2012 1 2m

www.muzikosbarai.lt

2012 SAUSIS-VASARIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 10 Lt Kaina be CD 5 Lt

Pranui Tamošaičiui – 80 15 p.

Ačiū, mokykla, kad kitaip matom...

50 p.

Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui

Šiame numeryje:

XV LIETUVOS MUZIKŲ ŠVENTĖ Numeris su CD

44 p.

„Auksinio disko 2011“ laureatai (iš kairės): Juozas Domarkas, Sigutė Stonytė, Ingrida Armonaitė ir Vladimiras Čekasinas Juozą Domarką sveikina renginio vedėja Janina Pranaitytė „Auksinio disko 2011” laureatei Ingridai Armonaitei apdovanojimą teikia Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys prof. Eduardas Gabnys Sigutė Stonytė – „Auksinio disko 2011“ laureatė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Pirmasis naujo Publikos simpatijų prizo laureatas – ansamblis „Subtilu-Z“

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

barai

2012 SAUSIS–VASARIS Nr. 1–2 (408–409)

Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

ŽODIS SKAITYTOJUI

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: A. Nekrošienė (vadovė), T. Bakučionis, I. Didžiulienė, V. Gerulaitis, G. Kuprevičius, D. Tamošaitytė, M. Urbaitis Dailininkas Arvydas NEKROŠIUS Viršelyje Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos fragmentas iš DMP 2011 šventės Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30.

Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OFSETINË SPAUDA. 7 SP. L. SPAUSDINO „PETRO OFSETAS“, SAVANORIŲ PR. 174D, VILNIUS. TIRAŽAS 1400 EGZ. INDEKSAS 5216.

Turinys Kamilė Rupeikaitė, Daiva Tamošaitytė, Audrė Domeikaitė, Dora Plataunaitė Vainikas Čiurlioniui nupintas „Didžiajame muzikų parade“ Laurynas Butkauskas Muzikinė periodika Lietuvoje (1989–2010). „Muzikos barai“: raida, turinys ir funkcijos Daiva Tamošaitytė Pranas Tamošaitis: birbynininko fenomenas Daiva Tamošaitytė Pranui Tamošaičiui – 80 Aistė Bružaitė, Aušrelė Juškevičienė „Vaivoros“ sėkmė užsienyje Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis II Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įspūdžiai Dalia Bukontienė Lietuvos muzikų rėmimo fondui – 20 Daiva Kšanienė Algiui Jonui Lukoševičiui – 70 Daiva Kšanienė Klaipėdos universiteto menų fakultetas – savajam miestui Valerija Lebedeva Naujas teatras – tarp vizijos ir realybės Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė Obertonų paletė arba dainavimo anatomija Nauji leidiniai: „Ubagų dainos“ Panorama Leonidas Melnikas Atmintis gyvena mumyse Daiva Tamošaitytė Renginiai Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui Gerimantas Statinis Sergejus Nakariakovas – kuklus trimito virtuozas Liucija Armonaitė Ačiū, mokykla, kad kitaip matom...

Aplink džiazą Valerija Lebedeva Klaipėdoje – tramplinas jauniausiems džiazo talentams Valerija Lebedeva Džiaze tik merginos: suburta „Jazz Voices 2012” Lietuvos rinktinė Muzikų sąjungoje

2 p.

9 p.

12 p.

15 p.

21 p.

22 p.

26 p.

30 p.

32 p.

35 p.

36 p.

39 p.

40 p.

44 p.

48 p.

49 p.

50 p.

54 p.

55 p.

56 p.

Ir vėl pradedam metus.

Ir vėl su viltimis, kad 2012 metai bus geresni, kūrybingesni, skalsesni atlyginimais už įdėtą triūsą. Štai džiaugsmingos žinios: Įteiktos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2011 m. laureatams, tarp kurių yra ir muzikologas Vytautas Landsbergis (premija skirta už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą), ir dainininkė Asta Krikščiūnaitė (premija skirta už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą).

Nuoširdžiai sveikiname abu muzikos srities atstovus!

Jau šiais, 2012 metais, už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui Vyriausybė skyrė dvylika kultūros ir meno premijų. Šalies kultūros ir meno premijų laimėtojus atrinko ir ministrų kabinetui pristatė muzikologo Jono Bruverio vadovaujama komisija. Džiugu, kad Kultūros ir meno premija skirta ir Kauno styginių kvartetui (Karolinai Beinarytei, Daliai Terminaitei, Eglei Lapinskei, Sauliui Bartuliui), kurį „Muzikos baruose“ pristatėme 2011 metų lapkričio–gruodžio numeryje.

Nuoširdūs sveikinimai! Šiame „Muzikos barų“ numeryje pradedame naują rubriką „Ateiname“, kurioje pristatysime Lietuvos muzikos ir menų mokyklas, jų veiklos pobūdį ir pasiekimus.

Pirmoji „Muzikos barų“ akiratin pateko Kaišiadorių meno mokykla – juk būtent šios mokyklos moksleiviai ir pedagogai aktyviai dalyvavo pirmame „Muzikos barų“ jubiliejui skirtame kryžiažodžių sprendimo konkurse ir tapo jo nugalėtojais. Drauge su Liucija Armonaite apsilankiusios Kaišiadoryse, likome sužavėtos ir mokykloje sukurta kūrybinga atmosfera, ir veikla, ir nuoširdžiais mokytojais, ir smalsiais, norinčiais muzikuoti, kurti, sužinoti vaikais.

Susipažinome ir su tėveliais, kurie patys, baigę šią mokyklą, atvedė čia ir savo vaikus.

Tikiuosi, kad įdomiai, kūrybingai dirbančius padės atrasti ir jūsų laiškai, atsiliepimai ir įspūdžiai apie įvykusius renginius, džiaugsmus ir rūpesčius.

Kaip visuomet, laukiame Jūsų laiškų.

Su geriausiais linkėjimais Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 1

Šventė

aismingo klasikinės muzikos šou reputaciją pelnęs „Didysis muzikų paradas“ 2011 metais surimtėjo – gruodžio 17 d. vykusi šventė buvo pažymėta kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ženklu.

Lygiai vidurdienį Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje pasigirdę šventiniai šaukiniai penkioliktą kartą pakvietė klausytojus į devynių valandų kelionę po muzikos pasaulį kartu su didžiuliu būriu dainininkų ir instrumentininkų. Šių metų „Didžiojo muzikų parado“ tema – „Vainikas M. K. Čiurlioniui”. Taip simboliškai buvo užbaigti UNESCO globojami šio kompozitoriaus metai. Penkios koncerto-maratono programos dalys buvo pavadintos pagal M. K. Čiurlionio paveikslus: „Pavasario sonata”, „Karalių pasaka”, „Jūros sonata”, „Ramybė”, „Rex”. Šventę simboliškai įrėmino dvi M. K. Čiurlionio simfoninės poemos – Vilniaus Balio Dvarionio dešimtmetės muzikos mokyklos mokinių orkestro pagriežta „Miške“ ir Nacionalinio simfoninio orkestro atlikta „Jūra“.

Tarp didžiųjų M. K. Čiurlionio muzikos drobių nusidriekė visa pynė jo paties kūrinių ir jam dedikuotų lietuvių kompozitorių opusų. Net džiazo atlikėjai Dominykas Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Vladimiras Čekasinas, pasitelkęs pianistą Petrą Geniušą, improvizavo M. K. Čiurlionio kūrinių temomis.

Pianistai Rokas ir Sonata Zubovai su Šiaulių kameriniu orkestru atvertė nepažintus kompozitoriaus kūrybos puslapius.

Tarp jų – ir valsas žaismingu pavadinimu „Lokio riaumojimas”. Draugai M. K. Čiurlionį vadindavę lietuvišku lokiu, tad valsas galėjo būti kompozitoriaus autošaržas.

Paskutinis akcentas – Johanno Strausso vyresniojo „Radeckio maršas“, kurį smagiais plojimais palydėjo publika, grąžino paradui jam įprastą žaismės nuotaiką ir nutiesė tiltą į artėjančių žiemos švenčių sūkurį.

Muzikų sąjungos, „BOD Group” ir LRT įsteigti „Auksiniai diskai“ šiemet įteikti smuikininkei Ingridai Armonaitei, operos

Muzikos barai / 2

solistei Sigutei Stonytei, saksofonininkui Vladimirui Čekasinui ir dirigentui Juozui Domarkui. Prizus teikęs „BOD Group“ direktorius Vladas Sakalauskas patikino, kad įmonė ir ateityje rems idėją „auksinį“ muzikų atlikimą metalizuoti auksu leidžiant kompaktinę plokštelę.

Tik šiais metais įsteigtą Publikos simpatijų prizą laimėjo jaunatviškas kolektyvas „Subtilu-Z“ – taip nusprendė dvi savaites portale „Diena.lt“ balsavę muzikos gerbėjai. Įteikdama apdovanojimą bendrovės „Diena Media News“ direktorė Jolanta Bastienė padėkojo organizatoriams už iniciatyvą, o „Diena.lt“ skaitytojams – už aktyvumą. „Tikiuosi, kad „Diena.lt“ skaitytojų simpatijų nominacija taps tradicinė“, – vylėsi J. Bastienė.

Saksofonininkas Petras Vyšniauskas virš debesų grojo pirmą kartą

PRISTATYMAS – VIRŠ DEBESŲ

Koncertą-maratoną „Didysis muzikų paradas“ gruodžio 6-osios popietę pripažinti ir jauni muzikai pristatė 176 metrų aukštyje virš apsnigtos sostinės – Vilniaus televizijos bokšte. Čia pirmą kartą virš debesų skambėjo M. K. Čiurlionio muzika. Tokią įžangą renginio organizatoriai sugalvojo prisiminę M. K. Čiurlionio žodžius „Dairykitės nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusite“. „Jei į paradą ateisite kelioms valandoms, nepajusite tos šventės, kuri jaučiama čia būnant visą dieną – ne veltui „Didysis muzikų paradas“ yra patekęs į Lietuvos rekordų knygą. Juk geros muzikos niekada nebūna per daug – jos visada trūksta!“– sakė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Jubiliejinės (vis dėlto penkiolikta!) šventės proga A. Žigaitytė-Nekrošienė papasakojo, kad šio renginio idėja jai gimė

Irmanto GELŪNO nuotr.

Vainikas Èiurlioniui nupintas “Didþiajame muzikø parade“ Þ

Smagu buvo žvelgti iš bokšto aukštumų į apniukusią dieną netikėtai saulės nutviekstą Vilnių

Irmanto GELŪNO nuotr.

Irmanto GELŪNO nuotr.

„Didžiojo muzikų parado“ debiutantas ansamblis „Subtilu-Z“ renginį pristatė televizijos bokšte

Gruodžio 17 d. nuo vidurdienio iki vakaro Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos publikai koncertavo ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje pripažinti muzikos grandai, debiutuojantys jaunieji talentai, „Auksinio disko“ laureatai.

Tarp klasikos ir lengvo džiazo – tai, ko gero, renginio dvasią geriausiai apibūdinanti frazė. Džiugu, kad tokiame gardžiame akademinės muzikos „kokteilyje“ Čiurlionis skambėjo ir džiazo ritmu, ir atliekamas lietuviškais instrumentais. Šiemet „Didysis muzikų paradas“ stengėsi pritraukti kuo daugiau jaunimo. Taikytos didelės nuolaidos renginio bilietams, su Lietuvos geležinkeliais buvo susitarta dėl nuolaidų kelionės bilietams. Jaunimas neturėtų bijoti klasikos renginių, nes juose skamba tikra muzika. Muzika širdžiai ir sielai. Jaunatviška muzikantų energija, improvizacijos ir gebėjimas išlaikyti dėmesį buvo patrauklus bet kokio amžiaus publikai. „15 metų – nemažas laiko tarpas, mūsų klausytojai jau užaugo (turime nė vieno parado nepraleidusį 1997 metais septynerių buvusį klausytoją), subrendo ir pasiekė solidų amžių...

Todėl labai norime patraukti jaunimą – tik nuo jaunų žmonių susidomėjimo mūsų renginiu ir apskritai akademine muzika priklauso, ar bus „Didysis muzikų paradas“ po dešimties metų“, – netikėtai renginiui iškilusias problemas dėstė A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Prezidentė nudžiugino ir mintimis apie galimas akademinės muzikos pateikimo formas – viena, kai ruoši pripažinto pasaulinę šlovę pelniusio, visais įmanomais būdais žiniasklaidos noriai viešinamo užsienio atlikėjo koncertą, ir visai kas kita skleisti žinią apie dar niekam nežinomus Lietuvos atlikėjus, ypač – jaunuosius.

Ansamblis „Subtilu-Z“ vis dar ieško savęs, tačiau kvietimas dalyvauti „Didžiajame muzikų parade“ liudija pripažinimą Lietuvoje. Pasak jų, patekti į tokį renginį reiškia, jog jau šį tą Pirmasis šventės akordas: tradicinius šaukinius atliko Algirdas Januševičius (trimitas), Marius Rancovas (valtorna) ir Julius Taločka (trombonas)

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

apsilankius visą parą trukusiame muzikos maratone Vokietijoje. „Mūsų muzikantai 24 valandas tikrai ištvertų, bet kol kas nesame tikri dėl publikos“, – planą surengti tokio paties ilgio maratoną Muzikų sąjungos prezidentė kol kas atideda ateičiai. „Tai – labai solidus visos Lietuvos renginys, jis mane labai džiugina. Jis suteikia galimybę visiems muzikams pagroti Nacionalinės filharmonijos scenoje, leidžia pažinti muzikinę kultūrą ne tik didžiųjų miestų, bet ir rajonų gyventojams, kas yra labai svarbu. Todėl aš kasmet dalyvauju šioje šventėje“, – sakė Lietuvos saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas, užgrojęs ir virš debesų.

Bene geidžiamiausiu šių dienų ansambliu vadinamo „Subtilu-Z“ narys Povilas Velikis tikino, kad jauniems atlikėjams groti Nacionalinės filharmonijos scenoje yra didelė garbė. „Nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios eidavau į „Didįjį muzikų paradą“ ir svajodavau jame pagroti. Tik visą dieną jame išbuvęs, supranti, kokia tai neeilinė šventė“, – šypsojosi akordeonistas.

ŠVENTIŠKAS, AZARTIŠKAS, ČIURLIONIŠKAS

Muzikos barai / 3

Šventė

pasiekei. Muzikantai ne tik kuria eksperimentinę improvizacinę muziką, įsiterpiančią tarp klasikos ir džiazo, bet ir patys linkę į eksperimentus. Štai norėdami išbandyti Lietuvos publiką vieną antradienį koncertą surengė pusę aštuonių ryto, ir, sunku patikėti, tačiau salė buvo pilnutėlė. Gerai muzikai laikas nėra svarbu...

MATYTI MUZIKĄ, GIRDĖTI SPALVĄ

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Į sceną ruošiasi jauniausieji parado dalyviai

Pirmieji pasirodė jauniausi maratono dalyviai. Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras (vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) pagriežė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ ir A. Dvořáko Slavų šokį Nr. 8, choras „Viva voce“ (vadovai Virginija Katinienė, Raimondas Katinas) ir orkestras atliko D. Zakaro ir R. Katino kompoziciją „M. K. Čiurlionio keliu“. Orkestras muzikavo jautriai, emocionaliai ir įtaigiai iškėlė kulminacijas. Iš solo griežusių instrumentų ypač gražiai skambėjo trimitas. Slavų šokį orkestras sugrojo skambiai, pakiliai, lengvai susidorojo su ritmais ir tempais. Džiugu – auga gražus atžalynas. Apie chorą „Viva voce“ pasakytume tą patį – ateina stipri pamaina. Pačios kompozicijos tęsė geriausias chorinės muzikos tradicijas („Aš padainuosiu dainų dainelę“, „Oi giria, giria“, „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“) ir skambėjo nepriekaištingai. Aktyviai Lietuvoje ir užsienyje koncertuojantis vaikų kolektyvas 2011 m. balandžio mėnesį 17-ajame tarptautiniame jaunimo habanerų konkurse Torevjechoje (Ispanija) laimėjo pirmąjį prizą ir 3000 eurų premiją.

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos kamerinis orkestras (vadovas Donatas Prusevičius), sudarytas iš septintokų ir mokytojų, atliko D. Prusevičiaus aranžuotus kūrinius – D. Ortizo „Vier Recercaden“ ir G. Abariaus „Laimės juostą“ (dirigavo Kęstutis Lipeika, solistė Greta Kvedaraitė). Tos pačios mokyklos choras „Cantica“ (vadovė Diana Mikienė) kartu su 2011 metų Nacionalinės premijos laureate Asta Krikščiūnaite (sopranas) padainavo J. Dassino „Les Champs Élysées“.

Suteikta proga pasirodyti Vilniaus filharmonijos scenoje pasinaudojo klaipėdiečiai. Inga Maknavičienė paskambino M. K. Čiurlionio preliudą F-dur, VL 188. Ši pianistė ir koncertmeisterė (ji subtiliai akompanavo solistėms) pasižymi aukšta garso kultūra, profesionalumu. Rita Petrauskaitė skoningai, švariai, žavėdama krištolinėmis balso koloratūromis padainavo ariją „Lascia ch‘io pianga“ iš G. F. Händelio operos „Rinaldas“ ir garsiąją A. Aliabjevo „Lakštingalą“. Loreta Ramelienė – stipraus, skambaus operinio balso savininkė, atliko P. Tosti „Rosa“, Lizos ariją iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ ir ariją iš I. Kalmano operetės „Linksmoji našlė“. Loreta Karkauskaitė A. Žigaitytės išplėtotą liaudies baladę „Ulijona“ ir Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“ interpretavo įprasmintai,

Muzikos barai / 4

atsižvelgdama į savitą kūrinių koloritą.

Antrąją maratono dalį pradėjo birbynininkas Egidijus Ališauskas ir pianistė Indrė Baikštytė. Pasirinkti kūriniai – A. Piazzollos „Tanti Anni Prima“ ir E. Bozza Pastoralė buvo atlikti skambiai, gyvai, šviesus garsas atitiko meninę idėją, techniškai sudėtingos vietos buvo įveiktos lengvai. Smuikininkė Ingrida Armonaitė kartu su I. Baikštyte meistriškai atliko F. Latėno „Ašarų sambą“ ir R. Ščedrino „A la Albeniz“.

E. Ališauskas maratoną „bėgo“ ir kitu maršrutu: su savo vadovaujamu Lietuvos kariuomenės orkestru atliko A. Dvořáko devintąją simfoniją ir E. Balsio Andante cantabile iš Antrojo koncerto smuikui ir simfoniniam orkestrui. Čia jis pasirodė kaip dirigentas, o Balsio kūrinį atliko solo birbyne. Nors birbynė skambėjo puikiai, išraiškingai, bet orkestrui tuo metu būtų pravertęs kitas dirigentas. „Karalių pasakoje“ dalyvavo ir valtornų kvartetas „Hornica“ (atliko V. Laurušo Regtaimą, A. Bruknerio Andante), lietuvių liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ ir merginų choras „Liepaitės“ (vadovė Jolita Vaitkevičienė). „Vaivora“ (vadovė Lina Naikelienė, I kanklės, Aistė Bružaitė, II kanklės, Aušra Juškevičienė, bosinės kanklės, Gediminas Beržonis, birbynė, lamzdelis, Eugenijus Čiplys, birbynė, lamzdelis) pagrojo A. Žigaitytės Barkarolę ir V. Germanavičiaus „Aismares“ (premjera). Pastarasis kūrinys skambėjo patraukliai ir novatoriškai, pasirinktos išraiškos priemonės („spiegiančios“ birbynės, vietomis skambančios kaip kalnų piemens ragas, negirdėti kanklių efektai, panaudotos molinės švilpynės ir t. t.) praplėtė mūsų liaudies instrumentų garsų įvairovę. Tikėtina, kad šįmet savo 20-metį švenčiantis ansamblis džiugins ir kitomis lietuvių autorių premjeromis.

Su „Liepaičių“ choru „Vaivora“ atliko A. Žigaitytės „Čiurlionio pasaką“ iš ciklo „Druskininkų pasaka“. Puiku, kad ši stambios formos kūrinius mėgstanti kompozitorė nepamiršta liaudies instrumentų, įtraukia juos į chorų, simfoninių orkestrų sudėtį (birbynės solo tapo muzikinės dramos „Žilvinas ir Eglė“ leitmotyvu, o E. Ališausko vadovaujamas birbynių ansamblis pakeitė medinių pučiamųjų grupę vokalinėje choreografinėje misterijoje „Praregėjimas“). V. Miškinio „Oi šąla“ atstovavo postmoderniai manierai su teatralizuotais elementais – nusisukęs choras, atsisukantis choras, rankas kilnojantis choras; o žodžiai lietuviški, kai kurie skambesiai – liaudiški. Dar skambėjo C. B. Agnestigo „Missa in discantu“. „Liepaitės“ savo puikiu pasirodymu dar kartą paliudijo tęsiančios geriausias choro tradicijas, prieš kelis dešimtmečius pradėtas ant Tauro kalno, Profsąjungų rūmais vadintame pastate...

Girdėjome ir nestandartinės sudėties ansamblius: tai akordeonistas Genadijus Savkovas ir ansamblis „Retro“ (Tomas Leiburas, fortepijonas, Povilas Laurinaitis, kontrabosas, Marius Leiburas, mušamieji) bei „Subtilu–Z“ (Laurynas Vaitkus, tenorinė birbynė, Dmitrijs MiPublika gilinasi į programą... hailovs, akordeonas, Povilas Velikis, akordeonas, Vytautas Švažas, perkusija). G. Savkovas atliko C. Gardelio „Meilės dainą“, su T. Leiburo vadovaujamu ansambliu – A. Astiero „Valkatą“, T. Murenos „Garbaną“ bei G. Viseuro „Mon-

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos solistė Greta Kvederaitė Dominykas Vyšniauskas (trimitas) ruošiasi improvizuoti Čiurlionio tema...

Su Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos kameriniu orkestru ir choru „Cantica“ dainavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė, dirigavo Kęstutis Lipeika

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva voce“ (vadovai Virginija Katinienė, Raimondas Katinas) ir simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas)

Egidijaus Ališausko ir Indrės Baikštytės pasirodymas sužavėjo garso subtilumu ir kantilena

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos kamerinis orkestras ir choras „Cantica“, solistė Greta Kvederaitė Klaipėdietės pianistė Inga Maknavičienė ir dainininkės Loreta Karkauskaitė, Rita Petrauskaitė ir Loreta Ramelienė

Muzikos barai / 5

Šventė

Valtornų kvartetas „Hornica“ Merginų choras „Liepaitės“ ir ansamblis „Vaivora“ Teatralizuotas „Liepaičių“ pasirodymas Genadijus Savkovas ir ansamblis „Retro“ Genadijus Savkovas „Subtilu-Z“

telbanazo šviesas“. Naujasis „Vignoni“ firmos akordeonas, tviskantis prabangia karameline spalva, pagamintas pagal specialų užsakymą Italijoje, pasak solisto, dar visai naujas, todėl skambėjo santūriai, lyg pusbalsiu. G. Savkovas džiaugiasi su „Retro“ atradęs naują žanrinę nišą.

O štai „Subtilu-Z“ – naujas balsas, pasireiškęs visa jėga. 2005 m. susikūrusi grupė, kurioje, išskyrus V. Švažą, groja LMTA magistrantai, jau atkreipė į save dėmesį ir Lietuvoje, ir užsienyje: 2008 m. XVIII tarptautiniame konkurse „Citta di Lanciano“ Italijoje laimėjo I vietą, 2009 m. akordeono muzikos konkurse „Citta di Castelfidardo“ – III vietą, tarptautiniame akordeonistų konkurso „Vilnius 2011“ ansamblių kategorijoje – I vietą. Nebuvo sunku nuspėti, kad rimčiausias pretendentas gauti pirmąkart įsteigtą Publikos simpatijų prizą – būtent šis kolektyvas. Visi muzikantai – aukšto lygio, muzikuoja lanksčiai, gyvai ir nuotaikingai. O šitaip virtuoziškai griežiant tenorine birbyne, ko gera, neteko girdėti. Net du „Sub-

Muzikos barai / 6

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Lietuvos kariuomenės orkestras atliko kūrinių simfoniniam orkestrui fragmentus

Improvizacija Čiurlioniui – Petras Geniušas ir Vladimiras Čekasinas Čiurlionio kvartetas ir Duo Strimaitis Arkadijus Gotesmanas „Auksinis“ Ingridos Armonaitės... ir Sigutės Stonytės pasirodymas

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Fortepijoninis trio „Kaskados“ pasiekė nusiraminimo pianissimo „Ramybės“ dalyje...

Pianistai Eglė Strimaitienė Gintaras Januševičius Jurgis Karnavičius Smuikininkas Aidas Strimaitis

tilu-Z“ nariai ne tik puikūs muzikantai, bet ir originalūs kūrėjai. P. Velikio „Insertion“, D. Mihailovo „Copy-Paste“ – tai smagūs ir kartu subtiliai sudėtingi ritmai, savita kalba, naujos muzikinės idėjos.

Ansamblis pagriežė rudeniškai ilgą A. Piazzollos „Otono Porteno“ – vėlgi visiškai nestandartiškai. Nupasakoti jų atlikimo ar kūrybos stiliaus neįmanoma, ansamblį būtinai reikia išgirsti.

Fortepijoniniam trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas) griežiant

Muzikos barai / 7

Šventė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

M. K. Čiurlionio Noktiurną fis-moll, op. 4, Nr. 1, J. Juozapaičio „Mėnulio šviesą“ ir F. Bajoro „Momenti Sacri“, salėje užgeso šviesa, o ant lubų sušmėžavo Sauliaus Valiaus, Daumanto Plechavičiaus ir Aistės Valiūtės sukurtos videoprojekcijos. Subtili ir stilingai atliekama muzika, maloni prietema suteikė atgaivą jau į antrą pusę persiritusiam maratonui. „Ramybės“ dalyje, šalia „Kaskadų“ ir I. Armonaitės su I. Baikštyte, muzikavo pianistas Gintaras Januševičius, „Duo Strimaitis“ ir Čiurlionio kvartetas bei dainininkė Sigutė Stonytė ir jai akompanavęs Jurgis Karnavičius.

Rusų muziką dažniausiai atliekantis Gintaras Januševičius šį kartą paskambino F. Chopino „Grande Valse Briliante“, op. 34, Nr. 1, Barkarolle ir F. Liszto „Grand Galop Chromatique“ S. 219. Pianistas žavėjo puikia technika ir atlikimo laisve, sodriu garsu, pasirinktus kūrinius jis paskambino nuotaikingai ir pakiliai.

Aidas ir Eglė Strimaičiai kartu su Čiurlionio kvartetu atliko E. Chaussono Koncerto smuikui, fortepijonui ir styginių kvartetui D-dur, op. 21, I dalį bei G. Kuprevičiaus „Preliudą M. K. Čiurlionio atminimui“.

Nepažintą Čiurlionį publikai dovanojo Sonata ir Rokas Zubovai (fortepijonas) ir Šiaulių kamerinis orkestras, vadovaujamas Jono Janulevičiaus Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys) ir Saulius Auglys nudžiugino „aštriais“ ritmais Šventę vainikavo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, įkvėptai atlikta „Auksinio disko 2011“ laureato Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam dirigavo Juozas Domarkas „Auksinio disko“ prizus kiekvienais metais įteikia prizo iniciatoriai – UAB „BOD Group“ direktorius Vladas Sakalauskas ir Lietuvos muzikų sąjungos atstovai – prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Eduardas Gabnys

Muzikos barai / 8

S. Stonytės ir J. Karnavičiaus duetas sukėlė neeilinį estetinį pasigėrėjimą. Girdėjome ariją „Vadoro pupille“ iš G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris“, ariją „E Suzanna non vien!.. Dove sono“ iš W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ ir S. Rachmaninovo „Pavasario vandenis“. Aukščiausio lygio vokalas, stilinga suknelė, šiltas gestas, šypsena... Duetas paliko mistišką įspūdį, sukurtą atlikimo kultūros per se. Ypač norisi atkreipti dėmesį į J. Karnavičiaus fortepijono partiją, kuri buvo atitinkamai subtili, meistriška, tiesiog susiliejo su solistės kuriamu įvaizdžiu.

Paskutinėje maratono dalyje griaudėjo „sunkioji artilerija“.

Valstybinis choras „Vilnius“ (vadovas Povilas Gylys) atliko G. Svilainio „Išjojo jojo“, R. Rodgerso „Blue moon“ ir C. A. P. Fonsecos „Jubiaba“. Roko Zubovo ir Sonatos Zubovienės fortepijoninis duetas, talkinamas Šiaulių kamerinio orkestro (vadovas Jonas Janulevičius), atliko programą „Nepažintas Čiurlionis“. Pynę aranžuotų Varšuvos periodo kūrinių (mazurkų, valsų, polkučių) muzikantai pagrojo grakščiai, stilingai ir elegantiškai. Nors šios akivaizdžiai „polonizuotos“ kompozicijos yra tik ankstyvieji bandymai rašyti įvairiais stiliais, vis dėlto tai buvo miela staigmena.

Maratoną užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras – jis, diriguojamas Juozo Domarko, atliko Čiurlionio „Jūrą“. Kadangi šį poema girdima rečiau, nei maratono pradžioje skambėjusi „Miške“, dažnai pamiršti, kokia tai didinga ir iškilminga, šviesos kupina muzika. Orkestras tarsi sekė sakmę, žavėjo originalios Čiurlionio moduliacijos, instrumentuotė.

Lieka pridurti, kad renginį vedė Janina Pranaitytė, Kotryna Nekrošiūtė ir Ignas Krupavičius. n Kamilė Rupeikaitė, Daiva Tamošaitytė, Audrė Domeikaitė, Dora Plataunaitė Parengta pagal publikacijas portaluose „lrytas.lt“, „15min.lt“, „Diena.lt“, „Žinau viską“ ir „Muzikos barai“

„Muzikos barams“ – 80

Muzikinë periodika lietuvoje (1989-2010) „Muzikos barai“: raida, turinys ir funkcijos

Laurynas BUTKAUSKAS

I

dėja atgaivinti tarpukariu ėjusį „Muzikos barų“ žurnalą kilo 1987 m. atkurtos Lietuvos muzikos draugijos (1990 m. ši organizacija pavadinta Lietuvos muzikų draugija, 1999 m. – Lietuvos muzikų sąjunga) pirmininkui kompozitoriui Povilui Dikčiui. „Muzikos barus“ draugija pradėjo leisti 1989 m. vasarą, leidinys įvairiu periodiškumu, tačiau be pertraukų spausdinamas iki šių dienų. 1989–2011 m. iš viso išleisti 354 „Muzikos barų“ numeriai. 1989–1997 m. „Muzikos barai“ leisti kaip dvisavaitinis laikraštis, o 1998 m. tapo mėnesiniu žurnalu, dažnai spausdinamu į vieną leidinį sujungiant keletą jo numerių. „Jūsų rankose naujas muzikinis leidinys, kurio pasirodymas, tikime, sudarys muzikams profesionalams ir muzikos mylėtojams naujas veiklos sąlygas <...>.

Nemanome, kad šis kuklus leidinys galės išspręsti visas svarbiausias muzikinės kultūros problemas, tačiau turime vilčių, kad didėjantis muzikų susitelkimas, keliant ir diegiant muzikos meno Tęsinys. Pradžia 2011, Nr. 9–10 (rugsėjis–spalis)

vertybes, prisidės prie tautinės kultūros puoselėjimo“,1 – atkurtų „Muzikos barų“ pirmajame numeryje į skaitytojus kreipėsi P. Dikčius. Pasak pirmojo leidinio redaktoriaus muzikologo Vaclovo Juodpusio, tuo metu netrūko diskusijų, kada reikėtų išleisti pirmąjį „Muzikos barų“ numerį. „Laikai buvo sudėtingi.

Nors ir Nepriklausomybės paskelbimo išvakarės, bet vis dar sovietmetis. Vis tik nusprendėme surizikuoti – ėmėme ir pirmąjį numerį įžūlokai išleidome birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, nors tuo metu ji dar nebuvo oficialiai paskelbta“, – prisimena V. Juodpusis. Kadangi jokios neigiamos reakcijos iš valdžios sulaukta nebuvo, leidinyje pradėtos spausdinti tautinės tematikos dainų natos – antrajame numeryje Nijolės Rimkienės ir Vyganto Telksnio dainos „Lietuvai“, trečiąjame – Juliaus Gaidelio „Maldos už Tėvynę“.

V. Juodpusio teigimu, pagalba Sąjūdžio judėjimui buvo viena iš „Muzikos barų“ leidybos paskatų, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais leidinyje

stengtasi aprėpti tuos muzikinius dalykus, kurie nebūdavo aprašomi „Lietuvos ryte“ ar „Respublikoje“. Siekta, kad žinios apie Lietuvos muziką sklistų plačiau, pasiektų ir išeivijos lietuvius. Tai pavyko įgyvendinti, nes JAV gyvenantys žmonės leidinį pradėjo prenumeruoti.

Išeivius domino ne tik Lietuvos muzikos naujienos, bet ir tai, kad „Muzikos baruose“ buvo rašoma apie Amerikos lietuvių muzikinį gyvenimą. Pavyzdžiui, 3-iame numeryje Viktoras Gerulaitis trumpai aprašė Čikagos „Naujosios operos“ trupės viešnagę Vilniuje, o jungtiniame 11– 12 „Muzikos barų“ numeryje publikuotas Danguolės Medišauskienės straipsnis „Viena pirmųjų“, kuriame papasakota išeivijos pianistės ir pedagogės Galinos Juodakytės-Leonienės gyvenimo istorija.

Pirmųjų „Muzikos barų“ tiražas siekė 15 tūkst. egzempliorių, tačiau dar tais pačiais metais sumažėjo iki 4 tūkst., 1991 m. – iki 2 tūkst., o 1995 m. – iki 401 egzemplioriaus. 1993–1994 m. tiražas apskritai nebuvo skelbiamas. Žurnalo leidyba komplikavosi 1991 m. viduryje, po P. Dikčiaus mirties, nes naujoji Muzikų draugijos vadovybė laikraščiui didelės reikšmės nebeteikė. „Iš tikrųjų, po gero starto „Muzikos barai“ buvo įkritę į duobę ir atsitiesė tik tada, kai Muzikų draugijos vadovu tapo Rimvydas Žigaitis. <...> Bet svarbiausia, kad leidyba nebuvo nutrūkusi“, – sako V. Juodpusis.

Muzikų draugijos va-

1 Povilas Dikčius. „Muzikos barams“ atgimstant. Muzikos barai, 1989, Nr. 1, p. 1.

Muzikos barai / 9

„Muzikos barams“ – 80

dovo, o kartu ir „Muzikos barų“ leidėjo pareigas kompozitorius R. Žigaitis perėmė 1995 m. Laikraštis pradėtas spausdinti ant geresnio popieriaus, tekstų autoriai ėmė laiku gauti honorarus. Pasak V. Juodpusio, iki tol atlyginimas autoriams būdavo mokamas tik tada, kai Muzikų draugija skirdavo papildomų lėšų. 1996 m. laikraščio puslapių skaičius išaugo iki 48 (1992–1994 m. vieną „Muzikos barų“ numerį sudarė 8 p.), o 1997 m. iki 950 egzempliorių ūgtelėjo leidinio tiražas. 1998 m. „Muzikos barai“ tapo mėnesiniu žurnalu, o dar po kelerių metų – spalvotu, aukštos poligrafinės kokybės gausiai iliustruotu žurnalu (pvz., 72 puslapių apimties 2008 m. pirmajame numeryje išspausdintos 75 fotografijos).

1998 m. leidinio puslapių skaičius padidėjo iki 56, o tiražas – iki 2000 egzempliorių. 2001 m. „Muzikos barų“ puslapių skaičius pasiekė 76, o tiražas – 4500 egzempliorių. R. Žigaičio teigimu, 2001-ieji buvo pats sėkmingiausias laikas „Muzikos barų“ leidyboje. Tais metais netgi pasirodė vienas numeris anglų kalba – „Lithuanian music review“.

Nuo 2000 m. beveik visi žurnalo numeriai platinami kartu su įvairių lietuvos atlikėjų kompaktinėmis plokštelėmis. Pasak dabartinės Muzikų sąjungos vadovės ir leidinio redaktorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, idėja žurnalą leisti kartu su kompaktine plokštele pasiskolinta iš britų muzikinio žurnalo „BBC Music“.

Leidinio tiražas akivaizdžiai kristi pradėjo 2007 m., o 2010 m., staiga susirgus ir mirus prezidentui Rimvydui Žigaičiui, jis smuktelėjo iki 1995 m. lygio (650 egzempliorių). Anot A. Žigaitytės-

Muzikos barai / 10

Nekrošienės, tai lėmė ne tik mažėjantis valstybės finansavimas, bet ir pačių muzikų nesuinteresuotumas remti „Muzikos barų“ leidybą – žurnalo prenumeratorių skaičius smarkiai sumažėjo, dėl to teko mažinti ir tiražą. „Penkerius metus dirbau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove. Tikėjausi, kad teatras užsakys bent 10 egzempliorių „Muzikos barų“ kolektyvui. Deja. Žurnalų buvo, bet tik tiek, kiek dovanojo Muzikų sąjunga. <...> Teoriškai „Muzikos barai“ jau turėtų būti numirę – turėjome būti uždarę leidinį. Bet jau atšventėme „Muzikos barų“ aštuoniasdešimtmetį, ir ambicijos, tikėjimas, kad kažkas turi keistis, to padaryti neleidžia“, – sakė dabartinė „Muzikos barų“ redaktorė ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė. 2002–2006 m. leidinio tiražas buvo stabilus, nes tuo laikotarpiu ji pati važinėdavo po visą Lietuvą, asmeniškai bendraudavo su muzikos mokymo įstaigų vadovais ir privačiais asmenimis, ragino prenumeruoti žurnalą. R. Žigaičio iniciatyva daugelį metų žymūs Lietuvos žmonės (ne tik muzikai) buvo raginami dovanoti „Muzikos barų“ prenumeratą savo mokykloms.

Ne vienus metus po kelias prenumeratas dovanodavo politikai Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis, muzikai Violeta Urmanavičiūtė, Saulius Sondeckis, šviesaus atminimo Sergejus Larinas ir kt.

Vos tik šios praktikos buvo atsisakyta, prenumeratorių skaičius sumažėjo.

Taupymo sumetimais pastaruosius penkerius metus leidinys nebeparduodamas įprastinėse platinimo vietose – „Lietuvos spaudos“ kioskuose, nes įmonė pradėjo imti platinimo mokestį. Žurnalą galima įsigyti tik Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos muzikų sąjungoje ir keliuose šalies knygynuose, prenumeruoti.

Taigi akivaizdu, kad geriausią leidybos periodą 1999–2001 m. išgyvenę „Muzikos barai“ pastaraisiais metais vėl susidūrė su finansavimo ir platinimo problemomis. Smarkiai sumažinti leidinio tiražą teko dėl sumenkusio prenumeratorių skaičiaus. Viena iš šį faktą lėmusių priežasčių buvo nutrūkęs asmeninis leidinio atstovų bendravimas su potencialiais prenumeruotojais. Be to, įtakos greičiausiai turėjo ir šalies gyventojų perkamąją galią sumažinusi ekonominė krizė bei sparti interneto plėtra.

Pokyčiai „Muzikos barų“ žurnale geriausiai atsiskleidžia nagrinėjant trejų skirtingų metų numerių komplektus – analizuojant leidinio turinį, periodiškumą, publikacijų pobūdį ir autorių skaičių.

1994 m. dvisavaitinio „Muzikos barų“ laikraščio viršelyje dažniausiai stengtasi atspindėti vieną to meto muzikinio gy-

venimo aktualiją. Pavyzdžiui, 5 numerio viršelyje skelbiama, kad Lietuvos muzikos akademijos rektoriumi išrinktas profesorius Juozas Antanavičius, 9 numerio viršelyje informuojama, kad politikas ir muzikologas Vytautas Landsbergis apgynė habilitacinį darbą, o 10 numerio viršelyje primenama apie šalyje vykstančią Pasaulio lietuvių dainų šventę.

Leidinyje daugiausia spausdinti nedideli informacinio pobūdžio straipsniai.

Pavyzdžiui, 13-ame numeryje paskelbta Daivos Rinkevičiūtės publikacija „Festivalyje „Nida 94” galėjo pragysti net unguriai“ intriguoja savo pavadinimu, tačiau pats tekstas – tik smulkiomis detalėmis paįvairintas chronologinis festivalio aprašymas („muzikantai ir kiti svečiai į festivalį buvo atplukdyti „Raketomis“, <...> paskutinę dieną susitiko muzikantų ir žurnalistų krepšinio komandos, <...> festivalį filmavo Latvijos televizija“2).

Nevengta perspausdinti kritikų atsiliepimų iš kitų laikraščių ir žurnalų. 9-ame numeryje A. Klova pateikia ištraukas iš „Lietuvos ryte“ ir „Respublikoje“ pasirodžiusių straipsnių, kuriuose kritikai išsakė savo mintis apie Vilniuje įvykusią Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ premjerą. Dar daugiau perspausdintos informacijos 15-ame leidinio numeryje: pateikiami Vokietijos žiniasklaidos atsiliepimai apie Lietuvos baleto gastroles, Lietuvos dienraščių žurnalistų tekstų ištraukos apie instrumentinio folkloro festivalį „Griežynė 94“. „Muzikos baruose“ būta mėginimų nušviesti ir Lietuvos populiariosios muzikos naujienas. 2-ajame leidinio numeryje išspausdinta trumpa informacija apie pirmą kartą šalyje surengtus muzikinius apdovanojimus „Bravo”, kurie įteikti geriausiems Lietuvos roko ir popmuzikos atlikėjams. Tame pačiame numeryje apžvelgti 1993 m. Lietuvos džiazo atlikėjų pasiekimai ir šalyje vykę festivaliai. Per metus „Muzikos baruose“ iš viso išspausdintos 43 autorių 153 publikacijos (29 autoriai pateikė po 1 publikaciją). Leidinyje nėra nė vieno interviu. Darytina išvada, kad muzikų bendruomenei skirtas laikraštis 1994 m. pirmiausia atliko informacinę funkciją, jame daugiausia buvo aprašomojo, o ne analitinio pobūdžio tekstų.

1998 m. „Muzikos barų“ redaktore tapus A. Žigaitytei-Nekrošienei, leidinyje pradėti spausdinti ne tik nedidelę muzikų bendruomenę, bet ir platesnę skaitytojų auditoriją galintys sudominti tekstai. Pavyzdžiui, pirmajame 1998 m. numeryje paskelbta kompozitoriaus Gie2 Daiva Rinkevičiūtė. Festivalyje „Nida 94“ galėjo pragysti net unguriai. Muzikos barai, 1994, Nr. 13, p. 3.

driaus Kuprevičiaus publikacija apie terminų ir pavardžių paiešką tuomet dar tik populiarėjančiame interneto tinkle, Jadvygos Godunavičienės interviu su verslininku ir džiazo mėgėju Eugenijumi Šalčiu.

2000 m. mėnesiniame „Muzikos barų“ žurnale atsisakyta ankstesnės praktikos, kai viršelyje būdavo atspindima kokia nors viena to meto muzikinė aktualija. Nuo tada viršelyje matome muzikos instrumentų nuotraukas, o šalia teikiamos nuorodos į puslapius su svarbiausiomis numerio publikacijomis. Galima sakyti, kad leidinys įgavo aiškesnę struktūrą – kiekvienas žurnalo numeris turi pagrindinę temą. Pavyzdžiui, lapkričio leidinio (11 nr.) tema – Lietuvos kamerinio orkestro keturiasdešimtmetis, jai skirta 12 puslapių. Spausdinamas interviu su orkestro dirigentu Sauliumi Sondeckiu, jubiliejinio koncerto apžvalga ir reikšmingesnių orkestro biografijos įvykių kaleidoskopas – amžininkų, kritikų ir recenzentų vertinimai, per 40 metų paskelbti tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Numeryje taip pat išspausdinti interviu su estų kompozitoriumi Arvo Pärtu, muzikologe Ona Narbutiene ir balerina Rūta Jezerskyte, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro jubiliejinio koncerto, operos „Pikų dama“ premjeros, festivalio „Vilnius Jazz 2000” renginių recenzijos ir kt.

Kai kuriuose 2000 m. „Muzikos barų“ numeriuose itin plačiai pristatomi ar analizuojami tam tikri reiškiniai ir įvykiai.

Išsiskiria 6-asis reklaminio pobūdžio numeris, skirtas artėjančiam Vilniaus festivaliui. Pirmajame puslapyje spausdinamas festivalio organizatoriaus G. Kėvišo kreipimasis į leidinio skaitytojus, toliau (41-ame iš 60 leidinio puslapių) įvairių žanrų tekstais – interviu, esė, moksliniais ir publicistiniais straipsniais – pristatomi visi būsimo renginio koncertai. Beje, būtent to numerio tiražas (4500 egzempliorių) buvo pats didžiausias ne tik tais metais, bet ir per visą „Muzikos barų“ leidybos nuo 1991-ųjų istoriją.

A. Žigaitytė-Nekrošienė prisimena, kad dėl tariamai nerimto turinio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų kritikos sulaukė pirmasis 2000 m. numeris, skirtas scenos madai. 44-iuose puslapiuose (iš 74) pasakojama sceninio kostiumo istorija, aptariamos dabartinės mados tendencijos, spausdinami interviu su dizaineriais Juozu Statkevičiumi, Aleksandru Vasiljevu-Gulevičiumi, dainininkėmis Gintare Skėryte ir Judita Leitaite. „Mūsų muzikos profesionalai niekaip nenori suprasti, kad apie profesines paslaptis galima kalbėti įvairiausiomis formomis, net ir su humoru, tačiau išlai-

kant profesionalumą“, – sako A. Žigaitytė-Nekrošienė.

2000 m. numeriuose išspausdintos 373 publikacijos. Jas parengė 160 autorių (119 – po vieną publikaciją). Palyginti su 1994 m., padidėjo tiek leidinio apimtis, tiek žanrinė publikacijų įvairovė. „Muzikos baruose“ pradėti spausdinti interviu, esė, diskusijos, padaugėjo koncertų recenzijų. Nuo kitų tekstų atskirtos trumpos informacinio pobūdžio žinutės – jos patekdavo į „Panoramos“ skyrelį.

Atskirai publikuotos ir visos Lietuvos muzikų sąjungos aktualijos. Leidinyje pasirodė ir populiariajai muzikai (daugiausia džiazui) skirtų rašinių, tačiau jų buvo nedaug.

2008 m. išleisti šeši jungtiniai „Muzikos barų“ numeriai. Nuo 2000-ųjų liko nepakitusi nei leidinio išvaizda, nei koncepcija. Pagrindinė tema išskirta kiekviename „Muzikos barų“ leidinyje, o ypač plačiai ji išplėtota 3–4 numeriuose, skirtuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 75-mečiui. Tema nagrinėjama 43-uose (iš 72) leidinio puslapiuose.

Spausdinamas proginis akademijos rektoriaus Eduardo Gabnio žodis, aukštosios mokyklos istorija, darbuotojų prisiminimai, interviu su įvairių faktultetų ir katedrų dėstytojais. 9–10 numerių tema – dirigento Sauliaus Sondeckio 80-mečio jubiliejus, 11–12 numeriuose plačiai aprašomas Vilniuje dvyliktą kartą įvykęs „Didžiojo muzikų parado“ koncertas. Iš viso per metus leidinyje paskelbta 240 publikacijų, kurias parengė 117 skirtingų autorių (88 pateikė po 1 publikaciją).

Nagrinėjant trijų skirtingų laikotarpių „Muzikos barus“ pastebėta, kad po vieną tekstą per metus parašiusiųjų visuomet buvo dvigubai daugiau nei nuolatinių autorių. V. Juodpusio ir R. Žigaičio nuomone, tai lėmė nedideli honorarai ir faktas, kad informacijų dažnai atsiunčia provincijos pedagogai, norintys pranešti apie kokį nors savo organizuotą renginį ar kitą vietinės reikšmės kultūros įvykį. A. Žigaitytės-Nekrošienės teigimu, muzikos publicistika – labai sudėtinga sritis, todėl tam tikrą rubriką kuruoti apsiėmusiems žmonėms dažnai nepakanka atsakomybės ir darbas būna metamas jo neužbaigus, o tai irgi turi įtakos bendram leidinio autorių skaičiui.

