Mb 2011 9 10 is

www.muzikosbarai.lt

2011 RUGSĖJIS-SPALis

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina 5 Lt Prenumeratoriams su CD 10 Lt

Saulius SONDECKIS

Čiurlionio teorema

Bregenco festivalio įspūdžiai

Šiame numeryje:

„Muzikos barams“ – 80 Numeris su CD

2 p.

42 p.

52 p.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a t o r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

barai

2011 RUGSĖJIS–SPALIS Nr. 9–10 (404–405)

Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: A. Nekrošienė (vadovė), T. Bakučionis, I. Didžiulienė, V. Gerulaitis, G. Kuprevičius, D. Tamošaitytė, M. Urbaitis Dailininkas Arvydas NekroŠius Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 262 30 43, 212 16 15, 263 62 30.

Elektroninis paštas zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. Ofsetinë spauda. 6 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, žalgirio g. 90, Vilnius.

Tiražas 650 egz. Indeksas 5216.

Turinys Leonidas Melnikas Saulius Sondeckis – paskutinis muzikos aristokratas 2 p.

Lina Dumbliauskaitė „Muzikos barai“ – leidybos pradžia 8 p.

Laurynas Butkauskas Muzikinė periodika Lietuvoje (1989-2010) 14 p.

Interviu su profesoriumi Rimvydu Žigaičiu 18 p.

Kalba redaktoriai 19 p.

Regimantas Gudelis Mintys iš „Gaudeamus“ 22 p.

Loreta Levinskaitė Džiaukimės 25 p.

Lina Navickaitė-Martinelli Kiekviena pamoka improvizacija 28 p.

Milda Kauneckaitė Kosto Smorigino vojažai ir ramybės uostas Vilniuje 32 p.

Oskaras Šelevičius Mirtis ir prisikėlimas ties sparno smaigaliu 34 p.

Violončelininkas Glebas Pyšniakas koncertavo Norvegijoje 37 p.

Liucija Armonaitė Piano.lt dovana – vasaros festivalis 38 p.

Jaunoji pianistė Meksikoje 39 p.

Antoni Grudziński. Fryderyk Chopin: Gyvenimas ir kūryba 39 p.

Panorama 40 p. Šarūnas Nakas Čiurlionio teorema: vizijos, svaigulys, tobulybė 42 p.

Festivalio Velse tema – lietuvių muzika 46 p.

Augis Frost Tas nuostabusis pasaulis 47 p.

Festivalyje „Østersø Jazz“ – bendras lietuvių ir danų džiazo projektas 48 p.

Valerija Lebedeva Vokalinis kvartetas “Cappella’A” Europoje skynė pergales 49 p.

Rasa Aukštuolytė Vasara flamenco ir tango ritmu 50 p. „Polifonijos” viešnagė Prancūzijoje 51p.

Brėgenco festivalio įspūdžiai gimdo ateities vizijas 52 p.

Lionginas Abarius Gražiausią vidudienį graudi giesmė 56 p,

Žodis skaitytojui

Štai ir išaušo spalio 1 diena – „Muzikos barų“ 80-asis gimtadienis ir Tarptautinė muzikos diena.

Ko gero, pirmą kartą per visus leidybos metus naują dešimtmetį pasitinkame ramiai, nebesibaimindami dėl artimiausios žurnalo ateities. Priešingai – po ilgos pertraukos „Muzikos barai“ dvejus metus eis ne mažesniu nei 1400 egzempliorių tiražu. Būtent šis džiugus faktas leido mums sutelkti jaunatvišką kūrybingų nuolatinių autorių būrį. Tad, tikimės, netruksite juos visus pažinti, su jais susidraugauti, pasidžiaugti jų darbais ir išsakyti pageidavimus – juk bendrauti galime ir žurnalo svetainėje www.muzikosbarai.lt. Žinoma, bendradarbiaus ir visus sunkmečius padėję ištverti ištikimieji mūsų bičiuliai – profesorius Algirdas Ambrazas, Vaclovas Juodpusis, Daiva Tamošaitytė, Lina Navickaitė-Martinelli, Tomas Bakučionis, Virginija Apanavičienė, Milda Augulytė, Liucija Armonaitė ir daugelis kitų...

O šis, jubiliejinis, numeris jus pasieks su gražia dovana. Spalio 11 diena – maestro Sauliaus Sondeckio gimtadienis. Apie daugelio Lietuvos muzikų MOKYTOJĄ šį kartą pasakoja rusų kompozitorius Sergejus Jevtušenka, taip pat vadinantis Saulių Sondeckį Mokytoju. Ir „Muzikos barų“, ir Sauliaus Sondeckio gimtadieniui skirta unikali kompaktinė plokštelė – G. Bizet ir Ščedrino „Karmen-siuita“, prieš daugiau nei dešimtį metų įgrota su jungtiniu Sankt Peterburgo „Cameratos“ ir Lietuvos kameriniu orkestru. Pats kūrinio autorius Rodionas Ščedrinas ir idėjos iniciatorė garsioji balerina Maja Pliseckaja šį įrašą pavadino geriausiu „Karmen-siuitos“ įrašu ir net apskritai geriausiu kūrinio atlikimu.

Tad lieka tikėtis, kad naują dešimtmetį pradėdami tokia pakilia nuotaika, sugebėsime tęsti pirmtakų misiją skleisti žinias apie muzikos meną ir puoselėti muzikos paveldą. Kaip visuomet, laukiame Jūsų laiškų, atsiliepimų, įspūdžių apie įvykusius renginius, džiaugsmus ir rūpesčius.

Su geriausiais linkėjimais Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Muzikos barai /

Maestro Leonidas MELNIKAS

A

pie Saulių Sondeckį kalbama ir rašoma labai daug. Tai nestebina turint omenyje jo nuveiktų darbų mastą, pasiekimų lygį, net ir dabar neslūgstantį meninės veiklos intensyvumą. Kalbos ir rašiniai apie Sondeckį yra labai įvairaus pobūdžio: tai ir profesionalūs vertinimai, kuriuose atsispindi specialistų požiūris į šio ryškaus menininko kūrybą, nepakartojamą jo meninės saviraiškos braižą, ir Maestro artimų žmonių žvilgsnis į jį, nušviečiantis dažnai nematomas ir nežinomas kūrybos puses, meninio proceso užkulisius.

Mūsų pašnekovas peterburgietis Sergejus Jevtušenka apie Sondeckį gali kalbėti ir kaip kolega menininkas, ir kaip artimas Maestro draugas bei bendražygis.

Sergejus Jevtušenka yra žinomas kompozitorius, daugelio simfoninių ir kamerinių kūrinių, skambančių prestižinėse koncertų salėse, autorius. Pastaraisiais metais jis ypač pagarsėjo savo darbais kine. Filmas „Paskutinė stotis“ (The Last Station, 2010) su Helen Mirren ir Christopheriu Plummeriu buvo nominuotas „Oskarui“, o jo muzikos autorius Jevtušenka buvo pristatytas pasauliniam garso takelių apdovanojimui (World Soundtrack Awards, Discovery of the Year).

Kita pripažinimo sulaukusi kino juosta – legendinio Aleksandro Sokurovo „Rusijos laivas“ (Russkij kovčeg, 2002), pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų, taip pat ir tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Paties Jevtušenkos „gyvai“ improvizuojamas šio filmo muzikinis pritarimas harmoningai derėjo su unikalia filmavimo viena kamera technika. Dar viena kino sėkmė – suomių filmas „Pasienis, 1918“ (Raja 1918, 2007), pasakojantis apie tragiškus ir mažai žinomus įvykius Suomijos ir Rusijos pasienyje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Šis filmas taip pat pelnė kelis tarptautinius apdovanoKompozitorius Sergejus Jevtušenka

Muzikos barai /

Saulius Sondeckis paskutinis muzikos aristokratas Kompozitorius Sergejus Jevtušenka apie Saulių Sondeckį

jimus, ypač gerai įvertintas Jevtušenkos sukurtas muzikinis takelis. Žmogiškasis Jevtušenkos ir Sondeckio ryšys labai stiprus, abu menininkus sieja ilgametis bendradarbiavimas ir draugystė. Penkiolika metų Sergejus Jevtušenka buvo Sondeckio pagalbininkas Maestro vadovaujamame orkestre „Sankt Peterburgo camerata“, o pasitraukęs iš orkestro ir toliau artimai bendravo su dirigentu, stebėjo jo kūrybinę veiklą, kartais ir pats joje dalyvavo. Lankydamasis Lietuvoje Jevtušenka maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie mūsų iškilųjį kraštietį.

– Pone Jevtušenka, Jums teko daug bendrauti su Sauliumi Sondeckiu. Kokį jį pamatėte, koks jis Jums pasirodė, ar bendraudamas su juo atradote ką nors netikėta, nauja?

– Mano pirmas susitikimas su Sondeckiu buvo visai nelauktas ir labai reikšmingas. Aš buvau dar jaunas, neseniai baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, kūriau muziką ir net negalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenimas po šios pažinties pakryps nauja linkme. Nei svajojau, nei galvojau, kad pasinersiu į kasdienį orkestro darbą ir man atsivers visiškai nauji horizontai.

Apskritai didžiausias mano noras tuomet buvo keliauti. Gyvenome Sovietų Sąjungoje, uždaroje šalyje, ir tokia svajonė atrodė neįgyvendinama. Tačiau svajoti nesilioviau, išmokau anglų kalbą, galėjau ja laisvai bendrauti.

Viskas įvyko netikėtai... Kartą žmona, kuri dirbo konservatorijoje, papasakojo apie ten kilusią idėją kreiptis į Sondeckį ir prašyti, kad jis įkurtų ir išugdytų naują konservatorijos orkestrą. Ši naujiena nuskambėjo tarp įprastinių namie vykusių pokalbių, neatkreipiau į ją jokio dėmesio. Aš negalėjau net įsivaizduoti, kad tai kaip nors gali paliesti mane.

Vieną dieną konservatorijoje pamačiau žmoną, besikalbančią su nepažįstamu žmogumi (jis stovėjo nusigręžęs, taigi iš pradžių jo neatpažinau). Jis atsisuko, pažiūrėjo į mane ir... įvyko kažkas mistiška. Tai buvo Sondeckis. Šio žmogaus viskas buvo ypatinga – atidus žvilgsnis, nuoširdi šypsena, kerintis žavesys. Supratau – jis pakeis mano gyvenimą.

Sankt Peterburge Sondeckio vardas buvo gerai žinomas, Maestro turėjo ypatingą aureolę. Jo koncertinė veiklą buvo siejama su tuomet retai atliekamais monumentaliais religiniais kūriniais – Bacho Pasijomis ir mišiomis h-moll, Mozarto ir Schuberto mišiomis. Šis repertuaras dėl ideologinių štampų buvo neįprastas ir retas. Mes klausydavomės nuščiuvę, sekdami partitūras. Mano kartos muzikantams

Sveikinimai Maestro Sauliui Sondeckiui Ermitažo rūmuose

Sondeckis buvo autentiškos interpretacijos etalonas, žanro grynumo, nepriekaištingo skonio matas.

Kai po kiek laiko buvau pakviestas dirbti orkestre, nedvejodamas sutikau.

Mano pareigos nebuvo aiškiai apibrėžtos – lyg bibliotekininkas, lyg administratorius, lyg sekretorius... Bet tai buvo visai nesvarbu. Aš buvau jaunas ir pasiryžęs bet kokiems eksperimentams, nebijojau likimo posūkių.

Pradėjęs dirbti orkestre, iš karto supratau – čia viskas rimta: jeigu repetuojama – tai visiškai atsidavus, jei „kanceliarinis“ darbas – jokios netvarkos ir aplaidumo. Pasipylė gastrolės – Ispanija, Vokietija, Prancūzija, trijų savaičių turnė JAV... Mano kelionių aistra buvo patenkinta, aš gavau viską, apie ką svajojau jaunystėje. Tačiau dabar aš jau mačiau, kiek daug naujo galiu sužinoti ir išmokti bendraudamas su Maestro.

Sondeckis man tapo antruoju tėvu. Jis mane mokė, kaip reikia gyventi – gerbti kitų nuomonę, nesipuikuoti prieš kitus.

Tai retas talentas. Kiekvienas žmogiškas ryšys jam yra didžiausia vertybė, jo mokėjimas bendrauti yra ypatingas.

Pagarba kitiems ir savigarba – štai taip aš apibūdinčiau jo vidinį kodeksą. Būdamas šalia jo supratau, kad žmonės, kurie vadovaujasi nuostata, jog vulgari jėga ir pinigas yra visa ko matas ir šią nuostatą visaip demonstruoja, iš tikro nepasitiki savimi, yra apsėsti baimės ir nevisavertiškumo komplekso.

Dirbti su Sondeckiu nebuvo paprasta.

Jis labai reiklus sau ir kitiems. Man kartais atrodydavo, kad viską darau ne taip. Tačiau jis buvo kantrus, matė mano pastangas ir nuoširdų norą dirbti kuo geriau, todėl atleisdavo klaidas. Visada korektiškas, dėmesingas, draugiškas. Mano jausmai jam buvo dvejopi – jaučiau meilę, kadangi buvo neįmanoma kitaip, ir baimę, nes būgštavau galįs jį nuvilti ar nuliūdinti.

Aišku, ne viskas vyko sklandžiai. Už mūsų nugaros buvo rezgamos intrigos – sėkmė gimdo pavydą, norą pasipelnyti kitų sąskaita. Aš visada jį palaikiau.

Nė sekundės neabejojau – viskas, ką jis daro, daro orkestro labui, orkestro gero-

Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis Sauliaus Sondeckio talento gerbėjas

vei. Esu dėkingas likimui, kuris suvedė mane su šiuo žmogumi.

– Žmogaus vidinė prigimtis ir veikla yra neatskiriami. Temperamentas ir nepakartojama saviraiškos maniera, specifiniai kūrybinio mąstymo modeliai ir vaizduotėje gimstančios idėjos, sau keliami siekiai ir jų įgyvendinimo formos – visa tai atspindi kiekvieno muziko žmogiškąjį ego. Koks Sondeckis kūrybiniame darbe, kaip jo interpretacijos dera su jo asmenybės bruožais?

– Sondeckio veikla harmoningai atitinka jo žmogiškąsias savybes. Puikiai atsimenu savo įspūdžius pirmąkart išgirdus jo vadovaujamą studentų orkestrą. Jis ką tik buvo pradėjęs dirbti su kolektyvu, turėjo vos kelias repeticijas, ir štai surengė koncertą Sankt Peterburgo konservatorijos mažojoje A. Glazunovo

Muzikos barai /

Maestro

Koncertas Ermitažo Herbo salėje

salėje. Griežė P. Čaikovskio Serenadą styginiams. Šį kūrinį prieš tai buvau girdėjęs daug kartų, bet anas įspūdis buvo su niekuo nepalyginamas. Tai buvo tarsi apreiškimas. Preciziškas atlikimas, disciplina, maksimali koncentracija, visiškas susitapatinimas su tuo, kas grojama, nuoširdumas. Tąkart nuo apėmusių jausmų man tiesiog liejosi ašaros, pajutau, kad stoviu ir šaukiu „bravo“. Aplink sėdėjo mano kolegos ir studentai, o aš negalėjau suvaldyti jausmų.

Tai, ką su orkestru daro Sondeckis, yra išties nuostabu. Jis geba įkvėpti orkestrui muzikavimo džiaugsmą, skatina norą siekti vis naujų meninių aukštumų, padrąsina, neleidžia apsileisti. Jis padeda įveikti baimę, pratina nesislėpti už kolegų. Manau, visa tai ir yra kertiniai atlikėjo profesionalo bruožai, kuriuos jis puoselėja ir ugdo.

Sondeckis suformavo Sankt Peterburgo konservatorijos orkestrą stebėtinai greitai, vos per kelis mėnesius. Stebuklas įvyko mano akyse – orkestro nebuvo ir štai jis jau yra. Sondeckis – unikalus pedagogas. Savo mokiniams jis suteikia vidinės laisvės jausmą, juos atpalaiduoja.

Jo darbe nėra tironijos, diktato, tik nepaprasta įtaiga. Negali juo nesekti, nerandi jokio argumento abejoti jo teisumu, jo menine tiesa. Supranti ir jauti visa savo esybe – tai, ką jis daro, jis daro dėl meno ir dėl tavęs. Jis tarytum tau sako: „Nebūsiu visada greta, todėl kol dar yra laiko, kol dar esu su tavimi, išnaudok progą, negaišk, skubėk, vėliau nebus, kas tave pamokys, kas tau padės.“ Sondeckio pastangomis mūsų orkestras tapo tikra menine sandrauga. Dabar man aišku – be tarpusavio supratimo, „alkūnės“ jausmo nėra visaverčio orkestro. Mūsų orkestre nebuvo ypatingų žvaigždžių. Sankt Peterburge muzikos pasiūla yra perteklinė, čia daug aukščiausios klasės meno kolektyvų. Gabiausią jaunimą kaip mat išgraibsto „žvaigždėti“ orkestrai, o jų Sankt Peterburge daug

Muzikos barai /

– du filharmonijos simfoniniai orkestrai, Marijos teatro orkestras, Michailovo teatro orkestras, jau nekalbant apie kelis kamerinius orkestrus ir įvairius nedidelius kolektyvus. Nieko keista, kad Sondeckis savo kuriamam kolektyvui neturėjo iš ko labai rinktis. Tačiau jo tai nė kiek nenuvylė. Pats būdamas žvaigždė, jis visiškai kompensavo jų trūkumą orkestre.

Apie Sondeckio pedagoginį talentą sklando legendos. Aš turiu savo požiūrį į jo metodo esmę. Manau, kad svarbiausia jame ne pedagoginis, bet psichologinis faktorius. Kertinis jo darbo su orkestru

akmuo – pagarba žmogui. Sondeckis visada pradeda tuo, kad dėmesingai išklauso muzikantą, leidžia jam išsisakyti, parodyti, ką jis geba ir gali. Tai pirmoji taisyklė. Antroji – išklausęs savo globotinius, Sondeckis niekada jų neužpila kritikos lavina, sugeba pagirti ir padrąsinti. Ir tik po tokios „uvertiūros“ jis imasi energingų veiksmų – šalina trūkumus, aiškina, taiso.

Sondeckis yra psichologas virtuozas.

Muzikantai – juk jie kaip vaikai. Paglostei galvutę, pagyrei, ir jie tau viską padarys. Sondeckis man kartą pasakojo apie darbą su vienu jaunimo orkestru Vaka-

rų Europoje: „Man skyrė tris repeticijas, o išgirdus orkestrą, buvo aišku – jis labai silpnas, tiek repeticijų nepakaks.“ „Negi koncertas žlugo?“ – paklausiau, nors puikiai žinojau, ką Maestro atsakys. „Kaip galima“, – nusijuokė jis, o aš nesunkiai nuspėjau, kaip viskas buvo: štai Sondeckis atsistoja prieš orkestrą, pajuokauja, padrąsina jaunuosius muzikantus ir ima vaidinti savo spektaklį – atidžiai išklauso tai, ką orkestras yra parengęs, pagiria juos, o po to švelniai, atsargiai kai ką pasiūlo, kai ką pataiso, kai ką pataria, palaipsniui kelia vis rimtesnius reikalavimus, skverbiasi vis gilyn, ir, žiūrėk – orkestras ima geriau skambėti.

– Talentas – daugelio įvairių savybių ir gebėjimų derinys. Kur, Jūsų nuomone, Sondeckio dirigento sėkmės laidas? Ir plačiau – kur slypi jo talento esmė?

− Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Aišku, Sondeckis turi savo individualią dirigavimo manierą, nepakartojamą braižą. Man labai imponuoja jo mostas, kuriame nėra jokios pozos, jokio grožėjimosi savimi. Sondeckis, jo žodžiais tariant, yra kategoriškas apgaulingų dirigento mostų, kurie tik klaidina orkestrą, priešininkas. Jo mostas funkcionalus, suprantamas, aiškus.

Funkcionalumas ir logika būdingi ir jo repetavimo manierai. Ir čia jis konkretus ir dalykiškas. Norėčiau pateikti tik vieną palyginimą. Neseniai lankiausi Sibelijaus simfoninių kūrinių koncerte. Griežė visų labai garbinamas Sankt Peterburgo orkestras, už pulto stovėjo šlovinamas dirigentas. Rezultatas buvo apgailėtinas.

Po koncerto paklausiau muzikantų, kodėl taip atsitiko. „Per repeticiją dirigentas pasakojo apie suomiškus berželius“, – atsakė jie. Ir aš tuomet pagalvojau apie Sondeckį. Jis pirmiausia nurodytų, kokia stryko dalimi ir kokia dinamika griežti, o po to, jei turėtų laiko, gal prisimintų ir berželius, nors vargu.

Muzikantams lengva dirbti su Sondeckiu. Jis žino, ko nori, ir žino, kaip to pasiekti. Kita vertus, jis visada pasirengęs išklausyti dalykišką patarimą ar gerą pasiūlymą, priima tai visiškai teisingai ir adekvačiai. Jis neturi žvaigždžių ligos, blogąja prasme suprantamų ambicijų. Vienintelė jo ambicija – niekada nenusileisti iki chaltūros. Net tuomet, kai neužtenka repeticijų, trūksta laiko, jis siekia maksimalaus rezultato. Melas muzikoje jam nepriimtinas. Siekti meninės tiesos – tai pati didžiausia ambicija jo gyvenime.

Sondeckio kūrybinėje veikloje daug kas žavi. Jis yra nepaprastai jautrus akompaniatorius. Solistas jam visada – karalius.

Ne kartą girdėjau murmant orkestrantus, kai, jų nuomone, ne pats geriausias solis-

tas jiems pažeria pastabų ir nepamatuotų pageidavimų. Žinojau, toks orkestro pasipiktinimas Sondeckio nepaveiks. Jis tvirtai laikysis savo nuostatos, kad jei jau su orkestru groja solistas, jis yra svarbiausias ir jam turi būti sudarytos sąlygos įgyvendinti savo siekius.

– Pastaraisiais metais Sondeckis daug diriguoja simfoniniams orkestrams. Tiek metų buvęs ištikimas kameriniam muzikavimui jis dabar drąsiai keičia savo meninį amplua. Kaip Jūs vertinate šią jo kūrybinės veiklos metamorfozę?

– Tai dar vienas svarbus dalykas, skiriantis Sondeckį nuo kitų dirigentų. Jo orkestro vizija yra ypatinga tuo, kad jis, daugelį metų vadovavęs kameriniams orkestrams, su šia didžiule patirtimi atėjo į simfoninį muzikavimą. Prie simfoninio orkestro dirigento pulto jis visada siekia to paties, ko reikalavo ir iš kamerinio orkestro – idealaus ansambliškumo, aiškios artikuliacijos, štrichų vienybės. Kamerinio muzikavimo patirties apraiška yra ir visiško atsidavimo reikalavimas, raginimas drąsiai muzikuoti, o ne slėptis už kolegų nugaros. Kai girdi šitaip griežiantį simfoninį orkestrą, įspūdis išties milžiniškas. Tai, pavyzdžiui, stebėjau Gergijevo koncertuose su „Wiener Philharmoniker“ Japonijoje – muzikantai prie paskutinių pultų griežė taip, lyg sėdėtų prie pirmųjų.

Būtent tuomet garsas tarsi zvimbia nuo jame sukoncentruotos energijos, o orkestras ima skambėti taip, kaip jam ir dera skambėti.

Atrodytų, visa tai elementaru, tačiau, deja, simfoniniai orkestrai taip griežia labai retai. Sondeckis nesiliauja to siekęs ir jo didžiulė kamerinio muzikavimo patirtis, žinojimas, kaip išreikalauti norimo ezultato, leidžia jam šiuos siekius realizuoti. Štai kodėl jam diriguojant orkestrai ima skambėti kitaip nei su kitais dirigentais, dingsta garso klampumas, kuris šiandien yra tapęs vos ne norma.

Man gaila, kad Sondeckis taip vėlai ėmėsi simfoninio dirigavimo. Jis galėtų mus visus praturtinti Brahmso, Bruknerio, Mahlerio, Šostakovičiaus didžiųjų simfoninių veikalų interpretacijomis. Pirmąkart ši mintis man kilo Beethoveno festivalyje Krokuvoje, kur dalyvavome Krzysztofo ir jo žmonos Elżbietos Pendereckių kvietimu. Sondeckis tuomet dirigavo Brahmso Pirmąją simfoniją. Tai buvo absoliučiai išskirtinis atlikimas. Nepriekaištingas skonis, griežtumas ir kartu didžiulė emocinė įtaiga, techninis tobulumas, nepaprastas orkestro skambesys – štai kuo žavėjo jo interpretacija, kuri man priminė puikiąsias XX a. vidurio didžiųjų vokiečių dirigentų tradicijas. Sondeckio kaip simfoninio dirigento potencialas yra milžiniškas.

– Jūs paminėjote kelis kompozitorius, tačiau negalime pamiršti ir Mozarto, kurio kūrinių atlikimas yra Maestro vizitinė kortelė. Beje, įdomus faktas – 1791 metų pavasarį rusų sosto pasiuntinys Vienoje kunigaikštis A. K. Razumovskis, tas pats, kuriam Beethovenas dedikavo savo tris kvartetus, rašė į Sankt Peterburgą Jekaterinos II favoritui grafui G. A. Potiomkinui apie galimybę atsikviesti tarnybai Rusijoje „pirmąjį pianistą ir vieną geriausių vokiečių kompozitorių Mozartą” . Deja, šis sumanymas nepavyko, nes Rusijos imperatoriaus rūmai tuo metu kaip dvaro muzikus norėjo matyti italus – Giovanni Paisiello, Giuseppe Sarti, Domenico Cimarosą. Vis dėlto aplinkybės galėjo susiklostyti kitaip ir Mozartas būtų tapęs Sondeckio pirmtaku Sankt Peterburgo orkestruose...

– Visi žino apie Sondeckio meilę Mozarto muzikai. Nenuostabu, kad Mozartas mūsų koncertuose skamba nuolat. Tačiau vieną kūrinį mūsų mozartianoje norėčiau ypač išskirti. Tai opera „Stebuklingoji fleita“, kurios atlikimas Marijos teatre neabejotinai tapo svarbia gaire orkestro biografijoje. Dalyvauti šiame projekte 1993 m. gana netikėtai mums pasiūlė Marijos teatro vadovas Valerijus Gergijevas, ir Sondeckis, nė akimirkos nedvejodamas, sutiko.

Dešimt dienų, kurias repetavome operą, buvo nuostabios. Iki šiol gailiuosi, kad tuomet nefilmavau repeticijų. Sondeckis labai gerai kalba rusiškai, bet vis dėlto tai ne jo gimtoji kalba. Gal ir todėl jo posakiai turi ypatingo žavesio. Jis pasitelkė visą savo iškalbą, kad išreikštų nepaprastą meilę Mozartui. Mes iki šiol saugom gaidas su jo remarkomis, kurias repetuodami orkestro muzikantai žymėjosi pieštuku.

Mums tai labai brangus dokumentas. Sondeckis mums atvėrė stebuklingą Mozarto pasaulį, tokį, kaip jis pats jį įsivaizduoja – Mozarto genijaus, bet kartu ir didelio vaiko, žaidžiančio muzika, žaidžiančio opera, pasaulį.

Aišku, Sondeckis nebūtų Sondeckis, jei nereikalautų techninio tobulumo. Kiekvienas taktas, kiekviena frazė kruopščiausiai būdavo nugludinama ir įtvirtinama. Tačiau jam svarbiausia buvo tai, kas slypėjo už natų, – neapsakomas muzikos grožis, prasmė, raiška. Jis mums atvėrė Mozarto žmogaus esmę. Tuomet įvyko tikras stebuklas – šis muzikos šedevras mums tapo paprastas ir aiškus.

Sakyčiau, būtent po „Stebuklingosios fleitos“ mūsų orkestras iš laimingo vunderkindo kategorijos šoktelėjo į tikrų profesionalų lygą. Tai buvo proveržis.

Mes parodėme, kiek daug galime, ir

Музыка в Эрмитажном театре. 1786–1796. Рисунки, гравюры, ноты. Каталог выставки. – Санкт Петербург, Государственный Эрмитаж, 2006, с. 10.

Muzikos barai /

Maestro santykiai tarp šių dviejų kolektyvų, kaip jie dalinosi vienu vyriausiuoju dirigentu?

Su smuikininku Sergejumi Stadleriu

tai neliko nepastebėta. Spektakliuose apsilankė visas Sankt Peterburgo elitas, visi buvo mūsų sėkmės liudininkai, ir tai buvo labai svarbu mūsų ateičiai.

Labai įsimintinas buvo ir dar vienas su Mozartu susijęs mūsų projektas.

Ruošdamiesi Mozarto 250-ųjų gimimo metinių sukakčiai 2006 m. ilgai mąstėme, ką ypatinga padarius, juk tai turėjo būti ir Sondeckio, garbinančio šį kompozitorių, šventė. Juolab artėjo Maestro veiklos penkiasdešimtmečio jubiliejus, kurį taip pat norėjome gražiai pažymėti.

Man kilo mintis neapsiriboti vien koncertais, bet surengti teatralizuotą vaidinimą, paremtą Mozarto laiškais.

Atsirinkome didžiojo kompozitoriaus kūrinius, jo laiškus, parašėme scenarijų.

Tekstus skaityti apsiėmė vienas žymiausių šių dienų rusų teatro aktorių Sergejus Bezrukovas, vaidinantis Mozartą pagarsėjusiame Peterio Shafferio spektaklyje „Amadeus“ Maskvoje (šiame spektaklyje Salieri vaidina rusų teatro legenda Olegas Tabakovas).

Stengėmės, kad tą vakarą viskas būtų ypatinga. Kartu su mūsų orkestru griežė „Maskvos virtuozai“ (Sondeckis yra jų pagrindinis kviestinis dirigentas). Padariau didelį „nusižengimą“ – mūsų muzikinę „misteriją“ vainikuojančios Mozarto simfonijos „Jupiteris“ paskutinę dalį papildžiau choru, kuris, dainuodamas vardą Amadeus (cantus firmus), dubliavo pagrindinę simfonijos finalo temą. Išėjo savotiškas himnas nemirtingam muzikos genijui.

Viskas vyko didžiajame Ermitažo kieme. Įsivaizduokite – sutemos, didinga Ermitažo rūmų aplinka, nuostabi muzika, puikus atlikimas, puiki vaidyba... Įspūdis didžiulis, publika buvo tiesiog sukrėsta, sujaudinta iki ašarų. Visi gyrė, dėkojo, bet man brangiausias buvo nuoširdus Sondeckio „ačiū“. Projektas „Amadeus“ buvo mūsų visų dovana Sondeckiui, ją skyrėme jam iš visos širdies.

– Sondeckis ilgiau nei dešimtmetį vienu metu vadovavo dviem orkestrams – „Sankt Peterburgo cameratai“ ir Lietuvos kameriniam orkestrui. Kaip klostėsi

Muzikos barai /

– Galiu patikinti, kad santykiai buvo kuo puikiausi, tarp orkestrų nekildavo nė mažiausio pavydo ar įtampos. Sondeckis tam neduodavo jokio pagrindo, abu orkestrus jis mylėjo vienodai. Dar daugiau – mes dažnai susijungdavome ir kartu realizuodavome Maestro sumanytus meninius projektus. Tokia dviejų orkestrų sandrauga duodavo fenomenalų rezultatą. Atsimenu, kartą Hamburge kartu griežėme Šostakovičiaus Kamerinę simfoniją, dirigavo kompozitoriaus sūnus Maksimas Šostakovičius. Jis buvo tiesiog apstulbęs. „Kiek jūs repetavote, kad orkestrai taip susigroję, taip dera tarpusavyje?“, – klausė manęs. Ką galėjau atsakyti? Tik tiek, kad abu orkestrai iš viso kartu nerepetavo, programą parengė Sondeckis su kiekvienu kolektyvu atskirai.

Stebėti abiejų orkestrų bendrą darbą buvo be galo įdomu. Jie juk tokie skirtingi: Lietuvos kamerinis orkestras – dešimtmečius ugdytas, šlovės gaubiamas kolektyvas, kuriame griežia profesoriai ir nusipelnę artistai; „Sankt Peterburgo camerata“ – vakarykščiai studentai, kurie kartu groti pradėjo vos prieš porą metų. Ir štai šie du orkestrai, niekuo nenusileisdami vienas kitam, muzikuoja kartu kaip viena nedaloma esybė. Iš visiškai skirtingų muzikantų sulipdyti du visiškai tapačius orkestrus – tokį stebuklą galėjo sukurti tik Sondeckis2 Aš manau, kad „Sankt Peterburgo cameratos“ ir Lietuvos kamerinio orkestro bendros veiklos viršūnė yra Šostakovičiaus 13-osios simfonijos įrašas, kurį padarėme „Sony Classical“ užsakymu.

Su nuostaba stebėjau, kaip Sondeckis uždegdavo ir įkvėpdavo atlikėjus – orkestrą, chorą, solistus. Jis dirbo kaip tikras režisierius – siekdamas norimos emocijos, daug pasakojo, stengėsi, kad mes pajaustumėm tai, ką jam pačiam teko išgyventi ir ką jis girdėjo šioje muzikoje.

Jis aiškino brutalios grėsmingos jėgos ir jos keliamos neaprėpiamos baimės, kuria persmelkta Šostakovičiaus muzika, ištakas. Atlikimas buvo fenomenalus, tobulai perteikta kūrinio esmė. Nekeista, kad šis įrašas pelnė aukščiausius reitingus, aplenkė „Sony“ leidžiamų pačių žymiausių XX a. atlikėjų įrašus. Jam buvo suteiktas maksimalus penkių žvaigždučių įvertinimas. Šią simfoniją su dideliu pasisekimu atlikome ir koncertuose – Flandrijos festivalyje Briuselyje, festivalyje „Hammoniale“ Hamburge, taip pat ir Vilniaus festivalyje.

2 Dviejų orkestrų bendradarbiavimo pavyzdys yra BizetŠčedrino „Carmen“ siuitos įrašas, kurį rengiant Lietuvos kameriniam orkestrui gausiai talkino Sankt Peterburgo cameratos muzikantai.

Apskritai turiu pasakyti, kad Šostakovičiaus muziką Sondeckis jaučia kaip niekas kitas. Jis tarsi rentgenu ją „peršviečia“, atskleidžia visus jos giluminius sluoksnius. Ši muzika jam artima, tai jo epochos atspindys. Kaip tik todėl jo interpretacijos tokios gyvos, tikroviškos, skausmingos. Jis nebijo daug ką daryti savaip, ne taip, kaip kiti. Kamerinę simfoniją, pavyzdžiui, atlieka gerokai lėčiau, nei įprasta, „ištraukia visas gyslas“.

Koncentracija ir įtaiga – didžiulė, efektas – stulbinamas.

– Grįžkime į Sankt Peterburgą. Sauliaus Sondeckio sukurta „Sankt Peterburgo camerata“ turi skambų Valstybinio Ermitažo orkestro vardą. Kaip kūrėsi orkestras ir kokiu būdu jis pateko į šio vieno žymiausių pasaulyje meno muziejų orbitą?

Kaip žinote, „Cameratos“ pradžia buvo Sondeckio vadovaujama orkestrinio meistriškumo klasė Sankt Peterburgo konservatorijoje. Tačiau laikas nestovi vietoje, vakarykščiai studentai baigė konservatoriją, kilo klausimas, ką daryti toliau. Tuo metu orkestras jau pajuto sėkmės skonį, sukaupė repertuarą, susikūrė vardą. Ir čia Sondeckis ryžtingai pasakė: tiek nuveikus ir pasiekus negalima išsiskirstyti.

Situacija nebuvo palanki – dešimtojo dešimtmečio pradžia, sunkmetis. Tikėtis nuolatinio finansavimo nebuvo jokios vilties. Tačiau Sondeckio toks būdas, jei ko nors imasi – jau nesitrauks. Keletą metų orkestras egzistavo tik koncertų ir gastrolių dėka. Tuomet aš pažinau visai kitokį Sondeckį – žymus dirigentas, turintis visas įmanomas regalijas, galvoja ne apie save, bet tik apie orkestrą. Aš tai žinau geriau nei kas kitas, nes tuo metu tvarkiau dar ir finansus. Sondeckis už savo darbą Sankt Peterburge negaudavo nė kapeikos, gyvendavo labai kukliomis sąlygomis, visai neatitinkančiomis jo rango. Jis sakė: „Svarbiausia, kad orkestras turėtų darbą, kad muzikantams sumokėtų, o man paskui.“ Jis buvo tikras dėl orkestro ateities ir negalvodamas apie save ją kūrė. Tai ir yra absoliutus nesavanaudiškumas, visiškas pasiaukojimas. Štai tada ir kilo idėja tapti Ermitažo orkestru. Sondeckis buvo pažįstamas su legendiniu Ermitažo direktoriumi Borisu Piotrovskiu. Su juo susitikdavo, bendraudavo ir galop rado progą pakalbėti šia tema. Iš Piotrovskio sulaukėme visiško supratimo ir palaikymo. Borisui Piotrovskiui mirus, orkestras neteko ištikimo sąjungininko, ir mūsų planai buvo atidėti keletui metų. Tačiau mums vėl sužibo viltis, kai Ermitažui ėmė vadovauti B. Piotrovskio sūnus Michailas.

Jis atgaivino ir įgyvendino daug ką iš to,

ir sėkmių, bet ir iš netekčių, pralaimėjimų, sielvarto. Kokį Jūs matote Sondeckį permainų epochoje, kaip jis atrodo jam naujame istoriniame ir meniniame kontekste?

Requiem atšventintoje cerkvėje, sovietiniais metais paverstoje baseinu, Sankt Peterburgas. Diriguoja Saulius Sondeckis

kam visą savo gyvenimą paskyrė tėvas.

1994 m. vasario 14 d. buvo iškilmingai paskelbta apie Sankt Peterburgo valstybinio Ermitažo orkestro įkūrimą.

Steigėjai – pasaulio garso muziejus ir tarptautinę šlovę pelnęs iškilus Lietuvos dirigentas Saulius Sondeckis. Nėra jokios abejonės: jei ne didžiulis Sondeckio autoritetas ir išskirtiniai darbo Sankt Peterburge rezultatai, tai niekuomet nebūtų įvykę. Beje, orkestro steigimo dokumentus tvirtino tuometinis Sankt Peterburgo vicemeras, vėliau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. „Paženklinti“ Ermitažo vardu, mes rimtai susimąstėme, kokia linkme plėtoti veiklą toliau. Ermitažas, neturintis sau lygių pagal meno kolekcijų vertę, priimdamas mus po savo sparnu tikėjosi, kad padėsime jam pasiekti tai, kuo negali pasigirti joks kitas pasaulio muziejus, – čia eksponuojamiems šedevrams suteiksime tinkamą muzikinę „palydą“. Buvo aišku, kad turime tapti šio didžiausio ir autoritetingiausio muziejaus muzikinio gyvenimo centru. Ėmėme rengti koncertus, festivalius, seminarus, gimė Ermitažo muzikos akademijos idėja. Kilo mintis ir apie specialias muzikines ekskursijas, kuriose muzikuotų visas orkestras ar jo pagrindu suburti instrumentiniai ansambliai. Tai, kas pradžioje atrodė sunkiai įgyvendinama, vėliau įgavo veržlų pagreitį. Pavyzdžiui, daugelio skeptiškai vertinta muzikinių ekskursijų idėja šiandien realizuojama didžiuliais mastais – jų rengiama daugiau nei šimtas per metus. Aišku, ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, kai kas pakrypo neteisingu keliu, tačiau orkestro veikla Ermitaže tapo labai reikšminga.

– Viskas teka, viskas keičiasi... Gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų

– Sondeckis stiprus ir protingas žmogus, puikiai supranta, kas vyksta. Per bendro darbo „Cameratoje“ metus daug kartų įsitikinau, kad jis visada pasiruošęs permainoms. Tai nereiškia, kad jį tenkina šios permainos, bet jis supranta, kad jos neišvengiamos. Jis žino savo amžių, jam jau ne taip paprasta dažnai lankytis Sankt Peterburge, palaikyti nuolatinį ryšį su orkestru, intensyviai ir reguliariai su juo dirbti. Patikėkite manimi, apie tai jis pradėjo galvoti jau seniai. Aš atsitraukiau nuo orkestro jau prieš keletą metų, bet dar tada, kai dirbau, Sondeckio prašymu ieškojau tinkamo įpėdinio. Mes išbandėme įvairius dirigentus (patikėkite, tarp jų buvo daug įžymybių). Deja, dirigentų yra daug, o orkestro vadovų – nėra. Sondeckis pasirodė nepakeičiamas. Dabar su orkestru dirbantis Fabio Mastrangelo, jaunas ir labai ryškus dirigentas, vis dėlto Sondeckio pakeisti negali. Mano nuomone, orkestras praranda savo braižą, individualumą, bet gal aš esu pernelyg griežtas. Tačiau kaip viskas pasikeičia, kada prie pulto stoja pats Maestro – orkestras pasitempia, sugrįžta jo nepakartojamas skambesys.

Aišku, ne visiems ir ne visada pasiseka prisiderinti prie pasikeitusio pasaulio. Kartais to visai ir nereikia – ne visi pokyčiai pozityvūs. Nereikia vaikytis madų. Paprastas pavyzdys: pastaruoju metu labai keičiasi dirigento požiūris į savo darbą – ima rūpėti asmeninis statusas, o ne menas. Sondeckis visiškai ne toks. Pats svarbiausias dalykas scenoje jam yra muzika, o jis pats – antroje, trečioje ar dešimtoje vietoje. Jam muzika – dievas, apreiškimas. Argi tai blogai, argi tokia vertybių sistema gali pasenti?

Juk kaip tik dėl tokių pažiūrų ir nuostatų Sondeckis atsiduria kultūros paveldo grandinėje, susilieja su ja.

Atsakomybė už tai, ką darai scenoje, tarnystė tradicijai, sakyčiau, ir yra Sondeckio kūrybos šerdis. Didžiausią pagarbą jam kelia autoritetai, jis niekada neneigia to, kas padaryta kitų. Nemokša, niekinantis tradiciją, pasak jo, yra niekas, neturi jokios perspektyvos, nesvarbu, ką apie jį rašytų, kaip jį aukštintų. Nemokšiškumas jam yra lygus išdavystei. Štai toks yra Saulius Sondeckis. Jis išpažįsta principus ir nuostatas, kurių mums šiandien taip trūksta. Jo požiūris į gyvenimą ir kūrybą, tai, ką ir kaip jis daro, man yra tikras aristokratiškumas.

Būtent tokie žmonės lemia mūsų gyve-

nimo kokybę. Saulius Sondeckis yra paskutinis aristokratas muzikoje. *** Post scriptum. Per savo darbo su Sankt Peterburgo camerata dvidešimtmetį Saulius Sondeckis dirigavo daugiau nei 400 orkestro koncertų, surengė virš 100 bendrų Ermitažo ir Lietuvos kamerinio orkestrų koncertinių pasirodymų, įrašė su peterburgiečiais apie 10 diskų (jų tarpe tris išleido garsioji Sony Classical firma), dalyvavo filmuojant visame pasaulyje platinamos DVD serijos apie Ermitažą muzikinius intarpus. Sankt Peterburgo camerata gastroliavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje… Muzikavo Vilniaus, Trakų, Mažeikių festivaliuose, Palangos „Nakties serenadose“, Flandrijos, Saint Denis, Castell de Peralada, Hammoniale, Attergauer, Bratislavos, Usedomo festivaliuose ... Koncertavo su

Maestro Saulius Sondeckis

tokiomis žvaigždėmis, kaip Mstislavas Rostropovičius, Renee Fleming, Anna Netrebko, Dmitrijus Chvorostovskis, Nikolajus Petrovas, Aleksandras Gindinas, Nikolajus Luganskis, Sergejus Stadleris, daugybe kitų pasižymėjusių atlikėjų.

Už nuopelnus ir nuveiktus darbus Sauliui Sondeckiui suteiktas Sankt Peterburgo konservatorijos Garbės profesoriaus vardas, jis apdovanotas tarptautinėmis premijomis “Baltijos žvaigždė” ir „Taikos puoselėtojo žvaigždė“, valstybiniu Rusijos Federacijos Garbės ordinu. Sankt Peterburgo Ermitažas, viena žymiausių pasaulio kultūrinių institucijų, skyrė jam Garbės diplomą, kuriame savo dėkingumą ir susižavėjimą išreiškė trumpais, talpiais žodžiais –„už didžiulį (огромный) meninį indėlį į kultūros raidą ir sukurtą Valstybinio Ermitažo muzikos kolekciją“. n

Muzikos barai /

„Muzikos barams“ – 80 Lina DUMBLIAUSKAITĖ

Kaip gimė „Muzikos barai“

Brolių Budriūnų leisto žurnalo reikšmė bei įtaka lietuvių muzikinės kultūros raidai jaučiama ir šiandien, todėl nenuostabu, kad po ilgų sovietinės okupacijos metų žurnalas buvo atgaivintas ir jame jau naujoji karta toliau rašo Lietuvos muzikinio gyvenimo istoriją. Šiuo metu „Muzikos barai“ – vienintelis solidus leidinys, nušviečiantis svarbiausius šalies ir pasaulio muzikinius įvykius. Šias mintis geriausiai patvirtintų prof. habil. dr. Leonido Melniko samprotavimai, skelbti „Muzikos baruose“ (2007 m. liepa–rugpjūtis, 5–7 p.): „Muzikos kultūros sistema neįsivaizduojama be spaudos. Aktualiai egzistuojančios kultūros pjūvyje spauda vykdo savireguliacijos, susibalansavimo funkcijas. Ji teikia informaciją, formuoja vertinimo matus,

padeda orientuotis meno reiškinių margumyne. Tai savotiškas klausytojo gidas <...> Žurnalas pradėtas leisti aktyvių muzikos kultūros veikėjų brolių Motiejaus, Antano ir Broniaus Budriūnų iniciatyva ir lėšomis dar 1931 m., kai tik kūrėsi nepriklausomos Lietuvos muzikos kultūra <...> Prieškariu tai buvo rimčiausias specializuotas muzikos leidinys, su kuriuo bendradarbiavo žymiausi to meto Lietuvos muzikai <...> „Muzikos barų“ leidyba nutrūko 1940 m. ir buvo atnaujinta Lietuvos muzikų draugijos pastangomis Parengta pagal knygą „Muzikai broliai Budriūnai. Gyvenimo vingiai, kūryba, kultūrinė visuomeninė veikla“. Vilnius, 2011.

Muzikos barai /

Muzikos barai leidybos pradþia

Antanas Budriūnas

Bronius Budriūnas

1989 m. ant Atgimimo pakilimo bangos <...> Savotiška likimo dovana yra „Muzikos barų“ sąsaja su savo šlovinguoju pirmtaku – garsiuoju prieškario muzikiniu leidiniu. Ryšys su istorija suteikia bet kokiam kultūros reiškiniui ypatingą matą.“ Toks yra trumpas „Muzikos barų“ įvertinimas žiūrint nūdienos muzikos profesionalo akimis. Tad grįžkime į pradžią – į 1931 metus. Juk žurnalas buvo pradėtas tuščioje vietoje. Tuščioje ne kultūrinio gyvenimo, bet muzikinės spaudos prasme. Nei patalpų, nei (iš pradžių) valstybės lėšų, nei didelio tam tikros visuomenės dalies palaikymo. Kokio entu-

ziazmo, kokio pasiaukojimo, kokios tėvynės meilės reikėjo, kad pasirodytų Lietuvai tuo metu taip reikalingas leidinys. Žurnalą broliai pradėjo leisti savo lėšomis, matyt, vėliau tikėdamiesi finansinės paramos iš šalies. Bet buvo ir nedraugų.

Jau pradėjus leisti žurnalą ir paskelbus prenumeratą, kažkuriame dienraštyje Motiejus aptiko anonimo rašinį, neva broliai norį pasipinigauti. Tada jis savo žurnalo puslapiuose pateikė atsakymą, leisdamas suprasti, kokį „pelną“ gauna iš žurnalo leidybos.

Pasitarę su bendraminčiais, broliai pasiskirsto pareigomis: Motiejus – žurnalo leidėjas ir redaktorius, Antanas – fi-

nansuotojas, Bronius – administratorius.

Išsinuomoja patalpas Kaune, K. Petrausko g. Nr. 17. Redakcinės kolegijos kol kas nėra, broliai patys sudaro tam tikrą redakcinę kolegiją. Parengtą žurnalo medžiagą veža į Kėdainius, kur buvo įsikūrusi Movšovičiaus ir Kagano spaustuvė Pilies aikštėje Nr. 2.

Pirmasis žurnalo numeris išleidžiamas 1931 m. spalio ���������������������������� 1 dieną. Tais metais pasirodo dar du numeriai, o 1932 m. – dešimt numerių (7, 8 ir 10, 11 numeriai – sudvigubinti). Kaip žurnalo priedai leidžiamos natos, dažniausiai dainų chorui, kurių autoriai buvo tuo metu žinomesni chorų vadovai. Natos, kartu su žurnalu sklisdamos po Lietuvą, papildo taip trūkstamą chorų repertuarą. Šapirografu spausdintos natos buvo nekokybiškos, todėl Antanas Budriūnas prikalbino Kėdainių spaustuvininką Movšovičių 1932 m. nusipirkti modernią natų spausdinimo mašiną.

