Žemaičiai: XX a. – XXI a. pradžia by www.mintis.eu

SKIRIU ŽEMAITIJOS 600

KRIKŠTO

METŲ

JUBILIEJUI

LIETUVOS

ISTORIJOS

I N S T I T U TA S

MINTIS VILNIUS

UDK 947.45.052/.09 Ka227

Knygos leidimą parėmė LR Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-5-417-01046-0

Turinys

PRATARMĖ ............................................................................................................. 7 ĮVADAS .................................................................................................................... 13 I. ŽEMAIČIŲ ETNIŠKUMO SAMPRATOS XIX A. ŠALTINIUOSE ........... 37 1. XIX amžiaus žemaičių etniškumo problematika .....................................

2. Paveldėtos žemaičių sampratos (XIX a. pradžia) .....................................

3. Žemaičiai Rusijos imperijos etninių bendruomenių klasifikacijoje ......

4. Žemaičių vaizdas T. Narbuto, I. J. Kraševskio ir A. H. Kirkoro darbuose .

5. Žemaičių samprata XIX a. etninių lietuvių šviesuomenėje ..................... 54 6. Žemaitiškumo sampratos pokyčiai XIX a. pabaigoje ............................... 64 7. Žemaičių „perkainojimas“ Rusijos imperijos elito sąmonėje. Vakarų intelektualų įtaka ............................................................................. 68 II. ŽEMAIČIŲ ETNIŠKUMO KLAUSIMAS XX A. IR XXI A. PRADŽIOS LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJOJE ................................................................ 75 1. Požiūriai į baltų genčių laikotarpio žemaičių etniškumą. ....................... 75 2. Dabartinių žemaičių etniškumo sampratos .............................................. 116 III. ŽEMAITIŠKUMO SUVOKIMAS MODERNIOJOJE LIETUVIŲ VISUOMENĖJE ............................................................................................ 123 IV. KAI KURIE ŽEMAIČIŲ DEMOGRAFIJOS BRUOŽAI .......................... 131 V. ETNOGRAFINĖS ŽEMAITIJOS IR ŽEMAIČIŲ SAVIMONĖS PLOTO GEOGRAFINIŲ RIBŲ PROBLEMA ………………..……………………. 147 VI. ŽEMAIČIŲ SOCIOKULTŪRINIS SAVITUMAS IR JO KAITA XX A. ... 191

Petras Kalnius

ŽEMAIČIAI

XX a. – XXI a. pradžia

1. XX amžiaus Žemaitijos kultūrinės raidos istorinės prielaidos ir socialinė aplinka ............................................................................................. 191 2. Lietuvių tradicinės kultūros „žemaitiškoji versija“ .................................... 197 VII. „KITOKIE“ TARP „SAVŲ“. ŽEMAIČIŲ STEREOTIPAI LIETUVIŲ ETNOGRAFINIŲ GRUPIŲ KONTEKSTE ............................................... 245 1. Etnografinių stereotipų ištakos....................................................................... 247 2. Žemaičiai kitų akimis, kiti žemaičių akimis ............................................... 263 VIII. DABARTINIAI ŽEMAIČIAI – LIETUVIŲ POTAUTĖ .......................... 282 IX. KALBINĖ ŽEMAIČIŲ SAVIVOKA IR JOS RAIDA. ................................. 296 1. Tarmiško kalbėjimo iššūkis moderniojoje lietuvių tautoje ....................... 296 2. Kalbinė „mimikrija“ – sociokultūrinis reiškinys žemaičių bendruomenėje . 305 3. Žemaičių kalbinė elgsena šeimoje ir visuomenėje ..................................... 323 X. LIETUVIŲ TAUTOS IR ŽEMAIČIŲ BENDRUOMENĖS INTERESŲ KONFLIKTO MITOLOGIZAVIMAS .......................................................... 338 1. Žemaičių tapatybės aktualizavimas Europos kontekste ............................ 338 2. „Turėtojo“ tapatumo rekonstrukcijos vizija ................................................. 344 3. Regiono savivaldos idėja kaip žemaitiškumo apsaugos būdas ................. 357 3.1. Tarptautinis etnografinio regionizmo pobūdis ir jo raiška Lietuvoje . 357 3.2. Subetninio veiksnio iškilimas Lietuvos teritorinės administracinės reformos projektuose. Žemaičių vaidmuo ........... 360 3.3. ES šalių senbuvių teritorinės sandaros interpretacijos ................... 364 3.4. Etnografinio regiono, kaip aukštesniojo savivaldos darinio, prieštaringumas ................................................................................... 368 3.5. Siūlomos regionų savitumo apsaugos alternatyvos ……..........….. 379 4. „Žadintojų“ ir „žadinamųjų“ lūkesčių ir laikysenos nesutapimai ............ 384 5. Žemaičių „socialinės diskriminacijos“ siužetai ir jų atitikties tikrovei klausimas ......................................................................................................... 394 IŠVADOS .................................................................................................................... 402 ABSTRACT ................................................................................................................ 410 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ................................................................................. 419 SANTRUMPOS ......................................................................................................... 436 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ ............................................................................... 437

