

Dekoracijų keltuvų mašinų skyrius.

Sąjungos Struktūrinius fondus. 2011 metais buvo parengtas teatro kompleksiško pritaikymo kultūrinio turizmo reikmėms projektas.1 Turizmas Lietuvoje yra viena iš prioritetinių plėtros krypčių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programoje numatyta skatinti atvykstamąjį ir vietos turizmą, remti ir koordinuoti pastangas kurti šiuolaikinę, pasaulio ir Europos kokybinius reikalavimus atitinkančią turizmo infrastruktūrą, leidžiančią kurti ir pateikti tarptautinei turizmo rinkai kokybiškus, konkurencingus objektus, užtikrinančius nuolatinį vietinių ir atvykstančių turistų srautų didėjimą. Teatras neabejotinai yra neatsiejama kultūrinio ir dalykinio turizmo dalis, o teatrų veiklos produktai – puiki priemonė populiarinti renginių turizmą Lietuvoje ir pritraukti daugiau menu besidominčių turistų. Numatoma, kad šiuolaikiškai atnaujinus scenos technologijas, 500 vietų talpinanti Didžioji salė sulauks didesnio žiūrovų srauto iš Lietuvos bei užsienio, atsiras galimybė rodyti ir techniškai sudėtingus naujus užsienio šalių spektaklius. 1 Investicijų projektas parengtas pretendavimui į ES Struktūrinių fondų paramą pagal priemonę VP3-1.3ŪM-02-V „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“.

Didžiosios scenos įrenginių operatoriai: Tomas Kalinauskas, Edvinas Vadoklis ir Vytautas Damarackas po firmos Trekwerk (Olandija) surengtos atestacijos.

Orkestro duobės platformų spiroliftų mechanizmai.

Būtinybė atgaivinti seniausią Lietuvoje, į Kultūros vertybių registrą įtrauktą dramos teatrą atitinkamai įvertinta – Kauno dramos teatrui buvo suteiktas 5 mln. litų finansavimas šiuolaikiškai Didžiosios scenos įrangai įsigyti. Skirta ES Struktūrinių fondų parama suteikė galimybę teatrui visavertiškai konkuruoti Europos meno rinkoje, sukurti naujausius technologinius vakarietiškus standartus atitinkančią Didžiosios scenos erdvę. Beveik trejus metus trukusiam projektui vadovavo nepaprastai kompetentingas, visą teatro rekonstrukcijos eigą koordinavęs Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojas Valius Kriščiūnas, o projektas sėkmingai baigtas įgyvendinti 2014 metų birželio mėnesį.

Scenos rato mechanizmai poscenio erdvėje.

Projekto, finansuojamo iš Europos Sąjungos Struktūrinių lėšų, rangovu pasirinkta aukšta kokybe scenos technologijų įrengimo srityje pasižyminti įmonė „Audiotonas“, kuri pasiūlė moderniausią scenos įrangą už mažiausią įmanomą kainą. Teatro scenoje įrengta moderni Olandijos firmos Trekwerk sistema, kuri atitinka aukščiausius Europos kokybės ir saugumo standartus. Scenos grindyse sumontuotas motorizuotas dviejų dalių sukamas ratas. Jį sudaro 11 m skersmens išorinis žiedas ir 8 m skersmens vidinis ratas, kurie gali suktis skirtingais greičiais ir kryptimis. Priekinėje scenos dalyje – trys nepriklausomai judančios orkestro duobės platformos bei atskirai mechanizuotas barjeras, kuris atskiria 89