V. Juodpusio liudijimu, „Muzikos barų“ leidybos pradžioje netrūko autorių, kurie savo straipsnius redakcijai siuntė neatlygintinai, tačiau pastaraisiais metais padėtis yra pasikeitusi. „Patys siūlosi tik tie, kuriems dėl kokių nors priežasčių reikia parašyti ar išspausdinti straipsnį, pasiviešinti. Norint formuoti leidinio turinį, juo labiau – ilgalaikę kon-

cepciją, darbo reikia įdėti neadekvačiai daug“, – sako A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Nedidelius autorinius atlyginimus iki šiol gauna visi leidinio tekstų autoriai, išskyrus tuos, kurių informacinio pobūdžio straipsneliai spausdinami „Panoramoje“. „Muzikos baruose“ daugiausia muzikologų, atlikėjų ir kompozitorių publikacijų. Rašiusių diplomuotų žurnalistų nebuvo daug – Milda Augulytė, Gerimantas Statinis, Liucija Armonaitė ir Milda Celiešiūtė. V. Juodpusio ir A. Žigaitytės-Nekrošienės nuomone, taip yra ne vien dėl mažų honorarų, bet ir dėl menko žurnalistų muzikinio išprusimo, kurį lemia prastos muzikos pamokų programos vidurinėse mokyklose. Anot „Muzikos barų“ redaktorės, žurnalistų tekstuose apie akademinę muziką neretai pasitaiko neatleistinų klaidų. „Turime užburtą ratą. Žurnalistai nepajėgūs rašyti, nes nepakankamai išmano, o atlikėjai neturi įgūdžių patraukliai rašyti ir kalbėti“, – įsitikinusi A. ŽigaitytėNekrošienė. Kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio nuomone, ši problema išliks tol, kol Lietuvoje nebus specialiai rengiami muzikos žurnalistai. „Muzikos baruose“ redaktore dirbusi Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto absolventė M. Celiešiūtė pastebi, kad straipsnius rašantiems muzikologams stinga žurnalistinio išsilavinimo ar bent jau įgūdžių, o žurnalistams – gilesnio domėjimosi ir suvokimo muzikos srityje. Pati M. Celiešiūtė „Muzikos baruose“ atsidūrė neatsitiktinai – ji yra baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Be to, žurnalistės manymu, silpni leidinio redaktorių kontaktai su žurnalistikos profesionalais – autorių dažniausiai ieškota tarp savų, muzikų.

Muzikologo Dariaus Užkuraičio teigimu, maži honorarai yra pagrindinė priežastis, atgrasanti žmones nuo rašymo apie muziką. „Gali parašyti du straipsnius per mėnesį, ir kiek už tai gausi? Na, tarkim, du šimtus. Po šimtą litų už straipsnį“, – stebisi muzikologas. Ši problema aktuali visiems muzikinės periodikos leidiniams. Kad iš muzikos žurnalistikos ir kritikos išgyventi neįmanoma, neabejoja ir „Bravissimo“ redaktorė Beata Baublinskienė – rašydamas straipsnius apie muziką gali tik prisidurti prie pagrindinio uždarbio, o nuolat to daryti nepavyksta, nes nukentėtų tiesioginis darbas. M. Urbaitis sako, kad dėl neįsivaizduojamai mažų honorarų apie muziką labai nedaug rašoma ir universaliuose kultūriniuose savaitraščiuose. n Tęsinys kitame numeryje

Muzikos barai / 11

Mokslo darbai

Pranas Tamoðaitis: birbynininko fenomenas Daiva TAMOŠAITYTĖ

Lietuvos kultūros tyrimų institutas Esminiai žodžiai: modifikuota birbynė, profesionalioji kamerinė liaudies muzika, sutartinė, tradicija, estetinė rekonstrukcija Prano Tamošaičio palikimas lietuvių muzikos kultūroje – įvairialypis ir nevienareikšmis. Jis sukūrė ir pagrindė kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, ryškų pėdsaką paliko kaip atlikėjas, dirigentas, pedagogas, liaudies kamerinių ansamblių vadovas.

Tačiau pirmiausia į akademinę muziką P. Tamošaitis atėjo kaip vienas ryškiausių atlikėjų birbynininkų. Straipsnyje aptariamas jo atlikimo meno savitumas ir pagrindiniai bruožai, siejami su estetinių žanro kriterijų rekonstrukcija. Straipsnyje naudojamas istorinis ir analitinis tiriamasis metodas.

PRANO TAMOŠAIČIO BIRBYNĖS FENOMENAS

P. Tamošaičio birbynininko biografija prasidėjo 1951 metais, kai jis įstojo į Valstybinę konservatoriją ir pradėjo dirbti Jono Švedo vadovaujamame dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tačiau tik baigęs konservatoriją ir 1957 metais kaip solistas laimėjęs tarptautinį konkursą Maskvoje,1 jis tapo pripažintu profesionaliu birbynininku virtuozu.

1 VI pasauliniame studentų ir jaunimo festivalyje Maskvoje pelnė aukso medalį dviejose kategorijose – kaip solistas ir ansamblio vadovas.

Muzikos barai / 12

Pranas Tamošaitis, 1969 m.

Prasidėjo didžiosios scenos kelias, vedęs P. Tamošaitį nuo Filharmonijos iki tolimiausių Lietuvos kampelių, nuo Sovietų Sąjungos miestų iki užsienio šalių. Labai greitai įsitvirtinęs scenoje, jis pradėjo kitą, bet ne mažiau reikšmingą – įrašų – epopėją. Pirmi įrašai, kuriuose galima pamatyti grojantį P. Tamošaitį, įrašyti su ansambliu „Lietuva“, o pirmą kartą televizijos žiūrovai jį išvydo su „Sutartine“ dar 1958 metais. P. Tamošaitis televizijoje, radijuje ir į plokšteles įrašė visą savo

solinę programą su „Sutartine“2, birbynių kvintetu, taip pat didžiąją dalį „Sutartinės“ repertuaro su solistais (vokalistais, kanklininkais ir birbynininkais) – originalias ir harmonizuotas dainas, originalius ir aranžuotus savo bei kitų kompozitorių kūrinius. Išlikusi gausi fonoteka ir vaizdo įrašai leidžia išsamiai susipažinti su P. Tamošaičio kaip atlikėjo ir meno vadovo kūrybos principais.

Archyvą papildo atsiliepimai Lietuvos ir užsienio spaudoje. Anonsai ir recenzijos apie P. Tamošaičio birbynininko meną, taip pat ir apie „Sutartinę“ lydėjo kiekvieną svarbesnį koncertą: apie jį rašė visi pagrindiniai sostinės ir rajonų dienraščiai, kultūros savaitraščiai ir žurnalai.

Kitų šalių kritikai „Sutartinės“ muzikantų atlikimą vertino kaip „nuostabų, nepaprastą, žavingą, malonų, menišką, įdomų, negirdėtą“. Užsienio leidiniai pabrėždavo aukštą P. Tamošaičio meistriškumą ir atlikimo kultūrą: „Tamošaičio birbynės solo buvo pasigėrėtinas.“3 „Liaudies instrumentų orkestras grojo labai įvairiai: vienos kanklės, vienos birbynės, vieni skudučiai ir grupėmis bei visi drauge. Visi dalykai buvo atlikti meistriškai. Pranas Tamošaitis, ne tiktai šio ansamblio vadovas, – puikus birbynės specialistas. Jo birbynė labai gražiai gieda, tauraus tono ir virtuozinės technikos. Publika plojo atsistojusi.“4 1968 metų turas laineriu „Aleksandras Puškinas“ tapo istoriniu įvykiu ne tik P. Tamošaičiui, bet ir Sauliui Sondeckiui, „Sutartinei“, Lietuvos kameriniam orkestrui, Kanados bei Amerikos lietuviams ir publikai, sulaukusiai retų svečių iš už geležinės uždangos. Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis pirmas į ansamblio atsiliepimų knygą įrašė: „Nuoširdžiai sveikinu „Sutartinę“, išplaukusią į didelius vandenis! Šiaurės jūra, 1968 m. birželio 17 d.“5 Iš lietuvių autorių daugiausia apie P. Tamošaitį ir jo vadovaujamą kolektyvą rašė Julius Finkelšteinas, jo recenzijos išsiskiria gilesniu, subtilesniu analitiniu požiūriu, todėl jo nuomonę, manau, čia būtina pateikti: „Sutartinėje“ lietuvių liaudies muzikos instrumentai tiesiog yra pagrindiniai personažai, o ne pritariamieji balsai, ne fonas, kaip daugumoje liaudies dainų ir šokių ansamblių. Lietuviškas melodijas groja ir kaimo kapelos, bet autentiškiausiai jos skamba kaip 2 Išskyrus Europos klasikų kūrinius, kaip antai per valstybinį egzaminą ir gastrolėse daug kartų atliktus W. A. Mozarto Koncertą obojui Es-dur ir G. Rossini Tarantelą.

3 J. A. V. Tėvynės menininkai Montrealyje. // Tėviškės žiburiai, Toronto, Ont., 1968 m. liepos 11 d.

4 Kardelis J. Muzikų iš Lietuvos koncertas. // Nepriklausoma Lietuva, 1968 m. liepos 3 d., Nr. 27, p. 4.

5 1968–1969 metų „Sutartinės“ koncertų atsiliepimų knyga.

Asmeninis P. Tamošaičio archyvas.

„Sutartinė“ skudučiuoja Graikijoje, 1969 m.

tik „Sutartinės“ koncertuose, atliekamos kanklėmis, birbynėmis, skudučiais, lamzdeliais, skrabalais.“6 „P. Tamošaitis <...> ryžosi neįprastai sintezei. Kamerinės klasikinės muzikos aplinkoje <...> aidi instrumentai, atėję iš liaudiško kaimo. Bet dabar jais groja jau tikri profesionalai, baigę aukštuosius mokslus, perėmę ir liaudiško muzikavimo tradicijas, ir kamerinio koncertavimo patyrimą“.7 Šis profesionalumas J. Finkelšteinui buvo toks akivaizdus, kad jis ne sykį viešai siūlė „Sutartinės“ ansamblį, „neabejotinai įrodžiusį savo teisę gyvuoti profesionalų kolektyvą“, padaryti Filharmonijos padaliniu.8 Būtent atlikimo autentiškumas ir didelis profesionalumas buvo būdingi P. Tamošaičiui kaip solistui, juos jis įskiepijo savo muzikantų grupei ir taip suteikė jai išskirtinio individualumo.

Kaip teigia JAV muzikologas Richardas Taruskinas, „šiuolaikinėje muzikologijoje įsigalėjo visai kitokia autentiškumo samprata, vadinasi, ir visiškai kitoks tradicijos suvokimas“9. Skaitydami dabartinės muzikologijos tekstus lengvai pastebime, kad panašius fakto konstatavimus lydi prieštaringa argumentacija ir jai atstovaujantys dažnai itin neapibrėžti arba perdėm detalizuoti ir lokalizuoti, subjektyvūs požiūriai. Tačiau kiekvieno muzikos tyrinėtojo pareiga, jei sutiksime su antropologo Allano Hansono nuomone, „ne atmesti išrastąsias kultūros dalis kaip neautentiškas, bet suprasti tą procesą, per kurį jos įgyja autentiškumo“.10 Ar muzikos atlikimo autentiškumas yra nekintamas, antistorinis dydis? Ar autentišku gali būti laikomas tik tas žanras ar instrumentas, kuris buvo išrastas kartą ir visiems laikams? Panašius klausimus svarbu iškelti analizės pradžioje, nes tik nustačius požiūrį įmanu pateikti argumentuotą poziciją. Šiuo atveju aš laikausi nuomonės, kad kultūros evoliucija 6 K. Nainys. Skamba, skamba kankliai. // Literatūra ir menas, 1987 m. balandžio 4 d., p. 13.

7 Ten pat.

8 Ten pat.

9 Muzika kaip kultūros tekstas. Sudarė R. Goštautienė. // Apostrofa, 2007.

10 A. Hanson. The Making of the Maori: Culture Invention and Its Logic. // American Anthropologist, 91, 1989, p.898.

egzistuoja lygiai taip pat, kaip ir muzikos instrumentų, gyvūnų rūšių ir technikos evoliucija, o tai, kas ją tam tikru evoliucijos etapu daro autentišką, yra kūrybiškai perimta ir perartikuliuota gamtos reiškinio, materialaus įnagio ar muzikos žanro savastis. Kalbėti apie kokį nors nekintamą autentiškumą, amžiną tradiciją šiais postmodernaus pliuralizmo ir reliatyvumo laikais nėra korektiška, nebent diskursas įgytų filosofinę ontologinę kryptį. Pasak muzikologo Howardo Browno, „dabar jau neabejotinai aišku, kad kiekviena karta vis modifikuodavo tai, ką būdavo gavusi iš savo mokytojų kartos“11. Nors muzikologas išvadą daro kalbėdamas apie klasikinę muziką, akivaizdu, kad tą patį galime pasakyti ir apie liaudies muzikos tradiciją, jei tik manome, kad ji nėra sustingusi, verta vien muziejų. Šioje išvadoje mums svarbus žodis „modifikuoti“, nes jis reiškia ne tradicijos atmetimą, bet jos varijavimą, gerinimą, pritaikymą naujų laikų reikmėms. Kita vertus, evoliucija šuolį daro tik tada, kai yra jį gerai subrandinusi ir paruošusi, o šiaip ji yra nuosekli ir siauram, laiko ribojamam žvilgsniui kone nepastebima. Todėl kurios nors kartos mėginimo drastiškai paneigti, atmesti arba išjuokti tradiciją ir stačia galva šokti į nežinomybę dar negalime laikyti autentišku ar brandžiu kultūros reiškiniu.

Taigi padarėme prielaidą, kad kultūra, taip pat ir muzikinė, nuosekliai evoliucionuoja per ją išmintingai modifikuojančių arba keičiančių naujų kartų kūrybiškumą. Birbynės tobulinimas taip pat yra šio proceso dalis – lietuvių meistrų patobulintas instrumentas yra tradicinis, nes birbynę padarius chromatinę, tačiau prie visų skylučių nepridėjus vožtuvų (tik vieną, flažoletinį), jos techninės galimybės priartėjo prie klasikinių medinių pučiamųjų, bet išsaugojo visas tik jai būdingas garso ir tembro savybes. Prano Servos sukurta birbynė pagal P. Tamošaičio nurodymus turėjo gerokai plonesnes sieneles, labai platų pūstuko žingsnį, leidusį birbyniuoti nuo tyliausio piano iki garsiausio forte, jai reikėjo parinkti ypač tankaus ir kieto medžio liežuvėlį.

Iš paties P. Tamošaičio pateiktų birbynės charakteristikų aiškėja, kad jis nesistengė birbyniavimą padaryti patogų ir lengvą, priešingai – siekė ypatingo instrumento tono, kuris perteiktų kuo didžiausią tembrų ir dinamikos skalę, nors tokią birbynę pūsti buvo nepaprastai sunku.

Vadinasi, dalyvaudamas istoriniame birbynės tobulinimo procese ir neleisdamas jai virsti liaudies klarnetu, P. Tamošaitis aiškiai girdėjo tai, kaip ji turi skam-

bėti. Šis girdėjimas buvo autentiškas ne anoniminio liaudies kolektyvumo, bet konkretaus ir individualaus liaudiško atlikimo stiliaus prasme, kuris reiškėsi kaip estetiškai apibendrintų liaudiško muzikavimo principų visuma. Tai svarbu pabrėžti turint galvoje, kad liaudies muzikantai ar dainininkai taip pat turėjo savitą atlikimo manierą, bet ji išaugdavo iš konkretaus etnografinio regiono, net konkretaus kaimo muzikavimo tradicijų.

P. TAMOŠAIČIO SOLO INTERPRETACIJOS YPATUMAI

P. Tamošaičio kūrinių birbynei solo interpretacijos analizę verta pradėti nuo lyrinių pjesių – chrestomatinėmis tapusių Juozo Gruodžio ir Jono Švedo „Ėsk, karvute“, Balio Dvariono „Prie ežerėlio“ ar Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“.

Frazuotė čia natūrali, sekanti kūrinio melodikos sintaksės ypatumus. Muzikos sakinių tarpusavio ryšiai, jungtys ir semantika perteikia pasakojamąjį interpretacijos principą: muzikinis naratyvas tai raudamas, verkiamas, tai džiugus, pakilus, ramus arba dramatiškas, priklausomai nuo kūrinio charakterio. Melodija daro plaukiančios, vingiuojančios ir nesibaigiančios garsų tėkmės įspūdį, o tai savo ruožtu susiję su kvėpavimu. Puikiai įvaldęs kvėpavimo ir oro srauto koregavimo techniką, P. Tamošaitis vienu atsikvėpimu gali išpūsti labai ilgas frazes. Atsikvėpimų trukmė ir dinaminiai niuansai priklauso nuo gyvai išgyvenamo emocinio pasakojimo turinio ir dramaturginio veiksmo. Rečitatyvinio pobūdžio vietose solistas pasiekia didelę meninę raišką, jis taip tikroviškai perteikia muzikinį vaizdą, kad regis, jog girdi žodžius. Tiek mažas improvizacinio pobūdžio šedevras „Ėsk, karvute“, tiek sudėtingesnės sandaros „Prie ežerėlio“ gali būti pristatomi kaip P. Tamošaičio meninės brandos pavyzdžiai, nors taip pat įspūdingai nušlifuoti ir kiti mažiau išpopuliarėję lyriniai kūriniai, pavyzdžiui, B. Dvariono „Noktiurnas-pasaka“, kurį nepaprastai sunku įtikinamai atlikti dėl labai lėto tempo ir pilnų natų. „Sutartinė“ Kaustineno festivalyje, Suomija, 1974 m.

11 M. Brown, S. Sadie. Performance Practice: Music after 1600. // W. W. Norton and Co., New York, 1989, p. 207.

Muzikos barai / 13

Mokslo darbai

„Sutartinės“ 20-metis muzikos akademijoje, 1977 m.

Pagrindinis P. Tamošaičio birbyniavimo principas yra muzikinis dainingumas, o šis neatskiriamas nuo subtilaus vibrato, kuris eina iš pačių gelmių, remiasi ne į krūtinės paviršių, bet į diafragmą – kaip dainuojant. P. Tamošaičio instrumento tonas ir garso grožis yra unikalus, būdingas tik jam. Garsą birbynininkas atveria kaip žmogaus vokalo analogą, todėl jis gelminis, švelnus („aksominis“), kiekvieno garsaeilio tono spalva yra estetiškai ir psichologiškai motyvuota. Kartu garsas, ypač aukštame registre, skaidrus ir neforsuotas, kokį išgauti birbyne, kaip ir altu, ypač sunku (dažno atlikėjo šis garsas būna įkyrus, šaižus), viduriniame ir apatiniame registre – pridengtas, tarsi sferinis (ne atvirai plokščias, bet ir ne duslus, o skambus), taigi lygus visuose registruose. Lyriniuose kūriniuose ir epizoduose pakeri tikslus muzikinės minties ir atlikimo technikos atitikimas. Pasiekiamas efektas, lyg girdėtum raliavimą „viduje“, kai garsai, užpildantys girdimą erdvę, atsiranda ir išnyksta lyg savaime, randasi ir nugrimzta į prasmingą, skambančią tylą.

Klausantis nesvarstai girdimos muzikos, tik leidiesi užvaldomas į širdį įsismelkiančio garso, jautiesi lyg hipnotizuojamas organiškos atlikimo visumos. Šioje vietoje negaliu nepadaryti mažo ekskurso į šalį. Garso kokybė ir turtingumas, taip pat individualumas yra pirmas ir svarbiausias reikalavimas, keliamas klasikinės indų muzikos atlikėjui. Nesukūręs „savo“, arba „autentiško“, garso, muzikantas negali būti laikomas tikru atlikėju ir juo labiau mokytoju. Kadangi ši sudėtingiausia pasaulyje muzikinė tradicija skyrė tiek daug dėmesio garso kokybei (specifinė ritminė ir intonavimo sistema tiek pat svarbi, tik tai tolesni melodiniais

Muzikos barai / 14

instrumentais skambinančiam muzikantui keliami uždaviniai), ji išplėtojo rafinuotą svāros (skr. garso) koncepciją. Lieka tik apgailestauti, kad mūsų muzikos terminijoje nėra daug indiškajai adekvačių subtilių sąvokų, kurios padėtų tiksliau apibūdinti šį muzikinį atlikėjo meno aspektą. Tačiau šiame kontekste galime pasakyti bent tiek, kad ir Vakarų Europos muzikinėje tradicijoje, pavyzdžiui, smuikavimo, ne tik didieji atlikėjai, bet net ir jų instrumentai (vardiniai stradivarijai ir gvarneriai) turėjo iš kitų išsiskiriantį toną, individualybę. P. Tamošaičio birbynės ir birbyniavimo individualumas nekelia jokių abejonių – jį gali lengvai atskirti nuo kitų ne tik dėl savito interpretavimo stiliaus, bet visų pirma dėl garso kokybės.

Birbynė yra tapusi nelyginant jo paties kūno, visos esybės tąsa, ir tai gerai matyti vaizdo įrašuose.

Grįžtant prie kūrinių analizės reikia pasakyti, kad lyrinę – didesnę – solinio repertuaro dalį, išlaikydami atrastosios liaudies muzikos interpretacijos pagrindus, organiškai papildo kitokio pobūdžio kūriniai. Vidutinio ir greito tempo pjesėse arba epizoduose (vidurinė B. Dvariono „Prie ežerėlio“ dalis ir antra „Mažosios rapsodijos“ dalis, J. Gaižausko „Pjesė“ ir kt.) girdimi labai tikslūs trumpi, vidutiniai ir ilgi štrichai bei jų žaisminga, greita kaita. Ištobulinta liaudies šokio muzikos išraiškos priemonių technika, melodinga akcentuacija girdima ir P. Tamošaičio ypač mėgstamose polkose, parašytose ansambliui, tokiose kaip „Muleikų polka“, „Jurbarkiečių polka“, „Puodžių polka“, „Parovėja“ (yra skrabalai), pjesėse su solo partija – L. Abariaus „Šokyje“ (yra skudučiai) ir kt. Nemažai kūrinių birbynių duetui įrašyta kartu su kitu iškiliu birby-

nininku Pranu Budriumi (J. Švedo „Gegutė“, „Du broliukai“ birbynių duetui a cappella, P. Tamošaičio „Birbynėlė“ birbynių duetui ir kanklių ansambliui, V. Budrevičiaus Pjesė birbynių duetui ir kanklių ansambliui, V. Montvilos „Saulė teka“ ir J. Karoso „Pajaunėjęs Nemunėlis“ 2 birbynėms ir liaudies instrumentų ansambliui), taip pat kvintetui (B. Dvariono „Subatos vakarėlyj“, E. Balsio „Skerco“12), sekstetui (K. Rimkevičiaus „Laukuvos polka“, P. Tamošaičio „Tverečiaus polka“, „Linelis“ – šie kūriniai grojami ir kvintetu) ir septetui (J. Juozapaičio Pjesė birbynių septetui) ir daugelis kitų, kurių nesuminėjau, įrašytų į televizijos ir radijo fondus bei atliktų koncertuose (vėliau – P. Tamošaičio mokinių ir ansambliečių), priklauso atskiram jo išpuoselėtam birbynių kamerinio ansamblio žanrui.

P. Tamošaičio kaip solisto sėkmė neatsiejama nuo su juo dirbusių puikių muzikantų kanklininkų ir ypač birbynininkų. Prieš sukurdamas kvintetą „Sutartinėje“, kamerinio ansamblio pagrindus jis įgijo, kai pradėjęs vadovauti „Lietuvos“ ansamblio birbynių kvintetui pirmą jo sudėtį (J. Gilys (vadovas), P. Samuitis, A. Balyta, I. Brazdeikis, P. Černiauskas) pakeitė nauja (P. Tamošaitis (vadovas), P. Budrius, K. Budrys, J. Čiplys, J. Mykolaitis). Vienoje išsamių recenzijų pabrėžta, kad gabūs, techniškai pajėgūs muzikantai neapsiriboja liaudies šokių muzika, bet atlieka B. Dvariono, E. Balsio, R. Žigaičio, V. Barkausko pjeses: „Meilė liaudies muzikai, aukštas atlikimo lygis, darbštumas buvo tinkamai įvertinti: birbynių kvintetas sunkiame sąjunginiame konkurse iškovojo teisę dalyvauti Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Helsinkyje. Ir negalima pamiršti, kad visa tai pasiekta kolektyvo, dirbančio visuomeniniais pagrindais.“13 P. Tamošaičio birbyniavimas sujaudina ir pakylėja. Toks poveikis liudija nuo virtuoziškumo neatsiejamą galingą meninę įtaigą. Profesionalumą įžvelgiu ir natūralumo bei muzikinių emocijų sutaurinimo darnoje. Tačiau didžiausias P. Tamošaičio nuopelnas yra tas, kad jis įrodė, jog modifikuota birbynė gali tapti unikaliu instrumentu, pasižyminčiu ypač turtingais individualų (autentišką) stilių atliepiančiais muzikavimo parametrais, kurie ypatingu būdu perteikia lietuvių etninės muzikos savastį.

Panašius uždavinius sau kėlė ir šiomis savybėmis (menine įtaiga, individualiu stiliumi, virtuozine technika) pasižy12

bliui.

Eduardas Balsys „Skerco“ pats perdarė „Sutartinės“ ansam-

13 J. Radzevičius. Atlieka birbynių kvintetas... // Literatūra ir menas, p. 5, iškarpa nedatuota.

Rektorius Jurgis Karnavičius sveikina P. Tamošaitį jubiliejaus proga, 1977 m.

mėjo įkandin P. Tamošaičio į akademinį liaudies meną atėję jaunesni jo kolegos, pirmiausia P. Budrius, kuris VII pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje Vienoje iškovojo auksą ir ilgiausiai vadovavo „Lietuvos“ ansambliui, taip pat Romualdas Apanavičius, Antanas Smolskus, Saulius Prusevičius (ilgametis „Lietuvos“ ansamblio orkestro grupės vadovas), Arūnas Katilius, Egidijus Ališauskas. Visi šie ryškūs įvairių kartų aukščiausios klasės profesionalai birbynininkai savo koncertine veikla de facto patvirtino drąsaus užmojo sėkmę.

P. Tamošaitis savą muzikinio mąstymo logiką ir muzikavimo principus (visą jų kompleksą) įskiepijo ir „Sutartinei“. Natūralus ir dainingas frazavimas, laisvas kvėpavimas, dėmesys atliekamo kūrinio charakteriui ir visų pirma garso kokybei (taip pat kuo tikslesniam intonavimui ir derinimui), techniniam tobulumui yra būdingi ansamblio muzikavimo bruožai. Todėl klausantis P. Tamošaičio solo su ansamblio akompanimentu galima gėrėtis nepriekaištinga savitarpio muzikavimo darna, geru solisto ir ansamblio santykiu.14 P. Tamošaičio įrašytuose kūriniuose solo su akompanimentu pasiekta visiška vienovė laiko ir interpretacijos stiliaus požiūriu. Kanklės skamba kaip viena, darniai atitaria solistui ir pratęsia jo pradėtą muzikinę mintį arba į ją įveda. Kvėpuojama išvien, muzikinė mintis – vienas atsikvėpimas ir iškvėpimas. Ne tik įvaldytas agogikos ir muzikinės dramaturgijos menas, bet ir instrumentų parinkimas sukuria specifinį „Sutartinės“ skambesių lauką, kurių įvairovės P. Tamošaičiui, matyt, visiškai pakako. Galima spėti, kad savo ansambliu jis siekė ne atskleisti kuo daugiau įvairių instrumentų tembrų, bet turimų (birbynių, kanklių, lamzdelio, skudučių ir skrabalų) minimalistinę sudėtį ištobulinti iki tam tikro estetinio idealo. Štai taip kolektyvo klasika tapu14 Reikia turėti omenyje, kad P. Tamošaitis kritiškai vertino garso režisierių darbą, kurie, pasak jo, įrašinėdami studijoje suniveliuoja dinaminius niuansus ir sumenkina atlikimo spontaniškumą. Todėl tikroviškiau turėtų skambėti tiesioginiai koncertų radijuje ir televizijoje įrašai.

sioje B. Dvariono „Mažojoje rapsodijoje“ ir „Prie ežerėlio“ atsiskleidžia puikus ansamblio tembrų derinys: vedantis minkštas birbynės tembras ir jam atitariantis švelnus kanklių stygų plazdėjimas, nuraibuliuojantis frazių ir ypač kūrinio dalies ar viso kūrinio pabaigoje (taip pat įžangose), suvirpantis aukšto registro sidabras. Labai greito tempo L. Abariaus „Šokyje“ su skudučių pritarimu – virš ansamblio „kabančią“ sopraninę birbynę kituose epizoduose gražiai papildo ir atsveria darnus skudučių „kukavimas“, aukšti lamzdelio tonai, kanklių „aukso vidurys“ ir žemas tenorinės bei kontrabosinės birbynės dudenimas.

Vadinasi, P. Tamošaičiui pavyko pasiekti savo meninės vizijos idealą dviem – autentiškumo ir profesionalumo – prasmėmis. Šis laimėjimas prilygsta meistriškumui, kuris išsiskiria atlikimo lengvumu, ramybe ir ritmingai pulsuojančiu „nervu“ net grojant ypač greitu tempu, kai išlieka grakštūs staccato ir pagražinimai; lėtosiose dalyse įvaldytas rubato, dėmesį prikaustantis melodinės linijos vedimas; logiškam muzikinės minties rutuliojimui suteikiamas laisvos tėkmės pojūtis, lankstūs tempų ir nuotaikų perėjimai; sudaromas bendras apgaulingo paprastumo, arba „lengvo darbo“, įspūdis; ir pagaliau estetinis pasitenkinimas bei džiaugsmas kaip šio proceso rezultatas. Būtent šio proceso metu kaskart iš naujo išgyvenamas muzikos kūrinio „gimimas“, P. Tamošaičio (ir jo recipientų) patiriamas kaip tikras, gyvas muzikinis išgyvenimas, vadinasi, esmiškai tapęs (kaskart tampantis) autentišku (tikru) muzikiniu įvykiu.

Ką tik pateikta glausta kūrinių atlikimo analize siekiau ne tik apibūdinti P. Tamošaičio birbyniavimo stilių, bet ir sužadinti skaitytojo norą pačiam įsitikinti pateiktais teiginiais ir atidžiai išklausyti įrašus, o tai savo ruožtu leistų pasiekti kitą straipsnio tikslą: atėjus laikui (o jis atėjo, ir, tikėkimės, nepraeis negrįžtamai) nupūsti ideologines XX a. antrosios pusės laikotarpio apnašas ir išgirsti tą muziką tokią, kokia ji yra.

ESTETINIAI NAUJOSIOS INTERPRETAVIMO TRADICIJOS PRINCIPAI

Nustatėme, kad P. Tamošaičio birbyniavimas ir ypač raliavimas birbyne solo su liaudies instrumentų ansamblio pritarimu muzikos atlikimo požiūriu yra meninė vertybė per se. Tad lieka pamėginti apibūdinti tai, kuo, be grynojo profesionalizmo, grindžiama minėta estetiškai apibendrintų liaudiško muzika-

vimo principų visuma, sudaranti naują interpretavimo tradiciją, kuri, jei teisingai išnagrinėjome autentiškumo kitėjimo procesą, iš esmės atitinka liaudies, arba tautinės, muzikos sampratą.

P. Tamošaitis, įkvėptas J. Švedo idėjų ir savo ruožtu įkvėpdamas repertuarą nuolat turtinančius lietuvių kompozitorius, sukūrė savitą kanoninį variantą, konceptualiais įmantrumais neperžengiantį XX a. viduryje istoriškai išsikristalizavusios stilizuotos liaudies dainos bei šokio žanro struktūros ir jo perduodamos emocinės žinios ribų. Šio straipsnio tikslas nėra pačių kūrinių analizė ar folkloro elementų perkėlos bei modifikacijos teorinis narstymas, o veikiau interpretacinis ir estetinis klausimo aspektas, tad paminėsiu tik svarbiausias sąsajas, patvirtinančias teiginį apie nuoseklų evoliucijos liaudies muzikoje tarpsnį, pagimdžiusį tradiciją, kuri išsikovojo teisę gyvuoti.

Jadvyga Čiurlionytė rašė: „Liaudies dainų melosas yra raiškingas ir emocionalus. Jame yra daug gilaus ir švelnaus lyrizmo, nuosaikiai išreikštos vidinės šilumos ir nuoširdumo.“15 Taip šiuos liaudies dainų bruožus P. Tamošaitis atskleidžia birbyniuodamas lyrinius kūrinius. „Lietuvių liaudies daina gimė ir vystėsi glaudžiame santykyje su melodija. Kalbos struktūra, jos fonetika, ritmo metrinės savybės, taip pat intonacijos bangavimai turėjo veikti ir melodijos rutuliojimąsi.“16 Ir tai mes pastebėjome, nagrinėdami naratyvinį P. Tamošaičio raliavimo charakterį. Pridurkime, kad P. Tamošaitis buvo nuoseklus J. Švedo sceninės liaudies muzikos sampratos perėmėjas. Be to, verta prisiminti Vlado Bartusevičiaus instrumentų vaidmens ansamblyje klasifikaciją: „Jono Švedo nuomone, lamzdelius ir birbynes taip pat reikėjo tobulinti, kad būtų galima išgauti dviejų ir daugiau oktavų garsus. Šiems instrumentams orkestre tektų melodinis vaidmuo.“17 Šioms citatoms reikia paaiškinimo.

P. Tamošaitis labai gerai suvokė vokalinę birbynės prigimtį ir ją iškėlė kaip soluojančio instrumento principinį pamatą.18 Taip pat žinoma, kad jis ne tik harmonizavo daugybę dainų, bet ir jas originaliai plėtojo. Dainos skambėjo gyvai: su „Sutartine“ dainavo ištisos dainininkų kartos, kiekviena jų, kaip ir atskiras dai15 Lietuvių liaudies dainos. Rinktinė. Parengė J. Čiurlionytė. // Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1955, p. 5.

16 Ten pat, p. 8.

17 V. Bartusevičius. Liaudies meno baruose. // Vaga, Vilnius, 1983, 177.

18 „[P. Tamošaitis] labai muzikalus atlikėjas, kuriam grojant birbynė dainuoja taip išraiškingai, kad galėtų pavydėti ne vienas dainininkas“ (Nainys K. Gausėja „Sutartinės“ bičiulių būrys. [Apie koncertą Paveikslų galerijoje]. // Tiesa, 1967 12 20.

Muzikos barai / 15

Mokslo darbai nininkas, pasižymėjo sava raiškos stilistika, kurią puoselėjo kolektyvo vadovas.

Todėl sąsajos su liaudies daina, kalbant apie instrumentinį grojimą, radosi natūraliai, juolab kad toliau J. Čiurlionytės išskirtos trys seniausių melodijų rūšys tiesiogiai ir akivaizdžiai atsispindėjo P. Tamošaičio, jei taip galima pasakyti, interpretacinėje strategijoje, būtent: „1) Rečitatyvinės melodijos, kurių muzikinė intonacija sutampa su kalbine. <...> Būdingas šio tipo intonacijų pavyzdys yra rauda. 2) Intonacijos, kuriose persveria melodinis elementas. Šios intonacijos galėjo vystytis iš šūksnių, signalų ir šiaip rečitatyvinių dainų intonavimo, sukeliančio norą ir malonumą klausytis ilgai skambančių tonų, stengiantis tonais, muzikiniais garsais išreikšti jausmą, vaizdą. Ritmo atžvilgiu prailgintieji tonai buvo puošiami melizmais, vingiais, ir tuo būdu plėtojosi grakšti bei raiškinga melodika. 3) Trečias melodijų tipas – judesiais pagrįstos intonacijos.

Jos turi judesių susimetrintą ritmą su periodiškai išdėstytais kirčiais. Tos intonacijos yra gyvos, judrios ir džiugios.“19 Liaudiškumas, lietuviškumas yra kertiniai žodžiai, kuriais, bent jau moderniuoju laikotarpiu, buvo mėginama apibūdinti nacionalinio muzikos meno motyvaciją, aptinkamą ir nuo liaudies muzikos tradicijos nutolusių kompozitorių kūryboje. Tačiau daugelis XXI a. pradžioje – postmoderniuoju laikotarpiu – autorės kalbintų kompozitorių suvokia ir teigia, kad tasai liaudiškumas ir lietuviškumas slypi ne liaudies dainų citatose, bet greičiau intonavime, ritmikoje, dermėse, būdinguose melodiniuose moduliuose, motyvuose, estetiniuose principuose.20 Todėl tiriant P. Tamošaičio indėlį į liaudies muzikos nacionalumo formavimą galima laikytis laisvesnio rekonstrukcijos principo, nesistengiant matematiškai pagrįsti autentiškų etninių elementų perimamumo buvimo ar nebuvimo. Užtenka pasakyti, kad išryškinami ir estetiškai apibendrinami tokie liaudiško muzikavimo bruožai kaip poetiškumas ir lyrizmas, gelminis ryšys su gamta (personifikuojami gamtos aspektai), nuoširdumas, džiugus, skaidrus vitališkumas, liaudies žmogaus emocijų skalę išreiškianti muzikos priemonių įvairovė.

Pastarąją nuostatą taip pat atspindi nuotaikos atžvilgiu skirtingų harmonizuotų liaudies dainų, šokių ir instrumentinių pjesių gausa repertuare. Kaip tik ta įvai19 Lietuvių liaudies dainos. Rinktinė. Parengė J. Čiurlionytė. // Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1955, p. 9.

20 Žr. D. Tamošaitytė. „Lietuviškumo metamorfozės šiuolaikinių kompozitorių kūryboje: audiovizualinių kūrinių analizė.“ Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos. Kultūros, filosofijos ir meno institutas. Vilnius: 2007 (ISBN 978-9986-638-93-3), p. 151–170.

Muzikos barai / 16

rovė buvo P. Tamošaičio siekinys, noras pateikti kuo platesnę muzikinių įvaizdžių paletę: liaudies dainas ir šokius per koncertus papildė skaitovo parinkti tautosakos ir lietuvių poetų, rašytojų kūrybos intarpai. O ansambliui rašomi originalūs kūriniai, be abejo, atspindėjo dar vieną repertuaro dalį, kuriančią šiuolaikinį, originalų ansamblio veidą.

Natūralus klausimas kyla dėl ansamblio pavadinimo. Manytina, jog J. Čiurlionytė, pasiūliusi jį pavadinti „Sutartine“, nesitikėjo, kad jis atliks Zenono Slaviūno suklasifikuotas autentiškas sutartines ar kad jos bus didžioji repertuaro dalis, nes ji gerai žinojo ansamblio – ne folkloro kolektyvo – meninius kriterijus ir dešimtį metų sekė P. Tamošaičio veiklą bei konsultavo jį. Įrašų sąraše aptinkami tik 4 instrumentiniai kūriniai – Vytauto Klovos, Leono Povilaičio, Jūratės Baltramiejūnaitės ir Jurgio Gaižausko – tiesiogiai pavadinti sutartinėmis21, nors žinome, kad kiti „Sutartinei“ rašę kompozitoriai savo kūriniuose naudojo sutartinių sąskambius ir elementus – juk iki šiol sutartinę kaip neišsemiamą unikalų lietuvių muzikos reiškinį eksploatuoja daugelis, taip pat ir jauniausios kartos, kūrėjų. Tai kodėl „Sutartinė“? Tiksliai instrumentinės sutartinės reikšmę nusakė profesorius dr. Algirdas Vyžintas: joje jis pirmiausia įžvelgė sakralinę, meditacinę funkciją, dvasingumo reikalavimą, atsklindantį iš daugelio amžių chtoniškosios lietuvio pasaulėjautos, neatsiejamo kosmoso, gamtos, Dievo ir žmogaus pasaulio darnos suvokimo: „Sakau, tegu trimitavimas, skudučiavimas, instrumentinė sutartinė lieka kaip šventas veiksmas, kaip varpo gaudimas prieš vakaro maldą, meditacijos minutė, muzikinė ikona...“22 A. Vyžinto požiūriu, sutartinei būtinas gamtos dalyvavimas, aidas, erdvė, o tam visai netinka scena, kuri tą šventumą supaprastina.23 Toks holistinis požiūris yra paremtas giliomis liaudiškos tradicijos studijomis ir nusipelno visokeriopo palaikymo, o nacionalinio instrumentinio orkestro pagrindimas rituališkumu, savitais tembrais, dar neišnaudotomis pučiamųjų ir ritminių liaudies instrumentų galimybėmis būtų didelis žingsnis pirmyn kuriant savitą lietuvišką liaudies muzikos klasiką. Kita vertus, tokia žiūra ir jos įgyvendinimas neatsiejamas nuo religinio turinio, ir čia kyla daug problemų, nes tokią viziją rekonstruoti galima tik atkūrus senovės baltų chtoninio gyvenimo būdo religines lytis. Liaudies muzikos gamtiš21 Neįrašytų į fondus, bet grojamų sutartinių repertuare galima aptikti ir daugiau.

22 A. Vyžintas. Gyvenimas – liaudies muzikai. Sud. V. Tetenskas, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2010, p. 55–56.

23 Ten pat.

kumo, sakralumo ir spontaniškos išraiškos priemonių įvairovės rekonstrukcijai nepalankus ne tik pernelyg didelis liaudies instrumentų kanonizavimas, suniveliavimas sekant europiniais modeliais, bet ir „pagoniškajam“ kosmosui svetima krikščioniškųjų vertybių invazija24, ir, žinoma, sekuliari globalizacija.

Kad scenoje galima bent iš dalies išlaikyti rituališkumą, sakralumą ir senovės lietuvių mentaliteto aidą, savo „pagoniškaisiais“ kūriniais įrodė Bronius Kutavičius. Kitaip, bet vis dėlto įtaigiai gali skambėti iš alkų, girių šventovių į sceną perkelta „muzikinė liturgija“. Dar vieną versiją pateikė giliai tikintis katalikas Olivier Messiaenas, kuris sukūrė originalų sceninį šiuolaikinio pusiau pasaulietinio, pusiau sakralinio žanro variantą.25 Ir „Sutartinės“ estetikoje galima įžvelgti savaip suvokiamą sakralinį muzikavimo aspektą, neatsiejamą nuo liaudies melose, papročiuose glūdinčios pasaulėjautos, kurios estetinius atspindžius įžvelgėme P. Tamošaičio meninėje vizijoje (juk galime daryti prielaidą, kad lietuviui iš seno buvo būdingas sakralus santykis su darbo aplinka, namais ir visu jį supančiu pasauliu, kuris kaip vidinis gyvenimo leitmotyvas išliko folkloro tradicijoje net išnykus žynių luomui ir aiškiai atsekamiems ritualams, kurie turėjo būti pagrįsti konkrečia apeigine muzika).26 P. Tamošaičiui pats liaudies muzikos atlikimas buvo šventas aktas. Tas rimtumas, atsakingumas, ypatinga santūri atmosfera, sklindanti iš jo atliekamos muzikos, žavi kaip tik tuo, kad atsisakęs barokinio puošnumo ir pasirinkęs minimalistiškai kuklius tiek kamerinę instrumentų sudėtį, tiek repertuarą,27 ansamblio vadovas pasiekė akademinei kamerinei muzikai būdingo dvasingumo 24 Simptomiški tekstai pasirodo spaudoje: „Krikščionybė įnešė kažką labai naujo į muzikos kultūrą. Galima sakyti, sudvasino muziką, suteikė naujų savybių. Pasiklausius kad ir senųjų lietuvių sutartinių, lyginant su grigališkuoju giedojimu – akivaizdus skirtumas! Sutartinėms būdingi disonansai, turinio ir melodijos skurdumas, skamba aštriai. Satanistiniai koncertai taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo bažnytinės muzikos ne tik kaip reiškinys, bet ir padariniais.“ (kun. O. P. Volskis. „Muzikos įtaka žmogaus sielai“, www.bernardinai.lt, 2009-07-11). Sutartinės dėl užkoduotų sakralinių prasmių, nesuprantamumo ir slėpiningos poveikio jėgos tapo „raganiškomis“, todėl nepageidaujamomis.

25 „Tikėjimo tiesas perkėliau į koncertų salę, tačiau liturgine prasme – tokiu mastu, kad mano du svarbiausi religiniai kūriniai, atliekami koncertų metu, yra Trois petites liturgies de la Présence Divine ir Transfiguration de Notre Seigneur Jésus-Christ. Ne šiaip sau parinkau šiuos pavadinimus; norėjau atlikti liturginį veiksmą, kitaip tariant, į koncertų salę įvesti savotiškas pamaldas, tam tikros rūšies organizuotą šlovinimo aktą. Tai buvo originalu, nes katalikų liturgijos idėją iš akmeninių statinių, skirtų garbinimui, perkėliau į kitus pastatus, kurie nebuvo pritaikyti šio tipo muzikai, tačiau galiausiai jie čia visai puikiai pritiko.“ ( Olivier Messiaen: Music and Color. Conversations with Claude Samuel. AMADEUS PRESS, Portland, Oregon, 1994, p. 21.)

26 Čia neturimas galvoje religinis „Sutartinės“ repertuaras, kuris atsirado atkūrus nepriklausomybę ir buvo atliekamas bažnyčiose arba religinių švenčių progomis. Taip meno vadovas siekė kompensuoti sakralinio žanro stoką repertuare, grotame okupacijos metais.

27 Turiu galvoje ne tikrai didžiulę nuolat augusio repertuaro apimtį, bet išsikristalizavusį tam tikrą „aukso fondą“, įtvirtinusį ansamblio meninės vizijos sėkmę.

lygmenį. Dvasingumą čia reikėtų suprasti ne kaip tapatų religingumui ar religiniams žanrams (jų panaudojimas ar atlikimas bažnyčiose nebūtinai ir ne visada perteikia dvasinį turinį, bent jau ne pažodine formaliąja prasme).28 Plačiąja prasme galime teigti, kad visa meditacinio pobūdžio muzika turi dvasinį grūdą, kuris mums yra svarbus estetinių universalijų kontekste. O jei remdamiesi kitų tautų religinėmis epistemomis pamąstytume apie tai, kad Dievas pasaulyje gali reikštis ne tik medituodamas, bet ir šokdamas, tai nerasime prieštaros tarp dvasinio prado ir, pavyzdžiui, „Suktinio“.29 Vadinasi, interpretuodamas lietuvių liaudies muzikos tradiciją, P. Tamošaitis užčiuopė jai imanentiškai būdingą dvasinę pajautą, kurią tikslinga sieti su poetiškumu, simboliškumu, sutartinumu, darna. Sutartinumas ir yra tasai universalizuotas lietuviškojo etoso aspektas, kurį kritikai pastebi ir kuriuo apibūdina „Sutartinę“. Pažymėtina, kad tai daugiau taikytina ankstyvajam ir iš dalies viduriniam P. Tamošaičio koncertinės veiklos periodui – nuo ansamblio sukūrimo 1956 metais iki maždaug 8 dešimtmečio vidurio. Vėliau „Sutartinės“ braižas „pasaulietiškėjo“, kito dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių.

Baigiant tyrimą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad P. Tamošaitis, nors vykdamas į užsienio gastroles imdavo baletmeisterės Tamaros Kalibataitės parengtą šokėjų grupę, nelipdė mikroskopinio J. Švedo liaudies ansamblio teatralizuoto ar sintetinio varianto, nesekė ir kitais pavyzdžiais, o sukūrė savitą kamerinio muzikavimo liaudies instrumentais žanrą. Jam, išskyrus kai kuriuos eksperimentinius epizodus, neprikiši nei eklektikos, nei juo labiau vulgariai suvokiamo netašyto liaudiškumo, nei mugės ar šou elementų. Kaip teigė S. Sondeckis, nei jis, nei P. Tamošaitis savo kamerinio žanro negadino, priešingai nūdien ypač išpopuliarėjusioms rimtosios akademinės muzikos priartinimo prie publikos skonio tendencijoms.30 Aukštus repertuaro 28 Suprantama, tai labai toli nuo Daivos Vyčinienės rekonstruoto sutartinių giedojimo ir per jį mėginamo atgaivinti sakralinio moteriškojo kosmoso prasmės, sutartinių giedotojas laikant archajinių žynių, perduodančių dieviškąjį pradą, ainėmis (D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinių atlikimo tradicijos. // Kronta, Vilnius, 2000, p. 63–72).

29 Pavyzdžiui, advaitinės hinduizmo doktrinos bet kurį padalijimą į sakralinį ir pasaulietinį kosmosą gali paneigti vieninteliu imperatyvu: sarvam brahma (visa yra Brahmanas). Viena jo hipostazių, Dievas Šiva, pasaulį kuria ir griauna šokdamas.