1933 m. išėjo šeši žurnalo numeriai, iš

kurių 4 ir 5 buvo sudėti į vieną sąsiuvinį.

Nesulaukus aktyvesnės prenumeratorių bei valstybės paramos, brolių finansinės galimybės išsenka ir žurnalas nustoja ėjęs. Lietuva vėl bene ketverius metus neturi muzikinio leidinio.

Tuometinis „Muzikos barų“ žurnalas nelabai išvaizdus (beje, kaip ir kiti ano meto leidiniai), bet jis nesunkiai įperkamas Lietuvos chorvedžiams, vargonininkams bei muzikos mokytojams: prenumerata metams – 5 Lt, pusei metų – 2,5 Lt, vieno numerio kaina – 50 ct.

Nors žurnalo išvaizda ir kukli, tačiau apie turinį to nepasakysi. Žurnalo leidėjai stengiasi aprėpti visus svarbiausius

Lietuvos muzikinės kultūros klausimus.

O svarbiausi klausimai buvo muzikinis visuomenės švietimas ir masinis chorų judėjimas, nes be tam tikro visuomenės muzikinio išprusimo ir muzikų profesionalų darbas nėra prasmingas.

Pirmąjį 1931 metų žurnalo numerį redaktorius ir leidėjas Motiejus Budriūnas pradeda įžanginiu straipsniu „Naują barą pradedant“. Čia jis kelia aktualias problemas, „reikalaujančias nedelsiamo sprendimo“. Svarbiausi dalykai M. Budriūno nuomone – chorų veiklos sąjūdis ir muzikinis švietimas bendrojo lavinimo mokyklose.

Tuo metu Lietuvoje beveik nebuvo muzikinės literatūros lietuvių kalba, tad Antanas Budriūnas imasi spausdinti tęstinį muzikos istorijos konspektą, kuris labai reikalingas ne tik muzikos mokytojams, bet ir besimokančiam jaunimui.

A. Budriūno „Muzikos istorijos“ konspektas ėjo beveik per visus 1931–1933 metų numerius, kol žurnalo leidyba sustojo. Šiame konspekte trumpai aprašoma visa muzikos istorija, pradedant ankstyvaisiais muzikos kilmės laikais ir baigiant šiuolaikine muzika. Autorius apžvelgė ir atskirų tautų – norvegų, danų, švedų, estų, latvių, rusų – muziką, taip pat sovietinę muziką. Šiuo konspektu sėkmingai naudojosi ir paties Antano studentai Žemės ūkio akademijoje, kurioje muzika buvo privaloma, jau nekalbant apie gausų muzikos mokytojų ir chorvedžių būrį.

Pradžioje žurnalo autorių ratas nebuvo itin platus, tad galima manyti, kad broliai nemažai rašė patys, pasinaudodami slapyvardžiais. Pavyzdžiui, Antanas, pasirašęs Rastauskiečio slapyvardžiu, gvildena svarbias muzikos mokymo problemas bendrojo lavinimo mokykloje, pabrėžia muzikos mokyklų reikalingumą ir nagrinėja bendrąjį lavinimą jose, siūlo įsteigti specialią „atskiro tipo gimnaziją“, kurioje „bendrojo mokslinimo kursą galėtų praeiti muzikos, vaidybos meno, baleto ir panašių dalykų mokyklų mokiniai“. Žurnalas plečia savo veiklos geografiją. Leidėjai įsigyja tarptautinius liudijimus, į žurnalo autorių ratą įtraukiami ir užsienio muzikai. Pirmasis 1931 m. numeris pradedamas čekų kompozitoriaus Aloiso Hábos straipsniu „Jeronimas Kačinskas“. Čia A. Hába, rašydamas apie savo mokinį, siekia paskleisti savo ketvirtatonių muzikos idėjas.

Motiejui artima muzikos estetika bei kūrybos psichologija. Tad jau pirmajame 1931 m. numeryje jis paskelbia straipsnį „Muzikos klausytojų tipai“. Iš straipsnio matome, kad Motiejus yra išsamiai išstu-

dijavęs muzikos suvokimo psichologiją.

Kitame numeryje (1931, Nr. 3) M. Budriūnas išspausdina straipsnį „Muzikos estetikos problemos“, skirtą muzikos pedagogikos klausimams. Įdomus ir vertingas jo straipsnis „Lietuvos dainų švenčių meninė ir auklėjamoji vertė“ (1932, Nr. 1). Šis straipsnis galėtų rasti atgarsį ir tarp mūsų dienų dainų švenčių organizatorių bei dalyvių. Gal tuomet ir šiandieninės dainų šventės būtų kiek kitokios...

M. Budriūno straipsniai sudaro gana didelę žurnalo publikacijų dalį.

Nors iš esmės žurnalo puslapiai skiriami vidaus muzikiniam gyvenimui, stengiamasi informuoti ir apie užsienio šalių muziką, pavyzdžiui, išspausdinamas Jeronimo Kačinsko straipsnis „Naujoji čekų muzika“ (1931, Nr. 2). Pradėjęs bendradarbiauti su žurnalu, J. Kačinskas rašo ir daugiau, savo mintis jis dėsto atsižvelgdamas į tuometinės naujosios muzikos kontekstą. Straipsnyje „Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai“ (1933, Nr. 2) autorius ragina savo kūrybos šaltinio ieškoti liaudies muzikoje, bet kartu kviečia „į tautiškumą pažvelgti plačiau“. J. Kačinskas nevadovavo chorams, tačiau būdamas rimtas kompozitorius (beje, rašęs ir chorams) negalėjo nesirūpinti šia muzikinio gyvenimo sritimi, tad parašo straipsnį „Lietuvos chorų meno krizė“ (1933, Nr. 4-5). Čia autorius išryškina chorų kaip masinės meno priemonės vaidmenį, reiškia susirūpinimą dėl visuomenės kultūrinio pasyvumo.

Leidinyje minimos svarbesnės lietuvių muzikų veiklos datos ar sukaktys, randame A. Vaičiūno straipsnį, skirtą Česlovui Sasnauskui (1931, Nr. 2).

A. Vaičiūnas, vienas iš dažniau rašančių autorių, daugiausia nagrinėja Lietuvos chorinio judėjimo klausimus, bet nepamiršta ir užsienio lietuvių kultūrinės veiklos – apie ją informuoja straipsnyje „Dėl projektuojamos Amerikos lietuvių dainų šventės“ (1932, Nr. 7-8).

Vienas įdomiausių „Muzikos barų“ autorių neabejotinai buvo Ignas Prielgauskas, jo straipsniai kartkartėmis pasirodo nuo 1931 m. trečiojo numerio. Nors jie adresuojami pianistams, tačiau autoriaus muzikinė įžvalga tokia gili, vidinis muzikos girdėjimas toks prasmingas, kad jo mintys yra vertingos bet kurios kitos srities muzikos atlikėjui. Netgi rašydamas apie pianizmo techniką, autorius remiasi vidiniu išgyvenimu. I. Prielgausko publikacijų serija pradedama straipsniu „Šis tas apie kūrybą ir išpildymą“ (1931, Nr. 3). Straipsnis „Tiesos kelio beieškant“ (1932, Nr. 12) ragina skaitytoją tiesos kelio ieškoti gyvenime bei muzi-

Muzikos barai /

„Muzikos barams“ – 80 koje. Apie fortepijoninės technikos plėtojimą I. Prielgauskas kalba straipsnyje „Žiburėliai“ (1933, Nr. 6).

Pamažu „Muzikos barų“ autorių ratas plečiasi: A. Ridikas, J. Strolia, J. Kamaitis, Mok. Alis (tikrosios autoriaus pavardės nustatyti nepavyko, greičiausiai tai buvo aktyviai dirbantis provincijos chorvedys ar muzikos mokytojas), A. Šerėnas, V. Bacevičius, J. Žilevičius, A. Rastauskis (A. Budriūno slapyvardis), K. Kaveckas, J. Bertulis. Tuometinėje Lietuvoje buvo stengiamasi pagyvinti muzikinį gyvenimą ne tik Kaune, bet ir kituose didesniuose miestuose, muzikai vis garsiau kalba apie simfoninio orkestro būtinumą Klaipėdoje, todėl K. Ramojus šį klausimą kelia straipsnyje „Klaipėdos muzikos reikalai“ (1933, Nr. 1). „Muzikos barų“ leidėjai stengiasi pritraukti autorių ir iš užsienio šalių. Žurnalo puslapiuose skaitome ne vieną K. Reinerio straipsnį: „Ant naujojo sezono slenksčio“ (1932, Nr. 9) – mintys iš Prahos muzikinio gyvenimo; „Ketvirtinių tonų fortepijono grojimo technika“ (1932, Nr. 10-11); „Kūryba vakaruose“ (1932, Nr. 12) – žinios iš Prahos; „Gaidų rašyba dvylikos tonų sistemoj“ (1933, Nr. 1); „Pavasario audros“ (1933, Nr. 3) – žinios iš Prahos; „Tarptautinė liaudies muzika ir naujasis stilius“ (1933, Nr. 6) – apie liaudies muzikos panaudojimą naujojoje muzikoje. H. Scherchenas straipsnyje „Muzikos krizės nėra“ (1933, Nr. 1) įrodinėja, kad apie muzikos krizę jau kalbėta nuo R. Vagnerio „Tristano“ laikų, tačiau gyvenimas nepatvirtino šių „pavojų“, kiekvienas kūrėjas įneša savo dalį, ir tik tolesnė muzikos raida parodo, ar tai krizė, ar ne. Iš užsienio autorių dar minėtini K. Ančerlio ir M. Očadliko straipsniai. Žurnale buvo Apžvalgos skyrelis, kuriame spausdinta trumpa aktuali informacija apie Lietuvos bei užsienio muzikinį gyvenimą. Kiekviename žurnalo numeryje būdavo informuojama, kas statoma Valstybės operos teatre, anonsuojami kitų spaudos leidinių atsiliepimai apie Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykius, pranešama apie įvykusius ar vyksiančius koncertus, pristatomi nauji muzikiniai leidiniai. Iš žurnalo puslapių sužinome, kad parašytas naujas V. Žadeikos „Elementarinės muzikos vadovėlis“, išleidžiamas Justino Strimaičio vadovėlis kanklininkams, Pietų Afrikos teatrų sąjunga kviečia mūsų operos teatrą į Afriką, lietuvių muzika skamba iš Niujorko radiofono, išrasti nauji muzikos aparatai, gaidų rašymo mašinėlė, organizuojamas simfoninis orkestras, kurį žada globoti Jaunimo sąjunga, kunigaikštis Esterhazy

Muzikos barai / 10

savo lėšomis pastatė muziejų Haydnui, nuolatos skelbiama apie kursus pradžios mokyklų mokytojams... Pranešama, kad 1932 m. įvyko simfoninis koncertas, skirtas Vilniui vaduoti, kurį dirigavo S. Šimkus, dalyvavo A. Kačanausko vadovaujamas choras. Skelbiama apie būsimą Kauno chorų dainų šventę ir apie tai, kad J. Kačinskas išvežė į Prahą čekų jam užsakytą „Nonetą“. Informuojama, kad prof. F. J. Kochas atskleidė smuikų skambumo paslaptį – tai priklauso nuo minkšto grunto, kuris dedamas prieš lakavimą.

A. Šerėnas susirūpinęs, jog muzikinis gyvenimas apmiršta vasarą, nuolatos keliama operos įkūrimo Klaipėdoje idėja. Anonsuojamas V. Bacevičiaus naujas kūrinys simfoniniam orkestrui „Elektrinė poema“, pranešama, kad K. Petrauską kviečia Paryžiaus rusų opera, kad Varšuvos konservatoriją baigė G. Bacevičiūtė...

Nuolatos diskutuojant apie aukštosios muzikos mokyklos steigimą paaiškėja, jog „yra žmonių, kurie visai nenori, kad Kaune veiktų konservatorija...“. Vyko Bayreutho festivalio koncertai, kuriuos dirigavo A. Toscanini, S. Šimkus pradeda vesti universiteto chorą (1932), dvi J. Kačinsko kompozicijos statomos Prahoje ir Miunchene; išrastas elektrinis instrumentas – trautoniumas, kuriuo grojama panašiai kaip vargonais, o Amerikoje pasirodė ilgai grojančios plokštelės; skelbiamos S. Šimkaus naujos kompozicijos, baiminamasi, kad „ekonominio krizio metu turėsime svetimų menininkų importą“ (1932, Nr. 10-11); rašoma, kad bus tikrinamas skautiškų dainelių lietuviškumas ir siūloma pradėti vesti menininkų metraštį; J. Kačinskas diriguos Prahoje, Klaipėdos muzikos mokykloje Valteris Woska vokiečių kalba skaitė pranešimą apie lietuvių liaudies dainų tonalumą, Berlyne įsikūrė elektrinės muzikos draugija, Šerchenas pirmą kartą Miunchene pastatė A. Hábos ketvirtinių tonų operą „Motina“; filharmonija Lietuvoje per sausio mėnesį nesurengė nė vieno koncerto, o Valstybės operoje įvyko trijų vienaveiksmių operų premjeros: Pučini „Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Jonas Skikė“; trumpoje Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“ recenzijoje sakoma, kad operos muzika primena Rimskį-Korsakovą, joje „daug tuštumo“, bet cituojamas „Die Music“ „Gražiną“ vertina kaip grynai tipišką lietuvišką operą; Klaipėdos muzikos mokykloje kompozitorius J. Kačinskas įsteigė ketvirtinių tonų kompozicijos ir choro dirigavimo klases, jis taip pat įkūrė simfoninį orkestrą, rengiamasi Mažosios Lietuvos dainų šventei... Žurnalas labai daug prisidėjo prie to, kad būtų įsteigta aukštoji muzikos mo-

kykla Kaune. Dažname numeryje vienaip ar kitaip aptariami Konservatorijos kūrimo bei jos gyvavimo perspektyvos klausimai, kritiškai nagrinėjamas būsimos mokymo įstaigos statutas. Bet kai 1933 metais Konservatorija pagaliau pradėjo darbą, nedaug kas prisiminė „Muzikos barų“ vaidmenį šiame procese.

Su lengva nuostaba skaitome žinutę, kad Konservatorijos direktorius J. Gruodis, kuris laikomas modernizmo pradininku Lietuvoje, neleidžia J. Kačinskui pageidaujančius mokinius supažindinti su ketvirtatonių muzika, nors šis sutinka kompozicijos klasę vesti nemokamai. Žurnalo leidėjai stengėsi, kad jis būtų kuo lengviau prieinamas ir provincijoje. Leidinys pradėtas pardavinėti ne tik Kaune, bet ir Biržuose, Kėdainiuose, Panevėžyje.

Patrauklus žurnalo bruožas – realus žodžio laisvės įgyvendinimas. Žurnalo puslapiuose reiškėsi įvairiausios nuomonės, kartais gal ir ne visai priimtinos leidėjams.

Lietuvos muzikai pradeda suvokti, kad tik susibūrus į vieningą organizaciją galima ką nors reikšmingesnio nuveikti.

1932 metų 9-ame numeryje skelbiamas Lietuvos chorvedžių ir muzikų draugijos memorandumas. Jame aptariama, kokios turėtų būti mokymo ir kultūros įstaigos, užsiimančios muzikiniu auklėjimu. Pateikiama konkreti minimų įstaigų klasifikacija: pradžios mokyklos, mokytojų seminarijos, vidurinės ir aukštesniosios mokyklos, universitetas, chorai, valstybinė muzikos mokykla, valstybinis teatras, radijas. Teigiama, kad muzikos reikalams tvarkyti reikalinga atskira institucija. Memorandume taip pat kalbama apie svetimšalių muzikų įsidarbinimą Lietuvoje. Įdomu tai, kad nuo 1932 m. 10-11 numerio žurnalo turinys pateikiamas ir vokiečių kalba – užsieniečių dėmesiui atkreipti. Nuo 1933 metų žurnalas pradedamas siųsti į Ameriką, nes ten gyvena gausi lietuvių bendruomenė, taigi tikimasi padidinti prenumeratorių skaičių.

Kadangi Kauno muzikos mokykla (būsimoji Konservatorija) nuolatos buvo „Muzikos barų“ akiratyje, 1932 m. 6-ame numeryje rašoma apie muzikos mokyklos mokytojų bei mokinių kontingentą. Įdomu palyginti su šiandiena: mokykloje dirbo 32 mokytojai, buvo 259 mokiniai.

Fortepijono mokėsi 95, smuiko – 47, dainavimo – 48, vargonų – 26, violončelės – 10, kompozicijos – 8, kontraboso – 3, valtornos ir trombono – po 4, triūbos – 5, fleitos – 1, obojaus – 2 ir klarneto – 4 mokiniai.

Tame pačiame 1932 metų numeryje skaitome apie Lietuvių chorvedžių ir

muzikų draugijos įkūrimą. Pirmininku išrinktas S. Šimkus, sekretoriumi – A. Šerėnas, iždininku – J. Bendorius.

Kandidatai į valdybą – M. Budriūnas ir J. Štarka. Į revizijos komisiją išrenkami J. Kamaitis, A. Ambrazas ir J. Vileišis.

Draugija nusprendžia savo spaudos organu laikyti „Muzikos barus“. Tuo metu prenumeratos registracijos žurnale įrašyti 188 adresai, 29 papildomi adresai, sudarytas abėcėlinis prenumeratorių sąrašas, registruojamas gaidų siuntimas.

V. Bacevičiui iškėlus iniciatyvą leisti savo žurnalą „Muzika ir teatras“, draugija turėjo priimti sprendimą. Naujasis žurnalas didelio palaikymo neturėjo, pasirodė tik trys numeriai.

Pirmasis „Muzikos barų“ leidybos laikotarpis eina į pabaigą – 1933 metų šeštuoju numeriu baigėsi pirmasis žurnalo gyvavimo laikotarpis. Negaudami svaresnės paramos iš šalies, broliai Budriūnai nebepajėgė toliau leisti žurnalo.

Trukdė ir kai kurių muzikų skepsis, kai kam atrodė, jog broliai daro „biznį“. Bet anoks čia biznis, kai kišenės tuščios... Be to, Antanas rengėsi kurti šeimą…

Kita vertus, broliai tikrai padarė neabejotiną „biznį“ muzikinės kultūros bei dvasinio turtinimo prasme, todėl neatsitiktinai mūsų dienomis žurnalas buvo atgaivintas. Brolių triūsas nenuėjo veltui, žurnalas užėmė išskirtinę vietą Lietuvos muzikiniame gyvenime. Ir kai jis užgeso, visi pajuto tam tikrą dvasinę tuštumą, imta ieškoti galimybių atgaivinti muzikinę spaudą. Tačiau praėjo ketvertas metų, kol „Muzikos barai“ vėl buvo pradėti leisti.

Antrasis leidybos etapas

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje „Muzikos barai“ jau buvo tapę Lietuvos muzikinio gyvenimo dalimi. 1933 m. žurnalui nustojus gyvuoti, muzikinė visuomenė skaudžiai pajuto tokios spaudos stoką. Lietuvos muzikai, susibūrę į draugiją, bendromis pastangomis atnaujino „Muzikos barus“ jau kaip oficialų draugijos spaudos organą. 1938 m. sausio mėnesį išeina pirmasis atnaujintų „Muzikos barų“ numeris.

Atgaivintuose „Muzikos baruose“ sutinka bendradarbiauti V. Bacevičius, J. Banaitis, J. Bendorius, J. Bieliūnas, A. Budriūnas, B. Dvarionas, K. Griauzdė, J. Gruodis, V. Jakubėnas, K. Kaveckas, Z. Slavinskas, J. Švedas, V. Žadeika ir kiti muzikai.

Pasikeitus leidėjui, nuo 1938 m. žurnalą spausdina „Žaibo“ bendrovės spaustuvė Kaune, Donelaičio g. 24. Žur-

nalą redaguoti vėl pakviečiamas Motiejus Budriūnas, jam tenka persikelti iš Klaipėdos. Redakcija įsikuria Kaune, Laisvės alėjoje Nr. 21-3 (Broniaus Budriūno bute). Žurnalo kaina lieka tokia pati, kaip ir anksčiau.

1940 metais žurnalo redakcija persikelia į Vilnių, jis spausdinamas spaustuvėje „Patria“. Žurnalas periodiškai ėjo iki 1940 metų ir baigėsi ketvirtuoju numeriu, po kurio sovietinė valdžia jį, kaip ir daugelį kitų leidinių, uždarė.

Naujuoju žurnalo gyvavimo periodu pagrindinė tematika išliko ta pati – visa, kas aktualiausia Lietuvos muzikiniame gyvenime, tik temų bei autorių ratas platesnis. Trumpai apžvelgsime svarbesnes šio periodo žurnalo temas, įdomesnes kai kurių straipsnių mintis.

Z. Slavinskas straipsnyje „Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai“ remiasi Tautų Sąjungos konferencijos etnografijos instituto medžiaga, cituoja pamatinę mintį: „Jeigu norite žinoti, kaip šalis valdoma ir kokia jos dora, – įsiklausykite į jos muziką.“ Straipsnyje „Dainos ir politika“ Z. Slavinskas susirūpinęs rašo apie lietuviškos dainos padėtį lenkų okupuotame Vilniaus krašte: „1935 metais čia išleistos dainos, kurių leidinyje yra 16 lenkiškų, 25 gudiškos ir tik 9 lietuviškos. Neišvengiama tendencingumo, kai susiduriama su tuo, kas lietuviška <...> Lietuviškoms melodijoms pritaikomi lenkiški žodžiai. Nenurodoma, jog kraštas yra grynai lietuviškas. Paimta iš S. Šimkaus dainyno ir tvirtinama, jog tai lenkiškos dainos. O „mokslininkai“ taip pat tas dainas pateikia kaip lenkiškas <...> Objektingo mokslo kelias ir sudarymas sąlygų patiems lietuviams tirti Vilniaus krašto lietuvių folklorą padėtų plėtoti lietuvių folkloristiką.“ (1938, Nr. 4) K. Kaveckas straipsnyje „Nepriklausomos Lietuvos muzikų darbai“ pamini Mažvydo „Katekizmą“, aptaria lietuvių kompozitorių ir muzikos atlikėjų veiklą.

Autorius siūlo įsteigti kasmetines premijas, kad būtų „kuo labiau kūrybiškesnis gyvenimas“. Be to, reikėtų įstatymų keliu įgyvendinti atlyginimą autoriui už atliekamus kūrinius. Nereikėtų užmiršti vadovėlių ir kitos muzikinės literatūros.

Kad papildytų chorų repertuarą, K. Kaveckas iš T. Brazio raštų paruošė Grigališkąjį choralą, remdamasis katalikų bažnyčios liturginiu giedojimu (1938, Nr. 1). Straipsnyje „Palestrina ir jo kūryba“ autorius rašo apie kompozitoriaus kūrybos ypatumus, pateikia glaustą jo biografiją (1938, Nr. 2). Iš K. Kavecko straipsnio „Vargonai Lietuvoje“ sužinome, kad pirmieji vargonai Lietuvoje atsirado XV amžiuje, juos į Lietuvą atsivežė

Vytauto Didžiojo žmona Ona. K. Kaveckas 1938 m. 4-ojo numerio straipsnyje „Rajoninių dainų švenčių repertuaro paruošimas“, be kita ko, rašo: „Apskritai Lietuvoje praktikuojama chorus mokyti daugiausia kalimo būdu <...> Užsienyje plačiai vartojamas mokymas iš gaidų <...> Mūsų sąlygomis tinkamiausias būtų mišrusis mokymo metodas.“ Autorius pataria, kaip mokyti chorus šiuo metodu, pateikia pratimų pavyzdžių tarsenai lavinti, melodijai mokyti.

1939 m. antrame numeryje spausdinamas K. Kavecko pranešimas „Lietuvių muzikos ugdymas“ 1939 m. vasario 6 d. vykusiam LMD suvažiavimui. Jame K. Kaveckas sako: „Prieš nepriklausomybės atgavimą <...> lietuvių muzikos ugdymas spinduliavo iš trijų didesnių centrų: Kauno – J. Naujalis, Petrapilio – Č. Sasnauskas, Amerikos – M. Petrauskas. Vilniuje pakaitomis darbavosi M. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, M. K. Čiurlionis, S. Šimkus <...> Per 20 nepriklausomybės metų labai išaugo bendras Lietuvos muzikinis kultūrinis lygis.“ K. Kaveckas buvo vienas iš aktyviausių žurnalo bendradarbių, rašė įvairiomis temomis ir įvairiomis progomis.

Būsimasis kultūros ministras Juozas Banaitis žurnalo puslapiuose taip pat taria žodį. Muzikos mokytojams jis priekaištauja: „Dabar madingas sportas <...>, o kur muzikos reikšmė individo gyvenime?“ (1938, Nr. 1).

Devintajame tų pačių metų numeryje spausdinamos J. Banaičio „Įspūdžių nuotrupos iš kelionės po vidurinę Europą“. Berlyne jis domėjosi vokiečių muzika, o Vienoje aptiko išleistus ir reklamuojamus J. Gruodžio, K. V. Banaičio ir V. Bacevičiaus kūrinius. Tuo pat metu J. Banaitis dar apsilankė Vengrijoje ir okupuotame Vilniuje. Kitame numeryje (1939, Nr. 9) jis vėl dalijasi savo kelionių įspūdžiais straipsnyje „Liucerno festivalis su Toscaniniu“. Čia jis rašo: „Toscanini – dabartinis Italijos tremtinys. Jis buvo ryškiausias festivalio akcentas, nors jame dalyvavo patys žymiausi dirigentai ir atlikėjai. Festivalio publika buvo internacionali. Atskiri koncertai buvo transliuojami per daugelį Europos radijo stočių, išskyrus fašistines valstybes.“ 1939 m. antrajam nuneriui J. Banaitis parašo straipsnį „LMD plenumo posėdžiams praėjus“, kuriame daro išvadą, kad „kol mūsų gyvenamosios muzikinės kultūros kėlimo sąlygos nepasikeis, visumos suvažiavimai ir toliau liks ta arena, kurioje <…> visi reikš tik savo sielvartą“.

K. Griauzdė straipsnyje „Chorų ir jų giedojimo plėtra“ aprašo chorų istoriją

Muzikos barai / 11

„Muzikos barams“ – 80 nuo Graikijos laikų. Jau tada buvo rengiamos chorų varžybos. Autorius mini Grigalių Didįjį ir muzikos rašto atsiradimą. Grįždamas prie Lietuvos problemų, K. Griauzdė itin pabrėžia mokyklinių chorų reikšmę (1938, Nr. 1).

Nuo 1938 metų antrojo numerio oficialiai skelbiama, kad „Muzikos barai“ yra muzikos mokslo ir meno žurnalas, jo redaktorius – Motiejus Budriūnas, redakcinė kolegija – J. Banaitis, A. Budriūnas, K. Griauzdė, J. Kačinskas, K. Kaveckas, nurodomas redakcijos adresas ir prenumeratos kaina.

1940 m. antrajame numeryje A. Budriūnas išspausdina straipsnį „Vargonininkų parengimo klausimu“. Šiame straipsnyje skaitome: „Anuo metu buvo ir dabar yra vienas kitas senukas vargonininkas, kur viską groja tik atmintinai, nes natų nepažįsta <...> Dabartinių vargonininkų lygį kiek pakėlė rengiami kursai vargonininkams ir chorvedžiams <...> Trūksta vargonininkų provincijoje. Jie tik kiek pasimokę pas senesnį vargonininką, jau pradeda savistoviai dirbti <...> Kauno konservatorija per metus išleidžia 2-3 naujus vargonininkus <...>, taigi tektų Lietuvai laukti apie 500 metų, kad priruoštų vargonininkų.“ A. Budriūno nuomone, Lietuvoje vargonininkų mokyklų turėtų būti bent jau tiek, kiek yra kunigų seminarijų, nes kursais pasitenkinti nebegalima. Gyvenimas reikalauja, kad ir vargonininkai būtų išsilavinę muzikai.

M. Budriūnas straipsnyje „Atmintis ir muziko technika“ (1938, Nr. 2) išryškina psichologinių veiksnių svarbą – psichofizinės funkcijos ir atminties veikimą, nagrinėja grojimo technikos priežastis ir kliūtis, teigia, jog atmintį galima išlavinti. Svarbios, anot autoriaus, mechaninė motorinė ir vizualinė atmintys. Atmintį veikia grojančiojo nuotaika. Mokinio atmintis turi būti lavinama nuo pirmųjų muzikos mokymo dienų.

Tų pačių metų penktame numeryje M. Budriūnas straipsnyje „Muzikos tautiniai ir valstybiniai uždaviniai“ rašo: „Menas gali tarnauti tautai ir valstybei netiesiogiai, kaip kultūrinis veiksnys, ugdydamas žmogaus dvasios galias, turtindamas ir skaidrindamas jausminį gyvenimą, keldamas pozityvias nuotaikas, žadindamas tautišką dvasią (tautiškasis menas), ir tiesiogiai – skleisdamas tautines ir valstybines idėjas, reikšdamas tam tikras ideologijas, kreipdamas tam tikra linkme žmonių jausmus <...> Valstybė negali būti abejinga <...> Einant šiuo keliu, natūraliai nukrypstama į liaudies muziką.“ J. Karosas straipsnyje „Muzikos mokymo keliai ir vingiai“ (1938, Nr. 2) rašo: „Muzikinio auklėjimo srityje galima

Muzikos barai / 12

daug laisviau pasielgti <...> Chorų lygis dar nėra aukštas <...> Būna daug darbo įdėta, o įspūdis ne koks <...> Bendrojo lavinimo mokykloje kiekvienas mokytojas dirba taip, kaip jis supranta <...> Neturime nusistovėjusių metodikų, maža literatūros lietuvių kalba <...> Muzikoje svarbu ne KĄ ir KIEK groti, bet svarbiausia, KAIP groti.“ 1938 m. antrajame numeryje skelbiamas Lietuvos muzikų draugijos Muzikos mokytojų sekcijos statutas. Jame keliamas svarbiausias tikslas – leisti muzikos vadovėlius, metodinius patarimus, dainų rinkinius, organizuoti mokytojams kursus, steigti bibliotekas, šaukti konferencijas. Šio numerio apžvalgoje spausdinama LMD suvažiavimo medžiaga ir rezoliucijos. Viena iš jų skelbia, kad būtina steigti Kultūros rūmus. (Tokie rūmai buvo pastatyti Kaune ir pavadinti Darbo rūmais – L. D.) J. Kačinskas straipsnyje „Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės“ (1938, Nr. 3) rašo apie lietuvių muzikos tautiškumą. Anot autoriaus, muzika turi būti tautiška, tačiau negalima suvaržyti menininko individualybės. „Prieš tai tik Čiurlionis gyviau už kitus pajuto lietuvio sielos ryšį su išoriniu pasauliu, kurį vaizduoja savo simfoniniuose kūriniuose. Čiurlionio kūryboje jau galima pastebėti nuotaikų, išskiriančių jo muziką iš kitų tautų muzikos.“ Toliau autorius aptaria S. Šimkaus, K. V. Banaičio, V. Jakubėno, J. Gruodžio, V. Bacevičiaus kūrybos bruožus, jų lietuviškumą.

V. Jakubėnas straipsnyje „Populiariosios muzikos klausimu“ (1938, Nr. 3) kelia mintį, jog „sunkiai suprantama, gera tai ar bloga populiari muzika <...> Populiari – tai bloga? Į GEROS MUZIKOS sąvoką įtelpa ir ta muzika, kurią „sunku suprasti“, ir ta, kuri „pati prie širdies eina“ <...> kiekvienai tautai reikia turėti tam tikrą kiekį PEREINAMOSIOS LITERATŪROS, t. y. ne per daug akademiškų rimtų, bet kartu ir gero skonio veikalų.“ Aštuntame tų pačių metų žurnalo numeryje V. Jakubėnas tarptautiniame Londono festivalyje girdėtus kūrinius lygina su lietuvių muzika („Iš nūdienės muzikos festivalio Londone“), o pirmojo 1939 m. numerio straipsnyje „Varšuvos muzikiniai įspūdžiai“ tvirtina, kad „lenkų muzikai pažengę toliau naujosios muzikos kryptimi nei lietuviai“.

Straipsnyje „S.I.M.C. festivalis Varšuvoje” (1939, Nr. 4) V. Jakubėnas aprašo naujosios muzikos festivalio struktūrą ir organizavimą.

Pabaltijo muzikų konferencijos proga V. Jakubėnas paskelbė straipsnį „Muzikinis bendravimas Pabaltijyje“ (1939,

Nr. 5-6). Autorius kalba apie radiofonų bendradarbiavimą, keitimąsi patirtimi pedagoginėje srityje, konservatorijų kūrybinį bendravimą ir asmeninius kontaktus. Anot V. Jakubėno, tai duoda visokeriopą naudą visoms trims šalims.

Tų pačių metų dešimto numerio straipsnyje „Vilnių atgavus“ V. Jakubėnas rašo apie aktualius tuometinio politinio gyvenimo dalykus. Autorius apgailestauja, kad „dalį Lietuvos žemių Rusija pasiėmė“. Jis svarsto, ką duos Vilniaus atgavimas mūsų muzikai. Vienuoliktame žurnalo numeryje V. Jakubėnas straipsnyje „Muzikinės problemos Vilnių atgavus“ reiškia susirūpinimą dėl Vilniaus nutautėjimo. Autorius siūlo į Vilnių perkelti Radiofoną, stengtis „atlietuvinti“ kuo daugiau mokyklų.

I. Prielgauskas-Giedaugas straipsnyje „Fortepijoninės technikos slėpiniai“ (1938, Nr. 3) teigia, kad grojimo technikos slėpiniai glūdi ne raumenyse, ne pirštuose, bet psichikoje, kad grojimo techniką reikia ugdyti per psichologiją ir filosofiją. Autorius daro išvadą: „Yra viena Tiesa, vienas metodas, jo vardas – PAŽINIMAS.“ Straipsnyje „Kūryba ir kartojimas“ (1939, Nr. 3) I. Prielgauskas dėsto įdomias mintis apie muzikos atlikimą ir kelia klausimą: ar muzikos atlikimas yra atkartojimas to, kas parašyta, ar taip pat kūryba?

Straipsnyje „Muzikalinės rekolekcijos“ (1940, Nr. 1) I. Prielgauskas pabrėžia mistikos svarbą. Jis rašo: „Mistiškas pergyvenimas muzikoje atskleidžia neištirtus ar nepastebėtus muzikos dėsnius, artina prie tiesos pažinimo <...>, nes mistiškame pergyvenime tarp subjekto ir objekto išnyksta riba <...> Muzika turi glaudų ryšį su mistika. Muzika kaip dvasia yra mumyse <...> net ir kada tylime <...> muzikos technikos prado reikia ieškoti koncentruotame galvojime.“ I. Prielgausko-Giedaugo straipsniu „Kelios mintys apie pedagoginius muzikos terminus“ (1940, Nr. 4) baigiamas „Muzikos barų“ gyvavimas prieškario Lietuvoje. Autoriaus mintys tokios gilios, tokios aktualios, kad sunku susilaikyti nepacitavus daugiau. Straipsnio pradžioje autorius primena šiek tiek istorijos: „Graikų senovėje mokytą vergą, kuris lydėjo savo pono vaiką į mokyklą, vadino pedagogu <...> Vėliau – pedagogas ne vergas, bet auklėtojas.“ Pedagogo patarimus bei pastabas mokiniui I. Prielgauskas vadina „terminais“. Štai keletas įdomesnių: 1. Sakoma: išmok sonatą... galima išmokti pirštus kilnoti, bet muziką pergyvename.

2. Sakoma: pakartok... nereikia kartoti užmiršto, reikia kurti iš naujo.

3. Sakoma: greičiau... lėčiau... – skuba bailus – jis nori greičiau galą pasiekti.

4. Sakoma: tyliau... garsiau... Piano ir forte su savo variantais konkuruoja su largo ir presto sąvoka.

Mirties agonijoj žmogus nori prabilti. Surenka jis visas dar neužgesusias jėgas ir... kažką... pašnabždomis taria. Lyg šešėlis tas žodis iš mirštančio žmogaus krūtinės. Tai pianissimo, fizinis maksimumas. Jis norėjo aiškiai ištarti, bet negalėjo.

Iki aukščiausio laipsnio susinervinęs tėvas, pagavęs savo mylimą sūnų jo nusižengimo momentą, susivaldo, savo sukrėtimą parodo tik gestais ir veido grimasa. Tai fortissimo, moralinis maksimumas. Jis galėjo... bet nenorėjo... ... Šiuo pedagoginių terminų nagrinėjimu norėjau sukelti minčių apie psichologijos, filosofijos ir metafizikos reikšmę muzikai. Ne žodžiai atskleidžia muzikos tikrovę, bet Dvasia...“ Matas Buivydas straipsnyje „Mūsų instrumentinės muzikos ir instrumentistų klausimai“ (1938, Nr. 4) nagrinėja simfoninės muzikos ir simfoninių orkestrų situaciją Lietuvoje. Jis rašo: „Vienam geram visos sudėties orkestrui reikia apie 80 kvalifikuotų instrumentistų, Operos ir Radiofono orkestrai, kartu paėmus, maždaug tiek ir turi <...> O ir Klaipėdoje reikės atgaivinti operą bei simfoninį orkestrą. Laikas pagalvoti ir apie Kauno miesto filharmonijos orkestrą <...> Trūksta muzikantų, mažai skiriam stipendijų <...> Reikia leisti mokinius į užsienį studijuoti.“ Vokiečių mokslininkas Edwinas Geistas straipsnyje „Kelios pastabos ir mintys apie lietuvių liaudies dainas“ (1938, Nr. 11-12) tvirtina, kad seniausia lietuvių liaudies dainos forma yra sutartinė.

Pabrėžtina, kad jau prieš daugelį dešimtmečių mūsų liaudies dainas tyrinėjo kitataučiai.

1939 m. pirmajame numeryje atsiranda skaitytojų tribūna. Skelbiama, kad visi, kuriems rūpi Lietuvos muzikinis gyvenimas ir jo problemos, galės pasisakyti žurnalo puslapiuose.

Nepamirštama ir muzikos istorija: spausdinami M. Ravelio autobiografijos fragmentai, P. Čaikovskio laiškai grafienei N. Fon Mek, gvildenamas klausimas, ar Mocartas buvo Salierio nunuodytas...

Atsiranda vietos ir muzikiniam humorui.

1940 m. antrajame numeryje pirmą kartą žurnalo puslapiuose prabyla profesorius Konstantinas Galkauskas. Straipsnyje „Klausytis, girdėti, suprasti“ auto-

rius rašo: „Muzika yra kalba, turinti nustatytų dėsnių; ji yra kalba, susidedanti iš atskirų žodžių, sakinių, periodų, didelių ar mažų skyrių, planingai tam tikra tvarka tarp savęs susijusių idėjų turinio atžvilgiu, kurias autorius stengiasi išvystyti tame ar kitame muzikos veikale <...> Sugebėti atskleisti kitiems savo „aš“ Dievo leista tik Jo išrinktiesiems (kūrėjams ir jų veikalų atkūrėjams), tačiau klausytis garsų ir juos „suprasti“ yra kiekvieno šventa teisė ir būtinas reikalas.“ Toliau autorius kelia muzikinio auklėjimo klausimą mokykloje, nes muzika, anot jo, yra „broliškas Esperantas”, tad šios kalbos privalo mokytis visi. Jis siūlo muzikos pamokas vesti koncerto forma, nes negalima aiškinti, kas yra muzika, kol jos pačios negirdi. Autorius daro išvadą, kad „tikras menas, dievų kalba – ne žaislas, linksminąs ir svaiginąs palaimoje. Muzikos tikslas – stiprinti ir tobulinti sielos savybes: protą, širdį ir valią.“ Tų pačių metų trečiojo numerio vedamasis skiriamas Lietuvos muzikų draugijos veiklos trejų metų sukakčiai.

Aptariamos naujos problemos, iškilusios atgavus Vilnių. Šio numerio apžvalgos skyriuje nurodoma, kad LMD plenumas vyko Vilniuje kovo 1–2 dienomis. Informuojama apie įvyksiantį suvažiavimą, nutarimą surengti visuotinę dainų šventę 1940 m. birželio mėnesį Vilniuje. Plenume taip pat nutarta bažnyčiose giedoti tik lietuviškas giesmes. LMD suvažiavimas dar planavo surengti dainų šventę 1943 metais, skirtą Vilniaus atgavimui ir kunigaikščio Gedimino sukakčiai. Buvo galvota ir apie antrąją Pabaltijo muzikų konferenciją. Taigi planų būta daug, bet didieji pasaulio politikos rykliai nusprendė savaip... Beje, dar suspėjo išeiti 1940 metų ketvirtas žurnalo numeris – jau paskutinis... Šio numerio apžvalgoje informuojama apie vykusius koncertus įvairiose Lietuvos vietovėse, pranešama, kad Švietimo ministerija mokykloms perka pianinus ir fortepijonus, sužinome, kad K. Kaveckas rašo operą „Nijolė“ (atrodo, jos taip ir neparašė), o Radiofonas turės savo chorą, kuriam vadovaus J. Kačinskas.

Atkreiptinas dėmesys į gerą techninę leidybinio darbo pusę. Stebina preciziškas žurnalo dokumentacijos tvarkingumas. BŠA saugomas prenumeratorių žurnalas su visais adresais ir mokėjimais. Čia tvarkingai surašyta prenumeratos laikas, įmokos dydis, prenumeratoriaus pavardė bei gyvenamoji vieta. O prenumeratorių ratas platus: iš Ukmergės, Vilkaviškio, Klaipėdos, Rietavo, Šakių,

Kauno, Laukuvos, Sintautų, Dotnuvos, Marijampolės, Biržų, Suvalkų Kalvarijos, Panevėžio, Ramygalos, Pandėlio, Telšių, Tauragės, Raseinių, Kriklėnų, Kėdainių, Akmenės, Mažeikių, Skaudvilės, Bruklino (JAV), Vaterburgo (Kanada) ir t. t. „Muzikos barai“ iš esmės apėmė visą Lietuvą ir dar kelias užsienio valstybes, o atgavus Vilnių ir vilniečiai prisidėjo.

Sovietams „išvadavus“ Lietuvą, „Muzikos barai“ nutilo ilgiems metams... Tačiau brolių Budriūnų „kūdikis“ išliko visiems laikams. Į jo puslapius sudėta praktiškai visa to meto Lietuvos muzikinės kultūros istorija. Vertingiausias „Muzikos barų“ bruožas buvo temų aktualumas, pastangos kultūriškai prusinti visuomenę, tobulinti muzikinį švietimą.

Itin svarus „Muzikos barų“ indėlis į anuometinių chorvedžių ir muzikos mokytojų praktinę veiklą buvo natų – žurnalo priedų – leidyba. Štai tų kūrinių sąrašas : 1931 m. Nr. 1 – A. Vaičiūno „Skunda“, J. Kačinsko „Piovėjas“; Nr. 2 – A. Budriūno „Ei, kelkit!“, J. Strolios „Bėrieji žirgeliai“ (harm.); Nr. 3 – J. Kačinsko „Beržas“, A. Vaičiūno „Verpėja“ (harm.).

1932 m. Nr. 1 – J. Gaubo„Exaltabo te, Domine“; Nr. 2 – J. Kačinsko „Terra tremuit“; Nr. 3 – J. Gaubo „Kur tas šaltinėlis“ (harm.), K. Ramojaus „Ant lygumėlio“ (harm.); Nr. 4 – J. Švedo „Dziedukas“ (harm.); Nr. 5 – A. Šerėno „Vai pakelėly“ (harm.); Nr. 6 – A. Šerėno „Trys rūtų darželiai“ (harm.); Nr. 7-8 – A. Vaičiūno „Šauliai, broleliai“; Nr. 9 – S. Šimkaus „Žaliojoj girelėj“ (harm.); Nr. 10-11 – S. Šimkaus „Augo girioj liepelė“ (harm.); Nr. 12 – J. Strolios „Valiok, dalgeli“ (harm.); 1933 m. Nr. 1 – J. Strolios „Kur jaunas bernelis“, „Stovi žirgelis“; Nr. 2 – K. Griauzdės „Miegužėlio noriu“ (harm.); Nr. 3 – T. Brazio „Kad Kristus išėjo iš grabo“; Nr. 4-5 – Č. Sasnausko „Malda Marijai už tėvynę“; Nr. 6 – K. Griauzdės „Sutems tamsi naktužėlė“ (harm.); 1938 m. Nr. 2 – J. Karoso „Nuvažiav tėvelis“ (harm.); Nr. 3 – K.Kavecko „O Kristau, pasaulio valdove“; Nr. 4 – A. Budriūno „Lopšinė“; Nr. 5 – K. Griauzdės „Ei, sėsk, berneli“ (harm.), „Vienoj pusėj marelių“ (harm.); Nr. 6-7 – J. Karoso „Stovi žirgeliai“ (harm.), „Kur tas šaltinėlis“ (harm.); Nr. 8 – A. Budriūno „Našlaitės naktis“; Nr. 9 – K. Griauzdės „Ko liūdi“ (harm.); Nr. 10 – K. Kavecko „Į mano daineles“; Nr. 11-12 – J. Švedo „Iš rytų šalelės“ (harm.).

1939 m. Nr. 1 – K. Kavecko „Daina“; Nr. 2 – A. Kačanausko „Vai aš pakirsčiau” (harm.); Nr. 3 – J. Žilevičiaus „Pas motušę paaugau” (harm.); Nr. 4 – T. Brazio „Sveika, marių žvaigžde“; Nr. 5-6 – J. Gruodžio „Eglele aukštuolėle“ (harm.); Nr. 78 – J. Bielionio „Rugiapiūtės daina“ (harm.), „Verpėjos daina“ (harm.); Nr. 9 – K. Kavecko „Dievo Motina Marija“; Nr. 10 – J. Naujalio „Du preliudai“; Nr. 11 – K. V. Banaičio „Žygis į Vilnių“; Nr. 12 – K. V. Banaičio „O, didisai Vilniau“; 1940 m. Nr. 1 – K. Kavecko „Velykų motetas.

Haec Dies“; Nr. 2 – K. Griauzdės „Alutis“ (harm.); Nr. 3 – J. Nabažo „Keleivis debesėlis“; Nr. 4 – K. Kavecko „O sacrum convivium“. n

Muzikos barai / 13

„Muzikos barams“ – 80

Muzikinë periodika Lietuvoje (1989-2010) Laurynas BUTKAUSKAS

M

uzikos meno plėtra priklauso nuo daugelio dalykų: švietimo sistemos, kūrybinio potencialo, valstybės finansavimo, sukurtų muzikinių vertybių išsaugojimo ir platinimo. Koncertai, festivaliai, muzikiniai projektai, garso įrašai yra tik keletas iš daugelio muzikos sklaidos būdų. Didelį vaidmenį populiarinant muzikinę kultūrą atlieka žiniasklaidos priemonės: radijas, televizija, internetas, periodinė spauda. Greta universalaus turinio, į plačią skaitytojų auditoriją orientuotų periodinių leidinių Lietuvoje leisti ir leidžiami specialūs, tik tam tikros visuomenės veiklos srities, taip pat ir muzikos, aktualijoms ir problemoms skirti leidiniai.

Apie muzikinės periodikos leidinių svarbą muzikos kultūros raidai ir populiarinimui atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pirmasis prakalbo kompozitorius Osvaldas Balakauskas. 1990 m. Vilniuje vykusiame Lietuvos kultūros kongrese jis pabrėžė, kad sovietmečiu šalies kultūrai didžiulę žalą padarė muzikos kritikos leidinių sunaikinimas. „Kad ji normaliai funkcionuotų, būtina turėti mažų mažiausiai muzikos laikraštį ir du muzikos žurnalus – populiarų kronikinį ir mokslinį. Muzikinė spauda visuomenę informuoja, šviečia ir auklėja, joje vyksta nuolatinis dialogas dėl skonio, muzikos suvokimo ir vertinimo“, – tuomet teigė O. Balakauskas.

Muzikos barai / 14

Šiandien, nuo Lietuvos politinio ir kultūrinio atgimimo praėjus daugiau nei dvidešimtmečiui, yra aktualu panagrinėti, ar Sąjūdžio atstovų sukurta ateities vizija sėkmingai įgyvendinta, aptarti, kaip keitėsi muzikinės periodikos leidybos tendencijos, kokią vietą muzikiniai leidiniai užėmė ir užima bendroje šalies periodinės spaudos sistemoje. Iki šiol pastarojo dvidešimtmečio muzikiniams leidiniams didesnio dėmesio nebuvo skyrę nei muzikologai, nei žurnalistikos tyrinėtojai, todėl analizuoti muzikinės periodikos leidybos raidą ėmiausi savo magistro darbe („Muzikinės periodikos raida Lietuvoje 1989–2010 m.“), jį šį pavasarį apgyniau Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute.

