Issuu on Google+

Efteling iliustr. iš Paul van Loon knygos „Raveleinas“, leidykla „Nieko rimto“ © Efteling

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti leidykloje „Nieko rimto“, renginių metu mokyklose ir prenumeruodami Lietuvos pašte.

2013 metų nr. 5 ir 6 prenumeratos kaina tik 10,46 Lt! Prenumeruokite iki rugpjūčio 22 d. internetu www.post.lt

„LAIMIUKO“ TURTAI: Beribė Marijos Gripe jūra, p. 3–5 Nijolės Kepenienės eilėraščiai, p. 6–8 Pasakaitė „Obuoliukas“, p. 9 Ištrauka iš knygos „Raveleinas“ „Regėjimas“, p. 10–13 Pasakų šalis Eftelinge, p. 14–15 Hobis – stalo žaidimų kūrimas, p. 16–17

„Laimiuko“ nr. 5 (49) bus platinamas nuo rugsėjo mėn.

Žaliosios paslaptys, p. 18

Šio nr. tekstų autoriai ir dailininkai: Danguolė Garnienė, Nijolė Kepenienė, Mindaugas Korsakas, Elena Launikonytė, Audronė Uzielaitė, Lina Eitmantytė-Valužienė Tekstų redaktorė Rasa Kašėtienė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Pristatymo renginių organizatorius Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184

Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 24–26

© „Laimiukas“, nr. 4(48), 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 269 66 84 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse

„Laimiuko“ draugai

Senovinis stalo žaidimas „Tigrai ir ožiai“, p. 22–23 Kodai ir slaptosios žinutės, p. 27–28 Klajūnų ženklai, p. 29 Senovinių stalo žaidimų atgimimas, p. 30–31 10 pagyrimų stalo žaidimams, p. 32 Stalo žaidimų grupės, p. 33 Hobis – karoliukų vėrimas, p. 34–35 Komiksas „Miego metas“, p. 36–39 Netikėti klausimai ir jų atsakymai, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Martos Žuravskajos iliustr. iš knygos „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“, leidykla „Nieko rimto“

Maria Gripe (Walter) – taip Švedijoje rašomi rašytojos vardas ir pavardė. Ji gimė 1923 metų birželį. Mirė 2007 metų balandį, palikusi mums knygų jūrą, o gal žodžių vandenyną. Neišsemiamos jų paslaptys...

Beribė Marijos Gripe jūra Skiriama rašytojos 90 metų jubiliejui

Kodėl mums rūpi nupiešti tai, kas atrodo gražu, nepakartojama, ypatinga? Kodėl gailimės, neužsirašę įdomios minties – nugirstos ar pačių sumanytos? Daugiau sužinai, giliau įžvelgi, matai, kas slypi po paviršium, šalia atsitiktinių dalykų. Atsiveria tai, ką šiaip paprasta, neatidžia akimi ne visada apčiuopi. Tampi tarsi įžvalgesnis, kai pieši ir aprašinėji. Taip kūrybos paslaptį knygoje ,,Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ aiškina rašytoja Marija Gripė. Ji – Maja Stina Valter – vaikystėje svajojo tapti kapitone. Plaukioti tolimomis jūromis ir vandenynais. Vadovauti laivo įgulai. Svajonė buvo tokia stipri, o kartu – ir tokia trapi, kad apie ją nė nebandė pasakoti. Neišsitarė nė artimiausiems. Jos gimtoji Švedijos Karalystė – jūrų ir uostų šalis; tose jūrose gausybė salų bei salelių. Kapitonai nėra retenybė. Tad ko baimintis? Ogi tik to, kad tais laikais merginos kapitonėmis netapdavo... Beje, ir dabar jų nėra daug.

Nijolė Kepenienė

VORIUKAS IR TV

8

Voriukas Uldis kybur vybur šlumšt šliūru šliūru niurkt kadyr kadyr liuokt liuokt šlept – ir kybo priešais televizoriaus ekraną žemyn galva. Tai gražu!.. Mirgu margu žmogeliai, žvėreliai irgi maži voriukai tik šoka... Žiūrėjo voriukas, stebėjos, spoksojo, spitrijo, spanges išvertęs, ir... sugedo akelės. Eis pas akelių mechaniką. Tas tik tuk tuk bum bum čirkšt girgžt trekšt – ir pataisys.