30 „Grįžtant prie temos apie žanrų grynumą ir profanaciją reikia pasakyti, kad būtent dabar vyksta blogi dalykai, kai iš savo žanro daromas jovalas ir žlugdoma muzikinė kultūra, jai iškilo didelis pavojus. Ačiū Dievui, tame niekada nedalyvavau ir nesu susitepęs. Mes tais laikais kultūros nežlugdėme. Kai Pranas grojo birbyne su mūsų orkestru, mes buvome tose pačiose pozicijose, toje pačioje barikadų pusėje. Kodėl gražiai liaudies melodijai, gražiam liaudiško stiliaus kūriniui nepaakompanavus? Tačiau kai simfoniniai ar kameriniai orkestrai nusileidžia iki gatvės lygio, tai nebėra muzikos propagavimas“ (iš pokalbio su S. Sondeckiu, asmeninis garso archyvas, 2011 m.).

formavimo bei meninės koncepcijos kriterijus liudija ir toks atsiliepimas: „Džiugu pastebėti, kad programa parinkta, siekiant suteikti auditorijai aukšto lygio estetinį išgyvenimą. Iki šiol atvykusių ansamblių repertuaruose vyravo priešinga linkmė.31 Šį kartą aiškiai vengta nuolaidų, jei ne pataikavimo, publikos skoniui; atsisakyta efektingų, „bisus“ iššaukiančių numerių. Vienas įvykis koncerto eigoje liudija, kad to siekta sąmoningai. Kai antroje programos dalyje „Sutartinės“ išpildytas B. Gorbulskio pusiau džiazinis dalykėlis „Bosas kviečia šokti“ sukėlė salėj bruzdesį ir šauksmus „kartoti“, kapelos vadovas, nieko nelaukęs, pranešė atliksiąs kitą kūrinėlį, panašaus stiliaus, ne mažiau techniškai įmantrų, vykusiai aranžuotą lietuvišką „kaimo polką“. Ta pati saiko nuovoka buvo jaučiama ir solistų pasirinktam repertuare.“32

IŠVADOS

P. Tamošaičio atlikimo menas modifikuojantis liaudies muzikai turi savarankišką meninę estetinę vertę. Muziko suvokimą, kad lietuviškajai tapatybei pirmiausia atstovauja tobulinami liaudies instrumentai bei pastanga techninėmis galimybėmis juos priartinti prie klasikinių, taip pat į sceną perkelta stilizuota liaudies daina ir šokis, liudija materialų pavidalą įgavęs, prasmingai įkūnytas kultūros reiškinys – sukurtas kamerinis liaudies instrumentų kolektyvas „Sutartinė“, jo repertuaras, jam specialiai sukurti drabužiai. P. Tamošaičio pirmiausia kaip birbynininko solisto, o paskui ir kamerinio ansamblio meno vadovo sukurta interpretacinė tradicija gali būti laikoma autentiška profesionalaus muzikavimo lietuvių liaudies instrumentais apraiška, nes ji grindžiama gyvais etnografiniais šaltiniais, estetiškai permąstytais liaudies muzikavimo principais ir sudaro atskirą tautinės muzikos kultūros vienetą. n

31 Reikšmingas pastebėjimas, nes anksčiau toje pačioje recenzijoje autorius pabrėžė, kad irzloka, skeptiškai nusiteikusi lietingų orų išvarginta Monrealio publika nesitikėjo nieko įdomaus, nes prieš tai pasaulinės parodos metu koncertavo ir styginių kvartetas, ir birbynininkai, ir operos žvaigždės iš Lietuvos, o publikos buvo mažiau nei prieš metus, kai koncertavo „Lietuva“ ir „Nemunas“, todėl ją pakerėti buvo neabejotinai sunkiau (J. A. V. Tėvynės menininkai Montrealyje. // Tėviškės žiburiai, Toronto, Ont., 1968 m. liepos 11 d.).

32 Ten pat.

SUMMARY Daiva TAMOŠAITYTĖ

PRANAS TAMOŠAITIS: PHENOMENON OF THE BIRBYNĖ PLAYER Keywords: modified birbynė, professional chamber folk music, sutartinė, tradition, aesthetic reconstruction

The research study reveals the activities of Lithuanian musician Pranas Tamošaitis from the interdisciplinary point of view. The author analyzes the main features of interpretation of his birbynė playing, i.e. the improvisational, lyrical and vocal origins, musical perfection, high virtuosic qualities, artistic suggestion and the entirety of the aesthetically generalized principles of composing folk music. Tamošaitis participated in the development of the instrument, and had a very special specimen, which was made according to his requests. The sound of the instrument was soft, deep and pure because of a perfected technique of the breathing, and the style of playing music peculiar to him alone. The classical examples of his interpretation, among others, are Near the lake and The little rhapsody

by Balys Dvarionas, Eat, little cow by Juozas Gruodis–Jonas Švedas, Song and Dance by Lionginas Abarius, Piece by Jurgis Gaižauskas. The author bases her analysis on the references and reviews which had appeared in the press in Lithuania, the republics of the former Soviet Union, Finland, Germany, Canada, England, India and other countries.

The opinions she cites note the charm, the originality and the highly entertaining character of the performances of Tamošaitis’s chamber folk instrument ensemble Sutartinė. Pranas Tamošaitis created his own type of the canonical stylized folk music, played with modified instruments, and was an adept of the evolution of the ethnographic elements in the contemporary musical culture, proceeding on the path built by J. Švedas. To him the main point of concern was national identity based on these forms of folk culture and their aesthetic reconstruction.

Muzikos barai / 17

Sukaktis

Pranui Tamoðaièiui 80

P

ranui Tamošaičiui (1931– 2007) – birbynininkui, liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui, LMTA profesoriui, dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ vyriausiajam dirigentui – praėjusių metų lapkričio 5 dieną būtų sukakę 80 metų. Sukakties proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedra ir lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“ gruodžio 7 d.

LMTA Didžiojoje salėje surengė vakarąkoncertą. Susirinko pilna salė, minėjimo rimtį keitė „Sutartinės“ pasirodymams nuo seno būdinga pakili nuotaika.

Vakaro vedėjas muzikologas Vaclovas Juodpusis į sceną pakvietė ilgametį P. Tamošaičio kolegą prof. Algirdą Vyžintą, buvusį mokinį prof. Vytautą Tetenską, dukterį dr. Daivą Tamošaitytę.

Meilė Kudarauskaitė skaitė ištraukas iš P. Tamošaičio autobiografijos, skambėjo soliniai jo įrašai, akompanuojant „Sutartinei“: L. Abariaus „Šokis“, B. Dvariono „Mažoji rapsodija“, „Noktiurnas–pasaka“, J. Gaižausko „Pjesė“, „Sutartinės“ kanklių ansamblis atliko A. Liadovo „Tabokinę“. Ištrauka iš videofilmo „Toli palei šilą“ (1984), kuriame P. Tamošaitis pristatė savo įkurtą ansamblį ir griežė J. Gruodžio ir J. Švedo „Ėsk, karvute“, nuotraukų retrospektyva supažindino

Dovydo PUODŽIUKO nuotraukos

Iš kairės: Vaclovas Juodpusis, Meilė Kudarauskaitė, Daiva Tamošaitytė, Algirdas Vyžintas

Muzikos barai / 18

su svarbiausiais birbynės virtuozo gyvenimo puslapiais.

Koncerte skambėjo „Sutartinės“ (vadovas Egidijus Ališauskas) atliekama L. Povilaičio „Untytė“, P. Tamošaičio „Jurbarkiečių polka“. Buvęs ansamblio solistas prof. Vytautas Juozapaitis prisiminė pirmuosius savo žingsnius į didžiąją sceną su „Sutartine“. Apie jos vadovą pasakė: „Tai buvo autoritetas, kuriuo norėjosi sekti.“ Solistas padainavo P. Tamošaičio harmonizuotas liaudies dainas „Vidur žalios pievos“ bei „Žaliojoj lankelėj“. Susirgusią prof. Reginą Maciūtę (ji daug metų bendradarbiavo su ansambliu) pakeitė jauna dainininkė Vida Taurinskaitė-Rupšienė – išgirdome skoningą J. Tallat-Kelpšos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Vienam darže“ bei B. Dvariono „Oi, užkilokit vartelius“ interpretaciją. Na, o kai į sceną išėjo prof.

Virgilijus Noreika ir linksmai, su vaidybos elementais padainavo J. Švedo „Dainą apie žirgą ir mergelę“, M. Petrausko „Bernužėli, nesvoliok“ ir J. Švedo harmonizuotą liaudies dainą „Šių naktely“, ilgai netilo publikos aplodismentai ir šūksniai.

Koncertą užbaigė vokalinis ansamblis – V. Juozapaitis, V. Taurinskaitė ir V. Noreika padainavo P. Tamošaičio harmonizuotą liaudies dainą „Saulutė nusileido“, kuri dažnai tapdavo „Sutartinės“ pasirodymų kulminacija. Žmonės plojo stovėdami – mūsų liaudies dainai, birbynės raliavimams, tyram kanklių skambėjimui. Buvo aišku: tai reikalinga, o P. Tamošaičio ir jo bendražygių atsidavimas liaudies kultūrai ne tik davė vaisių, išugdė publiką, bet ir palaikė tautinę dvasią sunkiais laikais.

Doc. Regina Tamošaitienė padėkojo Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėjai prof. L. Naikelienei, profesoriams E. Gabniui, A. Vyžintui ir kitiems, surengusiems minėjimą. Sukaktis pakėlė užmaršties šydo kraštelį, sukėlė atsiminimų bangas, ne vienam išspaudė ašarą. Kelintąkart su nuostaba įsitikinu, jog štai toks atsakas nuo pirmųjų žingsnių lydi „Sutartinę“. Ne sentimentalus, tačiau esminis, būtiškas...

Trumpai prisiminkime P. Tamošaičio gyvenimo ir veiklos kelią.

Pranas Tamošaitis gimė 1931 metų lapkričio 5 dieną Molynės kaime, Jurbarko valsčiuje. Vaikystę praleido senelio Juozo Tamošaičio, stambaus ūkininko, viensėdijoje. Būsimasis birbynininkas visam gyvenimui išsiugdė meilę gamtai ir lietuvio sodiečio pasaulėjautai. Iš kito senelio, Juozo Šimkaus, P. Tamošaitis paveldėjo aistrą žūklei. Nuo dvejų metų su tėvais Kleopu ir Ona persikėlė gyventi

į Jurbarką ir tapo miestiečiu: lankė katalikų darželį, pradžios mokyklą, gimnaziją. Mokslus ir džiugią vaikystę prie Nemuno krantų sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, teko kraustytis į Kidulius ir vėl grįžti atgal. Tačiau mokytis sekėsi gerai, tėvelio akordeonas anksti padėjo išlavinti pirštus, klausą, fantaziją, teikė džiaugsmą ir uždarbį.

Muzikos mokytojo Benedikto Vasiliausko paragintas P. Tamošaitis pasirinko muziko kelią: įstojo į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją, tačiau ne į akordeono ar chorvedybos, bet į Povilo Samuičio birbynės klasę. Globojamas Jono Švedo, P. Tamošaitis tapo Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio orkestro, kvinteto vadovu, solistu, su ansambliu dalyvavo per 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. 1957-ieji buvo lūžio metai: iškovotas tarptautinis pripažinimas, prasidėjęs intensyvus gastrolių, radijo ir televizijos įrašų metas jį su kamerine liaudies instrumentų grupe išvedė į plačius muzikos vandenis.

1964-aisiais, išėjus iš „Lietuvos“ ansamblio ir kamerinei grupei tapus „Sutartine“, prasidėjo naujas gyvenimo ir veiklos etapas. Įkurtam liaudies instrumentų ansambliui (jam vadovavo 1957– 2002) reikėjo sukurti meninės veiklos strategiją, rengti repertuarą, organizuoti keliones. Be to, laiko ir pastangų reikalavo pedagoginis darbas Valstybinėje konservatorijoje.

P. Tamošaitis išpuoselėjo kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, jo ansamblio ir įkurto birbynių kvinteto pavyzdžiu ėmė burtis kiti kolektyvai. Beveik 20 metų P. Tamošaitis vadovavo savo įkurtam medicinos

Paroda akademijoje: stende – naujoji monografija ir V. Tetensko darbas apie P. Tamošaitį

Klaipėdos universtiteto Liaudies instrumentų katedros vedėjas Vytautas Tetenskas prisimena studijų metus pas Praną Tamošaitį

darbuotojų liaudies ansambliui „Rūta“, kuris respublikinėse apžiūrose triskart laimėjo pirmąją vietą, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. P. Tamošaitis meno saviveiklai, kitoms profesinėms sritims skyrė daug laiko ir jėgų: buvo Kauno liaudies instrumentų kolektyvo „Nemunas“ konsultantas, kaip dirigentas ir „Sutartinės“ meno vadovas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, nuo 1965 iki 1990 metų buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių ansamblių orkestrų vyriausiasis dirigentas, įvairių konkursų žiuri narys ir pirmininkas. 1980 ir 1985 metais nustebino nauju stambiu projektu: įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą, su juo parengė ir atliko dvi dideles programas.

Tarp didžiausių P. Tamošaičio nuopelnų – ne tik profesionaliu virtuoziniu instrumentu tapusios birbynės pristatymas plačiai Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių auditorijai, bet ir rūpinimasis birbynės, kaip lietuvių pučiamojo muzikos instrumento, patentavimu Maskvoje.

P. Tamošaitis parengė daugybę specialistų, dirigentų ir birbynininkų, tarp jų yra iškilūs solistai Romualdas Apanavičius, Jonas Urbonas, Vytautas Tetenskas, Saulius Prusevičius, Arūnas Katilius, Egidijus Ališauskas, Ramūnas Strolis ir kiti, sėkmingai dirbantys liaudies ansamblių vadovais, orkestrų dirigentais, pedagogais. Pranas Tamošaitis išugdė naują liaudies instrumentų specialistų kartą ir modernios tautinės muzikos mylėtojų bendruomenę, su „Sutartine“ kūrybos kelią pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas.

Per 50 metų P. Tamošaitis harmonizavo 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 30 originalių opusų liaudies instrumentams ir balsui su fortepijonu, aranžavo šimtus kūrinių įvairios sudėties atlikėjų ansambliams ir solistams, išleido du dainų rinkinius, spaudoje paskelbė 13 straipsnių. Apie P. Tamošaitį ir „Sutarti-

nę“ parašyta daugiau kaip 100 recenzijų. Iš viso su šiuo kolektyvu parengta 15 koncertinių programų, išleistos 6 plokštelės (260 įrašų), padaryta per 1000 radijo įrašų, sukurti 5 TV filmai. Lietuvoje ir užsienio šalyse koncertuota daugiau kaip 3000 kartų. „Sutartinei“ plojo Anglijos, Belgijos, Čekijos, Graikijos, Indijos, Kanados, Lenkijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių, taip pat buvusios Sovietų Sąjungos respublikų klausytojai. Už koncertinės veiklos nuopelnus „Sutartinė“ apdovanota dviem LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, taip pat Kazachijos, Moldavijos, Baltarusijos, RTFSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumų garbės raštais.

Kitų rangų garbės raštų – 90. LTSR nusipelniusio artisto vardas P. Tamošaičiui suteiktas 1967-aisiais. 1987 metais „Sutartinei“ suteiktas LTSR nusipelniusio kolektyvo garbės vardas.

Dukra Daiva Tamošaitytė pristato monografiją

Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido dr. Daivos Tamošaitytės ir dr. Algirdo Vyžinto sudarytą Pranui Tamošaičiui skirtą monografiją. Siūlome keletą ištraukų iš šios monografijos.

Prof. Saulius Sondeckis.

Pirmąjį birbynės virtuozą prisiminus

Prano Tamošaičio reikšmė Lietuvos kultūrai yra ne tik kaip pirmojo birbynės virtuozo, iškėlusio šį liaudies instrumentą į profesionalizmo aukštumas ir tarptautinį pripažinimą, bet ypač kaip ryškios asmenybės mūsų kultūros baruose.

Gastrolių metu ir Lietuvoje, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje jo muzikalus grojimas patraukdavo dėmesį, žavėdavo klausytojus garso grožiu. Tokio grojimo birbyne iki jo Lietuvoje dar nebuvo. P. Tamošaitis parodė naują kryptį, kuria sekė jo mokiniai ir bendraminčiai.

Kadangi jis buvo pirmasis birbynininkas profesionalas, negalėjo nedaryti įtakos savo aplinkai. Jo, kaip virtuozo solisto ir atlikėjo, prioritetas išlieka iki šiol.

Muzikos barai / 19

Sukaktis kultūrai. „Sutartinė“ – man artimas ansamblis, su juo pradėjau savo karjerą.

Prof. Vytautas Juozapaitis.

Kolektyvas – tai vadovas

Tuo metu, kai mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, „Sutartinė“ buvo fenomenas, kuriam tiko žodžiai „pakylėta“, „nepasiekiama“. Iš provincijos atvykęs, dar nelabai žinojau, kas tai yra, tik tiek, kad prisiliesti prie „Sutartinės“ yra didelė garbė. Labai gerai prisimenu pirmuosius žingsnius „Sutartinėje“, kuomet kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė ir apskritai muzikavimo kultūra buvo paties aukščiausio lygio. Ne tik ansamblio vadovas, bet ir patys žmonės iš savęs reikalavo aukščiausių rezultatų. Jie nebūtų supratę, kaip galima nerepetuoti, nedirbti. Kartais man atrodo, kad „Sutartinė“ be Tamošaičio – ne „Sutartinė“.

Profesorius ją sukūrė ir padarė tobulą.

Tačiau yra archyvai, televizijos ir radijo įrašai, yra ką prisiminti ir iš ko mokytis.

Dainuoja Virgilijus Noreika

Mano santykiai su Pranu buvo labai geri, draugiški. Mielai susitikdavom, kalbėdavomės, nors ruošiant programas sąlyčio taškų daug nebuvo, išskyrus jo solo su styginių orkestru – pirmu faktu lietuvių muzikos istorijoje. Prisimenu jį kaip aukštos klasės ir didelio talento muzikantą. Tarnaudamas didžiajam menui Pranas buvo novatorius savo srityje, bet negaliu nepaminėti jo subtilaus skonio bei nuopelnų estetinio lavinimo baruose.

Jo profesinis sąžiningumas gali būti pavyzdys ateinančioms kartoms.

Prof. Regina Maciūtė.

Liaudiškos muzikos riteris

Prof. Virgilijus Noreika (iš Algirdo Vyžinto „Įvado“)

Dovydo PUODŽIUKO nuotraukos

VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje-konkurse man akompanavo žinomas liaudies muzikos kamerinis ansamblis, jau tapęs pasaulinio festivalio laureatu. Su ansamblyje griežiančiais profesionaliais muzikantais nuodugniai parengėm numatytą programą. Ansamblio vadovas Pranas Tamošaitis – puikus birbynininkas, aranžuotojas, taigi tarp

Su „Sutartine“ – Vytautas Juozapaitis

mūsų nebuvo jokių nesutarimų dėl dainų interpretacijos. Ansamblis profesionaliai akompanavo, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams. Man patiko liaudies instrumentų derinys – jų tembrai teikia dainai tautinio originalumo. Pasibaigus konkursui daug koncertavome.

Mums nereikėjo daug repetuoti – supratom vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš dainos esmės. Mus visur šiltai priimdavo kaip itin originalų ansamblį. Stengėmės deramai atstovauti lietuvių nacionalinei

Muzikos barai / 20

Su „Sutartine“ padarėme daug įrašų.

Daug dainavau P. Tamošaičio harmonizuotų liaudies dainų, duetų, jų įrašėme su Aušra Stasiūnaite. Daug gerų dalykų įvyko dėl to, kad profesorius mane pasikvietė į šį ansamblį. Intensyvus bendradarbiavimas vyko gerą dešimtmetį, maždaug nuo 1970 metų. Man tai buvo ir garbė, ir profesinis įsitvirtinimas, ir scenos baimės įveika. Buvo daug džiaugsmo. Kadangi yra susiklostę tam tikri įgūdžiai, mano tipo dainininkams muzikuoti su „Sutartine“ yra natūraliau ir dėl harmonizavimo, ir dėl liaudies instrumentų tembro, ir dėl kvėpavimo. Ansamblis yra geras rezonatorius, todėl jam akompanuojant dainuoti yra lengviau. Pranas Tamošaitis buvo liaudiškos muzikos riteris. Jis norėjo, kad jos būtų daugiau, ėmėsi harmonizuoti negirdėtas dainas, traukė jas iš dainynų. Tam tarnavo visą amžių – turėjo tokią misiją.

„Sutartinės“ meno vadovas Egidijus Ališauskas. Maestro

Profesorius buvo labai reiklus – negalėjai ateiti į pamoką ko nors neišmokęs. P. Tamošaičio pastabos per pamokas būdavo fantastiškos, jos suteikdavo stabilumo. Profesoriaus taktika buvo labai gera. Prieš egzaminus ar atsiskaitymus nebesiaiškindavom detalių, o daug kartų grodavom programą ištisai, kad atsirastų forma ir visuma. Mūsų klasės atmosfera ir santykiai buvo tokie, kad kasmet lapkričio pradžioje lankydavom profesorių

ir paminėdavom jo gimtadienį. Jis mums buvo ir pedagogas, ir net daugiau nei pedagogas – kaip tėvas. Mūsų santykiai buvo šilti ir artimi. Gal ir „Sutartinė“ prie to prisidėjo. Tačiau ir negrojančių ansamblyje santykiai su profesoriumi buvo panašūs. Katedroje jis buvo kaip ir vyriausias, turėjo panašumų su pačiu J. Švedu. Ir J. Švedas kadaise buvo visiems kaip tėvas – kiekvienam duos gerą patarimą, pasirūpins.

Anatolijus Lapinskas. Prano Tamošaičio kūrybos bruožai

Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių ansambliui „Sutartinė“ – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblių muzikos lobyną.

P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinė“ koncertavo daugelyje užsienio šalių, tad galima teigti, kad ansamblio koncertų metu skambėdavę P. Tamošaičio kūriniai pasauliui ne tik pristatė mūsų liaudies instrumentus, bet ir atskleidė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį bei viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis ir Dzūkijos miškų toliais. Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo 1990-ieji – nepriklausomybės atkūrimo metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių.

P. Tamošaičio kūryba – neeilinis lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanro reiškinys. Kompozitorius sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės ir net kelios jų kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.

Knyga gali būti naudinga LMTA, kitų aukštųjų ir muzikos mokyklų pedagogams, studentams ir liaudies muzikos baruose dirbantiems specialistams.

I dalyje išspausdintas metodinis P. Tamošaičio darbas su birbynės ansamblio klasės programa. Prieduose pateikiami P. Tamošaičio kūrybos sąrašai, numeruotų garso ir vaizdo įrašų lentelės. Priedai parankūs norint greitai susirasti bet kurį P. Tamošaičio opusą rankraščiuose, spausdintuose šaltiniuose, plokštelėse, radijuje ir televizijoje. n Publikaciją parengė Daiva TAMOŠAITYTĖ

„VAIVOROS“ SĖKMĖ UŽSIENYJE

D. Tamošaitytė, A. Vyžintas.

PRANAS TAMOŠAITIS: GYVENIMAS IR VEIKLA.

Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011, ISBN 978-609-8071-00-9 Monografijos rengėjai Daiva Tamošaitytė ir Algirdas Vyžintas.

Monografija gali būti naudinga LMTA, kitų aukštųjų ir muzikos mokyklų pedagogams, studentams ir liaudies muzikos baruose dirbantiems specialistams. Studentų praktikai vertingas I dalyje išspausdintas metodinis P. Tamošaičio darbas su birbynės ansamblio klasės programa.

Knyga turėtų sudominti kultūrologus, muzikologus, antropologus, istorikus. Knygoje ištirtas XX a. antrosios pusės lietuvių profesionaliosios etninės muzikos paveldas, susijęs su birbynės modifikavimo procesu, kamerinių liaudies ansamblių kūrimu, nacionalinio tapatumo klausimu. Akiratyje šalia P. Tamošaičio – daug Lietuvos muzikos menui nusipelniusių vardų. Prieduose pateikiami išsamūs P. Tamošaičio kūrybos sąrašai, numeruotų garso ir vaizdo įrašų lentelės. Priedai parankūs norintiesiems greitai susirasti bet kurį P. Tamošaičio opusą rankraščiuose, spausdintuose šaltiniuose, plokštelėse, radijuje ir televizijoje.

Prie knygos pridedama garsajuostė su P. Tamošaičio ir „Sutartinės“ aukso fondo įrašais Monografiją galima įsigyti: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I rūmuose (Gedimino pr. 42) 208 kabinete, III rūmuose (Gedimino pr. 39) 207 kabinete.

Lietuvos kultūros tyrimų institute (Saltoniškių 58), leidybos skyriuje, II aukšte.

Kelionė į Japoniją – ypatingą šalį, kur savitai dera senõsios dvasinės kultūros, tradicijų tęstinumas ir šiuolaikinėmis aukštosiomis technologijomis grindžiamas gyvenimo būdas – daugeliui liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ narių buvo sunkiai įgyvendinama svajonė. O būti pakviestam į vieną iš prestižinių pasaulio kamerinės muzikos konkursų, kurio garbės meno vadovas buvo lordas Yehudi Menuhinas – didžiulė garbė ir atsakomybė.

Pirmosios nedrąsios mintys apie galimybę „Vaivorai“ dalyvauti 2011 m. Osakoje vyksiančiame 7-ajame tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse gimė dar 2010 m. pavasarį.

Renginio nuostatai leido liaudies instrumentais muzikuojantiems kolektyvams dalyvauti konkurso pogrupyje „Festa“ šalia klasikiniais instrumentais muzikuojančių grupių, jei ansamblį sudaro ne daugiau kaip 6 asmenys. Laisvai pasirinkta programa antrajame ir finaliniuose turuose neturėjo viršyti 30 minučių. Ypatingas reikalavimas – atliekamų kūrinių įrašai ir išsami kolektyvo biografija su buvusių tarptautinių konkursų laimėjimų įrodymais, ilgametės sėkmingos koncertinės veiklos patvirtinimais, įskaitant recenzijas ir atsiliepimus spaudoje.

Liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora“ buvo atrinktas iš 211 kolektyvų iš 29 pasaulio šalių ir pakviestas dalyvauti konkurse 2011 metų gegužę.

Visų konkurso dalyvių perklausos vyko įspūdingos architektūros ir interjero Osakos koncertų salėje „Izumi hall“, kurios ideali akustika primena Vienos didžiosios „Musikverein“ salės akustiką. Aidėjimo trukmė „Izumi hall“ – nuo 1,8 iki 2 sekundžių – yra geriausias laikas kamerinei muzikai.

Konkurso I ir II pogrupių dalyviai – styginių kvartetai ir pučiamųjų instrumentų ansambliai. „Vaivora“ varžėsi su 18 įvairios sudėties kamerinių ansamblių iš Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos, Danijos, Šiaurės Korėjos, Čekijos, JAV, Prancūzijos, Lenkijos, Japonijos.

Patekus į tokio aukšto meninio lygio konkursą, privalu sutelkti visas kūrybines jėgas ir atskleisti liaudies instrumentų savitumą, jų virtuozines galimybes, taip pat atliekamų kūrinių išskirtinumą ir meniškumą. Į finalinį konkurso turą „Festos“ pogrupyje pateko 8 (iš 18) kolektyvai, tarp jų ir „Vaivora“. Kiekvienam iš konkurso turų ansamblis parengė vien lietuviškų kūrinių programas.

Skambėjo kompozitorių J. Švedo, V. Mikalausko, A. Lapinsko, V. Germanavičiaus (premjera), F. Latėno, A. Žigaitytės, E. Balsio, B. Dvariono, J. Tamulionio ir V. Bagdono kūriniai.

Konkurso komisija ir gausūs klausytojai išgirdo kanklėmis, birbyne, lamzdeliu, skudučiais, kleketu, molinukais, ožragiu, sekminių rageliu atliekamą muziką. Daugelis klausytojų žavėjosi unikaliu šių liaudies instrumentų skambesiu, jų tarpusavio darna, ansamblio profesionalumu.

Neliko nepastebėti ir originalūs dizainerės Jolantos Vazalinskienės kurti kanklininkių kostiumai.

Konkurso dalyviais nuolat domėjosi šalies ir

Dar vienas liaudies instrumentų ansamblio „Vaivora“ aukštas įvertinimas

regioninė spauda, televizija ir radijas, perklausų metu buvo filmuojami ir įrašomi visų konkurso dalyvių pasirodymai. Turėjome keletą išsamesnių interviu spaudai ir TV, juose demonstravome lietuvių liaudies instrumentus, pasakojome apie kolektyvo kūrybinę patirtį ir laimėjimus.

Džiugu, kad Japonijos kamerinės muzikos fondo organizuojamo konkurso – vieno svarbiausių šio žanro muzikos renginių pasaulyje – žiuri įvertino ansamblį „Vaivora“ (vadovė – prof.

Lina Naikelienė, I kanklės, Aistė Bružaitė – II kanklės, Aušrelė Juškevičienė – bosinės kanklės, Algirdas Jedemskis – birbynė, lamzdelis, Eugenijus Čiplys – birbynė, lamzdelis), skyrė jam garbingą ketvirtą vietą ir apdovanojo specialiuoju prizu geriausiam liaudies muzikos atlikėjų kolektyvui bei premija už lietuvių kompozitorių kūrinių programos atlikimą trečiajame konkurso ture.

Prisimindami gegužės įvykius ir Osakoje praleistą laiką, dėkojame konkurso šeimininkams už nepriekaištingą organizaciją, puikias gyvenimo sąlygas ir neapsakomą nuoširdumą.

Džiaugiamės turėję galimybę aplankyti nepaprastą šalį ir dalyvauti tokiame prestižiniame konkurse.

2011 metų rugsėjo pabaigoje „Vaivoros“ laukė koncertas Vokietijoje, garsiajame Usedomo muzikos festivalyje. Šiais metais festivalis buvo skirtas Lietuvai, jame pasirodė daugybė ryškių Lietuvos atlikėjų. Festivalio koncertai vyko Usedomo apylinkėse, ant Baltijos jūros kranto. „Vaivoros“ koncertas įvyko rugsėjo 25 dieną Evangelikų bažnyčioje, Lypės (Liepe) miestelyje. Ypač jauki ir dvasinga aplinka padėjo kūrybingai ir pakiliai pristatyti Lietuvą bei unikalius jos instrumentus. „Vaivoros“ koncertą sudarė dvi dalys, jose skambėjo lietuvių kompozitorių muzika. Gausus būrys koncerto svečių liko sužavėti, apdovanojo gražiausiais ir nuoširdžiausiais sveikinimais, pakvietė sugrįžti į Vokietiją su naujais koncertais.

Tikimės, jog ir ateityje „Vaivoros“ instrumentų garsai skambės daugelyje pasaulio kraštų.

Aistė BRUŽAITĖ Aušrelė JUŠKEVIČIENĖ

Muzikos barai / 21

Festivalis II VILNIAUS FORTEPIJONO MUZIKOS FESTIVALIO ĮSPŪDŽIAI Daiva TAMOŠAITYTĖ Tomas BAKUČIONIS

K

ULTŪRINIO GYVENIMO LAIKO POJŪTIS SAVITAS. REGIS, TIK NESENIAI NUSKAMBĖJO I VILNIAUS FORTEPIJONO MUZIKOS FESTIVALIO (2009 M.) BAIGIAMIEJI AKORDAI, IR ŠTAI VĖL, JAU PO DVEJŲ METŲ, II FESTIVALIS MUZIKOS GURMANUS SUKVIETĖ Į FILHARMONIJOS SALĘ. FESTIVALIUI SKIRTOJE SPAUDOS KONFERENCIJOJE NACIONALINĖS FILHARMONIJOS GENERALINĖ DIREKTORĖ RŪTA PRUSEVIČIENĖ SAKĖ: „DŽIAUGIUOSI, KAD VILNIAUS FESTIVALIS TAMPA TRADICINIU. JIS STIPRIAI SUSIETAS SU TEMATIKA, JAME REGIME PASAULINIUS VARDUS. JO ORGANIZATORĖ MŪZA RUBACKYTĖ – NE TIK PIANISTĖ, PEDAGOGĖ, VERSLININKĖ.

JI KUPINA IDĖJŲ, IR NUOSTABU, KAD JOS PRADĖTOS ĮGYVENDINTI. II VILNIAUS MUZIKOS FESTIVALIS DEDIKUOTAS LISZTUI IR ČIURLIONIUI. MANAU, KAD JIS ATVERS NAUJUS ŠIŲ KOMPOZITORIŲ KŪRYBOS KLODUS. TAI IR RETA GALIMYBĖ IŠGIRSTI, KAIP UŽSIENIO ATLIKĖJAI INTERPRETUOJA ČIURLIONĮ, IR TOLESNĖ JO KŪRYBOS SKLAIDA. ATVYKS KRITIKŲ IŠ PRANCŪZIJOS, ISPANIJOS, RUSIJOS, NET ŠEŠI KRITIKAI IŠ VOKIETIJOS ŽURNALŲ: DIDELĮ TARPTAUTINĮ DĖMESĮ PRITRAUKIA NE TIK LISZTO ASMENYBĖ, BET IR DIDŽIULIS JAM SKIRTAS FESTIVALIS.“ M. RUBACKYTĖ PRISTATĖ KIEKVIENO KONCERTO ATLIKĖJUS IR KONCEPCIJĄ, PRISTATYMUS PAĮVAIRINO CITATOMIS, FAKTAIS IŠ XIX A. LAIŠKŲ IR DOKUMENTŲ. RENGINYS SUKĖLĖ DIDŽIULĮ SUSIDOMĖJIMĄ. TAD VĖL, KAIP IR PRIEŠ DVEJUS METUS, DALINSIMĖS FESTIVALIO ĮSPŪDŽIAIS IR DISKUTUOSIME.

Tomas Bakučionis: Bendrais bruožais apžvelgiant antrąjį festivalį, galima išskirti svarbų aspektą – festivalio scenoje susitinka įvairių kartų ir skirtingų mokyklų pianistai. Pirmajame festivalyje girdėjome dar pradedantį savo karjerą, bet išskirtinio ryškumo jauną rusų pianistą Vitalijų Pisarenką, kuris 2008 metais tapo Tarptautinio Utrechto F. Liszto konkurso nugalėtoju, ir visai kitos kartos, jau didelių kūrybos aukštumų pasiekusį prancūzą Jeaną-Philippe’ą Collard’ą. Abiejų skambinimas tąsyk festivalio publikai leido patirti išskirtinių meninių įspūdžių. Šiųmečiame festivalyje, skirtame dviem iškiliems praeities kūrėjams – Ferenzui Lisztui ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, vėl išvydome visiškai skirtingos patirties, mokyklų ir kartų pianistus. Intriguojamai sudėstyti koncertai ir jų programos – neabejotinas festivalio įkvėpėjos ir meno vadovės Mūzos Ru-

Muzikos barai / 22

backytės meninės ir režisūrinės intuicijos rezultatas. Po pirmojo festivalio galėjome pasidžiaugti jo sėkme ir svarstyti apie perspektyvas, o po antrojo jau galime kalbėti apie formuojamas menines tradicijas ir užduodamą toną visam Vilniaus koncertiniam sezonui. Ir tai ne tik dėl to, kad fortepijonas yra bene populiariausias visų laikų instrumentas, ne veltui tituluojamas muzikos instrumentų karaliumi, kuriam sukurta bene daugiausia kūrinių per kelių šimtmečių menines epochas – nuo G. Frescobaldi iki S. Prokofjevo ar G. Ligeti, bet ir dėl aukštai iškeltos (ir įveiktos!) festivalio meninės kartelės.

Manau, kad viename festivalyje derinti tokio skirtingo plano kūrėjus (turiu omenyje F. Lisztą ir M. K. Čiurlionį) buvo tam tikra rizika, tačiau šiuo atveju ji pasiteisino.

Apvalios praeities kūrėjų sukakčių datos (200 metų F. Liszto

gimimo ir 100-osios M. K. Čiurlionio mirties metinės) – visuomet geras akstinas atsigręžti į jų ir jų epochos kūrybą, tarsi naujai pažvelgti į tų laikų kultūros klodus.

XIX amžiaus pradžia pasauliui dovanojo ne vieną tokio rango kūrėją – kone pamečiui pasaulį išvydo Hectoras Berliozas (1803), Fryderykas Chopinas ir Robertas Schumannas (abu – 1810), Ferenzas Lisztas (1811), Richardas Wagneris (1813). Šiek tiek netradiciškai festivalio preliudija tapo kamerinis vokalinis žanras. Pirmojo vakaro (lapkričio 9 d.) viešnios buvo dainininkė Irina Dolženko (mecosopranas, Rusija) ir pianistė Inna Davidova (fortepijonas, Latvija). Nors ir turėjome progos įsitikinti, koks svarbus visiems muzikiniams žanrams XIX a. buvo fortepijonas, koncertas, kuriame nuskambėjo per dešimt F. Liszto dainų, mano nuomone, šiek tiek iškrito iš bendro festivalio konteksto. O ką Tu pati manai apie festivalio preliudijos idėją?

Daiva Tamošaitytė: Tai idėja, kaip ir visos idėjos – jos įkūnijimas gali nusisekti arba ne.

Irina Dolženko – taip pat festivalių organizatorė. Ta pačia proga ji atvyko į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją vesti meistriškumo kursų ir, kiek žinau, buvo nelengva suderinti festivalio ir dainininkės grafikus. Vadinasi, koncertas buvo tikslingas. Kitas dalykas, kad antroje koncerto dalyje skambėjo S. Rachmaninovo romansai – tematiškai jie ir „iškrito“, nors klausytis buvo įdomu. Be to, I. Dolženko yra operinio plano dainininkė tiek balso formavimu, tiek vaidybos kultūra, todėl kamerinę muziką ji interpretavo ganėtinai dramatiškai. Dainininkės balsas gražus, tačiau neatrodo, kad ji kameriniame žanre jaustųsi jaukiai ir laisvai.

Pati festivalio struktūra, kaip teigė M. Rubackytė, liko tokia pati – atidarymo ir uždarymo simfoniniai koncertai su solistais

įrėmino pianistų rečitalius. Jie tapo galingais akcentais, žyminčiais renginio iškilmingumą. Tai ne retorika: F. Lisztas atstovauja epochai, kurioje dar buvo įmanomas didžio menininko mitas.

M. Rubackytė yra muzikė, kuri labai gerai jaučia XIX a. dvasią ir geba perteikti jo kultūrinį turinį.

Jos dėka romantizmo dvelksmas per F. Liszto asmenybę buvo juntamas ir turinio, ir formos prasme.

Galimybė susipažinti su didžiojo vengro kūryba Lietuvos publikai buvo neeilinė.

T. B.: Festivalio pradžios koncertas (lapkričio 12 d.) savaime tapo išskirtinis, nes per vieną vakarą išgirdome du F. Liszto koncertus – Pirmąjį Es-dur ir Antrąjį A-dur. Be minėtų F. Liszto koncertų, Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas prof. J. Domarkas) atliko Richardo Wagnerio Preliudą iš operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ bei Preliudą ir Izoldos mirties sceną iš operos „Tristanas ir Izolda“.

Prie dirigento pulto stojo gerai Vilniaus publikai pažįstamas šveicaras Stefanas Lano, o prie fortepijono buvo pati Mūza Rubackytė. Teminis pradžios koncerto pavadinimas „Uošvis ir žentas“ priminė mums svarbius F. Liszto asmeninės biografijos epizodus.

Abu kompozitorius šeimos ryšiais susiejo F. Liszto ir grafienės Marie d’Agoult nesantuokinė duktė Cosima, kuri 1870 metais ištekėjo už Richardo Wagnerio, nors jau iki oficialių vedybų su R. Wagneriu buvo susilaukusi dviejų vaikų – dukters Izoldos ir sūnaus Siegfrido Wagnerio, vėliau tapusio žinomu kompozitoriumi, dirigentu ir Bairoito festivalių direktoriumi. Tuo metu Cosima dar buvo oficialiai susituokusi su Hansu von Bülowu. Beje, nuo gimimo Cosima turėjo motinos, kilusios iš prancūzų aristokrato šeimos, pavardę de Flavigny, o jos vardas nuo gimimo buvo Cosima Francesca Gaetana de Flavigny. Tik vėliau, paaugusi ir

globojama savo senelės Anos Liszt, gyvendama Paryžiuje, tapo Cosima Liszt. Nei jos motina, kuri pradėjo rašytojos karjerą (Daniel Stern pseudonimu), nei tėvas, tuo metu labai aktyviai koncertavęs po visą Europą, vaikams laiko neturėjo (Lisztas savo atžalų nematė 9 metus). Šias pikantiškas biografines detales prisimenu ne šiaip sau. Kalbėdami apie F. Liszto kūrybą turime suvokti, kad menininko biografija taip pat buvo labai svarbi jo kūrybiniam palikimui. Cosima Wagner, nugyvenusi ilgą ir išties įdomų, audringą gyvenimą, be viso kito, tapo mediumu, kuris susiejo XIX a. muzikinį romantizmą, taip pat ir F. Liszto bei, visų pirma, R. Wagnerio kūrybą su XX amžiumi, t. y. modernizmo laikais. Tad Ferenzo Liszto biografinė aplinka buvo daugiau negu spalvinga.

Taigi grįžtant prie pradžios koncerto, pirmiausia krinta į akis tai, kad labai retai viename koncerte galima išgirsti du tokius didžiulius opusus, kaip Liszto Pirmasis ir Antrasis fortepijoniniai koncertai. Įdomu, kad abu koncertus kompozitorius kūrė vienu metu, nors juose regime skirtingus programinius vaizdinius, tačiau iš solisto šie opusai reikalauja (ypač skambinant tą patį vakarą) išskirtinės ištvermės ir toliaregiško interpretacinių akcentų išdėstymo, ką jau kalbėti apie sudėtingą ir virtuozišką solisto ir orkestro dialogą. Manau, kad klausytojai turėjo pajusti meninių įspūdžių pilnatvę, nes orkestrui dirigavęs Stefanas Lano ir pianistė Mūza Rubackytė yra daugelio koncertų partneriai, tad vienas kitą suprato iš pusės žodžio, nardė po sudėtingas koncertų partitūras. Klausantis šių koncertų interpretacijų, darsyk galėjome įsitikinti, kaip fenomenaliai Mūzos Rubackytės interpretacijose jungiasi ir dera dėmesys detalėms ir didingai dėstomi specifinio muzikinio audinio luitai, kerintis, prabangus pianistinis blizgesys ir filosofinis lyrizmas, pagaliau neįtikėtina tembrinė ir spalvinė (turint omenyje Liszto vaizdingumą) įvairovė. Bisui pianistė dar paskambino „Ženevos varpus“ iš ciklo „Klajonių metai“.

Deja, tiek ditirambų negalėčiau pasakyti apie orkestro numerius, ypač apie pradžioje atliktą Preliudą iš R. Wagnerio

operos „Niurnbergo meisterzingeriai“. Atrodė, kad pusę kūrinio orkestras bandė „prasigroti“ ir, tiesą sakant, sekėsi nelabai kaip: buvo problemėlių dėl grupių įstojimo, šlubavo intonavimas ir sunku buvo išsijudinti, nepavyko pasiekti taip laukto iškilmingo jaudulio, kuris sklido iš dirigento.

Bet štai nuo antrosios Preliudo pusės orkestras tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą ir tuomet pagaliau išgirdome, kas iš tiesų yra Wagneris ir „Niurnbergo meisterzingerių“ Preliudas. Tokį LNSO fenomeną, beje, ganėtinai erzinantį, teko girdėti ne pirmą kartą, kuo tai paaiškinti, nežinau. Gal Tu žinai?

D. T.: Provokuoji, Tomai, nes ir pats gerai žinai, kad 90 nuošimčių koncerto sėkmės priklauso nuo dirigento ir orkestro susikalbėjimo. Nesakau – vien nuo dirigento meistriškumo, kada jo mostai tiesiogiai lemia darnų orkestro grupių įstojimą. Jei mostas ne laiku ir nekonkretus, vėluojantis arba neryžtingas, neaiškus (J. Domarkas pasakytų – negramatnas), kaip gali orkestrantai įstoti kartu?

O dirigento mostai greiti, ir kas prarasta, nebeatgausi. Pridėkime asmenybės žavesį ir būtiną energiją, kurią dirigentas perduoda orkestrui. Esu girdėjusi koncertų, kuriuose geras dirigentas patyrė kone fiasko, nes nesugebėjo rasti rakto į kolektyvo narių širdis. Jie nenorėjo paklusti batutai! Ir priešingai – diplomatiškas, rūpestingas dirigentas sugeba išgauti iš simfoninio orkestro maksimumą.

Susikalbėjimas atsiranda tik per repeticijas. Šiuo atveju, manau, lėmė mūsų amžiaus bėdos: repeticijų stygius ir faktas, kad ne kiekvienas dirigentas dėl didžiulio užimtumo atiduoda visą save kiekvienam koncertui iš šimtų, diriguojamų visuose pasaulio kampeliuose. Ir tu, ir aš kurį laiką dirbome prof. J. Domarko dirigavimo klasėje koncertmeisteriais, dviem fortepijonais imituodavome orkestrą, tad šiuo klausimu, regis, dirigavimo virtuvę pažįstame neblogai...

Sutinku su tavo pastabomis apie M. Rubackytės skambinimą. Ji visada, nepriklausomai nuo orkestro akompanimento, atiduoda visą save ir parodo, ką gali. Išskirtinė pianizmo kultūra, F. Liszto fortepijoninės literatūros išmanymas, artistinis pakilumas – būdingi M. Rubackytės meninės asmenybės bruožai.

T. B.: Antrindamas Tau pridurčiau, kad klausantis M. Rubackytės interpretuojamo Liszto, mane aplanko jausmas, jog prie fortepijono sėdi pats didysis Metras, tik šįsyk gležnos moters pavidalu. Štai toks stiprus jos energinis užtaisas. Beje, ne kartą teko stebėti, kaip M. Rubackytė „užkuria“ orkestrą. Manau, kad būtent tai įvyko ir minėtą lapkričio 12-osios vakarą.

Jau kitą dieną, lapkričio 13ąją, festivalio scena buvo atiduota jauniesiems atlikėjams. Išgirdome keturis Lietuvos (visi – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininkai) bei du Azerbaidžano atstovus.

Labai pradžiugino Igno Maknicko (mokytoja V. Lipniagovienė, šiuo metu – prof. V. Vitaitė) pasirodymas. Šis trylikametis apdovanotas įgimtu muzikalumu, kuris pasireiškia natūraliu laiko tėkmės pojūčiu ir gebėjimu tą laiko tėkmę valdyti muzikiniame audinyje, jo lengvas skambinimas, gražus garsas, tikslingas ir skoningas techninių priemonių naudojimas – tai jau geros fortepijono mokyklos dalykas. Priminsiu, kad jis atliko M. K. Čiurlionio Noktiurną cis-moll (VL 183), F. Liszto „Paguodą“ Nr. 3 ir F. Mendelssohno Bartholdy „Rondo capriccioso“, op. 14.

Ketveriais metais vyresnė Guoda Indriūnaitė (doc. A. Žvirblytės klasė) skambino F. Liszto „Pamirštą valsą“ ir virtuozinę M. Moszkowskio pjesę „Kibirkštys“ Manau, kad ji yra pajėgi ir perspektyvi pianistė, tačiau po I. Maknicko pasirodymo šiek tiek nublanko, visų pirma, muzikalumo prasme. Apskritai ji parodė gerą lygį, bet manau, kad pasirinkti kūriniai neleido jai visapusiškiau atsiskleisti.

D. T.: I. Maknickas – jauniausias koncerto dalyvis. Dar reikia pabrėžti, kad jis turi ne tik įgimtą muzikalumą, bet ir natūralų scenos pojūtį, saiko jausmą. Jis paliko daug žadančio pianisto įspūdį, tikėtina, kad auga dar viena lietuvių fortepijono meno asmenybė. G. Indriūnaitė parodė puikią smulkią techniką, virtuozinių kūrinių įvaldymą. Neringa Valuntonytė, skambinusi F. Liszto Vengriškąją rapsodiją Nr. 12, S. 244/1, pasižymėjo racionalumu.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje besimokanti iš Turkmėnijos kilu-

si Kristina Annamukhamedova paskambino du M. K. Čiurlionio Preliudus – d-moll, op. 12, Nr. 1, ir f-moll, op. 8, Nr. 2, taip pat F. Liszto Vengiškąją rapsodiją Nr. 10, S. 244/10. Tai puikia technika pasižyminti atlikėja.

T. B.: K. Annamukhamedova (jos mokytojos – D. Berulytė ir I. Baikštytė) išsiskyrė universalia technika – galingi dvigubų oktavų pasažai, tobulai tikslūs glissando Vengriškojoje rapsodijoje.

Kartu imponavo gilus Čiurlionio suvokimas, puiki garso kultūra.

Neringos Valuntonytės atliekamos rapsodijos pradžia man kaip tik pasirodė šiek tiek chaotiška. Atrodė, kad Neringai pasirodymo pradžioje koją pakišo sceninis jaudulys, bet vėliau ji atgavo pusiausvyrą ir parodė savo gerąsias savybes. Ši mergina tikrai apdovanota scenine artistine potencija ir turi perspektyvą.

D. T.: Na, galbūt man prieš akis stovi charizmatiškasis Neringos brolis Rokas, kuriam ji kol kas nusileidžia įtaigumu ir skambinimo spontaniškumu, tarsi viską apgalvotai dėliotų į lentynėles, o pradinis jaudulys, žinoma, jei suvaldytas, neužgožia skambinimo stiliaus.