Pratarmė

Kone visą XX amžių neturėdami valstybingumo ir demokratinės visuomenės, lietuviai negalėjo laisvai interpretuoti bei institucionalizuoti savo kultūrinės įvairovės, įvesdinti jos į gyvenimo kasdienybę. Kad tokie poreikiai glūdėjo iš pažiūros kultūriniu požiūriu monolitinėje tautoje, paaiškėjo vos atkūrus Lietuvos valstybę ir įgyvendinus esminius demokratinės visuomenės gyvenimo principus. Tai pasakytina ir apie Lietuvos etnografinių grupių drąsesnės saviraiškos poreikį. Impulsą sureikšminti ir naujai apmąstyti etnografinių grupių kultūrinį savitumą suteikė Lietuvos atsivėrimas pasauliui, kartu su juo – mūsų šalį pasiekiančios žinios apie visoje Europoje įsisiūbuojantį regioninį atgimimą, regioninės tapatybės deklaravimo siekius. Bet būtume neteisūs teigdami, kad poreikio išsiaiškinti lietuvių regioninių grupių savitumą šaknų ar užuomazgų turėtume ieškoti vien dabartinės Lietuvos visuomenėje. Dar prieškario Lietuvoje atskirų etnografinių regionų tradicinės kultūros aprašymams savo jėgas skyrė Balys Buračas, Marijona Čilvinaitė, Ignas Končius, Juozas Mickevičius, Juozas Petrulis, Antanas Rūkštelė, Vincas Vaitekūnas, Adomas Vitauskas ir kiti to meto kraštotyrininkai. Tada buvo atlikti pirmieji Lietuvos etnografinių regionų kartografavimo bandymai. 1935–1941 m. tautosakininkai įvairiuose Lietuvos regionuose užrašė nemažai dainų, bandė išryškinti jų savitumą ir skirtybes, tačiau dėl įvairių priežasčių jos visos buvo tiesiog užrašytos ir į archyvus sugulė kaip lietuvių liaudies dainos. Tačiau XXI a. pirmaisiais metais lietuvių tautosakos tyrėjai suskato prieš Antrąjį pasaulinį karą surinktas dainas leisti atskirais