orkestro duobę nuo žiūrovų salės. Šie įrenginiai leidžia įgyvendinti įvairius scenografijos sumanymus. Visi dekoracijų keltuvai ir scenos grindų mechanizmai valdomi kompiuterine sistema. Operatoriai interaktyviai valdomais pultais, naudodamiesi lietimui jautriais ekranais, gali iš anksto suprogramuoti spektaklių scenografiją, milimetrų tikslumu nustatyti dekoracijų padėtis, pasikeitimo tvarką ir iš vienos vietos kontroliuoti scenos mechanizmus. Didžiojoje teatro scenoje sumontuota Anglijos firmos Martin Audio akustinė sistema. Ant grindų įrengta WS2A žemo dažnio akustinė sistema. Virš scenos sumontuoti du „line array“ tipo komplektai ir akustinė sistema garsui, sklindančiam tarsi iš dangaus. Scenos įgarsinimui panaudotos dar šešios akustinės sistemos: dvi mobilios WT2 scenos priekyje, dvi akustinės sistemos F10 šonuose ir dvi F12 scenos gale. Tad spektaklių bei koncertų metu gali būti pristatomos aukštos kokybės garso programos. Visoje scenos ir žiūrovų salės erdvėje įrengta daugiakanalė sistema. Pagalbinės akustinės sistemos sumontuotos ant salės sienų ir net didžiajame šviestuve. Tai suteikia galimybę sukurti erdvinius garso efektus. Scenos meninio apšvietimo sistemoje panaudoti pažangiausių, gerai žinomų gamintojų įrenginiai – Robert Juliat (Prancūzija) teatro prožektoriai, Clay Paky (Italija) daugiafunkciai inteligentiniai šviestuvai, Izraelio firmos Compulite kompiuterizuoti apšvietimo valdymo pultai bei galios reguliatoriai, Australijos firmos Enttec speciali kompiuterinė tinklo valdymo sistema ir kita įvairių pasaulio šalių gamintojų įranga bei priedai. Dauguma prožektorių grupėmis sumontuoti scenoje bei žiūrovų salėje. Kita dalis prožektorių naudojami mobiliai, prijungiant įvairiose vietose, pavyzdžiui, ant žiūrovų salės balkono vamzdžio, salės tilte, scenos grindyse. Tai leidžia išpildyti įvairius meninio scenos apšvietimo sumanymus. Jau daugybę metų šiuolaikinis teatras spektaklių metu neapsieina be įvairių vaizdo projekcijų. Iki šiol Nacionalinis Kauno dramos teatras neturėjo 90

Nuleista orkestro duobė.

UAB „Audiotonas“ projekto dalies vadovas Česlovas Čepkauskas prie įrenginių.

Vyr. teatro šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas prie modernaus šviesos aparatinės pulto.

pakankamai įrangos, leidžiančios pasiekti aukštą vaizdo kokybę, per visą scenos veidrodį išdidinti įvairius vaizdus. Rekonstrukcijos metu teatro scenoje sumontuotas didelės raiškos vaizdo projektorius NEC PH1000U (Japonija) ir du mažesni projektoriai. Taip pat įsigytas 16 m pločio ekranas. Naudojant plataus kampo ir reguliuojamo židinio nuotolio objektyvus bei pasitelkus naujausias multimedijos technologijas, projektoriai atvėrė iki tol teatre nebuvusias šiuolaikinės scenografijos galimybes. Šiuo metu beveik visuose teatro spektakliuose naudojamos vaizdo projekcijos, kurios scenoje padeda sukurti įvairius efektus. Įdiegus naujas technologijas, pakito teatro techninės dalies darbuotojų pareigų specifika. Anksčiau rankomis valdytus mechanizmus pakeitė kompiuterizuotos sistemos. Tai didžiulis postūmis modernizuojant teatro sceną. Apmokyti specialistai operatoriai iš vienos darbo vietos valdo visus scenos mechanizmus. Šiuo metu Nacionaliniame Kauno dramos teatre naudojamos technologijos leidžia čia dirbantiems režisieriams bei scenografams įgyvendinti sumanymus, kuriuos ilgą laiką varžė techninės galimybės. Svarbus ir dar vienas naujų scenos technologijų aspektas – sudėtingesnės scenografijos spektaklius teatre gali rodyti ir kitų Europos bei pasaulio šalių trupės. Iki šiol dėl senos techninės scenos įrangos bei jos stygiaus tokios galimybės buvo ribotos. Taigi ne tik palengvėjo darbai ir atsivėrė naujos perspektyvos, bet ir iškilo iššūkis teatre dirbantiems kūrėjams – kuo išradingiau, patraukliau panaudoti turimą įrangą.

Vyr. garso operatorius Arnoldas Akelaitis prie skaitmeninės garso valdymo įrangos.

Garso stiprintuvų spintos.