Du Azerbaidžano atstovai, kuriuos M. Rubackytė atrinko šiam festivaliui, pademonstravo neabejotiną profesionalumą. Štai Narmin Najafli (Baku specialiosios muzikos mokyklos „Bulbul“ moksleivė, A. Rahimovos kl.) paskambino F. Chopino Noktiurną Des-dur, op. 72, N.r 2, ir F. Liszto Vengriškąją rapsodiją Nr. 2, S. 244/2 – itin sunkią atlikti pjesę.

Reikia pasakyti, kad tokia interpretacija nepadarytų gėdos ir brandesnio amžiaus atlikėjui.

O koncertą užbaigęs Rustamas Zeynalovas (g. 1995 m., Azerbaidžano Respublikos prezidento dekretu įrašytas į auksinę Azerbaidžano jaunųjų talentų knygą) paskambino F. Liszto Pjesę Nr. 3 „Tarantela. Venecija ir Neapolis“, S. 159, iš ciklo „Klajonių metai.

Antrieji metai: Italija“ ir F. Chopino Baladę Es-dur Nr. 3. Šis išoriškai santūrus pianistas yra įvaldęs muzikinės dramaturgijos meną, turi gražią tušė ir saikingai naudoja pedalą (ypač geros klausos požymis).

T. B.: Sutinku su nuomone apie Azerbaidžano atstovų profesionalumą ir apskritai gerą pianistinę mokyklą, tačiau kitaip

Muzikos barai / 23

Festivalis vertinu R. Zeynalovo santūrumą, nes jam interpretuojant Chopiną pritrūko precizikos atskirose techniškai sudėtingesnėse vietose, taip pat stigo šopeniško revoliucinio emocinio polėkio.

Visiškai kitaip skambėjo jo atliekamas Lisztas – jaunasis pianistas tarsi išsivadavo iš susikaustymo.

Todėl darau išvadą, kad Chopiną jis galėtų interpretuoti žymiai paveikiau, tiesiog dar nerado rakto į jo muziką. Kita Tavo minėta Azerbaidžano atstovė Narmin Najafli tiesiog pritrenkė įvaldyta smulkiųjų pasažų technika, labai įtikinamai nuskambėjo jos interpretuotas Lisztas, tačiau Chopinas, vėlgi, liko už jos meninės intuicijos lauko; ypač man užkliuvo jaunosios pianistės garso spalva būtent Chopino Noktiurne. Manau, kad jai dar yra kur tobulėti.

D. T.: Be abejo. Tavo minėtas kliaudas atliekant Chopino kūrinius gerai girdėjau (kulminacijos Baladėje Es-dur nepavyko, akordika buvo ne itin švari, perėjimai iš dalies į dalį skuboti ir pan.).

Lyginant su kitais Narmin ir Rustamo atliktais kūriniais, atrodo, kad tai tiesiog „žali“, ką tik išmokti dalykai.

Apskritai manau, kad festivalyje suteikta galimybė pasirodyti jauniems M. Rostropovičiaus fondo stipendininkams, kurių biografijos jau dabar išmargintos laimėjimais įvairiuose konkursuose, yra didelė paspara fortepijono meno atžalynui ir kartu muzikos mylėtojams leidžia susipažinti su ateinančia karta. Viliamės, kad ateityje išgirsime ir platesnio geografinio arealo stipendininkus.

Kitas koncertas (lapkričio 16 d.) buvo itin svarbus ta prasme, kad suteikė auditoriją trims pastarųjų metų F. Liszto tarptautinių konkursų Budapešte (Vengrija), Utrechte (Olandija) ir Veimare (Vokietija) laureatams. Jie atliko tik F. Liszto kūrinius. Iš trijų skambinusiųjų (eilės tvarka atitinka konkursus) – Alexanderio Ullmano (Jungtinė Karalystė), Masatakos Goto (Japonija) ir Gáboro Farkaso (Vengrija) – man didžiausią įspūdį padarė japonas. Nors A. Ullmanas jauniausias iš jų, programą atliko nepriekaištingai, vengrų pianistas labai išryškino liaudiškus motyvus (jam ši nacionalinė muzika natūraliai artima).

M. Goto asmenybė patraukė nuo pirmųjų taktų: jo interpretacijos buvo žymiai pagavesnės, įdo-

Muzikos barai / 24

mesnės, papirko muzikine logika ir atlikimo kultūra. Būtent per jį išgirdau ne tik F. Liszto padarytą Vincenzo Bellini „Prisiminimų apie Normą“ parafrazę ir „Dievo palaiminta vienatvėj“, bet ir patį epochos balsą. Ką jau kalbėti apie labai sunkias fortepijono partijas (sukryžiuotos rankos), atlikimo tikslumą, išskleistą dramaturginį planą, fortepijonu perteiktus orkestro tutti efektus. Tiesą sakant, jo muzikavimas man tapo įsimintiniausiu šio festivalio akordu, nauju atradimu. Seniausias F. Liszto konkursas, žinoma, vyksta Budapešte. Jau pasibaigus festivaliui M. Rubackytės paklausiau, kuris iš konkursų yra svarbesnis, svaresnis, nes akivaizdu, kad jie negali būti lygiaverčiai.

Pianistės nuomone, laikui bėgant tai vienas, tai kitas konkursas įgyja didesnį prestižą. Šiandien, anot jos, stipriausias yra Utrechto konkursas (iš 120 pianistų 4 turų konkurse atrenkami 26 pretendentai). Ką pats manai?

T. B.: Sutinku, kad M. Goto imponavo interpretacijos logika, stulbinančia technika ir atlikimo kultūra. Tačiau man įdomiau buvo klausytis Alexanderio Ullmano ir Gáboro Farkaso. Pirmasis savo jaunatvišku polėkiu tarsi įkūnijo romantizmo epochos dvasią ir tam tikras estetines vertybes. Antrasis, būdamas gerokai vyresnis už kolegas, ne tik labai taikliai, kaip pati pastebėjai, išryškino nacionalinius vengriškus motyvus, tai buvo kai kas daugiau, negu vien tik nacionalinė spalva. G. Farkasas man visų pirma imponavo emocinio temperamento ir dramaturgijos valdymo derme, kas, be kita ko, yra meninės brandos požymis.

D. T.: Suprantama, juk jie yra pirmųjų premijų laureatai, vadinasi, tarp kitų pretendentų buvo geriausi.

Lapkričio 19 d. rečitalyje argentinietis pianistas Nelsonas Goerneris paskambino F. Chopino 24 preliudus, op. 28, F. Liszto Baladę Nr. 2 h-moll, S. 171, „Pamirštą valsą“ Nr. 1, S 215, „Bagatelę be tonacijos“, S. 514, „Mefisto valsą“ Nr. 1, S. 214, ir keturis M. K. Čiurlionio Preliudus. Didžiausio susidomėjimo sulaukė būtent Čiurlionis. Man šis pianistas – subtilus, ieškantis ir atrandantis mikrokosmines kūrinių detales. Kaip Tau patiko Čiurlionio interpretacija?

T. B.: Prisipažinsiu, kad seniai neteko taip „atsijungus“ klausytis gyvai atliekamų 24 Chopino preliudų. Šis ciklas buvo pagrotas vienu atsikvėpimu. Greta to, kaip pianistas apgalvotai ir iki smulkmenų sudėliojo dramaturginius akcentus, tiesiog pakerėjo jo subtili emocinė raiška, platus, tačiau stebėtinai skambus piano dinamikos diapazonas. Jo interpretuojamas Čiurlionis man buvo atradimas, viskas kitaip, nei esame įpratę – dinamika, gyvesni tempai, kas, mano manymu, pasiteisino, neįprastai, bet subtiliai išryškinti polifoniniai pobalsiai.

Tiesiog jo atliekami Čiurlionio preliudai įgavo visiškai naujų atspalvių ir prasmių.

D. T.: Tokius pianistus vadinu sąžiningaisiais, kruopščiaisiais, jie kelia pagarbą dėl savo neišmatuojamo atsidavimo partitūros tiesai, atspalvių ieškojimams...

Lapkričio 20 d. klausėmės Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto programos „Metamorfozės“. Programa buvo didinga: F. Liszto Simfoninė poema Nr. 3 „Preliudai“, S 637 (F. Liszto transkripcija 2 fortepijonams), parafrazė operos „Rigoletas“ temomis (A. Gottliebo transkripcija 2 fortepijonams), Simfoninė poema Nr. 6 „Mazepa“, S 640 ir Nr. 4, „Orfėjas“, S. 638, bei parafrazė „Prisiminimai apie Don Žuaną“, S 656 (F. Liszto transkripcija 2 fortepijonams). Naujiena buvo koncerto pradžioje atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, kurios transkripciją 2 fortepijonams padarė J. Aleksa. Sužavėjo aranžuotės profesionalumas (ypač trukmės požiūriu) ir atlikėjų interpretacijos įtaigumas. Čiurlionis nuskambėjo koncentruotai ir tapybiškai, tiesiog „čiurlioniškai“. Bisui pianistai paskambino pjesę iš C. Saint-Saënso „Žvėrių karnavalo“. Liszto kūriniai sugestijavo tam tikrą pompastiškumą, sulaikytas ir išdidintas muzikines emocijas, labai charakteringas F. Liszto patosui, o bisas leido pasireikšti žinomam pianistų veržlumui ir virtuoziškumui be ypatingų literatūrinių credo. Man tąvakar netgi pritrūko kūrinių, kuriuose Rūta ir Zbignevas būtų galėję maksimaliai atskleisti neeilinius intelektinius gebėjimus.

Kita vertus, būtent Čiurlionio opusas šį stygių atpirko su kaupu.

T. B.: Galiu Tau tik pritarti, kad šviesaus atminimo maestro

J. Aleksos transkripcija yra tiesiog fantastiška. Labai logiškai ir skoningai išdėstyti orkestro balsai, atliekami fortepijonais, nė kiek nenublanko. Pats atlikimas taip pat buvo aukščiausio lygio, toks, koks yra šių pianistų duetas, kuriam labai tiktų ir Tavo N. Goerneriui skirti epitetai apie sąžininguosius ir kruopščiuosius pianistus. Tokiais momentais galime tik didžiuotis, kad turime tokį didingą nacionalinį simfoninį opusą ir kad turime pianistų, kurių interpretacija prilygsta simfoninio orkestro spalvoms.

D. T.: Dar pridurčiau, kad klausantis mūsų pianistų, seniai pasiekusių aukščiausią meistriškumą, – o šis pasireiškia gebėjimu išlaikyti lygį ir net tobulėti – kirbėjo mintis, jog būtų be galo įdomu išgirsti Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetą atskirai, kiekvieno rečitalį...

T. B.: Lapkričio 23 d. programa „Sukryžiuotos dedikacijos“ klausytojams žadėjo įdomią ir intriguojančią trijų romantizmo amžininkų F. Chopino, R. Schumanno ir F. Liszto kūrybinio bendravimo retrospektyvą. Prancūzas Yves’as Henry atliko F. Chopino Baladę F-dur (dedikuotą R. Schumannui), R. Schumanno „Kreislerianą“ (dedikuotą F. Chopinui), Fantaziją C-dur, op. 17 (dedikuotą Lisztui), ir F. Liszto Sonatą h-moll (dedikuotą Schumannui). Šie kūriniai – vieni iš sudėtingiausių visoje fortepijono literatūroje.

Tačiau drįstu abejoti, ar meninis rezultatas galėjo patenkinti daug klausytojų. Ar tai buvo „blogoji“ pianisto diena, ar tikrai pianistas tėra Pleyeliu salonuose skambinantis atlikėjas, kuriam nelengva susitvarkyti su koncertiniu instrumentu didesnėse salėse?

Tokios mintys apėmė klausantis neišgrotų pasažų, „ūžiančio“ pedalo... Deja, kiekviename festivalyje būna koncertų, kurie iškrinta iš bendro aukšto lygio konteksto, kaip ir kiekvienam atlikėjui gali būti blogų dienų...

D. T.: Luko Geniušo gerbėjai nekantriai laukė jo pasirodymo lapkričio 25 d. Antrame Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos kurse studijuojantis lietuvių pianistas jau seniai patraukė dėmesį ne tik išskirtine muzikos aplinka šeimoje, bet ir ankstyvais laimėjimais įvairių rangų konkursuose, iš kurių bene svarbiausias – II vieta ir sidabro medalis F. Chopino

konkurse Varšuvoje (2010 m.).

Tą vakarą pianistas skyrė būtent F. Chopinui – atliko jo keturių dalių sonatas c-moll, op. 4, b-moll, op. 35, ir h-moll, op. 58. „Klausydamiesi visų trijų sonatų viename koncerte, neturėtume jų suvokti kaip ciklo ar net bandyti įžvelgti kompozitoriaus kūrybos evoliuciją: pirmoji sonata pernelyg skiriasi nuo kitų dviejų, joje dar vos mezgasi ta Chopino muzikinė kalba, kuria sukurti jo šedevrai. Šis koncertas – tarytum kelionė per kūrėjo gyvenimą...“ Šiais žodžiais Lukas įvedė į savo interpretacijų pasaulį. Paskutinė sonata, pasak specialistų, tapo viena geriausių interpretacijų iš kada nors girdėtų įrašų ar gyvo atlikimo (!). Pirmoji sonata, jaunatviška, tariamai paprasta, o iš tikrųjų kebli atlikti. Paskambinęs F. Liszto etiudą „Medžioklė“, L. Geniušas iš filosofinių aukštumų tarsi grįžo į gyvenimą, atskleidė jau įvaldytą romantinį maksimalizmą visa jėga, o bisui pagrotas prieš dvi savaites iki atlikimo sukurtas Leonido Desiatnikovo kūrinys visai suintrigavo.

T. B.: Būtent, pirmoji sonata yra sunki. Kai nesusilaikęs tiesiai Luko paklausiau, ar neatsibodo ją ruošti šiam koncertui, jis taip pat atvirai atsakė, kad „uždėjo nemažai grimo“. Norint klausytojui pateikti tokį kūrinį kaip Chopino pirmoji sonata, reikia iš tiesų „grimuoti“, o tam gali ryžtis tik brandus interpretatorius.

Stebiu Luko Geniušo pasirodymus jau ne vieni metai ir negaliu atsistebėti tokia greita jo branda. Teko klausytis jo ir pernykščiame Chopino konkurse.

Rizikuoju būti neobjektyvus, bet manau, kad jis buvo vertas pirmosios premijos. Deja, konkursų rezultatus neretai lemia politiniai motyvai. Gal ne išimtis ir 2010ųjų F. Chopino konkursas. Šis mano įsitikinimas tik sustiprėjo po to, ką išgirdau lapkričio 25-ąją Vilniuje. Prisipažinsiu – tai pranoko mano lūkesčius. Manau, kad Lukas Geniušas įkūnija geriausias XX a. pianizmo mokyklas ir tradicijas, „sugeria“ jas it saulės baterija ir išspinduliuoja su dviguba energija. Jo interpretacijose galima rasti daugelio didžiųjų XX a. pianistų bruožų – nuo Artūro Rubinšteino filosofinio lyrizmo iki Vladimiro Horowitzo vulkaniško virtuoziškumo. Pagaliau ir sukauptas solidus repertuaras

byloja apie jo išskirtinę brandą.

Bisui jis dar paskambino ir Chopino Noktiurną (pomirtinis opusas), na, o Liszto „Medžioklės“ atlikimas buvo pritrenkiantis. Juk tai turbūt vienas techniškai sunkiausių kūrinių visoje fortepijono literatūroje...

D. T.: Pritariu Tavo entuziazmui dėl Luko. Tas bisas, pomirtinis Chopino Noktiurnas, buvo mažas perlas tarp stambių brangakmenių. Iš tiesų apie Luką reikėtų kalbėti daug ir garsiai. Tavo aforizmas, esą Lukas po dešimties metų neturės ką veikti prie fortepijono, yra kone pranašiškas, jis vaizdingai nusako reaktyvinį brendimo greitį. O pranašauti yra nedėkingas uždavinys, ir ne kiekvienas žarsto pelnytus komplimentus visiškai jauniems talentams, ne kiekvienas įžvelgia jų ateitį. Džiugu bent tai, kad po ilgo laiko Nacionalinė filharmonija Luko talentus pripažino, ir štai gal porą metų pagaliau girdime jį ne vien Kongresų rūmuose, LMTA ar „Piano.Lt“, bet ir akustiškai vienoje geriausių, prestižiškiausių Vilniaus salių. O Luko atžvilgiu jau netinka matuoti skambinimo pagal amžių, nes jis – ne toje kategorijoje. Ir tai ne vien geros mokyklos ar laimės, palankių aplinkybių dalykas. Tai jo paties autentiškos asmenybės sklaida.

Gerai, kad užsiminei apie Chopino konkursą. Nors jame nebuvau, faktas, kad Ingolfas Wunderis kartu su Luku Geniušu laimėjo II vietą, mane kone šokiravo. Mat girdėjau pirmąjį Wunderio pasirodymą Lietuvoje.

Tai buvo silpnas netolygiai skambinančio jauno atlikėjo pasirodymas (neiškentusi išėjau koncertui nesibaigus). Į atmintį įstrigo, kad Beethoveno „Mėnesienos“ sonatos pirmoje dalyje nesigirdėjo kas penktos natos, kitur buvo neišlygintas garsas, finale – bėgimas „be galvos“. Tuščias pirštų lakstymas klavišais. Apie muziką nebuvo ką kalbėti.

Paskui prasidėjo liaupsės spaudoje, esą tai tikras fortepijono meno stebuklas. Wunderis kelis kartus buvo Lietuvoje, bet jo klausytis nebėjau. Ir štai – šitokia premija, pasirašyta sutartis su „Deutshe Grammophone“. Žinodama, kad pianistams visko būna – ir nesėkmių, ir profesijos krizės momentų, vis tiek manau, kad Wunderis yra pritemptas, kaip sakai, „politinis“ atvejis. Luko

Geniušo su juo nė nelyginčiau.

Niekada nesu girdėjusi Luko taip blogai skambinančio, o apie jį parašiau, anot prof. Petro Geniušo, pirmąją jo istorijoje profesionalią recenziją, kai jam buvo gal penkiolika. Be to, Wunderis yra penkeriais metais už Luką vyresnis. Svarbu čia ir profesinis sąžiningumas: tikras profesionalas niekada neleis sau, kaip žmonės sako, chaltūrinti, jeigu kas nors nesurepetuota, neišbaigta, geriau iš viso negros net ir mažose salėse. O jei teks, viską atliks net turėdamas 38 laipsnius temperatūros arba po nemigo naktų, ilgos kelionės taip, kad klausytojas nieko neįtars (į galvą iš karto ateina Daumanto Kirilausko pavardė). Klausytojui neturi rūpėti, ar atlikėjas nepasirengęs, ar dėl objektyvių priežasčių išvargęs, ar serga, o gal išeina prieš publiką po ilgos pertraukos ir nepaprastai jaudinasi. Tokių egzistencinių išbandymų atlikėjams pasitaiko, ir tada pamatai, kas yra kas. Daugelis pianistų savo koncertinėse biografijose gali rasti ir nesėkmių, ir žygdarbių...

Lukas Geniušas – fenomenas, kuriam negali likti abejingas. Tai geriausia prasme muzikos menui atsidavęs žmogus – jautrus, imlus, dvasios aristokratas. 2012 metų sausio mėnesį Vilniuje jis skambins visus S. Rachmaninovo preliudus. Neabejoju, kad tai bus vienas ryškiausių sezono akcentų.

T. B.: Festivalio pabaigos koncertą išgirdome lapkričio 26ąją. Dar viena programa intriguojančiu pavadinimu „Legendinė dvikova“, turint omenyje F. Liszto biografijos epizodą – konkuravimą su žymiu to meto virtuozu Sigismondu Thalbergu.

D. T.: Ši dvikova tik retorinė, primenanti tą laiką, kai Lisztas grįžo į Paryžių išprovokuotas žinios, kad jam atsirado konkurentas – Sigismondas Thalbergas. Liszto draugai suorganizavo varžytuves. To meto žurnalistai padarė šou laikraščiuose ir priėjo prie išvados: „Thalbergas geriausias, Lisztas – vienintelis“. Tiek smagios istorijos.

T. B.: Kažkas panašaus į legendinę įžymiųjų baroko amžininkų ir vienmečių Georgo Friedricho Händelio ir Domenico Scarlatti „dvikovą“ prie vargonų ir klavesino 1708 metais Romoje. Istorikai teigia, kad klavesino

dvikova baigėsi draugiškomis lygiosiomis, o štai prie vargonų nugalėtoju buvo pripažintas Händelis...

D. T.: Lapkričio 26 d. skambinęs Francesco Nicolosi, pasak M. Rubackytės, yra S. Thalbergo specialistas, įrašęs jo kūrybos CD. Jis atliko arijos „Casta Diva“ iš V. Bellini operos „Norma“ S. Thalbergo transkripciją fortepijonui, op. 70, bei F. Liszto „Prakeikimą“ fortepijonui ir styginių orkestrui, S. 121/R. 452. Gan plakatišką kūrinį Nicolosi paskambino stilingai ir nenusaldintai, jo atlikimas pasižymėjo geru tonu. M. Rubackytė skambino L. van Beethoveno ir F. Liszto „Atėnų griuvėsius“ fortepijonui ir orkestrui, op. 113.

Skambėjo ir vien simfoniniai kūriniai: F. Liszto Simfoninė poema Nr. 5 „Prometėjas“, S. 99, H. Berliozo „Rákóci maršas“ iš draminės legendos „Fausto pasmerkimas“, op. 24, bei L. van Beethoveno uvertiūra „Karalius Štefanas“, op.

117. Orkestrui dirigavęs Robertas Šervenikas Lisztą traktavo labai įkvėptai, laisvai, temperamentingai. „Atėnų griuvėsiuose“ buvo išties žavingas paukščiukų, tupinčių ant griuvėsių, epizodas.

Išskirčiau pučiamuosius, kurie labai gerai atliko unisono partijas, ir ne tik jas. Tikrai pagirtinas LNSO varinių pučiamųjų darbas, paskutiniu metu jie džiugina ryškiais pasirodymais.

T. B.: Prisipažinsiu, nesu S. Thalbergo kūrybos gerbėjas ar juolab didelis žinovas, tačiau apskritai pabaigos koncertas buvo labai stilingas, visa programa sudėliota originaliai, dramaturgiškai įdomiai gretinant Liszto biografijos ir skambėjusių dramatinių opusų dvikovas. Kaip ir pridera baigiamajam koncertui, solistai Mūza Rubackytė ir Francesco Nicolosi leido sau elegantiškai papokštauti keturiomis rankomis grodami F. Liszto Vengriškąją rapsodiją.

D. T.: Ir mes savo diskusiją baikime naujametiniu pokštu – palinkėkime visiems pianistams sėkmingų drakono, bet ne drakoniškų metų... n

Muzikos barai / 25

Jubiliejus Dalia BUKONTIENĖ

„MUZIKA IŠGELBĖS PASAULĮ“

Lietuvos muzikø rëmimo fondui - 20 voms, skatinančioms muzikų kūrybinę veiklą, muzikos propagavimą.“ Fondo įkūrėjos ir direktorės L. Stulgienės pagrindinis siekis nuo pirmųjų žingsnių iki šiol – „siekti nepasiekiamo, kad gera klasikinė muzika taptų kiekvieno Lietuvos gyventojo poreikiu. Kad ji taurintų moksleivio, studento, profesoriaus, politiko, ūkininko bei visų mūsų sielas. Ir

LMRF archyvo nuotraukos

Šie lordo Yehudi Menuhino žodžiai geriausiai apibūdintų Lietuvos muzikų rėmimo fondo dvidešimties metų veiklą.

Kelio pradžia buvo visiškai neromantiška. Poniai Liucijai Stulgienei, netikėtai palikusiai darbą Vyriausybėje, bet nepraradusiai vilties ir turinčiai didžiulę vadovo darbo, ypač kultūros srityje, patirtį, gimė idėja. Sumani moteris, gyvenusi tarp muzikų, pajuto laisvą erdvę, kurią buvo galima užpildyti muzikos sklaida. Ne kokios nors populiarios, pigios, bet tikrosios – klasikinės, kuri pasiektų žmones visoje Lietuvoje, net atokiausiuose jos kampeliuose. Ten, kur galbūt dar nėra tikro supratimo, ką reiškia gyvai atliekama profesionalioji muzika.

Prasidėjo kasdieniai svarstymai, kaip visa tai padaryti. Pamažu susibūrė vienminčių grupė, o 1991 m. liepos 2 d. sukviestas pirmasis posėdis, kuriame apsvarstytos fondo įkūrimo galimybės. Dar po pusmečio, 1992 m. sausio 30 d., buvo oficialiai įregistruota visuomeninė pelno nesiekianti organizacija Lietuvos muzikų rėmimo fondas, patvirtintas jo statutas. Skaitome: „Lietuvos muzikų rėmimo fondas yra visuomeninė, savanoriška, labdaros pagrindu veikianti organizacija, telkianti lėšas ir teikianti materialinę, organizacinę bei moralinę pagalbą visų kartų muzikams, visuomenės iniciaty-

Muzikos barai / 26

kad tai suprastų, to siekti padėtų ir valdžioje esantys, ir verslininkai, ir bankininkai.“

„VERTINU JŪSŲ KŪRYBINGUMĄ“

Taip 2011 metais parašė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius fondo direktorei Liucijai Stulgienei jos iškilaus gyvenimo jubiliejaus proga. Skaitome nuoširdumo kupinus žodžius: ‚,Jūs, gerbiamoji Liucija, esate asmenybė, daugelį metų rūpestingai ir profesionaliai puoselėjanti ir globojanti ne tik aukštąją muzikinę šalies kultūrą, bet ir jaunuosius jos kūrėjus.

Esu tikras, kad fondo ir Jūsų dėka Lietuvoje tikrai pagausėjo žmonių, negalinčių gyventi be muzikos.“ Šiandien sunku suskaičiuoti valstybės vadovų bei įvairių valdžios institucijų padėkas ir apdovanojimus fondui ir jo direktorei, gautus per dvidešimt metų ir plaukiančius iki šiol. 1994 m. Lietuvos koncertinės veiklos vadybininkų asociacija išrenka L.Stulgienę, matematikę pagal išsilavinimą, veikliausia metų Lietuvos muzikinės veiklos vadybininke, vėliau Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas apdovanoja Garbės aukso ženklu, Vilniaus apskrities viršininko administracija skiria Lietuvos Didžiojo kunigaikščio LMRF darbuotojai su LR Prezidente D. Grybauskaite (viduryje). Jos kairėje L. Stulgienė, I. Šimkienė, V. Juodpusis, dešinėje E. Ugianskienė, G. Šaltenienė ir E. Užkurėlytė-Baltinienė

Gedimino nominaciją už sėkme vainikuotus darbus ir žmonėms teikiamą viltį, kad muzika išgelbės pasaulį. Prieš dešimtmetį Prezidentas Valdas Adamkus L. Stulgienę apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Praėjusiais metais Vilniaus meras Raimundas Alekna įteikė Vilniaus miesto savivaldybės sidabro medalį „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“.

Kartu su direktore nuolat naujus planus, programas kuria be galo darbštus fondo kolektyvas – Eglė Ugianskienė (direktorės pavaduotoja), Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė, Genovaitė Šaltenienė, Irta Šimkienė, Stasė Garšvaitė, Laima Jurgelevičiūtė ir Stasio Vainiūno namų vadovas Vaclovas Juodpusis. Vartome senus lankstinukus, programų leidinius, dėliojame afišas, džiaugiamės atlikėjų nuotraukomis. Nejučia prisimeni nemarų A. Vivaldi kūrinį „Metų laikai“, įtaigiai iliustruojantį skirtingų metų laikų grožybes, – pavasarį netyla sugrįžusių paukščių giesmė, vasarą viską, kas gyva, lepina saulės spinduliai, rudenį sklindantys švenčių garsai lengvai panardina į baltą žiemos rimtį. Maždaug taip išdėliotos ir fondo programos. Kiekvienai – savas laikas.

„SUGRĮŽIMAI“

Koks simboliškas festivalio pavadinimas! Kai po žiemos speigų pradeda busti žemė, į tėvų kraštą kartu su paukščiais grįžta ir jaunieji muzikai, studijuojantys ar dirbantys svečiose šalyse. Juos fondas pakviečia koncertuoti į gražiausias ne tik Vilniaus, bet ir kitų šalies miestų sales.

Jaunųjų muzika suvirpina filharmonijų, teatrų, muziejų, kultūros centrų, bažnyčių skliautus. Balandžio–gegužės mėnesiais vyksta tikra muzikos puota, į kurią jaunieji atlikėjai drauge koncertuoti pasikviečia įdomių ir talentingų bičiulių iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Norvegijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, netgi Japonijos. Tai nepaprastai didelis džiaugsmas mūsų žiūrovams, o kartu jautriai sprendžiama išvykstančiųjų ir sugrįžtančiųjų, jų repertuaro problema. „Sugrįžimų“ metu jaunųjų muzikų atliekami kūriniai reprezentuoja Lietuvą ir tose šalyse, kur jie gyvena, gilina savo žinias. Per tuos keliolika išvykimo ir sugrįžimo metų buvo atlikta per 50 Lietuvos kompozitorių kūryba. Ar gali būti geresnė mūsų šalies vizitinė kortelė?

Dar šiek tiek skaičių: festivaliuose koncertavo 290 atlikėjų, iš jų užsienyje gyvenančių – 131, kartu su jais buvo atvykę ir koncertuose dalyvavo 64 svečių šalių muzikai, netgi Darmštato simfoninis orkestras! Daug puikių akimirkų (ir spręstų ar neišspręstų valstybinių institucijų

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tarptautinių konkursų laureatų pagerbimo šventėje sveikina jaunąjį muziką

uždavinių) slypi po šiais skaičiais. Šiandien su grauduliu prisimename 2006 m. metų festivalio stebuklą – Sergejų Lariną! Tada jis sausakimšoje Nacionalinės filharmonijos salėje koncertavo su žmona Lilija Deksnyte. Pora koncerto lėšas paskyrė fondo globojamiems neįgaliems talentams remti. Deja, tai buvo paskutinis S. Larino koncertas Lietuvoje.

Dažnai iš muzikos žinovų, o ir šiaip muzika besidominčių žmonių galima išgirsti, kad „Sugrįžimų“ festivalis yra vienas labiausiai laukiamų pavasario muzikos renginių. Ponia Alma Adamkienė, dalyvavusi ne viename festivalio koncerte, rašė: „Gražu, kad Lietuvos jaunieji muzikai semtis žinių vyksta į platųjį pasaulį, bet dar gražiau, kai, pasiekę kūrybinę brandą, jie nepamiršta kelio į Tėvynę Lietuvą.“ O štai savaitraštyje „Literatūra ir menas“ randame tokias eilutes: „Gandas apie „Sugrįžimų“ festivalį sklando keliuose kontinentuose. Dabar fondas jau nepajėgia pakviesti visų, norinčių koncertuoti. Ir vis dėlto kirba mintis, kad per dešimtmetį bus „suregistruoti“ veik visi po pasaulį išsibarstę Lietuvos vaikai.“ Šiandien galima atsakyti, kad anų metų įžvalga pasitvirtino.

DRUSKININKŲ VASARA SU M. K. ČIURLIONIU

pintis jos išlikimu ir tapatybe.“ L. Stulgienė praėjusią vasarą džiaugėsi, kad „jau devintą kartą susitinkame Druskininkuose minėdami M. K. Čiurlionį, nuo kurio išėjimo Amžinybėn praėjo 100 metų. O 2011 metai reikšmingi ir tuo, kad pažymime šimtmetį, kai Lietuvoje gimė žymus lenkų rašytojas Česlovas Milošas, kai prieš 120 metų Druskininkuose gimė unikalus, pasaulinio garso skulptorius Žakas Lipšicas, o prieš 200 metų Vengrijoje – didysis šios šalies kompozitorius ir pianistas Ferencas Listas, pripažintas visame pasaulyje. Ir ne tik jie skambėjo ir buvo prisiminti „Druskininkų vasaros“ renginiuose. Didžiausia mūsų misija – kad Lietuvos genijų druskininkietį M. K. Čiurlionį pažintų kuo daugiau klausytojų iš visų pasaulio kraštų. Tebus dar viena atminimų vasara, nes UNESCO visoms pasaulio tautoms 2011-uosius paskelbė lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio metais.“ Matyt, šitos sukaktys į Druskininkus pritraukė kaip niekad daug klausytojų ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Kaip niekad gausiai sulaukta ir sveikinimų, svarių įvertinimų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip kalbėjo: „M. K. Čiurlionis geni-

Tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ pradžios šventėje LR kultūros ministerijos, Druskininkų savivaldybės bei fondo vadovai su prof. V. Landsbergiu ir prof. G. Ručyte-Landsbergiene Jaunieji smuikininkai tradicinėje Smuiko muzikos šventėje Druskininkuose

Norėtųsi pacituoti Čiurlionio kūrybos žinovo ir tyrėjo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus prieš penkerius metus: „Sunku sumąstyti natūralesnį kultūros reiškinį kaip muzikos festivalis Druskininkuose, papuoštas M. K. Čiurlionio vardu, nušviestas jo dvasios.“ O 2011 metais atidarant festivalį ne vieno atmintyje įstrigo tokios Europos Parlamento nario V. Landsbergio mintys: „Šimtas metų kaip nebėra žmogaus, kuris taip tikėjo Lietuvos ateitimi, jai aukojosi. Išties galėtume pasakyti Čiurlioniui: radosi lietuvių muzika, lietuvių menas ir mokslas, yra tokia šalis pasaulyje. Bet nesumažėjo pareiga rū-

Muzikos barai / 27

Jubiliejus

aliai sujungė du menus – muziką ir tapybą.

Aktyviai puoselėti ir skleisti jo kūrybą, kad ji būtų prieinama kiekvienam, norinčiam su ja susipažinti, padėtų ugdyti jaunosios lietuvių kartos meninį suvokimą, garsintų Lietuvą pasaulyje, yra valstybinės reikšmės uždavinys.“ Festivalio globėja Seimo Pirmininkė Irena Degutienė šių metų Druskininkų festivalį įvardijo kaip išskirtinį renginį. „Itin džiaugiuosi festivalio atvirumu vaikams ir jaunimui, kad kultūra jiems taps neatskiriama gyvenimo dalimi“, – išreiškė viltį Seimo Pirmininkė. O festivalio Garbės pirmininkas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ypač vertina tai, kad tradicinis vasaros festivalis labai praturtina kultūrinį kurorto gyvenimą, todėl yra laukiamas druskininkiečių ir svečių. Anot mero, būtent praėjusios vasaros festivalio programa buvusi itin prasminga, nes atvertė dar nežinomą puslapį iš dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūrybos klodų. Festivalį sveikino Seimo narys ir Druskininkų Garbės pilietis Justinas Karosas, kultūros ministras Arūnas Gelūnas prisiminė, kaip „prieš devynerius metus į ramų, tvarkingą, bet patuštėjusį Druskininkų miestą gaivalingai įsiveržė mūzos ir savo ypatinga aura apgaubė poilsiautojus ir kurorto gyventojus“.

2011 metais tarptautinis menų festivalis druskininkiečius ir svečius džiugino net keturis mėnesius. Jo programa buvo daugiaplanė, apmąstyta ir be galo stropiai parengta. Straipsnyje visko neaprėpsi, tačiau norisi prisiminti, kokie šilti buvo susitikimai M. K. Čiurlionio muzikos ir bendrojo lavinimo mokyklose su pianistu Roku Zubovu arba vakarai su Čiurlionio kvartetu, beje, čia koncertuojančiu kasmet. Pagaliau ką reiškia Druskininkų, Senosios Varėnos, Liškiavos bažnyčiose skambėjęs Sakralinės muzikos valandų ciklas „Čiurlioniškąją stygą palietus“, parengtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento Gedimino Kviklio.

Gera buvo tiems, kas dalyvavo iškilmėse Senojoje Varėnoje, nes ten minint Čiurlionio 100-ąsias mirties metines ati-

Muzikos barai / 28

ALMA MATER MUSICALIS

Kai prislopsta vasaros kaitra, kiekvieno mėnesio pirmojo pirmadienio vakarą į Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčią renkasi akademinė publika, pradedant studentais ir baigiant žilagalviais profesoriais. Čia jie visus mokslo metus klausosi ne tik aukščiausio lygio koncertų, bet ir susitinka su rašytojais, susipažįsta su Nacionalinės kultūros ir meno bei Vyriausybės premijų laureatų kūryba.

Programą globoja Vilniaus universiteto ir kitų Vilniaus aukštųjų mokyklų rektoriai, jie turi unikalią galimybę įžanginiu žodžiu prabilti į susirinkusiuosius, paraginti juos skverbtis į meno paslaptis.

Kai paklausiau L. Stulgienės, iš kur ji semiasi tiek idėjų, o svarbiausia, kaip sugeba jas įgyvendinti, ji nusišypsojo ir paMokslo metų pradžios ir Laisvės dienos šventė prie Prezidentūros rūmų

rodė vieno garsaus koncerto programą, kurioje tarp eilučių visuose mažuose tarpeliuose buvo smulkia direktorės rašysena primarginta įvairiausių pastabų. „Štai taip. Nė minutės poilsio mintims. Stebiu, klausausi ir darausi išvadas, mąstau, ką pati vienokioje ar kitokioje situacijoje galėčiau sukurti“, – neslepia direktorė.

Be to, ji nepaprastai domisi muzikiniu Vokietijos gyvenimu, kur nuo seno yra susiklosčiusios gilios ir prasmingos muzikinio gyvenimo tradicijos. Šitoje šalyje muzikos studijas baigė ir dabar Dresdeno filharmonijos simfoniniame orkestre koncertmeistere dirba jos dukra smuikininkė Dalia Stulgytė-Schmalenberg. Beje, šiemet jai suteiktas kamerinės muzikos virtuozės titulas! Tenka priminti, kad Vokietijoje šitoks įvertinimas teikiamas tik kartą per metus ir tik vienam šalies muzikui. Dalia ne kartą yra koncertavusi „Alma mater musicalis“, festivalio „Sugįžimai“ ir kituose koncertuose. Šiemet spalio pradžioje „Alma mater musicalis“ klausytojai į pamėgtus koncertus jau rinkosi devynioliktą kartą.

Vilniaus universiteto rektorius akademikas Benediktas Juodka svetingai atvėrė duris naujiems metų susitikimams. Pirmasis jų buvo skirtas šviesaus atminimo aktorei, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Rūtai Staliliūnaitei.

Koncertavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, eiles skaitė aktorė Ramunė Skardžiūnaitė, vargonavo Bernardas Vasiliauskas. Tuoj po Vėlinių visus maloniai nuteikė koncertas „100 metų link pripažinimo“ – įžvalgomis apie M. K. Čiurlionį pasidalijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius prof. Zbignevas Ibelgauptas, fortepijonu skambino Rokas Zubovas, griežė Čiurlionio kvartetas. Muzikologė Laimutė Ligeikaitė žodžiu paryškino tai, ką galbūt ne kiekvienas būtų galėjęs suvokti vien klausydamasis muzikos.

Programoje „Alma mater musicalis“ jau dalyvavo visi didieji bei kameriniai šalies orkestrai, chorai, žymiausi solistai ir aktoriai. Šituos koncertus labai pamėgo sostinės melomanai.

IŠ KRAIČIO SKRYNIOS

LMRF archyvo nuotraukos

LMRF programų talkininkas pianistas Rokas Zubovas

dengtas paminklas jo krikštui atminti (skulptorius Mantas Paulauskas). Senojoje Varėnoje vargonininko šeimoje gimusio būsimojo tautos genijaus krikštą liudija išlikusios bažnyčios knygos. „Iš tikro jis krikštytas čia – 1875 m. spalio 1d.“, – patvirtino Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Pranciškus Čivilis, visada mielai pasitinkantis ir priimantis fondo rengiamus koncertus.

Daugelį maloniai nustebino smuikininkų meistriškumo mokykla, renginiai M. K. Čiurlionio memorialiniame bei Druskininkų miesto muziejuose, sanatorijose, gausybė išmoningai eksponuotų parodų. Už tai fondas nuoširdžiai dėkingas Druskininkų savivaldybės administracijai, kultūros, švietimo ir verslo organizacijoms, kitiems pagalbininkams, visiems šalies atlikėjams ir dailininkams, miesto ir to krašto gyventojams. „Kas tai yra muzika? Muzika tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti... Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba...“, – rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1910 metais. Tai eilutės iš jo literatūros įžvalgų, taip puikiai įvedančių mus į jo paties muzikinį pasaulį.

Pagal lietuviškus papročius į kraičio skrynias buvo kraunama tai, kas brangiausia, ko labiausiai reikės gyvenime, tad įprasta, kad jos būdavo rakinamos. Taigi kokią simbolinę skrynią per 20 veiklos metų sukrovė Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir po kokiais užraktais laikomi jo turtai? Toji skrynia atvira visiems, norintiems sušilti nuo gyvenimo darganos. Pabandykime iš jos iškelti dar nors kelis meno audinius, apie kuriuos nebuvo kalbėta.

„Mūsų miestelių“ ciklo koncerte Virgilijus Noreika, Lina Giedraitytė ir Viktorija Marija Zabrodaitė

Muzikos žvaigždžių ir žvaigždučių susitikimas kasmet rudenį rengiamas Vilniaus rotušėje. Fondas į jį pakviečia muzikos mokyklų moksleivius ir jų mokytojus iš Lietuvos regionų. Jie sostinės žiūrovams parodo savo meistriškumo lygį, kurį subrandino per metus. Į tokius koncertus kviečiami ir jau žinomi šalies atlikėjai – žvaigždės, neretai išaugusios iš būtent čia koncertavusių žvaigždučių. Taip ieškomi perliukai, kurie ateityje nušviestų muzikos padangę. Praėjusį lapkritį į tokį susitikimą sugužėjo Vilniaus krašto jaunieji talentai. Jie susitiko su Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Diuseldorfe atstovavusia Evelina Sašenko. Ji ir išaugo iš tų mažųjų žvaigždučių – L. Stulgienė dar gerai atsimena 1994 m. iš Rūdiškių atvykusią nedidukę mergaitę balta pūsta suknele ir pirštinaitėmis, skambiu balseliu nustebinusią „Žvaigždžių ir žvaigždučių“ klausytojus. Šiemet malonu buvo artimiau susipažinti su dar viena žvaigžde – perkusininku Sauliumi Augliu-Stanevičiumi, kuris meistriškai atskleidė kol kas menkai pažįstamą marimbos garsų meną.

Jaunuosius talentus fondas pradėjo globoti dar tada, kai net nebuvo oficialiai įsikūręs. 1991 m. gruodžio 19 d. į Vilniaus menininkų rūmų (dabar Prezidentūra) Baltąją salę buvo pakviesti koncertuoti tarptautinių konkursų nugalėtojai Petras Geniušas, Jurgis Karnavičius, Birutė Vainiūnaitė, Irma Kliauzaitė, Dalia Stulgytė, Judita Leitaitė, Sigutė Stonytė, Aleksandra Žvirblytė, Guoda Gedvilaitė, Daumantas Kirilauskas, Vaida Eidukaitytė ir kiti. Tai buvo pirmasis jaunųjų koncertas, jį surengė tik dvi moterys – Liucija Stulgienė ir Eglė Ugianskienė. Dabar jau susiklostė graži tradicija Prezidentūroje, toje pat salėje, metų pradžioje pagerbti jaunuosius tarptautinių konkursų nugalėtojus. Fondo renginiai „Koncertuoja tarptautinių konkursų laureatai“ daug džiaugsmo suteikia tiek Vilniaus, tiek kitų miestų ir miestelių klausytojams.

Jau tradicinis ir S. Daukanto aikštėje organizuojamos Mokslo metų pradžios

Laisvės dienos koncertas „Beauštanti aušrelė“, tiesiogiai transliuojamas per Lietuvos radiją ir televiziją. Šiame prasmingame renginyje sveikinimo žodžius taria valstybės vadovai, koncertuoja žinomi profesionaliosios muzikos atlikėjai. Taip šalies moksleivija skatinama pažinti kitokią nei primityvusis popsas muziką, formuojančią subtilesnį jausmų pasaulį.

Prieš keletą metų Prezidentas Valdas Adamkus koncerte „Būkime kartu“, skirtame Pasaulinei neįgaliųjų dienai, susijaudinęs pasakė: „Be galo džiaugiuosi galėdamas būti su jumis. Būkime kartu.“ Į fondo drauge su bendrija „Atgaiva“ rengiamus taip pat pavadintus rudens koncertus Nacionalinėje filharmonijoje sukviečiami neįgalieji iš visos Lietuvos. Rudens muzikos šventė, skirta žmonėms su negalia, pasiekia ir kitas šalies vietoves. Derėtų paminėti ir „Menų svetainės“ studijas – darbą su negalią turinčiais į menus linkusiais moksleiviais. Mokytojai pas juos važiuoja į mokyklas ir lavina, rengiami muzikos ir dailės vakarai, kitokie susitikimai.

Prisiminkime ir tai, kaip gimė vieni gražiausių renginių – Sakralinės muzikos valandos vyskupijų bažnyčiose. Kai Lietuva ruošėsi sutikti Šventąjį Tėvą Joną Paulių II, fondas surengė net 111 vargonų muzikos valandų bažnyčiose. Tokia tradicija išliko iki šiol. Pasiklausyti Sekmadienio muzikos koncertų į Vilniaus arkikatedrą baziliką susirenka daug žmonių, neretai trūksta vietų atsisėsti. Čia galima pasiklausyti ne tik vargonų muzikos, garsių chorų, bet ir išgirsti žymiausius operos solistus – Ireną Milkevičiūtę, Virgilijų Noreiką ir daugelį kitų.

Fondas dažnai gauna laiškų iš įvairiausių šalies kampelių. Skaitome vieną jų, prieš keletą metų atsiųstą iš Širvintų kultūros centro: „Esame labai dėkingi už koncertą Gelvonuose – dovaną Širvintų regiono gyventojams. Kiek prasmingų ir mielų akimirkų patyrėme koncerto metu... Ir kaip tų akimirkų mums trūksta ir jų ilgimės. Gal yra kokių nors galimybių pasikviesti Jus dažniau su koncertais?“ Paprašyta pakomentuoti laišką fondo direktorė pasakė: „Stengiamės vykti į tas vietas, kur koncertų su profesionaliais atlikėjais žmonės neprisimena dešimt ar daugiau metų. Sukūrėme programą „Mūsų miesteliai“ ir aplankėme dešimtis miestelių Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Tauragės, Telšių, Alytaus, Kauno bei Vilniaus krašto rajonuose. Ypatingo dėmesio miesteliuose sulaukė V. Noreikos ir jo ugdytinių koncertai. Norėtųsi, kad ši programa niekada neturėtų pabaigos. Būtų prasminga, kad šitą projektą aktyviau remtų savivaldybių administracijos, merai galėtų tapti koncertų

Pasaulinės neįgaliųjų dienos paminėjimo „Atgaivos“ koncerte LASS nariai Ona Matusevičiūtė ir Lionginas Matusevičius

globėjais, šitaip labai pradžiugintų savo krašto gyventojus.“ Keliones po „Mūsų miestelius“ lydi gražūs prisiminimai.

Pavyzdžiui, po vieno koncerto mažo Žemaitijos miestelio bažnyčioje jos klebonui nejučiomis išsprūdo: „Pasijutau lyg prie Dangaus vartų esąs.“ Pastaruoju metu „Mūsų miestelių“ programa patiria našlaitės dalią. Kai dirbo Lietuvos apskričių viršininkų administracijos, joms rūpėjo savo krašto muzikinis švietimas, apie ką byloja šviesaus atminimo Vilniaus apskrities viršininko Alio Vidūno raštas: „Lietuvos muzikų rėmimo fondo vykdoma muzikinio švietimo programa Vilniaus krašte yra labai reikalinga ir turi būti remiama. Fondo koncertai rajonų centruose, gyvenvietėse žadina gyventojų pilietiškumą, kelia kultūrinį lygį. Ypač palankiai koncertai vertinami mokyklose, kur jų klausosi įvairiomis kalbomis besimokantys moksleiviai.“ Tegul šitie žodžiai būna kaip testamentas tiems, kas tęsia jo darbą. Ne tik Vilniaus krašte, bet ir visoje Lietuvoje.