Leonardas Orlakas, Užvenčio Šatrijos Raganos gimn., 4 kl.

Obuoliukas Kartą ėjo kirminas Odis Podis. Jis turėjo šimtą kojų. Šimtakojis Odis labai mėgo obuolius. Šlept šlept šlept šlepsėjo jo kojos per žolę. Pagaliau prišlepsėjo gražią obelį, o ten aukštai ant šakų – obuoliai bimpt bimpt supasi. Žiūri Odis ir seilę varvina. Pamatė medyje vorą ir klausia: – Ei ei ei, voriuk, ar gali laiptelius numegzti? – Galiu, – atsakė voriukas ir čik čik čik numezgė laiptelius. Tais laiptukais trakšt trakšt ir užlipo Odis į obelį. Bet vėl nelaimė – vai vai vai – obuoliuko nepasiekia. Verkia Odis, o ašaros papt papt byra. Verkia ir girdi zzzzz – bitė Gitė atskrenda. – Bite, ar gali man nuskinti obuoliuką? – Pamėginsiu, – atsakė Gitė. Cvaktelėjo į obuoliuko kotelį, obuoliukas bumpt ir nukrito. Nusiminė bitė, kirminukas, voriukas ir pravirko. Ašarytės kapt kapt kapt rieda. Tuo metu takeliu ežiukas Spygliukas tipu tapu prie obels priėjo ir obuoliuką pamatė. Apkabino letenėlėmis obuoliuką ir draugus pašaukė: – Ei ei ei, leiskitės žemyn. Visi obuoliuką dalinsimės. Sukruto sujudo voriukas, kirminukas, bitutė. Švyst, šlept, zzzzz nuo medžio nusileido. Obuoliuką niam niam niam skaniai suvalgė ir linksmi kas sau išsiskirstė. Elenos Launikonytės iliustr.

9

Knygą iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius, iliustravo Efteling, išleido leidykla „Nieko rimto“, 2013. Knygos leidybą remia Nyderlandų literatūros fondas

„Kur varnai į raitelius mainos...“ Šiuos žodžius perskaito vyriausiasis Vaudenbergų šeimos sūnus Tomas ant keistų vienišų vartų miško glūdumoje. Skamba tarsi pranašystė. Iš tiesų – tai tiltas tarp dviejų pasaulių. Viename pavydima naujutėlaičio Range Roverio, per iPhone‘ą visu garsu pliekia Metallica. Kitame didžiuojamasi eikliu žirgu ar žaižaruojančio kalavijo galiomis, o skubi žinia išsiunčiama ne elektroniniu paštu, bet įdavus popierinį laišką sakalo snapan! O kas gi tas Raveleinas?.. Apie tai – mistiškoje Nyderlandų autoriaus Paulo van Loono (pažįstamo iš knygų serijos „Siaubų autobusas“) knygoje „Raveleinas“ , kurioje kartu su penkiais vaikais – trimis broliais ir dvynukėmis sesutėmis – atrasite slaptingą Ravenboscho grafystės pasaulį. Čia pilkam nuoboduliui vietos nėra! Vaikų, virtusių galingais Raiteliais, istorija įsibėgėja taip, jog nebesinori grįžti šiąpus keistųjų vartų... 3 sk yrius

P

Regėjimas

aukščių kranksėjimas. Geltonos žybsinčios akys. Sparnų plazdesys. Tomas skuodė kiek įkabindamas, tačiau paukščiai nuo jo neatsiliko. Skrido aukštai jam virš galvos, o žemyn ant jo sklendė juodos plunksnos. „Ką aš čia veikiu tame sumautame miške? – mąstė jis pats sau. – Ir ko iš manęs reikia tiems paukščiams? Kad taip būčiau mieste su savo grupe...“ Jis vos nesuklupo, užkliuvęs už storų medžių šaknų, kurios susirangiusios lyg gyvatės kyšojo iš žemės. Atrodė, lyg medžiai aplink jį judėtų, lyg jie šoktų ir mosuotų storomis šakų rankomis. Be to, nuo žemės kilo migla ir kažkur girdėjosi kanopų dundesys. Iš tiršto rūko išniro didžiuliai juodi žirgai su raiteliais ant nugarų. Penkios figūros ilgais juodais apsiaustais, galvas apsidengusios keistais gobtuvais. Arkliai prunkštė. Iš išplėstų šnervių veržėsi pilkšvos lyg sidabras miglos draiskanos.