Dar prieš pradedant darbą teko išgirsti ne vieną skeptišką vertinimą. „Muzikiniai leidiniai? Radai ką nagrinėti...

Juk ėjo tik „Muzikos barai“ ir dar vienas kitas laikinas žurnaliukas“, – netrūko traukiančių per dantį. Nors nerimo sėkla trumpam sudygo, nepasidaviau.

Griežtai apsisprendus darbo objektu pasirinkti visą 1989–2010 m. Lietuvos muzikinę periodiką ir kompleksiškai nagrinėti tiek akademinės, tiek populiariosios muzikos leidinius, teko imtis visų Lietuvos kultūrinės periodikos žurnalų ir laikraščių turinio analizės. Rezultatai nustebino – per tiriamą laikotarpį Lietuvoje ėjo (kai kurie eina iki šiol) net 30 įvairių tipų muzikinės periodikos lei-

dinių – laikraščių, žurnalų, biuletenių, tęstinių almanacho tipo žurnalų. Svarbu pabrėžti, kad į šį skaičių nepatenka knygos, natos, kalendoriai, atskirai išspausdintos konferencijų medžiagos, elektroniniai leidiniai ir išeivijos periodika. Taip pat leidiniai, kurių pasirodė tik po vieną numerį („Gaida“ 1989 m., „Bravo“ 1996 m., „Lithuanian music review“ 2001 m.).

Dėl savo specifikos nuo muzikinės periodikos sąvokos buvo atsieta ir paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje populiari entuziastų fanzinų (zinų) kultūra.

Pradžioje pagal pakraipą leidinius ketinau skirstyti į dvi grupes – akademinės ir populiariosios muzikos, tačiau analizuojant jų turinį paaiškėjo, kad Lietuvoje galima išskirti ir dar vieną grupę – garso technikai skirtus leidinius. Gaila, tačiau Lietuvoje nėra universalių muzikinių leidinių. Valstybės dotuojamus žurnalus, rašančius tiek apie akademinę, tiek apie populiariąją muziką, turi latviai („Mūzikas saule“) ir estai („Muusika“), bet mūsų šalyje tokia periodika neleidžiama. Vienintele išimtimi laikytinas akademinės muzikos žurnalas „Muzikos barai“, kuriame retkarčiais publikuojami tekstai apie džiazo ir roko muziką.

Norint kiek plačiau apžvelgti Lietuvos muzikinę periodiką, trumpam būtina atsigręžti į praeitį.

Publikacijos muzikos tematika pasirodė vos tik atsiradus lietuviškai periodinei spaudai (dar 1884 m., spaudos drau-

dimo metais, „Aušroje“ buvo išspausdinta dvibalsė „Daina apie strazdą“), o tikru pirmuoju lietuvišku muzikiniu periodiniu leidiniu tapo 1909–1910 m. Šv.

Grigaliaus vargonininkų draugijos Kaune leistas žurnalas „Vargonininkas“. Dėl politinių aplinkybių būtent Kaunas tarpukariu buvo pagrindinė lietuviškų muzikos žurnalų („Muzikos menas“, „Muzikos teatras“, „Muzikos aidai“ ir kt.) leidybos vieta. Laikinojoje sostinėje 1931 m. pradėti spausdinti ir brolių Antano, Motiejaus bei Broniaus Budriūnų įsteigti „Muzikos barai“, jų leidyba 1938–1940 m. buvo tęsiama Vilniuje. Deja, netrukus užgriuvo sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.

Nors laisvas žodis Lietuvoje buvo užgniaužtas, lietuviškos muzikinės periodikos leidyba tęsėsi emigracijoje, kur atsidūrė nemažai nuo sovietų okupacijos pabėgusių žymių mūsų šalies muzikų.

Išeiviai rengė ir pačią ilgiausią istoriją iš visų lietuviškų muzikinių leidinių turintį žurnalą „Muzikos žinios“. Jį 1934 m. Čikagoje įkūrė Amerikos lietuvių vargonininkų sąjunga, žurnalas nevienodu periodiškumu, bet beveik be pertraukų buvo leidžiamas tiek Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, tiek vėl atkūrus šalies Nepriklausomybę. Ilgus metus šis žurnalas buvo vienintelis, kuriame lietuvių kalba publikuotos necenzūruotos mintys apie lietuvišką muziką ir jos perspektyvas, spausdintos patriotinės lietuvių kompozitorių dainos ir giesmės, kritiniai straipsniai. Su leidiniu bendradarbiavo ir į JAV emigravęs vienas žymiausių tarpukario Lietuvos muzikos kritikų V. Jakubėnas. Žurnale per muzikos prizmę reaguota net į politines aktualijas. 1989 m. „Roko marše“ apsilankęs JAV lietuvis Darius Polikaitis rašė: „Išeiviai su ašaromis akyse klausėsi „Foje“ grupės muzikos. „Foje“ mums priminė „Men at Work“ arba „Sting“, bet tų vyrų muzika Lietuvos jaunimui reiškia daug daugiau. Andriaus Mamontovo žodžiuose kalba visa Lietuvos jaunimo visuomenė, patyrusi sunkų, slegiantį komunistinės santvarkos gyvenimą. <...> Išeiviai Lietuvoje pajuto nepaprastą šilumą. Pastebėjome, kad kartu su tauta pradeda atgimti ir Lietuvos jaunimas.“ „Muzikos žinių“ leidyba aklavietėje atsidūrė 2008 m., sunkiai susirgus ilgamečiam leidinio redaktoriui Faustui Stroliai. Redaktoriaus pareigų ėmėsi 89-erių (!) Vytautas Gutauskas, tačiau 2010 m. žurnalo leidyba buvo sustabdyta. Paskutinis, 264-asis žurnalo numeris išspausdintas 2009 m.

14-15.

POLIKAITIS, Darius. Muzikos žinios, 1989, nr. 240, p.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo spausdinami universalūs kultūriniai leidiniai. Vilniuje ėjo žurnalai „Literatūra ir menas“ ir „Meno saviveikla“ (pastarasis 1965 m. pervadintas „Kultūros barais“), taip pat spausdintas Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinys „Menotyra“, kuriame buvo ir nemažai muzikinės tematikos tekstų. 1962–1976 m. „Vagos“ leidykla leido tęstinį almanachą „Muzika ir teatras“. 1979 m. jį nuspręsta atgaivinti „Muzikos“ pavadinimu – almanachas su pertraukomis ėjo iki 1992 m. Sovietmečiu spausdintas ir vienas tik muzikai skirtas leidinys – biuletenis „Muzikos naujienos“, jis nereguliariai ėjo 1970–1975 m.

1988 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (toliau - LPS) iniciatyvinė grupė. Netrukus visoje Lietuvoje tiek LPS, tiek kitos besikuriančios politinės partijos, sąjungos, visuomeniniai judėjimai ar net pavieniai žmonės pradėjo leisti įvairius laikraščius ir biuletenius. Savo biuletenį išleido ir Lietuvos kompozitorių sąjungos LPS grupė (1988 m. išleisti 6, 1989 m. – dar 2 leidinio „Muzika“ numeriai).

1988 m. Lietuvos diskotekininkų susivienijimas parengė 4 leidinio „Ekspresinformacijos“ numerius. Anot spaudos istorijos tyrinėtojo Vyto Urbono, naujų laikraščių ir žurnalų steigimą palengvino tai, kad 1989 m. Lietuvos spauda jau buvo mažiau kontroliuojama iš Maskvos – visur buvo aptarinėjamas ir svarstomas gana demokratiškas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris buvo priimtas 1990 m. vasario 9 d., o įsigaliojo nuo kovo 1 d. Teisę steigti periodinius leidinius įgijo valstybinės, politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat atskiri Lietuvos piliečiai.

1989 m. birželio 14 d., Sąjūdžio sūkūryje, Lietuvos muzikų draugija Vilniuje atnaujino tarpukariu ėjusio žurnalo „Muzikos barai“ leidybą. Pastarąją datą ir galima laikyti naujo Lietuvos muzikinės periodikos raidos etapo pradžia – „Muzikos barai“ yra vienintelis šalyje muzikos leidinys, nuo 1989 m. be pertraukų einantis iki šių dienų.

Taigi, visą 1989–2010 m. laikotarpį Lietuvoje iš viso buvo leidžiama 30 skirtingų muzikinės periodikos leidinių – nuo laikraštukų paauglių auditorijai iki rimtų žurnalų muzikos specialistams.

17 leidinių buvo skirta populiariajai, 11 – akademinei muzikai, apie garso techniką rašė 2 leidiniai. Remiantis populiariosios muzikos analitiku profesoriumi Roy Shukeriu, Lietuvos populiariosios mu-

zikos laikraščius ir žurnalus galima suskirstyti į tris grupes: universaliuosius, nišinius ir skirtus paaugliams.

Verta pabrėžti, kad mokslinis menotyros krypties žurnalas „Lietuvos muzikologija“ yra vienintelis muzikinės periodikos leidinys, referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse. Didžiąją leidinio dalį sudaro moksliniai straipsniai (lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, o jų santraukos – anglų kalba), taip pat publikuojamos mokslinės kitų leidinių recenzijos. Dėl žurnalo specifikos ir mokslinio pobūdžio jį netgi galima atsieti nuo muzikinės periodikos ir priskirti Lietuvos mokslinės periodikos leidinių grupei.

Atkreiptinas dėmesys, kad savo leidinių išsaugojimu ir reklama patys muzikinių laikraščių ir žurnalų leidėjai pernelyg nesirūpino. Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai nebūdavo teikiami privalomieji egzemplioriai, keistas „slapstymasis“ pastebimas ir dabar. Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka informaciją apie žiniasklaidos priemonių savininkus renka Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tačiau institucijos interneto tinklalapyje skelbiami kasmetiniai duomenys kažkodėl netikslūs – dalies muzikinės periodikos leidinių sąrašuose nėra. Pavyzdžiui, 2010 m. Lietuvoje buvo leidžiami 5 muzikos tematikos žurnalai – „Muzikos barai“, „Bravissimo“, „Lietuvos muzikologija“, „Pianistas“ ir „Studio“, o ministerijos skelbiamame dokumente „Duomenys apie žiniasklaidos priemonių savininkus (2010 m.)“ informacija pateikiama tik apie „Muzikos barus“... n Tęsinys kitame „Muzikos barų“ numeryje“

Muzikos barai / 15

„Muzikos barams“ – 80

Per pastarąjį dvidešimtmetį pasirodė nemažai periodinių muzikinių leidinių, bet daugelis užgeso dėl ribotų finansinių galimybių ar nedidelio skaitytojų skaičiaus. Dalis jų gvildenamos probematikos persikėlė į internetinę erdvę

Muzikos barai / 16

Muzikos barai / 17

„Muzikos barams“ – 80 Interviu su profesoriumi Rimvydu Žigaičiu Vilnius, 2009 m. gruodis – Gerb. kompozitoriau, galbūt prisimenate, su kokiais iššūkiais Jums teko susidurti tapus Muzikų sąjungos vadovu ir „Muzikos barų“ leidybą perėmus į savo rankas?

– 1995 m., man tapus Muzikų sąjungos vadovu, žurnalas buvo ant pražūties ribos.

Visos „Muzikos barų“ problemos buvo sukrautos ant vieno žmogaus – Vaclovo Juodpusio – galvos. Jis dirbo labai sudėtingomis sąlygomis – visą darbo dieną Kultūros ministerijoje, o po to pats vienas rengdavo leidinį: ir maketuodavo, ir spausdinimu rūpinosi, ir tekstus rašė. Paskutinis leidinys, kurį tapęs vadovu radau išspausdintą, atrodė itin varganai – šešiolikoje puslapių tilpo trys „Muzikos barų“ numeriai! Jį netgi žurnalu pavadinti buvo sunku. Taigi, pirmasis mano uždavinys buvo prikelti „Muzikos barus“, padaryti labiau priimtinus skaitytojams. Pradžioje, gavę keletą vienkartinių dotacijų iš Kultūros ministerijos, kiek pagerinome popierių. Kai tik leidinys įgavo šiek tiek reprezentatyvesnę išvaizdą, atsirado ir naujų autorių, kurie iki tol nenorėjo rašyti ant prasto laikraštinio popieriaus spausdinamuose „Muzikos baruose“. Iki 1998 m. pakilome iki tokio lygio, kad pradėjau galvoti apie padorų žurnalinį „Muzikos barų“ formatą. Leidinys pastorėjo, ėmė eiti ant dar geresnio popieriaus. O vėliau prisikalbinau abu Nekrošius – Audronę ir Arvydą, ir jie iki šiol nuosekliai laikosi savo sukurto žurnalo stiliaus. Leidinys įgijo dramaturgijos, atsirado skirstymas į temas. „Muzikos barai“ tiesiog pasidarė malonesni skaityti. Pradžioje svajojome, kad žurnalas bus mėnesinis, tačiau dėl lėšų stygiaus buvome priversti du numerius jungti į vieną leidinį.

– Kokiu būdu „Muzikos barai“ sugebėjo išsilaikyti per visą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, kai kiti periodiniai muzikos leidiniai dažniausiai eidavo vos vienus dvejus metus?

– „Muzikos barai“ beveik visą laiką gaudavo bent šiokią tokią valstybės paramą, o kiti žurnalai turėdavo tik kokį nors laikiną globėją verslininką. Kai su juo baigdavosi bendradarbiavimas, baigdavosi ir žurnalo leidimas.

Dabar labai stiprių finansinių injekcijų gauna Nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas „Bravissimo“. Juk jo vadovas – pats Gintautas Kėvišas! Gerai, kad tarp mūsų nėra konkurencijos, temos skiriasi. Nes finansinėje kovoje iš karto pralaimėtume. Apskritai finansavimo paieška ir yra pats didžiausias mano rūpestis ir galvos skausmas. Šiuo metu žurnalas daugiausia išsilaiko iš Spaudos, radijo ir televizi-

Muzikos barai / 18

jos rėmimo fondo skiriamų lėšų. Dar šiek tiek išpešame iš Kultūros rėmimo fondo. Anksčiau paremdavo ir Kultūros ministerija, tačiau šiuo metu jokių lėšų iš jos nebegauname... Vienu metu mėginome susidraugauti su didelėmis įmonėmis, siūlėme joms leisti kompaktines plokšteles prezentacijoms, platinti su jų logotipu, firminėmis spalvomis. Deja, įtikinti nepavyko. Kaip suvenyrus jos mieliau dalijo marškinėlius ir kepuraites... Tiesa, keletą metų buvo pavykę tapti „Lietuvos telekomo“ partneriais, kol jam vadovavo Tapio Paarma. Jis mums pasiūlė išleisti specialią kalėdinę kompaktinę plokštelę. Pabandėme – pavyko. Juodai dirbome visą savaitę ir gruodžio 10 d. ant savo stalo jis turėjo mūsų išleistą CD. Buvo labai patenkintas ir keletą metų mus rėmė. Vėliau, pasikeitus įmonės vadovams, bendradarbiavimas nutrūko, jų interesai buvo kiti.

– Pastarąjį dešimtmetį žurnalo tiražas vis mažėja. Kodėl? Ar pavyksta išplatinti dabartinį tiražą?

– Platinimas visuomet sudėtingas, tačiau didesnę dalį egzempliorių vis dėlto realizuojame pagal paskirtį. „Muzikos barus“ prenumeruoja visi Muzikų sąjungos nariai, dalis muzikos mokyklų. Jį užsisako ir kai kurie melomanai. Prenumeratoriams išsiuntinėjame apie 500 egzempliorių. O tiražas nuolat mažėja dėl vis sudėtingesnės finansinės situacijos. Anksčiau žurnalas būdavo parduodamas ir spaudos kioskuose, bet prieš dvejus trejus metus, kai pradėta reikalauti platinimo mokesčio, atsisakėme – per brangu.

– Leidinyje dažniausiai publikuojami muzikologų, muzikologijos specialybės studentų, rečiau – pačių atlikėjų parašyti straipsniai. Diplomuotų žurnalistų publikacijų aptikti pavyksta retokai.

Kodėl?

– Manau, kad žurnalistams čia neįdomu.

Jei žurnalistas geras, jis tikrai susiras kitą vietą, kur mokami didesni pinigai. Trumpam buvome į redakciją prisivilioję žurnalistiką baigusią Mildą Celiešiūtę, bet ji vėliau išvyko į Japoniją, o iš ten grįžusi pas mus nebeužsuko – rado darbą kitame žurnale. Iš tikrųjų, muzikologų straipsniai kelia problemų: jų tekstai per sausi. Mums nereikia mokslinių straipsnių, mums reikia, kad būtų raiški kalba ir aiški mintis. Deja, neturime iš ko rinktis. Nors autorinius atlyginimus visada stengėmės mokėti, jie labai nedideli.

– Teko girdėti, kad retkarčiais autorių reikia ieškoti su žiburiu...

– Kurį žurnalo leidybos laikotarpį laikytumėte sėkmingiausiu?

– Sėkmingiausias laikas buvo apie 2000 metus. Tada netgi išleidome vieną numerį anglų kalba – „Lithuanian music review“. Lyginant su kita kultūros periodika, iš Spaudos rėmimo fondo mes gaudavome mažiausią paramą. Pavyzdžiui, kai „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ gaudavo po 200 tūkst. litų, „Muzikos barai“ vos – 40 tūkst. Šiuo metu gauname 60 tūkst. Lt per metus, o minėti savaitraščiai – po 280 tūkst. Tokia politika. 2000 m. kartu su žurnalu pradėjome platinti įvairių Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles.

Nors negauname jokios finansinės naudos, jas platiname iki šiol. Tiesa, žurnalas be plokštelės kainuoja 5 litus, o prenumeratoriams su plokštele – 10 litų. Kai kas klausia: kam jūs leidžiate tas plokšteles? Mano atsakymas: tai yra ne tik prestižas, bet ir lietuviškos muzikos sklaida.

– Pasitaiko, kad kai kurie patys pasisiūlo parašyti, tačiau dažniausiai tai būna „Panoramos“ skyreliui skirtų straipsnelių autoriai. Ten skelbiama informacija iš visos Lietuvos apie įvairius muzikinius renginius. Tik gaila, kad mūsų žurnalas išeina retokai, todėl ta informacija pateikiama neoperatyviai. Mano nuomone, leidinys daugiau vertingas istoriškai.

Kai reikia parašyti kokia nors svarbesne tema, žmonių tenka paieškoti. Pavyzdžiui, reikėjo parašyti apie kompozitorių Algimantą Kubiliūną, o autoriaus rasti niekaip negalim. Galų gale pasiūliau Daliai Kairaitytei. Ji parašė, jai pačiai patiko, panoro rašyti daugiau. Taip ir gyvename – ieškodami autorių, kurie mokėtų ir, svarbiausia, mėgtų rašyti.

– Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai reikia daugiau muzikinės periodikos leidinių?

– Tikrai galėtų būtų daugiau nišinių, žanrinių leidinių. Jei tik atsirastų raštingas žmogus, ir mes apie „popsininkus” parašytume. Deja, tokio nėra. Mano nuomone, ir popsą reikia propaguoti, rodyti, kas jame yra gera ir kas banalu. Juk dabar didžioji dainų tekstų dalis tokia: „Ateik pas mane, aš nurengsiu tave.“ Tiesiog auksinė mintis! Tiesa, anksčiau tų „popsinių” leidinių buvo, ir nemažai. Tie žurnalai rasdavo kokį laikiną globėją, tačiau vėliau su

juo bendradarbiavimas nutrūkdavo ir leidiniai numirdavo.

– Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos žiniasklaida formuoja Lietuvos muzikinį skonį?

– Mūsų leidžiamas žurnalas ir pati sąjunga ypatingi tuo, kad pristato įvairius muzikos žanrus, be to, sąjunga turbūt vienintelė Lietuvoje sistemingai dirba mokyklose. Visos mūsų programos viena kitą papildydamos sudaro kompleksą. Turime keletą vidurinių mokyklų, su kuriomis nuolat bendradarbiaujame.

Džiugu, kad vaikai ima orientuotis, skiria, kur yra didžioji muzika, o kur chaltūra. Turėjome mokyklą Utenoje, dvi gimnazijas Šiauliuose.

Gera bazė buvo Alytuje, tačiau mokytojui mirus viskas baigėsi. Labai gaila, kad žmonės dažnai nesupranta, jog gyva pažintis su muzika yra kur kas naudingesnė nei sausa muzikos pamoka.

Antroji komplekso dalis – muzikinės popietės Rotušėje. Jų per metus surengdavome šešiolika. Trečias dalykas – jau minėtos kartu su „Muzikos barais“ skleidžiamos kompaktinės plokštelės. Jas mokykloms dovanoja patys atlikėjai, suinteresuoti savo meno sklaida.

Ketvirtas dalykas – Didysis muzikų paradas. Šiemet surengėme jau tryliktąjį, o nuo 2002 m. šios šventės spindulius paleidžiame ir į Lietuvą. 2006 m., kai šventėme Muzikų sąjungos septyniasdešimtmetį, šalyje surengėme dvylika koncertų. Labai svarbu, kad juos ruošiame ir su vietinėmis pajėgomis. Pasitempia mėgėjai, neatsipalaiduoja ir profesionalai.

Tiesa, būna ir nemaloniai nustebinančių dalykų. Tiesiog šokiruotas buvau Mažeikiuose. Į Kultūros namus atvažiavome su elitinėmis pajėgomis: Dainius Stmbras, Irena Zelenkauskaitė, M. K. Čiurlionio kvartetas, Artūras Anusauskas, taip pat Klaipėdos „Aukuro” choras...

Atvykstam – netgi afišos nėra! Prie centrinio įėjimo kabo... „Mokinukių“ plakatas. Gal nebus koncerto? Neee, bus! Reklama – prie rūbinės.

Ir graudu, ir juokinga. Būna ir dar „linksmiau“.

Atvažiuojame kartą į Uteną – koncertas derintas, programa žinoma, o salėje nėra fortepijono...

– Minėjote chaltūrą. Kodėl Lietuvoje jos tiek daug?

– Daug kas priklauso nuo mokytojų. Pavyzdžiui, bandėme tartis su viena gimnazija, tačiau mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kuri pati yra muzikė, nepanoro smuiko koncerto! Pareiškė, kad vaikai nesupras... Apskritai dabar visa Lietuva „nucicinta“. Kol spauda apie tokius veikėjus rašo ir juos populiarina, tol taip ir bus. Tačiau dabar ir jiems nebe pyragai.

Kalbėjosi Laurynas BUTKAUSKAS

„Muzikos barų“ redaktorius Vaclovas Juodpusis: 1989 m. „Muzikos barų“ atgaivinimo idėja kilo tuometiniam ir pirmajam atkurtos Muzikų sąjungos pirmininkui Povilui Dikčiui. Jis į sąjungą atėjo iš Centro komiteto kultūros skyriaus, turėjo daug pažinčių ir galėjo visiems padaryti tiek daug gero, tiek daug blogo. Vis dėlto jis rimtai užsiėmė draugijos veikla ir ypač „Muzikos barų“ atgaivinimu. Pradžioje buvo diskusijų, kaip leidinys turi vadintis, tačiau galų gale nusprendėme jam palikti tarpukariu ėjusio žurnalo pavadinimą. Nors dirbau Kultūros ministerijoje, P. Dikčius mane prisikalbino tapti redaktoriumi. Laikai buvo sudėtingi: Nepriklausomybės paskelbimo išvakarės, bet vis dar sovietmetis. Tačiau nusprendėme rizikuoti – ėmėm ir pirmąjį numerį įžūlokai išleidome birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, nors tuo metu ji dar nebuvo oficialiai įteisinta.

Nors bijojome, niekas iš valdžios į „Muzikos barų“ atgaivinimą neigiamai nesureagavo, vis dėlto tuo metu pagreitį jau buvo įgavęs Sąjūdis. Mes netgi pradėjome spausdinti lietuviškos tematikos dainas – viename numeryje išėjo „Malda už tėvynę“. Ir nieko! Pagaliau kartu su Sąjūdžiu pasiekėme 1990-ųjų kovo 11-ąją.

Nors nuo pat pradžių nebuvo lengva, galutinai žurnalo leidyba komplikavosi 1991 m. viduryje, po P. Dikčiaus mirties, kai sąjungos pirmininko pareigas perėmė Vidutis Bakas.

Leidinys jam nelabai rūpėjo.

Didžiausia problema buvo teksto rinkimas ir maketavimas. Draugija neturėjo kompiuterio, eidavome į kažkokį rūsį Jakšto gatvėje, kur mums žmonės už pinigus atlikdavo visus techninius darbus. Be to, labai nelengvai pavykdavo gauti popieriaus ir išspausdinti ledinį. Kadangi Vilniuje niekur neįsiprašėme, „Muzikos barus“ spausdinome Panevėžyje. Ne vieną kartą teko pačiam savo žiguliuku parsivežti visą tiražą. Vėliau leidinį parsiveždavome užsakytu maršrutiniu taksi.

1989 m. pirmųjų „Muzikos barų“ numerių tiražas siekė 15 tūkst. egzempliorių, tačiau tais pačiais metais sumažėjo iki 4 tūkst., 1991 m. – iki 2 tūkst., o 1995 m. – iki 401 egzemplioriaus. Viskas priklausė nuo turimų lėšų ir nuo to, kiek popieriaus ir spaudos dažų pavykdavo gauti. Vienas numeris išeidavo ant vienokio, kitas ant kitokio, kartais net tragiškos kokybės popieriaus.

Startavome galingai, bet vėliau situacija tik prastėjo, kol žurnalas atsidūrė ant pražūties ribos. Laimė, atsirado gerų žmonių, kurie paaukojo šiek tiek pinigų. Pavyzdžiui, iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo į Lietuvą atskridęs Amerikos lietuvis Juozas Stankūnas paaukojo šimtą dolerių. Tais laikais tai buvo neblogi pinigai. <...>

Sunku pasakyti, ar pasiekėme, ko norėjome.

Manau, svarbiausia, kad aš „Muzikos barams“ neleidau numirti, kad žurnalas pasiekdavo skaitytojus. Jo atgaivinimas sutapo su Sąjūdžiu, tai buvo savotiška pagalba šiam judėjimui ir noras, kad žinios apie muziką sklistų plačiau, pasiektų ir JAV lietuvius. Tai įgyvendinti pavyko, žmonės už Atlanto prenumeruodavo leidinį. Aš visuomet stengdavausi aprėpti tuos muzikinius dalykus, kurie neatsispindėdavo „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ publikacijose. <...> Po gero starto „Muzikos barai“ buvo įkritę į duobę ir atsitiesė tik tada, kai Muzikų sąjungos vadovu tapo Rimvydas Žigaitis. Leidiniui pradėta skirti kur kas daugiau dėmesio, pagerėjo popieriaus kokybė, atsirado tam tikras periodiškumas. Tai labai svarbu.

Vilnius, 2009 m. lapkričio 15 d.

Parengta pagal Lauryno Butkausko magistro darbą „Muzikinės periodikos raida Lietuvoje 1989-2010 m.“

„Muzikos barų“ redaktorė žurnalistė Milda Celiešiūtė – Kaip VU Žurnalistikos instituto studentė atsidūrė „Muzikos barų“ redakcijoje?

– Perskaičiusi kelis mano straipsnius mane susirado ir pakvietė dirbti žurnalo vyr. redaktorė Audronė Žigaitytė. Ji žinojo, kad esu baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, muzikos kryptį.

– Kuo darbas muzikos žurnale skiriasi nuo darbo kitų periodinių leidinių redakcijose?

– Toks nedidelis žurnalas neturi nuolatinių darbuotojų, autorių, todėl kiekvieną kartą tenka ieškoti, kas parašytų aktualiausiomis temomis, taikytis prie autorių tempo. Didžiausia problema, kad nė vienas darbuotojas nedirba visu darbo krūviu, tad negali atsidėti būtent šiai veiklai ir tinkamai ją koordinuoti.

Dėl to nukenčia leidinio kokybė. Didelė dalis medžiagų rengiamos autorių iniciatyva, todėl leidinys rizikuoja tapti „savanorių tribūna“, nors „savanoriai“ nebūtinai imasi potencialiai auditorijai aktualiausių temų. Žurnalas išeidavo tik kas du mėnesius, tad kai kurios aktualios temos likdavo neatspindėtos. Nors žurnalo auditorija būtų galima laikyti pirmiausia muzikus ir muzikos mylėtojus, pasigesdavau daugiau kritiškų straipsnių apie, pavyzdžiui, muzikos politiką, atlikėjų honorarus, išsilavinimą ir žurnalo ambicijos tokius straipsnius rengti. Kita vertus, temų ir žanrų požiūriu žurnalas buvo gana lankstus ir laisvas.

Tuo metu žurnalas nebuvo pardavinėjamas spaudos kioskuose ar kitose prekybos vietose, jį galima buvo įsigyti tik pačioje Muzikų sąjungoje arba prenumeruoti. Tai paverčia

Muzikos barai / 19

„Muzikos barams“ – 80 žurnalą itin uždaru leidiniu... Kadangi žurnalas buvo išlaikomas valstybės bei Muzikų sąjungos lėšomis, jis neprivalėjo taikytis prie reklamos užsakovų norų, kas daugeliui žiniasklaidos priemonių neišvengiama.

– „Muzikos baruose“ dažniausiai spausdinami muzikologų, muzikologijos specialybės studentų, kompozitorių, rečiau – pačių atlikėjų parašyti straipsniai.

Rasti diplomuotų žurnalistų publikacijų pavyksta retokai. Kodėl?

– Nežinau, kaip yra dabar, bet tam tikru metu tai lėmė silpni redaktorių ryšiai su profesionaliais žurnalistais, tad autorių pirmiausia ieškota tarp pačių muzikų, „saviškių“.

Manau, skirtingais laikotarpiais situacija skiriasi, galbūt ir honorarai netenkino profesionalių žurnalistų, nors mano darbo metais už stipresnes medžiagas jie būdavo pakenčiami.

– 2010 m. Lietuvoje leisti 5 muzikos žurnalai – „Muzikos barai“, „Bravissimo“, „Pianistas“, „Lietuvos muzikologija“ ir „Studio“.

Iš jų tik du – „Muzikos barai“ ir „Bravissimo“ – ėjo periodiškai. Tiek mažai muzikai skirtų leidinių per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį išėjo tik 1990-aisiais. Kodėl, Jūsų nuomone, susiklostė tokia padėtis?

– Manau, kad tai lėmė bendras ekonomikos nuosmukis ir muzikos žurnalų nesugebėjimas prisitaikyti prie skaitytojų poreikių, pateikti medžiagą, kurios jie negautų iš kitų šaltinių ir už kurią sutiktų atskirai mokėti. Muzikos žurnalai per daugelį metų nesugebėjo subrandinti savo skaitytojų, nė vienas jų neišsilaikytų vien savo (ne valstybės ar kokios nors institucijos) lėšomis. Be to, Lietuvoje galbūt per maža pasiturinčių klasikinės muzikos mylėtojų, kurie koncertus bei renginius lankytų ne vien akademinio intereso ar snobizmo („vakar mes lankėmės Operos teatre“) vedami. Tai ne tik žiniasklaidos, bet ir apskritai klasikinės muzikos vadybos kaltė. Vidutinis muzikos mėgėjas pasitenkina bendro pobūdžio leidiniuose, dienraščiuose pateikiama informacija ir nėra linkęs gilintis tiek, kad pirktų specializuotus leidinius. Deja, net ir akademinį interesą turintys žmonės, patys muzikai, atlikėjai, vadybininkai nelabai nori prenumeruoti, pirkti šių leidinių, dažnai teisinasi, kad per aukšta jų kaina. Vadinasi, leidiniai nesugeba pritraukti ne tik platesnės, bet ir tiesiogiai su šia sritimi susijusios auditorijos, nepateisina nei profesionalų, nei mėgėjų lūkesčių.

Neabejoju, kad muzikos periodikai įtakos turi ir švietimo kokybė, skaitytojų interesai ir poreikiai, akademinio muzikos pasaulio gebėjimas neužsisklęsti ir sudominti didesnę klausytojų auditoriją, muzikos vadybos kokybė, o svarbiausia – valstybės parama muzikos leidiniams, privačių fondų parama bei interesas...

– Ar Lietuvoje užtenka profesionaliai ir įdomiai apie muziką galinčių rašyti žmonių, užsienyje vadinamų muzikos žurnalistais? Juk muzikologų publikuojami

Muzikos barai / 20

muzikos kritikos straipsniai plačiajai auditorijai neretai būna per sudėtingi.

– Lietuvoje labai trūksta profesionalių žurnalistų, kurie turėtų pakankamai muzikos žinių ir specializuotųsi tam tikroje srityje, gebėtų surasti įdomių temų ir pateikti jas patraukliai, pritaikyti įvairesnėms skaitytojų grupėms. Muzikologams paprastai trūksta žurnalistinių įgūdžių, o žurnalistams – gilesnio domėjimosi muzika ir jos suvokimo.

Labai specializuotos ir abstrakčios recenzijos, neprofesionalų parašyti pranešimai spaudai, nepritaikyti konkrečiai žiniasklaidos priemonei, netenkina skaitytojų poreikių. Kita vertus, kol Lietuva neturi nė vieno stipraus muzikos leidinio, profesionalus muzikos žurnalistas rizikuotų dirbti už menkus ir atsitiktinius honorarus, mat dėl muzikologų, kultūros kritikų pertekliaus rinkoje žiniasklaidos priemonės linkusios taupyti būtent komerciškai nepatrauklioje kultūros, ypač rimtosios, srityje. Kita problema, su kuria teko susidurti – itin maža Lietuvos rinka, kai žurnalistas vienaip ar kitaip tampa pernelyg susijęs su atlikėjais, muzikos vadybininkais, tarsi pereina į savo šaltinių, o ne auditorijos pusę. Toks žurnalistas apsiriboja mandagiomis recenzijomis ir interviu, bijo įžeisti, sukritikuoti, yra linkęs pataikauti savo herojams ir leidėjams.

2011 m. balandžio 13 d.

Parengta pagal Lauryno Butkausko magistro baigiamąjį darbą „Muzikinės periodikos raida Lietuvoje 1989– 2010 m.“

„Muzikos barų“ bendradarbis choro dirigentas Robertas Varnas Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ir nelengvu laiku gyvuoja istoriniai „Muzikos barai“. Išeivijoje, deja, užgesus „Muzikos žinioms“, „Muzikos barai“ liko bene vienintelis solidus langas į platųjį muzikos pasaulį.

Linkiu Lietuvos muzikų sąjungos vadovybei ištvermės, naujų idėjų, kuo geriausios kloties kasdieniuose rūpesčiuose.

„Muzikos barų“ žurnalo vyr. redaktorės pavaduotoja 1999–2000 metais, žurnalo straipsnių autorė, LMTA docentė muzikologė Virginija Apanavičienė: Kultūros metrašti, Lietuvos muzikos gyve-

nimo kelrodi – tau nuoširdžiausi sveikinimai 80-mečio proga! Šiandien mūsų „Muzikos barai“ – tai neregėtai išaugusio muzikinio gyvenimo metraštis, rašantis apie renginius, naujus kūrinius, jų autorius ir atlikėjus, koncertus, dainų šventes, minintis jubiliejines klasikų gyvenimo datas, supažindinantis su iškiliaisiais pasaulio muzikinio gyvenimo įvykiais. Tai Lietuvos muzikos kultūros ir istorijos faktų enciklopedija.

Mielas, prabangus, išskirtinio dizaino, kuriam nėra lygių tarp Lietuvos žurnalų – gal todėl skaitomas ne tik muzikos specialistų, bet ir vidurinių mokyklų moksleivių, smalsiosios kultūros visuomenės dalies. Ir visada randamas šalies bibliotekose.

Gyvuokit ir klestėkit, „Muzikos barai“, žurnalo autoriai ir kūrybingieji vadovai!

Ilgiausių metų!

„Muzikos barų“ redaktorius, atlikėjas, pedagogas, muzikos kritikas, teisininkas Tomas Bakučionis Galbūt simboliška, kad jau 80 metų su pertraukomis žurnalas „Muzikos barai“ gyvuoja visų pirma tų tikrųjų entuziastų ir muzikos riterių dėka. „Muzikos barų“ kelias kartais primena donkichotišką kovą už tikrąsias meno, kūrybingumo ir moralės vertybes. Tačiau gal tik toks kelias ir turi prasmę, nes kitu atveju lieka virtualizuotas „plastmasinis“ kvazikultūros vyksmas su „žvaigždžių“ ir „politikų“ šokiais bei dainomis, per dvi minutes pelnoma šlove ar „sublizgančiu“ talentu, prabangiais biurokratiniais blizgučiais ir regalijomis.

Tą prasmingą „Barų“ kelią pradėjo mūsų muzikos kultūros šviesuliai Antanas ir Motiejus Budriūnai, sudėtingomis (sunkiai įsivaizduojamomis) sąlygomis „Muzikos barus“ „pereinamuoju“ laikotarpiu leido Vaclovas Juodpusis. Taip, gal jie ir donkichotai, bet tik tokių ir į juos panašių, o ne biurokratinėmis regalijomis apsikarsčiusių veikėjų nuopelnas, kad šiandien dar galime kalbėti apie tautos kultūrinę savastį. Taip, „pereinamasis“ laikotarpis Lietuvoje, deja, užtruko (bent jau kultūros sityje), tad vyrų nepakeltą naštą ėmėsi nešti moterys...

Nuo 1998-ųjų su nedideliais „ekskursais“ į biurokratinės tarnystės lankas „Barų“ laivą vairuoja Audronė Nekrošienė. Tad linkiu Audronei išvengti pavojingų rifų ir sulaukti palankaus vėjo kultūros vandenynuose.

Sykiu esu laimingas, kad drauge su kitais kolegomis muzikais (muzikos kritikais, apžvalgininkais, muzikologais, atlikėjais) atidaviau „Muzikos barams“ dalelę gyvenimo laiko, sva-

jonių, džiaugsmų, rūpesčių ir nervų, įdėjau kruopelę į tą aruodą, kurį pradėjo kaupti Budriūnai prieš 80 metų. Tai yra nuostabus patyrimas ir dvasios pilnatvės jausmas.

Nors ne vienam iš mūsų gyvenimas ir pasisuka taip, kad tenka atitrūkti nuo to stebuklingo aruodo, vis viena tikiu, kad į tą pačią upę reikia ir verta antrą kartą bristi vardan tos dvasios pilnatvės, vardan to donkichotiškumo, ypač, kai klausydamasis mūsų valdžios vyrų ir moterų supranti, kad „pereinamasis“ laikotarpis, deja, bet dar gali užtrukti...

Tikiu, kad „Muzikos barai“ žengs tuo keliu ir toliau, puoselės vertybes, kurios sutelkia tautos žiedą, kurios palaiko ir gaivina mūsų dvasią.

„Muzikos barų“ redaktorė muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli: Apie „Muzikos barus“ negaliu galvoti ar rašyti niekaip kitaip, kaip tik labai asmeniškai. Man tam tikru metu žurnalas buvo ir profesinis tramplinas, ir svajonių darbas, ir reikšminga gyvenimo mokykla. Kiekvienas „Muzikos barų“ pasiekimas ar kluptelėjimas jaudina, džiugina, verčia nerimauti. Kaip norisi, kad jį ne tik istorija įvertintų, bet ir dabartis godotų! Kad stiprius vidinius impulsus skatintų ir palankios išorinės aplinkybės.

Linkiu „Muzikos barų“ leidėjams neblėstančio energijos ir idėjų žaizdro, žurnalo autoriams – nuolat besitvenkiančio kūrybos debesies, o skaitytojams – smalsumo ir atvirumo naujovėms.

„Muzikos barų“ kritikė ir apžvalgininkė dr. Daiva Tamošaitytė: Aštuoniasdešimt metų – normalus žmogaus amžius. Periodiniam leidiniui tai yra labai daug, ištisa epocha, kurioje išsitenka daugybė istorinių įvykių, neretai svarbų žurnalą ar laikraštį, sėkmingai ėjusį vos keletą metų, pasmerkiančių išnykti. Tik ne „Muzikos barus“. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, po priverstinės sovietmečio pertraukos atgaivintas ir iš pradžių su vargu leistas pavienių pasiaukojusių žmonių iniciatyva, mėnesinis muzikos meno ir mokslo žurnalas prieš gerą dešimtmetį pateko į kompozitorės Audronės Žigaitytės ir dailininko Arvydo Nekrošiaus rankas tam, kad neatpažįstamai pasikeistų ir įsitvirtintų tarp solidžiausių Lietuvos kultūros

leidinių. Pamenu, kokia sunki buvo pradžia: reikėjo sukurti techninę bazę, įsigyti leidybinių kompiuterių, apmąstyti dizainą bei mėnraščio turinį ir aktualijų kryptis, surinkti bendradarbių grupę, rasti lėšų, rėmėjų ir užsitikrinti nuolatinių skaitytojų dėmesį. Visa tai naujiesiems redaktoriams pavyko, ir su kaupu. Didžiausias jų nuopelnas yra sukurtas „Muzikos barų“ reprezentacinis „veidas“, leidybos stabilumas, žurnalui solidumo teikiantys priedai – geros muzikos kompaktinės plokštelės, o pastaruoju metu ir vaikams skirti „Muzikos bareliai“.

Visų Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, atskirais laikotarpiais leidinį redagavusių Tomo Bakučionio, Irenos Didžiulienės ir redakcinės kolegijos nuopelnų neišvardinsi – jų labai daug, ir visi jie įamžinti žurnalo numeriuose.

Pati „Muzikos barų“ modernėjimo procese, idėjų kalvėje dalyvavau nuo pat pradžių. „Muzikos barams“ rašyti visada gera ir saugu: autorių kompetencija gerbiama, nebijoma spausdinti aštrių diskusinių tekstų, o geranoriškas kolegialumas yra vienas svarbiausių kūrybiško bendradarbiavimo bruožų. Su Audrone pradėjome muzikos psichologijos rubriką, ir ji buvo tiek geranoriška, iniciatyvi bei trokštanti naujų idėjų, kad spausdino konservatyviai visuomenei tuomet dar neįprastus mano tekstus apie klasikinę indų muziką, vertimus, atspindinčius tada dar nediskutuotą muzikos filosofijos arba muzikinės fizikos „dvasinių parametrų“ lauką, žymių modernistų nuostatas ir daug ką kita. „Muzikos barai“ – vienintelis leidinys, apimantis visas profesionaliojo muzikinio valstybės gyvenimo aktualijas, jo puslapiuose apžvelgiami visi muzikos meno barai, aprėpiami institucinis, pedagoginis, koncertinis, teorinis ir istorinis lygmenys, visi akademinės muzikos žanrai. Viena labiausiai vertintinų darbo sričių – interneto svetainė www.muzikosbarai.lt, kuri geba žaibiškai reaguoti į naujausius vyksmus muzikos pasaulio scenose bei informuoti apie karščiausius įvykius dar neišėjus pačiam žurnalui. Skirtingai nuo kitų prestižinių kultūros leidinių bei interneto svetainių, „karšta“ medžiaga šiame interneto puslapyje pasirodo iškart ją pateikus. Internetas pasaulyje užima priešakines pozicijas, kai norima aprėpti daugybę muzikos įvykių – koncertų, festivalių, konkursų, pateikti anotacijas bei recenzijas, pristatyti kompaktines plokšteles. Popieriniai leidiniai nebegali pavyti pašėlusiu greičiu gausėjančios kasdienos informacijos ir ją perleidžia interneto svetainėms, o patys pasilieka pareigą spausdinti daugiau išliekamosios vertės teorinių ir istorinių straipsnių. Būtų svarbu tokią „greitojo reagavimo komandą“ sutelkti ir „Muzikos barų“ svetainei – leidinys taptų dienraščiu, kaip ir formuluojama jo kasmetiniuose projektuose. Tik tam reikia ne tik projekto svarbą suvokiančių entuziastų, bet ir pakankamo valstybės finansavimo. Kol kas tai

vienintelis rašytinės informacijos šaltinis, kuris pagrindinį dėmesį skiria klasikinei muzikai ir jos geriausioms akademinėms tradicijoms, todėl su juo nei kiti leidiniai, nei jų interneto svetainės, pateikiančios įvairiausio pobūdžio pavienes muzikos naujienas (tarp jų daugiausia vietos užima populiarios ir alternatyvios muzikos rūšys), varžytis negali.

Na ir, žinoma, tai iš tiesų muzikos profesionalų purenama dirva, nūdien nelengvai išlaikant profesinę sąžinę ir vertinimo meistriškumą. Finansinių nepriteklių, pasaulinių krizių ir nuolatinių reformų laikais išlaikyti profesionalumą, objektyvumą yra ne tik sunku, bet ir, rodos, be didelių nuostolių neįmanoma. Tačiau „Muzikos barai“ tebegyvuoja Muzikų sąjungos vadovybės, jų redakcinės kolegijos ir leidinio kultūros svarbą suprantančių entuziastų dėka. Kad kiekvienas žurnalo numeris įgautų dar didesnę vertę, ragintume muzikologus publikuoti mokslo straipsnius „Mokslo darbų“ skyriuje: muzikai skirtų mokslo leidinių labai stinga, o „Muzikos barai“ yra meno ir mokslo žurnalas, laukiantis aktualių publikacijų.

Jubiliejaus proga sveikiname visus kolegas, prisidėjusius prie „Muzikos barų“ leidimo ir puoselėjimo, visus rašančiuosius, kurie skaitytojui padeda apčiuopti Lietuvos ir pasaulio muzikos gyvenimo pulsą. Galiausiai viliamės, kad jų būrį nuolat papildys jaunieji, gerai suprantantys visuomenės nuomonės formavimo svarbą. Ar gali būti kitaip? Juk permaniusieji sudėtingiausias klasikos šedevrų partitūras geriausiai žino ir paprastą tiesą: dirbti muzikos baruose – garbė ir privilegija.

VšĮ „Didysis aljansas“ vadovas Eugenijus ŠALTIS „Tas nuostabusis pasaulis“ – su tokia rubrika praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį „Muzikos baruose“ pasirodė viešosios įstaigos „Didysis aljansas“ pasakojimai apie džiazo muziką ir jos atlikėjus.

Be galo malonu, kad džiazo muzikai skirti puslapiai drauge su rubrika „Tas nuostabusis pasaulis“ sugrįžta ir vėl galime bendrauti su Jumis, mieli „Muzikos barų“ skaitytojai, juolab kad proga neeilinė – žurnalas švenčia savo 80 metų jubiliejų... „Didžiojo aljanso“ vardu sveikinu šio šaunaus žurnalo kolektyvą ir linkiu dar ne vieną dešimtmetį džiuginti mus, ištikimus skaitytojus ir gerbėjus...

Kartu iš visos širdies noriu padėkoti šio puikaus leidinio vadovei Audronei ŽigaityteiNekrošienei už jos nenuilstamą triūsą. n

Muzikos barai / 21

Šventės Regimantas GUDELIS

Ð

iuo rašiniu nesiekiama nei detaliai aprašyti, nei recenzuoti XVI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, vykusios Vilniuje birželio 24–26 dienomis; noras kuklesnis – pasidalinti kai kuriomis mintimis, įspūdžiais, ir tai daugiausia apie chorų pasirodymą. Šių metų „Gaudeamus“ šventėje koncertų buvo kaip niekada daug: 24 d. – atidarymo chorų koncertas Šv. Jonų bažnyčioje ir studentų vakaronė prie Baltojo tilto; 25 d. – chorų koncertas Šv. Jonų bažnyčioje ir tuo pat metu Rotušės aikštėje – pučiamųjų orkestrų ir liaudiškos muzikos ansamblių koncertas; 26 d. – eitynės nuo Baltojo tilto į Kalnų parką ir jungtinis baigiamasis koncertas. Nauja baigiamajame koncerte buvo tai, kad jis komponuotas kaip vienas ištisinis meninis veiksmas, kuriame jungėsi choro, orkestro ir šokėjų pasirodymai. Visuminis vaizdas geriausiai matėsi iš žiūrovų sektoriaus, bet ne ką blogiau jis atrodė ir nuo dainininkų pakylos.

Stilistikos požiūriu „Gaudeamus“ šventės visuomet būna margos, eklektiškos. Kitaip ir būti negali, kadangi šventę bendromis jėgomis rengia trys Baltijos šalys ir dar didesnis aukštųjų mokyklų skaičius (šį kartą Estijai atstovavo 8, Latvijai – 17, Lietuvai – 19 universitetų ir kolegijų). „Gaudeamus“ šventėse atsiskleidžia, kad baltų – latvių ir lietuvių – kultūros turi daugiau skirtumų nei tapatumų, kad estai vis labiau suka link skandinavų.

Studentų meniniai kolektyvai ir ypač chorai yra mūsų jaunuomenės kultūrinis-socialinis elitas, todėl bent jau vyresnioji muzikos gerbėjų karta iš universitetų chorų tikisi rimto meno ir abejoja dėl jų vėlimosi į televizijos šou projektus.