Pradėjus Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, iškilo būtinybė atnaujinti pastato inžinerinius įrenginius bei kitas sistemas. Įmonė „Veda“ teatre atliko vidaus vandentiekio, nuotekų, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų montavimo darbus. Daugiau nei 20 metų darbo patirtį turinčios įmonės kvalifikuoti specialistai savo patirtį bei žinias pritaikė atlikdami Europos Sąjungos standartus atitinkančius darbus. Įmonės direktorius Raimundas Mockevičius bei direktorius gamybai Raimundas Balinskas nuolat domėjosi užsakovo poreikiais ir siūlė kiekvienam atvejui tinkamiausius sprendimus. Darbų įgyvendinimu rūpinosi projekto dalies vadovas Darius Navasaitis.

rANGOVAS

Veda

Teatras – išskirtinės paskirties statinys. Įrenginėjant vėdinimo, oro kondicionavimo sistemas kilo specialių, šiam pastatui būdingų reikalavimų. Visų pirma, spektaklio metu neturi girdėtis jokio pašalinio triukšmo. Todėl sistemos privalo veikti itin tyliai. Kad salėje sėdintys žiūrovai jaustųsi komfortabiliai, svarbu palaikyti optimalią salės temperatūrą ir vėdinimą. Įrengta nauja, už tradicines gerokai pranašesnė vėdinimo sistema. Paprastai oras į patalpą tiekiamas ortakiais, per sienose esančias groteles. Tačiau dramos teatro žiūrovų salėje tokių grotelių sienose reikėtų įrengti labai daug, o dėl intensyvaus oro tiekimo kiltų triukšmas, trukdantis žiūrėti spektaklį. Taip pat šalia tokių grotelių stovintys ar sėdintys žiūrovai nuolat jaustų pučiantį vėjelį. Todėl 2010 m. pradėjus Didžiosios scenos ir žiūrovų salės rekonstrukcijos darbus po grindimis buvo įrengti požeminiai vėdinimo kanalai. Kiek vėliau sumontuoti vėdinimo agregatai. Šiuo metu didelis oro kiekis patenka į rūsį, esantį po sale. Jis paskirstomas ir vienodu slėgiu tiekiamas per 180 grotelių, įmontuotų žiūrovų kėdžių kojose. Oras paskirstomas taip tolygiai, kad žiūrovai nejaučia jokio diskomforto. Be to, procesas nekelia jokio triukšmo. Teatre įrengta 16 rekuperacinių sistemų, kurios iš patalpų šalina užterštą, o vidun tiekia šviežią ir švarų orą. Žiemos metu rekuperatoriuje oras pašildomas, o esant aukštai oro temperatūrai lauke, naudojama šaldymo mašina,

Vėdinimo ir kondicionavimo įranga virš Mažosios scenos prieigų.

Vėdinimo ir rekuperacijos įrenginiai, skirti Didžiajai scenai.

Gaisrų gesinimo stotis.

Dūmų šalinimo ventiliatoriai.

kuria į vėdinimo agregatus patenka jau atvėsintas oras. Ši mašina įrengta ant teatro pastato stogo. Patalpų vėdinimas valdomas BMS sistema. Oro kiekis, temperatūra, slėgis nustatomi nuotoliniu būdu, naudojant kompiuterinę programą. Kai kurioje nors teatro patalpoje reikalinga tam tikra oro temperatūra, pakanka nustatyti norimą režimą ir nurodytu metu į patalpas tiekiamas reikiamos šilumos oras. Tokia valdymo sistema ne tik padeda palaikyti optimalią vidaus erdvių temperatūrą, bet ir mažina elektros energijos sąnaudas, o kartu ir teatro patiriamas išlaidas. Pavyzdžiui, jei spektaklis vyksta 18 val., visos vėdinimo sistemos teatro salėje įjungiamos iki jo likus maždaug pusantros valandos. Nustatytos temperatūros oras į salę tiekiamas, kol vyksta spektaklis. Tad renginio metu žiūrovai jaučiasi maloniai ir komfortabiliai. O spektakliui pasibaigus, kai patalpos nebeeksploatuojamos, sistemos vėl išjungiamos. Šiuo metu teatre įrengta šiuolaikiška dvivamzdė kolektorinė šildymo sistema. Sistemos valdymui naudojami termostatiniai ventiliai, kuriais nustatoma ir palaikoma norima patalpos temperatūra. Ateityje toks pat kaip vėdinimo valdymas numatytas ir šildymo sistemai. Pavyzdžiui, lauke atšalus orui, atvėsusių patalpų temperatūros režimus būtų galima reguliuoti BMS sistema. Spektaklių metu teatro salėje telpa apie 500 žmonių. Kaip ir visuose panašios paskirties pastatuose, čia turi būti užtikrintas ypatingas saugumas nelaimės atveju. Todėl teatre sumontuotos modernios gaisro gesinimo ir dūmų šalinimo sistemos. Kilus gaisrui suveiktų dūminė signalizacija ir automatiškai įsijungtų gesinimo sistemos. Teatro patalpose įrengtos sprinklerinė bei drenčerinė vandens gesinimo sistemos. Jomis vanduo būtų švirkščiamas į gaisro židinį ir visą numatytą plotą, aušinami įvairūs įrenginiai, stabdomas ugnies plitimas. Ne mažiau svarbi ir dūmų šalinimo sistema. Kad gaisro metu nekiltų panika, žiūrovai matytų išėjimą ir galėtų saugiai evakuotis iš pastato, visose žiūrovams skirtose erdvėse įrengtos automatinės