FONDO PERLAS – STASIO VAINIŪNO NAMAI

„Šio muziejaus svarbiausia paskirtis – padėti žmogui, kad jis pamiltų grožio pasaulį. Grožio, kuriam visą savo gyvenimą paskyrė buvęs šių rūmų šeimininkas Maestro Vainiūnas. Tikiu, kad muziejaus vadovai ir darbuotojai sugebės šiuos kilnius uždavinius tauriai ir pasiauOperos solistai Sergejus Larinas ir Lilija Deksnytė-Larina po „Sugrįžimų“ festivalio koncerto

Muzikos barai / 29

Sukaktis kojančiai atlikti. Muziejaus pašventinimo proga Mons. K. Vasiliauskas, 1998.XII.14, Vilnius.“ Tai pirmasis įrašas S. Vainiūno namų Garbės svečių knygoje, kiek vėliau joje palinkėjimus paliko Alma ir Valdas Adamkai. Pacituoti norisi prof. Sauliaus Sondeckio žodžius: „Kaip gera, kad šiuose man labai brangaus žmogaus namuose vėl skamba muzika! Stasio Vainiūno aura čia įkvepia jaunimą, o vyresniuosius grąžina į praeitį, primena Lietuvos kultūrai tiek daug nusipelniusį muziką. Garbė Lietuvos muzikų rėmimo fondui už globą ir pagarbą praeičiai ir šaunius darbus ateities labui.“ Šiandien įrašų knygoje daug. Namų lankytojai, susipažinę su nuolat veikiančiomis ekspozicijomis, iš tiesų nušvinta, sušyla. S. Vainiūno namai atviri įvairių kartų atlikėjams, parodoms, kraštiečių susitikimams. Labai nuoširdžiai bendraujama su negalios ištiktais žmonėmis, jie dažnai kviečiami į susitikimus, rengiamos ir jų darbų parodos.

Kiekvieno trečiadienio vakarai Vainiūno namuose praleidžiami labai prasmingai. Rudenį ir žiemą čia nuo 17 val. rengiami koncertai, parodų atidarymai, juos lydi klasikinė muzika. Neretai fortepijonu skambina ir pats namų vadovas muzikologas Vaclovas Juodpusis, gerai pažinojęs maestro S. Vainiūną. V. Juodpusis ne tik organizuoja kamerinius koncertus, poezijos popietes ir kitus renginius, bet ir rašo knygas apie muzikus, kasmet rengia Muzikos kalendorių. Taigi šitie namai – tikrai patikimose rankose.

AR TIKRAI MUZIKA IŠGELBĖS PASAULĮ?

Stovėdami ant Lietuvos muzikų rėmimo fondo dvidešimtmečio slenksčio, prisiminkime prieš penkerius metus fondui rašytą didžio poeto Justino Marcinkevičiaus sveikinimą: „Buvo gera diena, šviesi ir skambi diena buvo, kai prieš 15 metų susikūrė Lietuvos muzikų rėmimo fondas. Tarytum atsivėrė durys į neaprėpiamą, aukštą ir gilų pasaulį, garsų ir spalvų pilną. Pasaulį, kuriame užsimezga ir ima funkcionuoti paslaptingas dvasinis ryšys tarp kūrinio, atlikėjo ir klausytojo.

Ačiū Jums, kad neapleidžiate mūsų, kad stiprinate šį ryšį, raginate mus klausyti ir išgirsti. Patirti muziką. Išgyventi ją savyje ir su visais. Pažinti save ir kitus.

Tas duris, kurias prieš 15 metų atvėrėte – saugokite, kad koks skersvėjis jų neužtrenktų. Su dėkingumu galvojame apie fondo rėmėjus, padedančius išlaikyti šias duris atvertas.“ Regis, tuo viskas ir pasakyta. n

Muzikos barai / 30

Algiui Jonui Lukoðevièiui 70 Daiva KŠANIENĖ

T

alentingas dirigentas Algis Jonas Lukoševičius švenčia 70metį. Maestro batutai yra paklusę daugelis orkestrų – simfoninių, kamerinių, pučiamųjų; diriguota įvairiausios stilistikos, skirtingų epochų operos veikalams. Toji meilė muzikai atėjo iš vaikystės ir paauglystės metų, praleistų Vilniuje, iš inteligentiškos šeimos, o patyrimas – iš ilgų ir sudėtingų studijų metų.

Tėvelis Jonas Lukoševičius, žymus žemės ūkio mokslų specialistas, baigęs Karaliaučiaus universitetą, Berlyne apgynęs daktaro disertaciją, dirbęs Lietuvos mokslų akademijoje, mokslinio tyrimo institutuose, dėstęs Vilniaus universitete bei kitose aukštosiose mokyklose, turėjo didelės įtakos humanitariniam sūnaus lavinimui. Dar didesnį poveikį būsimajam dirigentui darė mama – aktorė Janina Lukoševičienė. Jos vaidyba ir dainavimu žavėjosi net didysis Fiodoras Šaliapinas, lankęsis Lietuvoje. Ji buvo atsidavusi šeimai, Vilniuje dirbo didelį visuomeninį darbą, organizuodavo labdaringus mokinių koncertus, bet nepamiršo ir savo profesijos: daug vaidindavo Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmų lenkų liaudies teatre, dažnai koncertuodavo Lenkijoje.

Tėvų veikla ir meninė namų aplinka, šeimos draugystė su žymiais menininkais – Mikėnais, Gudaičiais, Dvarionais, Balsiais, Grincevičiūte ir kt. – dar

vaikystėje formavo A. J. Lukoševičiaus polinkius, principus ir pažiūras. Šeimoje buvo labai gerbiama muzika, vaikas nuo mažens skatintas muzikuoti.

Baigęs pirmąją pradinės mokyklos klasę ir perėjęs didelę atranką A. J. Lukoševičius 1948 m. tampa Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos chorinio dirigavimo specialybės mokiniu. Žymus Lietuvos chorvedys Pranas Šližys tuomet iš įvairių Vilniaus mokyklų surinko gabiausius muzikai vaikus. Įdomu, kad po šešerių metų, 1954-aisiais, jaunasis muzikantas padaro akibrokštą ir pereina į baleto klasę, vadovaujamą garsių baleto artistų V. Grivicko ir G. Sabaliauskaitės. Tėvai nepritarė tokiam sūnaus pasirinkimui, skatino grįžti prie muzikos. 1955 m. A. J. Lukoševičius pereina į tos pačios mokyklos smuiko klasę pas žymų pedagogą prof. V. Radovičių. Jaunuolis griežė S. Sondeckio vadovaujamame mokinių kameriniame orkestre, net buvo jo koncertmeisteris.

Pirmasis įsimintinas koncertinis „krikštas“ įvyko 1954 m. Baisogalos bažnyčioje per atlaidus – klebonas trylikametį muzikantą pakvietė pagriežti smuiku. A. J. Lukoševičius prisimena: „Parepetavome su vargonininku ir sekmadienį užkopiau ant viškų. Milžiniška bažnyčia sausakimša, ore tvyro rimties ir didybės dvasia – visa tai mane sukrėtė. O kai grojant Bacho ir Gounod „Ave Maria“ tūkstantgalvė minia atsisuko į viškas, aš

DARBŲ PYNĖ

Vytauto PETRIKO nuotr.

A. J. Lukoševičiaus biografija nepaprastai marga, neįtikėtinai įdomi. Kaip sako pats maestro, jam yra tekę dirbti ir kroviku, miško kirtėju, kino kaskadininku, teatro režisieriumi.

Jaunystėje jis grojo legendinėje Vilniaus kavinėje „Neringa“, kituose sostinės restoranuose, buvo baleto koncertmeisteris Minsko valstybiniame operos ir baleto teatre ir šio miesto Choreografijos mokykloje. Vėliau dirbo koncertmeisteriu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dėstė Krivoj Rogo (Ukraina) aukštesniojoje muzikos mokykloje, buvo šio miesto muzikinio teatro muzikinės dalies vedėjas ir vyriausiasis dirigentas.

Visus šiuos darbus dirbo studijuodamas.

Krivoj Rogo teatre A. J. Lukoševičius dirigavo muzikiniams spektakliams, bendravo su įžymiais artistais – M. Vodianojumi, V. Kandelaki, J. Savinkova, T. Šmyga ir kt. Dirbdamas šiame teatre jis reiškėsi ir kaip kompozitorius – sukūrė muziką spektakliams „Švytintis akmuo“ ir „Karti dalia“. Pastarojo spektaklio muziką itin gerai įvertino Ukrainos muzikos kritikai ir muzikologai.

Baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją jaunasis muzikas tapo jos dėstytoju ir koncertmeisteriu, keletą metų dirigavo Lietuvos valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“.

Su šiuo orkestru A. J. Lukoševičius parengė įdomių programų, daug koncertavo. Dirbant „Trimito“ dirigentu jam teko bendradarbiauti su žymiais operos ir estrados solistais, kompozitoriais – E. Kaniava, B. Gorbulskiu, A. Raudonikiu, J. Navakausku, V. ir J. Juozapaičiais ir kt.

Studijų Leningrado konservatorijoje metais A. J. Lukoševičius dirigavo sudėtingus muzikos veikalus: D. Šostakovičiaus Aštuntąją, A. Brucknerio Ketvirtąją, P. Čaikovskio Šeštąją simfonijas, taip pat J. Brahmso, L. van Beethoveno simfonijas, S. Rachmaninovo, M. Ravelio koncertus fortepijonui su orkestru, Ch. Gounod operą „Faustas“, M. de Fallos baletą „Trikampė kepurė“ ir kt.

Po klajonių metų maestro įsikūrė Klaipėdoje. Nuo 1977 m. jis tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) dėstytoju, Orkestrinio dirigavimo katedros vedėju, jam buvo suteiktas docento vardas. Lygiagrečiai A. J. Lukoševičius 1989–1991 m. buvo Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, 1991–1992 metais – šio teatro meno vadovas.

Verta prisiminti Klaipėdos muzikiniame teatre jo statytus ir diriguotus operos spektaklius – G. C. Menotti „Mediumą“, G. Donizetti „Varpelį“, G. Rossini „Italę Alžyre“, P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, J. Nováko miuziklą „Opera mafiozo“, baletus – J. Pavlovskio „Snie-

Vytauto PETRIKO nuotr.

pašiurpau pirmą kartą pajutęs ir suvokęs tokią Muzikos galią.“ Dar didesnį įspūdį ir poveikį jaunuoliui padarė dirigavimas tarpzoninėje Šeduvos dainų šventėje ir jos konkurse. Jis grojo smuiku, fortepijonu ir dirigavo jungtiniam chorui. Jaunasis muzikantas kartu su seserimi ir broliu tapo konkurso laureatais. Visi šie potyriai ir išgyvenimai greičiausiai ir lėmė, kad futbolas, atletika, krepšinis, žvejyba ir visa kita po truputį užleido pirmenybę (nors ir iki šiol ne iki galo) Muzikai, mano A. J. Lukoševičius.

Baigęs mokyklą 1957 m. A. J. Lukoševičius įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) smuiko specialybę. Čia jaunąjį muziką ugdė taip pat talentingi pedagogai. Ypač išsiskyrė prof.

J. Juzeliūno asmenybė, jis dėstė muzikos kūrinių analizę. Grodamas prof. J. Fledžinsko vadovaujamame kameriniame ansamblyje jaunuolis vėl buvo kolektyvo koncertmeisteris.

Studijuoti sekėsi, tačiau baigus smuiko klasę kilo ambicingas noras tapti dirigentu. Jis buvo realizuotas 1971 m. įstojus į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijos Operinio ir simfoninio dirigavimo katedrą. Baigęs pagrindines studijas A. J. Lukoševičius toliau tobulinosi tos pačios specialybės aspirantūroje.

Studijuodamas vienoje garsiausių ir geriausių konservatorijų A. J. Lukoševičius žinių sėmėsi iš iškilių to meto pedagogų – A. Rabinovičiaus, J. Mravinskio, A. Dmitrijevo, J. Serebriakovo, A. Jansono. Bendrauti teko su daugeliu garsių muzikų – I. Glikmanu, R. Tichomirovu, M. Heifec, E. Grikrovu ir kt. Baigęs šias sudėtingas studijas, A. J. Lukoševičius dar porą metų (1976–1978) buvo Operinio ir simfoninio dirigavimo katedros asistentas stažuotojas.

Dirigentas Algis Jonas Lukoševičius

guolę ir septynis nykštukus“, A. Mnacakanovo „Čaplino ir Dolskio kortą“, taip pat W. A. Mozarto „Requiem“, M. Ravelio „Bolero“ ir kt. A. J. Lukoševičiui mieli ir koncertai su Klaipėdos liaudies operos teatro simfoniniu orkestru, vadovaujamu K. Kšano, iš kurių ypač reikšmingas buvo Pabaltijo kompozitorių kūrinių koncertas muzikologų konferencijoje.

Iki šiol dirigentas dirba Klaipėdos universiteto Menų fakultete, veda smuiko užsiėmimus, vadovauja studentų kameriniam orkestrui, kuris yra griežęs prestižinėse Lietuvos koncertų salėse, konkurse Italijoje laimėjo pirmąją premiją. Maestro yra nemažai dirigavęs Menų fakulteto pučiamųjų orkestrui, padaręs įrašų Lietuvos radijuje, kviečiamas diriguoti šalies dainų šventėse, Baltijos šalių studentų festivaliuose „Gaudeamus“.

P. S. Didžiulis įvykis A. J. Lukoševičiaus gyvenime buvo piligriminė kelionė su žmona Daiva pėsčiomis į Romą pas popiežių Joną Paulių II. Ši kelionė, maestro žodžiais tariant, galutinai suformavo jo pasaulėžiūrą ir gyvenimo suvokimą.

Jis sako: „Daugybė sutiktų skirtingų tautybių krikščionių – lenkų, čekų, slovakų, austrų, italų – leido pajusti ir suprasti paprastą tiesą: pasaulyje dauguma žmonių yra geri, jautrūs, dori, pasiryžę pagelbėti, draugiškai padėti.“ n

Maestro batutai yra paklusę daugelis orkestrų

Muzikos barai / 31

Didžioji salė

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO MENŲ FAKULTETAS SAVAJAM MIESTUI

M

inėdamas 40 metų jubiliejų Menų fakultetas universiteto bendruomenei ir miesto visuomenei praėjusių metų pabaigoje pateikė net dvylikos koncertų ciklą, pažėrė spalvingos muzikos nuo baroko iki džiazo.

Visus renginius, vykusius Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, miesto Koncertų salėje (džiazo muzikos vakaras) ir Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (sakralinės muzikos koncertas) lydėjo sėkmė ir klausytojų dėmesys.

Koncertų ciklą spalio 25 d. pradėjo Dainavimo katedros Operos studijos studentai, vadovaujami dirigento profesoriaus K. Kšano, vaidybos dėstytojo M. Gylio ir koncertmeisterės M. Mosėnienės. Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo lietuvių, rusų ir Vakarų Europos kompozitorių operų fragmentai, antrojoje – miuziklų ir operečių ištraukos. Dauguma studentų ir magistrantų parodė tikrą vokalinį profesionalumą, meninį stabilumą ir sceninę raišką. Įtaigiai skambėjo Liubašos ir Bomelijaus scena iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Caro sužadėtinė“, atliekama N. Urnikienės ir V. Muravjovo, Marcelinos ir Siuzanos duetas iš W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ (I. Pakalniškienė ir A. Dromantaitė), Grafienės ir Siuzanos duetas iš tos pačios operos (R. Venckutė ir B. Ignatavičiūtė), Pienininko Tevjė arija iš J. Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo (R. Spalinskas), Eglės ir Mirtos duetas iš V. Klovos operos „Pilėnai“ (V. Kasparavičiūtė ir L. Gedgaudaitė).

Stilingai ir muzikaliai buvo atlikti sudėtingi operų ir operečių ansambliai: kvartetas iš Ch. Gounod operos „Faustas“ (L. Povilaitytė, R. Spalinskas, N. Urnikienė, V. Muravjovas), kontrabandininkų kvintetas iš G. Bizet operos „Karmen“ (L. Andriekutė, A. Dromantaitė, I. Pakalniškienė, J. Balsys, V. Muravjovas), tercetas iš F. von Flotovo operos „Marta“ (L. Stakvilevičienė, L. Gedgaudaitė, M. Šakys) ir kt. Koncertą užbaigė nuotaikingos scenos iš C. Millöckerio operetės „Studentas elgeta“, jose dalyvavo visi Operos studijos studentai.

Jaudinančiai ir tauriai skambėjo malonaus tembro dainininkės B. Ignatavičiūtės sopranas.

Ji taip pat atliko skirtingų stilių kūrinius: Cerlinos ariją iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“, G. Faure „Maldą“, A. Belazaro dainą „Obelys“. Itin žaismingai ir išdykėliškai nuskambėjo F. Bajoro daina „Velniams reikia mergų“ iš vokalinio ciklo „Sakmių siuita“.

Išraiškingai, nuoširdžiai ir muzikaliai dainavo K. Valčiukienė (sopranas), I. Toleikytė (sopranas), R. Bartušytė (sopranas). Artistiška ir susikaupusi pasirodė L. Gedgaudaitė (mecosopranas), kuri padainavo Jupiterio ariją iš G. F. Händelio operos „Semelė“ bei M. de Fallos dainą „Mauritaniškas šalis“.

Vertos pagyrimo ir L. Stakvilevičienė, O. Auškalnytė (sopranai), atlikusios lietuvių kompozitorių dainas, tačiau joms reikėtų atsisakyti įpročio dainuojant sau diriguoti – klausytojams tai trukdo suvokti atliekamo kūrinio mintį.

Dainininkėms akompanavo puikios koncertmeisterės V. Diukareva ir R. Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Koncerto pabaigoje nuskambėjo visų dainininkių ir profesorės ansamblis.

L

apkričio 12 d. klausytojų laukė dar vienas Dainavimo katedros surengtas koncertas – katedros pedagogai pažėrė klausytojams visą puokštę arijų, romansų, dainų. Koncerto pradžioje V. Tarasovas (tenoras) subtiliai atliko Otelo mirties sceną iš G. Verdi operos. Įtaigiai skambėjo ir solisto atliekama Padrė dainelė iš D. Wassermano, J. Dariono ir M. Leigh miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ bei De Grijė arijozo iš G. Puccini operos „Manon Lesko“.

Didelių vokalinių galimybių solistė D. Kužmarskytė (mecosopranas) savitai interpretavo V. Kairiūkščio romansą „Nukelk man saulę“ ir Adrianos ariją iš F. Cilea operos „Adriana Lekuvrer“.

Daugelio klausytojų mėgstamas solistas M. Gylys (baritonas) padainavo tris kontrastingus kūrinius: J. Gruodžio „Visur tyla“, Džanio Skikio ariją iš G. Puccini operos bei J. Haydno „Serenadą“. Kiekvienas jų buvo atliktas su įkvėpimu, laisvai ir įtaigiai.

Dainavimo katedros vedėja prof. V. Vadoklienė (sopranas) pasirinko tris jaudinančius

Į

spūdingą koncertą lapkričio 9 d. surengė Dainavimo katedros vedėjos profesorės V. Vadoklienės klasės studentės. Aštuonios solistės pateikė programą nuo baroko iki šiuolaikinių kūrinių. Kaip subrendusi dainininkė, pasižyminti vokalo, dikcijos ir sceninio vaizdo harmonija, pasirodė A. Dromantaitė (sopranas). Ji atliko Akzos ariją iš G. F. Händelio oratorijos „Jėzus“, F. Schuberto dainą „Upėtakis“, S. Rachmaninovo romansą „Čia gera“ ir A. Belazaro dainą „Pienė“ .

Muzikos barai / 32

Menų fakulteto dėstytojų kompozitorių kūrinių koncerte instrumentinis trio – A. Kuraitė (fleita), A. Kaziukaitienė (altas), V. Purlytė (klavesinas)

rusų romansus: M. Glinkos „Kraujyje dega geismo ugnis“, C. Kiuji „Paliečiau gėlelę“ ir N. Rimskio-Korsakovo „Ne vėjo dvelksmas“.

Solistė žavėjo puikia vokaline technika, gražiu sodriu balsu.

V. Vadoklienė ir D. Kužmarskytė padainavo du populiarius duetus: J. Offenbacho „Barkarolę“ iš operos „Hofmano pasakos“ ir žaismingą G. Rossini kūrinėlį „Katės“.

Koncerto pabaigoje dainavo prof. E. Kaniava (baritonas). Jis atliko Misterio Ikso ariją iš I. Kalmano operetės „Cirko princesė“ ir E. Presley dainą „Love me tender“. Maestro kaip visada žavėjo įdomia ir įtikinama interpretacija, artistiškumu, tembrinių spalvų gama. Entuziastingai klausytojai priėmė koncerto finale D. Kužmarskytės ir E. Kaniavos atliktą Edvino ir Silvos duetą iš I. Kalmano operetės „Silva“.

Dainininkams padėjo koncertmeisterės E. Bandzevičienė, R. Krikščiūnaitė-Barcevičienė ir R. Paliulytė. Šis pedagogų koncertas – puiki vokalinio meistriškumo pamoka fakulteto studentams.

F

ortepijono katedra surengė du koncertus.

Ypač patrauklus buvo katedros absolventų ir jų mokinių koncertas (lapkričio 8 d.), kuris parodė puikius šios katedros dėstytojų darbo rezultatus. Profesoriai T. Romaškina ir S. Žilevičius gali didžiuotis savo buvusiais studentais, kurie ne tik patys sėkmingai pasirodė, bet ir į sceną atvedė daug jaunųjų atlikėjų.

Buvusi T. Romaškinos studentė R. Kasparavičiūtė muzikaliai atliko F. Chopino Etiudą, op.

10, Nr. 3. Gražiai pasirodė ir kitos T. Romaškinos auklėtinės: J. Brun-Jaskoves ir E. Ambrozaitienė, kurios atliko populiarųjį W. A. Mozarto Turkų maršą (dviem fortepijonams perdirbo P. Buttall), Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytojos J. Arutiunova, J. ŠčerbatovaTamašauskienė – jos skambino M. Moschkowskio Ispaniškus šokius keturioms rankoms, op.

12. Koncerte gražiai pasirodė mokytojų R. Kasperavičiūtės, J. Brun-Jaskovec, E. Šapolaitės ir J. Ščerbatovos-Tamašauskienės mokiniai.

Koncertavo ir prof. S. Žilevičiaus buvusių studentų bei jų mokinių būrys. Sudėtingą F. Liszto Vengrų rapsodiją Nr. 3 įtikinamai atliko Kretingos meno mokyklos mokytoja S. Mockutė-Stanienė. Ji kartu su Naujosios Akmenės muzikos mokyklos mokytoja Marija Ivanova paskambino F. Liszto pjesę „Sužadėtuvės“. Dar dvi šio profesoriaus auklėtinės Ž. Adomaitienė ir I. Filičkinienė kartu su studente V. Varanavičiūte bei pačiu profesoriumi stilingai, nuotaikingai atliko „Anitros šokį“ ir „Kalnų karaliaus uoloje“ iš E. Griego siuitos „Peras Giuntas“.

Beveik visos minėtos absolventės koncertui parengė ir savo mokinių. Geru žodžiu reikia paminėti J. Kačinsko muzikos mokyklos mokytojų J. Šlajienės (buvusi prof. S. Žilevičiaus studentė), V. Revutienės ir R. Baranauskienės (buvusios doc. I. Pečiūrienės studentės) paruoštą mažųjų pianisčių ansamblį – trys

pademonstravo N. Navakaitė, kuri kartu su savo profesore T. Romaškina atliko W. A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui A-dur III dalį.

Koncertą užbaigė žaismingai Dainavimo ir Muzikos pedagogikos katedrų studenčių B. Ignatavičiūtės, D. Rudytės, R. Venckutės ir R. Tautvydaitės (jų dėstytoja – doc. I. Pečiūrienė) aštuoniomis rankomis atliktas A. Lavignaco „Galopas-maršas“.

T Groja fortepijoninis ansamblis

mergytės atliko kūrinį „Maža pantera“, kurį jau yra skambinusios su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Koncertą paįvairino kamerinių ansamblių pasirodymai. Kūrinį birbynei ir fortepijonui atliko buvusio prof. V. Tetensko studento, J. Kačinsko muzikos mokyklos mokytojo A. Tumanovo ir R. Baranauskienės mokiniai.

Gražiu šiltu smuiko tembru sužavėjo doc.

A. J. Lukoševičiaus išugdyta R. Tamošiūnaitė, jai akompanavo J. Karoso muzikos mokyklos koncertmeisteris A. Martinkus (buvęs doc.

J. Karosaitės studentas).

Koncertas pakiliai baigėsi G. Gershwino „Žydrąja rapsodija“ dviem fortepijonams, ją atliko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertmeisterė E. Valterytė-Bandzevičienė ir prof. S. Žilevičius.

ikra muzikine puota tapo Džiazo katedros dėstytojų, studentų ir absolventų koncertas „Kelionė į Džiazą“ (lapkričio 11 d.). Jungtinis diksilendas, vadovaujamas prof. P. Narušio ir doc. A. Kilio, pateikė įvairią ir įdomią programą: nuo džiazo muzikos pirmtakų (anonimų, E. K. Ellingtono, S. Kentono ir kt.) iki šiuolaikinių užsienio (C. Wiliamso, B. Mintzerio, K. Weillio ir kt.), Lietuvos ir Klaipėdos kūrėjų (K. Sovos, S. Šiaučiulio, P. Narušio, R. Bagdono, G. Paugos ir kt.). Diksilendas grojo įkvėptai, žavėjo garso kultūra ir tembriniu spalvingumu. Stebina tai, kad vadovai ir beveik kiekvienas diksilendo muzikantas yra solistai virtuozai. Koncertą įstabiai ir teatrališkai pradėjo prof. P. Narušis, jis klarnetu atliko spalvingą kompoziciją. Kon-

Į

koncertų maratoną įsiterpė rimties ir susikaupimo renginys. Lapkričio 13 d. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už amžinybėn išėjusius Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojus, studentus, darbuotojus. Po Mišių Menų fakulteto dėstytojai ir studentai surengė sakralinės muzikos koncertą. Prof. V. Tetenskas birbyne pagriežė J. Švedo „Piemenėlio raliavimą“ ir Ch. W. Glucko „Melodiją“, vargonais pritarė prof. G. Purlys. Sodriai nuskambėjo prof.

V. Vadoklienės ir G. Purlio atliekama L. Luzzi „Ave Maria“, C. Francko „Panis angelicus“, A. L. Weberio „Pie Jesu“. Pakiliai solistė atliko prof. G. Purlio giesmę „Viešpaties balsas“, jaudinančiai nuskambėjo garsioji J. S. Bacho ir Ch. Gounod „Ave Maria“ (atliko V. Vadoklienė, V. Tetenskas ir G. Purlys).

Puikiai koncerte pasirodė Menų fakulteto merginų choras, vadovaujamas doc. J. Kiaulakytės ir J. Kubiliaus. Choras atliko tris sudėtingus kūrinius: T. L. De Victoria „Duo seraphim“, R. Dubra „Totus tuus“ ir J. Busto „Salve Regina“.

Jie nuskambėjo skaidriai, prakilniai ir nuoširdžiai.

L

G

ražų įspūdį paliko Fortepijono katedros studentų koncertas lapkričio 10 d. Ir vėl dominavo profesorių T. Romaškinos ir S. Žilevičiaus auklėtinės. V. Varanavičiūtė paskambino F. Liszto Noktiurną As-dur, I. Pajėdaitė – F. Chopino Etiudą, op. 10, Nr. 12. Abi prof. Žilevičiaus studentės atsiskleidė kaip ryškios meninės individualybės. Virtuoziška technika ir įkvėptu muzikavimu išsiskyrė prof. T. Romaškinos studenčių K. Budvytytės (L. Van Beethoveno Sonatos fortepijonui d-moll, op. 31, Nr. 2, I dalis) ir A. Daunoravičiūtės (F. Liszto Transcendentinis etiudas f-moll) pasirodymas.

Pagirtina, kad abu profesoriai studentams diegia ansamblinio muzikavimo įgūdžius, kurie bus labai naudingi ir reikalingi ateities veikloje. Gyvybingai ir patraukliai nuskambėjo pakilus W. A. Mozarto Menuetas šešioms rankoms, kurį atliko I. Pajėdaitė, A. Užkuraitytė ir prof. S. Žilevičius, bei romantiškas S. Rachmaninovo Romansas – jį paskambino I. Pajėdaitė, L. Grajauskaitė ir pats profesorius.

Sėkmingas buvo K. Budvytytės ir A. Daunoravičiūtės fortepijoninio dueto pasirodymas (prof. T. Romaškinos klasė). Jos išraiškingai atliko nelengvą L. van Beethoveno Sonatą D-dur, op. 6, keturioms rankoms. Stiliaus pojūtį

W. Ojakaaro „Prieš vartojimą suplakti“ ir G. Paugos diksilendas „Tūkstantis žingsnelių“ – žaismingai nuteikė klausytojus ir jie iš įspūdingo renginio išėjo smagūs ir dvasiškai praturtėję.

Koncertuoja Menų fakulteto absolventų mokiniai

certo metu profesorius skaitė savo kūrybos eiles, labai derėjusias su skambančia muzika.

Klausytojus itin maloniai nuteikė Klaipėdos miesto mero V. Grubliausko dalyvavimas koncerte. Meras ne tik tarė sveikinimo žodį, ne tik pristatė džiazo pianistą prof. S. Šiaučiulį, bet ir pats grojo trimitu ir dainavo.

Išraiškingai ir stilingai skambėjo prof. S. Šiaučiulio „Vizija. Lukas“, kurią jis pats ir atliko.

Klausytojai už virtuozišką pasirodymą dėkojo saksofonininkams K. Sovai, G. Stunžėnui, pianistui A. Jankūnui, ritmo grupei (A. Jankūnas, A. Morozovas, M. Baltutis, V. Krasnopiorovas).

Instrumentinės muzikos laviną paįvairino džiazo dainininkė R. Vaičiūtė. Jai pritarė V. Grubliauskas.

Koncerto pabaigoje skambėję kūriniai –

apkričio 15 d. – chorinės muzikos šventė.

Chorvedybos ir muzikos pedagogikos katedros organizuotas koncertas suteikė didelį estetinį pasigėrėjimą. Dalyvavo keturi Klaipėdos vaikų ir jaunimo chorai, jie pateikė įvairų ir įdomų repertuarą (visiems vadovauja Menų fakulteto pedagogai). Renginio pradžioje klausytojai išgirdo Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos jaunių chorą (meno vadovas ir dirigentas A. Girdzijauskas). Jo atlikti kūriniai skambėjo gražiai ir išraiškingai. Nelengvą polifoninę V. Miškinio dainą „Gražiausias sodas“ vaikai atliko tiksliai ir dinamiškai. Malonu, kad choras atidavė pagarbos duoklę M. K. Čiurlioniui – jaunatviškai šviesiai liejosi kompozitoriaus dainos „Dainų dainelė“, „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“, „Oi giria, giria“.

J. Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“ (vadovas J. Kubi-

Menų fakulteto dėstytojų kompozitorių kūrinių koncerte choras „Aukuras“, vadovas A. Vildžiūnas, ir pianistas S. Šiaučiulis

Muzikos barai / 33

Didžioji salė lius) – aukšto profesinio lygio kolektyvas. Tai buvo akivaizdu klausantis A. Vivaldi „Gloria“, N. Sinkevičiūtės dainos „Girelė“, K. Daugirdo „Saulė dovanoja“ ir kt. (dirigavo J. Kubilius ir M. Lingvenis). „Gintarėlis“ turi puikią ateitį ir pamainą. Tuo įsitikinome, kai scenoje susirikiavo „Gintarėlio“ mažieji – trečios klasės choristai sėkmingai atliko savo programą.

E. Balsio menų gimnazijos choras (meno vadovė ir dirigentė doc. Z. Kariniauskienė) yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas. Ir šio koncerto vakarą jis paliko brandaus meninio kolektyvo įspūdį. Buvo atlikti sudėtingi kūriniai: K. Brundzaitės išplėtota lietuvių liaudies daina „Oi griežle, griežlele mano“, A. Pärto „Peace upon you Jeruzalem“, B. Chikotto „A Little Jazz Mass. Kyrie“, L. Vilkončiaus „Gimtinė“. Šis choras dar kartą įrodė turįs aukštą vokalinę kultūrą.

Tikromis profesionalėmis galime vadinti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų choro (meno vadovė ir dirigentė J. Kiaulakytė) nares. Kiekvienas kūrinys interpretuotas įtikinamai ir novatoriškai (D. Kairaitytės „Bėdos bėdos“, R. Dubra „Totus tuus“, J. Busto „Salve Regina“). Tik gaila, kad buvo kartojami kūriniai, jau skambėję bažnyčioje.

N

uo pat fakulteto įsikūrimo pradžios jame dirbo, dėstė, kūrė profesionalūs kompozitoriai, kurių muzika skamba ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Lapkričio 16 d. buvo surengtas esamų ir buvusių Muzikos teorijos ir istorijos katedros kūrėjų koncertas. Prof.

T. Romaškina tarsi vienu atsikvėpimu paskambino minimalistinį Z. Virkšo kūrinį fortepijonui „Nakties užkalbėjimai“. Dramatišką ir skausmingą doc. A. Remesos fortepijoninį opusą „Stigmos“ raiškiai atliko doc. J. Karosaitė-Karosevičiūtė. Beveik 40 metų laiko išbandymą išlaikiusį doc. J. Domarko Preliudą ir fugą dviem fortepijonams atliko prof. T. Romaškina ir studentė A. Daunoravičiūtė. Šiuolaikiškai ir moderniai suskambo doc.

J. Pauliko „Variacijos 2006-ųjų vasaros tema“ Šį techniškai nelengvą kūrinį įtaigiai atliko A. Kuraitė (fleita), A. Kaziukaitienė (altas) ir V. Purlytė (klavesinas). Tas pats instrumentinis trio kartu su dainininke J. Butkyte (sopranas) atliko dar vieną sudėtingą opusą – prof.

R. Šileikos „Snieguoto pasaulio melodiją“.

Koncerto antrojoje dalyje dainavo Klaipėdos koncertų salės mišrusis choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas A. Vildžiūnas).

Stilingai, intonaciškai tiksliai jis atliko doc.

J. Pauliko išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Kalni rugiai“, Z. Virkšo „Laiškai į jūrą“, prof. R. Šileikos „Šviesa ir muzika“. Klausytojams itin patiko nuotaikingas R. Šileikos diptikas „Juokas“ ir „Po gimtadienio“. Visus „įelektrino“ prof. S. Šiaučiulio akompanavimas.

K

ulminacinis Menų fakulteto 40-mečio akordas buvo margas, bet skoningas šventinis koncertas lapkričio 18 d. Šventinį

Muzikos barai / 34

NAUJASIS TEATRAS – TARP VIZIJOS IR REALYBĖS

Griežia Martynas Švėgžda von Bekker

toną davė smuikininkas M. Švėgžda von Bekkeris, kuris pagriežė N. Paganini Kapričio smuikui Nr. 9 „Medžioklė“. Gražiai pasirodė istorinių šokių kolektyvas „Saltanda“ (vad. doc. T. Zinčiukienė), M. Bačkus temperamentingai pagriežė J. S. Bacho Preliudą iš siuitos violončelei Nr. 1.

Dėstytojos G. Zeicaitė ir D. Kužmarskytė padainavo Grafienės ir Siuzanos duetą iš W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ ir raganų duetą iš H. Purcello operos „Didonė ir Enėjas“, prof.

T. Romaškina virtuoziškai paskambino kompozitoriaus R. Šileikos kūrinį „Viražai miraže“.

Liaudies muzikos katedros absolventai birbynininkai G. Jonaitis, R. Jonaitis, A. Vozgirdas, J. Petrauskas, D. Brazdeikis nuotaikingai atliko B. Mūro „Maršą“ ir J. Gaižausko „Sūpuoklių valsą“. Linksmai publiką nuteikė ir vokalinis- instrumentinis trio – prof. V. Vadoklienė, doc. I. Pečiūrienė, prof. V. Tetenskas. Jie atliko P. Tamošaičio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Vidur žalios pievos“ ir J. Gaižausko „Sėjau sėjau rūteles“. Šventine atrakcija tapo fortepijoninio septeto numeris – W. Ganzo „Koncertinis galopas“.

Dviem fortepijonais skambino septyni pianistai – doc. N. Blauberg, doc. J. Karosaitė, doc.

J. Neniškytė, doc. G. Osipkovas, doc. I. Pečiūrienė, prof. T. Romaškina ir prof. S. Žilevičius.

Menų fakulteto merginų choras užbaigė šventinį koncertą J. Busto „Salve Regina“ ir Č. Sasnausko „Ad multos annos“ su solistų kvartetu, vargonavo prof. G. Purlys.

Menų fakulteto jubiliejų praturtino ir tarptautinė mokslinė konferencija-seminaras „Meninis ugdymas Lietuvoje: tyrimų tradicijos ir perspektyva“ (spalio 28–29 d.). Jį suorganizavo Chorvedybos ir muzikos pedagogikos katedra ir jos vedėja doc. dr. R. Girdzijauskienė.

Daiva KŠANIENĖ

Spalio pabaigoje pasibaigusio konkurso Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT ) naujojo pastato vietai parinkti rezultatai sukėlė diskusijų audrą: siūlymas statyti teatrą ant vandens vieniems pasirodė kupinas dažnusyk aplinkybių nuslopinamo polėkio, kitiems panėšėjo į miražą, turintį nedaug ką bendra su tikrove. Suinteresuotos šalys mėgina grąžinti diskusiją į realybę ir planuoti tolesnius veiksmus, kad uostamiestyje atsirastų naujas muzikinio teatro pastatas.

Konkursą laimėjęs projektas, kurio autoriai naująjį teatrą pasiūlė įkurdinti uosto akvatorijoje, sulaukė griežtos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir jūrų krovos kompanijų reakcijos: architektams, gynusiems savo teisę siūlyti drąsius sprendimus, juolab – kūrybinio konkurso formatu, priminta, kad laimėjęs projektas neatitinka kai kurių įstatymų, siūlyta koreguoti konkurso sąlygas ir jį pakartoti.

Po tarpžinybinių diskusijų šio scenarijaus atsisakyta, o konkurso laimėtojams skirtos jiems priklausančios premijos. Laukia kitas žingsnis – galutinai apsispręsti dėl būsimo statinio vietos ir jo koncepcijos. Tiesa, pabrėžiama, kad statybų galima tikėtis ne anksčiau kaip 2014-aisiais, po to, kai duris turėtų atverti rekonstruotas Klaipėdos valstybinis dramos teatras.

Konkursinių projektų įgyvendinimo galimybės buvo detaliau aptartos Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko surengtame susitikime. Architektų siūlymai vertinti vadovaujantis laiko, reikalingo visiems formalumams sutvarkyti, sąnaudų bei poreikio keisti teisės aktus kriterijais. „Statyti teatrą akvatorijoje dabartinėmis sąlygomis neįmanoma, tad patrauklesnis ir lengviau įgyvendinamas atrodo pastato krantinėje variantas. Šiuo atveju statyba galima, tačiau reikėtų būsimojo teatro sklypą patraukti toliau nuo uosto veiklos zonos. Be to, reikėtų lėšų privačiai teritorijai išpirkti, – „Muzikos barams“ sakė meras. – Trečiąjį variantą, siūlantį rekonstruoti dabartinį pastatą, ko gero, įgyvendinti būtų galima greičiausiai, be to, miestui praverstų ir numatytas kompleksinis Atgimimo aikštės sutvarkymas. Kita vertus, reikia pripažinti, kad statyba senojoje vietoje kainuotų nemažai.“ Miesto vadovo nuomone, detaliojo planavimo procedūros galėtų vykti lygia greta su Dramos teatro rekonstrukcija, tačiau tuo laikotarpiu kalbėti apie naujo objekto statybas būtų per anksti.

Architektams priimtinas konstruktyvus požiūris, tačiau jie neatsisako ir teatro pastato ant vandens idėjos. „Architektai turi siūlyti drąsius, neįprastus žingsnius. Antraip kokia būtų šios veiklos prasmė? – svarstė vietos parinkimo konkursą rengusios Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organi-

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras laukia naujų namų

Trečiosios vietos laimėtojai numatė rekonstruoti dabartinį teatro pastatą ir pertvarkyti Atgimimo aikštę. Dešinėje – viešbutis „Amberton Klaipėda“, kairėje – suprojektuotas naujasis Muzikinis teatras

Antrosios vietos laimėtojai teatrą taip pat pasiūlė statyti ant vandens, tačiau kiek arčiau krantinių.

*** Konkursui buvo pateikti šeši darbai. Laimėtoju paskelbto projekto „Miesto siela“ autoriai klaipėdiečiai architektai Edmundas Andrijauskas, Ramūnas Amšiejus, Mantė ČerniūtėAmšiejienė, Rolandas Rakevičius, Andrius Jašinas ir Aurimas Baužys naujam teatro pastatui pasiūlė vietą buvusioje įmonės „Laivitė“ teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurės rago ir Žiemos uosto.

Antrąją vietą laimėjusio projekto autoriai Laimonas Bogušas ir Vytis Cibulskis pastatą taip pat siūlo statyti ant vandens.

Trečioji vieta skirta architektų grupės (Gerda Antanaitytė, Vytautas Grykšas, Ramunė Staševičiūtė, Monika Šmitaitė, Dina Timonina) projektui, kuriuo pasiūlyta rekonstruoti ir Atgimimo aikštės pusėn išplėsti esamą teatro pastatą.

Ketvirtoji ir penktoji vietos bei paskatinamosios premijos skirtos autorių kolektyvams, siūliusiems naująjį teatrą įkurdinti prie vandens.

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos duomenimis, toks konkursas, kai buvo renkamas ne geriausias architektūrinis pastato projektas, bet tinkamiausia būsimo statinio vieta, šalyje surengtas pirmą kartą. © LASKAO nuotraukos

zacijos pirmininkas Vaidotas Dapkevičius.

– Konkurso rezultatai – ne planavimo dokumentai, o koncepcijos ir jų įgyvendinimo variantai, kuriuos galima diskutuoti.“ Architekto teigimu, įstatymai nėra šventa karvė, tad panorus įgyvendinti ambicingą, į šalies įvaizdžio ženklą pretenduojantį originalų projektą juos būtų galima keisti.

V. Dapkevičiaus teigimu, ginčyti konkurso rezultatų nebeketinama ir kaip tinkamiausia vieta naujajam pastatui vertinama visa buvusi įmonės „Laivitė“ teritorija, šiuo metu kontroliuojama bendrovės „Memelio miestas“. Pavykus sutarti su verslininkais, būtų galima pradėti detaliojo planavimo procedūras, tačiau prieš tai, žinoma, reikėtų surengti architektūrinį teatro pastato konkursą ir išplėtoti bendrąją teritorijos koncepciją.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, KVMT steigėja, apsispręsti dėl naujojo teatro pastato vietos ir pavidalo leido Klaipėdos miestui.

„Ministerija lauks konkrečios būsimojo pastato vizijos. Tačiau kol nebaigta Dramos teatro rekonstrukcija, apie naujas statybas kalbėti anksti, – sakė kultūros viceministras Deividas Staponkus. – Galbūt per šį laikotarpį pagerės ekonominė valstybės situacija. Be to, naujajam projektui finansuoti galima būtų skirti ne tik biudžeto lėšų, bet ir pritraukti privačius investuotojus, ieškoti kitokių galimybių.“ Kol mintys apie naująjį muzikinį teatrą pamažu virs kūnu, ministerija ketina pagerinti dabartines teatro kolektyvo darbo sąlygas – 2012-aisiais iš Valstybės investicijų programos lėšų planuojama apšiltinti 1964-aisiais statyto pastato stogą ir pakeisti langus.

Valerija LEBEDEVA

Konkurse pergalė skirta projektui, kurio autoriai naująjį teatrą pasiūlė įkurdinti uosto akvatorijoje

Muzikos barai / 35

Sukaktis

Obertonø paletë arba Dainavimo anatomija Penkiolika Natalijos Katilienės metų scenoje

Audronė JASINEVIČIŪTĖ-IVANAUSKIENĖ

Ð

iemet savo penkioliktą kūrybos sukaktį švenčianti dainininkė sopranas Natalija Katilienė, grakščiai įšokusi į Lietuvos nacionalinės filharmonijos jubiliejinę 70-mečio trasą, – viena iš tų, kuriuos pripažįsta ne tik vietinis intelektualų būrelis, spauda, bet ir senoji tradicijas puoselėjanti Vakarų Europa. Penkiolika metų – tai daug ar mažai? Priklauso nuo to, su kuo lyginsime, juk kiekvienas skirtingai jaučiame laiko tėkmę.

– Nenoriu labai sureikšminti šio jubiliejaus, – sako Natalija, – tai labai mažas laiko tarpas, tik vienas iš gyvenimo etapų, iš kurio negaliu išbraukti kasdienybės. Ir esu laiminga, kad tą kasdienybę galiu papildyti tuo, kas man ir klausytojams teikia malonumą.

Vis dėlto Natalijos gauti apdovanojimai – 1995 m. Rygoje vykusio J. Vītolo vokalistų konkurso diplomas, 1996 m. tarptautinio A. Girardi vokalistų konNatalija Katilienė ir Eglė Perkumaitė

Muzikos barai / 36

kurso Vokietijoje III premija bei specialusis prizas – labai svarbūs. Jie tarsi stimulas, atvėręs naujus horizontus, naujas meninių kriterijų paieškos galimybes.

Konkursai, gastrolės, naujos patirtys...

– Tai neišvengiami dalykai šioje profesijoje, – mano mintį pratęsia Natalija.

– Konkursai reikalingi, kad savo gebėjimus įrodytume aplinkai. Man konkursai buvo geras paskatinimas toliau drąsiai daryti tai, kas man svarbu, suteikė pasitikėjimo savimi. Gastrolės – visada kaip naujas oro gurkšnis, išsilaisvinimas iš kasdienės aplinkos. Atsiranda naujų pojūčių. Bet tai nėra kūrybinė netvarka, priešingai, viską darai kažkaip aiškiau, tarytum pagerėja uoslė, visas kūnas atgyja. Nauja aplinka, nepažįstami muzikantai, dainininkai skatina atsiskleisti dar labiau. O jei dainuoju užsienyje, užvaldo ir patriotiniai jausmai.

– Nuo 1996 m. iki šiol aktyviai koncertuoji, dalyvauji Lietuvos ir užsienio šalių festivaliuose (J. Haydno, F. Schuberto Austrijoje, Torūnės tarptautiniame festivalyje Lenkijoje, Reinsbergo naujosios muzikos festivalyje Vokietijoje („Rheinsberger Pfingstwerkstatt Neue Musik“), Lietuvoje – „Gaidos“, Vilniaus, Pažaislio, Kristupo, Sakralinės muzikos festivaliuose, „Poezijos pavasaryje“).

Išbandei įvairius vokalinės akademinės muzikos žanrus – nuo klasikos iki šiuolaikinės kūrybos, esi parengusi ne vieną įsimintiną kamerinės muzikos programą, dainavusi operetėje. Ką laikai prioritetu? Kaip jautiesi Lietuvos vokalinės muzikos pasaulyje?

– Manau, kad viskas, ką dariau, buvo reikalinga patirtis. Svarbiausią vietą užima kamerinės muzikos rečitaliai. Jie yra kamerinio dainininko vizitinė kortelė. Čia nėra partnerio (kito dainininko), kuris dalį krūvio prisiimtų sau. Tai ir fizinis, ir psichologinis išbandymas. Daug ne tik muzikinio, bet ir žodinio teksto.

Solistui reikia išlaikyti klausytojo dėmesį netrumpą laiko atkarpą. Sėkmė daug priklauso nuo programos parinkimo ir išdėstymo, gebėjimų lanksčiai pereiti nuo stambesnio, sodresnio garso reikalaujančio kūrinio prie subtilesnės garso faktūros ir atvirkščiai. Kiekvienas žanras reikalauja stipraus stilistikos suvokimo, nes yra subtilybių, kurių nežinodamas kūrinį gali paversti parodija, – kalbu ne tik apie muzikinę medžiagą, bet ir apie dainininko išorinę raišką. Vienaip yra dainuojama vokiška muzika ir visai kitaip prancūzų autoriai. Skiriasi garso emisija. Gerai, kai į koncertą ateina pasiruošusi publika ir gali suvokti šiuos skirtumus. Bet, deja, tokių mažai. O gal publika neprivalo nusimanyti? Svarbu įspūdis pirmąkart išgirdus kūrinį. Įtaigi atlikėjo interpretacija privalo atverti vartus į klausytoją.

Ilgai dainavau operetę. Dainininkai žino, koks tai nepaprastas žanras. Darbas Klaipėdos muzikiniame teatre suteikė sceninės patirties jungiant dainavimą su judesiu.

Koncertų metu visada dainuoju originalo kalba. Daugelis dainininkų bando įtikti publikai, neva nesupras. Nemėgstu to daryti, visai nebijau būti akademiška.

Taip pat daug dainuoju barokinės muzikos, be galo ją mėgstu. Kiekvieną kartą dainuodama J. S. Bachą pasiduodu jo nenuspėjamai tėkmei ir šviesai. Įtraukia muzikos didybė, ypač vargonų registrų spalvynas, atrodo, Dangus nusileidžia į Žemę. Pasirinkdama kompozitorių, neapsiriboju dviem trim dainomis. Paruošiu šešias, aštuonias. Viename iš rečitalių dainavau dvylika S. Rachmaninovo romansų. Tokiu būdu ir aš, ir klausytojas gauna išsamesnį tos muzikos suvokimą.