Petras Kalnius

ŽEMAIČIAI

XX a. – XXI a. pradžia

leidiniais. Ir pasirodė tokie darbai kaip „Suvalkijos dainos ir muzika“ (Vilnius, 2003), „Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika“ (Vilnius, 2004), „Dzūkijos dainos ir muzika“ (Vilnius, 2005), „Žemaitijos dainos ir muzika“ (Vilnius, 2005). XXI a. pirmąjį dešimtmetį „regioninis proveržis“ jau matomas ir kitose srityse. Leidyklos pradeda leisti vaikams skirtas knygas, pavadintas „Žemaičių pasakos“, „Dzūkų pasakos“, „Aukštaičių pasakos“, „Suvalkiečių pasakos“ bei „Aukštaičių dainelės vaikams“, „Žemaičių dainelės vaikams“ ir t. t. Tačiau įdomu tai, kad visus šiuos leidinius leidžia ne pačios regioninės bendruomenės, jos leidžiamos netgi ne šių bendruomenių „ideologų“ pastangomis. Tuo daugiausia rūpinasi profesionalių tyrėjų kolektyvai bei Vilniaus ar Kauno leidyklos. Įvairių specialybių mokslininkai humanitarai susibūrę parengė visuomenės savišvietos reikmėms didelį iliustruotą leidinį „Etnografiniai Lietuvos regionai“ (Kaunas, 2010). Tiesa, netgi mūsų dienomis kai kurie kalbininkai ir istorikai teigia, kad bandymas skirstyti Lietuvą į etnografinius regionus, bandyti įžvelgti juose kažkokių skirtumų yra nenatūralus, dirbtinis, dvelkia neesminių smulkmenų sureikšminimu ir egzaltacija. Kai kurių kalbininkų manymu, jeigu yra kokių nors regioninių skirtumų, tai jų, kalbininkų, nustatytieji tarmių arealai, ir jeigu norime kokius nors kultūrinio pobūdžio regionus Lietuvoje matyti, tai tik tarmių paplitimo vietose tie aiškesni skirtumai bus pastebimi. Etnografinio skirstymo kritikai teigia, kad deklaruojami tradicinės kultūros savitumai atskirose etnografinėse srityse esti visai nežymūs, be to, jie susipynę vienas su kitu. Tokiuose teiginiuose esama nemažai tiesos. Tačiau, be tradicinės kultūros savitumo, egzistuoja žmonių noras vadintis ne tik aukštaičiais ir žemaičiais, bet ir suvalkiečiais, dzūkais, lietuvininkais, kuršininkais ir t. t. Jie visi turi savąjį garbės supratimą, savo „mažųjų tėvynių“ patriotizmą, „normalaus elgesio“ standartus, savęs ir kitų vertinimo stereotipus. Lokaliuose kalendoriniuose arba šeimos, darbo, jaunimo bendravimo papročiuose esama savitų, išskirtinių, kitur neaptinkamų reiškinių, ir vietos žmonės teisėtai tuo didžiuojasi. Todėl jie dažnai liudija, kad skirstymo į tarmes nepakanka, nors neretai yra linkę save suvokti tik pagal tarminius skirtumus. O svarbiausia, dažniausiai savimonės arealų ribos nesutampa su kalbininkų nustatytais tarmių paplitimo plotais. Jeigu paliksime nuošalėje Mažosios Lietuvos lietuvius (lietuvininkus), Didžiojoje Lietuvoje savo tarme, tradicine kultūra ir mentalitetu

Pratarmė

iš visų regioninių bendruomenių labiausiai išsiskiria žemaičiai. Tai dėl jų kultūrinio savitumo plačiąja prasme pastaraisiais metais išsirutuliojo siekiai žemaitiškumą iškelti kaip opoziciją lietuviškumui ir taip žemaičių bendruomenę padaryti politinę žaidėją, formuluojančią reikalavimus Lietuvos valstybei. Imtis žemaitiškumo studijų mane paskatino ne tik pastarąjį dešimtmetį labai sustiprėjęs visuomenės domėjimasis savo „kita“ arba antrąja tapatybe, bet ir vis dažniau, kaip man atrodė, eksploatuojamos spekuliacijos regioninių tapatumų, ypač žemaičių atveju, temomis. Būdamas Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo narys, bendraudamas su Žemaičių kultūros draugijos nariais, mokslo ir kultūros darbuotojais, politikais, besidominčiais žemaičių klausimu, susidūriau su įvairiais požiūriais į žemaičius ir žemaitiškumą. Tačiau visus tuos požiūrius galima grupuoti į dvi stambias grupes: 1) žemaičių tradicinės kultūros autentiškumas ir žemaičių tapatybė yra užtemdyti fiktyvaus žemaičių integravimo į etninę lietuvių tautą. Žemaičiai, nors labai giminingi lietuviams, esąs atskiras etninis darinys, todėl jų inkorporavimas į lietuvių naciją – nenatūralus reiškinys; 2) žemaičių tradicinė kultūra ir žemaitiškoji savimonė nėra labai nutolę nuo kitų lietuvių, todėl jų tradicinė kultūra vertintina kaip lietuvių kultūros dalis, o patys žemaičiai – kaip lietuvių tautos dalis. Lietuviškojo prado žemaičiuose neigimui pritaikius Antonio D. Smitho jaunesniesiems nacionalizmams adresuotus žodžius, šiuos postulatus neigiančią veiklą būtų galima vertinti ne kitaip, kaip naująjį romantizmą arba „bėgimą nuo proto“1. Apmąstant „žemaičių klausimą“ vis labiau brendo mintis, sukaupus didesnį kiekį medžiagos, patikrinti, ar mano arba tų, kurie su manimi nesutinka, suvokimą patvirtina empiriniai duomenys, tiriamą objektą mums atskleidžiantys visais kitais pavidalais, negu mes jį matome savo subjektyviuose įsivaizdavimuose, vertinimuose bei lūkesčiuose. Suprantama, iškėlus sau tokį uždavinį, nepakako remtis vien politikų ar mokslininkų, kitų šioje srityje veikiančių asmenų pasisakymais, jų teikiamais interviu žiniasklaidai arba vien visuomeninių organizacijų priimtais dokumentais bei tuo klausimu randamais negausiais šalutiniais moksliniais tyrimais. Norint išsiaiškinti esminį klausimą, ar atskira nuo lietuvių etnine bendruomene save laiko patys žemaičiai, 1

Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje, Vilnius, 1994, p. 224–225, 230.