dūmų šalinimo sistemos. Pavyzdžiui, virš Didžiosios scenos žiūrovų salės sumontuoti automatiškai atsidarantys liukai ir ventiliatoriai, kurie ištraukia patalpoje susikaupusius dūmus. Rekonstrukcijos metu teatre įrengta patogi dekoracijų apipavidalinimo patalpa, kurioje sumontuota ištraukiamoji ventiliacija. Tad prireikus nudažyti kokį nors dekoracijų elementą, efektyviai, koncentruotai ištraukiamas oras su kenksmingomis medžiagomis, nesijaučia dažų kvapo. Keičiant kai kurias pastato patalpų funkcijas, prireikė įrengti naujus sanitarinius mazgus. „Veda“ įrengė vandentiekio bei nuotekų šalinimo įrangą, tinkamą teatro kavinei, naujiems tualetams rūsyje. Pastato rekonstrukcijos metu teatro darbas taip pat nesustojo. Nuolat vykdavo repeticijos, kurių metu teatre būtina tyla, salės būdavo rengiamos spektakliams. Tad atliekant įvairius montavimo darbus „Vedos“ darbuotojams tekdavo prisiderinti ir prie teatralų grafiko. Tačiau nuolat bendradarbiaujat įmonės bei teatro darbuotojams, didesnių sunkumų nekilo. Montuojant įvairią įrangą, sprendimai derinti su architektu Algimantu Kanču. Iššūkiu tapo didelių gabaritų vėdinimo sistemos ortakių įrengimas išlaikant estetišką teatro patalpų vaizdą. Šiuo metu ortakiai išradingai paslėpti pritaikius įvairius architektūrinius sprendimus bei detales. Funkcionali vėdinimo sistema ir nesudarkytos teatro patalpos – bendras „Vedos“ darbuotojų ir architekto darbo rezultatas. 2010 m. teatro pastatas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Rekonstrukcijos darbai vykdyti atsižvelgiant į kultūros paveldo apsaugos reikalavimus. Įrengiant šildymo, vėdinimo sistemas, reikėjo išsaugoti žiūrovų salėje esančias žalvarines šildymo prietaisų uždengimo groteles. Nors didžioji dalis teatro šildymo, vėdinimo, santechnikos darbų jau atlikta, tačiau siekiant užtikrinti įrangos tiekėjų techninius reikalavimus, dar liko įrengti serverinių patalpų kondicionavimo sistemą. Taip pat – sumontuoti trūkstamas dūmų šalinimo sistemas evakuacinėse laiptinėse ir išėjimuose, pabaigti vidaus inžinerinių tinklų tvarkymo darbus. 99

Lauko ir vidaus elektros tinklų modernizavimo darbus Kauno nacionaliniame dramos teatre atliko šioje srityje didelę patirtį turinti ir aukšta darbų kokybe pasižyminti 2014 m. Lietuvos elektros instaliavimo meistrų čempionato laureatė bendrovė ,,Eltecha”. Atlikti darbai atitinka visus šiuolaikinei elektros instaliacijai keliamus reikalavimus ir patenkina po teatro modernizavo padidėjusį elektros energijos poreikį.