Panašiai buvo su R. Straussu, J. Marxu, Amerikos kompozitoriais. Kiekvienam žanrui ateina savas laikas. Paskutinis darbas – arijos iš amerikiečių miuziklų. Šiuo metu negaliu pasakyti, ką pasirinksiu dainuoti rytoj. Kūriniai ateina patys. Nemėgstu G. Verdi (teatleidžia jo gerbėjai), man jis kažkoks banalus, o gal perdėm aiškus. Ir ką jūs manot? Gavau gaidas padainuoti vienaveiksmę retai statomą jo operą. Bet reikia dar palaukti.

Nežinia, ką likimas sugalvos, sužinojęs mano mintis apie jo kūrybą.

N

e veltui straipsnio pradžioje paminėjau vieną, bene įsimintiniausią praėjusių metų Natalijos Katilienės koncertą, jau pavasarėjant vykusį Taikomosios dailės galerijoje, skirtą jos kūrybinės veiklos penkiolikos metų sukakčiai.

Kodėl noriu atkreipti dėmesį būtent į šį rečitalį, juk po jo būta daug kitų koncertų, kuriuose Natalija, kaip įprasta, pasirodė su įvairiais instrumentininkais?

Viena svarbiausių priežasčių – įdomiai parinkta programa, gerai apgalvota dramaturginė koncepcija, atskleidžianti dabartinę Nataliją Katilienę ir jos kūrybinius prioritetus. Be to, kaip sakė pati dainininkė, kamerinės muzikos rečitalį ji laikanti savo vizitine kortele. Simboliška tai, jog šį rečitalį Natalija parengė kartu su savo ilgamete scenos bendražyge pianiste Egle Perkumaite, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos prof. Tatjanos Nikolajevos klasės absolvente, LMTA Koncertmeisterio klasės docente, turinčia turtingą tarptautinės koncertinės ir mokslinės veiklos patirtį (minėtinos stažuotės Majamio (1996–1997) ir Kanzaso (2005–2006) universitetuose). Nors N. Katilienei teko daugybę kartų koncertuoti su žymiais Lietuvos pianistais, instrumentinės muzikos ansambliais, LRT lengvosios muzikos, Lietuvos bei užsienio kameriniais orkestrais, į šį rečitalį ji pasikvietė pianistę Eglę Perkumaitę, su kuria prieš penkiolika metų surengė savo pirmą viešą koncertą, o vėliau ir daugybę kitų svarbių pasirodymų, įskaitant ir A. Girardi konkursą Vokietijoje. Nuo to laiko abiejų menininkių keliai nebeišsiskyrė. Man parūpo Natalijos nuomonė, kaip pianisto ir dainininko kontaktas lemia galutinę kūrinio interpretaciją.

– Puiku, kai dainininkas ir pianistas yra nuolatiniai scenos partneriai. Gerai pažindami vienas kitą gali nujausti interpretacijos subtilumus. Tuomet ir kūrinio parengimas yra lengvesnis, ir koncerto metu nėra nereikalingos įtampos dėl ansambliškumo. Teko dainuoti su pianistais tik viename koncerte. Tokiu atveju labai svarbus pianisto profesionalumas ir įgūdžiai. O galutinė interpretacija priklauso nuo neapčiuopiamo kontakto, nuo abipusės inspiracijos kūrinio atlikimo metu. Su pianiste Egle Perkumaite puikiai suprantame ir papildome viena kitą, panašiai jaučiame rengiamus kūrinius, lengvai suderiname savo idėjas.

Kūrybinio proceso metu nesutarimų nebūna. Eglė turi visas profesionaliam koncertmeisteriui reikalingas savybes: girdi balso niuansus, yra jautri ir techniška. Jos dėka mūsų programose skamba daug negirdėtų, Lietuvoje dar ne-

skambėjusių kūrinių, ypač šiuolaikinių Amerikos kompozitorių – Ch. Griffeso, W. Bolcomo, L. Hoiby, W. Waltono. Beje, dažnai sakoma, kad mes labai panašios ir išoriškai.

T

ai reikėjo matyti ir išgirsti: abi muzikantės pasirodė kaip puikios kūrybos partnerės, jautriai ir supratingai jaučiančios viena kitos reikšmingas solo partijų vietas. Programos dinamiškumą lėmė gerai stilistiškai apgalvota jos sandara.

Kamerinio dainavimo lakmuso popierėliu tapusias G. Foure dainas iš vokalinio ciklo „La bonne chanson“, op. 61, galėjai vertinti kaip atsargų romantine maniera nepriekaištingai nugludintą koncerto įvadą. Jei ne koncerto programėlė, galėjai tikėtis, kad ir toliau viskas srovens akademiška tėkme. Pirmieji du kūriniai, įskaitant lyriškai ir šiek tiek ilgesingai atliktas F. Puolenco dainas, nuskambėjo labai subtiliai, poetiškai, įtikinamai, ypač dėmesį atkreipė techniškai sudėtingos fortepijono partijos, kurios suteikė galimybę pasigėrėti E. Perkumaitės meistriškumu. Pirmosios dalies pabaigoje atliktos arijos iš J. Offenbacho operečių „Meilės kaukė“, „Kelionė į mėnulį“, „Paryžietiškas gyvenimas“ pamažu savo populiariomis melodijomis įsiūbavo ir publiką, ir pačias atlikėjas, nors solistė Natalija Katilienė, atrodė, sąmoningai stengėsi neperžengti santūrumo ribų. Šio žanro, teikiančio pakankamai improvizacinės laisvės, kūriniai galbūt galėjo būti atlikti artistiškiau ir įtaigiau, tačiau jie buvo dar viena stilistinė pakopa į antrosios koncerto dalies kulminaciją.

Ne taip seniai Lietuvoje ėmė skambėti populiarioji amerikiečių miuziklų, operečių, reviu muzika. Prieš keletą metų ją Lietuvoje aktyviai ėmė propaguoti lietuvių kilmės dainininkas, aktorius, miuziklų režisierius, Kanzaso universiteto docentas Johnas Staniūnas kartu su pianiste Egle Perkumaite, dainininkėmis Jūrate Rudžianskaite, Alicia Gian ir šio straipsnio autore. Jubiliejinio Natalijos Katilienės koncerto antroji dalis taip pat buvo skirta XX amžiaus amerikietiškai muzikai, kuri pasirodė įdomi tiek emocine, tiek ir pažintine prasme. Trys žymaus amerikiečių kamerinių operų ir dainų autoriaus Lee Hoiby (1926–2011 m.) dainos mus supažindino su puikiu komponavimo meistru, kuris, nepaisydamas laiko dvasios, neperžengė tonalumo ribų ir laikėsi Barberio, Strausso, Mahlerio ir ypač Schuberto tradicijų.

Koncerto dalyvės ne be pagrindo pasirinko šį kompozitorių. Jis – pasaulyje garsus daugiau nei šimto dainų autorius,

Muzikos barai / 37

Sukaktis be to, kiekvienos jų akompanimentas reikalauja ypatingo virtuoziškumo, mat pats Lee Hoiby buvo aktyviai koncertuojantis pianistas.

Jo stilius sudėtingas, rafinuotas, netgi įmantrus, bet visuomet tiesus ir atviras, be jokių sentimentalių užuominų. Jo kūrinius nėra parasta interpretuoti, nelengva perprasti taip išraiškingai jo įsisvaizduojamą muzikinio garso sąvoką, kurią jis prilygino archeologiniams kasinėjimams. Rūpėjo pasiteirauti Natalijos, ar jai, besimokant šių dainų, teko pasiklausyti soprano Leontyne Price, kuriai bene vienintelei paties kompozitoriaus pageidavimu buvo patikėtas jų atlikimas.

– Stengiuosi nedainuoti taip, kaip kažkas jau yra padainavęs. Kitąkart klausaisi dainininkės ir girdi identiškai atkartotas žinomo įrašo frazes, kadencijas, net balso tembrą. Suprantama, kūrinio nuorodos įstato į rėmus, atrodo, jog kitaip padainuoti nepavyks. Priimu kitų dainininkių, ir nebūtinai pasaulinio lygio, interpretaciją, jei mane įtikina, kad taip yra tobuliausia, bet mano mąstymas ir kitąkart intuicija padiktuoja savo suvokimą, aišku, nenukrypstant nuo kompozitoriaus norų ar stiliaus normų. Įdomiausia perklausyti kelias kūrinio interpretacijas, kai jau turiu tvirtą savo versiją. Manau, kad dainininkas turi išlaikyti savitą braiža ir individualumą. Vis dažniau susiduriu su kūriniais, pirmiausia dabartinių kompozitorių, kurių įrašų nėra. Dažnai nėra galimybės su kompozitoriumi aptarti kūrinio nuotaikos, charakterio, reikia tiesiog bandyti sukurti savo versiją, atspėti kompozitoriaus mintis, pasikliauti empirika. Turėjau galimybę bendrauti su kompozitoriumi F. Bajoru įrašinėjant „Like The Mist Have I Been“ (Aš buvau tarsi migla). Tekstas anglų kalba prašėsi emocingo garso, ryškių frazių, bet kompozitoriaus girdėjimas neatitiko manojo.

Turėjau paklusti ir prisijaukinti jo viziją.

Kiti kompozitoriai nenori kontaktuoti, nors ir yra prašomi, paleidžia kūrinį į pasaulį, suteikia laisvę atlikėjui.

J

ubiliejinei sukakčiai skirtame Natalijos Katilienės koncerte taip pat skambėjo europietiškos kilmės ir išsilavinimo kompozitoriaus, dirigento ir violončelininko Victoro Herberto (1859–1924), tapusio amerikietiškos operetės pradininku, muzika, taip pat vieno žymiausių penktojo dešimtmečio britų populiariosios muzikos kūrėjo Noelio Gay (1989–1954) bei amerikiečių džiazo amžiaus (Jazz-Age) muzikinių hitų autoriaus Jerome’o Kerno (1885–1945) populiariausios miuziklų arijos. Taigi antroje koncerto dalyje pa-

Muzikos barai / 38

kako ir nuotaikos, ir išraiškingo dainavimo, ir vaidybos.

– Nuo ko Tau prasideda kūrinio rengimo procesas ir kiek jis trunka? Kokias šio proceso fazes galėtum išskirti?

– Labai įvairiai. Yra kūrinių, kurie „noksta“ ilgesnį laiką, yra „greitosios pagalbos“ kūrinių ir yra tokių, kurie parengiami nei per ilgą, nei per trumpą laiką. Turiu laimę savo programas sudarinėti pati, todėl pasiruošimas nebūna paniškas. Jei yra koks įrašas, pradžioje paklausau, paskui sėduosi analizuoti tekstą, muzikines frazes, išsiaiškinu formą. Kai turiu išsamų vaizdą, galiu mokytis visu balsu, ieškoti teksto ir melodijos spalvinių niuansų. Kadangi, kaip sakiau, esu pedantė, kūrinį mėgstu išmokti kuo anksčiau, kad jis manyje skambėtų laisvai.

– Kiek laiko prireikia, kad įsimintum tekstą ar atgaivintum jau anksčiau išmoktus kūrinius?

– Žodinį tekstą mokausi kartu su muzikiniu. Ritminis piešinys ir melodinė linija padeda greičiau „įsodinti“ žodį.

Po to ilgas, monotoniškas kartojimas.

Yra skirtingų tekstų. Sunkiau įsiminti tekstus apie nieką, kai mintis išreiškiama bendrais žodžiais. Gerus poetinius tekstus, pavyzdžiui, P. Verlaine’o, Ch. Baudelaire’o, P. Heyse ar J. von Eichendorfo matau vaizdiniais. Tada ir tekstas, ir garsas sklandžiai atgula atmintyje. Jei reiktų greitai išmokti atmintinai, išmokčiau. Gal mokyčiausi ir naktį. Priklauso nuo užsispyrimo. Kūriniai, kurie reikalavo didesnio darbo pradiniame mokymosi etape, reikalauja dėmesio ir bandant jį pakartoti po ilgesnės pertraukos. Turiu ir tokių, kuriems užtektų vienos dviejų repeticijų. Per tam tikrą laiką susiformuoja meistriškumo įgūdžiai, kurie padeda susitvarkyti greitai.

– Visi kūriniai, skambėję jubiliejiniame koncerte, buvo atliekami originalo kalba. Kiek tobulai reikia mokėti kalbas, kad atliekamų kūrinių tekstai skambėtų kiek galima taisyklingiau?

– Manau, kad save gerbiantis dainininkas privalo kuo tobuliau atlikti kūrinį originalo kalba. O tai reikalauja dėmesingų studijų, nes garsas yra vokalizuojamas ir klausytojas gali išgirsti netgi kitą žodį, nesuvokti teksto prasmės. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje daug priebalsių, kurie tarytum trukdo vokalzuoti garsą, prancūzų kalba turi mums sunkiai ištariamų nosinių garsų. Padainuotas žodis rodo dainininko gebėjimą artikuliuoti nepametant muzikinės linijos. Svarbu ne tik sugebėti padainuoti bet kokį garsą, bet ir girdėti, atkartoti tam tikrus niuansus, būdingus kuriai nors kalbai. Tai ir

yra vokalinės technikos įrodymas. Neapgausi klausytojo, kuris moka tą kalbą, ir joks profesionalus atlikėjas negali sau leisti tik atkartoti tekstą iš įrašo.

– Kokių vokalistų interpretacinį meną labiausiai vertini?

– Negaliu išskirti. Pasiklausau įvairių balsų. Studijų metais, kai buvo ribotas fonotekos pasirinkimas, žavėjausi senosiomis legendomis – Maria Callas, Elizabeth Schwarzkopf. Vėliau, pamilusi J. S. Bachą, W. A. Mozartą, žavėjausi tobulu Kathleen Battle ir H. Karajano atlikimu, prancūzų kompozitorius dainuojančia Susan Graham, Felicity Lott, puikiausiai įvaldžiusia prancūzišką operetę. Patinka pasiklausyti kontratenoro Phillipe Jaroussky barokinių interpretacijų. Pasaulis platus ir tiek nuostabių jame balsų, neišskirsi, neišaukštinsi vieno, kiekvienas turi savo ypatingų bruožų. Galime žavėtis, skatinami jų kūrybos ieškoti naujų minčių.

– Kaip morališkai rengiesi koncertui?

– Neturiu jokių prietarų ir ritualų.

Koncerto dieną turiu būti išsimiegojusi ir palikta visų ramybėje. Graužia vidinis nežinomybės nerimas, todėl nereikalingos temos erzina. Netikrinu balso iki prasidainavimo prieš koncertą, kad nepanikuočiau visą dieną, užtenka suprasti savo fizinę būseną. Taip pat nepatinka, kai per pertrauką tarp dalių kas nors nori pabendrauti.

– Plati stilių paletė, skirtinga atlikimo maniera, garso formavimo metodika. Kokie Tavo pagrindiniai kriterijai, siekiamybė?

– Dainininkai laikosi pagrindinių kanonų, remiasi itališka, vokiška ar rusiška mokykla, bet kiekvieno jų prigimtis, pedagogo suteiktos žinios, praktiniai įgūdžiai suformuoja savitą, individualų garso skambėjimą. Dabar mano garso suvokimas yra susiformavęs. Nesakau, kad jis tobulas, siekti tobulybės reikia visada, bet su techninėmis problemomis susitvarkau be vargo. Kadangi esu didelė pedantė, iš savęs reikalauju ypatingos garso švaros, lygios garso linijos, aiškios frazuotės, rezonuojančio, neužveržto, lakaus garso ir kūriniui reikiamo tembro, spalvos. Bet tai tik chrestomatiniai dalykai, kuriuos gali įvaldyti kruopščiai dirbantis dainininkas, o esmė tai visai kitur. Ar reikalingas tik tvarkingas, techniškas, automatiškas garso siuntimas, ar tavo garsų srautas pasieks klausytojo sąmonę, ar jis kvėpuos kartu su tavimi net nesuvokdamas, kad tai daro? Metodinis žinių bagažas reikalingas, tik metodika neturi užgožti atlikėjo prigimties, jo individualumo.

T

am pritaria ir buvusi Natalijos Katilienės dėstytoja prof. Regina Maciūtė, kuri vokalo studijų procese stengiasi išsaugoti savo studenčių originalų balso tembrą, prigimtinį toną, moko atrasti daugiau obertonų, panaudoti ir galvinius, ir ten, „toje patalpoje“ už balso stygų esančius rezonatorius. Labiausiai džiaugiasi, kad nė viena jos studentė – nei Bendžiūnaitė, nei Prudnikovaitė, nei Zigmantaitė, nei Katilienė – nėra tiesmukai perėmusios savo dėstytojos balso tembro. Pati profesorė dėkinga dėstytojai Veronikai Fatejevaitei už įdiegtą „vidinę šypseną“, kuri savaime atveria rezonatorius ir galvinį registrą, ir iki šiol tebesivadovauja Lilijanos Šukytės dainavimo metodika, paremta įkvėpimo pozicija, „paradoksaliuoju“ kvėpavimu, kuris jai pačiai padėjo atrasti kitą savo dainavimo kokybę.

Ieškojimai, atradimai ir vėl ieškojimai.

Be jų nė vienas neapsieina. Natalijai Katilienei teko susipažinti su dviem skirtingomis dainavimo mokyklomis. Studijas pradėjo pas G. Apanavičiūtę, vėliau jas tęsė prof. R. Maciūtės dainavimo klasėje.

– Šios abi daininkės labai skirtingos.

G. Apanavičiūtės, vienos iš Lietuvos operos primadonų, pagrindinis repertuaras buvo sukauptas operoje, o prof. R. Maciūtė yra ryški kamerinės muzikos interpretatorė. Kiekvienas pedagogas nevalingai perduoda dalį savęs studentui. Ir aš neišvengiamai gavau dalį jų abiejų. Iki dabar žavi G. Apanavičiūtės garso tembrų įvairovė, kartais atsiveria tokia širdies skausmo giluma ar dramatizmas, o kartais iš niekur ateina švarus skaidrumas. Kiek kartų bandžiau interpretuoti F. Bajoro vokalinį ciklą „Kodėl?“, visada girdėdavau jos tembro subtilybes ir supratau, kad tik jos atlikimas yra tobuliausias. R. Maciūtė suteikė intelektualųjį pradą, nekalbant apie tikrą europietišką garso formavimo ir girdėjimo kultūrą, kamerinės muzikos interpretacijos suvokimą, gerą muzikinį skonį, filosofinį mąstymą.

Prof. R. Maciūtė atvirauja – lengviau dirbti su vokalistu, kuris dar nebuvo gavęs jokios profesionalios metodikos, todėl su Natalija yra tekę diskutuoti dėl balso formavimo korekcijų ir įtikinti, kad jos lyrinis sopranas turi ir gali skambėti lengviau. „Mūsų santykiai išliko šilti, – sakė ji, – malonu, kad prieš atsakingesnius koncertus Natalija ateina pasikonsultuoti. Aš džiaugiuosi, kad ji surado savo terpę, džiaugiuosi jos kūrybiniu smalsumu, nuolat rengiamais rečitaliais, kurių pas mus akivaizdžiai mažėja. Natalija sugeba pritraukti klausytojus vis kitokia negirdėta programa.“ n

Nauji leidiniai UBAGŲ DAINOS

Šis darbas skirtas visiems, kurie šiandien nevalgė, nežinia kur miegojo, rengėsi, ką rado ant tako, ir nežino, kas jų laukia rytoj… elgetoms, pabėgėliams, vergams, įkaitams, išvarytiems, nuskriaustiems, apgautiems, nereikalingiems… Europoje… Afrikoje… Amerikoje… ubagų karalystėje!..

Likimas mėgsta pokštauti, ir kas žino, gal rytoj jis kaip tik JUMS į rankas įduos „terbą ir lazdą“... Visiškai to nelinkime, nors kol skaitysite šias eilutes, pasaulyje iš bado, dėl prievartos ir nepriteklių numirs keli šimtai žmonių... Skurdas ir neviltis prasideda ten, kur blizga marmuras ir karaliauja aukso luitai. Dažnai jie sukrauti ant sudūlėjusių kaulų tomis pačiomis rankomis, kurios, nebeturėdamos į ką įsitverti, nugalėjusios žmogiškąjį orumą, būdavo tiesiamos prašant vandens ar kąsnio duonos... Bet... ne tas yra ubagas, kuris nieko neturi, tik tas, kuris yra DVASIOS UBAGAS!.. Todėl labai tikime, kad sugebėsite atskirti, kas yra ubagas, kas yra valkata ir kas yra plėšikas.

Kompaktinės plokštelės anotacijoje išspausdinta ištrauka iš istorijos mokslų daktarės Rimos Praspaliauskienės studijos „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje (Vilnius. Žara, 2000 m.). Joje nurodomos priežastys, leidusios atsirasti elgetoms Europoje ir Lietuvoje, pasakojama apie jų pragyvenimo būdus, visuomenės požiūrį į tokius asmenis.

Etnologės Gražinos Kadžytės straipsnyje „... ubago lazdos – niekada neišsižadėk“ rašoma apie elgetą tautosakoje, jo artimą ryšį su žyniais, pranašautojais.

Elgeta – Dievo pasiuntinys, gyvenimo mokytojas, kurio reikia klausyti, padėti jam ir neatstumti, nes gyvenime greitai gali su juo pasikeisti vietomis.

Linos Petrošienės straipsnyje „Persirengėlių ubagų dainos / giesmės žemaičių Užgavėnėse“ kalbama apie ubagų muzikinį folklorą, skambėjusį įvairių apeigų, kalendorinių švenčių metu. Aptariamos dainų rūšys, paplitimo ir kilmės peripetijos, šaltiniai.

CD programa: 1. Ubagų mišios: a. Aš užgimiau ubagelis. b. Aš užgėmiau prasčiuokeliu. c. Aš užgimio ubagėlis.

d. Aš užgėmiau prasčiokėlis. e. Aš užgimiau prasčiuokeliu. f. Aš užgimiau prasčiuokelis. g. Aš užgimiau prasčiuokeliu. h. Aš užgimiau prasčiuokelis.

2. Sunku ubagui gyventi unt svieta.

3. Aš obagas, pavargielius.

4a. Eji ubags per kieminą.. b. Šviesybė svieta vėsa.

5. Ubagėlis.

6. Pėnkės terbas pašokėnės.

7a. Ant aukšta kelma sadėdamas. b. Siedi senis an tėltelė.

8a. Seneli, Tėveli. b. Pri Marijuos verpiejuos.

9. Aš obagas labai štarkus.

10a. Du ubagu. b. Obags un tėlta siediejo.

11a. Ei Tu Dievai, visagali. b. Kai aš ėjau per ūlyčių.

12. Išeji baisus smakas.

13. Liūdnas čėsas.

14. Ubagai atpuske.

15. Giesmė apie šv. Antaną.

16. Kad aš ėjau į Šidlavą.

17a. Išėjau anksti po mišką grybauti. b. Iš tiek tuola atvažiavau. c. Šimkus šešką sugava.

18. Ejė ubagas per tankų alksnyną.

19. Hallelujah! I’m a bum.

20. Gerai gyvena žmogus bagotas.

21. Ubagų sala.

Šiomis giesmėmis ir dainomis stengėmės parodyti ubagų karalystės bėdas, jų pasaulėžiūrą, santykį su aplinka ir „kolegomis“.

Nenorėjome vien tik „fotografuoti“ kadaise skambėjusio repertuaro, kartoti tempų, tembrų, intonacijų, leidome sau dainuoti ir groti taip, kaip tai skambėtų šiandien, siekėme atskleisti repertuaro aktualumą, išradingumą, universalumą ir improvizacines galimybes.

SUTARAS / Kukū Records

Muzikos barai / 39

Panorama Renginys pradėtas tylos minute pagerbiant tragiškų sausio 13-osios nakties įvykių aukas.

Koncerte skambėjo J. S. Bacho, M. Krčmos, P. Baltassari, Z. Fibicho, V. Stanaičio, Ch. Nortono, H. Purcello, D. Šostakovičiaus, V. Ščiolokovo kūriniai. Mokyklos bibliotekininkė Loreta Tamoševičiūtė pristatė kompozitorius ir atlikėjus, paskaitė V. Mačernio eilių.

Ypač įsimintinas buvo Povilo Tiškaus pasirodymas – trimitininkas virtuoziškai pagrojo L. Rolingerio kūrinį „Rio Grande“. Koncertą užbaigė jauniausia solistė, vienintelė trimitu grojusi mergaitė Milda Marija Lizzi. Ji pavergė publiką jausminga ir angeliško trapumo kupina C. Francko kūrinio „Panis angelicus“ interpretacija. Solistams puikiai akompanavo koncertmeisterės Inesa Tiškienė, Olga Vasiljeva ir Tamara Prokopovič.

Tą vakarą skambėjusi muziką visų klausytojų širdis pripildė vilties ir šviesos.

Loreta ŽULKUVIENĖ

Koncertas Lietuvos Laisvės gynėjų dienai „13-osios nakties šviesoje“

Sausio 13-osios vakarą į Lietuvos laisvės gynėjų dienai skirtą koncertą Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje pakvietė jaunieji trimitininkai. Koncerte dalyvavo šios mokyklos mokiniai Milda Marija Lizzi, Justas Šedys, Povilas Tiškus (mokytojas Viktoras Kovaliovas), Kretingos meno mokyklos atstovai Šarūnas Venckus, Valdas Razma, Eimantas Bružas (mokytojas Kazys Tiškus), Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos moksleiviai Algimantas Karečka, Viktoras Butkevičius ir Lukas Vėlavičius (mokytojas Zenonas Šimkus).

Vienas fortepijonas ir aštuonios rankos

2011 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos koncertų salėje įvyko prof. Kęstučio Grybausko pianistų kvarteto koncertas „Fortepijono fenomenas“, kuriame muzikos mylėtojai turėjo neeilinę galimybę pasiklausyti fortepijoninių kūrinių, atliekamų viena, dviem, keturiomis ir net aštuoniomis rankomis.

Ansamblis gyvuoja jau beveik dvidešimt metų. Per šį laikotarpį jis surengė daugybę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, pasirodė prestižinėse Londono ir Mančesterio, Rygos ir Budapešto, Graco scenose.

Kvarteto sudėtis nuolat kinta: kartu su žymiu fortepijono pedagogu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi K. Gry-

Nijolės DAUKŠIENĖS nuotr.

Po koncerto Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje

Muzikos barai / 40

bausku muzikavo daugybė gabiausių jo buvusių mokinių. Šiuo metu kvartete skambina tarptautinių konkursų laureatės: LMTA docentė Giedrė Gabnytė (vienintelė per visą istoriją „ne gybauskiukė“), Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja Vaiva Purlytė ir jos sesuo Živilė Purlytė-Čapienė, S. Šimkaus konservatorijos mokytoja. Abi seserys yra baigusios profesoriaus klasę. Taip jau susiklostė, kad su uostamiesčiu profesorių sieja ypatingas ryšys – čia dirba daug jo klasės studentų, jis čia dažnas įvairių renginių svečias. „Reikia kūriniu sudominti, emociškai sužavėti, duoti impulsą kūrybiniams ieškojimams“ – sako profesorius, tarp kurio studentų – ir naujasis LMTA rektorius Z. Ibelhauptas, ir klaipėdiečiai N. Blauberg, G. Osipkovas, I. Maknavičienė, V. Ruzgienė. Visiems jiems profesorius įžiebė norą muzikuoti ansamblyje. Pavyzdžių toli ieškoti netenka: visiems žinomas Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas, apdovanotas Nacionaline premija, ansamblinį muzikavimą propaguoja ir klaipėdiečiai V. Ruzgienė ir I. Maknavičienė, seserys Purlytės, o G. Osipkovas prie dviejų fortepijonų susodino net septynis atlikėjus...

Pasidomėjau, kaip į paties profesoriaus gyvenimą atėjo ansamblinis muzikavimas. „Mama įsivaizdavo, jog bent vienas iš keturių jos vaikų turi tapti profesionaliu muziku. Kadangi aš su ja daugiausia muzikuodavau (skambindavome 4 rankomis), tai ir lėmė mano tolesnę karjerą“, – randu paaiškinimą.

Kvartetas tęsia profesoriaus pusę amžiaus su šviesaus atminimo žmona Liuda puoselėtas ansamblinio muzikavimo tradicijas. Žinoma, kad būti pirmam visada sunku. Teko įveikti nusistovėjusį požiūrį, esą grojimas keturiomis rankomis yra mėgėjiškas, saloninis, menkavertis...

Vakaro programoje skambėjo įvairių autorių, tarp jų ir E. Balsio, F. Latėno, S. Vainiūno kūriniai. Nacionalinė muzika – itin svarbi ansamblio repertuaro dalis, Liudos ir Kęstučio dueto repertuare ji taip pat užėmė išskirtinę vietą (radau informaciją, kad jiems dedikuotos net 43 kompozicijos). Koncerte girdėjome ir A. Skriabino, F. Liszto, I. Stravinskio, M. Teodorakio originalius kūrinius bei jų transkripcijas, kurių autorius – ansamblio vadovas.

Koncerto pradžioje Vaiva Purlytė (jai teko didžiausias koncerto krūvis) jautriai paskambino A. Skriabino Preliudą, op. 9, Nr. 1, kairei ran-

Prof. Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas

kai ir F. Liszto Tarantelą iš fortepijoninio ciklo „Klajonių metai“.

F. Lisztas buvo ne vienintelis „proginis“ autorius programoje. Seserys paskambino M. K. Čiurlionio „Ekspromtą“ fis-moll. Kaip žinome, ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis 2011-aisiais minėjo 100-ąsias M. K. Čiurlionio mirties metines.

K. Grybauskas kartu su savo buvusiomis studentėmis emocingai atliko E. Balsio Habanerą iš kino filmo ,,Adomas nori būti žmogumi“.

Profesorius K. Grybauskas pasakojo, kad prie jų su žmona dueto prisidėjus sūnui Audriui, kilo mintis pasikviesti ir ketvirtą porą rankų. „Manau, tai yra riba. Daugiau jau būtų anekdotiška. Tai specifinis, provokuojantis griebtis šiokių tokių teatrinių triukų žanras. Jei kvartetas gros labai rimtai, gali atrodyti komiškai. Čia reikia bent šiek tiek užuominų į pramogą, gražaus judesio, bendro alsavimo.“ Tarsi šių teiginių iliustracija, prie jau scenoje esančių atlikėjų prisidėjus Giedrei Gabnytei, nuskamba fragmentai („Balerina ir mauras“ ir „Rusų šokis“) iš I. Stravinskio baleto „Petruška“.

Antroje koncerto dalyje efektingai skambėjo prof. K. Grybausko transkripcijos fortepijonui aštuonioms rankoms: Stasio Vainiūno „Sutartinė“, F. Latėno ,,Šviesiam atminimui“ ir ,,Žydų kadrilis“, M. Teodorakio koncertinė siuita iš baleto ,,Graikas Zorba” („Moterų šokis“, „Madam Hortenzija“ ir populiarusis „Zorbos šokis“) tapo viso vakaro kulminacija.

Artėja reikšmingas profesoriaus jubiliejus. Prieš koncertą į rankas pakliuvo segtuvas. Jame – didžiulis turtas, sakyčiau – visas gyvenimas...

Segtuve – dvi kompaktinės plokštelės („Liuda ir Kęstutis Grybauskai“ ir „Piano duo“), didžiulis transkripcijų sąrašas – kūriniai dviem fortepijonams, vienam fortepijonui keturioms rankoms, šešioms ir aštuonioms rankoms ir didžiausias sąrašas vienam fortepijonui aštuonioms rankoms. Randu ir profesoriaus sudarytą mokymo priemonę „Lietuvos pianistai – atlikėjai ir

pedagogai“. Ten apie K. Grybauską rašoma: „Pianistinius pagrindus jam davė pedagogės Herbek-Hanzen ir A. Dvarionienė. Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje mokykloje jis studijavo S. Vainiūno ir Marijos Alšlebėnaitės klasėse, o Vilniuje lemiamos įtakos jo muzikiniam brendimui turėjo S.Vainiūno pianistinė mokykla. Anot S.Vainiūno, „atsiskleidė neeiliniai profesiniai duomenys, aiškus tikslo siekimas, pareigos supratimas.“ Dirbęs koncertmeisteriu, daug koncertavęs ir kaip solistas, ir kaip įvairių ansamblių narys, vis dėlto labiausiai Kęstutis Grybauskas atsiskleidė fortepijoniniame duete su taip pat S. Vainiūno studente Liuda Grybauskiene. Tai buvo pirmasis Lietuvoje nuolat koncertuojantis kamerinis ansamblis. Jo gimimo data – 1961 m. vasario 4 d. Dueto koncertiniai maršrutai nusidriekė į tolimiausius Lietuvos bei Baltijos šalių miestus, pasiekė Maskvą, Minską, Užkaukazę. Ansamblis turėjo gausų, stilistiškai įvairų repertuarą, garsėjo polinkiu į šiuolaikinę muziką. Ansamblio veikla paskatino ir kompozitorius kurti dviem fortepijonams ir orkestrui, o iki tol buvo tik venas originalus lietuviškas kūrinys – S. Vainiūno Rapsodija dviem fortepijonams.

Jau tuomet atlikėjai fortepijoninio dueto sąvoką traktavo gana plačiai: buvo grojama ir vienu fortepijonu keturiomis rankomis, su sūnumi Audriumi – trimis fortepijonais. Šiandien šias tradicijas profesorius sėkmingai tęsia drauge su savo studentais.

Laima SUGINTIENĖ

Jaunieji muzikai pagerbė Ferenzą Lisztą

Praėjusių metų lapkričio 3 d.

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje įvyko Juozo Karoso muzikos mokyklos organizuotas edukacinis renginys, skirtas Ferenczo Liszto 200-osioms gimimo metinėms. Renginyje dalyvavo Klaipėdos Juozo Karoso, Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklų, Eduardo Balsio menų gimnazijos, Stasio Šimkaus konservatorijos, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokiniai ir mokytojai, taip pat svečias iš Prancūzijos – jaunas smuiko virtuozas Leo Pierron-Marrilie. Šį renginį galima būtų pavadinti išskirtine muzikos švente, suteikusia galimybę visiems vakaro dalyviams ir klausytojams įsilieti į pasaulio kultūros bendruomenę, 2011-aisiais minėjusią didžiojo

vengrų kilmės kompozitoriaus, pianisto, pedagogo, dirigento, visuomenės veikėjo Ferenzo Liszto jubiliejinius metus.

Kiekvienas šią genialią romantizmo epochos asmenybę apibūdinantis žodis žymi įstabius darbus, atskleidžiančius be galo turtingą, prasmingą ir įkvepiantį gyvenimą.

F. Lisztas – iki tol neregėto, svaiginančio populiarumo sulaukęs pianistas virtuozas, pedagogas, išugdęs net 337 mokinius, nenuilstantis kitų kompozitorių muzikos propaguotojas ir rėmėjas, kilni, tolerantiška ir geranoriška asmenybė, savo rūpesčiu ir dėmesiu atvėrusi kelią daugeliui jaunųjų to meto genijų. Tačiau didžiausia F. Liszto dovana pasauliui – nuostabus kūrybinis palikimas: simfoninės poemos, opera, oratorijos, kantatos ir, žinoma, kūriniai fortepijonui (du koncertai, 19 vengriškųjų rapsodijų, koncertiniai etiudai, pjesių ciklas „Klajonių metai“ ir kt.), kurie iki šiol yra vieni populiariausių šių laikų pianistų koncertinėse programose.

Renginio pradžioje įtaigiai ir nuoširdžiai nuskambėjęs žymusis F. Liszto noktiurnas „Meilės godos“ įvedė klausytojus į kerintį jo muzikos pasaulį. Šį kūrinį atliko pianistė Vaiva Purlytė, renginio sumanytoja ir organizatorė, J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja. Pažintį su F. Liszto fortepijonine kūryba pratęsė du koncertiniai etiudai – „Medžioklė“ ir „Miško ošimas“, kurių virtuozinę techniką ir programinį turinį atskleidė jaunosios pianistės Erika Juršaitė (S. Šimkaus konservatorija, mokytoja Živilė Čapienė) ir Sandra Plauškaitė (E. Balsio menų gimnazija, mokytoja Zita Žilinskienė).

Likimas lėmė F. Lisztui ilgą ir spalvingą gyvenimą, kuriame gausu įstabių susitikimų su kitais to meto muzikos genijais (F. Liszto mokytojais, amžininkais, draugais), vienaip ar kitaip veikusiais jo kūrybą ir gyvenimą. Šie lemtingi susitikimai suteikė galimybę renginio metu apžvelgti (kiekvienas renginio metu paminėtas susitikimas buvo įprasmintas muzikos kūriniu) F. Liszto gyvenimo laikotarpį nuo pat romantizmo epochos ištakų iki naujų gairių muzikos istorijoje.

Girdėjome fortepijoninius kūrinius: L. van Beethoveno sonatinos F-dur I dalį atliko J. Kačinsko muzikos mokyklos mokinė Karolina Malašenkova (mokytoja Vilija Kneižienė), C. Czerni etiudą B-dur,

In memoriam

Ir vėl įrodyta: Latvija – dainų žemė

Latvija į Anapilį palydėjo Imantą Kuokarą. Nepaprastas buvo šis palydėjimas, nė laidotuvėmis jo nepavadinsi. O kadangi šiandien mes kaip niekados atkirsti nuo savo brolių latvių, vargu ar daug kas Lietuvoje pasakys, kas tas Kuokaras, tas medis buvęs (la. koks – medis). Ąžuolas. Ir paliko mums šviesiąją ąžuolo energiją.

Gimė jis 1921 m. rugpjūčio 16 Imants Kokars dieną, viena diena aplenkęs savo (1921 08 16 – 2011 11 24) brolį dvynį Gvidą. Pasirodė jiedu pasaulyje kaip iš vienos akies plėšti – neatskirsi, kuris Gvidas, kuris Imantas. Ir, susiėmę už rankų, nukeliavo broliukai per latvių žemes. Kelio pradžioje stovėjo gimtosios Gulbenės muzikos mokykla, o toliau – ką jau sakysi: patys jie tapo Latvijos mokykla. Nustebino dvyniai savo gražiąją tėvynę ir pradžiugino jos žmonių širdis dainų dainelėmis, giesmių giesmelėmis. Chorų judėjimu. Broliai Kuokarai – Latvijos chorų kultūros dievai. Ištarei „Kuokaras“, ir atsišaukia žemė: „Broliai, broliai“! Taip ir pavadinta garsiausia apie juos knyga, išvedžiota mums pažįstamos Laimos Muktupavelos ranka.

Retas gamtos pokštas, kai kiekvienas brolis nešiojasi abiejų vardus.

Sustačius Gvidą su Imantu greta – neatskirsi, kuris yra kuris. Juos painiojo ir prezidentai, ir kultūros ministrai. Ir kas nuostabiausia – visą gyvenimą. Kaip vienas vandens lašas du broliai ir brendo, ir seno.

Imantas, kažkokiu būdu įsigudrinęs keliomis valandomis saulę išvysti anksčiau, įsigudrino ir garsiau kalbėti, balsiau skambėti ir plačiau diriguoti. Jis visur buvo pirmas, nepranokstamas. Dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu (tas titulas suteikiamas penkmečiui kaip Krivių Krivaičio vardas) jis rinktas net aštuonis kartus. Ne vienus metus jis rektoriavo J. Vituolio muzikos akademijoje. O jau ką sukūrė – tai amžiams. Keturis chorus, kurių svarbiausias buvo ir yra „Ave sol“ (visą Rygos bažnyčia gavo savo repeticijoms ir koncertams). Žinoma, visur viską Imantas darė kartu su Gvidu. Ir niekas niekuomet nėra pastebėjęs, kad tarp dvynių būtų prabėgusi juoda katė. Jokių nesutarimų. Jie net sukūrę savo šeimas gyveno kaip viena šeima. Stebuklas žemėje, ne gyvenimas. Ir labai ilgas, primenantis amžinybę. Kai rugpjūtį buvo minimas brolių 90-metis, Latvija dainavo kaip per dainų šventę. Auseklio „Šviesos pilį“ (Gaismas pils) giedojo – kaip himną.

Beje. Prasidėjus paskutiniam laisvės žygiui, 1988 metais, Latvija jau nebeturėjo jėgų priešintis nei rusifikacijai, nei sovietizacijai. Jeigu ne mes su estais, pasaulio tamsa jų pirmųjų laukė. Tačiau. Tačiau jie kaip nė vienas iš mūsų – dainavo. Nes turėjo stipriausią ginklą – tautos dainą.

Iš dainų švenčių gimę 1873 metais (pusšimčiu metų anksčiau nei lietuviai), jie nedaužė imperijos sienos – jie ją peršoko. „Perdainavo“, kaip sako išdidžiai. Ir dirigavo jiems Brali Kokari. Ak, broliai, broliai.

Dabar kelią žemėje eiti liko vienas – Gvidas. Eiti už abu. Nelengva bus. Tačiau Latvija dainuoja: „Daina mus kėlė, Kuokaras dirigavo. Amžinybė ant mūsų nusileido, nebaisu mums niekas“.

Arvydas JUOZAITIS

Jaunieji muzikai pagerbė Ferenzą Lisztą

Muzikos barai / 41

op. 740, Nr. 12 paskambino tos pačios mokyklos mokinė Roberta Balčiūtė (mokytoja Jelena Jaskovec), R. Schumanno „Prisiminimą“ iš ciklo „Vaikų albumas“ atliko J. Karoso muzikos mokyklos mokinys Adomas Sabulis (mokytoja Loreta Vainorienė), F. Chopino preliudą Des-dur, op. 28, Nr. 15 paskambino tos pačios mokyklos mokinė Anastasija Miškevič (mokytoja Vaiva Purlytė), F. Schuberto ekspromtą Es-dur, op. 90, Nr. 2 atliko minėtos mokyklos mokinė Emilija Šukytė (mokytoja Vaiva Purlytė). Jaunosios pianistės atlikimas sužavėjo virtuoziškumo, stilistinio pojūčio ir muzikinio mąstymo vienove ir sukėlė publikos ovacijas.

Renginį papuošė J. Brahmso „Melodija“ balsui ir fortepijonui. Šį kūrinį klausytojams padovanojo S. Šimkaus konservatorijos dainavimo dėstytoja Giedrė Zeicaitė (sopranas), ji sužavėjo gražiu balsu ir įtaigia muzikine interpretacija. Fortepijono partiją atliko J. Kačinsko muzikos mokyklos mokytoja Edita Ambrozaitienė.

F. Lisztas be galo žavėjosi genialiojo smuiko virtuozo N. Paganini griežimu ir kūryba, tad smuikas renginyje užėmė itin svarbią vietą.

Skambėjo N. Paganini Kapričas Nr. 13 (griežė S. Šimkaus konservatorijos mokinė Teodora Morta Ajauskaitė, mokytoja Kristina Kupšienė), A. Rubinšteino „Melodija“ (atliko S. Šimkaus konservatorijos styginių ansamblis, vadovė Skaistė Čilinskaitė, koncertmeisterė Ž. Čapienė).

Virtuoziškumu ir sudėtinga smuiko technika stebino C. Saint-Saënso Etiudo valso forma, aranžuotė E. Izai, atlikimas (griežė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė Rūta Mažolytė, prof. Jurgis Dvarionas, koncertmeisterė Eglė Kižytė).

Renginio kulminacija tapo klaipėdiečių susitikimas su 15-mečiu smuiko virtuozu iš Prancūzijos Leo Pierron-Marrilier. Šis jaunas muzikas jau yra tapęs daugelio tarptautinių konkursų, tarp jų ir B. Dvariono konkurso, laureatu, su pasisekimu koncertuoja ne tik savo šalyje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, Graikijoje, Izraelyje. Šiuo metu jis studijuoja Paryžiaus konservatorijoje, prof. Alexsio Galpérine’o klasėje. Šių metų pradžioje užsimezgusi smuikininko pažintis su mokytoja Vaiva Purlyte išaugo į darnų kamerinį ansamblį, kuris džiugino klausytojus brandžiu ir nuoširdžiu muzikavimu. Grieždamas sudėtingą, įstabaus grožio C. Francko Sonatą smuikui ir fortepijonui, talentingas atlikėjas savo minties jėga, sti-

Muzikos barai / 42

pria įtaiga ir maloniu instrumento garsu sugebėjo išlaikyti publikos dėmesį nuo pirmos iki paskutinės natos. Koncerto pabaigoje Leo Pierron-Marrilier atliko F. Liszto parafrazę „Prisimenant W. A. Mozarto „Don Žuaną“ (smuikui šį kūrinį aranžavo pats Leo, tad klausytojai turėjo progą įvertinti smuikininko kompozicinį talentą) ir N. Paganini „Venecijos karnavalą“ – tai leido įvertinti beribes jaunojo virtuozo instrumento valdymo galimybes.

Ypatingo komplimento nusipelnė renginio vedėja J. Karoso muzikos mokyklos mokytoja Danguolė Rimšienė. Jos sugebėjimas taikliai, įdomiai, su dideliu išmanymu susieti visų minėtų kompozitorių gyvenimo ir kūrybos kelius pavertė šį renginį įdomia muzikine kelione po romantiškąjį F. Liszto pasaulį.

Miglė MOSĖNIENĖ

Tarsi Kalėdų stebuklas

Reikėjo tai matyti. Jų akis. Jų nuoširdumą. Jų buvimą muzikoje. Sausakimša bažnyčia, o joje mokiniai ir mokytojai, tėveliai ir seneliai, po pamaldų likę tikintieji nealsuodami klausosi iš pačių sielos gelmių sklindančios muzikos.

Taip dainuoti – su pasimėgavimu, kiek naiviu nuoširdumu – gali tik neprofesionalai, dar neslegiami atsakomybės naštos, įvairių fobijų ir kompleksų, o kartais ir persisotinimo ar nuobodulio, daugiau ar mažiau pažįstamų kiekvienam, kas muziką kaip darbą pasirinko.

Gruodžio 4 d. Klaipėdoje po Marijos Taikos Karalienės bažnyčios skliautais skambėjo bene žymiausio praėjusio amžiaus anglų kompozitoriaus Benjamino Britteno kantata „Saint Nicolas“ („Šventasis Mikalojus“). Aukšta gaida – tiesiogine ir perkeltine prasme – Vydūno mokykla pradėjo savo 20-mečio jubiliejui skirtą renginių ciklą.

Jo sumanytojas, idėjos autorius ir vienas pagrindinių vykdytojų – mokyklos direktorius Arvydas Girdzijauskas, tą vakarą ne tik prisiėmęs visą atsakomybę už renginio organizavimą (vežęs instrumentus į bažnyčią, rūpinęsis didžiulio būrio iš sostinės atvykusių atlikėjų maitinimu), bet ir pats stojęs prie dirigento pulto. Paklaustas, kodėl būtent šis kūrinys, pasakojo, kad labai patinkanti B. Britteno muzika, seniai asmeninėje bibliotekoje turėjęs partitūrą, tačiau vis nebuvę palankių aplinkybių. Ir štai pernai proga pasitaikė: Verdeno gimnazijoje (Vokietija) Vydūno mokyklos choristai atliko ją drauge su vo-

Solistas Algirdas Janutas

kiečių choru. Tuomet ir kilo mintis sugiedoti šį kūrinį ir gimtinėje, juolab kad jis čia dar niekada nebuvo skambėjęs.

Kantatai atlikti buvo pasitelktos didelės mėgėjų ir profesionalų pajėgos: solistas Algirdas Janutas (tenoras), Muzikos ir teatro muziejaus kamerinis choras „Cantemus“ (vadovas Laurynas Vakaris Lopas), Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos jaunimo choras (vadovė Ingrida Bertulienė), J. Tallat-Kelpšos konservatorijos absolventų orkestras (vadovas L. V. Lopas), vargonininkė Karolina Juodelytė, pianistai Onutė Malinauskienė ir Romas Kalvėnas. Kantata autoriaus ir skirta atlikti mėgėjams ir profesionalams.

Būtent taip – studentų ir muzikų profesionalų pajėgomis – ji pirmą kartą buvo atlikta Lancingo koledže 1948 metais diriguojant pačiam B. Brittenui; ši tradicija buvo išlaikyta ir pirmąjį kartą atliekant kūrinį Lietuvoje (gruodžio 3 d. kantata skambėjo Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, dirigavo Laurynas Vakaris Lopas). Būtent šių „dviejų sluoksnių“ dermė suteikė kūriniui ypatingą aurą, kai nuoširdumas atpirko ne visada derėjusius styginius, kiek per garsius, subtilesnėse vietose gležnus choristų balselius užgožusius timpanus ar šiaip vieną kitą nesklandumą. Įspūdį stiprino ne tik bažnyčios erdvė, bet ir vykusiai pasirinkta data: gruodžio 6 d. – šv. Mikalojaus diena, mat būtent tą dieną daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų mirė kantatos prototipas šv.