Petras Kalnius

ŽEMAIČIAI

XX a. – XXI a. pradžia

pirmiausia gyvenantys etnografinėje Žemaitijoje, iškilo būtinybė šiam tyrimui panaudoti įvairių lauko tyrimų, tarp jų – masinės gyventojų apklausos įvairiuose Žemaitijos rajonuose, duomenis. Ne mažiau svarbia laikiau ir Žemaitijos regiono muziejuose esamą medžiagą, atspindinčią žemaičių pasaulėjautą ir jų savimonę. Istorikas Egidijus Aleksandravičius, rašydamas pabaigos žodį „Žemaitijos istorijai“ (Vilnius, 1997), kėlė mintį, ar ne per anksti istorikai (sakyčiau, labiau – kalbininkai – P. K.) pasiskubino Žemaitijos istorijoje padėti tašką. Istorikas, įžvelgdamas žemaičiuose analogijų su bavarų, bretonų, velsiečių aspiracijomis, tai teigė turėdamas vilties, kad naujas susidomėjimas Žemaitija ir nauji tyrimai gali suteikti impulsų Žemaitiją pradėti vertinti kitaip nei iki šiol, „pakelti mestą pirštinę ir sušukti „Vivat Samogitia!“ (Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997, p. 295). Iš tikrųjų šiuo metu Europoje, o dar dažniau Azijoje ir Afrikoje, yra daugybė pavyzdžių, kai „pirštinę pakelia“ (buriasi į judėjimus „už mūsų tautos pripažinimą“) daugybė regioninių bendruomenių, kurių niekas niekada anksčiau tautomis nepripažino, nepripažįsta ir dabar. Šio darbo autorius, sutikdamas su būtinybe ir svarba palaikyti bei puoselėti žemaitiškumą, kartu mano, kad „pakelti pirštinę“ ir pašaukti žemaičius į „judėjimą už žemaičių tautą“ yra labai mažai tikėtina galimybė. Ir ne vien dėl to, kad žemaičiai nėra to paties tipo bendruomenė kaip bretonai ar velsiečiai, bet ir dėl procesų, įvykusių pačioje žemaičių bendruomenėje. Bendraudamas su šimtais Žemaitijoje gyvenančių žemaičių, turėjau progos įsitikinti, kad jiems visiškai nepriimtinas bet kokį politinį aspektą turintis žemaičių priešpriešinimas kitiems lietuviams. Atrodo, kad dėl to žemaičių kultūrinio sąjūdžio radikalioji atmaina neįgyja ryškesnės atramos netgi Žemaitijoje. Tačiau ilgametis „žemaičių klausimo“ studijavimas kartu patvirtino, kad didelė žemaičių dalis yra jautri savo tradicinio savitumo, ypač tarmės negerbimo apraiškoms, ir šioje srityje jie nori permainų. O radikaliosios politinį aspektą turinčios idėjos nesulaukia žemaičių kilmės inteligentijos palaikymo. Knygos autorius, įsivaizduodamas pasekmes ne tik lietuvių nacijai, bet ir pačiai žemaičių bendruomenei, taip pat neranda pozityvių motyvų pritarti žemaičių kultūrinio sąjūdžio transformavimui į judėjimą „už žemaičių tautą“. Jamesas Cliffordas rašo: „Situacija, kai etnografas (ar etnografė) veikia kaip čiabuvių bendruomenės narys, ginantis savo žmones,