10

Tomas sustojo. Daužėsi širdis. Raiteliai pusračiu išsidėstė aplink vaikiną. Jam virš galvos sklendžiantys paukščiai, lyg ragindami raitelius, pradėjo karksėti dar garsiau. Tomas atsitraukė atatupstas. – Kas jūs? Ko iš manęs norite? Žirgai pasistojo piestu, kanopos sutavaravo ore, o vienas raitelių išsitraukė kalaviją. Žingtelėjęs atbulomis ir kluptelėjęs, Tomas atsitrenkė į medį. Ūmai jis išgirdo garsų trekštelėjimą už nugaros. Lūžtanti šaka? Tarp medžių jis išvydo pavidalą. Moterį juodais, banguotais plaukais. Ji vilkėjo ilgą apdarą. Ant peties jai tupėjo varnas. Išsyk stojo mirtina tyla, lyg kas būtų susiurbęs visus garsus. Tomas apsižvalgė. Vienas raitelių nusiėmė nuo galvos šalmą ir pažvelgė į jį. Tomas išvydo savo paties veidą... „Kaip čia gali būti? Ką tai reiškia?“ – mąstė jis tylomis. Kitą akimirką raiteliai ir paukščiai jau buvo pradingę. Tomui vėl pažvelgus į moterį, ši pravėrė burną: – Eikš, Tomai. Man reikia tavo pagalbos. Mat... – Tomai, miegaliau, laikas keltis. Pabusk! – Ką? Tomas apstulbęs apsidairė. Į jį žvelgė besišypsantis veidas. Akimirką vaikinas pamanė, kad ta keistoji moteris stovi palinkusi virš jo lovos. – Laikas keltis, sūnau. Jau vėlyvas rytas. Kone vidudienis. Opa, verskis iš patalo! – vienu judesiu mama nutraukė jam antklodę. Pamaži Tomas susivokė, kad sapnavo. Pamišėliškas sapnas apie raitelius, apie paukščius ir apie... „Tik pažiūrėkit, kaip mane veikia ši keista vieta, – mąstė jis. – Dar niekad nesapnavau tokių idiotiškų sapnų. Jis buvo toks tikroviškas...“ Nuleidęs kojas nuo lovos krašto, Tomas žiovaudamas pasirąžė.

11

Hobis – stalo žaidimų kūrimas Šiandien Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje vaikų skaitykloje neeilinis įvykis. Interviu. Skamba labai rimtai. Bet mes tiesiog smagiai pasišnekučiavome apie žaidimus, skaitymą ir svajones su Jonu Seselsku, trečioku iš Kelmės „Kražantės“ pagrindinės mokyklos. Jonai, kaip Tau išrinko vardą? Tai atsitiko savaime. Artėjo Joninės, netrukus turėjau gimti. Kai mano mama apsilankydavo pas gydytoją (iki mano gimimo), jis vis klausdavo – kaip Jonukas laikosi? Taip iš anksto man teko vardas Jonas, nors gimiau birželio 14 d. Kaip sekasi mokykloje? Gerai. Ypač matematika. Mokykloje užėmiau antrą vietą matematikos olimpiadoje. Man patinka tikslieji mokslai. Ką planuoji nuveikti per vasaros atostogas? Kasiu bunkerį. Esu jau pradėjęs. Važiuosiu pas senelius į Kretingos rajoną, ten ir kasiu. Ką tu labiausiai mėgsti veikti? Labai mėgstu piešti labirintus. Jie turi būti nenutrūkstami ir tęstis per kelis lapus... Taip pat kuriu stalo žaidimus, atlieku eksperimentus ir daug skaitau. Mėgstamiausi

16

Pasidalink

Jono pagamintam žaidimui „Tigrai ir ožiai“ atiteko pirmoji vieta senovinių stalo žaidimų konkurse. Daugiau apie konkursą skaitykite p. 30.