Prisiminkime. Lietuvių tautinio atgimimo (XIX a. pab. – XX a. pradžia) ir lietuviškų chorų sąjūdžio laikotarpiu konservatorijos studentai M. Petrauskas, S. Šimklus, J. Tallat-Kelpša ir daugelis kitų buvo energingiausia tautinės muzikinės kultūros varomoji jėga. Jų dėka chorai pažadino tautą iš kultūrinio ir politinio sąstingio, padėjo profesinio meno pamatus. B. Sruoga tą reiškinį vaizdžiai pavadino „juodžemiškosios ir akademiškosios kūrybos fuzija“. Tarpukario Lietuvoje, susikūrus stipriems Šaulių ir Jaunosios Lietuvos sąjungų chorams, Vytauto Didžiojo universiteto choras (vad. K. Kaveckas) pagal meninį lygį lyg ir tenkinosi trečiąja vieta, tačiau nenusileido visuomenine ir koncertine veikla.

Ilgais sovietmečio dešimtmečiais stu-

Muzikos barai / 22

Mintys ið Gaudeamus

dentų chorai taip pat lyderiavo tarp kitų mėgėjiškų chorų, o KPI „Jaunystė“ buvo vienas geriausių. Atkūrus Nepriklausomybę ir įsisteigus profesionaliems kameriniams chorams, mėgėjiški studentų chorai, aišku, nebegali diktuoti meninių normų, gal todėl dabar jie ieško savo kelio: vieni veržiasi į televiziją, kiti rengia rimtas programas.

XVI „Gaudeamus“ iš kitų išsiskyrė ne tik renginiais, bet ir idėjomis, kurias išreiškė kūrinių pavadinimai. Šventės išvakarėse Šv. Jonų bažnyčioje lietuvių jungtinis choras atliko V. Augustino kantatą „Absiste vulgus” (Atsitrauk, prastuomene; ž. Horacijaus ir M. K. Sarbievijaus, tekstą adaptavo H. Zabulis), jungtinis baigiamasis koncertas Kalnų parke prasidėjo G. Svilainio šventine kantata-oratorija „Contra fluvium“ (Prieš srovę), baigėsi D. Zakaro choriniu finalu „Aukštyn srove“.

Tas idėjas kompozitorius, šventės darbo grupės narys Donatas Zakaras internete komentavo taip: V. Augustino kantatos turinyje įkūnytas intelektinis aspektas. Kūrinyje pasisakoma už pažinimo šviesą. Toliau programoje – simbolinė festivalio dalyvių kelionė palei Nerį, prieš srovę nuo Baltojo tilto į Kalnų parką. Pabaigos koncertas prasidės ritmišku, išraiškingu, dinamišku Giedriaus Svilainio kūriniu „Prieš srovę“, o baigsis festivalio kelionę apmąstyti kviečiančiu „Aukštyn srove“.

Šventės žiūrovai tas vizijas gali interpretuoti savaip. Tarkime, „Prieš srovę“ gali asocijuotis su įsipareigojimu šventėje rodyti progresyvų meną, atlikti naujų vertingų kūrinių; „Absiste vulgus“ – atsiriboti nuo popso, jo vulgus publikos etc.

Chorų koncertai Šv. Jonų bažnyčioje truko dvi dienas. Dainavo pavieniai ir jungtiniai delegacijų chorai. Kiekviena šalis pristatė tik savo nacionalinę chorinę muziką. Įdomios programos, nepriekaištingas atlikimas. Tarp jungtinių chorų, manau, efektingiausiai pasirodė lietuviai su šiai progai ir bažnyčios akustikai ypač tinkančia Vaclovo Augustino kantata „Absiste vulgus“ (dirigavo autorius).

Galima pasidžiaugti, kad šioje bažnyčioje formuojasi nauja polichorinio meno tradicija: 2009 m. Tūkstantmečio dainų šventės metu čia keturi geriausi berniukų chorai giedojo V. Miškinio mišparus „Angelus autem Domini“, o dabar štai ir jungtiniai universitetų chorai. Reiškinys vertas dėmesio, sveikintinas. (Vakarų Europoje polichorinė muzika plito nuo Renesanso epochos ir kompozitorių Andrea ir Giovanni Gabrieli kūrybos. Lietuvos bažnyčiose polichorinės tradicijos nebuvo.)

Jungtiniame baigiamajame koncerte pasirodė chorai, šokių kolektyvai ir pučiamųjų orkestrai. Nedalyvavo tik liaudies ansambliai, nes jie savo pasiro-

dymus baigė diena anksčiau ir jau buvo pakeliui į namus. Baigiamojo koncerto struktūra atrodė ganėtinai taisyklinga ir grakšti: pirmoje dalyje išgirdome oratoriją „Contra fluvium“, vyko šventės atidarymo ritualai su valstybiniais himnais, antroje parodytos nacionalinės programos, trečioje nuskambėjo finalinis choras „Aukštyn srove“. Kad ir kaip vertintume chorus meniniu požiūriu, vis tiek turėtume pripažinti, kad režisūrinis sumanymas buvo puikus: chorai tarsi didžiulė arka sujungė šventės pradžią su pabaiga, apglėbė vidurinės dalies nacionalinius pasirodymus ir tuo įprasmino renginio idėją, romantizavo jį. Žinoma, poližanrinė šventė atnešė ir nuostolių: sumažėjo chorinių dainų, aikštėje sukantis šokėjų poroms choras neišvengiamai traukdavosi į antrąjį planą.

Apie jungtinį chorą ir jo dainas

Kalnų parko estrados viduryje, žiūrint iš publikos sektoriaus, stovėjo lietuvių chorai, kairėje – estų, dešinėje – latvių. Klausant dainavimo atrodė, jog geriausiai bendras dainas parengė lietuviai ir latviai, silpniau – estai.

Pradžia – „Contra fluvium“ (muz.

G. Svilainio, ž. R. Lileikio, choreografė A. Šeiko), dirigavo Kastytis Barisas. Šiuolaikinis repo stiliaus kūrinys aikštei su skaitovu, soliste ir orkestru (panašaus kolorito buvo ir G. Svilainio oratorija „Čia tūkstantį metų dabar“, atlikta 2009 m. dainų šventės atidarymo koncerte Katedros aikštėje). Kūriniui būdinga vis stiprėjanti ekspresija, jo kulminacija – tradicinis studentų himnas „Gaudeamus“. Pasitelktas visas šiuolaikinis lauko muzikai įprastas garsinis arsenalas: mušamieji, solisto greitakalbė, choro skandavimas, „kalantis“ su charakteringais solistės pobalsiais aukštoje tesitūroje, ir pagaliau – „Gaudeamus“. Atrodo, buvo norėta griausmingai atkelti šventės vartus, išreikšti jaunatvišką studentijos energiją, džiaugsmą, pašėlti ir „Gaudeamus“ sugiedoti ne kaip oficialų himną (nors jo oficialus statusas nėra dokumentuotas), o kaip nemirtingą giesmę, apdainuojančią studentiją, universitetą, pilietines prievoles. Dirigentas K. Barysas ir šį kartą buvo savo stichijoje, be vargo įaudrino chorą, o kartu tiksliai ir be paklaidų „vadovavo“ gana komplikuotai muzikai ir visa tai darė neprarasdamas savikontrolės ir estetiškos elgsenos. Šventinis vaizdas, jaunatviška energija, nepriekaištingas partitūros įgarsinimas – visa tai efektingai skambėjo iki „Gaudeamus“. Bet tuo ir baigėsi, nelauktai

stojo pauzė. Jos metu į avansceną išėjo vėliavnešiai, šventės dirigentai ir režisieriai, į dirigento tribūną pakilo maestro Lionginas Abarius ir padirigavo „Gaudeamus“, po jo dar buvo sugiedoti valstybiniai himnai (dirigavo Alo Ritsingas, Juris Kļaviņis ir P. Gylys). Įžanginiai ritualai išsitęsė, pradinė ekspresija nuslopo.

Išėjo kaip visada – tvarkingai, oficialiai.

Kodėl buvo padaryta ta nelemta pauzė, kodėl G. Svilainio kūrinys nebuvo atliktas iki galo, straipsnio autorius nežino.

Finalas – „Aukštyn srove“ (muz.

D. Zakaro, ž. R. Lileikio, choreografė A. Šeiko, aikštės kompozicija V. Mačiulskio), dirigavo Dainius Puišys. Palyginti su G. Svilainio muzika tai buvo lyg ir romantiško atsisveikinimo su švente elegija. Kūrinio lyriškumas, ypač sodrus ir įmantrus jo muzikinės faktūros garsynas, atrodo, labiau atsiskleistų koncertų salėje. Atliekant jį Kalnų parke sąmoningai buvo paryškinta ritminė, estradinė pusė.

Laukiamą įspūdį padarė.

Abu šie kertiniai šventės kūriniai buvo atlikti pasitelkus šokėjus. Įspūdis gal nebūtų prastesnis ir be choreografijos, ypač tiems, kurie atėjo pasiklausyti chorų, tačiau choreografija pabrėžė trijų šalių studentijos vienybę, papildė renginio meninę paletę, paryškino šventės monumentalumą.

Bendrų choro dainų buvo trys: lietuviška „Aušros žvaigždė“ (muz. A. Martinaičio, ž. A. Strazdo), dirigavo Rasa Gelgotienė; latvių „Saulėlydžio malda“ (muz. J. Lūsēno, ž. I. Zanderės), dirigavo Māra Marnauza; estų „Dainininko mintys“ (muz. E. Mägi, ž. F. R. Kreutzwaldo), dirigavo Peeteris Perensas. Visos atliekamos a cappella, tradicinio stiliaus, panašaus sudėtingumo. Meniškiausiai skambėjo latviškoji, neblogai estiškoji, lietuviška – nenudžiugino.

Nemalonu būtų smulkiai aprašinėti ne visai pavykusį „Aušros žvaigždės“ atlikimą, analizuoti, ar taip atsitiko dėl choro, ar dėl dirigentės kaltės, ar dar dėl ko nors. Neabejoju, kad ir su ta pačia dirigente vieni lietuviai būtų padainavę kur kas geriau, bent būtų vieni kitus geriau supratę.

Nacionaliniai pasirodymai

Estai publikai pristatė apie pusvalandį trukusią oratoriją „Loomiselugu“ (muz. Tauno Aintso, ž. A. Barkalajos, choreografas J. Randma), dirigavo Raulis Talmaras. Oratorijos turinys klausytojui liko nežinomas, nes teksto nei kas vertė, nei komentavo. Galbūt vertėjo vaidmenį turėjo atlikti ekrane besikeičiantys keli

klipai-simboliai – debesų miražas, šaržuotas neaiškių kontūrų esto fantomas, kuris tai skeryčiojosi, tai dėliojo plytas.

Kiek aiškesnį vaizdą leido susidaryti aikštės choreografija. Buvo galima suprasti, kad oratorija yra epinis pasakojimas apie estų etnoso pradžią kosminių ūkų sambrėškyje, valstybės kūrimąsi, kovą su pavergėjais, dabartį ir pan. Estams, matyt, nebuvo svarbu, kaip jų ilgą veikalą be paaiškinimo suvoks kitos šalies žiūrovai. Estai šentėje buvo patys sau.

Latvių programos tema – lygo, galbūt specialiai pasirinkta, kadangi pagal kaledorių sutapo su joninėmis (birželio 24 d.). Programa struktūros požiūriu ganėtinai vientisa, primenanti didelę chorinęchoreografinę siuitą. Latviai tekstų taip pat nevertė, bet šiuo atveju nelabai ir reikėjo, nes dainų pavadinimai mums buvo daugiau ar mažiau suprantami, melodijos charakteringos, taigi susigaudyti, apie ką dainuojama, nebuvo vargo. Lygo dainos, dainuojamos joninių naktį ant kalvų su laužais, yra tarsi latvių etnoso dvasinė dimensija. Pagirtina, kad į šventę latviai atsivežė mums dar negirdėtas dainas: „Linksma daina nuo kalno viršūnės“ (harm. Ē. Ešenvaldas, dirigavo Kasparas Ādamsonas), „Suitų joninių šventė“ (harm. Ē. Ešenvaldas, solistė Tatjana Kopača, dirigavo Kasparas Ādamsonas), „Dindaru, dandaru, ąžuolėli“ (harm. V. Zilveras, dirigavo Kasparas Ādamsonas) ir kt. Pasirodymo finale – tėvynės Latvijos šlovinimas „Sielos daina“ (muz. Ē.

Ešenvaldo, ž. Anitos Kārkliņos, solistai Tatjana Kopača, Jānis Petrovskis, dirigavo Juris Kļaviņis). Užburianti giesmėmalda. Gal jos lyriškoje muzikoje būta romanso intonacijų, gal ir sentimentalumo, tačiau skambėjo išties nuoširdžiai.

Latvių ir estų chorai, kaip visuomet, buvo pasipuošę tautiniais drabužiais.

Lietuviai atliko šešias dainas ir penkis šokius. Po darnių nacionalinių estų ir latvių prisistatymų lietuvių programa atrodė palaida, be vidinio ryšio. Finalo kaip tokio net ir nebuvo.

Pirmoji lietuvių daina – „Ne dėl žalio vyno“ (harm. Nijolė Sinkevičiūtė, choreografija V. Mačiulskio), dirigavo Viktoras Masevičius. Archajiška liaudies melodija harmonizuota gana paprastai: statiškos akordikos kaip ir nėra, melodija pirminiu pavidalu vedama tai moterų, tai vyrų balsų. Keli teksto posmai, matyt, atrinkti iš keliolikos, jie lakoniški, neinformatyvūs. Net neaišku, apie ką kalbama. V. Mačiulskio sukurta choreografija virto būtinu literatūrinio teksto antravaizdžiu: lakoniški šokėjų judesiai tikino, jog kalbama ne apie vyną, o apie

Muzikos barai / 23

Šventės bernelio jojimą karan, kaip toje „Oi lekia lekia gulbių pulkelis“. Daina visai nelauktai tapo dramatišku lietuviškos programos akcentu. Rūsčiu, tamsoku. Suprantama, ir dėl įtaigios V. Masevičiaus muzikinės interpretacijos. Tai buvo retas, chrestomatinis pavyzdys, kaip choreografija geba įtaigiai perteikti dainoje užslėptą prasmę. „Dainų dainelė“ (harm. M. K. Čiurlionis), dirigavo Loreta Levinskaitė. Atlikimu galima tik pasidžiaugti: grynoji kantilenos estetika, natūralus frazių išbaigtumas, profesionalus interpretacijos paprastumas. Maloniai nustebino vyrų grupė, dainavusi pirmąjį posmą keturiais balsais. Puikiausias vyrų choras, deramas atsakas estams ir latviams! Tiesa, tokio rezultato ir buvo galima tikėtis mačius, kaip tvirtai dirigentė repeticijoje chorą į savo rankas paėmė su pirmąja fraze. „Baltas paukštis“ (muz. ir ž. V. Kernagio, aranž. V. Miškinis), dirigavo Rasa Viskantaitė. Lyrinė estradinė daina, gerai pritaikyta chorui. Straipsnio autorius jos nelaikytų intelektualia chorine daina, bet kūrinėlis patrauklus, jaunimo mėgstamas ir dažnai dainuojamas (kad tik per greit „nenudainuotų“!). Choras dainavo be fizinių pastangų, laisvai, įkvėptai.

Būna, kai iš choro sklinda dvasinė energija, kurią rezonuoja ir publika, ir aplinka. Būna! „Teka teka“ – monotoniškai elegiška dzūkų krašto liaudies daina (aranž.

D. Zakaras), dirigavo Algirdas Šumskis.

Viena iškilesnių naujausių liaudies dainų harmonizuočių, vykęs emocinis kontrastas lietuvių programoje. Melodija be įmantrybių, patogi dainuoti. Tokių dainų trūksta mūsų visuotinei dainų šventei. „Tavo vardas“ (muz. ir ž. A. Jegelevičiaus, aranž. Leonidas Abaris), dirigavo Ramunė Navickienė. Kodėl ši daina pateko į šventę – nesuprantama. Daina solinė, tinkanti svinguoti… Bet svingavimas nėra jungtinio choro amplua. Buvo sudainuota statiškai. „Augo bernelis“ (harm. Lionginas Abarius), dirigavo Danguolė Beinarytė (generalinės repeticijos metu padirigavo ir pats autorius). Maloni, skambi, patogi dainuoti, atlikta be priekaištų, nuotaikingai. Vis dėlto Kalnų parko estradoje ji savo sparnų neišskleidė, galbūt geriau skambėtų Vingio parko estradoje. Be to, ji stilistiškai primena maždaug prieš trisdešimt metų šventėje dainuotą to paties autoriaus „Augau aš pas tėvelį“. Anoji – savo rūšies šedevras, ypatingas lietuvių dainų švenčių kantileninės kultūros fenomenas. Jungtinis choras ją dainavo visa jėga, be įgarsinimo technikos, dainininkai rodė lietuvišką balsingumą, o gar-

Muzikos barai / 24

sas skriejo per Vingio parką iki pat Žvėryno tilto. „Augo bernelis“ ano reiškinio nei atkartojo, nei praturtino: dainininkų buvo kelis kartus mažiau, garsui įsisiūbuoti trukdė nekokia estrados akustika.

Neapleidžia mintis, kad universitetų chorams derėjo pasirinti ką nors naujesnio.

Po dainų ėjo lietuviški šokiai – pabrėžtinai šmaikštūs, humoristiniai, matyt, turėję sukelti masinę euforiją. Išsiskyrė „Šarkelė“ (dainą aranž. D. Aukselienė, choreografija L. Klepeckaitės) – savitas autentikos ir modernumo derinys. Nesiimu analizuoti, kokios krypties folklorą reprezentavo šokiai „Meškelė“ ir „Šleivakojis“. Abu jie, neabejoju, yra meniškai vertingi, patinka publikai, tik skirti ne tai progai. Jų kaimiškas, „juodžemiškas“ humoras – galvos kaišiojimas vyrų šokiuose pro partnerio tarpkojį, gimnastikavimas, šleivojimas – nelabai derėjo ir su universitetine dvasia, ir su akademinių chorų elegancija. Manau, kad chorams artimesnė tokia judesio simbolika, kokią matėme 2009 m. šokių šventėje „Laiko brydėm“. Humoristinis šokis „Šleivakojis“ atsidūrė lietuvių programos finale. O finalas juk visuomet suvokiamas kaip renginio meninės idėjos apibendrinimas. Taip išėjo, kad lietuviai pamiršo šventą priedermę – nusilenkti savo Tėvynei, pagarbinti ją gražiausia daina, o ne juokinti publiką. Rodos, reikėjo visai nedaug – į finalą nukelti „Baltą paukštį“, ir jis bent kiek būtų sudvasinęs visą nacionalinę programą, labiau subalansavęs jos žanrinę sandarą.

Keli žodžiai apie pučiamųjų orkestrus. Šventėse, atrodo, susikurpė trafaretas: dūdos turi šėlti, linksminti publiką maršais, valsais, fokstrotais, rokais. „Šėlsmas“ – naujas magiškas žodis, mantra, be kurios šventė bus nevisavertė! Bet ar pastangos pučiamųjų orkestrui suteikti tik funkcinę paskirtį neatsisuka prieš patį orkestrą? Kodėl, sakysime, orkestrams šventėse tenka groti vien savo kompozitorių muziką ir atsisakyti rimto klasikinio repertuaro? Juolab kad visi orkestrai yra techniškai pajėgūs, neblogai sukomplektuotas jų instrumentarijus.

Chorai po nepriklausomybės atkūrimo sutarė dainų šventėse dainuoti vien nacionalinių autorių muziką ir šios sutarties principingai laikosi. Bet orkestrų padėtis kita: nacionalinis repertuaras nedidelis, gerokai išeksploatuotas, rinktis nelabai yra iš ko. Kodėl jiems nesiėmus Vakarų Europos, Rusijos kompozitorių muzikos?

Kas nenorėtų, kad dūdos, šiek tiek „pašėlusios“, imtų ir pagrotų ką nors rimta, „padainuotų pagiedotų“ taip, kaip, tarkime, geba koks nors švedų karališkasis orkestras?

Dar keli žodžiai apie baigiamojo koncerto organizavimą. Per repeticijas jungtinis choras dainavo nedaug; daugiau stovėjo ir žiūrėjo, kaip tarpusavyje diskutuoja režsieriai, laukė, kol jie priims kokius nors sprendimus, nutars, kada į aikštę įvesti Prezidentę, kurioje vietoje pastatyti jai mikrofoną etc. Techniškiems dalykams patikslinti prireikė net ilgai trunkančios generalinės repeticijos šventės dieną. Tačiau buvo ir gerų dalykų.

Priekaištaujant režisieriui Mindaugui Urbonavičiui, scenografui Galiui Kličiui, dailininkei Audronei Lapinskienei ir visai jų brigadai dėl laiko gaišinimo, vis dėlto verta juos ir pagirti. Režisierių grupė savo darbą dirbo reikliai, kantriai, profesionaliai, jie bendromis jėgomis sukūrė puikią šventę. Būdavo, kad „Gaudeamus“ vykdavo kaip paprastas chorų koncertas, šalių delegacijos įeidavo ir išeidavo, dainuodavo atskirai. XVI „Gaudeamus“ – naujas žingsnis siekiant programos vientisumo, menų sintezės, ieškant originalios formos. Tai vertinga patirtis.

Pagirtinas ir prof. Povilas Gylys, atkūręs vyriausiojo meno vadovo instituciją ir dalykiškai tvarkęs chorų muzikinę dalį. Jo taiklios pastabos jungtiniam chorui ir atskirai dirigentams padėjo sklandžiai organizuoti chorų repeticiją, taupė laiką. Vertėtų realiai atkurti tokią meno vadovo instituciją ir mūsų visuotinėse dainų šventėse.

Tris dienas dainininkai, šokėjai, muzikantai repertavo nuo ryto iki vakaro, šventės dieną dar turėjo generalinę repeticiją, po jos skubėjo papietauti, persirengti, lėkė į rinkimosi eisenon vietas.

Spalvingos trijų šalių studentų kolonos vienu metu judėjo abipus Neries, kvietė miestiečius į šventę. Nepakartojamas vaizdas! Deja, nebuvo kam tuo vaizdu grožėtis, gatvėse koloną sveikino tik negausios žmonių grupelės. Kalnų parke tarp žiūrovų daugiausia pagyvenusių žmonių, pusė suolų tuščių...

Neverta kelti hamletiško klausimo, kokia dainų švenčių ateitis. Užtenka paprastesnio: kam skirta studentų šventė?

Jeigu manysime, kad patiems dainininkams, tai per daug repeticijų, vargo, išlaidų; sueitų į krūvą, pasidainuotų ir išsiskirstytų...

Kitos „Gaudeamus” šventės vyks Latvijoje ir Estijoje. n

Pokalbiai

Dþiaukimës...

Mykolo Romerio universiteto choro meno vadovės, IV tarptautinio studentų festivalio „Gaudeamus” vyr. dirigentės Loretos Levinskaitės pokalbis su Lietuvos Respublikos kultūros ministru Arūnu Gelūnu

originalumo. Gal dėl to lietuviai yra sėkmingesni atlikėjai nei kūrėjai? Kuriantis žmogus sykiu yra ir įdomus mąstytojas. Žinoma, dirbtinės pastangos suartinti teoriją su praktika neretai duoda ir visiškai priešingų rezultatų.

L. L.: Atlikimo menas irgi yra kūrybinis procesas, o ne vien amato dalykas.

Savitos meno energijos susiejimas su išmintimi ir bendrąja patirties dinamika nėra dažnas reiškinys, bet būtinas. Manyčiau, kad pirmiau yra mintis, po to tos minties, kaip Jūs minėjote, įprasminimo forma. Vienaip ar kitaip, menas – materializuota dvasinės raiškos sfera. Muzikos pasaulyje turime taip pat nemaža pavyzdžių, kai genialiais kompozitoriais ar atlikėjais tampama išbandžius ir kitas profesijas. Jau nekalbant apie išminties mokslą.

A. G.: Be jokios abejonės. Tačiau nepaverskime mokytumo stabu. Juk kultūroje yra ir nemažai genialių mažaraščių!

L. L.: Na, tokie dalykai atleistini tik genialiems žmonėms. O šiaip kuriantis žmogus turėtų būti intelektualus ir mąstantis, ne tik jaučiantis, kas Lietuvoje ne itin retai pasitaiko.

Loreta Levinskaitė: Gerbiamas ministre, kaip siejate meną su išmintimi?

Arūnas Gelūnas: Šis klausimas daugybę žmonių domino jau nuo Antikos.

Verta priminti klasikos mylėtojams (ir mano buvusiems studentams), ko gero, iki skausmo įsipykusį Platono „Valstybės“ epizodą, kuriame didysis filosofas išveja menininkus iš savo kuriamos idealios valstybės. Manau, kad ne vienas politikas menininkus iš valstybės norėtų išvyti ir šiandien... Jei menas yra „tik emocijos“, tik daili laisvalaikio puošmena, nedaug prarastume jo atsisakę. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, yra kaip tik priešingai: be meno ir menininkų neišsivertė nė viena didžioji civilizacija, nė viena pasaulinė religija ir, neabejoju, nė vienas bent kiek giliau gyvenimą jaučiantis individas.

Mano paties gyvenime meno santykio su išmintimi svarstymai užima tikrai svarbią vietą – meno praktikavimas ir teorinės studijos glaudžiai susipynė jau paauglystėje, vėliau rengiau asmenines dailės parodas, bet kartu – filosofijos daktaro disertaciją. Nieko nuostabaus, kad ir Vilniaus dailės akademijoje dėsčiau paties susikurtą discipliną „Filosofija ir menas: įvadas“, kuri buvo skirta paaiškinti menininkams platesnio teorinio išsilavinimo reikšmę. Man labai priimtina didžiojo vokiečių filosofo Hanso-Georgo Gadamerio laikysena: jis glaudžiai sieja

filosofiją ir meną, kurie abu „prisistato kaip absoliučiai dabartiški“, nors tekstas ar paveikslas (eilėraštis, daina etc.) buvo sukurti prieš šimtmečius. Šis amžinųjų vertybių motyvas itin aktualus šiandien, kai, atrodo, viskas trunka tik nuo vieno prekybinio sezono iki kito.

L. L.: Ar Jums neatrodo, kad teorinė ir praktinė meno sritys pas mus pernelyg atskirtos ir autonomizuotos?

A. G.: Jūs teisi – lietuvių kultūrai tai gan būdinga. Lietuvoje žmonės pripratę prie „gildijinio“ mąstymo, o ypač prie savo gildijų gynybos. Radikalūs teritorijų atskyrimai ir nubrėžtos griežtos ribos ne visada duoda naudos, nors kartais ir yra prasmingos. Kino kritikas dažnai nepakęs, kad filosofas ką nors pasakytų apie kiną, meno praktikas išsigins meno teorijos ir pasakys, kad ji kenkia. Ši mitologija sklandė po Vilnių mano studijų laikais, bet yra gan gaji dar ir šiandien.

Kita vertus, turime daug pavyzdžių, gal muzikoje jų kiek mažiau, kai į meną žmonės pasuka iš psichologijos, literatūros, teisės studijų ir tai duoda labai įdomių rezultatų: Henri Matisse’as, Maxas Ernstas, Franzas Kafka, Anselmas Kieferis, Czesławas Miłoszas – tai tik keli pavyzdžiai, pirmiausia ateinantys į galvą. Čia kyla pagrįstas klausimas – kaip į meną patenka naujos idėjos? Labai uždaras „gildijinis“ mąstymas jų apytakos tikrai neskatina, kyla nemažai problemų dėl

A. G.: Sunku su jumis nesutikti.

L. L.: Pakalbėkime apie džiaugsmą,

juolab kad tam yra priežastis. Šių metų birželio 24–26 d. Vilniuje vyko XVI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių festivalis „Gaudeamus“. Šventė niekada neturi nieko bendra su kasdieniniais rūpesčiais ir buitine esamybe. Ir kaip teigia hermeneutinės sandaros paieškų mene meistras Gadameris, „tikrosios šventės pagrindas yra ne iškilmingumas, ne garbinimas, o vien tik linksmybė“. Džiaugiuosi radusi tinkamą progą su kultūros ministru pabendrauti šventiniame kontekste. Jūs buvote ir esate (šiuo metu gal kiek mažiau) artimai susijęs su akademine bendruomene, todėl prisimenate studentų himno žodžius: „vivat nostrae civitas, maecenatum caritas“. Dabar esate Vyriausybės įgaliotas mecenatas.

Kokius jautimus ir prisiminimus Jums kelia „Gaudeamus“, ar dalyvaudavote kokia nors forma tokioje šventėje būdamas studentas?

A. G.: Geras klausimas ir labai įdomi kryptis galvoti apie kultūrą. Jau anksčiau prisipažinau, kad man artimas Gadamerio mastymas. Jis kalba apie susitikimą su meno kūriniu kaip apie kasdienybėje galintį nutikti stebuklą, kuris tarsi sako „Naujai gyvent pradėk!” Be abejo, jaučiu stiprią akademinio pasaulio nostalgiją, nes veržlieji studentiški metai, kai nereikia galvoti apie buitį, o tik apie kūrybinius atradimus ir savęs tobulinimą, yra patys gražiausi metai. Akademinio

Muzikos barai / 25

Pokalbiai jaunimo būdas prilygsta pavasariui. Studentas yra žmogus dar visiškai jaunas, tačiau jau pakankamai subrendęs, kad „sprogdintų savo pumpurus“, o pedagogui nepaprastai malonu stebėti šių pirmųjų reikšmingų rezultatų radimąsi.

Taip, man bent du kartus per metus tekdavo giedoti šį himną. Galiu pasakyti, kad akademinė aplinka yra viena geriausių vietų, kur man teko būti, ir aš, aišku, jos ilgiuosi. Šventėje „Gaudeamus“ aš, kaip ir daugelis kitų dailės studentų, dalyvaudavome tik kaip klausytojai.

Kasdieniai reikalai, tokie, kaip mokesčių mokėjimas, rūpinimasis savo buitimi ir sveikata, kasdienis intensyvus darbas – jie mus atskiria vieną nuo kito.

Materialūs rūpesčiai negali suvienyti, o šventės sujungia. Netgi dabartinė labai išpopuliarėjusi akcija „Darom!“ yra daugiau nei tvarkymosi akcija. Tai – beveik metafizinis veiksmas, siekis būti drauge peržengiant savo egoistinės egzistencijos ribas ir kartu noras palengvinti Žemės naštą. Garsus vokiečių menininkas Josephas Beuysas yra inicijavęs panašias akcijas kaip kultūrinę prasmę kuriančius projektus.

L. L.: Akivaizdu, kad Žemė dejuoja.

Jai reikia pagalbos ir per savotišką emocinę komunikaciją.

A. G.: Bendras buvimas kartu (žmogaus su žmogumi, žmogaus su Žeme) yra labai senas kultūrinis reiškinys. Jums žinomas F. Nietzsche’s veikalas „Tragedijos gimimas“, kuriame ši tema galingai plėtojama: kalbama apie ankstyvojoje Graikijoje gimstančią Tragediją, kuri paverčia jos dalyvius ir žiūrovus kolektyviniu kūnu, leidžia spektaklio metu žmonėms pasijusti vieninga tauta. Menas vis dar tebeturi šią galią.

L. L.: Labai artima mūsų tematikai – bendra pajauta, bendras buvimas, dainavimas, šokimas jaunimo šventėje.

Kaip jūs manote, kokiai kultūrai – demokratinei (masinei), populiariajai (industrinei), labiau elitinei – priklauso akademinės jaunuomenės meninė veikla?

A. G.: Nepretenduoju į statistinę analizę, tačiau manau (ir mano patirtis patvirtina), kad studentų veikla yra gerokai arčiau aukštosios nei masinės kultūros.

Esama visko, tačiau su džiaugsmu stebiu dideles akademinio jaunimo pastangas dalyvauti tikrai kokybiškoje kultūrinėje veikloje ar bent būti jos publika.

L. L.: Žinodama Jūsų polinkį ir gebėji-

mą reflektuoti meną ir kultūrą, užduosiu kiek provokacinį klausimą. Kaip Jums atrodo, kurios istorinės epochos ištakas siekia choro ir choro vadovo statuso legitimacija?

A. G.: Pokalbio pradžioje minėjome

Muzikos barai / 26

Antiką ir antikinę tragediją. Nežinau, ar Antikos chorinį dainavimą galime traktuoti kaip autonomišką meno rūšį, bet choras kaip toks išnyra antikinės tragedijos kontekste. Choro vadovo vaidmuo, neabejoju, irgi buvo svarbus atliekant graikų tragedijas.

Kita vertus, man choras dar labiau asocijuojasi su Herderio entuziazmu, L. van Beethoveno muzika ir Tautų pavasariu, kada atgimsta Europos tautų nacionalinis pasididžiavimas, giedamos džiaugsmo giesmės.

Bet choro pavadinimas, žinoma, yra graikiškas, ištakos siekia labai žilus laikus, ikisokratinę Graikiją.

L. L.: Puiku. 535 m. pr. Kr. graikų išminčius Tespidas choro vadovą pavadino korifėjumi (gr. Koryphaios) ir nurodė choro būtinumą atliekant odes dievams.

Ta tema galime ir pajuokauti: sovietinės armijos karininkas klausinėja šauktinių anketinių duomenų. Mano kolegos klausia: profesija? Kolega atsako – choro dirigentas. Karininkas perklausia. Atsakymas – toks pat. Pasisuka karininkas į raštininką ir sako: „Rašyk – be profesijos“.

A. G.: Manyčiau, kad toks pavyzdys išreiškia cinišką totalitarinio režimo santykį su subtilia ir rafinuota choro vadovo profesija, kuri man atrodo labai sudėtinga.

Kadaise bandžiau klausti muzikos ekspertų, kaip jie apibūdintų gerą dirigentą, nes manau, kad tiek choro, tiek orkestro dirigavimo principai yra panašūs. Sulaukiau gan painaus ir „nemokslinio“ atsakymo, tačiau raktinis žodis buvo „dermė“. Su vienu dirigentu choras ar orkestras skamba, su kitu – ne.

Jeigu dirigentas yra dermės garantas, tai atliekama muzika skamba dieviškai. Čia svarbūs įvairūs aspektai – profesionalumas, įgūdžiai, charizma, kad kiekvienas grojantis ar dainuojantis visa esybe atsiduotų tobulam kūrinio atlikimui. Jis sujungia žmones, harmonizuoja juos, kad taptų vienu veiksmu, vienu garsu.

Vadovas turi tapti magu, kad gebėtų tai padaryti. Tačiau mūsų žodyne jau atsirado mistinių žodžių...

L. L.: Keista, iki šiol nesu girdėjusi, kad kas taip subtiliai ir įžvalgiai būtų apibūdinęs mūsų profesijos prasmingumą. Todėl kitas mano klausimas, ar akademiniame gyvenime reikalingas toks meninis kolektyvas, turbūt yra beprasmis...

A. G.: Naujokui pasisekė. Dūriau pirštu ir pavyko.(Juokiasi) Negaliu į šį klausimą atsakyti kvalifikuotai, tačiau turėjau malonumą stebėti, koks svarbus studentams menininkams yra choras. Vizualaus meno kūrėjai yra

dideli individualistai, ir tai juos kažkiek verčia kentėti. Aš matydavau nepaprastą menininkų vizualistų norą ir entuziazmą dalyvauti choro veikloje ir kartu giedoti tą patį himną „Gaudeamus“ ar kitus kūrinius. Manau, kad tai dar labiau tinka su menu visai nesusijusių profesijų studentams, todėl sakau – be jokios abejonės, choras akademinei bendruomenei yra labai svarbus ir reikalingas.

L. L.: Šiais metais „Gaudeamus“ šventėje Vilniuje pasirodė apie 4500 dalyvių.

Nebloga Baltijos šalių intelektinio ir kūrybinio potencialo sankaupa. Tačiau žvilgterėkime į tokių švenčių istoriją: 1981 m. – 6500 dalyvių, 1988 m. – 7000, 2011 m. – 4500. Kas, Jūsų manymu, lemia tokią socialinę dinamiką?

A. G.: Į šį klausimą lengviau atsakyti.

1981 metais, gūdžioje pobrežnevinio sovietizmo pilkumoje, viešosios kultūrinės raiškos formų buvo ne itin daug. Dainavimas chore, net ir akylai stebint sovietinei cenzūrai, buvo leistinas ir žmonės šitaip jautėsi bent iš dalies laisvi ir dalyvaują prasmingame kultūriniame veiksme (su menkučiais disidentizmo ir pasipriešinimo režimui elementais). 1988 m. – dainuojančios revoliucijos metai, atgimimo laikas. Išaugęs šventės dalyvių skaičius neabejotinai sietinas su tautinių jausmų pavasariu. Tačiau 4500 dalyvių 2011-aisiais anaiptol nėra pesimistinis rodiklis!

Jame, be abejo, atsispindi ir demografinė krizė, ir tam tikras pasidavimo kitoms šiuolaikinio gyvenimo pagundoms aspektas, tačiau toks skaičius rodo, kad ši kultūros forma vis dar patraukli didelei daliai jaunimo. Ir tai yra nuostabu, aš labiau linkęs būti optimistas, o ne skeptikas.

L. L.: 1988 metais dainavimas buvo tam tikra pasipriešinimo forma – savotiškas priešnuodis sovietinei indoktrinacijai.

A. G.: Be jokios abejonės. Tuo ir 1981, ir 1988 metai labai panašūs. Dainavimas – kaip buvimo ir bendruomeniškos būsenos forma. Ne buvimo minioje, o vienijimosi tauriam tikslui prasme.

L. L.: Bendrų emocijų išgyvenimas kartu. Dabar apie liūdesį. Galima?

A. G.: Liūdesys praturtina mūsų gyvenimą, jo pojūtį daro gilesnį. Neseniai skaičiau populiarų straipsnį, kad nuolat žmogaus patiriamos nedidelės „liūdesio dozės“ didina atsparumą giliai depresijai. Jei žmogus visą laiką gyvena ties nuolatinio linksmumo ir paviršutiniškumo riba, atkakliai vengia liūdesio kaip didžiausio blogio, tai jis kur kas mažiau atsparus užslenkančiam juodam debesiui. Manau, kad tokiame požiūryje esama daug tiesos.

L. L.: Žmogaus kentėjimas yra jo būties dalis.

A. G.: Net ir liaudyje sakoma: už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Tai reikštų, kad žmogus yra patyręs ne tik būties paviršiuje, bet ir kitose jos kertelėse. Mano tėvas, neurochirurgas, kuriam ne kartą yra tekę susidurti su itin dramatiškomis situacijomis, žmonių kančiomis, man patekus į keblią padėtį sakydavo: „Prisimink Homero žodžius: „Mūza, pašlovinki vyrą, patyrusį vargą didžiausią.“ Primindamas šiuos Homero žodžius, taikytus didvyriui Achilui, tėvas duodavo suprasti, kad vargas užgrūdina.

L. L.: Bet kažkodėl Jūsų tėvas įterpdavo žodžius apie Mūzą. Gal jis žinojo, kad būsite kultūros ministras?

(Ministras juokiasi ir sako, kad, matyt, jo tėvas tai nujautęs...)

A. G.: Žmogui būtinas visas gilių emocijų spektras. Bet jo tikrai nesuteikia „popsinis“ televizinis džiaugsmas.

Nors dabar jau ir televizijos rodo daugiau anaiptol ne tik linksminančių laidų.

Jos žmogui reikalingos, kad taptų labiau žmogiškas.

L. L.: Ką mąstote apie nutrauktą jauno žmogaus būtį dvasinėje plotmėje?

Daug nelaimingų, primityviai jaučiančių ir visai nejaučiančių, ne tik depresuotų, bet ir silpnavalių, nesivaldančių (graikiškai tai vadinama akrasija), savyje neturinčių jokios vertybinės vertikalės jaunų žmonių. Tai rodo ir neįtikėtino masto bei brutalumo poelgiai meno kūrinių ir menininkų atžvilgiu. Kažkas yra negerai turint omenyje meninio vertingumo bei svarbos, prasmės artikuliaciją visose ugdymo grandyse. Na, meninės kultūros amnezijos ir utilitarinio požiūrio į šią sritį požymiai ryškėja visose šalyse, ypač Rytų Europos, bet ką mąstote apie mūsų šalį?

A. G.: Nelinksmą paveikslą jūs čia nupiešėte... Tenka sutikti, kad vyksta tam tikra transformacija mūsų „informacinėje visuomenėje“, kur viskas sukasi tolydžio vis greičiau ar, kaip yra pasakęs George’as Steineris savo knygoje „Tikrosios esatys“, kurią, beje, labai rekomenduočiau paskaityti kiekvienam kultūros žmogui, „mes turime laiko kramtymui, bet neturime laiko virškinimui“. Labai tiksliai pasakyta. Mus nuolat atakuoja informacijos srautas, o neretai netgi informacijos nuoplaišų srautas, kurio negebame prasmingai įsisavinti. Sakoma, kad šiandien šeimoje tėvai su savo vaikais vidutiniškai praleidžia apie 11 minučių per dieną...

Tad tie, kurie vaikui turėtų išaiškinti, ką su šia informacija daryti, kaip atsi-

rinkti tinkamą, paprasčiausiai neturi laiko. Nors vis dažniau pasigirsta nostalgiškų idėjų sugrąžinti klasikinę šeimą, tai – iliuzija. Šiuolaikinio gyvenimo logika, ieškanti džiaugsmo vartojime ir skatinanti siekti malonumų, prieštarauja buvimui su vaiku namuose. Kitame diskusijos gale – tobulinimas institucijų, kurios vaikui taptų kad ir netobulu, bet šiokiu tokiu mokymo šeimoje pakaitalu.

Neturiu omenyje asocialių šeimų, kur vaikai, kaip tik priešingai, patiria daug negatyvizmo, įniršio prieš pasaulį ir negebėjimo savęs nukreipti pozityvia linkme. Nes žmogus, metaforiškai tariant, yra kunkuliuojanti energijų mašina. Jei mes tų energijų kultūriškai neįforminame, jos išsilies smurtu ar savinaika.

Pateiksiu pavyzdį – sakykime, toje mokykloje, kuri turi muzikos instrumentų, vaikai išlieja energiją grodami, o kur jų nėra, tuojau atsiranda kitų jaunatviškos energijos išliejimo būdų. Tai labai schemiškas pavyzdys, bet jis teisingas, kai kalbame apie jauno žmogaus savęs realizavimo problemą. Laimė, man, kaip pedagogui, teko susidurti su ne viena tikrai ypatinga šeima, kuri išugdo labai atsirenkančius, mąstančius vaikus. Teko sutikti daug puikių žmonių, kuriems netaikytinas minėtas statistinis vertinimas, bet, aišku, yra pagrindo nerimauti.

L. L.: Pasitelkime kultūros filosofijos kūrėjus – S. Šalkauskį, A. Maceiną, A. Greimą, V. Kavolį ir kitus, kurie teigia, kad menas ir kultūra suponuoja žmogui „aukštesnius tikslus nei primityvių jutimų tenkinimas“, kad santykis su menu žmogų daro laimingą, „stiprina tautos kūrybiškumo galias“ (V. Sezemanas), kad emocinė komunikacija per meną ypač svarbi žmogaus sielai, ji stiprina ir kūną (Vydūnas). Galime įterpti ir vakarietiškų logoterapijos (prasmės ieškojimo) principų taikymą pagal V. Franklio ir B. Williamso vertybines nuostatas. Tai kodėl kultūros atžvilgiu viskas siaurinama, mažinama, primityvinama? O gal aš klystu?

A. G.: Jei ir klystat, tai tik iš dalies. Europos Sąjungos perspektyviniuose raidos planuose iki 2020 m. kultūros arba išvis nėra, arba jai tenka kuklutis vaidmuo.

Galbūt tai lemia tikėjimas, kad vertybės yra materialios ir laimė bei komfortas skleidžiasi tik materialioje plotmėje.

Kultūra tampa, kaip Jūs sakote, žmonių, turinčių tam tikrą įgimtą „estetinį geną“, mažumos laisvalaikio praleidimo forma.

Kai nelieka kultūros, lieka materialių gėrybių sankaupa bei nesibaigiančios lieknėjimo varžybos, atveriančios žiojinčias psichologines bedugnes. Tai – elementarioji psichologija. Šią tuštumą šiuolaiki-

niam žmogui reikia pripildyti triukšmo, ką jis ir bando daryti.

L. L.: Vieta tuščia nebūna. Atsivėrusi dvasinė bedugnė, kaip sakė J. Brodskis, „yra neblogas kąsnelis demonams, visokio plauko ideologijoms“.

A. G.: Negalėtume baigti šio skirsnio puikiau nei pacituota Brodskio mintimi!

Materialistas stokoja dvasinių impulsų ir simbolių, kurie jam teiktų tolesnį norą gyventi. Grynas materialus pasaulis jų esmingai stokoja. Esu tuo įsitikinęs. Gali nusipirkti septynis automobilius ir dešimt jachtų, bet vis tiek tuštuma lieka.

L. L.: Stebėdama Jus iš tolo, bet ne iš

taip toli, kad negirdėčiau ir nejausčiau Jūsų gyvenimo kultūros koordinavime ir visai nelauktų pozityvių slinkčių, manau, kad kultūros srityje darote viską, kas nuo Jūsų priklauso.

A. G.: Ačiū už gerą žodį. Tie metai, kai sėdžiu kultūros ministro kėdėje, nėra ilgas laikas esminiams strateginiams pokyčiams įgyvendinti. Pavartojau tą gan netikusį junginį „strateginis pokytis“, kuris tarsi suponuoja tam tikrą brutalų kišimąsi į kultūros pasaulį, bet tikrai reikia dar nemažai nuveikti, kad kultūros žmonės atsikvėptų lengviau, o kultūros publika pajustų skirtumą... Laikotarpis trumpas. Bet tai buvo geras laikas apsilankyti daugybėje vietų, susitikti su daugybe žmonių, apmąstyti daug neapmąstytų minčių. Daryti tam tikrus parengiamuosius darbus. Visa mūsų komanda dirbo išsijuosusi, diskutavo, konfrontavo, jei to reikėjo. Malonu, jei iš šono stebint atrodo, kad įvyko kas nors pozityvaus.

Mano kaip kultūros ministro pagrindinis tikslas, metatikslas, – grąžinti kultūrą į prestižinę vietą visuomenės gyvenime. Aišku, tai labai ambicingas tikslas. Daugelio „rimtų“ žmonių veiduose atsiranda šypsenėlės, kai imama kalbėti apie meną ir kultūrą, tačiau taip neturėtų būti. Mes matome, kad daugelyje didžiųjų kultūros valstybių – Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir kitose, tie žodžiai kelia pagarbą ir norą bendradarbiauti.

Aš tikiuosi, kad lietuvių tauta, kuri masinių deportacijų buvo fiziškai sunaikinta ir virto atsargiai pragmatiška, prisitaikėliška, atsiaugins savo kultūrines šaknis ir taps tikrai vakarietiška. Čia svarbiausia ne pinigai, o bendras suvokimas, ką kultūra žmogui gali suteikti. Jam atsiradus, išsispręstų ir finansiniai klausimai.

L. L.: Dėkoju už pokalbį. n

Muzikos barai / 27

Pedagogai

K

ai jau „išeiname į žmones“, imame vis labiau tikėti savo išskirtiniu individualumu.

Kartais, kai koncertų programėlėse reikia nurodyti savo ištakas, paminime savo garbingus profesorius aukštojoje mokykloje, gal dar ir kokius pasaulyje žymius atlikėjus ar pedagogus, kurių meistriškumo kursuose teko dalyvauti. O štai tas be galo reikšmingas dvylikos metų darbas, kurį mokyklose atliko mūsų specialybės mokytojai, dažnai taip ir lieka nutylėtas, gal apskritai primirštas. O juk be galo svarbu, kad mokytojas gebėtų nujausti, įžvelgti, ko vienam ar kitam vaikui reikia, kuria linkme jį derėtų kreipti – kartais neteisingas žiūros taškas gali turėti lemtingų pasekmių. Tačiau jei tie, kuriems vaikystėje šiuo atžvilgiu pasisekė, pamąstytų, iš kur radosi viena ar kita jų – suaugusiųjų – įžvalga, nuojauta, tvirta meninė ideologija, iš kur atklydo toks, o ne kitoks muzikinis skonis, suprastų, kas padėjo jų tapatybę formavusį pamatą: pirmieji mokytojai. Vienai tokių tikrų mokytojų – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokytojai-ekspertei Rymantei Šerkšnytei – jos gražaus jubiliejaus proga „ačiū“ tarė gausus būrys mokinių.