rANGOVAS

Eltecha

Teatras, būdamas ypatingos paskirties pastatu, kelia specifinius reikalavimus elektros instaliacijos sprendimams: užtemdytoje salėje žiūrovų dėmesio negali blaškyti evakuaciniai šviestuvai. Taip pat teatre reikalingas specifinis orientacinės šviesos takas aktoriams, kuris matomas tik jiems ir padeda saugiai orientuotis aplinkoje. Siekiant įgyvendinti šį sprendimą, sistema buvo atvežta iš Didžiosios Britanijos. Pasak „Eltechos“ vykdomojo direktoriaus Žydrūno Linkevičiaus, šios sistemos montavimas įmonei buvo nauja patirtis ir tikras iššūkis. Vis dėlto profesionalūs meistrai šiuos švietuvus įdiegė taip, kad būtų galima dimeriuoti, juos dar patobulino, tad nuo šiol „Eltechos“ meistrai ir patys tokias sistemas drąsiai galės projektuoti. Be specialaus, itin svarbus ir interjero apšvietimas, kuris dėl pastato projekto specifiškumo čia daugiausia dirbtinis. Tad apšvietimo sprendimai tapo svariu išraiškos elementu kuriant reprezentacinių Kauno nacionalinio dramos teatro interjerų meninį vaizdą bei atmosferą. ,,Eltecha” prisidėjo prie daugelio ,,Kančo studijos” architektų sumanymų įgyvendinimo. Novatoriški architektų užmojai, kaip antai, šviečiančios vitražinės lubos, lėmė nelengvą jų techninį išpildymą. Tuo metu dar nebuvo naudojamas modernus LED apšvietimas, todėl vitražinėms luboms, kad jos šviestų tolygiai, buvo panaudotos paprasčiausios liuminescencinės lempos. Vis dėlto su šiuo uždaviniu ,,Eltechos” specialistai susidorojo puikiai ir šiandien turbūt net reikliausias teatro lankytojas neturėtų nusiskundimų dėl vitražinių lubų apšvietimo. Vėlesniame teatro rekonstrukcijos etape panaudoti ir šiuolaikiniai LED šviestuvai. Jie įrengti paslėptame

100

UAB „Eltecha“ vykdantysis direktorius Žydrūnas Linkevičius testuoja įvadinės elektros skydinės įrangą.

Didžiosios salės lubų ažūrinių gipsatūros elementų ir didžiojo sietyno kontūrų LED apšvietimas.

101

lubų apšvietime daugelyje koridorių, gamybiniame korpuse, tarnybinėse patalpose. „Eltechos“ skaičiavimais, teatre panaudota daugiau kaip du tūkstančiai skirtingų šviestuvų. Be naujųjų apšvietimo sprendimų, teatrui itin reikšmingi į Kultūros paveldo registrą įtraukti XX a. šeštajame dešimtmetyje kurti Didžiosios žiūrovų salės ir fojė šviestuvai. Jų restauravimu pasirūpino ,,Eltecha”, suradusi patikimus ir profesionalius restauratorius. Sudėtingi apšvietimo sprendimai ir erdvios patalpos dažnai lemia nelengvą šviestuvų eksploatavimą. Siekdami to išvengti „Eltechos“ meistrai įrengė šviestuvų nuleidimo mechanizmus, taip pat ten, kur eksploatacija būtų itin sudėtinga, sumontavo ilgiausiai veikiančias (50 tūkst. val.) elektros lemputes. Tad teatro darbuotojams lieka tik nesudėtingos eksploatacijos reikalaujančių įrenginių priežiūra. ,,Eltechos“ darbuotojai įsiklausė ir į kitus teatralų poreikius, neužmiršdami geriausius sprendimus pritaikyti ir teatro darbuotojų patalpoms. Užsitęsusi rekonstrukcija turėjo ir teigiamą pusę – tobulėjant technologijoms, kur tik įmanoma, buvo pritaikomi novatoriškesni ir koreguojami nepasiteisinę sprendimai. Ateityje numatytas kiemelio ir fasado iš Laisvės alėjos pusės apšvietimas.

Žiūrovams skirtų erdvių LED laiptų apšvietimas.