Joną fotografavo ir interviu parengė Danguolė Garnienė

žaislai – kareivėliai. Dar patinka iš kaladėlių statyti bokštus. Vieną bokštą pastačiau dviejų metrų aukščio. Kokį savo žaidimą šiandien atsinešei į biblioteką? Tai „Labirintas“, skirtas žaisti keturiems ir daugiau žaidėjų. Ilgiausiai užtrukau statydamas labirinto sienas iš degtukų. Mėlynos degtukų galvutės – tai apsauga nuo lietaus. Yra ir kalėjimas su specialiu nurodymu, jei pataikai ant jo langelio. Dar sukūriau žaidimus „Erdvėlaivis“ ir „Futbolas“. „Futbolą“ pamėgo mano dėdė. Su juo dažnai žaidžiame šį žaidimą. Taip pat pagaminau žaidimą „Tigrai ir ožiai. Nepalas“ pagal senovinio žaidimo pavyzdį. Jame tigrai kovoja prieš ožius. Ožiai gyvena kalnuose, tad kalnų gaminimas užėmė daug laiko ir reikėjo nemažai kantrybės. Figūras nulipdžiau iš plastilino, o tigrus – iš greitai stingstančio molio. Kokias knygas labiausiai patinka skaityti? Labiausiai patinka nuotykiai ir mokslinės knygos, enciklopedijos. Kiek žinau, vienas iš mėgstamų Tavo žurnalų yra „Laimiukas“? „Laimiuką“ skaitau ne tik aš, bet ir visa mano klasė su mokytoja Irena Kliminskiene. Skaitome garsiai ir atliekame įvairias užduotėles. Kokią įdomią knygą neseniai perskaitei? Žiulio Verno knygą „Paslaptingoji sala“. Ją vaikystėje skaitė ir mano tėtis. Kartą tėtis pradėjo pasakoti apie paslaptingą salą ir man labai patiko. Perskaičiau visus 572 puslapius. Ilgai skaičiau, truputį daugiau nei mėnesį. Buvo labai įdomu, nes ten aprašyti įvairūs moksliniai bandymai... Kuo svajoji būti užaugęs? Mokslininku-išradėju. Svajoju sukurti ypač galingą mašiną, kuri galėtų skraidyti, plaukti, o esant būtinybei nerti po vandeniu. Viena mašina galėtų atlikti įvairius veiksmus. Ko palinkėtum savo bendraamžiams, kurie dabar skaito tavo interviu? Būti išradingiems.

Dar iš Jono tėčio sužinojau, kad Jonas renka metalą ir skardines, nes nori susitaupyti pinigėlių ir nusipirkti mikroskopą arba ypač tikslias svarstykles. Jų reikia, kad namie galėtų atlikti bandymus, nes kartą eksperimentuojant su agurku, soda ir rūgščia druska, negavo norimo rezultato dėl netikslaus komponentų kiekio... Pagalvojau, koks įdomus žmogus užaugs... Palinkėkime Jonui gražių ir rimtų svajonių išsipildymo!

ir tu savo hobiu!

Atsiųsk savo mėgstamo užsiėmimo arba kolekcijos aprašymą, iliustruotą nuotraukomis el. paštu laimiukas@niekorimto.lt Įdomiausi pasakojimai bus išspausdinti „Laimiuke“!

Senoviniu stalo Senovinių žaidimų žinovai iš „Vikingų kaimo“ dalinasi naujiena – konkurso „Originaliausias paties pasigamintas senovinis žaidimas“ rezultatais! Konkurse dalyvavo žaidimai iš Ramygalos, Panevėžio, Marijampolės, Klaipėdos, Kelmės. „Laimiuko“ skaitytojams linkime pasisemti idėjų, kaip kūrybiškai leisti laisvalaikį pirmoji vieta atiteko Nepalo senoviniam žaidimui „Tigrai ir ožiai“, kurį pagamino Jonas Seselskas, Kelmės „Kražantės“ pagr. m-klos 2B mokinys. (Interviu su Jonu skaitykite p. 16–17.) Žaidimo originalas

Antroji vieta buvo skirta vikingų stalo žaidimui „Lapė ir žąsys“, kurio autorė Silvija Veblauskaitė iš Ramygalos. Šis ir keletas kitų žaidimų buvo sukurti Ramygalos Garuckų bendruomenėje vykdant projektą „Pasidaryk ir žaisk“. Žaidimo originalas

Trečią vietą laimėjo seniausias pasaulio žaidimas „Senetas“ ir jo autoriai Eitvydas Adomaitis bei Lukas Rimavičius iš Marijampolės „Šaltinio“ pagr. m-klos 6D klasės.