Galima sakyti, kad visas Rymantės Teresės Šerkšnytės gyvenimas susietas

Kiekviena pamoka improvizacija su Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija (anksčiau – meno mokykla). Pati baigusi šią mokyklą, nuo 1965 metų ligi šiol R. Šerkšnytė joje dėsto fortepijono specialybę. Jos klasėje mokėsi daugiau nei 50 mokinių, 34 iš jų yra J. Naujalio muzikos gimnazijos absolventai. Šių metų balandžio 14-ąją Kauno menininkų namuose mokytojos jubiliejui pažymėti jos mokiniai surengė vakarąkoncertą „Puokštė Mokytojai“. Skambėjo R. Šerkšnytės klasę baigusiųjų ir joje dar besimokančiųjų atliekama muzika, liejosi draugų ir kolegų prisiminimai bei padėkos, tačiau bene įdomiausia tąvakar buvo išgirsti pačią Mokytoją pasakojant apie save, nes paprastai tokį darbą dirbantys pedagogai kaip už širmos slepiasi už savo mokinių, kuriais be atvangos rūpinasi (net ir likus kelioms minutėms iki savo pačios jubiliejinio vakaro...).

Mokytoją Rymantę Šerkšnytę kalbino jos buvusi mokinė kompozitorė Raminta Šerkšnytė – šį trijų dalių pokalbį siūlome „Muzikos barų“ skaitytojams.

Mokytoja Rymantė Šerkšnytė

Muzikos barai / 28

Mokytojai – Neatsitiktinai šį vakarą pradėjome Čiurlioniu – ypač svarbia Jums asmenybe, ir būtent jo ankstyvuoju kūriniu, tartum sugrąžinusiu mintimis į vaikystę.

Gal pasidalytumėte maloniais vaikystės prisiminimais – kokie buvo Jūsų pirmieji muzikiniai įspūdžiai, kada išryškėjo polinkis muzikai?

– Miglotai pamenu vieną Kaune buvusią mokytoją Paleček, pas ją truputėlį teko mokytis sudėtingomis karo aplinkybėmis. Šiek tiek ir profesorius Jurgis Karnavičius yra man rašęs gamų į sąsiuvinį...

Tačiau manau, jog kaip mano asmeninės „stojamųjų į muziką“ komisijos pirmininkę ir vienintelę narę turėčiau įvardyti savo mamą – iš prigimties be galo gabią, nepaprastai muzikalią, pasižymėjusią puikia klausa ir geru balsu, deja, nugyvenusią gana sudėtingą gyvenimą. Karo metai... Nepavyko lankyti baleto, nors labai norėjo, nelemta jai buvo tapti ir muzike.

– Ypatingą reikšmę turi pirmieji mokytojai. Jūsų pirmoji fortepijono mokytoja – žymi prieškario pianistė ir išskirtinė pedagogė Marija Alšlebėnaitė.

– Iš tiesų, mano pirmoji ir, sakyčiau, svarbiausioji mokytoja buvo Marija Alšlebėnaitė – tartum kokia kelrodė žvaigždė. Mokytoja gebėjo visus savo mokinius uždegti meile muzikai. Tą jos savotišką priesaką nešame iki šiol, tikiuosi, kad ir jums visiems tai perteikta, kad perduotumėte savo mokiniams. Mokytojos Alšlebėnaitės, jos mokyklos esmė – dogmų nebuvimas. Visos pamokos vykdavo jos namuose, kur buvo be galo jauku, labai paprasta ir gražu. Pamenu, kad užduoti kūriniai visuomet mums būdavo labai gražūs, muzikuodavome su didžiausiu malonumu. Tai ir lemia tikros muzikos, muzikinės raiškos pojūtį. Nežinau, kaip man tai pavyksta, tačiau stengiuosi šį pojūtį įdiegti ir savo mokiniams. Nemanau, kad svarbiausia yra išauginti pianistą.

Tarp mano buvusių mokinių – įvairiausių specialybių atstovai. Žmonės prie muzikos prisiliečia įvairiai. Svarbiausia, kad ji liktų širdyje, kad nebūtų svetima.

– Esate Kauno J. Naujalio muzikos mokyklos pačios pirmosios laidos absolventė, ir vėliau savo gyvenimą paskyrėte šiai mokyklai. Būtų įdomu sužinoti, kokie žmonės kūrė šią mokyklą, kokį jos vaizdą menate iš vaikystės?

– Buvo pokario metai, ne viskas taip jau paprasta ir lengva, tačiau lankėme muzikos pamokas privačiai, mokytojų namuose. Pavyzdžiui, mes savo antruosius namus atradome pas mokytoją Alšlebėnaitę (pamenu įdomų sutapimą – mamytė mane ten pirmąsyk nuvedė kaip tik

Po jubiliejinio vakaro „Puokštė Mokytojai“

tada, kai mirė Salomėja Nėris). Ateidavome, o ten visuomet šilta, miela, mokytoja visada geros nuotaikos... Negaliu tiksliai pasakyti, kuriais metais – tai geriau nurodytų mokyklos archyvai – suėjo keletas mokytojų su savo mokiniais, ir taip gimė mokykla. Mokytoja Strolienė atsivedė savo „kompaniją“, Alšlebėnaitė, Matiukienė – savo, dar vienas kitas mokytojas, stygininkai... Žinau tik tai, kad pirmosios laidos nesimokė bendrojo lavinimo dalykų – tik muzikos. Dar prieš mane mokėsi Edmundas Gedgaudas, Anatolijus Valičenka, Kęstutis Grybauskas, Eugenijus Ignatonis, vėliau kai kurie jų baigė J. Gruodžio mokyklą, kiti – mūsiškę. O mūsų klasė – šiek tiek jaunesni – jau kartu sėdėjome ir bendrojo lavinimo pamokose. Įdomu tai, kad nuo pat pradžių šią mokyklą tartum koks prakeiksmas lydėjo – ji neturėjo savo patalpų, mokėmės J. Jablonskio mokykloje.

Mokyklos direktorius tuo metu buvo nuostabusis Aleksandras Bogdanas. Jis turėjo nepaprastą gebėjimą vadovauti mokyklai, viską žinojo apie kiekvieną vaiką, kiekvieną šeimą... Kiek jis yra pririnkęs mokinių – tai ir dabartiniai profesoriai Algirdas Budrys, Juozas Antanavičius. Viskas buvo daroma, kad tik tie vaikučiai galėtų mokytis muzikos. Ir mes buvome labai paklusnūs. Ligi šiol pamenu, kaip pirmąkart bėgome iš pamokų. Didžiulis tai buvo įvykis, daugiau nepasikartojęs. Užėjo labai dideli šalčiai, tad buvo galima neiti į pamokas. Na, mes ir pagalvojome, kad neisim, kaip kai kurie kiti, pasislėpėme po laiptais. Beregint buvome iškrapštyti, prasidėjo tardymai.

Bogdanas šaukė visus po vieną, ieškojo kaltininko, kuris tai galėjo organizuoti, sakė, jį tikrai išmesime. Ilgiausiai tardė patį geriausią berniuką klasėje – violončelininką Romą Kulikauską. Kurgi tokį išmes... O mes jau bliauname krokodilo

ašaromis... Gera buvo pamoka.

Mokykla neturėjo savo salės, visus egzaminus ir koncertus grodavome Gruodžio mokykloje. Tokiomis sąlygomis ir gyvenome. Tačiau negaliu sakyti, kad skurdome – gyvenome normalų gyvenimą, mokėmės, grodavome po keturias valandas... Mokyklos direktoriai keitėsi priklausomai nuo to, iš kurios pusės vėjas papūsdavo. Jeigu iš Rytų, tai staiga Bogdano nebelieka, jis pasidaro pavaduotojas, nes nebuvo partinis. Paskiria ką nors laikinai, kol vėjas pakeičia kryptį, ir vėl – Bogdanas. Taip ir susikūrė mūsų mokykla. Daug Lietuvos muzikos šviesulių joje išaugo.

– Baigusi J. Naujalio mokyklą, toliau tęsėte studijas Vilniaus konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje), kur mokėtės puikaus pianisto, kompozitoriaus ir fortepijono pedagogo profesoriaus Stasio Vainiūno klasėje. Mes Stasį Vainiūną dabar pažįstame, deja, tik iš atsiminimų ir jo muzikos. Koks

Rymantės Šerkšnytės mokiniai:

Absolventai Kęstutis Paulaitis, Romas Kalpokas, Vilmantė ŽutautaitėAleksienė, Rimantas Tamašauskas, Saulius Bazaras, Ričardas Jurgelionis, Dalia Dogelytė-Karčiauskienė, Diana Markuvėnaitė, Audronė Almanaitytė, Raimundas Vasiljevas, Jūratė Žemaitytė, Eglė Kundrotaitė-Peller, Rokas Zubovas, Daiva Stulgytė-Povilaitienė, Šviesė Čepliauskaitė, Vita Dūdaitė, Violeta GadliauskaitėČesaitienė, Ieva Panomariovaitė Jakubėnas, Odeta BaublytėBružienė, Vytenis Sinkevičius, Raminta Šerkšnytė, Jonas Janulevičius, Vita Panomariovaitė, Olivija Urbonaitė-Gadeikienė, Giedrė Karaliūnaitė, Lina Navickaitė-Martinelli, Ieva Žiūraitė-Lukšienė, Rūta Rudvalytė, Vilmantė Povilonytė, Kotryna Gediminaitė, Ieva Žemaitytė, Evelina Žigaitė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Sandra Kasradzė.

Mokęsi ne visą kursą (ne mažiau nei 3 metus) Deimantė Budrytė-Brazauskienė, Neringa SmulskytėLapinskienė, Edvinas Bautrėnas, Žilvinas Izokaitis, Robertas Vasiliauskas, Povilas Bingelis, Motiejus Bazaras, Ieva Vyšniauskaitė, Mykolas Bazaras, Ignas Bartulis, Aigustas Butkus, Ieva Baigytė, Ieva Buinevičiūtė, Ugnė Petrauskaitė, Stefanija Nosovaitė, Matas Jankauskas, Gintautas Lukšas, Monika Ditkevičiūtė.

Dabartiniai mokiniai Paulius Bružas, Mangirdas Janušaitis, Deimantė Sireikytė, Kristina Laskauskaitė, Linas Fiorini.

Muzikos barai / 29

Pedagogai vo dovaną suburti savo klasę. Per profesoriaus vardines eidavome pas jį į namus su gėlėmis, profesoriaus žmona stalą paruošdavo... Taip visi bendraudavome.

Nors vėliau nemažai buvusių Vainiūno studentų pakilo iki labai svarbių postų, kartais net sutrinki, kaip dabar į kurį kreiptis, tačiau vis dėlto likome broliškai artimi.

Pedagogika

Konservatorijoje

profesorius liko Jūsų atmintyje? Ar atsiskleidžia Vainiūno charakteris jo muzikoje?

– Galiu pasidžiaugti išties gera lemtimi: turėjau labai puikių mokytojų. Pati pirmoji mokytoja pradinėje mokykloje buvo Sofija Arminaitė. Paties šviesiausio atminimo, nepaprasta asmenybė. Įsivaizduokite tik – Sofijos dieną, gegužės 15ąją, pradinukai be jokio mamų įsikišimo priskindavo netoliese prie mokyklos augusių ievų, prinešdavo tulpių, nuklodavo jomis mokytojos stalą...

Paskui – mokytoja Alšlebėnaitė. Čia jau net nebėra ką pridurti, aš ją visada matau su saulės aureole...

O profesorius Vainiūnas... Jis taip pat buvo muzikas plačiąja prasme, ne dogmatikas. Vainiūnas, jei taip galima pasakyti, tarsi tęsė mokytojos Alšlebėnaitės metodiką. Turėjome didžiulę muzikinę laisvę. Šiek tiek, suprantama, pakoreguodavo, jei jau nuvažiuodavome į lankas, tačiau niekuomet nejutome jokio diktato.

Suprantama, jis buvo užsiėmęs ir savo kūryba bei aktyviu visuomeniniu darbu – tuo metu buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas. Jis buvo ir nuostabus pianistas, pats be galo temperamentingai, su neeiliniu polėkiu skambindavo savo kūrinius, nepaisydamas solidaus amžiaus visada pats atlikdavo fortepijoninius koncertus su orkestru. Mes taip pat nuolat skambindavome jo pjeses – jis dalindavo jas savo mokiniams. Beje, aš ir Konservatorijos baigiamajame egzamine skambinau prof. Vainiūno Pirmąjį koncertą fortepijonui.

Profesorius su žmona visada sėdėdavo Filharmonijos renginiuose, kiekviename koncerte. Ir puikiai įsidėmėdavo, kas juose lankosi, o kas – ne. Paskui tuos koncertus aptardavome. Sakyčiau, mūsų ryšys su profesoriumi buvo jau kiek kitoks nei su mokytoja, galbūt santūresnis.

Tačiau profesorius Vainiūnas turėjo Die-

Muzikos barai / 30

– Baigusi studijas šešerius metus dirbote Vilniuje – Konservatorijoje ir Kultūros mokykloje, o paskui grįžote į savo gimtąjį Kauną ir štai jau beveik 50 metų mokytojaujate J. Naujalio gimnazijoje.

Taigi neabejotinai turite vertingą pedagoginę patirtį. Kokia, Jūsų nuomone, yra pagrindinė pedagogo misija? Uždavinys juk nelengvas – į mokyklą ateina labai skirtingų gebėjimų vaikų...

1952 m. gegužė, J. Naujalio muzikos mokyklos VIII kl. su direktoriumi Aleksandru Bogdanu.

Iš kairės: Valė Gromnickaitė, Marija Radvilaitė, Aleksandras Bogdanas, Rymantė Šerkšnytė

– Nelengvas klausimas. Tai, ką aš įsivaizduoju, gal yra tik iliuzija, tačiau ją reikia kaip įmanoma pritaikyti praktikoje. Į mažą vaiką svarbu pažvelgti kaip į asmenybę. Ir stengtis pažinti – jį ir jo šeimą. Žinoti, kada jam liūdna, be žodžių nujausti (pedagoginė intuicija!), kas dedasi vaiko sieloje. Ir tik tada gali pritaikyti ir kalbos toną, numatyti, apie ką vieną ar kitą dieną kalbėsimės. Kiekviena pamoka – improvizacija. Mano nuomone, didžiulė nesąmonė, kai iš mokytojų reikalaujama pateikti pamokos planą, kažkokias programas... Juk tai kūryba – negali iš anksto visko aprašyti, nes nežinai situacijos, nežinai, kas tam vaikui šiandien bus svarbiausia. Tai gali tik nujausti ir tada planuoti savo pamoką. Arba neplanuoti, visaip pasitaiko.

– Vienas išskirtinių Jūsų pedagogikos bruožų – dėmesys šiuolaikinei muzikai.

(Tuo mes galėjome įsitikinti ir šį vakarą, kurio metu kol kas dar skambėjo tik XX amžiaus muzika.) Jūsų klasėje mokiniai niekada neapsiriboja vien tik klasikine romantine muzika ir tai, drįsčiau sakyti, Jus tikrai išskiria iš daugelio kitų peda-

gogų. Kuo Jums pačiai įdomi šių dienų muzika?

– Šių dienų muzika – tai dabar vykstantis gyvenimas. Kaip jis gali būti neįdomus? Kas vyksta teatre, kituose menuose, kokios dabarties idėjos, fantazijos, iliuzijos... Visa tai be galo įdomu.

Nenorėčiau dabar išskirti kurio nors kompozitoriaus, tačiau vieną pastarojo meto įspūdį, sujaudinusį iki pačių gelmių, turiu paminėti. Tai filmas „Žanos D’Ark aistra“ su Broniaus Kutavičiaus muzika. Buvo genialu. Genialus Carlo Theodoro Dreyerio filmas, aktoriai, geniali muzika. Pirmą kartą mačiau, kad dirigentas verktų. O taip atsitiko Donatui Katkui. Kas ten toje tamsoje vyko, koks buvo muzikos ir vaidybos lygis, kad mes visi iš tos salės apsiverkę išėjome... Ir su Donatu ilgai negalima buvo kalbėtis, kol jis nenusiramino.

O šiek tiek nukrypdama nuo temos norėčiau pasakyti, jog esu labai dėkinga savo kolegoms, kad jie toleruoja kai kuriuos mano eksperimentus, kartais gana drąsius. Antai Bacho interpretacijų tendencijos, kai staiga susižavėjome Glennu Gouldu, kitais didžiaisiais atlikėjais, klausėmės įrašų... Pasaulyje šiais laikais viskas labai greitai keičiasi, ir negalima „užsimarinuoti“ savame kaime, užsimerkti ar apskritai nežinoti to, kas vyksta kitur. Mane tos kintančios tendencijos visąlaik labai domina, džiaugiuosi, kad mokykloje kolegos labai gražiai tai priima ir leidžia eksperimentuoti.

– Jūsų klasėje mokėsi daugiau nei 50 mokinių, tarp kurių net 34 – absolventai.

Labai įvairiai susiklostė žmonių likimai: vieni tapo koncertuojančiais pianistais, kiti – koncertmeisteriais, dar kiti pasuko į dirigavimą, muzikologiją ir net politiką. Įsivaizduoju – net 12 metų nuoširdžiu darbu ugdžius pianistą, ne visada lengva susitaikyti su mintimi, kad žmogus savo ateities nebesieja su fortepijonu.

Tad Jums, kaip Mokytojai, neišvengiamai tenka ir džiaugtis savo mokiniai, ir nusivilti. Koks vis dėlto didžiausias atpildas pedagogui?

– Šią akimirką norisi atsakyti, kad didžiausias atpildas yra tokia šventė, kaip šiandien. Niekada gyvenime nė nesvajojau, kad taip netikėtai jūs visi iš įvairių Europos kampelių galite čia susirinkti, visi kartu vieną dieną sueiti, suvažiuoti... Nieko daugiau ir negaliu pasakyti – geriau nebūna.

Asmenybė – Kalbėjomės apie mokyklą, mokytojus, o dabar pasikalbėkime apie Jus – be galo švelnų, jautrų, savo darbui ypač atsidavusį žmogų. Visuomet jaučiame Jūsų

palaikymą, puikiai žinome, kad esate neabejinga savo mokinių likimui, lankotės visuose jų koncertuose...

Neabejoju, kad Jūsų asmenybės formavimuisi didelės įtakos turėjo ne tik šeima, pedagogai, bet – visų pirma – ir pati muzika. Kuriuos kompozitorius labiausiai mėgdavote skambinti? Kokia muzika yra Jūsų gyvenimo pamatas?

Muzika – tai toks didelis pasaulis, neįmanoma įsikibti vieno kompozitoriaus... Daug kas priklauso nuo amžiaus, nuo laiko, galų gale – nuo nuotaikos.

Esama galybės gerų kūrinių. Tačiau dar besimokydami mokykloje turėjome tokią discipliną kaip psichologija. Dar tie laikai buvo: logika, psichologija... Tai štai reikėjo pagal psichologinius tipus sudaryti klasės draugų charakteristikas. Visi mano klasės draugai vienu balsu nutarė: melancholikė. Taigi, jei jau melancholikė ir dar intravertė, tai kas gali būti artimiau už Chopiną? Galima sakyti, mūsų charakteriai sutapo – kurį laiką buvau jį be galo įsimylėjusi. Pirmasis koncertas... nepaprastai norėjau jį groti, o paskui – likimo pašaipėlė – ėmiau ir „sumaliau“ vieną vietą per Konservatorijos egzaminą. Na, o kai žmogus po įvairiausių išbandymų jau daraisi brandesnis, rimtesnis, tuomet kreipiesi į Bachą. Tai vienas tų kompozitorių, kurie niekad nenusibosta, kurių muzikoje vis kažką atrandi. Išminties viršūnė, Everestas.

– Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad išskirtinę vietą Jūsų gyvenime užima Čiurlionio menas, taip pat ir artima bičiulystė su jo gimine, iš kurios visų pirma reikėtų išskirti kompozitoriaus seserį Jadvygą Čiurlionytę.

– Likimas žmogui vis šį bei tą pamėtėja. Taip ir man teko susipažinti su abiem seserimis Čiurlionytėmis. Kaune dar nuo vaikystės pažinojau Danutę (ČiurlionytęZubovienę – Red.); vėliau lankydavausi pas ją ir, kai būdavo liūdna, drauge skaitydavome Roko laiškus. O Vilniuje susipažinau ir su Jadvyga. Ypač įdomi buvo pradžia, sakyčiau, neeilinis susitikimas. Mes su vyru gyvenome labai sunkiai: aš buvau Konservatorijos studentė, neturėjome nei darbo, nei būsto. Ir susipažinome su tokiais pat bėdžiais, panašiais likimo draugais Marule ir Zelmu (J. Čiurlionytės dukra Marija ir jos būsimas vyras Anzelmas Lileikis – Red.). Tiesa, jie buvo vilniečiai, tad neturėjo gyvenamosios vietos problemos. Marulė kartą ir sako: „Pakalbėsiu su mama, gal leis tau ateiti ir nors kiek pagroti“. Žinoma, šioji leido. Ji mandagiai nueidavo į savo kabinetą ir užleisdavo man svetainėje stovėjusį pianiną. Taip aš jų namuose ir praktikuodavausi.

Sykį profesorius man uždavė Bacho ir

Busoni Choralinį preliudą f-moll. Taigi aš skambinu, o iš gretimo kambario tylutėliai ateina šeimininkė. Pasijutau nejaukiai – juk tai buvo mano dėstytoja, ji dėstė mums liaudies kūrybą, išpešdavome iš jos labai daug žinių (ne tik apie dėstomą dalyką, bet ir apie Leipcigą, gyvenimą toje mums nepažintoje žemėje...). Įsišnekėjome, ji ir pati paskambino, papasakojo man apie šį choralą, kaip jos vyras Kazys Boruta būtent šios muzikos įkvėptas parašė eiles... Užsimezgė dvasinis ryšys, trukęs keturiasdešimt metų. (Beje, balandžio pirmoji – ne tik mano, bet – pagal kai kuriuos prof. Landsbergio surastus dokumentus – ir Jadvygos Čiurlionytės gimimo diena. Ir mirė ji balandžio pirmąją.)

Gyvendama Vilniuje dažnai pas juos užbėgdavau ir visuomet rasdavau šilumą, nepaprastą gerumą. O vėliau atvažiuodavau iš Kauno tiesiog dvasiškai sušilti.

Jų paprastumas, jų darbas... Matydavau, kaip Jadvyga Čiurlionytė dirbdavo, kaip ji tuo darbu gyveno... Jau gilioje senatvėje, gulėdama, negalėdama vaikščioti, ji man sakė: „Kokia tu laiminga – gali dirbti... Aš taip norėčiau dirbti...“ Keldavosi anksčiausiai, sėsdavosi prie savo rašomojo staliuko ir dirbdavo. Prisimenu, kaip gimė tas pirmasis Čiurlionio rinkinys – mes jį vadinome „žaliomis natomis“.

Iki tol buvo tik prieš karą Stasio Šimkaus išleisti keli sąsiuvinukai. O paskui Jadvyga viską surinko iš Čiurlionio rankraščių.

Kaip dabar matau jos kambario grindis, nuklotas natų lapais...

Daug visko ji man pripasakojo: kaip Čiurlionis buvo dekadentu apšauktas, kaip buvo uždraustas, kaip vėliau prikeltas... Kas kur ėjo, kas tuo rūpinosi... Labai daug pasakojo apie Vokietiją, kaip ji ten studijavo, su kuo draugavo, kaip lėkdavo klausytis koncertų – Nikischo, Furtwänglerio... O savo gyvenimo pabaigoje, kai jau gulėjo, nebegalėjo net sėdėti, ji sakė: „Mano dienos eina vienodai, vienodai...

Marulė išeina į darbą, aš lieku viena, ir žinai, ką tuomet darau? Klausausi muzikos“. Tuo metu ji jau seniai nebegirdėjo ir nematė. „Aš klausausi Beethoveno, Mahlerio simfonijų... Prisimenu poeziją...“ Beje, poeziją ji skaitė originalo kalba.

Vokiečių poetus – Schillerį, Goethe’ę...

Aš pirmąkart sutikau žmogų, turėjusį ne tik absoliučią klausą, bet ir absoliučią atmintį. Sakoma, kad Čiurlionių šeimoje du vaikai – vyriausias Konstantinas ir jauniausioji Jadvyga – buvo apdovanoti ypatingais muzikiniais (ir ne tik muzikiniais) gabumais. Bendravimas su Jadvyga Čiurlionyte buvo tikra atgaiva. Kaip sakoma, kiekvienas gali turėti savo guru – tokia ji man ir buvo.

– Kalbant apie Čiurlionį, iškart prisimename Druskininkus, o šie mums asocijuojasi su viena pačių gražiausių Jūsų sukurtų tradicijų – kasmetiniais Jūsų klasės mokinių koncertais pavasarį ar rudenį Druskininkuose, Čiurlionio namelyje.

Kaip kilo ir plėtojosi ši iniciatyva?

Tai buvo Sąjūdžio laikais, dar prieš Nepriklausomybę. Tasai visuotinis tautos pakilimas iš tiesų skatino kelti visa, ką turime geriausio. Ir ši iniciatyva kilo norint, kad vaikai sužinotų apie Čiurlionį, kad pamiltų jį taip, kaip mes mylėjome. Taip ir keliaudavome: iš pradžių kartais gaudavome nedidelę paramą, transportą, vėliau patys važiuodavome.

Būta išties įdomių išvykų. Vienąsyk mokytoja Jūratė Kudarauskienė mus lydėjo į Švendubrę, kurioje gyveno Antanas Smaliukas, pažinojęs Čiurlionių šeimą, dar galėjęs mums papasakoti apie vaikystėje matytą gyvą Čiurlionį. Šis jam daręs didžiulį įspūdį: vaikščiodavo po apylinkes su skrybėle, pelerina... O Čiurlionio namelyje tuomet dar šeimininkavo p. Adalbertas Nedzelskis – vienas šio muziejaus įkūrėjų. Dailėtyrininkas, dailininkas, didžios sielos žmogus. Kaip jis mus sutikdavo, kaip pasakodavo apie kiekvieną tų namų kampelį! Kaip čia šioje vietoje mamytė blynus kepdavo, o čia prie to lango Kastukas tapė, kaip jam nešdavo pietus, nes jis neturėdavo laiko ateiti pavalgyti...

Taip mes augome. Jūs augote. Prisimenu tuos rečitalius prie lango – nepaprasta romantika. Dabar p. Nedzelskio ten nebėra, pasikeitė valdžia, pakito ir tų namų klimatas. Tačiau dar turime ten vieną draugę – Danutę Kašėtaitę, kuri mus labai palaiko, padeda organizuoti koncertus, publiką. Kartu važiuoja ir mokytoja Birutė Kumpikienė su savo klase. Birutė – mūsų literatūrologė: skaito laiškus, atsiminimus, eiles. Visada būna kokia nors konkreti tema. Iš pradžių važiuodavome pavasarį, sodams žydint, o dabar ten keliaujame rudenį, lapams krintant. Tai mūsų graži tradicija, besitęsianti jau daugiau kaip dvidešimtį metų.

– Miela Mokytoja, Rima, šis vakaras – Jūsų ir Jūsų mokinių šventė. Ko norėtumėte palinkėti savo mokiniams?

Norisi palinkėti labai daug, bet kartu ir labai nedaug, tačiau svarbiausių dalykų. Pirmiausia, kad kiekvienas savyje turėtumėte ir neštumėte kūrybos liepsnelę. Kad ji neužgestų. Kad visąlaik norėtumėte muziką pažinti dar giliau, ir ne tik muziką – meną, dailę, filosofiją... Neužgesinkite tos pažinimo ugnelės, ji labai svarbi. O antra – perfrazuojant Čiurlionį – dairykitės nuo aukštų bokštų. Kad kelią pajustumėt. n

Parengė Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI

Muzikos barai / 31

Pažintis Milda KAUNECKAITĖ

Þ

inomose pasaulio operos scenose dainuojantis bosas-baritonas Kostas Smoriginas beveik visą vasarą praleido Lietuvoje, o rugsėjo pradžioje išvyko – prasidėjo ilgas kūrybinis sezonas.

Su žmona Dainora ir sūneliu, taip pat Kostu, dainininkas ilsėjosi tėvų sodyboje, pajūryje, bet veltui laiko neleido, rengė naujas operų partijas. Šis sezonas jam bus įtemptas, spalio mėnesį lietuvis debiutuoja Milano „La Scaloje“.

Palinkėjo ilgai trunkančio skrydžio

Paklaustas, kiek operinių vaidmenų yra parengęs, K. Smoriginas atsakė ne iš karto: „Daug, gal kokius 25, tačiau ne visus teko dainuoti scenoje.“ Solistą radome Vilniuje, naujame bute sostinės centre, dar gyvenantį šviežiais įspūdžiais iš Provanso (Prancūzija), kur dešimt savaičių repetavo ir dainavo Ekso festivalio spektaklyje „Traviata“.

– Mano vaidmuo nebuvo didelis, bet svarbus ir įdomus, nes jam režisierius Jeanas François Sivadier suteikė ryškes-

Kosto Smorigino vojaþai ir ramybës uostas Vilniuje nių spalvų. Svarbiausia, kad teko dainuoti su pasaulinėmis įžymybėmis. Tai labai šilti ir komunikabilūs žmonės, o su Violetos partiją atlikusia soliste Natalie Dessay susidraugavome. Ji, sužinojusi apie mano sėkmę dainuojant Figaro Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje „Figaro vedybos“, padovanojo knygą, kurioje yra libreto autoriaus P. A. de Beaumarchais kūrinių, ir užrašė palinkėjimą: „Ilgai trunkančio skrydžio“. Man Prancūzija patiko tuo, kad ten panaši kaip Lietuvoje kultūra, miestų gatvelės kai kur priminė Vilniaus senamiestį, geriau pramokau prancūzų kalbą, kurios prireikia ir scenoje, – sakė atlikėjas.

Tokia solisto dalia

Paklaustas, ar jam nepabodo klajokliškas artisto gyvenimas, K. Smoriginas nusišypsojo: – Dainuoju įvairiose šalyse, bendrauju su pasaulinio garso operos žvaigždėmis, ir tai man patinka. Bent jau kol kas, nes mano muzikos instrumentas – balsas – skamba neblogai, o ir maitina mano šeimą. Mane džiugina tai, kad kuo toliau, tuo labiau jaučiu muzikos pasaulio dėmesį. Deja, Lietuvos menininkai gali tik pasvajoti apie tokį dėmesį muzikos Kostas Smoriginas

Muzikos barai / 32

atlikėjams, koks yra kitose šalyse, o išvažiavusių svetur talentų retai kas tėvynėje pasigenda. Na, pakviečia į vieną kitą festivalį, spektaklį, ir tiek... Tačiau pasaulio centras, į kurį aš noriu grįžti, yra Lietuva. Čia mano gimtinė, čia mano namai, šeima, mano kalba. Viskas, kas yra gražiausia pasaulyje, yra čia. Labai tikiuosi, kad požiūris į talentingus menininkus Lietuvoje pasikeis, ir čia bus garbinamas ir šlovinamas ne vien krepšinis.

Tas kelionių po pasaulį troškimas K. Smoriginui artimas nuo pat vaikystės.

O kaip kitaip? Juk jo abu tėvai, žinomi dramos aktoriai Kostas Smoriginas ir Dalia Brenciūtė, labai dažnai vykdavo į gastroles, parveždavo iš ten lauktuvių, pasakodavo įspūdžius, rodydavo nuotraukas. Toji pasaulio pažinimo per teatrą romantika talentingam solistui buvo ir yra būtina.

Populiariausi – Don Žuanas ir toreadoras

Kosto operos spektaklių ir koncertų užsienio šalyse grafikas numatytas bent trejiems metams į priekį. Vienas populiariausių vaidmenų yra Eskamiljas G. Bizet operoje „Karmen“. Vien tik Anglijos „Opera North“ scenoje toreadorą jis dainavo bemaž 20 kartų, o artimiausioje ateityje su šiuo vaidmeniu toliau keliaus po pasaulį, netrukus atliks ir Londo-

no teatre „Covent Garden“. Dar šiemet svarbūs darbai jo laukia Vokietijos, Izraelio teatruose, taip pat Vašingtone. Labai svarbus kontraktas pasirašytas su garsiuoju Milano teatru „La Scala“, kuriame K. Smoriginas dainuos Mazeto partiją W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“.

Jam teks dalyvauti viename spektaklyje kartu su kviestinėmis operos olimpo žvaigždėmis.

Kitais metais numatyti spektakliai Austrijoje, Prancūzijoje, o Čilėje solistas atliks pagrindinį Don Žuano vaidmenį to paties pavadinimo Mozarto operoje. Figaro („Figaro vedybos“) šiemet jis pakviestas dainuoti Vašingtono ir San Francisko operos teatrų scenose, o 2012 m. – San Diego teatre.

Tarptautinių konkursų prizininkas didžiuojasi, kad jo meistriškumo mokykla 2007– 2008 metais buvo Londono teatras „Covent Garden“, kuris netrukus minės savo jubiliejų. Ten jis yra parengęs daugiau kaip dešimt vaidmenų. K. Smoriginas kartu su kitais „Covent Gardene“ operos paslapčių ir sceninės patirties besisėmusiais tautiečiais pakviestas dalyvauti jubiliejiniame teatro koncerte.

Aksominio balso savininkas įsitikinęs, kad tokia patirtis, kai dainuoji kartu su pasaulinio garso solistais, neįkainojama. O pasisemti energijos ir jėgų naujiems vaidmenims jis kartkartėmis sugrįžta į Lietuvą, gimtąjį Vilnių, namus.

Kongresų rūmus, kuriuose dirbo bohemiečiai, nepasirodė varginantis, nes ir Londono karališkojoje operoje kartais tekdavo tuo pačiu metu viename spektaklyje dainuoti, o kituose dviejuose repetuoti. Tačiau buvo pats žiemos vidurys, šalta ir drėgna, o ir repeticijų įtampa atsiliepė. Vasario pradžioje jaunasis solistas sėkmingai debiutavo LNOBT „Figaro vedybų“ premjeroje ir už Figaro vaidmenį net pelnė „Operos švyturio“ apdovanojimą, o štai tiems žiūrovams, kurie tikėjosi K. Smoriginą pamatyti dainuojantį Svynį Todą, teko nusivilti. Solistas buvo kiek peršalęs, nerizikavo miuzikle dainuoti po įtemptų pasirodymų operos scenoje. Dabar apie tas nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes Kostas kalba ramiai: „Matyt, tokia buvo Dievo valia, arba, kaip pasakytų protingi žmonės, balsas yra toks instrumentas, kurį sugadinus vėliau sunku pataisyti.“ Apie populiarumą solistas kalba santūriai. Jis papasakojo šiek tiek keistą ir juokingą epizodą, prieš kelerius metus nutikusį Vilniuje.

Kažkoks truputį „pakalęs“ ir apšepęs žmogus solistą susistabdė ir angliškai tarė: „Aš tave pažįstu. Tu iš Londono, ar ne?“ Kostas linktelėjo galva. Tuomet žmogysta dar pasakė: „Aš tave myliu“.

– Man beliko atsakyti: „Aš taip pat“.

Man šis susitikimas įstrigo. Gal tai geras ženklas, kad patinku ir savai publikai, – nusišypsojo solistas.

Namuose pripažįstamas, bet...

Sėkmės formulės viršūnėje – šeima

Operos solisto pavyzdys paneigia populiarų posakį „Savame krašte pranašu nebūsi“. Jam, baigusiam studijas vienoje iš garsiųjų Londono muzikos kolegijų ir dainuojančiam keliolikoje spektaklių „Covent Gardeno“ teatre, neseniai tapusiam Placido Domingo konkurso „Operalia“ nugalėtoju, ilgokai nebuvo siūloma vaidmenų Lietuvoje. Anksčiau Kostą esame girdėję tik keliuose koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Bet, kaip sakoma, saulė nušvito bemaž prieš dvejus metus, kai iš Vilniaus buvo gauti du pasiūlymai: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė dainuoti pagrindinę partiją ispanų režisieriaus statomoje W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“, o režisierė Dalia Ibelhauptaitė – dainuoti Svynį skandalingame miuzikle „Svynis Todas. Demonas kirpėjas“.

Tad praėjusių metų pradžia K. Smoriginui buvo ypač įtempta. Prasidėjo repeticijų maratonas iš karto dviejuose spektakliuose, pas skirtingus režisierius.

Kostui iš pradžių toks lakstymas iš operos teatro į kitoje gatvės pusėje esančius

K. Smoriginas jaunesnysis augo kartu su režisierės Dalios Tamulevičiūtės Jaunimo teatro garsiojo aktorių dešimtuko vaikais, lankė „Ąžuoliuko“ chorą, mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur jo vokalo dėstytojas buvo operos grandas Vladimiras Prudnikovas.

Tėvo įtaką jautė nuo pat vaikystės, paauglystės.

– Visada juo didžiavausi. Jis man visada buvo ir yra autoritetas, nes yra griežtas, bet teisingas. Mane mokė siekti tikslo. Žinoma, kartais pyktelėdavau, kad daug laiko atima „Ąžuoliuko“ choras, bet juk viskas išėjo į naudą, – šyptelėjo Kostas.

Kas labiausiai padėjo siekti sėkmingos karjeros – įgimtas talentas, darbas, meilė ar žvaigždės?

– Viskas padeda, o pirmiausia – tikėjimas tuo, ką darai, – mano solistas.

Kosto žmona Dainora, padovanojusi Smoriginų dinastijos tęsėją, spalį laukia gimstant antro (kaip tvirtina medikai) berniuko. Moteris yra baigusi smuiko studijas Lietuvos muzikos ir teatro aka-

Kostas Smoriginas su Kostu Smoriginu

demijoje, bet instrumentą į rankas paima labai retai.

– Smuikininkų Lietuvoje ir taip daug.

Tad nedidelis nuostolis, jeigu nelįsiu į kokį orkestrą. Mano pagrindinis rūpestis – šeima. Jeigu šeimoje yra vienas talentas, kitas turi jam padėti, – kalbėjo D. Smoriginienė, visai neseniai atšventusi 30-metį. Beje, jos gimtadienis nuo Kosto skiriasi vos keliomis dienomis, tik vyras metais vyresnis. Vidurvasarį jiedu šventė ir pirmąsias vestuvių metines.

Jaunieji Smoriginai prieš dvejus metus įsigijo butą sostinės centre.

– Man, gyvenančiam klajoklišką artisto gyvenimą, labai reikėjo savo ramybės uosto, į kurį norėtųsi grįžti, nes ten laukia žmona ir vaikai, kuriame būtų jauku ir gera visai mūsų šeimai.

Beje, pirmasis solisto sūnelis taip pat Kostas, tiksliau – Kostukas. Dėl pirmagimio vardo jokių ginčų nebuvo ir būti negalėjo. Taip jau buvo nuspręsta iš anksto, kad Kostų Smoriginų dinastija tęsis.

Mažasis – ketvirtos kartos atstovas. Jis, ko gero, taip pat bus muzikantas, nes jau turi savo gitarą ir labai mėgsta dainuoti senelio bardo Kosto Smorigino sukurtą smagią dainelę „Užtrauktukas“.

Jaunesnysis Kostas Smoriginas dainuoja penkiomis kalbomis, o susikalba keturiomis.

– Pasižvalgyti po pasaulį, susipažinti su kitomis kultūromis, žmonėmis tiesiog būtina, bet gyventi reikia savo žemėje, – mano dainininkas. – Čia mano kraštas, mano gimtinė, mano tėvynė. Čia mano namai ir jų niekada neišsižadėsiu, kad ir kas nutiktų. n

Muzikos barai / 33

Opera Oskaras ŠELEVIČIUS

A

Iš dainininko V. Vyšniausko asmeninio archyvo nuotr.

pie ką diskutuotų kokiame nors Italijos kaimelyje prie stalo susėdę Williamas Shakespeare’as, Giuseppe Verdi, Eimuntas Nekrošius ir Jos Didenybė Opera?

Ko gero, apie pačius paprasčiausius, kasdieniškiausius dalykus, o ponas Verdi dar spėtų pasiskųsti, kad šiais metais nekoks vynuogių derlius. Nesusireikšmindami mieliau kalbėtųsi apie ant ežero krintantį praskrendančio paukščio šešėlį nei apie transcendentinį teatro poveikį.

Gal tik Opera tyliai vis išdainuotų, kad yra kiek pavargusi, suirzusi, nelabai laiminga – suprantama, juk ne vienas tai už plaukų patampo, tai įspiria, tai apvelka visai nepritinkančiu drabužiu...

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras naują Verdi „Otelo“ versiją pristatė dar šių metų kovo mėnesį, tad dabar jau sunku pasakyti, kokius jausmus patyrė Opera sužinojusi, kad į tvirtą jos, Shakespeare’o ir italų kompozitoriaus trejybę dar kartą įsiterpia Nekrošius – stereotipai vis dėlto daro savo juodą darbą, o šioje situacijoje jų būta itin daug. Viena vertus, virš statytojų galvų lyg pilkas debesis kybojo dramos teatro kraitis (juk dramos režisieriai neva retai supranta muzikos subtilybes), iš paskos sekė jau interpretuoto Shakespeare’o

Otelas – Vaidas Vyšniauskas, Dezdemona – Sigutė Stonytė

„Otelo“ šešėlis; nereikėtų pamiršti ir LNOBT vis dar rodomos tos pačios kūrybinės komandos parengtos Richardo Wagnerio „Valkirijos“ – nors spektaklis įdomus kai kuriais savo sprendimais, vis dėlto jo skrydis pažymėtas kažin kokio kūrybinio nuovargio ir abejotinos estetikos ženklu.

Stereotipai, beje, gaubia ir patį kūrinį. Drįsčiau teigti, kad Verdi „Otelas“ patenka į sąrašą tų operų, kurias gniaužia itin tvirti tradicijų ir prietarų pančiai,

Muzikos barai / 34

Mirtis ir prisikëlimas ties sparno smaigaliu dažnai nesutraukomi net pačių drąsiausių režisierių – pradedant šviesiomis Dezdemonos kasomis ir tiesmukomis smaugimo ar bučinio iliustracijomis, baigiant šėtonišku iš už kampo grūmojančiu Jagu. Taigi dirva naujajam „Otelui“ lyg ir ne pati palankiausia, tačiau iš jos išsiritęs paukštis yra pasipuošęs tokių atspalvių plunksnomis, kad savo neįprastumu pranoksta visus išankstinių nuostatų inspiruotus lūkesčius. Tiesa, vertėtų įsidėmėti, kad jo sparnai aštrūs, o sparnų smaigaliai pirmiausia nukreipti į žiūrovų salę – ar sugebėsime suprasti ir iššifruoti, o gal tiesiog pajausti ir mėgautis?

Vizualiniai šio „paukščio“ plunksnų raštai toli gražu neprimena klasikinės operos estetikos, tačiau ir nelinksta prie absoliutaus formulės „siena + kėdė“ minimalizmo. Scenografo Mariaus Nekrošiaus sukurtas vaizdas beveik nekinta – per visą spektaklį regime scenos krašte sustingusį didžiulį ratą, tolumoje boluojančio laivo siluetą ir retkarčiais pakylančią burę. Neieškota įmantrių formų, prabangos, panaudota faktiškai vien tik pilka spalva; toks vizualumas „Otelui“, žinoma, labai neįprastas, tačiau gal pateisinamas, nes neatitraukia nuo scenoje

vykstančios dramos peripetijų, o dažniausiai organiškai į jas įsilieja. Dekoracijas savaip papildo Levo Kleino sukurtas apšvietimas, pratrūkstantis griežtomis formomis (pvz., įspūdinga Jago „Credo“ scena antrame veiksme) ar, atvirkščiai, žavintis subtilumu (pvz., Dezdemonos maldos scena). Darna itin ryški Nadeždos Gultiajevos jautriai sukurtuose kostiumuose – jie kuklūs, ramūs, tačiau įdomių faktūrų, kelių netikėtų spalvų audiniai ir patrauklūs siluetai, regis, visiškai užbaigia scenoje kuriamų personažų charakteristikas.

Nekrošiaus ir jo ištikimos komandos „Otelas“ – tai visų pirma labai aiškiai apibrėžtas savitas mikrokosmas, pateikiantis konkrečias žaidimo taisykles ir neleidžiantis žvelgti į šį kūrinį taip, kaip būtų žvelgiama į bet kokį kitą operos pastatymą. Režisierius drąsiai išbraukia absoliučiai visus stereotipus, nepalieka vietos niekam, kas jau matyta ar bent numatyta – vietoj skolintų idėjų erdvės jis kuria uždarą scenos pasaulį su tik jam vienam priklausančiais dėsniais. Žinoma, panašų magiškos atmosferos pojūtį ne vienas esame patyrę Nekrošiaus dramos spektakliuose, tačiau operos žanre jam tai yra nauja: šis „darinys“ balan-

proporcijomis kurdamas savo „Nybelungų žiedo“ tetralogijos versiją (pvz., „Zygfride“ kai kada specialiai naudojamas mažų matmenų rekvizitas, sukuriantis didelio personažo ūgio įspūdį), taip ir Nekrošius Otelui priskiria plastiką, kuri jį daro nepaprastai galingą – vos kiek stipresnis jo judesys sukelia šalia esančiam didžiulį skausmą. Todėl kone fiziškai galima jausti vėlesnius operos epizodus, kai Otelas negailestingai kankina Dezdemonos kūną ir dvasią: tai skaudžiai dėdamas galvą ant peties, tai sugniauždamas delnuose jos rankas ar agresyviai sviesdamas ją link Kasijaus.

Kaip dažnai būna gyvenime, naikinama tomis pačiomis rankomis, kuriomis kadaise buvo sukurtas kone stebuklas.

Išmanantys kerėjimą, mokantys gyventi drauge su Gamta, esantys arti žemės ir dangaus – tokie yra „Otelo“ žmonės. Trys pagrindiniai operos veikėjai – Otelas, Jagas ir Dezdemona – atkeliavę iš to paties burtų pasaulio, bet savo egzistencija nesiekiantys nei kažko simbolizuoti, nei metaforizuoti. Šiame spektaklyje drauge su stereotipais dingsta ir tradicinis aukos ženklas – visi trys personažai yra tarpusavyje susiję, atsidūrę po bendru nelaimės kupolu.

Jiems kuriamos ir panašios simbolinės mizanscenos: kančios prislėgti Otelas ir Dezdemona skirtinguose spektaklio epizoduose vienodai prigula ant scenos rato krašto, o nužudymo vizijoje virsta nedaloma paukščio figūra, kurioje nė vienas sparnas nėra stipresnis už kitą. O Jagas spektaklio finale „apdovanojamas“ lūžusiu sparnu ir glaudžia ranką prie kūno panašiai kaip pažeminta Dezdemona trečiajame veiksme.

Vyriškoji spektaklio pusė, Otelas ir Jagas, šiame pastatyme, kiek tai leidžia muzikinis ir žodinis kūrinio tekstas, nėra traktuojami visiškai tradiciškai, tačiau operinė tvarka vis dėlto išlaikoma. Jagas – ryškus ir gyvas, tarsi laukinis gyvūnas jis nardo po aplinkinių jausmus, puikiai suuosdamas, ką kur patempti ar pastumti. Rangosi Otelo krėsle tarsi guolyje, žymėdamas savo galios ribas raitosi ant žemės ir nuolat žaidžia. Jo veiksmuose nėra Jagui įprasto aštraus pykčio ar tamsos, ir gal dėl to viskas, kas daroma šio įspūdingo personažo rankomis, atrodo dvigubai šiurpiau – tarsi nuskriaustas vaikas jis imasi gaivališko žaidimo, pameta galvą ir atsipeikėja tik pabaigoje, regis, pats pasibaisėjęs tuo, ką padarė. Į jo rankas patekęs Otelas neturi jokių galimybių išgyventi – šis mauras kamuojamas net ne pavydo, o aukštesnės nepritapimo kančios, kurios paskutiniu lašu ir tampa tariamos žmonos išdavystės atgarsiai.

Iš dainininko V. Vyšniausko asmeninio archyvo nuotr.

suoja tarp dramos teatro ir operos, bet vis dėlto nenukrypsta nei į trukdančią draminę ekspresiją, nei į operos statiką.

Prie sodrios režisieriaus simbolių polifonijos pratusiai akiai „Otelo“ kalba atrodo itin taupi, kone paprasta – ji darniai skamba drauge su Verdi muzika, neišsišoka ir nedemonstruoja savo viršenybės.

Tai, ką iš pirmo žvilgsnio būtų galima palaikyti muzikos iliustracija, vis dėlto išsivysto į labai taiklią muzikos ir draminių mizanscenų matematiką, kurios uždavinių sprendimas iššifruoja ir Verdi, ir Shakespeare’o kūrinių filosofiją.

Kai muzika ir drama eina susikibusios už rankų, scenoje ima plasnoti sparnai. Tai, beje, neretai vyksta beveik ar visiškai tiesiogiai: pasitelkęs paukščio įvaizdį, režisierius jį įpina ne tik į scenos objektų gretas, bet ir į personažų plastiką ir taip sukuria unikalų judesių teatrą – jį išvystame jau spektaklio pradžioje: per tamsą nuriedėjus sunkiems Gyvenimo ryšuliams, netrukus į kovą su gamtos stichija stoja operos choras. Stoja tiesiogiai: nors meldžia Dievą apsaugoti Venecijos laivą ir jo šeimininką, vis dėlto būtent jų pačių ištiesti delnai palaipsniui užglosto, nuramina šėlstančias bangas, o kartu perteikia esminį šio pastatymo leitmotyvą – atviri delnai ir energinis bendravimas per rankas vėliau kartojasi visų personažų linijose ir sukuria nepaprasto paveikumo draminį efektą, visiškai išsiskleidžiantį bendrose Otelo (Vaidas Vyšniauskas) ir Dezdemonos (Sigutė Stonytė) scenose.

