116
Mokytojų ugdymas 2009
pagal savo galimybes. Vadinasi, visas vaiko ugdymosi procesas pasidaro aktyvus, kūrybiškas, patirtinis, ne tik ta veikla, kurią sumano pats vaikas (Monkevičienė, 2001; Monkevičienė, 2000, p. 111–112). Demokratiško ugdymo principų ir būdų plėtotę šalies darželiuose taip pat skatino ir tarptautiniai projektai „Gera pradžia“ (������������������������������� Coughlin, Hansen, Heller, Kaufmann, Stolberg, Walch, 1997) bei „Egmonto projektų metodas“ (Artyn vaiko 1, 2, 1998; Staerfeld, ������������������ Mathiasen, 1999). Sąveikos ir ugdymosi technologijų sistema. Plėtojant ugdymosi technologijų sampratas, buvo sudaryta šių technologijų sistema, jungianti vaiko ir ugdytojo sąveika ir ugdymosi filosofija grindžiamus būdus. Technologijų sistema apibendrinta habilitacijos procedūrai teikiamų darbų apžvalgoje (Monkevičienė, 2008, p. 31–34). Remiantis pateiktu apibendrinimu, pirmiausia pateikta ir detalizuota ugdančiosios aplinkos kūrimo technologija, pagrįsta vaiko natūralaus brendimo, laisvojo ugdymo teorija (A. Gesellis): grupėje siūloma įrengti veiklos kampelius, kuriuose vaikai galėtų savarankiškai žaisti, veikti ir taip ugdytis, pedagogas vaikui poveikį daro kryptingai modeliuodamas, keisdamas, turtindamas aplinką. Vėliau pateiktos ir aprašytos kitos ugdymo technologijos: a) vaiko ir pedagogo kūrybinės sąveikos technologija, akcentuojanti demokratišką vaiko ir auklėtojos bei vaikų bendravimą ir bendradarbiavimą, pabrėžianti, kad pedagogas ne tik įtraukia vaikus į veiklą gera idėja, įdomia tema, problema, skatina juos interpretuoti, kurti, eksperimentuoti, atrasti, bet ir skatina, pastebi, palaiko vaikų sumanymus, padeda juos išplėtoti (teorinis pagrindas: humanistinės idėjos – A. Maslow, C. Rogersas; psichosocialinės teorijos – E. Eriksonas; konstruktyvistinės idėjos – J. Piaget, J. Dewey, S. Bruneris, L.Vygotskis; alternatyvių intelektų teorija – H. Gardneris); b) spontaniškojo ugdymo technologija, pabrėžianti vaiko vaidmenį ugdymosi procese – pedagogas pasiūlo priemonių vaiko poreikiams ir interesams tenkinti, pagyrimu palaiko vaiko sumanymus, idėjas, gerbia vaiko sprendimus (teorinis pagrindas: poreikiųmotyvavimo ir humanistinės teorijos – R. R. Searsas, A. Bandura); c) ugdymo(-si) situacijų inicijavimoturtinimo – pedagogas sudaro sąlygas vaiko sąveikai su socialine aplinka, patirties kaupimui, tapus jos dalyviu, ir apmąstymui (teorinis pagrindas: socialinės ekologijos teorijos, sociokultūrinės teorijos – U. Bronfenbrenner, A. Juodaitytė); d) pavyzdžio, modeliavimo technologija, grindžiama autoritetiniu ugdymu, nes pedagogas nori būti toks patrauklus vaikams, kad šie iš pagarbos ir susižavėjimo sektų jo pavyzdžiu (teorinis pagrindas: socialinės kognityvinės teorijos –
proposal of the idea does not regulate children’s activity; it only gives an impulse, a direction to it. The ideas may vary in type. 1. Open ideas are proposed, when by giving a general question or proposal the teacher encourages every child to think up his/her idea. The teacher employs “brainstorm”, open questions, problem questions, etc. 2. Creative, problem ideas are offered, these leave space for the child’s ideas, experience; e.g. it is proposed what can be done, whilst the child himself/herself decides how to do, from what to do or it is proposed how things can be done (some techniques of art, some way of activity), whilst the child thinks up himself/herself, what to create, what to do and from what to create or do; only the aids that encourage experimentation, discoveries can be offered. Such ideas assist to disclose the child’s experience and accumulate it according to his/her opportunities. Hence, the whole child’s self-education process becomes active, creative, experiential not only by means of the activity that is thought up by the very child. (Monkevičienė O., 2001; Monkevičienė O., 2000, p. 111–112). The development of principles and ways of democratic education in the country’s nurseries has also been encouraged by international projects “The Good Beginning” (Coughlin P.A., Hansen K.A., Heller D., Kaufmann R. K., Stolberg J. R., Walch K. B, 1997) and “The Method of Egmont’s Projects” (Artyn vaiko 1, 2, 1998; Staerfeld E., Mathiasen Ch. R., 1999). The system of interaction – self-education technologies. Developing the conceptions of self-education technologies, the system of these technologies, which linked the methods, grounded on the child’s and the educator’s interaction and self-education philosophy, has been set up. The system of technologies has been generalised in the review of research works submitted for the habilitation procedure (Monkevičienė O., 2008, p. 31- 34). Based on the given generalisation, in the first place the technology of creating the educating environment, based on the theory of the child’s natural maturation, liberal education, is singled out and elaborated (A. Gesell): it is proposed to equip activity areas in the groups, where children could independently play, act and this way self-educate; the teacher influences the child by means of goal-directed modelling, changing and enriching the environment. Later other education technologies were singled out and described: a) the technology of the child’s and the teacher’s creative interaction, which emphasizes democratic communication and cooperation between the child and the educator and between children, emphasizing that the teacher not only involves children into the activity by means of a good idea, an interesting topic, a problem, encourages them to interpret, create, experiment, discover, but also promotes, notices and supports children’s ideas, helps to develop them (theoretical basis: humanistic ideas (A. Maslow, C. Rogers); psychosocial theories (E. Ericson); constructivistic ideas (J.