30

Žaidimo originalas

žaidimu atgimimas žaidimus ne tik žaidžiant, bet ir juos gaminant! Žaiskite, nes žaisdami žmonės visam gyvenimui išsaugo vaikystės džiaugsmą ir jėgas! Daugiau apie konkurso rezultatus ir senovinius stalo žaidimus ieškokite www.senoviniaizaidimai.lt ir www.vikingukaimas.lt I vietos prizas – ispanų senovinis stalo žaidimas „Kvirkatas“.

II vietos prizas – islandų senovinis stalo žaidimas „Lapė ir žąsys“.

Apie šį žaidimą daugiau:

III vietos prizas – prancūzų senovinis stalo žaidimas „Solitaire“.

Žaidimus gamino senovinių stalo žaidimų žinovas Mindaugas Korsakas

31

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienų lentyna! Seniai žinoma, kad smegenys geriausiai dirba tuomet, kai yra neįsitempusios. Tad mokytis kuo puikiausiai galima ir žaidžiant. Kamuolių serija „Žaisk ir mokykis“ yra paprasta, įdomi ir naudinga priemonė vaikams, tikras aukso viduriukas tarp žaidimo ir mokymosi. Pagrindinė taisyklė: du arba daugiau žaidėjų meta kamuolį vienas kitam ir atsakinėja į klausimus pagal tai, ant kurio šešiakampio langelio atsiduria dešinės rankos nykštys. Visos kitos taisyklės gali būti keičiamos ir kuriamos kiekviename žaidime. Gera nuotaika – būtinas žaidimo palydovas! Šioje knygoje gyvena tigras! Nebijokit – tikrai nepavojingas ir neketinantis suėsti skaitytojų. Jam tik reikia žodžių. Pasakų ir eilėraščių. Ir netikėčiausių istorijų apie didelį, negražų, bet labai gerą dramblį Elį, apie liūtą Semą, kuris mokėjo staugti tik tyliai, ar apie tai, kaip sena močiutė Silkė sumanė jūrą padaryti didesnę. Pasisotins ne tik alkanas tigras, bet ir visi iki vieno skaitytojai. Ir, svarbiausia, nuo šių pasakų neskauda pilvuko. Donaldas Bissetas (1910–1995) – nepakartojamas vaikų rašytojas ir aktorius, daugelį istorijų iš pradžių papasakojęs televizijoje, o vėliau sudėjęs į knygas. Su Bisseto pasakomis Lietuvos vaikai irgi susipažino ne tik knygose, bet ir ekrane, Keistuolių teatro laidelėje, kurioje atgydavo absurdiškai juokingi personažai. Na, o knygoje „Pasakos kalbančiam tigrui“ rašytojas seka ir seka naujas pasakas, nuo kurių liesas tigras vis storėja. Pasakoms iliustrcijas sukūrė pats Donaldas Bisetas!

Lidija Devos (g. 1951) – prancūzų rašytoja, vaikams kurianti gyvenimiškas istorijas, kurios išradingai moko įveikti kasdienius rūpesčius. Pavargusios nuo žmonių ir kačių persekiojimo, pelės iškeliavo į mišką, kur didžiulio ąžuolo papėdėje įkūrė miestelį. Miestelyje verda gyvenimas. Visai toks kaip ir mūsų. Peliukas Meilutis pareiškia, kad neis į mokyklą ir nenori užaugti, peliukas Džiugas su nerimu vyksta į pirmąją vasaros stovyklą arba šmirinėja iš žaliojo namelio į rausvąjį ir vėl į žaliąjį, o Didžiojo Pelino sūnus sužino garbingą savo giminės istoriją. Apie tai ir dar daugiau nuotaikingais piešiniais iliustruotoje Lidijos Devos knygoje „Peliukas Džiugas, jo draugai ir kiti svarbūs dalykai“.

ISSN 1392-9674

El. knygynėlyje – geresnės kainos! 9 771392 967004


Laimiukas nr4(48)