Tikriausiai dar niekada operos spektaklyje nebuvo tokios Meilės, kokią ją matome šiame Nekrošiaus „Otele“. Nepaprastai kūniška ir sakrali, ji sudėliojama beveik vien iš rankų judesių ir paslapties, kuri slypi už žodžių ir muzikoje – šiame pojūtyje dar gyva tai, ką Nekrošius kartą jau kūrė savo Hamleto ir Ofelijos delnais. Pirmasis bendras Otelo ir Dezdemonos pasirodymas nebyliai nusidriekia scenos priekyje (už nugarų paliktas džiūgaujantis choras, orkestre skamba žiežirbos) – atrodo, du žmonės praeidami tiesiog apsikeičia tyliais žvilgsniais, o vis dėlto salės erdvė maksimaliai įsielektrina. Tai jausmas, kuriam nereikia kvailokų iliustratyvių bučinių ar apsikabinimų; viskas pasakoma keliais tiksliais štrichais, o pirmojo veiksmo meilės dueto finalo sprendimas apskritai yra bene gražiausias visos operos momentas. Visa tai, žinoma, vėliau sugriaunama: skaudu matyti, kaip Otelo gestai tolydžio aštrėja ir atneša nepakeliamą skausmą. Kartu nuostabu stebėti, kaip Otelo mizanscenomis režisierius kuria teatrinę iliuziją – panašiai kaip Patrice‘as Chéreau žaidė

Jago – Dainius Stumbras

Sugrubęs, tarsi akmuo, jis sudaro visišką kontrastą iš mėlyno dangaus ir tyro vandens sukurtai Dezdemonai, nelabai suvokia aplink vykstančios magijos ir tarsi nepalankioje erdvėje atsidūręs svetimkūnis yra pasmerktas žlugti.

Tokios vyrų linijos daugiau ar mažiau telpa į tradicijos rėmus, o štai Dezdemonos traktuotė yra įdomi ir intriguojanti pastatymo mįslė: keliaudama per spektaklį ji nubrėžia labai aiškią moteriškumo kreivę, kuri ilgainiui išblukina net vyriškąją dramą, o tai jau nėra labai įprasta, turint galvoje nusistovėjusias nuolankias ir blankias režisūrines vaidmens interpretacijas.

Nekrošius Dezdemonai suteikia nemažai scenos laiko ir įdomios plastikos, įvairuojančios nuo žaismingo plasnojimo žaidžiant su Kasijumi ir meilės dueto švelnumo iki sulaužytų sparnų trečio veiksmo pabaigoje. Spektaklis nejučia tampa pasakojimu apie Moters meilę, gyvenimą ir mirtį; joks kitas personažas čia neturi tiek tolygiai besivystančių spalvų ir draminės evoliucijos, kaip Dezdemona. Aistringa ir mylinti pirmame veiksme, vaikiško džiaugsmo kupina antrame, trečiajame ji jau eina pasitikti savo lemties ir lėtai numirti – tik taip galima pavadinti procesą, kurio metu Otelas vis smarkiau niokoja žmonos sielą. Artėjant trečio veiksmo finalui Dezdemona pasirodo nešina nedidele medine kėdute – tokia, kokią nuo pat savo pirmo pasirodymo scenoje nešiojasi jos tarnaitė Jago žmona Emilija. Nuovargis, kančia, pažeminimas – viskas, ką pažįsta savo vyro nuolat kankinama Emilija, dabar nebėra svetima ir Dezdemonai. Kituose „Otelo“ pastatymuose visas dėmesys krypsta į Otelo ir Jago dvikovą, o šioje versijoje itin aiškiai pamatome ir jos padarinius – švarios sielos kelionę nuo ekstazės iki nepelnytos kančios ir sunaikinimo. Kita vertus, nežinia, ar reikia kalbėti apie su-

Muzikos barai / 35

Opera naikinimą, ar apie prisikėlimą, t. y. giluminį prikėlimą personažo, kuris galbūt pirmą kartą šios operos istorijoje pakelia akis į dangų ir net mirties akivaizdoje be baimės žiūri į akis savo vyrui.

Puikiai išspręsta viešo Dezdemonos pažeminimo scena, į dangų paskutinį kartą išmestos jos rankos, lūžta sparnai, Otelo nuopuolis, ir galiausiai patenkame į spektaklio finalą. Ketvirtas veiksmas – tai jau visiškai kita dimensija, kurioje nebėra laiko, drauge ir puikus Nekrošiaus teatro veikimo operoje pavyzdys. Visa didžiulė Dezdemonos ir Emilijos scena veiksmo pradžioje atliekama kaip meditacija: tai nedidelis, nesuteptas moterų pasaulis, ko gero, menantis tuos laikus, kai vakarais būdavo drauge verpiama, dalijamasi paslaptimis, užkalbėjimais ir nedideliais buities darbais. Burtai prasideda Dezdemonai paprašius patiesti ant lovos jos vestuvinį apdarą – abi puikiai nujaučia, kad atlikus šį simbolinį aktą viskas baigsis ir stos galutinis mirties laikas. Gal todėl baltas audeklas vis nenori lankstytis taip, kaip reikia, sprūsta iš rankų... Puikiai sumanyta scena, tik vis kyla įtarimas, kad Emilija dar nėra atradusi tos motyvacijos ir subtilios plastikos, kuri jai leistų visą dėmesį sutelkti ne į audeklo skiautę, o į šeimininkės giedamą giesmę. Dezdemonos plastikoje netikėtai išvystame sukinius, kurie gal dėl specifinio rūbo kryčio, o gal dėl savo energetikos labai primena apeiginių dervišų šokių fragmentus – apsivaloma, kylama link dieviškojo prado, kol galiausiai nebelieka jokios erdvės, jokio laiko. Net vėliau einantis simbolinis Dezdemonos kūno nužudymas vyksta tarsi sapne, ir tik akimirkai tolumoje pakilę paukščiai trumpam sugrąžiną į realybę. Otelui priglaudus kalaviją prie krūtinės ir nusviedus tolyn, negirdime nė garso, nes esame nebe savo pasaulyje. Šiek tiek apmaudu, kad virpančią finalo atmosferą tarsi voratinklį sutrauko ne itin subtilios baigiamosios mizanscenos – skambant Otelo „Niun mi tema“ erzinančia oranžine šviesa apšviestų antraeilių personažų „vaikštynės“ blaško dėmesį ir disonuoja su muzikos skambesiu. Šį liūdnoką režisūrinį sumanymą šiek tiek atperka tik finaliniame operos kadre sustingę nebegyvo paukščio sparnai, paskutiniai sunkiai numetamų ryšulių dūžiai ir po to stojanti tyla.

Verdi „Otelas“ – svarbus ir nelengvas muzikinis išbandymas kiekvienai teatro trupei. Sodri, be pertrūkių tekanti muzikos faktūra ir aukšto vokalinio pilotažo reikalaujanti partitūra LNOBT operos trupei vis dėlto yra įkandama. Teatro salę užliejus spektaklio muzikos vadovo

Muzikos barai / 36

ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus valdomo orkestro skambesiui galima buvo mėgautis labai taiklia, paveikia interpretacija. Dirigento batutai vienodai pakluso tiek įspūdingos masinės scenos (pvz., pulsuojančios energijos pripildytos Jago scenos „Innaffia l’ugola“ ir „Credo“, kvapą gniaužiantis trečio veiksmo epizodas „Viva! Evviva! Viva il Leon di San Marco!“), tiek kameriškesni epizodai (pvz., Dezdemonos „Piangea cantando“ ir „Ave Maria“). Įdomi režisūrinė koncepcija ar muzikiniai užmojai, žinoma, nieko nereiškia, jeigu nėra kas juos įvykdo. Kalbant apie Nekrošiaus „Otelo“ versiją norėtųsi spėti, kad net ir ta publikos dalis, kuri nepriims draminės šio darbo vizijos, bent jau galės mėgautis puikiais solistų darbais – o jų spektaklyje ne vienas. Nelabai tikslinga būtų scenoje veikiančius žmones vadinti tiesiog dainininkais, nes jų buvimas genialiame Verdi kūrinyje šiuo atveju yra labai smarkiai priartėjęs prie to, ką paprastai matome dramos scenoje.

Gerai įvaldę Nekrošiaus pasiūlytą iš pirmo žvilgsnio gana sudėtingą plastiką, jie kuria visavertį judesio ir prasmės teatrą, kuris plaukia drauge su muzika ir gyvuoja, sakytum, be didesnių pastangų.

Vis dėlto, stebint abi spektaklio sudėtis, ilgainiui aiškėja, kad Nekrošiaus „Otelas“ itin jautriai reaguoja į bet kokius pakitimus ar ne iki galo įvykdytas aktorines užduotis – šiam kūriniui, kaip laikrodžio mechanizmui, būtinas itin preciziškas ir sąžiningas atlikimas, tik tuomet jis gali išskleisti sparnus ir pakilti.

Nuostabu, kad pagrindinį Otelo vaidmenį spektaklyje galėjo sukurti lietuvis tenoras Vaidas Vyšniauskas – puikaus, taisyklinga itališka maniera valdomo balso savininkas. Vaidmuo techniškai nepaprastai sudėtingas, reikalaujantis išskirtinės vokalinės išminties ir intuicijos, todėl gera žinoti, kad šiuo metu Lietuvoje turime artistą, kuris ne tik gali jo imtis, bet ir sugeba parodyti scenoje labai neblogą šio personažo versiją. Vyšniausko Otelą į priekį gena nenumaldoma vidinė aistra, žaižaruojanti sudėtingose draminėse situacijose su Jagu ir Dezdemona, tačiau užleidžianti vietą jaudinančiam, nuoširdžiam grauduliui meditatyviniuose epizoduose (pvz., puiki trečiojo veiksmo scena „Dio, mi potevi scagliar“). Galbūt solistui vertėtų paieškoti daugiau spalvų, kurios praturtintų paskutinės arijos interpretaciją, tačiau apskritai vaidmuo pavykęs ir, reikia manyti, ateityje tik dar labiau tobulės ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrų scenose.

Antrosios sudėties Otelas Augustas Amonovas pirmiausia daro įspūdį savo

maurišku stotu ir akivaizdžia partijos atlikimo patirtimi: tikro dramatinio skambesio vokalas be didesnio vargo padėjo solistui lengvai ir užtikrintai įveikti sudėtingiausius operos epizodus. Įvaldyti subtilią draminę Nekrošiaus spektaklio energetiką Amonovui sekėsi gerokai sunkiau – vaidmuo pasirodė gana stichiškas, kartais net isteriškas, nebrėžiantis aiškios Otelo istorijos linijos.

Kalbant apie Sigutės Stonytės Dezdemoną sunku vartoti tokius pasakymus, kaip „įprastai profesionaliai“ ar „kaip visada puikiai“ – taip, mes jau įpratome matyti scenoje solistės darbus, kurie pažymėti užtikrintu vokalinės ir draminės kokybės ženklu, tačiau „Otele“ įvyko kažkas, ko iki šiol dar nebuvo – galbūt tas retas nutikimas, kai režisierius sutinka „savo“ aktorių ir atvirkščiai, o tuomet jau griūva vidinės artisto sienos ir scenoje liekama be jokių saugos zonų.

Stonytės interpretuojama Otelo mylimoji virsta savotiška Moters kvintesencija, aiškiai suprasta ir jautriai išgyventa – savo lemtį ji puikiai suvokia ir priima ne su bejėgišku apmaudu, o mylėdama, aukštai iškelta galva. Prie vaidmens magijos prisideda ir visiems Verdi muzikos niuansams paklūstantis spalvingas, jautrus vokalas. Be jokios abejonės, tai vienas sėkmingiausių ir gražiausių solistės vaidmenų.

Sandros Janušaitės Dezdemona spinduliuoja impulsyvumą, ji yra arčiau žemės, o ne dangaus, aktyviai reaguoja į vyro įžeidinėjimus ir kategoriškai jam priešinasi. Nekrošiaus mizanscenų piešinį Janušaitė kartais raizgo tarsi „iš reikalo“, neatskleidžia viso savo artistinio prado, gražiam ir nepaprasto stiprumo vokalui retkarčiais pritrūksta išraiškingų dinaminių niuansų. Tačiau būtina pasakyti, kad minėti trūkumai pastaruoju metu vis menkiau matomi – sulig kiekvienu spektakliu solistė laisvėja ir tobulina savo Dezdemonos interpretaciją, ir tuo galima tik pasidžiaugti.

Dainiaus Stumbro Jagas – dar vienas įdomus pastatymo elementas, žymintis turiningą susitikimą su režisieriumi. Nekrošiaus sukurtos šio personažo mizanscenos, regis, augte įaugo į solisto plastiką – nors kai kurias iš jų dar reikėtų gludinti, vis dėlto potencialas labai įspūdingas. Panašiai kaip Stonytės Dezdemona, Stumbro Jagas iš solisto išreikalauja visko ir neleidžia ilsėtis; rezultatas – netikėtai įdomus vaidmuo, „išlukštenantis“ solistą iš įprasto kiauto ir leidžiantis publikai parodyti dar nematytas savo galimybes. Vokaline prasme Stumbro balsas idealiai tinka Jago partijai, o nušlifavus vietomis kiek įtemptas viršūnes ir ne vi-

sada tikslią italų kalbos tartį, neabejoju, būtų galima kalbėti apie ryškiausią solisto karjeros tašką.

Su atsidavimu savo partijas parengė ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Audrius Rubežius ir Edmundas Seilius sukūrė plastišką Kasijo portretą, Rafailas Karpis skambiu balsu ir su puikia aktorine nuojauta interpretavo Roderigą, tvarkingai tą patį vaidmenį atliko Vytautas Kurnickas. „Valkirijoje“ Frikos vaidmenį sukūrusi Laima Jonutytė šį kartą tapo jautria, intuityvia Emilija. Nepaprastai nustebino Jovitos Vaškevičiūtės Emilija – ne tik nuostabaus minkštumo „verdišku“ balsu, bet ir stipriu aktoriniu darbu.

Nedideliu Montano vaidmeniu sužibėjo puikus charakterinių vaidmenų atlikėjas Arūnas Malikėnas ir malonaus balso savininkas Vytautas Bakula. Dar vieną profesionaliai parengtą operą į savo „bagažą“ įsidėjo LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), jis puikiai įvykdė ne tik Verdi, bet ir Nekrošiaus iškeltus uždavinius.

Regis, visi laimingi. Tik ar laimingas žiūrovas? Juk viso spektaklio metu į jį nukreiptas sparno smaigalys primygtinai klausia visiškai paprastų klausimų, kurie toli gražu nereikalauja filosofinių analizių ar bandymų suprasti, „apie ką“ buvo šis scenos veikalas. Ar prisimeni, kaip vaikystėje bučiavomės rankomis užsidengę akis? Ar dar žinai, kaip reikia į delną surinkti ašaras? Ar supranti, kaip būna, kai dvasią skauda taip, kad net kojas pakerta? O kaip atrodo gyvybės netekęs paukštis? Ar žinai, ką reiškia suktis be paliovos ir nejausti, kaip sukasi galva? Kada paskutinį kartą mylėjai, žiūrėjai į dangų, meldeisi? Iš daugybės spektaklio pateikiamų klausimų tik į dalį atsakymą galime rasti iš karto.

Tačiau juos radus įvyksta tarsi kažkoks vidinis prisikėlimas, ir ne tik žiūrovo pasąmonėje – svarbiausia, kad spektaklyje naujam gyvenimui prikeliama muzika. Čia jai, kaip paukščiui, leidžiama laisvai skrajoti, nebandoma jos išpiešti mizanscenų iliustracijomis. Išlaisvinta iš stereotipinių rėmų, visuotinio žinojimo, kaip reikia statyti operą ir ją atlikti, muzika pagaliau galėjo įsikurti ten, kur jai ir vieta – scenoje esančių žmonių judesiuose, režisūrinio, vaidybinio ar vokalinio genialumo blyksniuose. Ir atrodo, kad bent jau šį kartą ponia Opera gali būti visai rami ir tyliai pasėdėti venecijietiško peizažo fone – vis dėlto yra, kas ja pasirūpina. n

Violončelininkas Glebas Pyšniakas koncertavo Norvegijoje

Nuo šių metų birželio 18 d. iki rugpjūčio 27 d. Bergene (Norvegija) vyko jubiliejinis, penkioliktasis, tarptautinis klasikinės muzikos festivalis „Grieg in Bergen“. Liepos 27–29 dienomis Kryžiaus bažnyčioje koncertavo jaunas talentingas lietuvių violončelininkas Glebas Pyšniakas ir žinomas norvegų pianistas Ole Christianas Haagenrudas. Jau pirmasis šio dueto pasirodymas praėjusių metų festivalyje sulaukė didelio norvegų visuomenės dėmesio ir pripažinimo.

2008 m. gruodžio mėnesį EMCY organizacija pakvietė Glebą atlikti E. Griego sonatą per Norvegijos nacionalinio konkurso atidarymą Oslo muzikos akademijos didžiojoje salėje. Glebas Glebas Pyšniakas ir Ole Christian HaagenPyšniakas griežė kartu su pianistu Ole Chris- rud tianu Haagenrudu, kuris 2007 m. buvo pripažintas geriausiu Norvegijos atlikėju. Sonatos interpretacija įvertinta puikiai, todėl 2009 m. atlikėjai buvo pakviesti pagroti rečitalį Griego festivalyje Bergene. Sėkmingas pasirodymas garantavo kvietimą ir į šių metų festivalį.

Pasak festivalio „Grieg in Bergen“ meno direktoriaus Michaelio Süssmanno, šių metų programa buvo itin ambicinga: skambėjo ne tik Edvardo Griego, bet ir kitų įvairiausių šalių kompozitorių kūriniai – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Per visą dešimt savaičių trukusią klasikinės muzikos šventę festivalio svečiai daugiau nei 40-yje koncertų galėjo mėgautis aukšto lygio solistais, ansambliais, orkestrais, chorais iš dvylikos šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Lietuvos, Estijos, Rusijos, Filipinų, Serbijos, Amerikos, Italijos, Rumunijos, Serbijos ir Norvegijos. Lietuvio ir norvego duetas atliko E. Griego Sonatą violončelei A-minor, op. 36, D. Šostakovičiaus Sonatą violončelei ir fortepijonui D-minor, A. Piazzolos „Le Grand Tango“ ir lietuvių kompozitoriaus A. Šenderovo „Sulamitos dainas“. Šis festivalis Lietuvos atstovui reikšmingas dar ir todėl, kad renginio organizatoriai jauniems atlikėjams suteikia ypatingų privilegijų. „Jaunieji talentai yra nepakartojami, nes scenoje jie ypač stengiasi, stulbina savo virtuoziškumu ir dažniausiai pademonstruoja aukščiausią meistriškumo lygį“, – teigia M. Süssmannas.

Glebas PYŠNIAKAS gimė 1987 m. Vilniuje. Nuo 1998 m. mokėsi Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Rimanto Armono violončelės klasėje, o šiuo metu studijuoja Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, prof. Stefano Kropfitscho klasėje. Dalyvavo Yo-Yo Ma, Mstislavo Rostropovičiaus, Davido Geringo ir daugelio kitų žymių profesorių kursuose Lietuvoje bei užsienyje.

Būdamas vos dvylikos metų Glebas pradėjo griežti solo su orkestrais. Jam teko koncertuoti su Balio Dvariono mokyklos kameriniu, Lietuvos kameriniu, Kauno simfoniniu, Vidzemės (Latvija) kameriniu, Porto (Portugalija), Maskvos (Rusija) konservatorijos simfoniniais orkestrais.

Nuo 2005 m. violončelininkas surengė nemažai rečitalių Lietuvoje, Lenkijoje, Olandijoje, Kroatijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Italijoje, Austrijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Lichtenšteine, nuolat kviečiamas dalyvauti Lietuvos muzikos festivaliuose. 2007 m. buvo pakviestas soliniu koncertu uždaryti 46-ąjį festivalį Porečo miesto (Kroatija) bazilikoje. 2008 m. per pasaulinę Vytauto Laurušo „Concerto da camara“ (septynioms violončelėms) premjerą jis griežė kartu su Davidu Geringu, Rimantu Armonu ir kitais, vėliau įrašė kompaktinę plokštelę.

Nuo 2000 m. Glebas Pyšniakas yra tapęs 17-os nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatu (Balio Dvariono konkursas, tarptautinis konkursas Lenkijoje, „Sąskambiai”, „Pavasario pasažai”, „Pavasario sonata” ir t.t.). 2006-aisiais laimėjo tarptautinio Karlo Davydovo konkurso III premiją, VI tarptautinio Antonio Janigro konkurso I premiją ir specialųjį prizą. 2005 m. Glebui Pyšniakui buvo suteikta monsinjoro Kazimiero Vasiliausko fondo premija. 2008 m. jis nugalėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių instrumentų katedros konkurse, laimėjo I vietą ir specialųjį prizą tarptautiniame Augusto Dombrovskio konkurse Rygoje. 2006 m. Glebą apdovanojo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Violončelininkas aktyviai koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje ir kaip solistas, ir kaip kamerinių ansamblių narys.

MB inf.

Muzikos barai / 37

Festivalis „PIANO.LT“ DOVANA – VASAROS FESTIVALIS

Rugpjūčio mėnesį Vilniaus senamiesčio erdvėse debiutavo pirmasis tarptautinis „Piano.lt“ vasaros festivalis. „Unikalus!“ „Fantastiškai netikėtas!“ „Intriguojantis!“ Tokių ir panašių vertinimų klausytojai negailėjo festivalio sumanytojams – „Piano.lt“ salės savininkams Aleksandrui Šimeliui ir Jonui Žiburkui bei festivalio direktorei Audronei Misikonienei.

Edmondo BABENSKO nuotr.

Renginys buvo vertas puikių atsiliepimų. Juk ambicingas ketvirtus metus veikiančios „Piano.lt“ salės festivalis vilniečiams ir sostinės svečiams padovanojo keturis labai skirtingus ir nepamirštamus koncertus. Lietuvos dailės muziejaus kieme pasirodė pirmąkart iš Sankt Peterburgo į Lietuvą atvykęs unikalus kolektyvas – vienintelė pasaulyje vario ragais grojanti Rusijos raginių instrumentų kapela (vadovas Sergejus Pesčianskis); Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kapitono Ričardo Čiupkovo; Vilniaus savivaldybės Šv.

Kristoforo kamerinis orkestras su žinomu pianistu ir bandonininku Claudio Constantini. „Piano.lt“ salėje liejosi džiazas – susibūrę į kvartetą „Jazz quartet Salzburg–Vilnius“ kartu grojo Lietuvos džiazo grandai Vytautas Labutis ir Eugenijus Kanevičius, jauni, bet jau garsūs austrų džiazo talentai Eliasas Stemesederis ir Maxas Santneris.

Beje, prieš renginio pradžią jo direktorė A. Misikonienė žurnalistams guodėsi, kad dėl lėšų stokos pavyko surengti tik keturis koncertus.

Tačiau koncertai buvo labai skirtingi, nenuspėjami ir saviti, tapo šio festivalio vertybe, jo skiriamuoju ženklu. „Pristatyti keturi koncertai – tarsi specialiai parengta festivalio koncepcija. Į kiekvieną koncertą rinkosi labai skirtinga publika, taigi mums pavyko aprėpti kelias kategorijas žmonių, kurie domisi įvairia muzika, – jau po festivalio kalbėjo A. Šimelis. – Mane pakerėjo entuziastų kolektyvas iš Sankt Peterburgo, kuriame groja vos keli profesionalūs valtornininkai. Kolektyvo žmonės patys pasigamino vario instrumentus, aranžuoja klasikos kūrinius... Klausydamas jų atliekamų kūrinių pasijutau patekęs į XVIII a., kai dar nebuvo temperuoto derinimo...

Keista ausiai. Unikalu. Išgirdome tai, ko šiandien žmogus negirdi jį supančių sintetinių garsų fone.“ Tačiau festivalio rengėjus ne ką mažiau sužavėjo ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo koncertas. Kolektyvas meistriškai atliko Glenno Milerio, Sigmundo Rombergo, Irvingo Millso, Duke’o Ellingtono, Gordono Gudvino, Briano Zecerio, Gintarės Jautakaitės ir kitus kūrinius. Tai buvo toks smagus, uždegantis koncertas, kad net festivalio vadovai pakilo iš vietų – šoko kartu su laiminga publika. Ar galėjo būti kitaip?! Juk orkestre, kuriam šiais metais sukanka dvidešimt metų, groja profesionalai, o solo partijas traukia charizmatiškasis Jurgis Brūzga!.. Abejingų neliko. Net garsiai pasvajota, kad visas kulkas reikėtų perlydyti į muzikos instrumentus...

Vilniuje jau kartą muzikavęs tarptautinis „Jazz quartet Salzburg–Vilnius“ vėl sutraukė, šįkart į „Piano.lt“ koncertų salę, džiazo gerbėjus. Sak-

Pirmąkart Lietuvoje koncertavo pianistas, bandonininkas, kompozitorius Claudio Constantini

Muzikos barai / 38

Edmondo BABENSKO nuotr.

Keturių koncertų puokštė

Šv. Kristoforo kameriniui orkestrui diriguoja Aleksandras Šimelis

sofonininko V. Labučio, kontrabosininko E. Kanevičiaus, „Fazioli“ fortepijonu skambinusio E. Stemesederio ir mušamaisiais grojusio Maxo Santnerio pasirodymas šįkart buvo ypač atsakingas – vyko koncerto įrašas.

Pirmąkart Lietuvoje koncertavo pianistas, bandonininkas, kompozitorius Claudio Constantini, kilęs iš garsios Peru muzikų šeimos, studijavęs Suomijoje ir Prancūzijoje, dabar gyvenantis Nyderlanduose.

Pirmojoje koncerto „Vasaros muzika“ dalyje jis kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (dirigavo A. Šimelis) skambino Ludwigo van Beethoveno Koncertą Nr. 4 G-dur, op. 58, fortepijonui ir styginiam orkestrui, o po pertraukos publiką sužavėjo Astoro Piazzollos koncertu „Penkios tango sensacijos“ bandonijai ir styginiam orkestrui. Sužavėta publika daugeliui nematytu instrumentu griežusį santūrųjį Claudio išprovokavo net keliems bisams.

Po koncerto A. Šimelis prisipažino, kad tai buvo muzikantams nelabai įprastas koncertas. Pasak dirigento, bene sudėtingiausia buvo solistui, turint galvoje techninius atlikimo dalykus. Juk skambinant fortepijonu dirba vieni, o paėmus į rankas bandoniją – visai kiti raumenys. Nelabai paprasta buvo ir diriguoti: lietuvius nustebino bandonijos aritmija su orkestru. Kaip paaiškėjo, tokia yra tango tradicija – bandonininkas improvizuoja ir groja kiek neritmiškai su orkestru...

Greta muzikos...

„Pirmasis „Piano.lt“ vasaros festivalis pasisekė, – džiaugiasi vienas renginio organizatorių A. Šimelis, – sulaukėme daug nuoširdaus publikos dėmesio ir palaikymo“.

Ne tik „Piano.lt“ salės žmonėms – atrodo, net pačiai gamtai rūpėjo sėkmingas festivalio vyksmas. Kaip kitaip paaiškintume tą stebuklą, kai lietingomis dienomis padangė pragiedrėdavo prieš pat koncertus, o po jų vėl prapliupdavo liūtys?..

A. Misikonienė negaili pagyrų koncertų vedėjui aktoriui Andriui Bialobžeskiui. Jis ne tik žavėjo publiką profesionalumu, gebėjimu subtiliai susieti muziką ir žodį, bet ir gelbėjo koncertą itin komplikuotais momentais. O tokių būta per festivalio atidarymą, tiesiogiai transliuotą antruoju nacionalinės televizijos kanalu. Beje, tie, kuriems nepavyko pažiūrėti pirmojo koncerto transliacijos ar apskritai apsilankyti „Pano.lt“ festivalio renginiuose, turi galimybių pajusti jo atmosferą (kartu daugiau sužinoti apie „Piano.lt“ koncertų salę, apie pianinų ir fortepijonų saloną, kuriame galima įsigyti ir fortepijono karaliumi tituluojamą prabangiausią pasaulyje koncertinį „Fazioli“ fortepijoną, kitų garsių firmų muzikos instrumentų) – tereikia įsijungti kompiuterį ir pasižvalgyti po „Piano.lt“ svetainę.

Festivalio pabaigos koncerte pastabesnis klausytojas, be abejo, atkreipė dėmesį į ypač elegantišką dirigento A. Šimelio kostiumą.

Nauji leidiniai Paaiškėjo, kad sceninį drabužį specialiai jam sukūrė žinomas dizaineris Seržas Gandžumianas. Beje, pasipuošęs šiuo kostiumu A. Šimelis liepos mėnesį dirigavo tarptautiniam orkestrui „World Chamber Orchestra” ir solistams Londone, Oksforde ir Braitone. Koncertai buvo skirti cunamio aukoms Japonijoje paremti.

Bus daug vasaros festivalių!

„Piano.lt“ vasaros festivalio rengėjai neabejoja, kad šis tarptautinis muzikos renginys bus tradicinis. Kad jis, šauniai startavęs, sutrauks dar daugiau muzikos gerbėjų ir kartu su kitais Vilniaus vasaros festivaliais padės kelti sostinės muzikinę kultūrą ir miesto prestižą. Jau dėliojama, derinama kitais metais vyksiančio antrojo tarptautinio renginio programa. Festivalio direktorė tikisi, kad pavyks rasti daugiau rėmėjų – ne vien „Lietuvos geležinkelius“. Kad ir Vilniaus savivaldybė, Kultūros ministerija parodys daugiau dėmesio, ras galimybių paremti.

Festivalio išvakarėse J. Žiburkus apgailestavo, kad šią vasarą pranciškonų vienuolyno (jame įsikūrusi ir „Piano.lt“ salė) kiemas buvo išnuomotas kavinei, ir tai ne tik privertė koreguoti „Piano.lt“ vasaros festivalio planus ir programą, bet ir atsisakyti anksčiau kieme rengtų koncertų, kino seansų. Dabar jau randasi vilčių, kad į kiemą grįš kultūros renginiai. Tas viltis stiprina brolių pranciškonų lankymasis festivalio koncertuose, entuziastingas renginio palaikymas. Tad ir sostinės muzikos gurmanams lieka tikėtis, kad teismo sprendimai bus palankūs, kad brolių pranciškonų maldos ir taurios muzikos magija padės sugrąžinti į šį Vilniaus senamiesčio kampelį tikrąjį meną.

Liucija ARMONAITĖ

Jaunoji pianistė Meksikoje

Pianistė Nadežda Okruško, studijuojanti Sankt-Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, atstovavo Lietuvai pirmajame tarptautiniame fortepijono muzikos festivalyje „Musica Sin Fronteras“ Kankune, Meksikoje.

Nadeždą į renginį pakvietė meksikietė violončelininkė Maria Rodriguez Montejo, siekianti skleisti klasikinės muzikos tradiciją savo šalyje.

Be Debussy, Schumanno, Bartoko, Rachmaninovo ir kitų kompozitorių, Nadežda Pianistė Nadežda Okruško ir mekskambino ir M. K. Čiurlionį. sikietė violončelininkė Maria RoRugpjūčio 10–11 dieno- driguez Montejo mis vykusiame festivalyje kartu su Nadežda pasirodė pianistai iš Belgijos ir Brazilijos, taip pat studijavę Sankt-Peterburge.

Jaunieji atlikėjai tikisi, kad festivalio tradicija tęsis, ir džiaugiasi, jog tokie renginiai suburia muzikantus iš įvairiausių šalių.

Nadežda 2009 m. baigė Čiurlionio menų mokyklą, mokytojos Albinos Šikšniūtės klasę. Šiuo metu yra Sankt-Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos III kurso studentė (doc. V. Poliakovo klasė). Ji yra šalies ir tarptautinių konkursų laureatė, kaip solistė koncertavo Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV, Meksikoje, taip pat grojo su mokyklos ir Kauno kameriniu orkestru. Dalyvavo Druskininkų koncertų cikle „Fortepijoninės muzikos vasara Druskininkuose“.

Antoni Grudziński. Fryderyk Chopin: Gyvenimas ir kūryba Šios 2008 metais pasirodžiusios knygos autorius žymus lenkų muzikologas, Chopino kūrybos tyrinėtojas ir garsintojas Antonis Grudzińskis prisipažįsta turėjęs gana universalių intencijų – atlikti edukacinę misiją, tačiau podraug aprėpti tiek žymiausio lenkų k o m p oz i to r i a u s biografijos faktus, tiek jo kūrybą.

Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys.

Pirmoji sutelkta į Chopino gyvenimą, į genialaus kompozitoriaus ir pianisto bruožus, estetines pažiūras, jo muzikos vertinimą ir vietą 19 a. Europoje. Pateikdamas gausios dokumentinės medžiagos, laiškų ištraukų, artisto artimųjų, bičiulių ir muzikinės visuomenės atstovų liudijimų autorius tarsi nori pakurstyti skaitytojo vaizduotę ir parengti susitikimui su menine Chopino esybe, su jo kūriniais.

Svarbiausia yra antroji knygos dalis, tai byloja ir gerokai didesnė jos apimtis. Joje autorius glaustai, lakoniškai, suprantamai, tačiau ir išsamiai, nuosekliai apžvelgia Chopino kūrybą. Nors „Autoriaus žodyje“ teigiama, kad knyga skirta nebūtinai muzikinį išsilavinimą turinčiam skaitytojui, t. y. į kūrinius tarsi ir nesigilinama pernelyg profesionaliai, skaitytojas, kad ir kas jis būtų – muzikas ar muzikos mėgėjas – įgis solidų, sistemingą žinių kraitį. Ši Chopino „enciklopedija“ (nepaisant kabučių, darbas išties turi ir mokslo veikalo atributų) apima visą lenkų kompozitoriaus muzikinį palikimą – nuo koncertų fortepijonui iki smulkių kūrinių ir dainų. Šią dalį autorius suskirstė pagal muzikines formas, kiekvieno žanro kūrinių aptarimą pradeda nuo trumpos informacinės įžangos, kurioje keliais sakiniais apibūdina pačią formą, išdėsto jos ypatumus ir pagrindinius raidos aspektus.

Knygoje gausu citatų iš Chopino laikų spaudos, jo amžininkų – garsių muzikų, kritikų, draugų – pasisakymų ir nuomonių, jo paties minčių, padedančių susidaryti tikresnį, išsamesnį vaizdą, kaip buvo suprantami ir vertinami Chopino kūriniai, kokios įtakos jie turėjo muzikos raidai. Antroji dalis baigiama įdomiu ir naudingu skyriumi, kuriame autorius pateikia paties kompozitoriaus ir jo mokinių nuorodų, kaip atlikti ir interpretuoti kūrinius. Knygos pabaigoje rasime visą Chopino kūrinių sąrašą (su dedikacijomis, nurodytais sukūrimo ir publikavimo metais), į kurį įtraukti ir nenumeruoti bei iki šiol neskelbti kūriniai.

MB inf.

MB inf.

Muzikos barai / 39

Pa­no­ra­ma

„Vasaros akademijoje“ premijuoti geriausi lietuvių autorių choro muzikos kūriniai

Rugpjūčio 16–20 d. Visuomenės harmonizavimo parke (Prienų r.) vyko dešimtoji „Vasaros akademija“, į kurią susirinko 80 dalyvių iš visos Lietuvos ir užsienio. Vaikų ir suaugusiųjų chorų vadovų kvalifikacijos kėlimo kursus surengė Lietuvos liaudies kultūros centras ir Lietuvos chorų sąjunga, jiems vadovavo Lietuvos chorų sąjungos prezidentas prof. Vytautas Miškinis. Pagrindinis „Vasaros akademijos“ lektorius Johannas van der Sandtas iš Pietų Afrikos, Drakensbergo berniukų choro vadovas, skaitė turiningas ir įdomias paskaitas, supažindino su Pietų Afrikos liaudies vokaline ir chorine muzika. Vyko praktiniai užsiėmimai – improvizuotos choro studijos, kurių metu buvo mokomasi atlikti afrikiečių choro muzi-

„Vasaros akademijos“ dalyviai

Muzikos barai / 40

kos kūrinius. Daug dalyvių dėmesio ir susižavėjimo sulaukė nuo dainavimo neatsiejama choreografija.

Lektorius parodė, kaip glaudžiai muzikos ritminis piešinys susijęs su kūno judesiais. Kiekvienas judesys turi konkrečią reikšmę, papildančią muzikos išraiškos ir kalbos priemones. J. van der Sandtas išsamiai pristatė Drakensbergo berniukų chorinio dainavimo mokyklos struktūrą, jos prioritetus, saviraiškos ir kūrybingumo ugdymo metodikas, pritaikytas Pietų Afrikos vaikams.

Lektoriui dalyviai uždavė daug klausimų, susijusių su Pietų Afrikos švietimo ir ugdymo sistemomis.

Buvo nagrinėjamos šiai šaliai būdingos socialinės atskirties, rasinio ir kitokio pobūdžio problemos.

Kursų vadovas prof. V. Miškinis dalyvius supažindino su pažangiausiomis vaikų ir jaunimo vokalinio ugdymo metodikomis, svarbiausiais šiųmečiais chorų forumais, tarptautinių choro muzikos organizacijų IFCM, „Europa Cantat“ ateinančių metų veiklos strategija.

Taip pat pristatė svarbiausius šių ir ateinančių metų renginius: konkursus, chorų olimpiadas, forumus ir simpoziumus.

Kursų metu Rasa Gelgotienė, Vilniaus universiteto mišraus akademinio choro „Gaudeamus“ vadovė, pristatė didžiulio susidomėjimo sulaukusią savo knygą „Choro dirigento užrašai“, kurioje aptariamas chorvedžio darbas ir jo specifika, kitos chorų vadovams aktualios temos, pateikiami ilgametės vadovavimo chorui patirties padiktuoti įvairių problemų sprendimo būdai. Šios knygos išleidimas – didžiulis įvykis Lietuvos choriniame gyvenime. Palankią ir įžvalgią knygos anotaciją parašė Nacionalinės premijos laureatas, choro „Jauna muzika“ vadovas ir LMTA profesorius Vaclovas Augustinas, taip pat dalyvavęs kursuose.

Ypač svarbus buvo Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos pranešimas apie pasirengimą 2014 m. Lietuvos dainų šventei „Čia mano namai“. Pranešėjas pristatė Choro muzikos žanrinę tarybą, Dainų dienos kūrybinę grupę bei jos vadovą V. Miškinį, taip pat Liaudies kultūros centro leidžiamos „Lietuvių choro antologijos“ naujus tomus ir kitus su choro muzika susijusius leidinius. Kursų dalyviai turėjo galimybę aptarti būsimos šventės organizavimo ypatumus, repertuaro krūvio paskirstymą skirtingoms chorų grupėms, pasiūlyti Dainų dienos repertuarą galinčius praturtinti kūrinius.

Chorvedžius nepaprastai sudomino Lietuvos liaudies kultūros centro

Muzikos poskyrio specialisto Donato Zakaro paskaita „Netradicinės šiuolaikinės choro muzikos išraiškos priemonės ir unisonas šiuolaikinėje choro muzikoje“. D. Zakaras klausytojams pateikė audiovizualinės medžiagos, susijusios su naujausiomis sonoristinės ir aleatorinės muzikos tendencijomis šiuolaikinėje choro muzikoje. Kartu buvo aptartos tam tikrų specifinių garsinių efektų užrašymo, jų atlikimo ir interpretavimo metodikos. Klausytojus nustebino pranešėjo pateiktas šiek tiek netradicinis požiūris į unisoną vokalinėje muzikoje. Stengtasi parodyti, kokia plati gali būti unisono sąvoka, kai naudodamasis obertonų ir įvairiomis specifinėmis vokalinėmis technikomis vienas dainininkas tuo pat metu išgauna kelis tikrai girdimus garsus, negana to, melodiškai, tembriškai ir kitaip koordinuojamus. Dėl to unisono sąvokos apibrėžimas šiuolaikinėje muzikoje tampa dar labiau komplikuotas.

Būtina paminėti kursų metu vykusį naujų kūrinių vokaliniams ansambliams ir chorams konkursą, kurį rengia Lietuvos liaudies kultūros centras, kuruoja šio centro Muzikos poskyrio vadovė Aurelija Andrejauskaitė (konkurso informacinis partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga). Konkursui buvo pateikti 32 kūriniai, skirti įvairaus žanro ir pajėgumo chorams. Visi konkurso nuostatus atitinkantys kūriniai buvo dainuojami iš lapo prof.

V. Miškinio vadovaujamoje improvizuotoje choro studijoje. Siekiant objektyvumo kursų dalyviai balsavo už patinkančius kūrinius. Juos taip pat vertino kompetentinga komisija: Regina Maleckaitė (pirmininkė), LRT vaikų choro vadovė, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narė, Choro muzikos žanrinės tarybos pirmininko pavaduotoja, 2014 m.

Lietuvos dainų šventės „Čia mūsų namai“ kūrybinės grupės narė; Aurelija Andrejauskaitė (sekretorė), Lietuvos liaudies kultūros centro Muzikos poskyrio vadovė, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo, Choro muzikos žanrinės tarybos ir 2014 m. dainų šventės kūrybinės grupės narė; Kastytis Barisas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros lektorius, Vilniaus pedagoginio universiteto Muzikos katedros docentas, mišraus choro „Ave vita“ meno vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narys, Choro muzikos žanrinės tarybos narys, 2014 m. dainų šventės kūrybinės grupės narys; Tomas Ambrozaitis, Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas, Choro muzikos žanrinės tarybos ir

2014 m. dainų šventės kūrybinės grupės narys; Algirdas Girdzijauskas, Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius ir jaunių choro vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo, Choro muzikos žanrinės tarybos ir 2014 m. dainų šventės kūrybinės grupės narys; Rasa Gelgotienė, Vilniaus universiteto merginų choro „Virgo“ ir akademinio mišraus choro „Gaudeamus“ meno vadovė, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narė; Linas Paulauskis, Lietuvos kompozitorių sąjungos tarybos narys, Muzikos informacijos centro direktorius; profesorius Albinas Petrauskas, Kauno mišraus choro „Leliumai“ meno vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narys; Ksaveras Plančiūnas, Kauno chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ berniukų choro „Varpelis“ meno vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo, Choro muzikos žanrinės tarybos ir 2014 m. dainų šventės kūrybinės grupės narys; Algirdas Šumskis, Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ pirmininkas, Klaipėdos universiteto mišraus choro vadovas, Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo ir Choro muzikos žanrinės tarybos narys: Saulius Liausa, Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius; Alfonsas Vildžiūnas, Klaipėdos koncertinės įstaigos „Koncertų salė“ mišraus choro „Aukuras“ meno vadovas.

Susumavus kursų dalyvių ir komisijos balsavimo rezultatus laureatais paskelbti ir premijuoti šie lietuvių autorių kūriniai: A kategorijoje (kūriniai, skirti aukšto meninio lygio kolektyvams, Lietuvos chorinei ir vokalinei muzikai pristatyti užsienyje) pirmą vietą pasidalijo Vaclovo Augustino „Cantate Domino“ ir Donato Zakaro „Per girią girelę“, antra vieta atiteko Vaclovo Augustino „Put such a madness away far from me – o Lord“, trečia vieta skirta trims kūriniams – Giedriaus Svilainio „Pater noster“, „Oi aš vakar vakarėlį“ bei Nijolės Sinkevičiūtės „Lode alla cansone“ („Giesmė dainai“); B kategorijoje (kūriniai, tinkami atlikti dainų šventėse, masiniuose renginiuose, skirti įvairaus pajėgumo chorams) pirmą vietą pasidalijo Vytauto V. Barkausko jn. „Lietuva“, Linos Kairytės „Turėjo liepa“, antra vieta skirta Vytauto V. Barkausko jn. „Ir sumanė ta kamanė“, Gedimino Kalino „Grūdu grūdu čiulkinėlį“, „Oi laukiau laukiau“, trečia – Gedimino Kalino „Gul šiandieną“, Nijolės Sinkevičiūtės „Muzika“ ir Raimundo Martinkėno „Salve Regina“.

Donatas ZAKARAS

Trakų fanfarinė savaitė – tai, kas gyva ir prasminga

Unikali edukacinė programa Šiais metais aštuntasis festivalis ir septintoji meistriškumo mokykla pateikė nemažai naujovių. Viena diena ilgiau, nei buvo įprasta trukusios pamokos, neįtikėtinai didelis meistriškumo mokyklos dalyvių skaičius, gausybė nemokamų vakaro koncertų ir įvairiose erdvėse pasirodžiusių atlikėjų…

Unikalu tai, jog profesinis tobulinimas vyko kiekvienam dalyviui priimtina ir labai patrauklia forma – ugdymo programa buvo pritaikyta tiek pradedantiesiems meno mokyklų mokiniams, tiek menų gimnazijų ir muzikos akademijų studentams, net dėstytojams.

Sulaukėme dalyvių ir iš užsienio – Austrijos ir Šveicarijos.

Vasaros mokyklos mokytojai Visi „Trakų fanfarinės savaitės“ mokytojai – tikri savo srities profesionalai. Projekto angelu sargu tapo pirmuoju pasaulio eufonininku tituluojamas Stevenas Meadas iš Didžiosios Britanijos, užburiantis savo grojimu, mokantis nuostabiai bendrauti. Be jo neįsivaizduojamas nė vienas „Trakų fanfarinės savaitės“ projektas. Natūralu, kad norinčiųjų tobulintis pas profesorių būna tikrai daug. Šiais metais jam talkinti buvo pakviestas jaunas perspektyvus Lietuvos tūbininkas Laimonas Masevičius.

Griežimo saksofonu meistriškumo mokė charizmatiškas muzikantas ir kompozitorius Janas Maksimovičius, o trimitu – Amsterdamo konservatorijos profesorius Wimas Van Hasseltas, Amsterdamo „Concertgebouw“ orkestro solistas, grojęs daugelyje Belgijos, Vokietijos kamerinių ansamblių, simfoninių orkestrų.

Pirmą kartą meistriškumo mokyklos mokytoju buvo vokiečių

Stevenas Meadas ir James Strettonas koncerte su „Protuberus Brass“ Lentvario bažnyčioje

Meistriškumo mokyklos mokytojai ir organizatoriai

trombonininkas Tobiasas Schiessleris – Hanoverio muzikos, šokio ir teatro aukštosios mokyklos dėstytojas, grojantis su daugeliu Vokietijos kamerinės muzikos kolektyvų.

Vis didesnio susidomėjimo sulaukia mušamųjų instrumentų specialybė. Šiųmetiniuose meistriškumo kursuose – net du jais groti mokę mokytojai: Bo Hakansonas, Malmės (Švedija) aukštosios muzikos mokyklos dėstytojas, Malmės simfoninio orkestro muzikantas, ir Trakų meno mokyklos mokytojas, mušamųjų instrumentų ansamblio „Giunter Percussion“ narys Tomas Kulikauskas.

Visų pamiltą orkestro dirigentą Bertą Langelerį iš Nyderlandų šiais metais pakeitė dirigentas, aranžuotojas, Pasaulinės simfoninių orkestrų ir ansamblių asociacijos narys, tarptautinės mokyklos Briuselyje muzikos mokytojas Lucas Vertommenas (Belgija). Daug darbo su įvairiais orkestrais patirties turintis muzikantas meistriškumo kursų metu vedė ir grojimo kornetu pamokas.

Džiazo ansamblio, ritmikos ir im-

provizacijos užsiėmimus vedė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas pianistas Dmitrijus Golovanovas.

Koncertai Visą dieną Trakų meno mokykloje ir Trakų kultūros rūmuose vykdavo užsiėmimai, o vakarais meistriškumo mokyklos dalyviai ir svečiai turėjo išskirtinę galimybę išgirsti nemokamus profesionalių atlikėjų koncertus. Šiemet jie vyko naujose ir jau įprastose koncertinėse erdvėse.

Poilsio ir pramogų centre „Salos“ girdėjome programą „Pažinkime Lietuvą per liaudies dainą, muziką ir šokį“, kurioje dalyvavo Justina Orlovskytė, Mantas Karpovičius, Aistė Bružaitė ir Algirdas Jedemskis, Trakų bažnyčios skliautus drebino varinių instrumentų ansamblis „Protuberus Brass“ (dirigentas Egidijus Miknius), pasirodė solistai Wimas Van Hasseltas ir Tobiasas Schiessleris. Dvi dienas verslo ir laisvalaikio centre „Trakų Galvė“ vyko kamerinės muzikos koncertai: girdėjome šeimos duetą – pianistą Dmitrijų

Danos BUINICKAITĖS nuotraukos

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas, apimantis supratus, kad baigėsi tai, ko taip ilgai laukėme.