102

Vykdant Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, pastatą siekta inžineriškai atnaujinti, padaryti jį saugų ir patikimą čia dirbančiam personalui bei spektaklius lankančiai publikai – tuo tikslu įdiegtos šiuolaikiškos, kompleksinės apsaugos sistemos. Šiuos sprendimus įgyvendino UAB ,,Mikrovisata“, teatre suprojektavusi ir pagal Lietuvoje galiojančias reglamentuotas normas įrengusi techniniu požiūriu modernią bei funkcionalią silpnų srovių sistemą. Pasak „Mikrovisatos“ vadovo Gintauto Liuberskio, didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrė dirbdami teatre, buvo tai, jog objektas funkcionavo visos rekonstrukcijos metu: kadangi sistemos yra vientisos, visą technologinę eigą teko suskaldyti taip, kad ir sistemos dalimis galėtų maksimaliai funcionuoti, ir teatras galėtų dirbti. Su šiuo nelengvu iššūkiu patyrę meistrai puikiai susidorojo ir ,,Mikrovisatos“ dėka teatras turi šiuolaikinius standartus atitinkančią apsaugos signalizaciją, įeigos kontrolę, vaizdo stebėjimo sistemą, kompiuterių, telefonų, televizijos tinklus, gaisro signalizaciją, automatines gaisro gesinimo ir dūmų šalinimo sistemas. rANGOVAS

Mikrovisata

Šiandien svarbūs objektai neapsieina be apsaugos nuo įsilaužimų ir kitų savavališkų patekimų į teritoriją, todėl teatre sumontuota patikima Samsung firmos vaizdo stebėjimo sistema, optimaliai užtikrinanti aplinkos teritorijos stebėjimą, bei apsaugos signalizacija su periferiniais judesio ir magnetiniais jutikliais. Siekdama dar efektyvesnio pastato saugumo ,,Mikrovisata“ teatre sumontavo ir įdiegė Roger firmos kontrolės sistemą, susidedančią iš kontrolės skaitytuvų, programinės įrangos monitoringo ir programavimo. Teatre, kaip žmonių susibūrimo vietoje, būtina efektyvi priešgaisrinė signalizacija, kuri suteiktų galimybę kuo anksčiau aptikti gaisro židinį ir padėtų išvengti nereikalingos žmonių panikos, jei mechanizmas suveiktų atsitiktinai. Todėl Nacionaliniame Kauno dramos teatre sumontuota adresinė Aritech priešgaisrinė sistema su monitoringo programine įranga, kuri leidžia budinčiam personalui monitoriaus ekrane stebėti realią padėtį pastate ir kuo anksčiau nustatyti tikslią gaisro židinio vietą bei dėl laiko užlaikymo funkcijos patikrinti, ar pavojus realus. 103

Kompiuterizuota gaisro aptikimo, jo lokalizavimo, įėjimo kontrolės bei vaizdo stebėjimo darbo vieta.

Gaisro atveju teatre sumontuota gan sudėtinga automatinė gaisro gesinimo sistema vandeniu, užtikrinanti operatyvų gaisro židinio neutralizavimą padarant kuo mažesnę žalą. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kaip kultūros paveldo objekte, įprastomis priemonėmis išpildyti visus priešgaisrinius reikalavimus nėra įmanoma, kadangi tektų imtis papildomos intervencijos, kuri pakenktų saugotinoms vertybėms, todėl siekiant užtikrinti priešgaisrinę saugą imtasi nestandartinių sprendimų. Šalia esančios 104

sprinklerinės gesinimo sistemos, kai vanduo išpurškiamas purkštuvais su specialiu temperatūriniu užraktu, buvo panaudota ir drenčerinė gesinimo sistema vandeniu, skirta atvirais purkštuvais išpurkšti didelį vandens kiekį ir ataušinti sprogti galinčius įrenginius. Siekiant išsaugoti autentiką, ne mažiau komplikuotas buvo ir automatinės dūmų šalinimo sistemos įrengimas, kur teko panaudoti daugiau ugnies vožtuvų.

Vykdant Kauno dramos teatro rekonstrukcijos darbus, visi lauko inžineriniai tinklai buvo pakeisti naujais. Darbus atliko Antano Lauraičio vadovaujama įmonė „Larinda“, kuri jau keliolika metų specializuojasi šioje srityje. Vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų vamzdyno keitimo darbai vykdyti keliais etapais nuo 2007 iki 2011 metų, o bendra darbų trukmė sudarė apie 8–10 mėnesių. Inžinerinių tinklų atnaujinimo užduotis nebuvo lengva, nes kasimo darbus teko vykdyti seniai urbanizuotame miesto centre, kur ankšta ir gausu požeminių komunikacijų. Norint nutiesti naujus kolektorius ir vamzdžius, darbus teko derinti ir su aplinkinių Laisvės alėjos namų gyventojais bei savininkais, per kurių kiemus turėjo driektis suprojektuoti naujieji inžineriniai tinklai. Ieškant bendro sutarimo, buvo surengti keli darbų vykdymo aptarimai, kuriuose dalyvavo teatro vadovai, seniūnijos atstovai ir statybininkai. Radus visiems priimtiną sprendimą, darbai sėkmingai atlikti. rANGOVAS