Pratarmė

pažįstama: būti tokiu gynėju – įprastas etnografo liberalo vaidmuo.“2 Man, kaip kilusiam iš žemaičių bendruomenės, o ir šiandien save su ja tapatinančiam, sunku išvengti to apibūdinimo, nors visomis išgalėmis stengiausi tai įveikti, kai tenka kalbėti apie žemaitiškuosius stereotipus, etnopolitinius klausimus, kai žemaičių tapatybės apsaugos problematiką bandoma pakeisti radikalia retorika „žemaičių išgelbėjimo“ labui peržiūrėti valstybės sandarą arba Lietuvos gyventojų surašymo nuostatas. Tačiau sunku nebūti etnografu liberalu, kai kalbama apie žemaičių tarmės likimą ir natūralų žemaičių poreikį tą tarmę kuo plačiau vartoti ir t. t. Humanitariniuose moksluose, ypač tiriant jautrias temas, tyrėjui labai svarbu būti „pašaliniam“. Tai padeda ne tik nustebti, bet ir pastebėti tai, kas „nepašaliniam“, „saviškiui“ atrodo kasdieniška, nereikšminga ir net nepastebima, neverta apmąstymo ir kontempliacijos. Dėl to, kad pats esu gimęs ir augęs etnografinėje Žemaitijoje, rašydamas šį darbą jaučiau, kad tam tikrais atvejais tai gali man trukdyti būti nešališkam. Kita vertus, buvimas „nepašaliniam“ taip pat turi savų pranašumų: „vietiniam“ lengviau suvokti reiškinių prigimtį ir priežastinius ryšius, tyrėjas ir respondentas tada dažniau kalba viena kalba (semantine prasme), vienodai suvokia frazeologizmus ir t. t. Todėl manau, kad daugeliu atvejų žemaitiškumas man ne tiek trukdė, kiek padėjo. Nekėliau sau uždavinio atsakyti į visus žemaičių kultūros ar žemaitiškumo esmės klausimus, o ir neįmanoma aprėpti visų šiai temai tinkamų šaltinių, nors pripažįstu, kad visų galimų šaltinių naudojimas būtų idealus atvejis. Šį trūkumą iš dalies kompensuoja aplinkybė, kad pats autorius iki šiol nėra nutraukęs ryšių su nors ir daugybę įtakų patyrusia, bet nemažai tradicinės žemaičių kultūros bruožų išsaugojusia aplinka. Remdamasis konkrečia empirine medžiaga, siekiau atsakyti į esminius klausimus žemaičių santykio su kitais lietuviais tema, ir manau, kad atliktas darbas gali prisidėti prie bandymų pasikeisti nuomonėmis apie žemaitiškumą ir žemaičių vietą lietuvių nacijoje ir jos kultūroje. Nors darbo chronologinės ribos apima tik XX amžių ir XXI a. pirmąjį dešimtmetį, aptariant žemaičių etniškumo klausimą lietuvių istoriografijoje neišvengiamai teko atlikti ekskursą į XIX amžių, nes kaip tik tuo laikotarpiu žemaičių etniškumo klausimas

Clifford J. Kultūros problema. XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas, Vilnius, 2006, p. 135.

Petras Kalnius

ŽEMAIČIAI

XX a. – XXI a. pradžia

atsiranda kaip žemaičių bendruomenės pažinimo klausimas. Rašydamas šią knygą, naudojausi daugybe faktų ir duomenų. Todėl viliuosi, kad skaitytojas bus atlaidus, jeigu tekste aptiks netikslumų. Dėkoju šio darbo recenzentams docentui daktarui Jonui Bukančiui, profesoriui habilituotam daktarui Algirdui Girininkui, profesoriui habilituotam daktarui Alfonsui Motuzui, taip pat Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus bendradarbiams už pareikštas dalykines pastabas, pastebėtas klaidas, kurias ištaisius darbą pavyko pagerinti. Atskirai norėčiau padėkoti Etnologijos skyriaus vedėjui daktarui Žilvyčiui Šakniui, kuris ne tik sutiko darbą recenzuoti, bet ir nuolat rūpinosi rengiamos monografijos eiga, taip pat pasiūlė rengiamai knygai tinkamų iliustracijų. Išskirtinę padėką norėčiau pareikšti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, finansavusiai Etnologijos skyriaus, taip pat ir mano, ekspedicijas. Asmeniškai dėkoju Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjai Irenai Seliukaitei, kuri labai gerai suvokė ir nuolat palaikė Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus darbuotojų ekspedicijų organizavimą. Dėkoju Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriui Raimundui Balzai, Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei ir Žemaičių muziejaus „Alka“ buvusiam direktoriui Stasiui Kasparavičiui už suteiktą galimybę pasinaudoti minėtuose muziejuose esama archyvine medžiaga žemaičių bendruomenės sociokultūriniais klausimais, taip pat šių muziejų darbuotojams Augustinui Jonušui ir Irenai Ramanauskienei (Telšiai), Mildai Slipkuvienei (Kretinga), Rūtai Stonkuvienei (Šiauliai) už pagalbą suieškant autorių dominusius aprašus. Autorius