Mikalojus; taip sutapo, kad būtent tądien sukako 35 metai, kai mirė ir pats kantatos autorius. Derėjo tai ir su advento nuotaika: artėjo Kalėdos, o juk už Kalėdų Senelio, dalijančio dovanas, figūros slypi šv.

Mikalojus, garsėjęs gerais darbais.

Ilgainiui šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardo savininkų ir kalinių patronu...

Visa šventojo gyvenimo istorija, pasakojama paties pagrindinio veikėjo lūpomis, nuosekliai perteikiama devyniose kontrastingose kantatos dalyse. Tai vienas įspūdin-

giausių B. Britteno, vokalinio-simfoninio žanro kūrinių.

Sunku įsivaizduoti ir labiau tinkamą solistą: lakus ir įtaigus, nuostabaus tembro A. Januto tenoras, regis, galėjo ir vienas pats atsverti du chorus, vargonus ir fortepijoną.

Solistas įtikinamai vedė savo personažą sunkių išbandymų keliu, narsiai įveikdamas visas šventojo (solisto – taip pat) kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Kantatoje A. Janutas įspūdingai įkūnijo šventąjį, kuris iš amžių glūdumos pasirodo šiuolaikiniams maldininkams ir pasakoja savo istoriją – nuo gimimo iki pat mirties: audros jūroje sutramdymą ir iškilmingą įšventinimą į vyskupus, stebuklingus darbus ir mirtį. O chorai persikūnijo į įvairius šios dramos personažus: vaikus, jūreivius, maldininkus.

Autorius, regis, labai paprastomis priemonėmis sukūrė itin efektingą kūrinį, kuriame įspūdingus ir dramatiškus, sudėtingus tenoro epizodus gretino su skaidriu ir tyru vaikų „Aleliuja“ (šaunuoliai terceto dalyviai!), choro a cappella fragmentus – su audros scena ir t. t.

Ypač jaudinantys buvo momentai (V dalis „Šv. Mikalojus atvyksta į Mirą ir išrenkamas vyskupu“, kur choras paskelbia Mikalojų vyskupu ir jį prisaikdina: „Tarnauk tikėjimui ir nugalėk jo priešus“, ir IX dalies „Šv.

Mikalojaus mirtis“ giesmė „Dievas veikia paslaptingai darydamas stebuklus“), kai į atlikėjų chorą įsiliejo ir klausytojų balsai: prieš renginį apdairiai padalintos natos leido klausytojams tarsi priartėti prie Kalėdų stebuklui prilygstančio vyksmo.

Laima SUGINTIENĖ

Atminties mozaika.

Profesorę Olgą Šteinberg prisimenant...

Praėjusių metų lapkričio 16 d.

Vilniaus rotušėje buvo pristatyta knyga „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“. Knygą sudarė Aleksandra Žvirblytė, išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Leidinį parėmė Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas ir Veronika Vitaitė.

Knygoje „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“ prisiminimais apie išskirtinę asmenybę, jos pedagoginius principus, dėstymo metodiką dalinasi septyniolika buvusių mokinių ir kolegų: R. AleknaitėBieliauskienė, I. Baikštytė, L. Drąsutienė, O. Gusakova, E. Ignatonis, A. Juozapėnaitė-Eesmaa, B. Karosienė, G. Kėvišas, P. Kogan (Chersonskaja), J. Korys, V. Majorovas,

jos, kuri kadaise sklisdavo iš Olgos Šteinberg. Šis susitikimas tapo atgaiva, teikiančia tvirtybės šių dienų krizinių nuotaikų akivaizdoje. Prisiminėme, jog kiekvienas iš mūsų, prisilietęs prie šios nuostabios asmenybės, gavome ir nešiojamės savyje dalelę jos gyvenimo Tiesos.

Jonė Punytė

Talentas ir tylėdamas auklėja

B. Melnikas, J. Punytė, S. Sondeckis, A. Staškus, V. Vitaitė ir A. Žvirblytė.

Knygoje spausdinamas interviu su profesore, pateikiamas jos mokinių sąrašas, įgrotų plokštelių, Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūrinių fortepijono partijų redakcijų ir jų komentarų sąrašai. Prie knygos pridedama kompaktinė plokštelė su O. Šteinberg archyviniais įrašais. „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“ nėra mokslinis leidinys, tai daugiau kiekvieno iš mūsų, jos mokinių, duoklė, nes Mokytojos žodis ir autoritetas klojo mūsų pasaulėžiūros pamatus ir profesinius pagrindus. Ši knyga – gražus įvadas į analitinę Olgos Šteinberg kultūrinio palikimo studiją, kuri ankščiau ar vėliau turėtų atsirasti ir kurios Profesorė tikrai nusipelnė.

Knygos – prisiminimų rinktinės – pristatymas natūraliai tapo prisiminimų vakaru, kur žodžiais ir fortepijono garsais Profesorei pagarbą reiškė nemažas būrys ją pažinojusiųjų. Skambino pianistai Indrė Baikštytė, Povilas Jaraminas, Jonas Korys, Jonė Punytė, Andrius Vasiliauskas, Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblytė. Prisiminimais dalinosi knygos iniciatorė prof. Veronika Vitaitė, sudarytoja doc. Aleksandra Žvirblytė, prof. habil. dr. R. Aleknaitė-Bieliauskienė, prof. D. Balsytė, prof. A. Motuzienė, G. Kėvišas. Vakarą vedė prof. dr. E. Ignatonis, taip pat buvęs O. Šteinberg auklėtinis.

Vakaras prasidėjo garso įrašais iš knygoje pridedamos kompaktinės plokštelės, o baigėsi videomedžiaga apie Olgą Šteinberg. Ši filmuota medžiaga, parengta prof. A. Motuzienės, 2000 m. rodyta per Lietuvos televiziją.

Mums, Profesorės mokiniams, jaukus knygos pristatymo vakaras neprailgo. Šilti prisiminimai ir nuoširdūs bei jautrūs kalbėjusiųjų ir rašiusiųjų žodžiai tarsi pripildė mus tos pačios pozityvios energi-

Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos didžioji salė vos sutalpino svečius, kai čia vyko chorvedžio ir kompozitoriaus Aloyzo Meškausko jubiliejui skirtas koncertas.

Tarp koncerto svečių – buvęs jo dėstytojas profesorius Lionginas Abarius, buvęs ilgametis Garbės sargybos orkestro dirigentas Justinas Jonušas, trejų mišių muzikos autorius Ipolitas Petrošius, Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kiti garbūs svečiai.

Svarbiausias vaidmuo koncerte teko Vilniaus Algirdo muzikos mokyklai. Taip pat dalyvavo ir Kauno A. Kačanausko, Garliavos muzikos mokyklų atlikėjai, Rietavo trečiojo amžiaus universiteto choras. Beje, visų koncerte skambėjusių kūrinių autorius yra jubiliatas Aloyzas Meškauskas. Audringos ovacijos palydėjo jau pirmuosius atlikėjus – Algirdo muzikos mokyklos chorinio dainavimo skyriaus 2 ir 3 klasių jaunučių chorą (vadovė Lina Tomkevičienė), kuris padainavo Aloyzo Meškausko dainas „Žuvis“ ir „Mik, mažoji lėle“. Didelį įspūdį paliko skudutininkų ansamblis (vadovė Zita Jakavičienė), jis sugrojo „Moksleivišką polką“ ir „Kaimišką polką“.

Pastaroji skambėjo Vilniuje 1981 m. per Sąjunginės moksleivių meno ir sporto šventės atidarymą, tada ją grojo net 3000 skudutininkų (dirigavo Ipolitas Petrošius), koncertą transliavo net Maskvos centrinė televizija. Vakaro metu „Kaimišką polką“ bandonija pagrojo ir Ipolitas Petrošius.

Labai gražiai pasirodė Rietavo trečiojo amžiaus universiteto moterų choras, kuriam vadovauja pats Aloyzas Meškauskas. Choras padainavo jaudinančių savo vadovo dainų apie Tėvynės kančias, meilę jai ir gimtinei – „Tie, kurie“, „Neblankys“ ir „Dainą apie Rietavą“. Dainas „Raudojo motinėlė“ ir „Lietuva“ puikiai atliko merginų vokalinis ansamblis (vadovė Kristina Bieliavskaja). Pats jubiliatas su žmona Birute padainavo dainą „Akmenėliai“. Beje, jie su žmona slapčia susituokė Kretingos bažnyčioje 1959 m. rugpjūčio 8-osios naktį.

Koncerte pasirodė ir mažieji solistai. Rokas Nykolas Vilkas padainavo dainą „Rankos“, o Vakarė Banuškevičiūtė – „Vakaras“ (abiejų dainininkų mokytoja Kristina Beliavskaja). Pastaroji yra pirmoji jubiliato parašyta daina, o dabar jis jau per šimto kūrinių autorius. Be dainų, yra aranžavęs kūrinių skudučiams, sukūręs instrumentinių pjesių.

Aloyzo Meškausko dainos sudėtos į dvi knygas – darželinukams skirtą „Kiemelyje“ ir tremtiniams „Nutildytos širdys“. Garliavos muzikos mokyklos mokinė Julija Stankevičiūtė padainavo dainą „Širdies ilgesys“. Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos styginių ansamblis, vadovaujamas Aloyzo Meškausko dukros Giedrės Meškauskaitės, sugrojo jos tėčiui skirtą kūrinį „Susitikimas“. Jubiliato anūko Kastyčio Žukausko muzikinė dovana buvo saksofonu atlikta improvizacija „Aš papuošiu žirgo galvą“ pagal Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ ariją.

Kukliajam jubiliatui visai nebūdinga savigyra, gal todėl nebuvo išreklamuota melodija iš svarbiausio autoriaus kūrinio – operos vaikams „Grybų karas“, parašytos pagal Justino Marcinkevičiaus poemą. Buvo atlikta ištrauka iš trečiojo veiksmo „Žvėrelių šokiai“. Eilėraščių padeklamavo Steponas Eigirdas.

Koncertas jubiliatui surengtas ir Rietave. Čia pilnutėlėje kultūros centro salėje koncertavo penki Rietavo, Plungės ir Kauno chorai, pučiamųjų orkestras. Pabaigoje visi kartu atliko J. Haydno „Šlovė Viešpačiui“.

Talentas gimsta palankioje terpėja. Balsingi buvo Aloyzo Meškausko tėvai, balsingi ir muzikalūs trys broliai ir keturios seserys. Meškauskų šeimoje yra kunigų, rašytojų, poetų, muzikantų ir dainininkų.

Aloyzas mokėsi Klaipėdos pedagoginėje mokykloje ir kartu lankė muzikos mokyklą. Teko tarnauti ir sovietinėje armijoje, kur vadovavo chorui. Vėliau Klaipėdos muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavi-

mo, vadovavo įvairiems uostamiesčio įmonių meno kolektyvams, Kretingalės septynmetės mokyklos vaikų chorui ir skudučių ansambliui. Chorinį dirigavimą neakivaizdžiai studijavo ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Liongino Abariaus klasėje). Dirbo Kretingos vaikų muzikos mokyklos direktoriumi, „Laisvės“ fabriko ir kaimo kultūros namų chorų vadovu, Telšių vaikų muzikos mokyklos ir 3-iosios vidurinės mokyklos mokytoju, Rietavo vaikų muzikos mokykloje.

Keletą metų vadovavo Tryškių apylinkės vyrų chorui, Plungės vaikų muzikos mokyklai. Dainų šventei parengė Plungės „Linų audinių“ fabriko mišrųjį chorą, vėliau kartu su G. Pakalniene – Plungės rajono „Minijos“ liaudies meno gaminių įmonės mišrųjį chorą, suorganizavo Plungės švietimo darbuotojų moterų chorą. Jis yra buvęs Telšių ir Plungės rajonų dainų švenčių dirigentas, Mažeikių ir Plungės rajonų chorų ir orkestrų konsultantas, o 1977 metais ir respublikinės moksleivių dainų šventės konsultantas.

Penkiolika metų Aloyzas Meškauskas buvo respublikos muzikos mokytojų choro koncertmeisteris, devynerius metus renkamas Radijo ir televizijos meno tarybos nariu.

Meškauskai susilaukė dviejų dukterų – Giedrės ir Violetos. Iš pirmosios santuokos Aloyzas dar turi dukterį Audronę. Giedrė ir Violeta pasekė tėvų pėdomis – abi gyvenimą susiejo su muzika: Giedrė dirba Kauno A. Kačanausko muzikos mokykloje smuiko mokytoja, o Violeta – Rietavo meno mokykloje muzikos istorijos mokytoja. Anūkai taip pat eina muzikos keliu.

Juozas ELEKŠIS

Aloyzas Meškauskas su Rietavo trečiojo amžiaus universiteto choru

Muzikos barai / 43

Muzikos legendos

Atmintis gyvena mumyse Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui

Timofejus Dokšiceris

Leonidas MELNIKAS

I

storijoje gausu paradoksų, netikėtumų, nuostabių sutapimų. XX amžiaus Lietuvos muzikos kultūrai svarbūs du čia gyvenę didieji pasaulio menininkai – smuikininkas Jaša Heifecas (1901–1987) ir trimitininkas Timofejus Dokšiceris (1921–2005). Heifecas gimė Vilniuje, čia pradėjo muzikos studijas, iš čia išvyko užkariauti muzikos pasaulio, kiekvienas naujas jo laimėjimas garsino ir Lietuvą – šalį, iš kurios jis buvo kilęs. Dokšiceris į Lietuvą atvažiavo būdamas pasaulio įžymybė, Vilniuje praleido 15 paskutinių savo gyvenimo metų, čia mirė.

2011 m. gruodžio 13 d. Timofejui Dokšiceriui būtų sukakę 90 metų. Prisimenant didžiulį šio iškilaus menininko indėlį į muzikos kultūrą, jo ryšį su Lietuva, Vilniuje buvo surengtas mini festivalis – du reprezentaciniai

Muzikos barai / 44

koncertai ir šventinis minėjimas.

Mintis organizuoti Dokšicerio paminėjimą maestro Sauliui Sondeckiui kilo gana spontaniškai, vos prieš mėnesį iki menininko jubiliejaus. Atrodė, per tokį trumpą laiką nedaug ką pavyks nuveikti, tačiau Sondeckio energija ir jo vardo magija padeda įveikti bet kokias kliūtis.

Pirmasis skambutis buvo Sergejui Nakariakovui – trimitininkui, šiandien esančiam pačioje pasaulio atlikėjų hierarchijos viršūnėje. Šis entuziastingai atsiliepė iš tolimosios Brazilijos, kur tuo metu koncertavo: „Maestro, Jūsų kviečiamas, juolab tokia proga būtinai dalyvausiu. Padarysiu viską, kad galėčiau atvykti.“ Nakariakovas ištesėjo duotą žodį – dalyvavo visuose trijuose didžiojo menininko atminimui skirtuose renginiuose. Nors su Dokšiceriu buvo susitikęs tik vieną kartą (beje, susitikimą Vilniuje „surežisavo“ Sondeckis), save laiko jo mokiniu ir sekėju.

Aktyvių pagalbininkų rengiant Dokšicerio paminėjimą nestigo ir Lietuvoje. Prof. Algirdas Budrys, Lietuvos pūtikų patriarchas, subūrė ir pripažintus solistus, ir talentingą jaunimą, pasitelkė savo vadovaujamą „Trimito“ orkestrą ir surengė puikų koncertą, kuris tapo iškilmingu Dokšiceriui pagerbti skirtų renginių prologu. Atvyko ir Klaipėdos kamerinis orkestras – dažnas pastarųjų metų Sondeckio koncertinis partneris Lietuvoje. Iš Belgijos atskrido pianistė Maria Meerovitch, ji paskutinę akimirką pavadavo prie atlikėjų negalėjusią prisijungti Verą Nakariakovą (beje, ieškant „pavaduojančio“ pianisto buvo susisiekta su Denisu Macujevu, kuris apsidžiaugė netikėtu Sondeckio ir Nakariakovo kvietimu, bet negalėjo nutraukti gastrolių). Festivalio partneriais tapo Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos muzikų sąjunga ir Lietuvos valstybinis žydų Gaono muziejus, kuris atvėrė savo erdves festivalio renginiams.

Saulius Sondeckis šia išskirtine proga išėjo į sceną – tai buvo pirmas kartas nuo 2004 m., kai jis viešame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje atsistojo už dirigento pulto.

G

amta dosniai apdovanojo Timofejų Dokšicerį1 muzikiniu talentu, jo menas buvo paženklintas nepakartojamos kūrėjo asmenybės ženklu. Tačiau nors didelis talentas yra būtina sėkmingos kūrybinės veiklos sąlyga, gerai žinome, kad kartais ir labai gabūs žmonės, deja, nedaug pasiekia. Taip atsitinka dėl nepalankiai susiklostančių aplinkybių, neretai – ir dėl paties menininko nesugebėjimo išskleisti ir išsaugoti savo talentą. Dokšicerio likimas visai kitoks. „Dažnai sakoma, kad menininko sėkmės paslaptis – 1 procentas talento ir 99 procentai sunkaus darbo. Tai visiška nesąmonė. Su vienu procentu talento nieko nepasieksi, nes į meno aukštumas negalima užsiropšti, jas galima tik užkariauti. Sėkmės formulė – 100 procentų talento ir 100 procentų darbo. Būtent toks buvo Dokšiceris – be galo gabus ir be galo darbštus“, – taip apie didįjį trimitininką kalbėjo Saulius Sondeckis. Šis idealus talento ir darbštumo derinys – likimo nulemtas Dokšicerio kūrybos pagrindas.

Gyvenimas Dokšicerio nelepino. Jis gimė 1921 m. Ukrainoje, Nežino mieste, tipiškame žydų štetle, kokių tuomet būta daug ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje. Cariniais laikais tai buvo vadinama žydų sėslumo riba – tik toje teritorijoje jiems buvo leidžiama gyventi. Ten vyravo baisus skurdas, nes dėl gyventojų skaičiaus pertekliaus buvo labai sunku rasti darbą ir pragyvenimo šaltinį. Laikas bėgo, imperija žlugo, o skurdas liko kaip buvęs. Dokšiceris prisimena, kad vaikai žiemą negalėdavo kartu išeiti į lauką, nes drabužių turėta tik vienam.2

1 Dokšicerio biografijos faktai bei duomenys, susiję su jo kūryba, pateikiami remiantis jo atsiminimų knyga (Тимофей Докшицер. Трубач на коне. Москва, 1996), Monos Račgus-Dokšicer ir Sauliaus Sondeckio knyga apie jį (Монна Рачгус-Докшицер, Саулюс Сондецкис. Сквозь тернии к звездам. Вильнюс, 2009), autoriaus susitikimų su iškiliu menininku medžiaga, pokalbiais su žmonėmis, artimai bendravusiais su juo.

2 Тимофей Докшицер. Трубач на коне, p. 6.

Gal būtent tokia aplinka nuo mažens ugdė du bruožus: darbštumą, nes kitaip neišgyvensi (nuo mažumės jis padėjo tėvui šluoti gatves, dirbti žemės ūkio darbus ir pan.), ir mokėjimą būti kartu, tikėjimą ir žinojimą, kad kitas tau padės, lygiai kaip ir tu pats padėsi, jei kam nors prireiks tavo pagalbos (dėkingumo žodžiai kitiems už padarytą gera ir mintys apie pasirengimą daryti gera kitiems – savotiškas Dokšicerio atsiminimų knygos leitmotyvas).

Neginčijama tiesa: muzikos talentui bręsti reikia muzikinės aplinkos. Šia prasme sąlygos, kuriose Dokšiceris augo, buvo labai palankios. Nuo mažens jis girdėjo melodingas ukrainiečių dainas, nuotaikingą klezmerių muziką, liūdnas žydų liaudies melodijas. Dar vienas vaikystės muzikinių įspūdžių šaltinis – miestelio pučiamųjų orkestras, kurio atliekami maršai ir polkos buvo pirmosios profesinės siekiamybės gairės.

Dokšiceris orkestrą galėjo stebėti ne tik iš šalies. Vietos orkestre grojo jo tėvas – savamokslis muzikantas, mokėjęs ir smuikuoti, ir groti valtorna bei mušamaisiais, net rašęs muziką, kuri buvo atliekama miestelyje rodytų nebylaus kino seansų metu. Taigi muzika supo mažąjį Timofejų. Simboliška, kad pirmą uždarbį jis gavo mušdamas lėkštes laidotuvių orkestre.

Dokšicerio ir jo bendraamžių vaikystė buvo labai trumpa, jie anksti patyrė gyvenimo išbandymus. Tačiau išbandymai, tekę mažajam Timofejui, buvo ypatingi.

1932 m. Ukrainą ištiko badas. Tai buvo ne stichinė nelaimė, bet Stalino valdžios įvykdytas siaubingas nusikaltimas. Iš kaimų buvo išvežamos visos maisto atsargos, teritorija blokuojama užkardomis, keliai saugomi NKVD padalinių ir kariuomenės, o žmonės paliekami mirti.

Neturėdami reikiamų dokumentų, kaip vergai ar kaliniai, jie negalėjo pasitraukti iš tų prakeiktų vietų.

Tuomet įvyko tikras stebuklas – Dokšicerio mamos energijos ir ryžto dėka visai šešių žmonių šeimai pavyko ištrūkti iš to pragaro ir nusigauti iki Maskvos, kur gyveno tėvo sesuo. Viskas reliatyvu – po patirto siaubo kambarys, kuriame susispaudė dvi šeimos (iš viso 10 žmonių), atrodė kaip neišpasakyta laimė.

Timofejui Dokšiceriui buvo dešimt metų, kai prasidėjo jo savarankiškas gyvenimas. Jis galėjo pasikliauti tik pačiu savimi – savo sugebėjimais, darbštumu, taip pat aplinkinių geranoriškumu, kurį jau ne kartą buvo patyręs.

Maskvoje Dokšicerio gyvenimas klostėsi palankiai. Jaunuolio muzikiniai gabumai neliko nepastebėti, ir jau tais

pačiais 1932 m. jis tapo kavalerijos pulko auklėtiniu – gavo šiokį tokį išlaikymą, nedidelį uždarbį, bet, svarbiausia, pradėjo rimtai mokytis groti trimitu. Muzikos pamokos vykdavo Glazunovo muzikos mokykloje, pirmasis trimito mokytojas buvo Ivanas Vasilevskis, vėliau Timofejus perėjo į Michailo Tabakovo klasę. Abu mokytojai buvo puikūs profesionalai, senosios rusų atlikimo mokyklos atstovai, iš jų Dokšiceris gavo tvirtus profesinius pagrindus, perėmė garso kultūrą ir virtuozinę techniką.

Keturiolikmetis muzikantas buvo priimtas į ypatingais gabumais pasižymintiems vaikams Maskvoje įsteigtą mokyklą, vėliau pagarsėjusią Centrinės muzikos mokyklos vardu. Jis buvo pirmasis pūtikas, priimtas į šią legendinę virtuozų kalvę. Jo bendramoksliai – pianistės Tatjana Nikolajeva, Roza Tamarkina, smuikininkai Leonidas Koganas, Julianas Sitkoveckis, Borisas Goldšteinas, Josifas Meisteris, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius (atkreipkime dėmesį, kad net keli iš jų vėliau užmezgė artimus kūrybinius ryšius su Lietuva).

Mokykla išugdė ne vien profesinį meistriškumą, ji išplėtė muzikos supratimo horizontus, nubrėžė meninių ieškojimų gaires. Būtent ten Dokšiceris, matyt, pirmąkart rimtai susimąstė, ar sportinis azartas, gebėjimas groti greičiau už kitus yra absoliuti siekiamybė, ar tai tik pirmas žingsnis į meno aukštumas. Gera mokykla ta, kuri padeda savo auklėtiniams pasirinkti tinkamus prioritetus.

Tokia ir buvo ir Dokšicerio lankyta mokykla.

Apie mokykloje susiklosčiusią kūrybinę atmosferą, auklėtinių meninių nuostatų formavimą liudija fragmentas iš Dokšicerio atsiminimų knygos, pasakojantis apie keliskart per metus rengiamus mokyklos koncertus Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje (prestižiškiausioje Rusijos koncertų salėje) ir griežtą atranką į juos. Dokšiceris sėkmingai pasirodydavo perklausose, bet paskutinę akimirką jaunasis trimitininkas į koncerto programą (o ją „laimindavo“ mokyklos meno vadovas ir garsus pianistas Aleksandras Goldenveizeris) nebūdavo įtraukiamas. Kodėl? Tai negalėjo būti mokyklos vadovų asmeninis priešiškumas jam ar jo mokytojui – tokia mintis nei Dokšiceriui, nei Tabakovui net nekildavo. Pagaliau Dokšiceris suprato: jis atitiko koncerto dalyviams keliamus aukštus reikalavimus, bet šių reikalavimų neatitiko jo atliekama muzika, nes ji nė iš tolo neprilygo tai, kurią grojo jo bendraamžiai pianistai ir stygininkai.3 3

Ten pat, p. 27.

Timofejus Dokšiceris po koncerto Vilniaus paveikslų galerijoje

Šis nedidelis epizodas iš Dokšicerio jaunystės padeda suprasti, kad didžiam atlikėjui reikia genialaus repertuaro, kurį interpretuodamas jis galėtų atskleisti savo talentą ir jį brandinti. Šito Dokšiceris siekė visą savo gyvenimą – ieškodamas tinkamo repertuaro jis darė klasikos kūrinių transkripcijas, inicijavo naujų opusų atsiradimą, jo pastangomis trimito mene prasidėjo nauja era.

1941 m. Dokšiceris tapo Sąjunginio pučiamųjų instrumentų atlikėjų konkurso laureatu. Ši sėkmė buvo pirmas didelis jo pripažinimas. Konkursas konkursui nelygus – tuometiniai Sovietų Sąjungoje rengti atlikėjų konkursai buvo neįtikėtinai aukšto lygio. Štai jų laureatų vardai: pianistai Gilelsas ir Richteris, smuikininkas Oistrachas, violončelininkas Rostropovičius, dirigentai Mravinskis ir Kondrašinas.

Gyvenime gausu dramatiškų momentų, verčiančių permąstyti vertybes.

Muzikos barai / 45

Muzikos legendos

Timofejus Dokšiceris ir trimitas – neatskiriami

1941 m. prasidėjo karas, ir dar neseniai tokia reikšminga atrodžiusi pergalė konkurse liko tarsi epizodas iš visai kito gyvenimo. Dokšiceris turėjo nutraukti mokslus, buvo pašauktas kariuomenėn, grojo Maskvos apygardos kariniame orkestre. Jis dalyvavo 1941 m. lapkričio 7 d.

Maskvos Raudonojoje aikštėje vykusiame kariniame parade, kurio dalyviai tiesiai iš aikštės žygiavo į miesto prieigose vykusius mūšius, matė nusiaubtus miestus, žmonių tragedijas. Žuvo jo 16-metis jaunesnysis brolis (taip pat trimitininkas). Pergalę prieš fašizmą jis suvokė ir kaip savo asmeninę gėrio pergalę prieš blogį.

Nors pasibaigus karui Dokšiceris dar neturėjo nė dvidešimt ketverių, jis jau buvo gyvenimo užgrūdintas, įgijęs didelę profesinę patirtį, jautėsi galįs siekti meno aukštumų. Nuo šiol jo karjera kilo tik aukštyn. Jau tais pačiais 1945 metais Dokšiceris laimėjo konkursą į Maskvos didžiojo teatro orkestrą ir šiame legendiniame kolektyve dirbo kelis dešimtmečius. Didysis teatras jam tapo tikru universitetu, ten bendraudamas su žymiausiais to meto Rusijos muzikais jis brendo ir tobulėjo. Kito ir jo meninis statusas: pradėjęs kaip jaunas orkestro muzikantas, jis tapo tikra teatro pažiba.

(1982 m. Dokšicerio 60-mečio proga Didžiajame teatre buvo surengtas šventinis vakaras, jis tapo pirmuoju ir turbūt vieninteliu taip iškilmingai pagerbtu šio teatro orkestro artistu. 2006 m., Dokšiceriui jau mirus, jo 85-metį Didysis teatras pažymėjo „Spragtuko“ spektakliu, buvo paminėtas ir jo devyniasdešimtmetis.)

Muzikos barai / 46

1947 m. Dokšiceris laimėjo Prahoje vykusį tarptautinį pūtikų konkursą. Tai buvo pirmasis tarptautinės šlovės spindulys, pro geležinę uždangą jam pavyko išsiveržti į plačias tarptautinės muzikinės kultūros erdves.

Dokšiceris jau buvo daug nuveikęs, užsitikrinęs ateitį, tačiau tikram menininkui būdingas nesitenkinimas tuo, kas pasiekta, nenumaldomas poreikis ieškoti naujų kelių. Jau baigęs trimito studijas Maskvos Gnesinų muzikos akademijoje, Dokšiceris įstojo į simfoninio dirigavimo specialybę Maskvos konservatorijoje, gavo dirigento diplomą ir dešimtmetį pūtiko karjerą derino su dirigento Didžiajame teatre veikla. Tačiau ir čia pasireiškė tikro menininko atsakingumas – 1971 m. jis nutraukė dirigavimą, nusprendė nesiblaškyti, likti trimitininku.

Septintasis, aštuntasis ir devintasis XX a. dešimtmečiai – Dokšicerio kūrybinės veiklos viršūnė. Jis koncertavo didžiausiose salėse, muzikavo su garsiausiais orkestrais ir dirigentais, šlovė apie jį sklido po visą pasaulį. Jis padarė tai, ko niekam iki tol nebuvo pavykę – jo rankose trimitas tapo visateisiu akademiniu instrumentu. „Joks pūtikas neprilygo Dokšiceriui virtuoziškumu, bet dar svarbiau, kad niekas negalėjo išgauti tokio gražaus ir išraiškingo garso. Jo atlikimas keri nuoširdumu, jo garsą galima palyginti su pačių iškiliausių operos solistų dainavimu.

Taip kaip jis jau niekas nebegros, todėl, kad jis nepaprastos kūrybinės galios atlikėjas ir labai ryški asmenybė“, – apie Dokšicerį susižavėjęs kalbėjo Saulius Sondeckis.

Tačiau net ir būdamas plačiai žinomas, aukštai vertinamas, pelnęs didžiulį autoritetą ir pagarbą, Dokšiceris nepakeitė atsakingo požiūrio į tai, ką daro.

Atsakomybės jausmas ir nepaprastas darbštumas buvo tapę jo esybe. „Kodėl jūs, pasiekęs solisto aukštumų, tebedirbate orkestre?“ – klausimas, kurį jam tekdavę dažnai išgirsti. „Todėl, kad muzikavimas orkestre drausmina atlikėją.

Man tai kaip būtina profilaktika“, – atsakydavo jis.4 Reiklus sau, jis buvo reiklus ir kitiems. Stebėdamasis dažnu orkestrantų nenoru repetuoti, jis priekaištaudavo jiems dėl tokio tingumo, sakydavo, kad ruošiantis soliniams pasirodymams niekam nekyla abejonė dėl būtinybės daug kartų šlifuoti tas pačias detales, bet siūlymas padirbėti orkestro muzikantams, pakartoti kūrinį sukelia nepasitenkinimą. Tokiais atvejais Dokšiceris retoriškai klausdavo: ar repetuojant orkestrinį kū4

Ten pat, p. 146.

rinį yra kitaip, nei ruošiant solo numerį? Ar galima paskubom, vos per porą repeticijų tinkamai parengti programą, pasiekti tinkamą kokybę?

Lygiai toks pat reiklus Dokšiceris buvo ir dirigentams. Pasitelkdamas tiek savo kaip dirigento, tiek orkestranto patirtį, jis kritikuodavo dirigentus, kurie versdavo kartoti sudėtingesnius epizodus, bet nesuvokdavo, kad bendros orkestro repeticijos yra beprasmės, jei muzikantai iki tol savarankiškai nėra išmokę savo partijų.

Daug metų įvairių šalių muzikams Dokšiceris buvo ir tebėra sektinas pavyzdys. Juk mene, kaip ir gyvenime, labai svarbu aiškūs kriterijai, padedantys atskirti iliuziją nuo realybės, saviapgaulę nuo teisybės. Kokie gi yra universalūs ir neginčijami menininko pripažinimo kriterijai?

Visų pirma, tai menininko kūrybinis indėlis. Dokšiceris paliko itin ryškų pėdsaką trimito istorijoje, su jo vardu siejami esminiai pokyčiai atlikimo mene, jo muzika turi didžiulę išliekamąją vertę.

Kitas svarbus kriterijus – pelnytas tarptautinis autoritetas. Dokšicerio pripažinimo apraiškas galima vardyti iki begalybės: jis buvo išrinktas Tarptautinės ir Europos trimitininkų gildijų direktorato nariu, beje, vieninteliu iki gyvos galvos; žymiausi pasaulio pučiamųjų instrumentų gamintojai – „Yamaha“ (Japonija), „Henri Selmer“ (Prancūzija), „Vincent Bach“, „C. G. Conn“, „Schilke“ (JAV) – bandė bet kokiais būdais palaikyti ryšius su juo: kviesdavo lankytis savo įmonėse, dovanodavo instrumentus, įkalbinėdavo jais groti, atsižvelgdavo į jo patarimus5, o vokiečių firma „Symphonic“ 1993 metų Frankfurto mugėje net pristatė naują trimito modelį „Timofei Dokshizer“;6 prestižinės Vakarų leidyklos leido jo parengtų trimito muzikos leidinių serijas, varžėsi dėl galimybės tiražuoti jo įrašus; jis buvo kviečiamas rengti meistriškumo pamokas ir dirbti vizituojančiu profesoriumi garsiausiuose universitetuose ir muzikos akademijose; jo draugai, gerbėjai ir partneriai buvo žymiausi XX a. muzikai, net Jaša Heifecas, senatvėje labai uždaras, skyrė jam dėmesio, nors ir atsiliepė apie jį sau būdinga paradoksalia forma: „Dokšiceris „Hora staccato“ (virtuozinė Dinicu pjesė) atlieka per greitai“7 (žinant, koks šykštus pagyrimų buvo Heifecas, reikia suvokti tikrąją šių žodžių prasmę8).

Ten pat, p. 174-180.

Ten pat, p. 221.

7 Ten pat, p. 183.

8 Heifecas garsėjo arogancija ir kritiniais pasisakymais kolegų atžvilgiu. Pvz., po Davido Oistracho koncerto paklaustas apie įspūdžius, atsakė: „Galite sakyti, kad aš lankiausi šiame koncerte.“ 5 6

Net geležinė uždanga, skyrusi Sovietų Sąjungą nuo Vakarų pasaulio, negalėjo užkirsti kelio Dokšicerio veiklos plėtrai. Kai 1980 m. KGB jo neišleido į Japoniją, kur firmos „Victor“ užsakymu turėjo būti daromi jo įrašai, 1981 m. japonai patys atvyko į Maskvą su visa reikiama įranga ir padarė numatytus įrašus.

1984 m. neišleidus jo į JAV vykusį Antrąjį pasaulinį pūtikų kongresą, jo dalyviai – 1500 žmonių – protestuodami kreipėsi į JAV prezidentą Ronaldą Reaganą ir SSSR vadovą Konstantiną Černenką atviru laišku, kuris buvo paskelbtas visuose didžiuosiuose pasaulio dienraščiuose.

Apstu ir tiesiog žmogiškos meilės ir pagarbos Dokšiceriui apraiškų. 1987 m. jam rimtai susirgus ir prireikus daryti širdies operaciją, pasaulio trimitininkai surinko lėšų, kurių užteko operacijai Olandijoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Dokšicerio velionio sūnaus šeimai nusprendus emigruoti iš Maskvos į JAV, jie sulaukė aukšto Amerikos administracijos pareigūno skambučio (vėliau šis žmogus buvo paskirtas JAV ambasadoriumi vienoje iš kaimyninių Lietuvos šalių). Pasitikslinęs, ar tai didžio trimitininko artimieji, prisipažino nuo vaikystės esąs jo meno gerbėjas ir patikino, kad visi reikiami popieriai nedelsiant bus sutvarkyti.9 Štai toks pasaulinę šlovę pelnęs menininkas 1990 m. apsigyveno Lietuvoje.

Dokšicerio apsisprendimas keltis į Lietuvą nebuvo atsitiktinis. Jo žmona žinoma keramikė Mona Račgus, gimusi Rusijoje lietuvių išeivių šeimoje, pasinaudojo Lietuvos Vyriausybės kvietimu tautiečiams grįžti į Tėvynę ir kartu su savo vyru gavo Lietuvos pilietybę. Tačiau lietuviškos žmonos šaknys nebuvo vienintelė motyvacija vykti į Lietuvą. Dokšiceris žinojo, kad čia ras kolegų ir bendraminčių, su kuriais jį siejo ilgamečiai ryšiai, tikėjosi, kad nesijaus svetimas šiame krašte.

Toks pasirinkimas jam atrodė optimalus ir geografine prasme – palyginti netoli iki Skandinavijos ir Vakarų Europos muzikos centrų, kur jis visada buvo laukiamas, iš Vilniaus nesunku pasiekti ir Maskvą, kur tiek metų gyventa ir dirbta.

Gyvendamas Lietuvoje T. Dokšiceris nuveikė nemažai – jis artimai bendravo su Lietuvos muzikais, globojo jaunus trimitininkus, tai skatino juos tobulėti, siekti atlikimo meno aukštumų. „Kuo ryškesnis menininkas, kuo didesni jo pasiekimai, tuo daugiau jis turi ką pasakyti savo mokiniams, parodyti, kur ieškoti „aplinkinių“ meistriškumo įvaldymo ta9 Šią istoriją autoriui papasakojo T. Dokšicerio marti, atvykusi į didžio trimitininko 90-mečio minėjimo renginius Vilniuje.

kelių. O toliau viskas priklauso jau nuo paties mokinio, ar sugebės ko nors iš viso to pasisemti, ar supras, kokia laimė jam nusišypsojo. Vieni sugeba daug, kiti – nieko“, – apie Dokšicerio jauniesiems Lietuvos muzikantams suteiktą šansą kalbėjo Sondeckis ir visada grįždavo prie Nakariakovo pavyzdžio: „Tik pagalvokite, Sergejus Nakariakovas matė Dokšicerį vos kartą ir gavo iš jo vieną kitą patarimą, bet pats savarankiškai studijuodamas savo vyresniojo kolegos metodiką, atidžiai įsiklausydamas į jo nemirtingus įrašus, pasiekė neįtikėtinai daug, iškilo į didžiausias aukštumas, visai teisėtai vadina save Dokšicerio mokiniu.“ Lietuvoje ypač reikšmingas buvo T. Dokšicerio bendradarbiavimas su Sauliumi Sondeckiu ir jo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Muzikų kūrybinė draugystė užsimezgė dar 1981 metais, kai jie kartu dalyvavo Tarptautinėje šiuolaikinės muzikos bienalėje Berlyne. Ten už D. Šostakovičiaus Koncerto fortepijonui, trimitui ir orkestrui atlikimą solistai T. Nikolajeva, T. Dokšiceris ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas S. Sondeckio, pelnė Kritikų prizą. 1997 m. paskutiniai Dokšicerio muzikiniai įrašai taip pat buvo padaryti diriguojant S. Sondeckiui. Iš šių įrašų buvo sukomponuotos trys kompaktinės plokštelės, kurias Japonijoje išleido leidykla „Triton“.

Iš Lietuvos Dokšiceris skraidė į Londoną, Helsinkį, Brėmeną, kitus miestus ir kitas šalis, kur vyko jo meistriškumo kursai arba jis buvo kviečiamas dalyvauti konkursų žiuri darbe. Iš čia jis bendravo su savo leidėju Šveicarijoje – rengė spaudai vis naujas trimitui pritaikytas transkripcijas. Jį buvo galima sutikti ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis visada buvo pasirengęs padėti, patarti, pasidalinti patyrimu. Jo namai buvo atviri kolegoms ir draugams, čia vyravo šilta, svetinga atmosfera. Lietuvos muzikų sąjunga išrinko jį savo Garbės nariu.

Dokšiceris muzikavo iki pat gyvenimo pabaigos, kasdien, kaip buvo įpratęs nuo jaunystės, nesiskyrė su likimo skirtu palydovu – trimitu. Atvykęs į Lietuvą jis dar kurį laiką koncertavo, bet dėl pablogėjusios sveikatos ir amžiaus koncertų palaipsniui vis mažėjo. Paskutinis viešas jo pasirodymas įvyko 2001 m., didžiojo trimitininko 80-mečio proga S. Sondeckio iniciatyva surengtame koncerte Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Sondeckis prisimena, kad Dokšiceris iki paskutinės akimirkos abejojo, kurį kūrinį atliks ir apskritai ar gros, bet vis dėlto pagrojo....

Ar deramai buvo pasinaudota Dok-

šicerio buvimu Lietuvoje? Šis klausimas iki šiol neduoda ramybės Sondeckiui. Jis prisipažįsta tuomet beldęsis į aukščiausių Lietuvos pareigūnų kabinetų duris, rašęs laiškus, bet supratimo taip ir nesulaukęs. Pasak Sondeckio, Dokšicerio vardas, jo iki paskutinių dienų išsaugotas kūrybingumas, entuziazmas ir energija galėjo paversti Vilnių pasaulio pūtikų sostine. Deja, šios idėjos taip ir liko neįgyvendintos. Gal laikas buvo netinkamas, gal žmonės, nuo kurių tai priklausė, buvo ne tie... Šiandien tegalime pasakyti: neišnaudotos galimybės – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dokšiceris dėl to taip pat jautė didelę nuoskaudą.

Muzikanto jubiliejinė data inspiravo netikėtus filosofo Leonido Donskio apmąstymus istorinės atminties klausimu.

Savo esė „Kur gyvena atmintis?“ jis prisiminė, kokia netikėta jam buvo iš amerikiečių trimitininko Arturo Sandovalio lūpų išgirsta žinia apie Dokšicerio ryšį su Lietuva. „Net ir aš, aistringas melomanas, patekau į savojo laikotarpio ir sąmonės spąstus – nežinojau, kad Dokšiceris vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu gyveno ir dirbo Lietuvoje, praleido daug metų ir mirė Vilniuje.“10 Aiškindamasis šio nežinojimo priežastis Donskis priėjo prie paradoksalios išvados: „<...> atmintis, kuri iš tikrųjų išsaugo (o ne ideologiškai steigia) mus, ateina iš šalies. Atmintis negyvena čia. Ji gyvena kitur. O valinga užmarštis yra ne fantazija, o faktas. Nes daugeliu požiūriu mes esame ne atminties, o organizuotos ir valingos užmaršties bendruomenė.

Mūsų prasmės pojūtis po totalitarinės modernybės su jos pasauliniais karais ir visomis kitomis socialinėmis katastrofomis, tapatybę trinančiomis ir atmintį nuraminančiomis traumomis galėtų gimti išsaugant savo dabartį ir praeitį, užuot save įsteigus kaip tobulą auką arba naują politinę sensaciją. Bet, deja, mūsų atmintis primena paminklus sau statančios tragiškos vaizduotės žaismą, o ne saitus, kurie sieja ir sutelkia sau kritišką savastį ir atvirą tapatybę.“11 Baigiamasis Donskio apmąstymų teiginys yra tiesiog slegiantis ir vos ne kaltinantis: „Valingos užmaršties kalavijas krenta ant tų, kurie mums primena mūsų silpnumą ir ydas.“12 Tai skaudi diagnozė, paaiškinanti, kodėl mūsų atmintis yra tokia išranki, kodėl kartais nenorime pastebėti greta savęs esančios, bet į bendrą kontekstą netelpančios ryškios asmenybės.

10 Leonidas Donskis. Kur gyvena atmintis?,http://blog.delfi. lt/donskis/9660/ (2012-01-05), p. 1.

11 Ten pat, p. 2.

12 Ten pat, p. 3.

Muzikos barai / 47

Muzikos legendos Vis dėlto yra žmonių, neužsikrėtusių šiuo virusu, nepasidavusių daugelį užvaldžiusiai stereotipinei mąstymo ir elgsenos inercijai. Vienas jų – Saulius Sondeckis. Prisiminti ir pagerbti kitą – tokia jo gyvenimo filosofija, tokia jo misija. Rengdamas Dokšicerio paminėjimo Vilniuje koncertus, jis vadovavosi būtent šia logika. Jis tarsi kvietė ne tik pagerbti greta gyvenusio menininko darbus, bet ir susimąstyti, kokių gairių laikomės, kokius tikslus sau keliame, kokiomis vertybėmis remiamės.

Post scriptum. 2012 m. sausio 19 d., praėjus vos kelioms savaitėms po renginių Vilniuje, Saulius Sondeckis dirigavo Maskvoje, koncerte, skirtame Borodino kvarteto įkūrėjo ir ilgamečio jo nario violončelininko Valentino Berlinskio atminimui. Koncerte, į kurį susirinko visas Maskvos muzikinis elitas, dalyvavo orkestras „Maskvos virtuozai“, solistai violončelininko duktė Liudmila Berlinskaja (fortepijonas), Borisas Andrianovas (violončelė), Igoris Fiodorovas (klarnetas), Grigorijus Kovalevskis (kontrabosas) ir kt. Ir šiuo atveju, kaip ir Vilniuje, tai buvo nuoširdi Sondeckio muzikinė padėka žmogui, kuris daug nusipelnė ir Lietuvai, paliko čia iš pirmo žvilgsnio gal nelabai matomą, bet reikšmingą pėdsaką. Kiekvienas mūsų pasiekimas yra ir kitų darbo tąsa. 1956, 1959, 1967, 1968, 1969, 1972, 1973, 1974, 1975, 1979, 1981, 1983, 1985, 1988... Tai Borodino kvarteto, vieno ryškiausių XX a. antrosios pusės pasaulio kamerinių ansamblių, apsilankymų Lietuvoje metai. Atidžiai įsižiūrėkime į šias datas ir pamatysime, kad jos tiesiogiai siejasi su kvartetinio ir apskritai kamerinio muzikavimo meno pakilimu Lietuvoje. Ir Lietuvos kamerinio orkestro ištakos taip pat turi giluminį ryšį su pagarsėjusio kvarteto ir jo unikalaus muzikanto veikla.

Valentino Berlinskio atminimui skirtą koncertą Maskvoje Sondeckis baigė Haydno Atsisveikinimo simfonija – orkestrantai vienas po kito apleidžia sceną, gęsta šviesos ir lieka tik prisiminimas apie ką tik čia skambėjusią muziką, apie ją griežusius atlikėjus, apie violončelininką, kurio pagerbti visi šie žmonės buvo susirinkę... Prasminga pabaiga, atsakanti į klausimą, kur gyvena atmintis: ji gyvena mumyse. n

RENGINIAI TIMOFEJAUS DOKŠICERIO 90-MEČIUI

Praėjusių metų gruodžio 13 dieną pasaulinio garso trimitininkui Timofejui Dokšiceriui (1921–2005) būtų sukakę devyniasdešimt. Muzikos pasaulio legendos, virtuozo, kuris trimitą išgarsino kaip nuostabų solinį instrumentą, įrašė 200 plokštelių, praturtino trimito repertuarą (jam dedikuota per 40 opusų, o jo paties trimitui pritaikytų kūrinių serija „T. Dokšicerio kolekcija“ iki šiol leidžiama Šveicarijoje), nepamiršo Lietuvos muzikai ir jo garbei surengė tris atminimo vakarus. Iniciatyvos ėmėsi prof. Saulius Sondeckis, prof. Algirdas Budrys ir „Trimito“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis. Jie kreipėsi į Vilniuje gyvenančią T. Dokšicerio našlę dailininkę Moną Račgus ir gavo įdomios medžiagos. Vizualinę dalį (video- ir nuotraukų galeriją) sukūrė režisierius Saulius Sondeckis jaunesnysis. Renginių partneris – koncertinė įstaiga „Culture Live“.

Gruodžio 12 d. Valstybiniame Vilniaus Gaono Žydų muziejuje grojo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, trimitininkas Sergejus Nakariakovas, 13 d. Taikomosios dailės muziejuje ir 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko renginiai, kurių metu galima buvo susipažinti su T. Dokšicerio gyvenimu ir veikla.

Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos muzikų sąjungos surengtame vakare dalyvavo LMS prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, prof. Leonidas Melnikas, vakarą vedė prof.