Larinda

Rekonstrukcijos metu senieji buitinių ir lietaus nuotekų kolektoriai buvo išmontuoti, pakeisti naujais ir prijungti prie bendro kolektoriaus, einančio po Laisvės alėja. Taip pat buvo nutiesti lauko vandentiekio įvadai (d-110 mm) iš Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės bei dvi priešgaisrinio vandentiekio linijos (d-250 mm) iš Maironio gatvės. Kadangi dauguma komunikacijų buvo tiesiamos po eksploatuojamų gyvenamųjų namų pamatais, darbai vykdyti betranšėjiniu būdu. Betranšėjai klojiniai – tai viena progresyviausių pastarųjų dešimtmečių inžinerinių tinklų statybos technologijų, leidžianti tiesti klojinius po jau esančiais pastatais, neatveriant atvirų ertmių iš išorės. Tokie darbai yra ypač sudėtingi dėl ankštų darbo sąlygų ir sunkiai likviduojamų padarinių nesėkmės atveju, tačiau šiuo atveju viskas pavyko sklandžiai. Po rekonstrukcijos atsirado ir naujų, šiuolaikiškų nuotekų surinkimo įrenginių: sumontuota buities nuotekų siurblinė, riebalų gaudyklė ir įrengta mažoji lietaus vandens siurblinė prie dekoracijų saugojimo patalpų. Kadangi pagal pastato rekonstrukcijos projektą pagrindinius 105

žiūrovų tualetus perkėlus į rūsį, kuris papildomai dar buvo įgilintas, jie atsidūrė žemiau miesto kanalizacijos lygio, atsirado būtinybė įrengti nuotekų siurblinę. Net šešių metrų gylyje arti pastato įrengtos siurblinės montavimo darbai buvo itin problemiški dėl čia esančio smėlio grunto, todėl teko naudoti grunto išramstymo klojinius ir apsauginius žiedus. 106

Klojamas priešgaisrinio vandentiekio įvadas iš Laisvės alėjos.

TEATRAS DĖKOJA

107

„Džiaugiuosi, kad taip puikiai pavyko atkurti Nacionalinio, tikrąja šio titulo prasme, Kauno dramos teatro sceną. Grįždamas į šią magišką erdvę su naujai išgyventu spektakliu „Barbora Radvilaitė“, turiu vilčių, kad jis nenuvils nei senojo spektaklio liudininkų, nei naujų šio teatro gerbėjų.“ Režisierius Jonas Jurašas „Labiausiai džiugina atsiradusios naujos vaidybinės aikštelės, repeticijų salė ir naujai atgimusi Didžioji scena. Kūrėjams atsirado nepalyginamai daugiau galimybių. Širdis džiaugiasi matant atsinaujinusį teatrą.“ Aktorė Daiva Stubraitė

KŪRĖJAI apie renovuotą teatro erdvę

„Rekonstruota scena režisieriams atveria didžiules galimybes sukurti iliuziją ir reikiamą spektaklio atmosferą. Vis dėlto vien technika gali žavėti kokias 5–10 minučių, o paskui reikalingas aktorius.“ Aktorius Liubomiras Laucevičius „Esu laiminga sugrįžusi į Didžiąją senąją – naująją sceną po ilgai trukusios rekonstrukcijos. Smagu ir dėl jaunųjų teatro kolegų, kurie atėjo pas mus, kai jau buvo pradėti remonto darbai, ir kuriems ilgus metus teko vaidinti tik mažose teatro scenose. Dabar jie jaučia visavertį kūrybos procesą.“ Aktorė Jūratė Onaitytė „Modernizuota Didžioji scena atvėrė daug techninių galimybių. Džiugu, kad pavyko išsaugoti scenos akustiką, kuri dabar netgi geresnė. Žiūrovų patogumui, balkone būtų galima įrengti prezidentinę ložę☺.“ Aktorius Dainius Svobonas „Didžiojoje scenoje atsirado daug techninių galimybių ir dėl to labai džiaugiuosi. Mūsų visuomenė naudojasi visomis išmaniosiomis technologijomis, kodėl turėtų atsilikti teatras? Žiūrovams tai suteiks dar didesnių įspūdžių.“ Režisierius Artūras Areima