Jaučiamės praturtėję, tačiau su liūdesiu ir ilgesiu žvilgčiojame į praeitį. Pasibaigus Trakų meno mokyklos organizuotam muzikos festivaliui „Mes sveikinam Trakus“ ir vasaros meistriškumo mokyklai „Trakų fanfarinė savaitė“, šio edukacinio projekto dalyviai dalijasi patirtais įspūdžiais ir praktiškai pritaiko įgytas žinias, o organizatoriai jau kuria ateities planus.

Trakų fanfarinės savaitės orkestras baigiamojo koncerto metu

Golovanovą ir vokalistę Veroniką Čičinskaitę-Golovanovą, šiuolaikinės muzikos kūrinių puokštę pateikė Čiurlionio styginių kvartetas bei solistai Bo Hakansonas ir Stevenas Meadas.

Išskirtine prabanga garsėjančiame „Apvalaus stalo klube“ karaliavo džiazo muzika, ją atliko saksofonininkas Janas Maksimovičius su jaunaisiais kolegomis Tomu Dičiūnu (gitara, klavišiniai), Pauliumi Adomėnu (bosinė gitara), Mantu Augustaičiu (mušamieji). Savaitgalį džiaugėmės net dviem koncertais per dieną: klausėmės puikaus mokyklos „Trakų fanfarinė savaitė“ solistų koncerto, žavėjomės uždegančiais mušamųjų ritmais, kuriuos skleidė meistriškumo mokyklos mokiniai, jų mokytojai Bo Hakansonas, Tomas Kulikauskas bei „Giunter Percussion“. Paskutinė festivalio ir meistriškumo mokyklos diena baigėsi džiazo muzikos koncertu ir smagia vakarone restorane „Kybynlar“. Prieš tai „Trasalyje“ girdėjome sudėtingą, įdomią tarptautinio fanfarinio orkestro atliekamą programą. Dirigavo Lucas Vertommenas, solo grojo trimitininkas Wimas Van Hasseltas, saksofonininkas Janas Maksimovičius, trombonininkas Tobiasas Schiessleris, eufonininkas Stevenas Meadas ir birbynininkas Egidijus Ališauskas.

Susitiksime kitąmet!

Pagrindiniai projekto organizatoriai Neringa ir Arvydas Mišeikiai dėkingi partneriams ir rėmėjams, visiems, kurie padėjo įgyvendinti edukacinę programą. O tokių būta nemažai! Džiugu, kad projekto karštinė lyg geroji epidemija apima visą šalį. Kita vertus, tai turime suvokti ne kaip prievolę, o kaip atsakomybę ne vien miesto, bet ir visos šalies švietimo sistemos kontekste.

Visiems linkime darbingų mokslo metų ir tariame: iki susitikimo kitą rugpjūtį, kai fanfaros vėl pakvies į Trakus!

Justina ORLOVSKYTĖ

Muzikos barai / 41

Pamąstymai Šarūnas NAKAS XXI. Laikas pasidomėti kitkuo: Cage’as yra pasakęs: „Kompozicija, atlikimas ir klausymas bei žiūrėjimas yra visiškai skirtingi dalykai. Tarp jų beveik nėra nieko bendra.“[32] Ko gero, Cage’as perlenkia: šie procesai vyksta vienoje sąmonėje ir remiasi artimais suvokimo modeliais. Tačiau keletas Čiurlionio prisipažinimų apie girdėjimą verčia manyti, kad Cage’as – bent kai kuriais atvejais – yra teisus.

Laiške iš Leipcigo Čiurlionis rašo: „Pas disonansinį Dvořáką nenoriu mokytis.“[33] Jei senyvas čekų romantikas Antonínas Dvořákas (1841–1904) yra disonansinis ir todėl (turbūt) nepatrauklus, kas tuomet Čiurlionį žavi Strausso poemose? Ar jis mato kitokią išeitį, negu harmoninės įtampos didinimas?

O kokiais disonansais knibžda Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai po kelerių metų?

Tarp kompozitorių pareiškimų laiškuose ir jų realios praktikos kartais beveik nėra nieko bendra.

XXII. Dar įdomiau: Kartu su Čiurlioniu Leipcigo konservatorijoje studijuoja meksikietis Juliánas Carrillo (1875–1965), vėliau išgarsėjęs kaip vizionieriškos mikrotoninės muzikos pradininkas. Apsilankęs Carrillo Simfonijos D-dur (1901) premjeroje, kurią dirigavo autorius, Čiurlionis susižavėjęs rašo apie tą „visais atžvilgiais didingą dalyką“: „Daug ugnies, fantazijos, poezijos. Nuo pradžios iki galo liejasi kažkokioje malonioje nedermėje tai plati melodija, tai lyg koks riksmas, tai vėl pabyra perlai, blizga, skamba, vėl surinka triūbos, viskas nuliūsta, ir netrukus pasirodo saulė, vėl kaimo vaizdai, ir taip be galo. Nieko nesupratau, bet man ta simfonija baisiai patinka.“[34] Išgirtoji Carrillo simfonija – gausi skolinių iš Wagnerio, Strausso ir Čaikovskio, tai keturių dalių šviesios nuotaikos vėlyvojo romantizmo gremėzdas.

Girdėjusiems Čiurlionio „Miške“, kyla mintis: betgi čia beveik to paties pasaulio muzika, tarsi būtų panaudoti į Čiurlionio poemą nepatekę epizodai.

Ką tuomet reikštų Čiurlionio „nieko nesupratau“?.. Ir kas yra ta „maloni nedermė“?..

M. K. Čiurlionis Jūros sonata. Allegro.

Tęsinys, pradžia „Muzikos barų“ Nr. 7-8

Muzikos barai / 42

Èiurlionio teorema: vizijos, svaigulys, tobulybë

Išeitų, kad klausomas kūrinys – tik pretekstas saviems apmąstymams, nepaliekantis laiko pačiam klausymuisi ir verčiantis apibendrinti: „nieko nesupratau“.

XXIII. Polinkis tapyti, palengva virstantis aistra ir ambicijomis išmokti tą daryti profesionaliai – veiksnys, transformuojantis Čiurlionį kaip menininką: plastinių formų kūrimo praktika daro įtaką jo rašomai muzikai, o kontrapunktinis struktūravimas – paveikslų pobūdžiui.

Tačiau tai nėra elementarus ir tiesmukas poveikis. Čiurlionio atvejis įdomus tuo, kad jo muzikos kūriniai ėmus tapyti tampa netgi abstraktesni, negu buvo anksčiau. Suomių semiotikas Eero Tarasti pastebi: „Jei kas tikisi rasti juose „peizažiškos“, tapybiškos muzikos, tokios kaip Liszto įamžinti kelionių įspūdžiai „Années de pélérinage“ arba Debussy ir Albénizo muzikiniai „pašto atvirukai“, tas klysta. Kūriniai fortepijonui visi grynai muzikiniai, tönend bewegte Formen, juose nerasime jokio programiškumo.“[35] Šis vieno menininko realizuojamas kompozitoriaus ir tapytojo simultaniškumas – labai ezoterinis dalykas. Ne dėl kokių nors aliuzijų į mistines doktrinas ar praktikas, bet dėl savo unikalumo ir konceptualumo. Tos visumos niekada nepavyksta apžvelgti iškart visos (pagal vieną metodą ar iš vieno taško): Čiurlionio menas yra tarsi daugiabriaunis kristalas, kurį vienu metu matome tik iš vienos pusės.

Dažnai suklystama, nutarus remtis Čiurlionio žodiniais tekstais: išlikusiais laiškais, poezijos fragmentais ir keletu specialiom progom parašytų straipsnių. Žodžių girliandomis menininkas gali tiesiog tyčia nuvilioti persekiotojus į tas vietas, kur jis jaustųsi esąs saugus ir nepažeidžiamas.

XXIV. Kas verčia Čiurlionį rinktis tokį dvilypį kelią? „Genijaus kūryba visada nukreipta į savęs praradimą žmonėse, ji trokšta susilieti su gyvenimo įvairove“, – teigia Weiningeris.[36] Toks pasirinkimas, be abejonės, kyla iš pasąmonės, todėl išsamaus ir apibendrinamo paaiškinimo čia neįmanoma tikėtis. Tačiau galimos kelios prielaidos. Čiurlionis jaučia turimos kompozitoriaus technikos galių nepakankamumą ir ribotumą: lyginant jo gana kuklius ankstyvosios muzikos opusus su vėlyvesniais ambicingais tapybos darbais, verta atkreipti dėmesį į dažnai minimas ir aptariamas muzikines savybes: nuo išoriš-

kiausių (pavadinimai: kaip traktuojami formos konceptai) iki subtiliausių (ritmika ir polifonija: kiek ir kokių parametrų pasitelkiama šiose dimensijose).

Tapybos darbuose gvildenamos muzikinės idėjos pranoksta realias galimybes jas įgyvendinti tuometinėje muzikoje (pirmiausia – paties Čiurlionio), atsižvelgiant į vyraujančią estetiką ir komponavimo technologijas. XX a. pradžios muzikinė kalba, kurią vartoja Vakarų kompozitoriai, dažnai nepribrendusi tokio tipo iššūkiams ir tik atsargiai žengia į eksperimentų erą.

XXV. Pradėjus kalbą apie muzikos paveiktą tapybą, galima prisiminti ir Vasilijų Kandinskį, 1910 metais skelbusį: „Menininkas, nematantis tikslo netgi meniškai mėgdžioti gamtos reiškinius, yra kūrėjas, norintis ir turintis išreikšti savo vidinį pasaulį. Jis pavydžiai stebi, kaip natūraliai ir lengvai šis tikslas pasiekiamas muzikoje, kuri šiandien yra mažiausiai materiali iš visų menų. Suprantama, kad jis žvelgia į ją ir mėgina rasti tų pačių priemonių savajam menui.“[37] Muzikos formų adoracija, taip išpuoselėta romantikų ir diegta įvairiose meno srityse, – argi tai nėra dar vienas tokio kelio patrauklumo argumentas Čiurlioniui?

XXVI. Bet kas čia yra svarbiausia?

Esminis stimulas – be abejo, kūrybos malonumas. Kompozitoriai ir tapytojai niekuomet nėra teoretizuojančios mašinos, užprogramuotos kokiems nors specialiems projektams ir konvencijoms įgyvendinti. Spontaniškas kūrimo džiaugsmas ir improvizacija, suteikiantys su niekuo nepalyginamą laisvę – stipriausias originaliosios kūrybos variklis, sužadinantis analizei sunkiai paklūstančius fenomenalius proveržius. Čiurlionis – šio malonumo įkaitas ir auka, sudegusi nuo nepasotinamo atradimų azarto.

XXVII. Vienas iš Varšuvos laikotarpio Čiurlionio draugų, Bronisławas Wolmanas, prisimena Čiurlionį 1906-ųjų vasarą: „Mačiau, kaip ištisas dienas tapė gamtoje, o naktimis dirbo, baigdamas savo simfoniją „Jūra“ – mačiau, kaip apalpo Krynicoje prie fortepijono klavišų; toks buvo išsekintas didžiulio darbo.

Skambino savo simfoniją, taisė ir dirbo iki nualpimo.“[38]

XXVIII. 1907-ųjų birželį Čiurlionis rašo broliui: „Pastaraisiais metais daug pergyvenau, prigyvenau beveik iki galutinio įsinervinimo, bet tai niekis.“[39] Aktyviai kurti iškart dviejose srityse – fiziškai ir nerviškai beveik neįgyvendinamas uždavinys. Čiurlionis nesitaupo ir neketina trauktis: 1903-iaisiais pradėtą simfoninę poemą užbaigia tik po ketverių metų: „Užbaigiau „Jūrą“, t. y. suinstrumentavau ir net pataisiau. Pradėjau rašyti naują simfoninę poemą „Pasaulio sutvėrimas“. „Jūrą“ turėjo šiemet groti, bet atidėjo kitiems metams.“[40] Atrodo, kad nuo reguliaraus persidirbimo kai kurie jo svarstymai nėra adekvatūs galimybėms: „Koncertuosime Filharmonijoje visai nuo nieko nepriklausomi, nusisamdysime salę, orkestrą etc. Bus gerai, tiesa?

Rudenį, turbūt, surengsiu savo parodą „Zachentoje“. Kažkas sielos gilumoje sako, kad dar per anksti, bet ką darysi, kad visi mane įkalbinėja.“[41] Panašių beveik utopinių užuominų būta jau Leipcigo laikais 1902-aisiais, kai jis rašė: „Iš čia važiuoju į Peterburgą. Ten sugebėsiu pats verstis pamokomis ir mokytis instrumentacijos. Paskiau važiuoju į Ameriką užsidirbti lūšnelei prie Nemuno, iš Amerikos į Afriką, o paskiau visam laikui į Lietuvą. O pagaliau – man vis tiek. Galiu netgi niekur nevažiuoti.“[42] XXIX. Tapybos „dengiama“ Čiurlionio muzika įdomiai evoliucionuoja. Maždaug nuo 1904 metų Čiurlionis rašo keistokus preliudus fortepijonui, užgimstančius nebe iš spontaniškų romantinių improvizacijų ir tipiškų tuomečių retorinių figūrų, bet sukonstruotus racionaliai tarsi mįslingi kryžiažodžiai. Čiurlionis tyrinėja nedidelių melodinių segmentų tikslaus atkartojimo visame kūrinyje nuo pradžios iki pabaigos galimybes. Tai nėra tema, o konstruktyvus kompozicijos siūlas, ant kurio užneriami kiti balsai. Studijų metais daug domėjęsis kontrapunkto technika (dėl to ir vykęs studijuoti į Leipcigą), Čiurlionis fermentuoja naują komponavimo metodą, kai kuriais dalykais giminingą gerokai vėliau atsiradusiam serijiniam. Tai nėra unikali praktika – tuo domisi ne vienas jaunas amžiaus pradžios kompozitorius, tačiau Čiurlionis apie kitus nežino ir todėl jo rezultatas į nieką nepanašus.

Taip palengva sukuriama kūrinių su savotiška idée fixe šerdyje, iš kurių bene keisčiausi yra du variacijų ciklai fortepi-

Muzikos barai / 43

Pamąstymai jonui pagal pažįstamų žmonių vardų ir pavardžių raides: „Sefaa Esec“ (1904) ir „Besacas“ (1904–1905). Tokio tipo eksperimentus Čiurlionis tęsia ir vėliau, eina į tokias tolybes, kokių daugelis amžininkų net negali įsivaizduoti.

Vėlyvoji fortepijoninė kūryba bene labiausiai priartėja prie tų temų ir formų, kurias Čiurlionis siekia įgyvendinti tapyboje. Jas sieja idėjos aiškumas ir prieblandos atmosfera, transcendentinė nuojauta ir gana lakoniška, tarsi biblijinė, kalba. Ir muzikoje, ir tapyboje Čiurlioniui labai svarbi erdvės pajauta: muzikoje tą įkūnija žemų tonų gausa ir beveik visą klaviatūrą apimančios garsų kaskados. Tapybos ciklų idėją atitinka trumpų ekspresyvių fortepijoninių pjesių ciklai: jiems būdinga neslūgstanti įtampa ir per visą kūrinį išlaikoma nekintanti kiekvienos pjesės nuotaika.

Labai keblu šią muziką vadinti vėlyvąja Čiurlionio kūryba: 1904-aisiais, kai prasidėjo šis periodas, jam buvo dvidešimt aštuoneri, 1909-aisiais, kai jis baigė komponuoti – vos trisdešimt ketveri.

XXX. Kartais nustebina ne tai, ko labiausiai tikiesi: „Aš ne tik juos myliu ir gėriuosi šiais nuostabiais paveikslais, bet ir tikiu, kad mano muzikiniai tikslai tikrai artimi šio genialaus tapytojo siekiams“, – 1964-aisiais rašė Olivier Messiaenas.[43] Čiurlionio tapyba visada gožė jo muziką – tuo gal ir nereikia labai stebėtis.

Niekas nesuskaičiuotų, kokiais tiražais XX amžiuje buvo platinamos jo darbų reprodukcijos ir kiek akių jas pamatė.

Spalvoti ir nespalvoti atvirukai, kokybiškos ir prastos faksimilės, plakatai, knygų viršeliai, saldainių dėžutės – kai kurie Čiurlionio paveikslai virto popkultūros dalimi ne tik Lietuvoje, bet ir didelėje Rytų bloko teritorijoje. Jo gerbėjų klubai atsirado net Japonijoje. „Patys kūrinių pavadinimai – „Saulės sonata“, „Pavasario sonata“, „Jūros sonata“, „Žvaigždžių sonata“, visi padalinti į keturis paveikslus: Allegro, Andante, Scherzo, Finale (kaip sonatoje ar simfonijoje) – rodo, kokiu laipsniu jo tapyba buvo muzikos tapyba“, – kita proga prisiminė Messiaenas.[44] Čiurlionio sonatų pavadinimais ir angelais besižavintis muzikos ornitologas Messiaenas (1908–1992), rodos, nežinojo įdomesnio ir, ko gero, svarbesnio dalyko: 1905 metais sukurtos Čiurlionio fortepijoninės pjesės su tiksliai užrašyta lakštingalos giesme, derinama su paslaptinga, vis kartojama boso slinktimi. Jei toks kūrinys būtų parašytas kad

Muzikos barai / 44

ir kokiais 1956-aisiais, vis tiek daug kas būtų sakęs: labai šiuolaikiška. Tiesiai į „Paukščių katalogą“.[45] Deja, niekas neatspėtų, kokia būtų buvusi Čiurlionio antroji lakštingalos pjesė – viena paskutinių jo kompozicijų (išliko tik keturi taktai), rašyta 1909 metais.[46] XXXI. Kurdamas muziką fortepijonui, Čiurlionis nuosekliai tolsta nuo to stiliaus, kuriuo rašo muziką orkestrui: tarp daugelio fortepijoninės muzikos pjesių ir tuo pat metu komponuotos simfoninės poemos „Jūra“ – drastiškas ekspresijos ir muzikos kalbos skirtumas. „Jūra“ tarsi sugrąžina į XIX a. pabaigą, ir galbūt tai susiję su savotiška socialine kompozitoriaus savisauga: nutolimas nuo standartinės kalbos visada provokuoja neigiamą klausytojų reakciją, o Čiurlionis čia siekia kitokių tikslų. „Jūra“ – didingiausias lietuvių nacionalinės muzikos simfoninis veikalas, vėlyvojo nacionalinio romantizmo apoteozė. Tai muzika, intonacijų užuominomis ir subtiliai kintančiais epizodų stiliais migruojanti tarp vokiškojo, slaviškojo ir šiaurietiškojo pasaulių: kaip tik tokia simbiozė ir tampa lietuviškumo etalonu muzikoje. Taip integruotai nulemiamas „lietuviškojo skambesio“ geopolitinis likimas, esmingiau nepakitęs per visą šimtmetį po Čiurlionio mirties.

XXXII. Rašydamas „Miške“ – nuoširdų, paprastą ir šviesų kūrinį, Čiurlionis dar nė neįtaria, kad kuria pirmąjį nacionalinį lietuvišką simfoninį veikalą (jo tuometinėje savimonėje lietuviškumas tereiškė konkretų istorinį ir geografinį lokalumą), o po 1906-ųjų tokių neaiškumų nelieka: Čiurlionis deklaruoja savo lietuviškumą, „visus savo buvusius ir būsimus darbus“[47] skirdamas Lietuvai.

Duoklė atgimimui atiduodama įvairiais būdais: Čiurlionis vadovauja lietuviškiems chorams, harmonizuoja tautinių dainų, galų gale netgi persikelia gyventi į Vilnių, kur įsitraukia į aktyvią organizacinę veiklą ir nutapo pačius originaliausius paveikslus. Tačiau gilesnio pasitenkinimo neranda: su kuo jis Vilniuje gali pasišnekėti apie meną kaip lygus su lygiu?

XXXIII. Įdomiai susiję buvusios Rusijos imperijos menininkų likimai: Igoris Stravinskis (1882–1971) pasakoja apie jo turėtą ir dingusį Čiurlionio paveikslą „Baladė“ (arba „Juodoji saulė“):

„Tapytojas, mane labiausiai dominęs – bene talentingiausias rusų mokyklos atstovas šio amžiaus pradžioje, – buvo lietuvis M. K. Čiurlionis. Aš buvau nusipirkęs jo gražų paveikslą 1908 m., iš dalies pasiūlius Benois. Ten buvo nutapyta piramidžių eilė, blankiu, perlamutriniu rašalu, viršuje tolstančių link horizonto, tačiau crescendo, o ne diminuendo būdu, kaip to reikalautų ortodoksali perspektyva. Tiesą sakant, tas paveikslas buvo mano gyvenimo dalis, ir aš jį prisimenu labai ryškiai lig šiol, nors jis pražuvo prieš penkiasdešimt metų Ustiliuge.“[48] Čiurlionis net keletą kartų vyksta į Peterburgą tikėdamasis užkariauti tuometinę sostinę – kaip tapytojas ir kaip kompozitorius. Tačiau pastangos neduoda rezultatų. Kaip dailininkas Čiurlionis užmezga šiokių tokių kontaktų, bet su muzika visai prastai: daugiau bendrauja tik su lietuvių kompozitoriais Česlovu Sasnausku ir Juozu Tallat-Kelpša. Čiurlionis nežino, kad tai, kas jam atrodo labai svarbu – lietuviškos melodijos, kurias jis laiko nacionalinės muzikos esminiu pagrindu („Mūsų credo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika“[49]) – po keleto metų sudomins ir Stravinskį, kruopščiai rankiojantį dainas iš Antano Juškos rinkinio (1880–1882) baletui „Šventasis pavasaris“ (1913): „Šios melodijos taip transformuotos, tapo tokia kompozitoriaus asmenine nuosavybe, kad nenuostabu, jog jis užmiršo originalą, ėmė jį traktuoti kaip savo paties kūrinį“, – teigia amerikiečių muzikologas Lawrence’as Mortonas.[50] Gana skirtingi Stravinskio ir Čiurlionio požiūriai: Stravinskiui lietuviškos dainos – archajiškos šokio stichijos ir „nenugrotų“ motyvų paieškų vieta; Čiurlioniui – trãpios sakralijos, ikonoms prilygstantys ir pagarbos reikalaujantys melodiniai objektai.

Ir abu – teisūs. Įdomu, kad chorams harmonizuotose lietuviškose Čiurlionio dainose galima pajusti daugiau įkvėpimo ir religingumo, negu anksčiau sukurtuose jo bažnytiniuose kūriniuose „De profundis“ (1899) ir „Sanctus“ (1902). Ko gero, tai nėra joks paradoksas.

XXXIV. Čiurlionis ir Arnoldas Schönbergas (1874–1951) buvo tapantys kompozitoriai, į muziką atėję tuo pačiu metu. Žinoma, gyventi Vienoje ir Varšuvoje – labai skirtingi dalykai: pasaulio muzikos sostinėje sukiojasi daugelis įdomiausių personų ir keliami aukščiausi reikalavimai. Čiurlionis tapyti troško nuo mažens, vėliau sėmėsi rimtų dailės mokslų. O Schönbergas į tapybą atėjo iš smalsumo,

savamoksliškai, atostogaudamas, padedamas geraširdžio šeimos draugo austrų tapytojo Richardo Gerstlio (1883–1908).

Netrukus Schönbergas taip įniko į naująjį užsiėmimą, kad nepastebėjo užsimezgusio savo žmonos Mathildos ir Gerstlio romano, dėl kurio Mathilda paliko namus ir vaikus.

Schönbergą ištiko gili depresija, jis ėmė rašyti atonalią muziką: tuo metu atsirado nuostabus ekspresionistinės lyrikos šedevras – „Kabančiųjų sodų knyga“ sopranui ir fortepijonui (1909).

Kai susipratusi Mathilda grįžo pas vyrą, nelaimingas Gerstlis pasikorė priešais veidrodį, prieš tai sudeginęs daugelį savo kūrinių.

Schönbergas tapė daugiausia autoportretus: tai puiki muzikos novatoriaus darbų galerija, bylojanti apie įvairialypius jo talentus ir gerą spalvos pojūtį.

Vieno iš paveikslų – „Mahlerio laidotuvės“ (1911) – motyvas gana artimas Čiurlionio „Laidotuvių simfonijai“ (1903).

Kaip ir Čiurlionis, Schönbergas mėgsta mistišką ranką, švytinčius galvų pavidalus, sutemas.

Tačiau su Čiurlioniu jį sieja ne tapyba, bet muzika. Bendrumų galima įžvelgti tarp kai kurių vėlyvųjų Čiurlionio preliudų ir Schönbergo to paties meto kūrinių fortepijonui: 1909 metais sukurtos Trys pjesės op. 11 – tokio pat paslaptingo, nervingo, lengvai užsiplieskiančio skambėjimo kaip ir Čiurlionio, nors gerokai kontrastingesnės formos.

Ir Schönbergo, ir Čiurlionio muzika – po lengvu dekadanso vualiu, artistiškai iškalbinga, intelektualiai apmąstyta, nepatogi atlikėjams.

XXXV. Čiurlionis tradiciškai lyginamas su Aleksandru Skriabinu (1874–1915), ir tai visai nenuostabu. Galima sakyti, kad abu kompozitoriai – to paties arealo kūrėjai, vėlyvojoje kūryboje mėgę informacijos ir ženklų perteklių, daugiareikšmiškumą ir niūrią pranašų retoriką: abiem svarbus labai individualiomis priemonėmis kuriamas svaigulio efektas.

Galbūt tai kyla iš bendro žavėjimosi simbolizmu, spiritualistiniais dalykais, Rytais ir kitomis fin de siècle įmantrybėmis: Čiurlionis čia tarsi kiek atsargesnis, Skriabinas – ryžtingesnis. Tačiau Čiurlionio audringieji „jūriniai“ preliudai gerokai šiurkštesni už itin rafinuotas „ugnines“ Skriabino vėlyvųjų sonatų tekstūras: autorių temperamentai tarsi susikerta su jų rašomos muzikos pobūdžiu.

Be abejo, didžiausi mistikai visuomet yra meistriški mistifikatoriai: tai ypač aki-

vaizdu Skriabino atveju. Rusų kompozitorius reguliariai kalba apie utopiškiausius ateities projektus, kuriuos jis pasiryžęs įgyvendinti žmonijos labui, tačiau juos vis atideda: išreklamuotoji „Misterija“ taip ir nesukuriama, „dabartinis pasaulio ciklas“ nepabaigiamas, „Pasaulio Dvasia“ nesusiejama su „pirmine Materija“ „kosminės erotikos aktu“…

Tokios literatūrinės Skriabino fantazijos primena Čiurlionio paveikslų žodines interpretacijas, kurių niekad nešykšti įvairūs tyrinėtojai. Tenka sutikti, kad esama giluminių jungčių tarp Skriabino muzikos ir Čiurlionio tapybos, ypač tarp „mistinio akordo“ ideologijos ir tapybos sonatų, visų pirma, „Žvaigždžių sonatos“: mikroskopinė ekspansyvi tekstūra jungiama su kosmine ramybe, tykiu rituališkumu, šviesos proveržiu ir įsigalėjimu.

Aišku, tai tik poetinės ir metaforinės priemonės, bandant nusakyti tą gana stiprų fiziologinį poveikį, kurį teikia vizijų persmelkta Skriabino ir Čiurlionio kūryba. Verta prisiminti ir specifišką jų fortepijoninės muzikos savybę: tarsi džiazavimą, impulsyviai ir spontaniškai pripildant erdvę spalvų ir energijos, inkrustuojant smulkiausiom kosminėm dulkėm ir kylančiais šviesos srautais.

Skriabino harmonija ir ritmika nepalyginamai sudėtingesnė už Čiurlionio, tačiau Čiurlionio idée fixe – fatališka ostinatinių kartojimų retorika – iš dar keistesnio nei Skriabino pasaulio: gaila, kad Čiurlionis tą pasaulį taip mažai atskleidė.

XXXVI. Ar Čiurlionio muzikos idėjose būta utopijos?

Taip, būta. Opera.

Apie ją jis kalbėjęs nuo pat 1906 metų pradžios: „Ketinu parašyti lietuvišką operą.“[51] Opera – tai ne tik muzikos žanras: dar svarbesnė yra institucinė šio fenomeno reikšmė. Bundančiai tautai – garbės, orumo, solidumo simbolis, įrodantis kultūros svarbą ir fundamentalumą, tradicijų tąsą ir gyvą kūrybos versmę.

Tačiau tokia samprata ir siekiai kelia daug klausimų.

Kokiai visuomenei būtų buvusi skirta Čiurlionio opera? Kokių klausytojų galėjo tikėtis lietuviškos operos autorius?

Kur ji galėjo būti statoma, kas būtų buvę atlikėjai? Galų gale, kas finansuotų ir organizuotų?

Prisiminkime, kad 1906-aisiais Vilnius (kur daugiau galima statyti lietuvišką operą?) – Rusijos imperijos pakraščio miestas, kuriame lietuviai – maža ir nelabai įtakinga gyventojų dalis. Tiesa, jau

atgauta teisė rašyti lietuviškai, 1905-ųjų Didysis Vilniaus Seimas užsiminė apie Lietuvos politinę autonomiją.

Bet visa kita? Klojimo teatras ir patriotinis didaktinis repertuaras?

Prie operos idėjos Čiurlionis grįžta 1908-aisiais, sutikęs gyvenimo moterį: Sofija Kymantaitė rašo būsimos operos „Jūratė“ libretą. Įsimylėjęs Čiurlionis taikosi prie Sofijos skonio: „Gavau Tavo laiškus ir „Jūratę“ [libretą]! „Jūratė“ man vis labiau patinka, ir jau šiandien girdėjau joje truputį muzikos.“[52] Opera – visada Moters klausimo sprendimas.

Nes opera – tai skambantis balsas.

Tik kur galima išgirsti moters balsą Čiurlionio muzikoje?.. Čiurlionis nerašo romansų, dainų, kamerinių ansamblių, kantatų, koncertų.

Jo muzikoje nėra solistų. Nėra ir moters balso, be kurio neįmanoma įsivaizduoti operos. Čiurlionis paprasčiausiai neturi tokios praktikos. Jo muzika – visiškai kitokia, ir panašu, kad apie tai jis tiesiog nesusimąsto.

XXXVII. Septynios tapybos „Sonatos“ – stipriausi Čiurlionio kūriniai. Juose vizionieriaus genijus atsiskleidžia visapusiškiausiai.

Ta kūryba skirta kontempliavimui, ne aiškinimui. Galima kalbėti tik apie aplink ją ar už jos esančius dalykus: tiesmukas pačių „Sonatų“ dekonstravimas sukelia painiavą ir apmaudą nieko aiškiau nesupratus. Šių „Sonatų“ neverta pjaustyti bethoveniškais peiliais. Ieškoti temų, ekspozicijų, reprizų – tas pats, kaip jų ieškoti plaukiančiuose debesyse ir Bizantijos ikonose. Čiurlionio „Sonatos“ – tai tylos muzika, sukurta akims ir vaizduotei.

Kito kelio net nebuvo: Čiurlionis neišrado tokio muzikos rašymo būdo kaip poliorkestrinis amerikiečio Charleso Iveso (1874–1954) metodas, kai vienu metu skamba daug tarpusavyje nesusijusių, tačiau įdomiai susiliejančių muzikų.

Tokius ir dar sudėtingesnius kosminių dulkių, šviesų, galaktikų susiliejimus stebime „Žvaigždžių sonatoje“. Panašių dalykų ieškota vėlesnėje XX a. muzikoje, tą darė garsūs vizionieriai Edgardas Varèse’as (1883 –1965), Johnas Cage‘as ir Giacinto Scelsi (1905–1988).

Bet Čiurlionis rinkosi tylą.

Vis daugiau tapydamas, Čiurlionis beveik neberašė muzikos. Visai įmanoma, kad jis žengė į didžiąją pauzę – ilgametį tylėjimą, po kurio prabylama absoliučiai naujai.

Muzikos barai / 45

Pamąstymai Tokias pauzes patyrė Schönbergas, Varèse’as, Ivesas ir Scelsi.

XXXVIII. Kodėl taip mįslingai sutampa garsioji Čiurlionio tapybos „Fuga“ (1908) ir paskutinis Karłowicziaus fotoaparate rastas kadras, kai jo kūną ištraukė iš po lavinos?

Abiejuose darbuose – tik paprastas eglučių žaismas skaidriame fone.

XXXIX. „Taip, M. K. Čiurlionis mirė psichiatrinėje ligoninėje. Taip, jis neabejotinai pervargo atvykęs į Peterburgą, tačiau jis ryškiai patvirtino mintį, kad didžioji dalis to, ką mes laikome psichine liga, yra tik subtilesnė aplinkos priėmimo forma ir kad būtent čia mes galime nuspėti pirmiausiai atsiskleisiant tas emocijas, kurios taps normaliu žmonijos gyvenimo reiškiniu kitame jos raidos etape.“[53] Tai ištrauka iš pačios pirmosios Čiurlioniui skirtos knygos (1912). Jos autoriaus Lemano pozicija charakteringa: Čiurlionio menas ir psichiatrinė liga – neperskiriami dalykai. Taip manoma labai dažnai, tokiais motyvais grįsta daug tekstų, scenarijų ir kūrinių.

Tačiau ar nevertėtų į tai pažvelgti paprasčiau? Čiurlionio menas yra racionalus, intelektas beveik niekad nenusileidžia jo nepaprastai intuicijai. Tą rodo jo muzikos kūryba – Čiurlionis yra aukštos klasės kontrapunkto meistras, ištobulinęs rašymo techniką ir padaręs garsų konstravimo išradimų.

Taip yra ir su Čiurlionio tapyba: užtenka pažvelgti į jo „Sonatų“ ciklus, įvertinti jų racionalią komponavimo harmoniją, rafinuotą ritmo pajautą ir kietą grafiko ranką. Daugelis smulkiausių detalių, vos įžiūrimų akimi, nutapytos (arba nupieštos) tiesiog fotografiškai tiksliai. Čiurlionis nebuvo apsėstasis poetas, švaistęsis talentu ir nelabai suvokęs, ką iš tikrųjų daro. Tai perfekcijos siekęs, maksimalistinius uždavinius sau kėlęs meninkas, nebijojęs pasukti ten, kur dar niekas nebuvo įžengęs.

Paveikslas „Rex“ (1909) ir paskutinė Fuga b-moll fortepijonui (1908–1909): kokia tvirta jų sandara ir kiek įdomios informacijos ten slypi – nuo Flammariono paveiksliukų iki sferų harmonijos.

XL. Kas sudaro Čiurlionio teoremą?

Nietzsche tvirtino: „Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta.“[54] Abiejose lygybės ženklo pusėse turi

Muzikos barai / 46

būti tokios nežinomųjų kombinacijos, kurios tiksliai atsvertų viena kitą.

Kol kiti nesudėlioja įtikinamai, kiekvienas bando savaip. „Prašau nepykti ant manęs, kad tylėjau, neturit, Ponia, supratimo, kaip buvau užverstas darbu paskutinėm keliom savaitėm.“[55] Iš Čiurlionio laiško, 1908 metai. n Cage J., p.16. Čiurlionis M. K., p. 100.

[34] Ten pat.

[35] Tarasti E., „Muzikos ir dailės sąveika M. K. Čiurlionio kūryboje“, Muzika, t. 7, Vilnius: Vaga, 1987, p. 71.

[36] Veiningeris O., p. 53.

[37] Кандинский B., О духовном в искусстве, Москва: Архимед, 1992, p. 38.

[38] Iš B. Wolmano laiško (1931, gruodžio 4), Landsbergis V., p. 430.

[39] Čiurlionis M. K., p. 203.

[40] Ten pat, p. 203.

[41] Ten pat, p. 203.

[42] Ten pat, p. 100.

[43] Landsbergis V., „Kaip kalnų strazdas“, Geresnės muzikos troškimas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 282.

[44] Kaczyński T., Messiaen, Kraków: Polskie wydawnictwo muzyczne, 1984, p. 28.

[45] „Paukščių katalogas“ (Catalogue d’oiseaux) – Olivier Messiaeno 13 dalių ciklas fortepijonui (1956–1958), kurio kiekviena dalis skirta kokiam nors paukščiui: iš viso panaudotos 77 Prancūzijos paukščių giesmės.

[46] Kučinskas D., Chronologinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių katalogas, Kaunas: Technologija, 2007, p. 385.

[47] Čiurlionis M. K., p. 192.

[48] Stravinski I. and Craft R., Exposition and Developments, London: Faber and Faber, 1962, p. 27, išnaša.

[49] Čiurlionis M. K., p. 316.

[50] Morton L., „Footnotes to Stravinsky Studies: Le Sacre du Printemps“, Temp, no. 128 (March, 1979), p. 9–16.

[51] Kučinskas D., p. 383.

[52] Ten pat.

[53] Леманъ Б., Чурлянисъ, С.-П.-Бургъ: Изданiе Н. И. Бутковской, 1912, p. 22.

[54] Nietzsche F., p. 75.

[55] Čiurlionis M. K., p. 209.

[32] [33]

Festivalio Velse tema – lietuvių muzika

Festivalio, kuris vyko rugpjūčio 25–30 d.

Velso mieste Prestine (Presteigne), viena pagrindinių temų buvo lietuvių muzika. Šis kamerinės muzikos festivalis, rengiamas Velso ir Anglijos pasienyje, kasmet sutraukia daug ištikimos publikos, atvykstančios čia pasiklausyti kokybiškos muzikos ir gerų atlikėjų. Festivalis pasižymi puikiai subalansuota ir kruopščiai atrinkta programa, kurioje dera klasika ir šiuolaikinė muzika, inicijuoja naujus kūrinius. Po dvejų intensyvaus pasirengimo metų šiemet buvo pristatyta lietuviška muzika.

Beveik visuose festivalio koncertuose skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai – nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki tarpukario vizionieriaus ir modernisto Vytauto Bacevičiaus, taip pat šiuolaikinės muzikos klasika – Vytauto Barkausko, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko opusai, Jungtinėje Karalystėje populiarėjanti Vytauto Miškinio chorinė muzika. Iš jaunesnės kartos kompozitorių skambėjo Zitos Bružaitės ir Ramūno Motiekaičio kameriniai kūriniai.

Kompozitorė Zita Bužaitė dalyvavo festivalyje kaip reziduojanti kompozitorė, jos kamerinė muzika skambėjo daugelyje koncertų, įvyko ir festivalio užsakymu parašyto kūrinio „Cum spe“ premjera.

Festivalio programa buvo pristatyta „BBC Radio 3“ programoje „In tune“, joje gyvai skambėjo Vytauto Barkausko Partita smuikui solo, atliekama smuikininkės Tamsyn WaleyCohen (http://www.bbc.co.uk/programmes/ b013851l). Prestino festivalis yra nuolat reklamuojamas ir recenzuojamas nacionalinėje Britanijos žiniasklaidoje ir dažnai vadinamas mažu puikios reputacijos festivaliu.

Unikalu ir tai, kad pusę renginio programos sudaro šiuolaikinė muzika, tačiau festivalis nesiskundžia publikos stoka, ji pasitiki organizatorių skoniu. Festivaliui jau 19 metų vadovauja dirigentas George Vassas. Būtent jis, nuodugniai susipažinęs su lietuviškos muzikos pasiūla, džiaugėsi, kad festivalis taps pirmuoju Britanijoje, kuris plačiau pristatys lietuvių muziką.

2011 metų Prestino festivalyje dalyvavo puikiai žinomi atlikėjai: styginių kvartetas „Navarra“, Huw Watkinsas, Alissa Firsova, Tamsin Waley-Cohen, Helen-Jane Howells, Karališkojo Holovėjaus universiteto choras, 2010 metais „Hyperion Records“ įrašęs autorinį Vytauto Miškinio muzikos diską.

Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje rengiamas festivalio mini turas po Britaniją, kurio metu solistai Kardife, Bristolyje ir Birmingeme atliks Zitos Bružaitės kūrinį „Cum spe“.

Festivalį surengti padėjo Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Karalystėje, Muzikos informacijos ir leidybos centras, Kultūros paramos fondas.

„Tas nuostabusis pasaulis“ 34 METAI TYLOS

Pasakojimas apie džiazo virtuozą Henry Grimesą

Nuo 2003 metų lapkričio džiazo muzikantas Henry Grimesas (Henris Graimsas) į sceną kopė daugiau nei 400 kartų, jo koncertai žavėjo 25 pasaulio valstybių džiazo muzikos gerbėjus. Daugybė festivalių didžiavosi, kad tarp dalyvių buvo jis – kontraboso ir smuiko virtuozas. Daugelyje poezijos vakarų

Henry Grimesas

skambėjo jo eilės. Šiuolaikinio džiazo įsivaizduoti be Henry nebeįmanoma… *** Kaip rašoma visažinėje „Wikipedijoje“, Henry Grimesas gimė 1935 m. lapkričio 3 dieną Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje.

Būdamas aštuonerių būsimasis kontraboso virtuozas puikiai grojo smuiku, anglų ragu, tuba ir mušamaisiais, bet sulaukęs trylikos galutinai ir visam gyvenimui pasirinko kontrabosą.

1950-aisiais penkiolikmetis Henry didžiuliu greičiu įsiveržia į tuometinį džiazo muzikos elitą.

Pirmieji garso įrašai su Gerry Muliganu, Sonny Rollinsu… Kiek vėliau muzikuoja su Theloniousu Monku, Benny Goodmanu. Ypatingas pripažinimas – kontraboso grando Charleso Minguso kvietimas kartu įrašyti jo eksperimentinę muziką dviem kontrabosams. Henry tampa labai populiarus, jis dažnai kviečiamas muzikuoti, įrašinėti su to meto žvaigždėmis, būsimomis džiazo legendomis. Jis bendradarbiauja su nuostabiu pianistu Cecilu Tayloru, trimitininku Donu Cherry,

saksofoninkais Steve’u Lacy, Pharoah Sandersu, Archie Sheppu ir kitais. Visi – tiek jaunesni, tiek ir vyresni muzikantai Henry laiko kontraboso virtuozu. Jo koncertai rengiami visoje Amerikoje.

Septintojo dešimtmečio viduryje Henry Grimesas įrašo savo pirmąjį albumą kaip grupės lyderis. Su juo kartu groja klarnetininkas Perry Robinsonas, perkusininkas Tomas Price’as.

1969 metų pabaigoje tuo metu jau išgarsėjęs Al Jarreau kviečia Henry koncertuoti ir įrašinėti Vakarų pakrantėje, tačiau muzikantas sutartu laiku ten nepasirodo. Nepasirodo nei po kelių, nei po keliolikos dienų... Draugai bando ieškoti, bet veltui, po kurio laiko nusprendžia, kad Henry žuvęs. Nebelieka nė mažiausios vilties kada nors vėl pamatyti ir išgirsti kontraboso virtuozą. *** Ėjo 2003 metai...

Per tris dešimtmečius vieni puikūs džiazo muzikantai jau buvo iškeliavę Anapilin, kiti tik spėję gimti, treti tapo žvaigždėmis. Staiga visus apskriejo fantastiška žinia – po 34 metų atsirado Henry Grimesas!

Socialinis darbuotojas Marshallas Marrotte’as, didelis džiazo ir kartu Henry Grimeso gerbėjas, netikėtai dokumentuose rado jo pavardę. Pats nepajuto, kaip atsidūrė nurodytu adresu. Ir koks buvo Marshallo džiaugsmas, kai jis įsitikino, kad tai tas pats Henry Grimesas... Gyvenantis skurdžiame Los Andželo prie-

Henry Grimesas

laukiamas. Skirtumas tik tas, kad gana dažnai kontrabosą iškeičia į smuiką, atsiduoda poezijai.

Henry Grimesui lapkritį sukaks 76 metai. Verta šiam puikiam džiazo žmogui palinkėti muzikuoti, kurti dar mažų mažiausiai 34 metus...

Henry Grimesas

miestyje, apleistame nuomojamame bute, kartais grojantis smuiku ir... rašantis eiles. Šiandien dar nėra aiškios visos tos tragedijos priežastys. Tragedijos, kuri ištisus 34 metus į nežinią nugramzdino žmogų, džiazo virtuozą. Tik nuotrupos: avarija... sulūžęs kontrabosas... atminties praradimas... atsitiktinis darbas... skurdas... smuikas... poezija... vienatvė...

Didžiulis būrys draugų puola padėti Henry. Puikus bosistas, nuostabus žmogus Williamsas Parkeris atiduoda savo garsųjį žalsvos alyvmedžio spalvos kontrabosą, su kuriuo Henry iki šiol nesiskiria...

2003 metų lapkričio mėnesį Niujorke trimitininko Denniso Gonzalezo koncerte po 34 metų dar kartą debiutavo kontraboso virtuozas Henry Grimesas. Vėl koncertai, susitikimai, įrašai. Po 40 metų Henry vėl muzikuoja su savo jaunystės bičiuliu Cecilu Tayloru...

2005 metais koncerto metu Henry sutinka gitarista Marcą Ribotą, jie labai susibičiuliauja.

Marcas parašo įžanginį žodį Henry poezijos knygai „Vaiduokliai kelyje“ (2007), ji sulaukia didžiulio pasisekimo.

Be intensyvios koncertinės veiklos, Henry daug ir sėkmingai įrašinėja, daugybę laiko skiria pedagoginei veiklai. Jo paskaitų bei meistriškumo pamokų visada laukia daugelio universitetų ir koledžų studentai, būsimos džiazo muzikos žvaigždės. Šiandien Henry’ui būtina visur suspėti, viską daryti trigubai, keturgubai greičiau. Jam reikia kompensuoti tuos nelemtus 34 baisios tylos metus… Jis, kaip ir jaunystėje, populiarus, visur

DOVYDO ŽVAIGŽDĖ IR LOUIS

Vienas Louis Armstrongo gyvenimo tarpsnis Rugpjūčio ketvirtoji – didžiojo Satchmo gimimo diena. Šiemet buvo pažymėta 110 metų sukaktis. Noriu papasakoti apie vieną gana trumpą, bet svarbų genialaus džiazo muzikanto Louis Armstrongo gyvenimo tarpsnį. *** Baigėsi dar vienas koncertas.

Kaip visada po koncerto Satchmo tvarko savo instrumentą. Nuvalo tam skirta audinio skiaute, po to atidaro dėklo dangtį ir ruošiasi tarsi mažą vaiką paguldyti instrumentą, be kurio savo gyvenimo negali įsivaizduoti...

Louis ranka lyg netyčia paliečia mažą dėžutę. Padeda trimitą ir atidaro dėžutę – jo rankose atsiranda kažkas panašaus į geltonos spalvos skiautę. Louis švelniai paglosto Dovydo žvaigždę... susimąsto... Prieš akis iškyla daug kartų matytas vaizdas.

1907 metai. Mažasis Louis ir vėl alkanas, ir vėl nežino, kur teks nakčia prisiglausti. Pats nepajunta, kaip vėl atsiduria prie pono Karnovsky namų. Jis kviečiamas į vidų, sodinamas prie stalo. Aplink daug vaikų – vieni vyresni, kiti panašaus amžiaus. Karštas gardus maistas...

Ponas Karnovsky, kaip visada, klausia Louis, ar turįs kur nakvoti.

Taip, šį kartą tikriausiai eisiąs miegoti pas savo tėvą ir pamotę... O gal pas motiną? Bet nežinia, ar ten jam atsiras vietos.

Ponas Karnovsky, žydų tautybės verslininkas, emigravęs iš Lietuvos į JAV, mažajam Louis dažnai pasiūlo pavalgyti, nes šis draugauja su jo sūnumi. Jau kiek paaugęs Louis kartu su pono Karnovsky sūnumis padeda atlikti kai kuriuos nesunkius darbus. Už tai mažasis Louis visada žino, kad Karnovsky jį pamaitins, o kartais ir

Muzikos barai / 47

„Tas nuostabusis pasaulis“ Festivalyje „ØstersøJazz“ – bendras lietuvių ir danų džiazo projektas

Louis Armstrongas nakvynę pasiūlys.

Kartą po darbo kartu grįždami iš sandėlių jie eina pro muzikos instrumentų parduotuvę. Jos lange gražiai padėtas tviska kornetas...

Louis jau ne vieną kartą buvo stovėjęs prie šio lango...

Louis jau nuo šešerių metų mėgino groti kornetu, nes Naujajame Orleane šiuo instrumentu grojo puikus muzikantas Joe Oliveris, vadinamas Karaliumi (Joe King Oliver ), jis labai patiko būsimai džiazo muzikos žvaigždei.

Ponas Karnovsky suprato, ko jo mažasis pagalbininkas trokšta, eidamas pro šią parduotuvę... Jis jau žinojo, kad Louis groja, ir groja taip gerai, kad daugelis negali atsistebėti juodaodžiu paaugliuku.

Kiek buvo džiaugsmo mažajam Louis, kai kartą jie drauge užėjo į parduotuvę ir ponas Karnovsky davė pinigų, kad mažasis muzikantas nusipirktų savo išsvajotą kornetą.