Saulius Sondeckis. L. Melnikas parengė pranešimą apie T. Dokšicerio gyvenimą ir kūrybą, remdamasis Rusijoje išleista autobiografine knyga. Profesorius atskleidė, koks nelengvas buvo Ukrainoje gimusio muzikanto kelias į meną revoliucijų ir karų fone, kaip gyvenime patirti egzistenciniai išbandymai užgrūdino valią ir įskiepijo nepaprastą darbštumą, padėjusį tapti „auksiniu pasaulio trimitininku“. 40 metų T. Dokšičeris dirbo Maskvos Didžiojo teatro orkestro solistu, tačiau jo asmenybė toli pranoko ir darbovietės, ir šalies ribas: jis ėmėsi ir dirigavimo, vadovavo orkestro trimitininkų grupei, gastroliavo daugelyje Europos šalių, JAV, Japonijoje. Paskutinės trys T. Dokšicerio kompaktinės plokštelės išleistos Japonijoje – tai 1997 m. įrašai, padaryti diriguojant prof. S. Sondeckiui. Parodėlėje galima buvo pamatyti ne tik kompaktines plokšteles (tarp jų unikalią plokštelę su vien žydų muzikos įrašais), bet ir iš muziejaus pasiskolintą legendinį T. Dokšicerio trimitą.

Taikomosios dailės muziejuje S. Nakariakovas atliko P. Čaikovskio romansą „Ne, tiktai tas, kuris žinojo“ ir A. Glazunovo „Lapelį iš albumo“, jam akompanavo Darius Mažintas. Koncerto Filharmonijoje metu bisui nuskambėjo F. Poulenco „C’est ainsi que tu es“. Specialiai T. Dokšicerį pagerbti atvykęs S. Nakariakovas Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo su Maria Meerovitch (fortepijonas, Belgija) ir Sauliaus Sondeckio diriguojamu Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Pirmoje koncerto dalyje skambėjo D. Šostakovičiaus Koncertas fortepijonui, trimitui ir styginiams c-moll, op. 35, antroje – M. Brucho „Kol Nidrei“ fliugelhornui, arfai ir styginiams, op. 47, F. Latėno „Šviesiam atminimui...“ styginių orkestrui ir Jeano-Baptiste‘o Arbano „Venecijos karnavalas“ trimitui ir styginiams. Gaila, kad dėl nepalankių aplinkybių (nespėjo gauti vizos į Lietuvą) fortepijono partiją atliko ne Sergejaus sesuo Vera, su kuria jis dažniausiai koncertuoja. Tačiau M. Meerovich, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos ir Antverpeno Karališkosios konservatorijos auklėtinė, puiki pianistė ir pedagogė, tą vakarą scenoje buvo atsakinga trimitininko partnerė, ji lanksčiai ir muzikaliai įveikė techniškai sudėtingą fortepijono partiją.

Pats trimitininkas visa jėga atsiskleidė antrojoje koncerto dalyje. Gerai žinoma „Kol Nidrei“ melodija, atliekama fliugelhornu, buvo reta proga išgirsti šį puikų sodraus tono instrumentą, o „Venecijos karnavalas“ leido įsitikinti tuo, kad S. Nakariakovas ne veltui kritikų vadinamas trimito Paganiniu. Gerai pasirodė ir Klaipėdos kamerinis orkestras, sklandžiai pagrieždamas ilgą, poetinių prasmių kupiną F. Latėno opusą.

Apskritai galime tik pasidžiaugti, kad T. Dokšicerio vardas nenugrimzdo užmarštin, o jo pagerbti rinkosi pilnos salės klausytojų. Rengėjų viltys buvo pateisintos: pavyko ne tik priminti, kokia neeilinė asmenybė dar neseniai gyveno tarp mūsų, bet ir paskatinti domėtis jo palikimu.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 48

Dūdų kampas SERGEJUS NAKARIAKOVAS – KUKLUS TRIMITO VIRTUOZAS

Gruodžio 12–14 dienomis renginiuose, skirtuose legendinio trimitininko Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui, dalyvavo pasaulinio garso trimitininkas Sergejus Nakariakovas.

Sergejus Nakariakovas gimė 1977 m.

Gorkio mieste (dabar – Naujasis Naugardas).

Nuo šešerių metų muzikos mokykloje mokėsi fortepijono specialybės, tačiau po automobilio avarijos teko keisti instrumentą, pradėjo groti trimitu.

1988 metais Rusijos trimitininkų konkurse Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) gauna pirmąjį diplomą. 1991 metais pasirodo tarptautiniame Ivo Pogorelićiaus festivalyje, taip pat debiutuoja su Sauliaus Sondeckio kameriniu orkestru Zalcburge ir nuo tol sėkmingai groja garsiausiose pasaulio koncertų salėse. Su tėvais emigravo į Izraelį, nuo 1993 metų gyvena Paryžiuje.

Sergejus Nakariakovas koncertuoja su žymiausiais orkestrų dirigentais ir atlikėjais – E. Klasu, J. Temirkanovu, S. Sondeckiu, V. Aškenaziu, J. Bašmetu, T. Nikolajeva, M. Argerich, K. Nagano, V. Spivakovu, daugelyje pasaulio šalių rengia meistriškumo pamokas.

Muzikantas atlieka ne tik trimitui skirtus, bet ir aranžuotus kitiems instrumentams – smuikui, altui, violončelei, fagotui, obojui,

Trimitinikas Sergejus Nakariakovas ir „Trimito“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis. Koncertas skirtas Timofejaus Dokšicerio 90-mečiui

valtornai ar fortepijonui – parašytus kūrinius. Jo repertuare – J. Haydno, J. Hummelio, A. Arutiuniano, W. A. Mozarto, A. Gedikės, C. M. Weberio, G. Telemanno, F. Mendelssohno Bartholdi, P. Čaikovskio, A. Vivaldi, G. Gershwino, C. Saint-Saënso kūriniai. Jis puikiai groja ir fliugelhornu. Per dieną trimitui skiria du kartus po 1,5 valandos, nes mano, kad nuo didesnio darbo krūvio galima išprotėti. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, mėgsta kompiuterinius žaidimus.

– Ką Jums reiškia Naujasis Naugardas, ar dažnai grįžtate į tėviškę?

– Aš ten gimiau, ten prabėgo vaikystė ir ten įvyko pirmieji mano koncertai. Iki šiol jaučiu ilgesį tiems maloniems laikams. Ne dėl tuomet buvusios santvarkos, o dėl savo vaikystės, dėl to, kad visada šalia buvo tėvai.

Mano pirmasis mokytojas oficialiai buvo kitas, tačiau tikrasis pedagogas – tėvas, jo dėka aš tapau tuo, kas esu. Kasmet ten grįžtu, ten liko dalis mano draugų, tačiau daugelis gyvena kitose šalyse.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado trimitas?

– Muzikos mokykloje pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, tačiau dėl stuburo traumos teko pakeisti instrumentą. Kartą išgirdau plokštelę su trimitininko Timofejaus Dokšicerio įrašu. Jis grojo trimitui su vargonais aranžuotas J. S. Bacho preliudijas, ir tai mane pakerėjo.

– Ar teko groti pučiamųjų orkestre?

– Niekuomet jokiuose orkestruose negrojau, nei pučiamųjų, nei simfoniniuose. Tačiau su pučiamųjų orkestru koncertavau daugelį kartų. Pirmąjį savo koncertą grojau būdamas dešimties su Vidaus reikalų ministerijos Gorkio miesto kariniu orkestru. Vėliau grojau su V. Michailovo vadovaujamu Rusijos gynybos ministerijos orkestru, garsiais užsienio orkestrais.

– Koks pučiamasis instrumentas, po trimito, būtų Jums artimiausias?

– Niekada nesusimąsčiau, bet greičiausiai tai būtų valtorna.

– Filmavotės meniniame filme. Koks tai filmas ir koks ten Jūsų vaidmuo?

– Tai japonų filmas „Mažas lašas galingoje upėje“, jame vaidinau rusą trimitininką. Tačiau teko daugiau dirbti kaip aktoriui, o ne muzikantui. Šis vaidmuo ne pagrindinis, tačiau

ir ne antraeilis (juokiasi), titruose mano pavardė trečia. Tai buvo mano debiutas, tačiau manau, toks darbas nepasikartos, nes aktorius iš manęs prastas, netgi sakyčiau, kad vaidyba priešinga mano charakteriui. Tačiau taip atsitiko, kad japonų kino kūrėjams prireikė rusų aktoriaus, grojančio trimitu. Per šešias savaites teko išmokti tekstus japonų kalba.

– Kokie Jūsų santykiai su S. Sondeckiu?

– Mes seniai draugaujame ir tuo labai didžiuojuosi. Kai man buvo trylika metų, pirmą kartą grojau su Sauliaus Sondeckio diriguojamu orkestru Leningrado S. Kirovo valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras) J. Haydno koncerto III dalį, vėliau, 1990 metais, su seserimi atvykau į Vilnių ir čia grojau D. Šostakovičiaus koncertą. Nuo to laiko mes koncertavome daugelyje šalių, kelis kartus aplankėme Japoniją, ir mūsų draugystė tik tvirtėja. Prieš devynerius metus kartu su S. Sondeckio kameriniu orkestru įrašėme kompaktinę plokštelę, kuriai muziką aranžavo mano tėvas Michailas Nakariakovas.

– Šiandien Tolerancijos centre J. Haydno koncertą trimitui ir orkestrui Es-dur pirmąkart atlikote su pučiamųjų orkestru. Kokį įspūdį paliko akompanavęs „Trimitas“?

– Patį geriausią, jame groja muziką išmanantys profesionalai. Turėjome tik vieną repeticiją, bet jos užteko, ir tai daug pasako apie orkestro lygį.

Gerimantas STATINIS

Muzikos barai / 49

Ateiname IŠ GAUSAUS „MUZIKOS BARŲ“ SKAITYTOJŲ BŪRIO MUMS YPAČ BRANGŪS MUZIKOS IR MENO MOKYKLŲ PEDAGOGAI IR MOKSLEIVIAI, TODĖL IR NUTARĖME APSILANKYTI VIENOJE IŠ TOKIŲ MOKYKLŲ. PAMATYTI IR KITIEMS PAPASAKOTI, KAIP GYVENA MOKSLEIVIAI IR JŲ MOKYTOJAI, ŽENGIANTYS YPATINGU KELIU, VEDANČIU Į MENO PASAULĮ, DOVANOJANČIU ĮKVĖPIMO IR PAŽINIMO DŽIAUGSMĄ.

Liucija ARMONAITĖ

Aèiû, mokykla, kad kitaip matom...

K

aišiadorių meno mokykla garsi savo mokinių laimėjimais šalies ir tarptautiniuose konkursuose. Gal todėl, kad mokykloje tvyro ypatinga aura, o miesto herbą puošia keturi eiklūs žirgai, įkvepiantys gražiems ir reikšmingiems darbams?..

HIMNAS MOKYKLAI

Reportažo pavadinime – žodžiai iš Kaišiadorių meno mokyklos himno, kurį sukūrė Berta Noreikaitė ir Juozas Kupčiūnas pagal Romualdos Suslavičienės eiles. Tai, kad mokykla turi savo himną, ir stebina, ir žavi. Tačiau mokyklos direktorė Regina Rikterytė nusijuokia ir patikslina, jog tai bene trečiasis Kaišiadorių muzikos mokyklos, nuo 2006-ųjų tapusios Kaišiadorių meno mokykla, pašlovinimas. 33-iosios laidos himną, sukurtą pagal tų metų abituriento Mariaus Griesiaus žodžius ir pavadintą „Muzika“, lengva rasti mokyklos svetainėje.

Gražūs, prasmingi žodžiai, o ypač – priedainis: „Muzika – ne tik garsų pasaulis. / Muzika sušildo tartum saulė. / Muzika parodo tavo veidą, / Muzika – gyvenimas ir meilė.“

Muzikos barai / 50

ISTORIJA

Mokyklos istorija prasidėjo 1964-ųjų rugsėjo 1 dieną, kai Kaišiadorių rajono muzikos mokyklos direktorius Stanislovas Barzinskas pasveikino pirmuosius mokinius. Jų, pasirinkusių tais metais atidarytas choro dirigavimo, akordeono ar pučiamųjų instrumentų klases, buvo aštuoniasdešimt.

Visa mokykla lengvai išsiteko mediniame dviejų aukštų pastate Gedimino gatvėje. Tas medinukas ir dabar tebestovi, beje, visai ne-

toli (vos per gatvę) nuo dabartinės mokyklos mūrų. Tad miestelėnams, o ypač mokytojams, po aukštųjų mokslų grįžusiems dėstyti į savo mokyklą, primena jų pirmąsias muzikos pamokas, skatina lyginti, džiaugtis ir didžiuotis kunkuliuojančiu šių dienų meno mokyklos gyvenimu, mokyklos auklėtinių pasiekimais. Šiandien Kaišiadorių meno mokykloje – 654 mokiniai, juos moko 64 pedagogai. Čia veikia 7 muzikos ugdymo programos: fortepijono, akordeono, liaudies instrumentų, choro dirigavimo, pučiamųjų instrumentų, styginių instrumentų, muzikos teorijos. 2001-aisiais įsteigta ankstyvojo meninio ugdymo programa, pagal kurią mokosi 2–6 metų vaikeliai.

2006-ieji – dailės, choreografijos, teatro

Meno mokyklos kolektyvas žygiuoja į ateitį

Kaišiadorių meno mokyklos archyvo nuotraukos

Kaišiadorių meno mokykla praeityje...

Išties, Kaišiadorių meno mokykla spinduliuoja muziką ir meilę, gerumu ir dėmesiu apgaubia kiekvieną į ją įžengusį. Čia patekusieji tampa aistringiausiais mokyklos gerbėjais. Tarp jų – Vilniaus dailės akademijos auklėtinė, Kaišiadorių muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Diana Tomkuvienė, kuri mokyklos 40-mečio proga nupešė jos vėliavos eskizą. Gal darbavosi girdėdama dukters Vitos, jau aštuntus metus besimokančios muzikos, akordeoną?.. Labai linksma, visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojanti vėliava, kurią iškelti ir nešti – didžiausia garbė tiek mokiniams, tiek pedagogams.

meno programų pradžia.

Per 47 metus mokyklą baigė daugiau kaip 1400 mokinių. Pedagogai didžiuojasi savo auklėtiniais, džiaugiasi, kad absolventai dažnai lankosi renginiuose, atveda į mokyklą savo atžalas. Nemažai abiturientų pasirenka muzikos studijas, jas baigę kai kurie grįžta dėstyti į gimtąjį miestą. Tokių sugrįžusių – bene penkiolika. Vienas jų – akordeono mokytojas Vilmantas Kratavičius, studijavęs Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Jaunam mokytojui smagu, kad šalia dirba buvusi jo pedagogė – daug patirties turinti, žiniomis pasidalijanti akordeono mokytoja metodininkė Regina Greisiuvienė. Įdomu, kiek Kaišiadorių moksleivių pasuks V. Kratavičiaus pėdomis?

Ar tarp jų bus šiandien dar ketvirtokas Tomas Šukys?

PAŽADINĘ ATMINTĮ

Mokykla – svarbus ne tik Kaišiadorių, bet ir visos rajono savivaldybės meno centras su skyriais Rumšiškėse, Kruonyje, Žasliuose, Žiežmariuose. Deja, mokykloje – vos 100 vietų aktų salė, nors kartais čia kažkaip telpa ir 150 ar net daugiau klausytojų... O kai renginys ypač svarbus, jaunųjų muzikų pasirodymams duris atveria Kaišiadorių kultūros

Meno mokyklos kolektyvas „BirbBand“ ir jų sukurtas plakatas „Linksmieji pirštukai“ Išpuošim batukus ir darysim stebuklus

Liucijos ARMONAITĖS nuotr.

Liucijos ARMONAITĖS nuotr.

Diplomai, diplomai...

ir meno centras.

Kaišiadoryse draugiška pedagogų, mokinių ir jų tėvų bendruomenė. Čia kiekvienam – ir esamam, ir buvusiam – tenka daug dėmesio, šilumos. Miestiečiai didžiuojasi, kad tarp pirmųjų mokytojų buvo Nacionalinės premijos laureatė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Irena Milkevičiūtė, kuri mokė... kankliuoti. Liaudies instrumentų skyriuje dirbo šiandien garsi kanklininkė, ansamblio „Vaivora“ vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Lina Naikelienė.

Kasmet mokykloje vyksta koncertai Anapilin išėjusių mokytojų atminimui. Vietinio laikraščio redaktoriaus Jono Laurinavičiaus ir mokyklos pedagogų bei mokinių pastangomis išleista prisiminimų knygelė apie Albiną Dzimidavičių, daugiau kaip 30 metų mokiusį groti akordeonu, kūrusį šiam instrumentui muziką. Knygelė tapo tęstinio projekto „Pažadinkime atmintį“ pradžia. Jau renkama medžiaga dar vienai knygai, šįkart – apie Kaišiadorių pučiamųjų instrumentų orkestro įkūrėją ir vadovą, buvusį miesto kultūros ir švietimo skyriaus vedėją, Kaišiadorių meno mokyklos direktorių Vytautą Balčiūną.

Kaišiadorių meno mokyklos archyvo nuotraukos

Kaišiadorių meno mokyklos chorai svečiuojasi Latvijoje

Muzikos barai / 51

Akordeono festivalis Kaišiadorių meno mokyklos mokinių ir mokytojų koncertas „Aukime kartu“ Gatvės muzikos diena

Muzikos barai / 52

Kaišiadorių meno mokyklos archyvo nuotraukos

Ateiname

Dainų šventėje

Kaišiadorių meno mokyklos liaudies instrumentų ansamblis

Gatvės muzikos dieną nusprendė įamžinti jaunoji tapytoja

Mažieji rovė ropę, statė pasakų trobelę

BIRBYNIŲ... DŽIAZAS IR KITI STEBUKLAI

Praėjusiais metais dailės programą baigė pirmoji laida – šešios merginos.

Net dvi jų savo ateitį sieja su daile: Aistė Majauskaitė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Evelina Kurakina – Vokietijoje, Hamburge. Tačiau, pasak mokytojos metodininkės Ingos Kuzinevičienės, gabūs ir išradingi visi moksleiviai. Tie, kuriems dailė – pagrindinė disciplina, ir tie, kurie dailę pasirinko kaip papildomą, mėgėjų ugdymo programą. Tuo įsitikino ne tik pedagogė, bet ir miesto gyventojai, kai mokiniai, minėdami Tarptautinę muzikos dieną, surengė savo piešinių parodą „Spalvų muzika“ – iškabino savo darbus miesto autobusų stotelėse...

Ar girdėjote birbynėmis grojant... džiazą? Būtent džiazą! Dar – svingą, lindihopą ar, pavyzdžiui, Glenno Millerio kūrinius. Tokią neįtikėtiną programą parengė mokyklos kolektyvas „Birb-Band“, kurį prieš kelerius metus subūrė mokytojas Stanislovas Straševičius. Jaunas pedagogas, neseniai baigęs Kaišiadorių meno mokyklą, studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir, pasak mokytojos metodininkės Zitos Rudzevičienės, gerai žino, kaip sudominti jaunimą liaudies instrumentais. Mokykloje yra net keli liaudies instrumentų kolektyvai, jų dalyviai jau rengiasi šią vasarą dalyvauti Vilniuje vyksiančioje Moksleivių dainų šventėje.

O štai fortepijono programos moksleiviams itin reikšmingas ir įsimintinas tradicinis etiudo koncertas „Linksmieji pirštukai“. Juk šį – pirmąjį! – pasirodymą vertina draugai. Čia gali pelnyti apdovanojimą jei ne už meistriškumą ar tiksliausią ritmą, tai bent už... gražiausią šypseną. Fortepijono mokytoja metodininkė Daiva Pilkienė vardija ir kitus mokyklos festivalius. Tarp įspūdingiausių – „Mažasis J. S. Bacho epochos festivalis“, „W. A. Mozartas ir jo epocha“, „Romantizmo epochos festivalis“.

Daug repetuoja visi muzikos ugdy-

Kalėdinis koncertas

tė ir Juozas Kupčiūnas. Juk tai – pirmasis tarptautinio konkurso prizas, kurį iškovojo mokyklos auklėtiniai!

PAMOKĖLĖS... DVIMEČIAMS

Jie mokykloje vadinami ankstyvukais, nes ankstyvojo meninio ugdymo klasės moksleiviai mokyklą pradeda lankyti nuo dvejų metukų. Beje, patys dar nelabai paeina – dažniausiai atkeliauja ant suaugusiųjų rankų... Bet kai jie susirenka į klasę ir sutupia aplink ritmikos mokytoją Jūratę Mikulienę (ji ir direktorės pavaduotoja ugdymui), netikėtai uždainuojančią varnos balsu ar kviečiančią užtraukti dainelę apie penkias beždžionėles, prasideda stebuklas. Dainuoja ne tik mokytojos Jūratė ir smagiai pianinu pritarianti Laima Mažuolytė, ne tik mažieji Austėja, Smiltė, Ugnė, Domantas ar Mantas. Dainuoja (ar bent niūniuoja) ir mažųjų broliai, sesės bei suaugusieji, įsijautę į beždžionėlių gyvenimo peripetijas. Kai kurie tėveliai net įsitaiso ant kilimo šalia savo atžalų. Viskas taip gražu, tvarkinga, be jokių netikėtumų? O, ne!

Juk čia, mažiausiųjų (2–3 metukų) grupėje, yra Pauliukas. Gyvas sidabras – vis bėga ir bėga ratu skardžiai krykštaudamas. Tiesa, kai vaikai ima groti būgneliais ir tarškynėmis, jis stabteli. Tačiau tik akimirkai. Vėl bėga, griūna, pašoka, vėl bėga ir juokiasi... Smagi pamokėlė! Ir ne tik ši. Pro duris pasipila jau 5–6 metų vaikai. Tiesia savo dailės darbelius, kviečia pažiūrėti ir pasidžiaugti.

„MUZIKUOKIME DRAUGE“

Šį pavasarį 8-ą kartą vyks bene įspūdingiausias mokyklos koncertas „Muzikuokime drauge“. Tai renginys, kai muzikuoja ne tik mokyklos mokiniai, bet ir jų šeimų nariai, giminės, artimieji. Pedagogė O. Kupčiūnienė džiaugiasi, kad kiekvienais metais daugėja kartu su vaikais grojančių ar dainuojančių suaugusiųjų, vis drąsiau jie pasirodo scenoje, vis labiau stebina, žavi klausytojus.

Yra ir ,,veteranų“, dalyvaujančių šeimų koncertuose nuo pirmųjų renginio metų. Tarp jų – buvęs tremtinys armonikininkas Vytautas Stanislauskas ir armonika bei barškučiais grojantys vaikaičiai, kartu su seneliu net sukūrę himną Kaišiadorims. Unikali Dainoros Melinskienės, griežiančios smuiku, šeima. Kartu su mama koncertuoja dukros – violončelininkė Gabija ir pianistė Milda, jau studijuojanti Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Praėjusiais metais šeimos muzikavimo grupėje dar grojo ir mergaičių senelis Jonas Vizgirda, garsėjęs Kaišiadoryse kaip aktyvus akordeono muzikos puoselėtojas. Visuose koncertuose dalyvavo keturi jau mokyklą baigę Kudžmų šeimos vaikai: Povilas (klarnetas), Monika (fleita), Donatas (akordeonas), Šarūnas (trimitas). O štai Juozas Krinickas subūrė ansamblį ,,Šeimynėlės muzikikė“. Linksmas ansambliukas! Vyriausiasis narys ir vadovas groja armonika ir šauniai dainuoja, jo vaikaitis Tomas Urbanavičius, pusbroliai Karolis Dinda ir Tadas Kavaliauskas pučia birbynę, Agnė Kavaliauskaitė skambina kanklėmis.

Mokytoja O. Kupčiūnienė įsitikinusi, kad nieko nėra gražiau už muzikuojančias šeimas, vardija koncertų „Muzikuokime drauge“ dalyvius, žavisi jų pasirodymais. Tradicinė koncerto kulminacija – visų bendra daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“ Ji suskamba taip gražiai, galingai, kad bent pusė salėje susirinkusių klausytojų nusprendžia, kad ir jie po metų lips į Kaišiadorių meno mokyklos sceną... n

Koncertas „Aukime kartu“

Kaišiadorių meno mokyklos archyvo nuotraukos

Projektas „Sakralinis ruduo“

mo programų moksleiviai, ypač tie, kurie pasiryžę varžytis ne tik mokyklos, bet ir šalies, tarptautiniuose konkursuose. Daugelis parsiveža gerų įvertinimų ir apdovanojimų. Diplomų tiek daug, kad jau nebeliko vietos ant jiems skirtų sienų... Tačiau direktorė R. Rikterytė siūlo pažvelgti į taurę, kurią iš tarptautinio akordeonininkų konkurso, 2003-iaisiais vykusio Monteso mieste Italijoje, parsivežė mokytojos metodininkės Onutės Kupčiūnienės parengtas akordeonų trio: Kristina Demjanovaitė, Guoda Šilkūnai-

Muzikos barai / 53

KLAIPĖDOJE – TRAMPLINAS JAUNIAUSIEMS DŽIAZO TALENTAMS

DŽIAZO RENGINIŲ TRADICIJOMIS GARSĖJANTI KLAIPĖDA PASTARUOJU METU RODO VIS DAUGIAU DĖMESIO JAUNAJAI POTENCIALIŲ IMPROVIZUOTOJŲ KARTAI: TIK ČIA DŽIAZO GALIMA MOKYTIS NE TIK AUKŠTOJOJE, BET IR MUZIKOS MOKYKLOJE, O ĮVAIRIOS ŠĮ STILIŲ PROPAGUOJANČIŲ RENGINIŲ ORGANIZATORIŲ INICIATYVOS ATVERIA JAUNIESIEMS DŽIAZO MUZIKANTAMS IR DAINININKAMS GALIMYBĘ VIEŠAI PASIRODYTI. POPSU SUDOMINTI PUBLIKĄ YRA PAPRASČIAU, TAČIAU ARGI TAI GERA MUZIKA? TAIP SAVO PASIRINKIMĄ KLAUSYTIS DŽIAZO, JĮ GROTI BEI DAINUOTI MOTYVUOJA JAUNIEJI INSTRUMENTININKAI IR VOKALISTAI, O JŲ MIESTO MUZIKINIO UGDYMO ĮSTAIGOSE VIS DAUGĖJA. DŽIAZO MUZIKOS PEDAGOGAI NESKUBA ŠLOVINTI JO DIDENYBĖS TALENTO: JŲ TEIGIMU, UŽ ĮGIMTUS DUOMENIS KUR KAS SVARBESNIS YRA MOKINIO SIEKIS TOBULĖTI, KŪRYBINGUMAS BEI SMALSUMAS, VERČIANTIS NEPALEISTI IŠ RANKŲ INSTRUMENTO, DOMĖTIS MUZIKA IR STEBINTI VYRESNIUS KOLEGAS SAVO ATRADIMAIS.

Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Maratonas – tai, ko reikia Gruodžio 9-ąją Klaipėdoje surengtas pirmasis festivalis „Jaunimo džiazo maratonas 2011“: Memelio džiazo klubo inici-

juotame renginyje Žvejų rūmų Teatro salėje dalyvavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Stasio Šimkaus konservatorijos, Eduardo Balsio menų gimnazijos, Jeronimo Kačinsko ir Juozo Karoso muzikos mokyklų, Klaipėdos jaunimo centro, Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro, JAM studijos auklėtiniai, iš viso per 50 jaunųjų atlikėjų: dainininkų, instrumentininkų ir jų ansamblių, kurie scenoje atliko džiazo kūrinius arba šiuo stiliumi aranžuotas kompozicijas.

Pasiruošti koncertui jauniesiems muzikams padėjo jų pedagogai Irma Keinienė, Erlanda Tverijonienė, Rasa Veretenčevienė-Serra, Kristina Jatautaitė, Eugenijus Jonavičius, Ričardas Dubinskas, Deividas Kontrimas ir kiti, tarp jų – ir renginio sumanytoja Klaipėdos jaunimo centro džiazo studijos „Junior City Jazz“ vadovė bei Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos džiazinio dainavimo specialybės mokytoja metodininkė Aušra Smičiūtė.

A. Smičiūtė Memelio džiazo klube yra atsakinga už darbą su jaunimu. Veiklos idėjų ilgai ieškoti neprireikė − iš savo pedagoginio darbo patirties žinodama, ko trūksta jauniesiems atlikėjams, mokytoja pasiūlė surengti džiazo koncertą-festivalį, kuris galėtų tapti tradiciniu renginiu, kasmet suburiančiu jaunuosius miesto, o ateityje galbūt ir šalies muzikantus. Beje, šitaip naujasis renginys galėtų papildyti Klaipėdoje jau dvi vasaras iš eilės vykusią Pilies džiazo festivalio rengėjų sumanytą vaikų ir jaunimo kolektyvų džiazo šventę „Jaunoji džiazo banga“.

Muzikos barai / 54

Vaikystės muzika „Nuo vaikystės klausausi džiazo. Kitokios muzikos nelabai ir mėgstu, – prisipažino viena iš „Jaunimo džiazo maratono 2011“ dalyvių 18-metė Arūnė Jonavičiūtė. – Iš dalies todėl, kad mano tėtis – muzikantas, tad ši muzika visada buvo šalia. Klausytis galiu daug ko, bet dainuoti noriu tik džiazą ir bliuzą. Taip, popsu gali įtikti daugeliui, tačiau tai nėra gera muzika… Be to, azartą žadina siekis išmokti dainuoti taisyklingai. Pernai įstojau į S. Šimkaus konservatoriją, o ateityje norėčiau tęsti studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete.“ Juozo Karoso muzikos mokyklos gitaros vyresnysis mokytojas, boso gitaristas Paulius Stonkus, kartu su kolega Deividu Kontrimu vadovaujantis ansambliui „Stop Jazz“, mano, kad profesionalaus muziko kelias yra viena iš daugelio jaunimui atsiveriančių galimybių, kurių svarbiausioji – lavinti kūrybiškumą. Būtent jis, pašnekovo nuomone, skiria muziką nuo daugelio įprastų mokyklinių dalykų ir leidžia mokiniui atskleisti save. Iš Telšių kilęs muzikantas, ir pats savo pažintį su boso gitara pradėjęs nuo praktikos – buvo pakviestas groti miesto bigbende – mano, kad dalyvavimas tikroje kūrybinėje veikloje gerokai išplečia muzikos pažinimą. „Su šio ansamblio nariais neapsiribojame darbu pamokoje.

Jie patys domisi, klausosi, kartais ir mums parodo šį tą naujo, patys aranžuoja kūrinius“, – sakė P. Stonkus. Nesyk Panevėžio tarptautinio vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalio „JAZZ Fontanas“ bei kitų konkursų laureatu tapusio ansamblio sudėtis atsinaujina vykstant natūraliai mokinių kaitai. Tai – ir trūkumas, ir pranašumas: naujai suburtai komandai prireikia laiko susigroti, tačiau netikėtos atlikėjų sudėtys atveria erdvę eksperimentams: ansamblyje yra buvę po kelis vokalistus, gitaristus bei smuikininkus, o kitąsyk – nė vieno. Šiuo metu Džiazas yra bendravimas: S. Šimkaus konservatorijos mokinio Žygimanto Bačkaus ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros studento Martyno Baltučio duetas

Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Aplink džiazą

„Jaunimo džiazo maratone 2011“ dalyvavo J. Karoso muzikos mokyklos mokinių Kristinos Abromavičiūtės ir Dominyko Kerpės duetas

„Stop Jazz“ sudaro vaikinai, muzikuojantys fortepijonu, būgnais, saksofonu.

Plečia gretas Jaunųjų uostamiesčio džiazmenų gretos ateityje dar gausės, mano A. Smičiūtė. Nenuostabu, nes ir pačios mokytojos profesinė veikla per pastaruosius keletą metų gerokai išsiplėtė. A. Smičiūtės vadovaujama džiazo studija „Junior City Jazz“ Klaipėdos jaunimo centre gyvuoja jau šešerius metus ir šiuo metu vienija pusšimtį skirtingo amžiaus moksleivių – nuo pačių mažiausiųjų iki abiturientų. Beje, repeticijos čia vyksta anglų kalba – šitaip pedagogės A. Smičiūtė ir K. Jatautaitė nušauna du zuikius: padeda jauniesiems atlikėjams tobulinti užsienio kalbos, būtinos norint pažinti džiazą, įgūdžius, o jie mokiniams praverčia ir bendrojo lavinimo mokyklos pamokose.

Tad daugelio ugdytinių tėvai čia įžvelgia dvigubą naudą. „Vaikų netrūksta, turime savo kontingentą − tai daugiausia inteligentiškų, muzika besidominčių tėvų atžalos. Džiugu, kad pavyksta suburti motyvuotus moksleivius, turime daug tokių, kurie, be studijos, dalyvauja ir kitoje užklasinėje veikloje, ir visur spėja“, – sakė A. Smičiūtė. Nuo praėjusių mokslo metų ji mokytojauja ir Stasio Šimkaus konservatorijoje, kur įsteigta džiazinio dainavimo specialybė. Nuo šių mokslo metų čia dirba ir bendražygė iš vokalinio ansamblio „Cappella‘A“ ir „Junior City Jazz“ K. Jatautaitė. Šiuo metu konservatorijoje įgūdžius tobulina dešimt jaunųjų džiazo vokalistų.

Valerija LEBEDEVA

Lapkričio 26–27 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre varžėsi perspektyvūs šalies džiazo balsai: nacionalinėje atrankoje iš 14-os atlikėjų išrinktos keturios dainininkės, atstovausiančios Lietuvai XI tarptautiniame jaunųjų džiazo vokalistų konkurse „Jazz Voices 2012“, kuris uostamiestyje vyks balandžio 12–15 d.

Tradicinis konkursas kasmet į Klaipėdą jaunuosius džiazo talentus sutraukia iš įvairių pasaulio kampelių – nuo Suomijos iki Japonijos. Vertinti jų pasirodymus ir ieškoti ateities žvaigždžių čia atvyksta prestižinių džiazo muzikos festivalių bei konkursų rengėjai.

Kaskart vis atkaklesnė dalyvių konkurencija renginio sumanytoją, organizatorių ir vertinimo komisijos pirmininką Steponą Janušką paskatino pasinaudoti šeimininko teise ir inicijuoti išankstinę nacionalinę atranką (ji pirmąkart surengta pernai). Jos metu Lietuvos jauniesiems dainininkams suteikiama galimybė pirmiausia išmėginti jėgas tautiečių būryje, o gavus išsvajotąjį kelialapį į didįjį konkursą – turėti užtektinai laiko jam pasiruošti. Šiuosyk atrankos komisijos nariai – choro dirigentas, džiazo muzikos mokytojas, dainininkas, kompozitorius Artūras Novikas, trombonininkas, vokalistas, kompozitorius Skirmantas Sasnauskas, gitaristas, dėstytojas Eugenijus Jonavičius ir dainininkas, dėstytojas S. Januška – sveikino į „Jazz Voices-2012“ konkursą patekusias Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) stuAtranką vainikavo laureatų koncertas klube „Kurpiai“. Dainuoja Laura Budreckytė

Algirdo KUBAIČIO nuotr.

DŽIAZE TIK MERGINOS: SUBURTA „JAZZ VOICES 2012“ LIETUVOS RINKTINĖ

Šiemet balandį vyksiančiame konkurse Lietuvai atstovaus (iš kairės) Jekaterina Pranevič, Laura Budreckytė, Gina Kazlauskaitė ir Veronika Čičinskaitė

dentes Laurą Budreckytę, Veroniką Čičinskaitę ir Jekateriną Pranevič bei Vilniaus kolegijos ugdytinę Giną Kazlauskaitę.

Teisės atstovauti šaliai tarptautiniame konkurse šiemet siekė LMTA, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos aulėtiniai. Beje, tarp jų buvo vienintelis stipriosios lyties atstovas – nebe pirmą kartą jėgas šiame konkurse mėginantis Vincentas Linkevičius.

Vokalistai atliko privalomosios programos bei laisvai pasirinktus džiazo kūrinius. Muzikantų ir komisijos narių nuomone, dainininkai demonstravo gerą profesinį lygį. Konkursantams scenoje talkino prityrusi „Jazz Voices“ grupė: saksofonininkas Algis Kilis, pia-

nistas Arnoldas Jankūnas, kontrabosininkas Vytis Nivinskas ir būgnininkas Darius Rudis.

Sekmadienį renginys baigėsi laureatų koncertu uostamiesčio džiazo klube „Kurpiai“.

S. Januška tikisi, kad per keturis mėnesius, likusius iki didžiojo konkurso, atrankos laimėtojos deramai pasiruoš solidžiam renginiui.

2011-aisiais vykusio jubiliejinio X džiazo vokalistų konkurso „Jazz Voices“ didįjį prizą iškovojo Lenkijos atstovas Voicechas Mirčekas, pirmąją vietą pelnė latvė Jekaterina Šarigina, antrąją – viešnia iš Didžiosios Britanijos Paola Bottomley-Vera, trečiąją – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros studentė Edita Bodrovaitė.

Valerija LEBEDEVA

Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Kuo anksčiau, tuo daugiau laisvės Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla – vienintelė šalyje, mokiniams, be kitų programų, siūlanti ir džiazinio dainavimo specialybę. Jos atsiradimą inicijavusi ir mokymo programą parengusi Irma Keinienė – mokyklos Džiazinio dainavimo skyriaus vedėja ir vyresnioji mokytoja – pati studijavo džiazinį vokalą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedroje.

Pradėjusi dirbti mokykloje kaip pasirenkamosios disciplinos mokytoja, I. Keinienė netrukus džiaugėsi gerais rezultatais, o po poros metų džiazinio dainavimo pradėta mokyti kaip specialybės.

Pagausėjo ne tik mokinių, bet ir pedagogų: šiuo metu Džiazinio dainavimo skyriuje dar dirba mokytojos R. VeretenčevienėSerra ir Julija Zvėrkienė. Dauguma mokinių – 10–18 metų mergaitės ir merginos. Vaikinai, anot pašnekovės, apsisprendžia vėliau.

I. Keinienė viliasi, kad ilgainiui padalinys išaugs į džiazo skyrių, kuriame būtų rengiami ne tik vokalistai, bet ir instrumentininkai. Gerų ženklų jau yra – mokykloje dirbantys jauni pianistai Mindaugas Putna ir Marijus Kučikas veda pasirenkamąsias džiazinio fortepijono pamokas. „Tikiuosi, kad ateityje galėsime burti savo džiazo grupes“, – sakė skyriaus vedėja.

Argi nepakanka pasirinkti džiazo specialybę studijų metais? „Turint galvoje, kad džiazas reikalauja išskirtinio laisvės pojūčio bei gebėjimo improvizuoti, geriau jį mėginti kuo jaunesnio amžiaus, kai viskas vyksta žaidimo forma. Vėliau atsiranda kompleksų, kuriuos gana sudėtinga įveikti, be to, koją gali pakišti kitoks balso suformavimas, tarkime, anksčiau įgytas chore. Smagu, kad sudominti jaunimą džiazu nėra sudėtinga – festivaliai, šiuolaikinė marga kultūra tam daro gerą įtaką“, – sakė I. Keinienė.

Muzikos barai / 55

Muzikų sąjungoje MUZIKINIS KRYŽIAŽODIS

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Petras KUNCA Smuikininkas, tarptautinio konkurso ir Lietuvos valstybinės premijos laureatas, LMTA profesorius (vasario 26 d.)

Irena SKOMSKIENĖ Choro dirigentė, V. Jakubėno draugijos pirmininkė (kovo 7 d.)

Eduardas GABNYS Akordeonistas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos akordeonistų asociacijos viceprezidentas, LMTA profesorius (kovo 17 d.)

Vilhelmas ČEPINSKIS Smuikininkas, tarptautinių konkursų laureatas (kovo 19 d.)

Giedrė ZEICAITĖ Dainininkė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mokytoja, tarptautinių konkursų laureatė (kovo 23 d.)

Vincentas KUPRYS Operos solistas (kovo 25 d.)

Romaldas MISIUKEVIČIUS Choro dirigentas, docentas (kovo 26 d.)

NETEKTYS

Šių metų vasario 1 diena mūsų bendruomenei buvo ypač skaudi: netekome dviejų Lietuvos muzikų sąjungos narių. Eidamas 92-uosius po ilgos ir sunkios ligos mirė žymus lietuvių pianistas, dirigentas, pedagogas Rimas Geniušas (1920–2012), eidama 86-uosius – Lietuvos televizijos režisierė ir aktorė Julija Bertašiūtė-Adamkevičienė (1926–2012).

Iškilūs išėjusiųjų darbai liks ne tik juos pažinojusiųjų atmintyje, bet ir ne sykį bus prisiminti „Muzikos barų“ puslapiuose.

Julija Adamkevičienė ir Rimas Geniušas palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Muzikos barai / 56

KLAUSIMAI : 1. Sala, kurioje vyksta V. A. Mocarto operos „Idomenėjas“ veiksmas. 2. Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupė. 3. Komiška G. Donicečio opera. 4. A. ir G. Tautkų suburtas ansamblis. 5. Personažas iš I. Kalmano operetės „Cirko princesė“. 6. Kompozitoriaus S. Vainiūno gimtasis miestas. 7. Muzikos garsai, palaipsniui einantys aukštyn arba žemyn vienos ar daugiau oktavų ribose. 8. M. K. Čiurlionio simfoninis kūrinys. 9. Žymus Lietuvos tenoras. 10. Populiarus romantinis baletas. 11. Dirigento J. Domarko Zodiako ženklas. 12. A. Chačaturiano baletas.

13. (horizont.) Žynys iš D. Verdžio operos „Aida“. 13. (vertik.) Meno, taip pat ir muzikos, kryptis (jos kūriniuose siekiama visapusiškai pavaizduoti objektyviąją tikrovę). 14. Didžiausia pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų leidykla. 15. Dirigento E. Klaso tautybė.

16. Raidinis garso re-bemol pavadinimas. 17. Dainininkės, pramintos pirmąja džiazo ledi, vardas.

18. Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas. 19. Trombono slankiklis. 20. V. Klovos operos „Du kalavijai“ personažas. 21. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, knygos „Šiuolaikinė muzika“ autorius. 22. Valstybė, kurioje yra teatras „Metropolitan Opera“. 23. Senovės graikų pučiamasis muzikos instrumentas. 24. Italų dainininkė (sopranas). 25. D. Rosinio opera „Vilhelmas ...“. 26. Pirmasis gamos laipsnis. 27. Lietuviškas pramoginis šokis. 28. B. Kutavičiaus kvartetas „ ... cum tettigonia“. 29. Šūksnis, reiškiantis susižavėjimą muzikos kūriniu ar jo atlikimu.

30. Nacionalinis operos ir baleto teatras. 31. Lietuvių akordeonistas. 32. Rašytojas, pagal kurio romaną sukurta opera „Liučija di Lamermur“. 33. Žymiausias E. Balsio dainos „Senas jūrininkas“ atlikėjas. 34. Karalienė G. Kuprevičiaus operoje. 35. Radijo programos „Klasika“ laida „ ... allegro“.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.

Dėl pianisto, pedagogo, dirigento Rimo GENIUŠO mirties nuoširdžiai užjaučiame žmoną Ireną Geniušienę, sūnus Petrą ir Julių Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

Sudarė Viktoras PAULAVIČIUS

Dėl muzikos laidų režisierės Julijos ADAMKEVIČIENĖS mirties nuoširdžiai užjaučiame dukrą Giedrę Lietuvos muzikų sąjungos bendruomenė

SRTRF remia: Projektą „Lietuvos muzikinio gyvenimo refleksijos (muzikinis teatras, koncertinis gyvenimas, džiazas, sąsajos su muzikinės kultūros pasauliniais procesais)“ – skiria finansinę 70.000 (septyniasdešimt tūkstančių) litų paramą Projektą „Disputai apie muziką ir kultūros politiką“ – skiria 6.000 (šešis tūkstančius) litų finansinę paramą projekto vykdymui. Projektas transliuojamas per LR programą „Klasika“

ŽURNALĄ „MUZIKOS BARAI“ REMIA

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGOS VEIKLĄ REMIA

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA KVIEČIA Į MUZIKINES POPIETES-SUSITIKIMUS VILNIAUS ROTUŠĖJE 2012 m. kovo 18 d. 16 val.

Popietė, skirta smuikininko prof. Petro Kuncos kūrybinės veiklos 50-mečiui

Dalyvaus styginių kvartetas „Akademija“, klarnetininkas Marius Deksnys, Kauno styginių kvartetas Vilniaus rotušėje veiks dailininko Romualdo Kuncos (1935–2011) tapybos paroda Bus pristatyta nauja styginių kvarteto „Akademija“ kompaktinė plokštelė

2012 m. kovo 25 d. 16 val.

Popietė, skirta kompozitorės Nailos Galiamovos 50-mečiui bei bei veiklos ir gyvenimo Lietuvoje 25-mečiui

Dalyvaus dainininkės Raimonda TallatKelpšaitė ir Donata Januševičiūtė, baleto artistas Gytis Ivanauskas, fleitininkė Eglė Janauskaitė, pianistai Gytis Cinauskas ir Gintaras Januševičius, fortepijoninis trio „Kaskados“, trimitininkas Algis Januševičius, kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras NI&Co

2012 m. balandžio 15 d. 16 val.

Kęstučio Grybausko kūrybos vakaras

Daly vaus V ilma ir Daniel Zbinden (Šveicarija), Irina Venckus ir Patrick Aendekerk (Belgija)

Projektas AKIM (Aukštoji kultūra į mokyklas) finansuojamas Europos socialinio fondo pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto Mokymasis visą gyvenimą” priemonę VP1-2.2-ŠMM-10-V „Neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

“Muzikos barus“ galima užsiprenumeruoti internetu www.prenumerata.lt

2012 m. gegužės 20 d. 16 val.

Popietė iš ciklo „Ateiname“

Vytautas Juozapaitis pristato Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“

OPEROS VAKARAI KINO CENTRE „MULTIKINO“ Umberto Giordano ANDRĖ ŠENJĖ 2012 m. kovo 3 d. 18 val.

4 dalių opera italų kalba Įrašyta Bregenzo festivalyje (Austrija) Pagrindinius vaidmenis atlieka Héctor Sandoval, Scott Hendricks ir Norma Fantini Režisierius Ulf Schirmer

Giacomo Puccini BOHEMA 2012 m. kovo 13 d. 21 val.

Tiesiogiai iš Barselonos teatro „Gran teatre del liceu“ 4 dalių opera italų kalba Pagrindinius vaidmenis atlieka Ramon Vargas ir Fiorenza Cedolins Diriguoja Víctor Pablo Pérez

Gaetano Donizetti ANA BOLENA 2012 m. kovo 21 d.

21 val. 30 min.

Tiesiogiai iš Florencijos miesto teatro „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“ 2 dalių opera italų kalba Pagrindinius vaidmenis atlieka Mariella Devia, Sonia Ganassi, Roberto Scandiuzzi Režisierius Roberto Abbado

Trijų žvaigždžių koncertas 2012 m. kovo 24 d. 18 val.

Įrašyta Berlyno žaliojoje estradoje Dainuoja Anna Netrebko, Jonas Kaufmann, Erwin Schrott Prahos filharmonijos orkestrui diriguoja Marco Armiliato

Prenumeruokite

‘’Muzikos barus’’!

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA UŽ DĖMESĮ IR PARAMĄ XV LIETUVOS MUZIKŲ ŠVENTĖS RENGINIAMS DĖKOJA: LR KULTŪROS MINISTERIJAI LR KULTŪROS RĖMIMO FONDUI LR SUSISIEKIMO MINISTERIJAI AB „Lietuvos geležinkeliai“ Lietuvos radijui ir televizijai, p. Audriui Siaurusevičiui Sauliaus Karoso fondui, p. Birutei Karosienei Nacionalinei filharmonijai, p. Rūtai Prusevičienei UAB „Garsų pasaulis”, p. Vytautui Vainikoniui UAB „Baltic Optical Group“, p. Vladui Sakalauskui UAB „Taurakalnis”, p. Irenai Čereškienei UAB „Birštono mineraliniai vandenys” „Clear Channel“, p. Artūrui Štaudei UAB „Bennet distributors“, p. Daivai Mališkienei p. Inesai Borkovskai UAB „Kavinukas”, p. Aurelijui Glinskiui bei p. Gintautui Daukšai p. Audronei Pitrėnienei Skuodo ir Kazlų Rūdos savivaldybėms Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“, p. Sauliui Kauneckui ir Stasiui Trijoniui Šiaulių kameriniam orkestrui, p. Jonui Janulevičiui

Prenumeruosite „Muzikos barus“ dovanas gausite visus metus!

Geriausių Lietuvos atlikėjų įdomiausios programos Lietuvos muzikų sąjungos CD kolekcijoje „Muzika - visiems“!

Visi, užsiprenumeravę „Muzikos barus“ 2012 metų sausio-gruodžio mėnesiams, gaus žurnalą su CD už prenumeratos kainą – 60 Lt Lietuvos muzikų sąjungoje (Gedimino pr. 32 - 2, 01104 Vilnius) galima užsakyti „Muzikos barus“ į užsienį.

Leidinys bus siunčiamas oro paštu.

Kaina metams - 70 EUR Pastaba: didžiąją dalį sumos prenumeruojant į užsienį sudaro oro pašto siuntų kainos.