108

„Kai pirmą kartą savo būsimo mokytojo V. Šinkariuko atvestas stovėjau Kauno teatro scenoje, žiūrėjau į salės tamsą, uodžiau nenusakomą seno teatro kvapą ir galvojau: kokie laimingi tie, kurie čia surado savo vietą... Kai teatro stogas kilnojosi nuo rekonstrukcijos triukšmo, svarsčiau, ar teatro dvasia pasilieka čia, ar iškeliauja kartu su statybiniu laužu... Dabar, kai iš grimo kambario leidžiuosi žemyn į sceną, vis dar pasidžiaugiu, kad tai vyksta seniausiame naujausiame Lietuvos teatre...“ Aktorius Sigitas Šidlauskas

„Kūryba man visada asocijavosi su laisve. Laisvės pojūtį suteikia scenos kūrybinė aura, atmosfera, kurią per visą scenos gyvavimą kūrė ir puoselėjo čia kūrę žmonės. Aš ją tikrai jaučiu, kaip ir scenos kvapą, kuris po remonto išliko toks pat, kokį prisimenu iki jo. Labai džiugu, kad Didžioji scena tik pakeitė rūbą, bet išliko tokia pat mylinti kūrėjus.“ Aktorius Saulius Čiučelis

V. Bartulis PAMOKSLAS ŽUVIMS (rež. V. Bartulis), 2011 m.

Y. Mishima MARKIZĖ DE SAD (rež. A. Areima), 2011 m.

109

110

Pagal Jez Butterworth JERUZALĖ (rež. R. Atkočiūnas), 2013 m.

Pagal Friedrich von Schiller PLĖŠIKAI (rež. A. Areima), 2012 m.

J. Tumas- Vaižgantas ŽEMĖS AR MOTERS (rež. T. Erbrėderis), 2012 m.

I. Turgenev MĖNUO KAIME (rež. V. Tertelis), 2013 m.

J. Patrick MŪSŲ BRANGIOJI PAMELA (rež. A. Latėnas), 2013 m.

A. Čechov VYŠNIŲ SODAS (rež. A. Areima), 2013 m.

A. Jankevičius GENTIS (rež. A. Jankevičius), 2014 m.

A. Areima, L. Udrienė KARTU (rež. A. Areima), 2014 m.

111

UDK 725(474.5)(091) Na-15 NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA / Sud. Egidijus Stancikas – Kaunas: Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2014.–112 p. Knygoje apžvelgiama Nacionalinio Kauno dramos teatro pastato rekonstrukcijos istorija, prasidėjusi 2005 metais. Tai pirmoji tokios apimties teatro rekonstrukcija Lietuvos istorijoje. Knygoje apžvelgiama profesionalių architektūrologų, kultūros paveldo specialistų, prie teatro rekonstrukcijos prisidėjusių specialistų indėlis. Pastato rekonstrukcijos laikotarpis ir rezultatai iliustruojami nuotraukomis, brėžiniais ir kūrėjų refleksijomis.

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA 2005–2013 Sudarytojas Egidijus Stancikas Tekstų autoriai: Elvyra Markevičiūtė, Jolita Kančienė, Renata Kilinskaitė, Asta Raškevičiūtė, Aistė Dičkalnytė Kalbos redaktorė Renata Buinickienė Dizaineris Darius Petreikis Leidinyje panaudotos Donato Stankevičiaus, Dmitrijaus Matvejevo, Giedriaus Bunevičiaus, Rūtos Taraškevičiūtės, Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio, Stasio Paškevičiaus, Donato Medzevičiaus, NKDT archyvo ir rangovų nuotraukos. Išleido Nacionalinis Kauno dramos teatras Laisvės al. 71, LT-44304 Kaunas Tel. 8-37 22 41 98, faks. 8-37 20 76 93 El. paštas: info@dramosteatras.lt www.dramosteatras.lt Maketavo kūrybinė grupė „Mamaika“ www.mamaika.lt Spausdino UDLAB „Kopa“ www.kopa.lt ISBN 978-609-95247-3-3

112

ISBN 978-609-95247-3-3

114