Tą dieną vienuolikmetis Louis Armstrongas buvo pats laimingiausias Naujojo Orleano muzikantas – jis turėjo savo instrumentą…

Praėjo daug metų, ir Louis Armstrongo iniciatyva buvo įsteigtas nekomercinis pono Karnovsky fondas, kurio tikslas – dovanoti talentingiems vaikams muzikos instrumentus.

Visą savo gyvenimą didysis Louis Armstrongas kartu su savo trimitu vežiojosi ir Dovydo žvaiždę, kuri primindavo žmogų, taip padėjusį jam vaikystėje. Nežinia, kiek tai prisidėjo prie Louis Armstrongo sėkmės, bet, matyt, pats Louis žinojo, nes niekada nesiskirdavo su šia relikvija…

Džiazo istorijos apžvalgą parengė Augis FROST

Muzikos barai / 48

Liepos 28–31 dienomis Danijai priklausančioje Bornholmo saloje, Neksės (Nexø) miestelyje, įvyko XVI tarptautinis džiazo festivalis „Østersøjazz 2011“ (Baltijos džiazas 2011). Tarptautinę džiazo šventę organizavo Nexø asociacija, įkurta 1996 metais, minint šios vietovės 650 metų jubiliejų. Ši organizacija siekia pagerinti miestelio infrastruktūrą, į viešąjį gyvenimą įtraukti ne tik vietinius gyventojus, bet ir turistus. Geografinė Bornholmo padėtis lemia glaudžius kultūrinius ryšius su aplink Baltijos jūrą esančiomis šalimis, tad natūralu, kad ir džiazo festivalyje „Østersøjazz“ dalyvauja tų šalių muzikantai. Šiemet festivalyje buvo pristatytas pirmas bendras lietuvių ir danų džiazo projektas. Jo dalyviai – lietuvių dainininkė Vytautė Pupšytė ir trimitininkas Mindaugas Vadoklis, danų grupė „Lada de Lux“: Mikkelis Gomardas (klavišiniai), Asgeras Laustas Andersenas (saksofonas), Tobiasas Lyngas Geertsenas (kontrabosas) ir Andreasas Frylandas (mušamieji). „Tai eksperimentinis dviejų šalių atlikėjų projektas, pradėsiantis ilgalaikius mainus su šiuo džiazo festivaliu. Jame, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos kultūros atašė Danijoje, planuojama kasmet pristatyti bendrus jaunų talentingų lietuvių ir danų džiazo atlikėjų projektus. Džiaugiuosi užsimezgusiu muzikiniu dialogu tarp lietuvių ir danų atlikėjų, tuo, kad galėjau danų publikai pristatyti aukšto lygio jaunuosius lietuvių džiazininkus“, – kalbėjo festivalio meno vadovas Olavas Elvangas. Šiais metais festivalyje buvo galima išgirsti bei pamatyti amerikiečius Gary Burtoną ir Charlesą Burtoną, švedų dainininkę Anną-Mią Barwe, danų saksofonininką Jesperą Thilo, vietinę grupę „Burgundia“, danų roko ir bliuzo grupes „Blueshot“, „Ibsker Soul Service“, vienintelį Bornholmo bigbendą „SwingBorn“, švedų grupę „Dragkedjan“, danų

kvartetą „Coffee and Bossa“. „Muzika – tai žaidimas, o muzikantai – vaikai. Štai kodėl mes taip mėgstame su ja žaisti“, – dalijosi įspūdžiais naujosios kartos džiazo bei kitų alternatyvių žanrų dainininkė Vytautė Pupšytė, lietuvių ir danų džiazo projekto dalyvė.

Vaikystėje Vytautė buvo susižavėjusi operos solistų gyvenimu – scena, šviesos, dramos.

Ji ir pati svajojo tapti operos soliste, tačiau anksti išgirsti Ellos Fitzgerald įrašai įtraukė į visai kitokios muzikos pasaulį. Baigusi gimnaziją dainininkė įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, džiazinio dainavimo specialybę. Šiuo metu tęsia magistro studijas D. Golovanovo klasėje.

Mokydamasi Vytautė subūrė alternatyvaus džiazo grupę „Jing’a’ling“, jai ir šiuo metu skiria daugiausia kūrybinės energijos ir laiko, tačiau su džiaugsmu dalyvauja įvairiuose kituose projektuose. Po triumfo nežinomų ir jaunų grupių konkurse „Garažas 2010“ Vytautė su savo grupe pradėti kviesti į prestižiškiausius Lietuvos festivalius – „Tamsta muzika 2010“, „Vilnius Mama Jazz 2010“, „Kaunas Jazz 2011“, „Sostinės dienos“ ir kt. „Mėgaukis kiekviena akimirka, kai gali groti ar dainuoti“, – sako Vytautė.

Trimitininkas Mindaugas Vadoklis po bakalauro studijų Klaipėdoje įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Dabar jau dvejus metus akademijoje pats dėsto džiazą.

Mindaugas Vadoklis yra grojęs daugelyje festivalių ir garsiose koncertų salėse visoje Europoje: „Palau de Musica“ Barselonoje, „Concertgebouw“ Amsterdame, konferencijų centre „Euskalduna“ Bilbao, „Auditorio Nacional de Musica“ Madride, „Palau de la Música i Congressos“ Valensijoje, „Concertgebouw“ Briugėje, „Moods“ Ciuriche ir kitur. Trimitininkas daug gastroliuoja užsienyje, dalyvauja įvairiuose džiazo projektuose Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse ir kt.

M. Vadoklis koncertuoja ir kaip solistas, ir kaip įvairių grupių narys. Jis yra universalus atlikėjas, groja įvairių stilių muziką

Dainininkė Vytautė Pupšytė

Trimitininkas Mindaugas Vadoklis

– nuo tradicinio ir eksperimentinio džiazo iki elektrohiphopo, fanko, regio ir salsos...

Lietuvių trimitininkas muzikavo kartu su „D’Orange“, „Baltic Salsa Orchestra“, „AIR funk orkestro“, „Dedication to Ornette Coleman“, Herbie Kopfo kvintetu „Swillit“, su žinomais muzikantais Kenny Wollesenu, Jonathanu Haffneriu, Daliumi Naujo, Retto Züchneriu, Robinu Aristorenasu, Fulvio Buccafusco, Fabrizio Brusca, Gorana Krmac, Bilalu Karamanu, Dariumi Rudžiu, Mariumi Aleksa, Liudu Mockūnu, Arkadijumi Gotesmanu, Kęstučiu Vaiginiu, Domu Aleksa ir daugeliu kitų.

MB inf.

Vokalinis kvartetas „Cappella’A“ Europoje skynė pergales

Prieš leisdamas debiutinį albumą vokalinės muzikos kvartetas „Cappella’A“ vasarą išmėgino jėgas net trijuose tarptautiniuose konkursuose. Rezultatas: keturi aukščiausi apdovanojimai ir galybė įspūdžių. Šviežiausi įspūdžiai – iš kalnuotosios Kroatijos, kurioje kvarteto nariai Kristina Jatautaitė, Rasa Serra, Aušra Smičiūtė ir Mindaugas Putna viešėjo pirmosiomis rugsėjo dienomis. Didžiausiame šios šalies uostamiestyje Rijekoje vyko pirmasis tarptautinis vokalinių ansamblių konkursas „Vocal Marathon“, jo finale varžėsi dešimt britų, italų, vokiečių bei kitų šalių ansamblių.

Dauguma ansamblių dainavo popstiliaus kūrinius, tačiau daugiausia komisijos simpatijų pelnė lietuviai, kurie atliko ilgai tobulintą džiazo bei klasikos temų programą. Komisija ją įvertino aukščiausiu konkurso prizu „Golden Marathon“. Konkurse atlikta programa tapo netrukus pasirodysiančio ansamblio debiutinio albumo pagrindu.

Rijeka – didžiausias Kroatijos jūrų uostas, trečias pagal dydį šalies miestas, garsėjantis tradiciniu karnavalu. Konkurso scena buvo įrengta prie Trsate ant kalno stūksančios senovinės pilies, tad dainuodami atlikėjai galėjo grožėtis įspūdinga Adrijos jūros pakrante.

Vokalinės muzikos konkursą rengė Rijekos muzikos profesionalų įkurta nevyriausybinė organizacija „Association Marathon“, kurios tikslas – skatinti muzikos sklaidą. „Pamatę, kaip atsakingai, entuziastingai ir kruopščiai dirba kroatai, nenustebtume, jei po penketo metų šis konkursas bus vienas prestižiškiausių Europoje“, – susižavėjimo neslėpė lietuviai.

Muzikinė retenybė „Esate geriausias užsienio ansamblis, kurio man teko klausytis Kroatijoje“, – aštuonerius metus džiazo, gospelo, soulo, ritmenbliuzo ir kitų stilių muziką be instrumentų pritarimo atliekančius lietuvius įvertino „Vocal Marathon“ komisijos garbės narys, slovėnų džiazo dainininkas, kompozitorius bei aranžuotojas Tomažas Kozlevčaras – garsaus choro „Perpetuum Jazzile“ vadovas, ansamblio „New Swinger Quartet“ narys.

Vietinėmis vokalinės muzikos tradicijomis pasidomėję lietuviai ypač džiaugėsi pagyrimu.

Mat šimtmečius šlifuotą liaudies dainavimo techniką Kroatijoje tebepuoselėja apie 500 etninės muzikos kolektyvų, jokia retenybė ir šiuolaikinę muziką a cappella atliekantys ansambliai, jų čia veikia apie šimtą. Vis dėlto Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventų kolektyvas, prisistatantis kaip džiazo ansamblis, ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje atstovauja gana retam žanro ir technikos deriniui.

Birželį Italijoje, šiaurinėje Varezės provincijoje vykusiame

„Cappella’A“ nariai Mindaugas Putna, Kristina Jatautaitė, Aušra Smičiūtė ir Rasa Serra

ansamblių ir chorų a cappella konkurse „Solevoci“ lietuvių paraiška pasirodyti džiazo muzikos kategorijoje buvo vienintelė, tad ansamblis į sceną lipo kartu su popmuzikos atlikėjais iš Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Belgijos, Kazachstano bei Venesuelos. Ir gavo geriausios konkurso grupės bei geriausiai atliktos dainos apdovanojimus.

Kiek anksčiau tarptautiniame konkurse Suomijoje, Tamperėje, klaipėdiečiai iškovojo trečiąją vietą, įveikę septynis kitus finalininkus – įvairiausią muziką nuo folkloro iki klasikos a cappella dainuojančius kolektyvus iš Danijos, Vokietijos, Rusijos, Namibijos, Prancūzijos, Suomijos bei Meksikos.

A. Smičiūtės nuomone, kiekvienas konkursas atspindi skirtingų šalių renginių organizavimo tradicijas ir mentaliteto skirtumus. Kaip ir buvo galima numanyti, Italijoje viskas vyko

Italijoje vykusiame konkurse lietuviai apdovanojimą atsiėmė iš legendinio aranžuotojo ir vokalo pedagogo Kirby Shaw rankų

itin laisvai ir neformaliai – taip pat ir apdovanojimų ceremonija, kurioje „Cappella’A“ nariai atsiėmė du prizus iš eilės, bet neiškart suprato tapę pagrindiniais laimėtojais. „Pradžioje buvo išdalyti prizai geriausiam vokalistui, geriausiam beatbox atlikėjui ir t. t. Manėme, kad visa tai – prieš trijų pagrindinių vietų paskelbimą. Atsiėmę apdovanojimą už geriausiai atliktą dainą – Michelio Colombier ir Kathy Wakefield „People on a string“ – sulaukėme ir dar vieno diplomo, jau kaip geriausia grupė. Kad tai ir yra pagrindinis konkurso apdovanojimas, susivokėme paprašyti atlikti nugalėtojų dainą“, – juokėsi ansamblio nariai.

Įspūdingas Italijos peizažas – puikus fonas neformaliai ansamblio fotosesijai

Iš žvaigždžių – kvietimai bendradarbiauti Vienas didžiausių dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose pranašumų – galimybė į savo veiklą pažvelgti iš šalies ir patobulinti įgūdžius meistriškumo pamokose. Viešėdami Italijoje „Cappella’A“ dainininkai apsilankė konkurso komisijos pirmininko amerikiečio Kirby Shaw privačioje pamokoje. Šio aranžuotojo ir vokalo pedadogo vardą žino beveik kiekvienas muzikantas, besidomintis vokaline muzika, mat reto atlikėjo repertuaras apsieina be jo dainų – K. Shaw vokalistams yra aranžavęs šimtus kūrinių.

Dėmesio komandai „Cappella‘A“ nepagailėjęs profesionalas lietuviams pažėrė ir komplimentų, ir kompetentingų patarimų.

Konkurso vakarėlyje klaipėdiečiams teko garbė surengti jam’ą kartu su italų vokalistu ir prodiuseriu Andrea Figallo ir „Grammy“ apdovanojimų laureato britų ansamblio „The Swingle Singers“ nariu Tobiasu Hughes. Beje, tarptautiniame ansamblių, dainuojančių a cappella, konkurse Austrijoje „Vokal.total“ mūsų ansamblis prieš porą metų yra pelnęs vardinį šio legendinio kolektyvo įkūrėjo Wardo Swingle’o apdovanojimą. Šiuosyk iš pasaulinio garso atlikėjų lietuviai sulaukė siūlymo parengti bendrą programą.

Valerija LEBEDEVA

Muzikos barai / 49

„Tas nuostabusis pasaulis“ Vasara flamenko ir tango ritmu

Dar žiemą Zalcburgo universitete „Mozarteum“ brandintos gitaristo Jono Kublicko muzikinės iniciatyvos šią vasarą Lietuvoje įsuko pietietiškų melodijų sūkurį. Kristupo vasaros festivalyje ir kituose koncertuose jaunieji atlikėjai muzikos mylėtojus džiugino argentinietiško tango ir flamenko ritmais.

Konkretumo stokojantys, bet be galo entuziastingi svarstymai pagaliau draugėn subūrė šešetą jaunų gabių Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo remiamų muzikantų bei stipendininkų, studijuojančių geriausiose Lietuvos ir užsienio aukštosiose muzikos mokyklose.

Tai klarnetininkas Žilvinas Brazauskas – Liubeko aukštosios muzikos mokyklos studentas, Zalcburgo „Mozarteumo“ studentas gitaristas J. Kublickas, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje besimokantis smuikininkas Algirdas Šochas, violončelininkas Dmitrijus Berezinas – Sankt Pe­terburgo valsty­ binės N. Rimskio-Korsakovo kon­ servatorijos auklėtinis, pianistė Rūta Skudraitė, studijuojanti Šiaurės karališkajame muzikos koledže Mančesteryje bei jauniausioji an­samblio narė fleitininkė Be­ata Preisaitė – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivė.

Septyni nemenko meistriškumo reikalaujantys tango muzikos opusai, anot atlikėjų, tapo tikru iššūkiu, tačiau visi be

Evgenia LEVIN nuotraukos

B. Bublytė ir A. Masilionis

Muzikos barai / 50

išimties sutaria, kad kūrybinio darbo rezultatu yra labai patenkinti. Koncertų metu klausytojai išgirdo įsimintiniausius tango muzikos kūrinius.

Tai bene žinomiausio tango kūrėjo, tango nuevo stiliaus pradininko Astoro Piazzollos darbas „Verano Porteno“ (Buenos Airių vasara), viena dažnaiusiai atliekamų kompozitoriaus pjesių. Pirmosios dvi šiuolaikinio argentiniečių gitaristo bei kompozitoriaus Maximo Diego Pujolio siuitos „Buenos Aires“ dalys „Pompėja“ ir „Palermas“ taip pat pateko į ansamblio repertuarą.

Nebuvo pamirštas ir prancūzų akordeonistas, bandonininkas Richardas Galliano, kurio kompozicija „La valse a Margaux“ skamba fleitos, violončelės bei fortepijono tembrais. Siekiant programai suteikti dinamiškumo buvo pasirinkta šmaikštumo nestokojanti Rolando Dyenso kompozicija „Tango en Skaï“, pašiepianti argentinietiškus ir braziliškus „kaubojus“.

Išskirtinė į programą įtraukta tango kompozicija priklauso rusų kompozitoriui Igoriui Stravinskiui: jo tango fortepijonui girdimi funkcinės harmonijos ir atonalių sąskambių deriniai, ryškios tango melodikos bei ritmikos stilizacijos. Šis kūrinys buvo tarsi puikus prieskonis visai tango programai ir išsiskyrė iš kitų klausai įprastesnių šio žanro pavyzdžių. Drąsiai galima teigti, kad programos kulminacija tapo dar vienas A. Piazzollos kūrinys – jo tango operos „María de Buenos Aires“ (Marija iš Buenos

Airių) Fuga ir misterija. Šis kūrinys iš atlikėjų reikalauja geros technikos. Programos pabaigai simboliškai buvo palikta Antonio Blanco dainos „La Ultima“ (Paskutinioji) instrumentinė versija. „Žilvinas Brazauskas buvo vienas svarbiausių dinamiškos ir skoningos tango kūrinių programos sudarytojų.

Kartu daug laiko skyrėme išskirtinių, muzikiniu bei instrumentų sudėties atžvilgiu įdomių, retai atliekamų kūrinių Atlikėjai muzikos mylėtojus džiugino argentiniepaieškai. Norėtiško tango ir flamenko ritmais jome, kad mums patiems tai būtų ir įkvėpė ansamblio dalyvius nauja, gaivu ir negirdėta“, – minįsilieti į naują muzikos pasaulį timis dalijosi J. Kublickas. su išskirtiniais ritmais, ekspresija Flamenko gitaros virtuozo ir bei laisve. Daugumai jų tai buvo idėjos bendraautoriaus Andriaus pirmas bandymas perprasti šio Masilionio pastangomis sudastiliaus atlikimo subtilybes. ryta flamenko programa pradėta „Flamenko programa, kurią repetuoti dar vasarai neįpusėjus. parengėme su kolegomis „klasiTikrąją skirtingų flamenko stilių kais”, stebino muzikos autentiš(guajira, taranta, alegria, tangos, kumu bei ryškiomis ritminėmis rumba) muzikos aistrą atskleisti spalvomis... Idėja išties įgyvenpadėjo aktorė ir dainininkė Bridinta puikiai. Viliamės ir ateityje gita Bublytė, kartu su Andriumi muzikuoti kartu“, – iniciatyva studijuojanti akademijoje „Crisdžiaugėsi A. Masilionis. tina Heeren de Arte Flamenco“ Su minėta programa skambiu Ispanijoje. Šie atlikėjai tapo pavadinimu „Flamentango“ atliantrosios programos dalies ašimi A. Šochas, B. Preisaitė, Ž. Brazauskas, D. Berezinas

kėjai surengė septynis koncertus įvairiose Lietuvos vietose. Pirmasis jų įvyko iškart pasibaigus pasiruošimo savaitei liepos 28 d. Anykščių koplyčioje, kurioje pelnyti itin gausūs publikos aplodismentai neleido abejoti ir kitų ansamblio pasirodymų sėkme. Jie buvo surengti Plate­ liuose vykusioje Jaunųjų atlikėjų meistriškumo stovykloje „Agata” (liepos 28 d.), Klaipėdos Jūros šven­tėje (liepos 29 d.), Kre­tin­galės bažny­čioje (liepos 30 d.), Kauno Vy­tauto Didžiojo universite­to auloje (rugpjūčio 13 d.), Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje (šv. Kotrynos bažnyčioje rugpjūčio 16 d.), o koncertų ciklą ansamblis vainikavo puikiu pasirodymu Nidos vidurinėje mokykloje (rugpjūčio 17 d.).

Jaunieji muzikantai programą rengė Anykščių rajone įsikūrusioje „Pavarių“ sodyboje. Prieglobstį jie čia rado neatsitiktinai.

Sodyboje karštomis vasaromis netyla muzikos ritmai – kelintus metus iš eilės čia organizuojamos jaunųjų muzikantų stovyklos, kuriose susirenka jaunimas, iškeičiantis miesto triukšmą į kamerinį muzikavimą ir poilsį gamtoje. „Grodamas kartu visada gali mokytis iš savo kolegų, nes jie tikrai turės ką nors, ko neturi pats, ir ką mielai išmoktum. Ypač jei žmonės, su kuriais groji, nuoširdžiai atiduoda savo energiją ir aukoja jėgas dėl bendro tikslo.

Tai labai įkvepia“, – puikiais darbo vaisiais džiaugėsi violončelininkas D. Berezinas.

Tai, kad šis žavus muzikų kolektyvas teikia vilčių ateityje tapti nuolat koncertuojančiu ansambliu, rodo ir garsaus smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio įvertinimas. „Nepaprastai akademiškai, profesionaliai atlikta sudėtinga programa! Visi šeši muzikantai, meistriškai valdantys smuiką, fleitą, klarnetą, gitarą, violončelę ir fortepijoną, pasižymi išskirtiniu muzikiniu stiliumi ir geru skoniu. Šie jauni virtuozai nestokoja temperamento, išmano kamerinės muzikos akustines ir dinamines įmantrybes, suteikia klausytojams aukščiausios prabos malonumą.

Jie turi plačią spalvų ir štrichų paletę, nesivaiko šou elementų, pasižymi išskirtiniu jautrumu“, – dalijosi dar karštais rugpjūčio 17 d. vykusio koncerto įspūdžiais M. Švėgžda von Bekkeris.

Anot smuikininko, artimiausioje ateityje Lietuvos bei užsienio salėse galima tikėtis išgirsti naujų koncertinių programų, kurias atliks naujos kartos Lietuvos muzikai, sėkmingai tęsiantys studijas Europos aukštosiose mokyklose ir taikantys į aukščiausio atlikimo pilotažo lygmenį.

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

D. Berezinas, A. Šochas, B. Preisaitė, Ž. Brazauskas, R. Skudraitė, J. Kublickas, A. Masilionis ir B. Bublytė

„Polifonijos“ viešnagė Prancūzijoje

Ši vasara Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“ buvo itin sėkminga. Liepos 6–14 dienomis kolektyvas Prancūzijos Averono regione surengė keturis pasirodymus. Po koncerto Konko abatijoje su Liepos 9 d. „Polifonija“ giedojo Rolandu Muleika (centre) Rodezo Karališkojoje koplyčioje, 12 d. – Silvanė sakralinės muzikos festivalyje, 13 d. – Rodezo amfiteatre, o 14 d. – Konko abatijoje.

Ypatingo dėmesio sulaukta po „Polifonijos“ koncerto Rodezo Karališkojoje koplyčioje. Prancūzų savaitraštis „Le Ruthénois“ (2011 m. liepos 15–21 d.) išspausdino straipsnį „Išskirtinis lietuvių pasirodymas“. Jame trumpai pristatomas šiauliečių kolektyvas, informuojama, kad idėja pakviesti ,,Polifoniją“ į Rodezą kilo lietuviui Rolandui Muleikai. Cituojamas Jeanas-Marie Colinas, Averono departamento konservatorijos direktorius, kuris sako, kad „choras „Polifonija“ – tarptautinio masto talentas, į kurį lygiuotis galėtų nebent Prancūzijos armijos choras“.

Toliau aptariamas pats koncertas. Jame choras a capella atliko Lietuvos bažnytinę ir pasaulietinę muziką. Pirmoje dalyje skambėjo Juozo Naujalio ir Gedimino Purlio motetai, antra dalis buvo skirta šiuolaikinei bažnytinei muzikai. Klausytojai galėjo įvertinti Vytauto Miškinio chorinę muziką.

Straipsnyje rašoma: „Maloniai nustebino Gedimino Kalino „Ave Maria“. Kūrinio autorius – „Polifonijos“ choro dainininkas. Skambant šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių muzikai publika turėjo galimybę atrasti kitą dainavimo dimensiją, susiliejančią su erdve. Trečiojoje koncerto dalyje choras giedojo lietuvių nacionalinio kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Kyrie“ ir „Sanctus“. Renginio pabaigoje „Polifonija“ publikai pateikė labai gražią „Tautiškos giesmės“ interpretaciją.

Moteriškų balsų grynumas, bosų tembro gilumas, sujungiantis galią ir jausmingumą, choro dirigentų Tomo Ambrozaičio ir Mindaugo Žalalio subtilios kūrinių interpretacijos sužavėjo ir suvirpino gausiai susirinkusios publikos širdis. Pakalbintas nuolatinis Karališkosios koplyčios koncertų lankytojas Jeanas-Pierre’as išsakė savo nuomonę: „Sužavėtas ir priblokštas...“

Po koncerto Rodezo amfiteatre. Iš kairės: Hana Mockienė („Polifonijos“ chormeisterė), Mindaugas Žalalis, Tomas Ambrozaitis, Rolandas Muleika

Muzikos barai / 51

Svetur

Brëgenco festivalio áspûdþiai gimdo ateities vizijas Andrius ŽARA

Svajonės apie Klaipėdos ateitį ir kultūrinį turizmą

Ekonomistas ir politikas, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas dažnai keliauja ne tik verslo reikalais, bet ir atostogaudamas.

Anksčiau p. Rimantas labiau domėjosi istorinėmis vietomis, muziejais, o pastaraisiais metais pamėgo kultūrinius renginius – aplanko garsiausius Europos operos teatrus, koncertų sales. Jis pastebėjo, kad Vokietijoje, Austrijoje ar Prancūzijoje kone kiekvienas didesnis miestelis puikuojasi puikiais operos teatrų pastatais, nuostabiais simfoniniais or-

Šių, 2011 metų vasarą Brėgenco festivalyje įvyko Umberto Giordano operos Andrė Šenjė premjera

Muzikos barai / 52

kestrais. Netrūksta ir lankytojų, jie į tuos miestelius atvyksta net iš kitų šalių. Tik Lietuvoje tai niekaip neprigyjanti kultūrinio turizmo forma, o juk tokiu būdu dalijamasi šalyje sukauptomis vertybėmis, plečiasi keliautojų akiratis. Muzika, ypač opera, itin tinka kultūriniam turizmui. Paslaptis paprasta – muzikai nereikia vertėjų, jos kalba suvokiama kiekvie-

Brėgenco panorama

nam, ji apima visa, kas išraiškingiausia, gal net moderniausia kituose menuose.

Kiekvieną kartą patirdamas malonių įspūdžių užsienyje, R. Cibauskas jaudinasi dėl pernelyg menko dėmesio kultūrai Klaipėdoje. Kaip galėjo nutikti, kad nuostabus miestas prie jūros, kurį važiuojama ilsėtis ne tik iš atokiausių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio, šiandien negali pasigirti nė vienu teatro pastatu, neturi simfoninio orkestro.

Pastaraisiais metais vis labiau populiarėjanti istorija apie Klaipėdoje profesinę karjerą pradėjusį Richardą Wagnerį, čia dirigavusį pirmuosius koncertus, p. Rimantą skatina domėtis šio vis dar nepakankamai Lietuvoje žinomo kompozitoriaus kūryba, biografijos faktais. Štai pernai R. Cibauskas susidomėjo pasaulyje bene garsiausiu Bairoito (Bayreuth) festivaliu, į kurį Wagneris burmistro kvietimu kadaise atvyko kaip į nedidelį aludarių miestelį ir išgarsino jį pastatęs unikalios akustikos operos teatrą savo operoms atlikti. R. Cibauskas norėjo pats įsitikinti, kaip su teatro atsiradimu keitėsi miestelio įvaizdis, suprasti, kiek Bairoito infrastruktūros plėtrai, pramonei įtakos turi į Wagnerio operų festivalį iš viso pasaulio atvykstantys klausytojai.

Klaipėda daug kuo panaši į Bairoitą, bet

tybų iniciatyvinės grupės nariu, 2009-aisiais buvo išrinktas iniciatyvinės grupės komiteto pirmininku. Būtent komiteto ir iniciatyvinės grupės dėka Klaipėdoje itin nuoširdžiai buvo sutikta 2010-ųjų pavasarį čia koncertą surengusi Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir Alfredo Nigro. Dainininkė, pasaulyje žinoma kaip unikali Wagnerio ir Verdi operų atlikėja, svaigų karjeros skrydį pradėjusi Bairoito festivalyje, sutiko tapti teatro statybų globėja. Klaipėdoje ji paliko simbolinę dailininko V. Karčiausko įamžintą pėdą, galbūt jau netrukus pradėsiančią Pėdų alėją į naująjį teatrą...

Bet kol kas tai vis dar ateities vizijos, skatinančios Klaipėdos plėtros iniciatorių, verslininką ir politiką pažinti kitų šalių patirtis. 2011-ųjų vasaros maršrutus taip pat lėmė unikalių festivalių tvarkaraštis. Šį kartą pagrindinis tikslas buvo Brėgencas, scena ant vandens. Pakeliui – Ciurichas, Liucerna, Interlagenas, Lindau... Grįžtant aplankyti festivaliai Miunchene ir Zalcburge, kur dainavo garsioji Ana Netrebko.

Klasikinės muzikos festivalis Liucernoje

Scenovaizdyje panaudotas Jacques-Louis Davido paveikslo „Marato mirtis“ motyvas

turi ir pranašumą – jūrą.

Viešnagė Bairoite praėjusių metų vasarą dar labiau įkvėpė Rimantą Cibauską siekti, kad greičiau Klaipėdoje rastųsi naujas operai tinkamas teatras. Dar 2006aisiais jis tapo aktyviu naujojo teatro sta-

1938 m. rugpjūčio 25 d. legendinis italų dirigentas Arturo Toscanini subūrė garsiausius Europos orkestrus ir surengė grandiozinį klasikinės muzikos koncertą Liucernos priemiestyje Tribšene – ant ežero kranto priešais vilą, šiandien dar vadinamą Richardo Wagnerio vila. Būtent čia keletą metų praleido garsusis vokiečių kompozitorius, artimai bendraudamas su filosofu Friedrichu Nietzsche ir išgyvendamas didžiąją to laikotarpio meilę bičiulio žmonai Mathildai Wesendonck. Ir bičiulystė su filosofu, ir meilės aistra įamžintos 1860 m. sukurtoje erotinėje muzikinėje dramoje „Tristanas ir Izolda“.

Nuo 1938 metų festivalis Liucernoje

vyksta reguliariai, nuo 2003 m. jis tapo menų festivaliu, čia rengiamos edukacinės programos ir meistriškumo kursai.

Nuo 2004 metų festivalio metu Liucernos festivalio akademijoje pagal specialią programą talentingi muzikai iš viso pasaulio mokosi atlikti ir kurti XX–XXI a. muziką.

Nuostabus Liucernos ežero gamtovaizdis suteikia miestui ypatingo žavesio bet kuriuo metų laiku, todėl festivalis publiką kviečia ne tik į vasaros Didįjį festivalį, bet ir į Velykų festivalį pavasarį, pianistų šventę žiemą. Per metus Velykų, Vasaros ir Fortepijono muzikos festivalius Liucernoje aplanko per 120 000 melomanų.

Didžiausias iš visų trijų taip ir liko Vasaros festivalis. Išlaikant Toscanini pradėtą tradiciją, jį atidaro jungtinis Liucernos festivalio orkestras, diriguojamas iškilaus dirigento. Jau keletą metų prie orkestro dirigento pulto stoja Claudio Abbado.

Kiekvienais metais išrenkama tema, lemianti festivalio programą. Šių metų festivalio tema – nakties muzika, taip artima ir Nietzschei, ir Wagneriui...

BRĖGENCO FESTIVALIO FANTAZIJOS

Šių metų vasarą Brėgenco (Bregenz) festivalyje įvyko Umberto Giordano operos „Andrė Šenjė“ premjera.

Kiekvieną kartą, kai Brėgenco festivaliui tenka rinktis operą, kyla tos pačios problemos: veikalas turi būti rodomas be pertraukos, jo koncepcija sietina su vaizdinga scenografija scenoje ant ežero. Scenografija, garsas, muzikos grožis, veiksmo intriga turi pakerėti ne tiek melomano, kiek eilinio klausytojo „iš gatvės“ vaizduotę ir pažadinti meilę operai. Amfiteatras, kuriame telpa telpa septyni tūkstančiai žiūrovų ir 24 kartus rodomas tas pats spektaklis, turi būti už-

Muzikos barai / 53

Svetur

Umberto Giordano „Andrė Šenjė“. Režisierė Keith Warner, scenografas David Fielding, kostiumų dailininkė Constance Hoffman, choreografė Lyne Page. Projekto įgyvendinimas reikalauja ne tik kūrybinės fantazijos, bet ir išskirtinių techninių sprendimų

pildytas bent 90%, kad rengėjai nepatirtų finansinių nuostolių.

Dėl G. Verdi „Aidos“, „Traviatos“ ar G. Puccini „Toskos“ problemų niekad nekilo ir, matyt, nekils: šias operas galima vaidinti kur nori ir kaip nori – publika jas mėgsta ir noriai klausosi net po keliasdešimt kartų.

Brėgence „kaip nori“ nebūna – čia visuomet rūpinamasi atlikimo kokybe.

O ypač nuo tos dienos, kai dainininkai pradėjo dainuoti į mikrofoną, o orkestro grojimas transliuojamas iš greta esančio teatro. Tam buvo įrengta puiki aparatūra (žinoma, moderniausia pasaulyje), pastatytos milžiniškos kolonėles (po 150 000– 240 000 vatų galingumo).

Iki šiol festivalio repertuare vyravo operos meno šlageriai, tačiau šiais metais Davidas Pauntni, vadovaujantis festivaliui nuo 2003 metų, sumanė pastatyti tai, ko anksčiau Brėgence niekas nestatė.

Ir ne tik Brėgence, bet ir kituose teatruose neskubama statyti U. Giordano pirmosios operos „Andrė Šenjė“, sukurtos verizmo maniera. Beje, pirmoji opera ir liko sėkmingiausiu kompozitoriaus kūriniu, nors jos siužetas gana painus, visai neoperiškas, ir tekste, ir muzikoje gausu revoliucinių dainų citatų.

Operos režisierė Keith Warner ryžtingai atsisakė bet kokių revoliucijos vaizdų ir net aliuzijų į juos. Ji sumanė papasakoti neteisingai nuteisto, mirčiai pasmerkto žmogaus aistringos meilės istoriją. Aistra tokia stipri, kad ir jo mylimoji renkasi mirtį drauge su Andrė Šenjė.

Vienos simfoninis orkestras, diriguojamas Enrico Calesso, griežė itin emocionaliai. Dailininkas Davidas Fieldingas sušvelnino melodramatizmą, pagrindiniam scenovaizdžiui pasirinkdamas šokiruojančią galvą. Dailės žinovai nesunkiai atpažįsta Jacques-Louis Davido paveikslo „Marato mirtis“ motyvą. Beje, šiais metais pirmą kartą Brėgence buvo atsisakyta įprasto scenografijos maketo –

Muzikos barai / 54

reginio eskizas buvo kuriamas kompiuteryje.

Davido drobėje Marato galva nutapyta iškylanti iš vonios. Brėgence ji pakyla virš Bodeno ežero, atsispindi vandenyje tarsi veidrodyje.

Realusis poetas Šenjė nebuvo pažįstamas su dailininku Davidu, nors ir yra skyręs jam aistringą himną. Bet libretas mažai kur atitinka realius įvykius ir nė kiek neprimena poeto biografijos. Žiūrovui kur kas svarbesnis veiksmo vizualumas.

O reginys išties įspūdingas: dainininkai dainuoja aštuonių aukštų namo lygyje, galva nuolatos juda, plaukioja tikros valtys, akrobatai šokinėja tiesiai į

vandenį, sugebėdami skrydžio metu dar ir atlikti salto. Beje, vandenyje nemažai laiko praleidžia ne tik akrobatai ir statistai – jame atsiduria net ir solistai. Įdomu, kad, nepaisant nuolatinės veiksmo dinamikos, nuo to nė kiek nenukenčia muzikinis atlikimas. „Mano matytame spektaklyje, – sako R. Cibauskas, – Andrė Šenjė dainavo Arnoldas Rawis, jo mylimąją Madaleną – Armanda Eschalaz, mulatę Bersi – Tania Kross. Bet girdėjau žinovų nuomonę, kad visos trys šių metų solistų sudėtys puikios. Net stebėjausi, kad pas mus operą dažnai vadinama nuobodžiu, seniai mirusiu menu, o ten patyrėme priešingą įspūdį. Pamėgintumėte pasakyti, kad opera mirusi tiems tūkstančiams žmonių, kurie šiais metais ar kada anksčiau lankėsi Brėgence!

Brėgenco festivalio pradžia – 1946 metai. Tačiau išgarsėjo jis, ir, svarbiausia, ne tik tarp melomanų (priešingai nei Bairoitas) tik pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pastatytas G. Verdi „Nabukas“, „Trubadūras“ ir 2009 m. „Aida“. Beje, „Aidos“ scenografija buvo ne mažiau provokuojanti nei šiųmetė – operos veiksmas buvo „įkalintas“ sudužusios Laisvės statulos (JAV) fone.

Scena ant vandens Brėgence įrengta ant nejudančio, inkarais įtvirtinto pagrindo. Tokia neįprasta menui erdvė kelia papildomų reikalavimų: plaukiojanti (plūduriuojanti) scena ant vandens turi būti dviem trečdaliais didesnė nei teatro scena – tokiu būdu ji susilieja su ją supančia aplinka. Visos dekoracijos privalo būti nepralaidžios vandeniui. „Į Brėgencą suvažiuoja turistai ir poilsiautojai iš visų šioje Vokietijos ir Austri-

jos pasienio dalyje įsikūrusių aplinkinių miestelių, – pasakoja R. Cibauskas. Visą dieną gali mėgautis kalnų kurorto malonumais – slidinėti, skraidyti, maudytis ar plaukioti laiveliais, o vakare – kvapą gniaužiantis operos įspūdis. Abejingas nuo to, ką mato ir girdi, negali likti net didžiausias operos skeptikas. Muzikos grožis ir idealiai su ja sutampantis be galo dinamiškas veiksmas – kiekvieną minutę kažkas juda, sukasi, šokinėja.

Dalyvauja ne tik solistai, bet ir daugybė kaskadininkų, cirko artistų. Net nuostabu, kad visa tai netrukdo, priešingai, padeda suvokti ir muziką, ir turinį. Bairoite patyriau, ką reiškia natūrali akustika, o Brėgence nuostabą kėlė žmogaus išmonė, pasitelkta puikiam įgarsinimui sukurti. Juk orkestras griežė visai kitame, tiesa, netoliese esančiame pastate. Dirigento ir orkestro publika nemato – jie kontaktuoja tik su solistais su ekranų pagalba... Išties, XXI amžiaus galimybės...

Beje, netoli Brėgenco yra ir garsusis politikų kurortas Davosas. Tomis dienomis, kai viešėjau Brėgence, vyko Nobelio premijos laureatų konferencija, kiek žinau, mano matytame spektaklyje lankėsi ir jie.

Mudu su dukra į Brėgencą atplaukėme iš kito ežero kranto laiveliu – buvome apsistoję Lindau miestelyje, priklausančiame Vokietijai. Taigi patyrėme dar vieną, papildomą, malonumą. Ypač gražu buvo grįžtant – matytą žmogaus sukurtą meno stebuklą papildė gamtos sukurti nakties kalnuose vaizdai. Brėgenco festivalis sudaro puikias veiklos sąlygas visiems aplinkiniams gyventojams – vasaros verslas maitina juos visą žiemą. O pačiame Brėgence viso labo apie 15 tūkstančių gyventojų…

Austrai ir vokiečiai kur kas geriau nei mes moka išnaudoti kiekvieną situaciją patrauklaus kultūrinio turizmo pramogoms. Žiūrėk, dieną visai tuščias ramus miestelis vakare neatpažįstamai atgyja, vyksta koks išskirtinis renginys, kurio niekur kitur neišvysi, tik čia, šiame mažame miestelyje… Važiuodami iš Lindau link Miuncheno – mūsų tikslas buvo užsukti ir į karaliaus Liudviko II Noišvanštaino pilį, pastatytą pagal Wagnerio operų siužetus, netikėtai aptikome dar vieną išmoningų žmonių miestelį Mehau. Čia kartą per dešimt metų visi miestelio gyventojai dalyvauja Kristaus gyvenimo misterijos pastatyme. Nors pastatymas buvo pernai, turistai noriai užsuka pažiūrėti į originaliu sumanymu savo gyvenvietę garsinančius Mehau gyventojus.“ Miunchene Karališkųjų rūmų kieme matytas G. Verdi „Nabukas“ p. Rimantui siužetu priminė pernykštę kelionę į

Izraelį, šventąjį Jeruzalės miestą. Stebino ne tik, palyginti su Brėgenco pastatymu, minimalistinio spektaklio poveikis, bet ir tai, kad nei publikos, nei atlikėjų netrikdė lietus. O po iš anksto parengtomis stoginėmis tilpo anaiptol ne visi. Bet įspūdis nuo lietaus nė kiek nenukentėjo. „Išsitraukėme skėčius ir toliau ramiai grožėjomės operos atlikimu. Labiausiai stebėjausi muzikantais – juk sakoma, kad drėgmė, lietus kenkia jų instrumentams. Bet nė vienas nekėlė jokio sąmyšio, nesiliovė griežęs... Turiningą savaitę užbaigėme garsiajame Zalcburgo festivalyje, kurį įsteigė Herbertas von Karajanas, šiais metais jis buvo 58-asis. Žinoma, smagu buvo išgirsti šių metų festivalio žvaigždę Aną Netrebko... Grįžtant ramybės nedavė patirtų įspūdžių išprovokuotos idėjos, susijusios su mūsų Klaipėdos galimybėmis... Kartais atrodo, kad mes tikrai pernelyg sureikšminam natūralų jūros buvimą, pamirštame, kad galime kiek padirbėję sukurti puikias prielaidas kultūriniam turizmui. Juk menininkai mūsų šalį garsina užsienyje, kodėl gi negalime sukurti unikalių erdvių Lietuvoje?..“ Naujo teatro statybų iniciatyvinės grupės komiteto pirmininkas Miunchene lankėsi kaip tik tomis dienomis, kai Vio-

leta Urmanavičiūtė-Urmana, gyvenanti šiame Vokietijos mieste, šventė savo gražią jubiliejinę sukaktį. Tačiau garsioji lietuvaitė tomis dienomis ilsėjosi Italijos pajūryje ir nebuvo progos jos pasveikinti. Tad kultūrinio turizmo maršrutai – jau lietuvių pėdomis – ves šį rudenį į Maskvą. Rugsėjį Vladimiro Spivakovo vadovaujamo simfoninio orkestro koncertų sezoną pradeda su kolektyvu dainuosianti Violeta Urmanavičiūtė. Spalį ji pakviesta dalyvauti unikaliame koncerte, skirtame Maskvos didžiojo teatro atidarymui po rekonstrukcijos, o lapkritį Didžiojo teatro specialioje atidarymo premjeroje Farlafą M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“ dainuos Klaipėdoje gimęs taip pat naujo teatro statybų idėją puoselėjantis Almas Švilpa, beje, režisieriaus pasirinktas po daugybės bosų perklausų... n

Muzikos barai / 55

Muzikų sąjungoje In memoriam Gražiausią vidudienį graudi giesmė

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS VEIKLĄ REMIA

ŽURNALĄ „MUZIKOS BARAI“ REMIA

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Saulius ŠIAUČIULIS, pianistas, KU Menų fakulteto docentas (lapkričio 25 d.)

Asta KRIKŠČIŪNAITĖ, dainininkė, Lietuvos aklųjų choro pedagogė, tarprespublikinio konkurso laureatė (gruodžio 24 d.)

Muzikos barai / 56

Gražų rugsėjo ketvirtosios vidudienį į amžino atilsio vietą palydėjome Petrą Bagdonavičių – žymų chorų dirigentą, vargonininką, pedagogą, giesmių kūrėją.

Petras Bagdonavičius gimė 1940 m. balandžio 2 dieną nuostabaus grožio Zarasų krašte, Degučių kaime. Žvilgančių ežerų bangų, pušynų ošimo išliūliuotas, mamos lopšinių apdainuotas Baltriškių mokyklos mokinukas jau ir pats užgiedojo Baltriškių bažnyčioje. Čia vargonininkavo Petriuko brolis Mečislovas, kuris, pastebėjęs jaunylio gabumus, išmokė jį vargonuoti ir giedoti pamaldų metu. Petriukas toliau mokosi pas Petras Bagdonavičius (1940 - 2011) tame krašte garsų vargonininką Juozą Dugną, pradeda savarankiškai vargonininkauti Baltriškių, Antalieptės, Jūžintų bažnyčiose.

Sulaukęs penkiolikos Petras vargonininkauja Skudutiškio bažnyčioje (1955–1960). Trokšdamas gilesnių žinių 1956–1960 m. neakivaizdiniu būdu mokosi diriguoti chorui Vilniaus Juozo TallatKelpšos muzikos mokykloje pas žymųjį dirigentą Vytautą Četkauską, 1962–1968 m. studijuoja choro dirigavimą Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Malonu prisiminti, kad P. Bagdonavičius kartu su Kęstučiu Mikoliūnu, irgi buvusiu vargonininku, panoro studijuoti mano klasėje.

Nelengva buvo Petrui mokytis. Stacionare tobulintis neturėjo sąlygų, todėl, studijuodamas neakivaizdiniu būdu, 1960–1964 m. mokytojavo Alytaus vaikų muzikos mokykloje, vadovavo Politechnikumo ir Autotransporto įmonės chorams. Buvo labai pavyzdingas studentas.

Mes bendravome kaip draugai. Pasitikėjome vienas kitu, atvirai kalbėdavomės įvairiausiais klausimais. Į mūsų pokalbį įsitraukdavo ir Kęstutis Mikoliūnas. Mes – trys buvę vargonininkai – turėdavom apie ką pakalbėti. Tikėjom, kad Lietuva bus laisva, tik nemanėm, kad taip greitai baigsis okupacija.

Džiaugiausi, kad Petras 1964–1975 m. dainavo mano vadovaujamame Lietuvos radijo ir televizijos chore. Kartu jis vadovavo Vilniaus Elektromechanikos ir Vilniaus pedagoginės mokyklų chorams. 1969–1985 m. P. Bagdonavičius – Lietuvos mokslų akademijos choro chormeisteris, nuo 1980 m. – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dirigavimo ir kitų chorvedybos disciplinų dėstytojas. P. Bagdonavičius turėjo savitą interpretacijos braižą, ieškodavo, kaip geriausiai išreikšti kūrinio turinį.

Noriu prisiminti vieną svarbų mūsų draugystės laikotarpį, kai aš dar vadovavau Lietuvos radijo ir televizijos chorui. Sekmadieniais Petras sėsdavo prie savo „Žigulių“ vairo, šalia – jo žmona Irena, ir visi važiuojame giedoti į bažnyčias. Petras vargonuoja, aš giedu savo ir kitų kompozitorių giesmes. Grįžę neramūs einame į darbą – gal ten jau žinoma, kad mes giedame bažnyčiose...

Tokie buvo laikai...

Kai 1989 m. Vilniaus arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems, P. Bagdonavičius suburia Arkikatedros kamerinį chorą iš muzikinį išsilavinimą turinčių dainininkų. Suburia ir antrąjį chorą, kuriame gieda mėgėjai. Tuo metu atsiskleidžia dar vienas P. Bagdonavičiaus talentas: jis kuria giesmes, mišias, išleidžia rinkinius „Teskamba giesmės“ ir „Malda Tėvynei“. Šie leidiniai praturtina bažnyčių chorų repertuarą. Sudaro ir išleidžia visose bažnyčiose populiarų apeigų giesmyną „Giedokime visi“. Parengia kompaktinę plokštelę, kurioje įrašytos jo vadovaujamo Arkikatedros kamerinio choro giedamos giesmės ir mišios.

Daug ir ilgai galima būtų kalbėti apie P. Bagdonavičiaus kūrybinę veiklą. Jis – choristų mylimas dirigentas, pedagogas, vargonininkas, giesmių kūrėjas. Jo darbai lieka kap gražiausias ir labai reikšmingas pavyzdys jaunimui, einančiam muzikos keliu.

Labai gaila, kad Petro Bagdonavičiaus kūrybinę veiklą ne vienus metus slopino klastinga ir sunki liga, su kuria jis grūmėsi ligi paskutinio atodūsio. Kūrė giesmes, mišias. Dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, buvo aktyvus Muzikų sąjungos narys.

Nuostabioji Petro žmona Irena su neapsakoma kantrybe, pasiaukojimu rūpinosi juo, visur lydėjo. Mylėjo, globojo, rūpinosi ir jų gražiai užauginti dukrelė Justė ir sūnus Darius su šeimomis.

Rugsėjo pirmosios vakare Petro Bagdonavičiaus gyvybė užgeso...

Petrą Bagdonavičių palydėjo daugybė jo bendradarbių, bičiulių, giedorėlių. Nepakartojamo įspūdžio atsisveikinimo kalbą pasakė Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Ričardas Doveika ir kiti Petro bičiuliai. Graudžiai skambėjo giesmė „Marija, Marija“. Jos aidą kartojo Kairėnų kapines supantys pušynai.

Lionginas ABARIUS