Lietuvių šventės animacijoje: Joninės. Animacinio filmo Paparčio rytas gimimas

Lietuvių šventės animacijoje Joninės

Jūr atė Leikaitė

Paparčio žiedas Animacinio filmo gimimas

Išmintis

Vil nius, 2015

Le-119

Knygos dailininkė JŪRATĖ LEIKAITĖ

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Knygos leidybos rėmėjas Juozas Leika

ISBN 978-609-8107-07-4

© Iliustracijos, tekstai, Jūratė Leikaitė, 2015 © Fotografijos, Valentas Aškinis, 2015 © Filmų štrichai, 2015 © Išmintis, 2015

Knygą skiriu žmonėms, kurie įkvėpė ir padėjo kurti

Skiriu savo šeimai: tėvams Marijai ir Juozui, vaikams Ramintai, Šarūnui Ernestui, Rapolui, vyrui Valentui Aškiniui.

Au to rė s

žodi s Knygoje pateikiu iliustracijas iš animacinių filmų archyvo – tai grafikos darbai, piešiniai, įvairūs eskizai, filmų kadrai ir judesio kadruotės, kūrybinių akimirkų ir kelionių nuotraukos.

Man, kaip dailininkei, ši knygos dalis yra labai svarbi. Būtent iš jos gimė ir pats knygos pasakojimas, papildytas mano kolegų animatorių komentarais, paaiškinimais ir prisiminimais.

Tačiau viso to, ko gero, nebūtų be pirminio ir svarbiausiojo šaltinio – autentiškų tekstų. Todėl čia rasite keletą lietuvių liaudies sakmių, tapusių filmo scenarijaus pagrindu ar padiktavusių režisūrinį sprendimą.

Turinyje pateikiu klausimus, į kuriuos skaitytojas galėtų atsakyti perskaitęs skyrių. Galbūt tai paskatins kai kuriuos smalsučius ne vien paveiksliukus apžiūrinėti, bet ir įdėmiau įsiskaityti į tekstą. Kviečiu į šią pažintinę kelionę ir vaikus, ir suaugusius – visus, kam maga įminti tautosakos ir animacijos paslaptis ir bent trumpam pamiršti XXI amžiaus rūpesčius.

Knygoje pasakoju apie filmą „Paparčio žiedas“, kuriame siekėme savitai ir su humoru interpretuoti lietuvių liaudies sakmę, atskleisti įvairių Joninių šventės motyvų. Jis buvo sukurtas 2003 metais. Ši knyga padės žiūrint filmus pastebėti daugelį dalykų, į kuriuos anksčiau neatkreipėte dėmesio, labiau suvokti filmo režisieriaus, dailininko dekoratoriaus, animatoriaus darbą.

Kaip gimsta filmo idėja? Kaip keičiasi autoriaus vizija nuo pradinio sumanymo iki užbaigto kūrinio? Kodėl neretai tenka atsisakyti daugelio sugalvotų scenų? Kas yra autorinė sakmės interpretacija? Animacinio filmo kūrimas sudėtingas ir reikalauja daugelio žmonių pastangų.

Kiekvienas kūrybinės grupės narys čia įneša savo kūrybos, fantazijos, triūso dalelę.

Kaipgi vyksta darbas nuo pat pradžios iki to momento, kai personažas atgyja, pradėdamas gyventi savo gyvenimą ekrane ir žiūrovų vaizduotėse.

3

4

J O N I N Ė S – VA S A R O S V I D U R I O Š V E N T Ė

Turinys Autorės kūrybinio kelio pradžia 6 Filmų ciklas apie lietuvių šventes 10 Nacionaliniai motyvai Lietuvos animacijoje 12 Animacinio filmo „Paparčio žiedas“ gimimas 16 Apie Joninių šventę 18 Scenarijus 20 Kokiose sakmėse minimas paparčio žiedas?

Režisieriaus darbas 22 Ką turi žinoti režisierius, prieš pradėdamas kurti trumpą filmą?

Dailininko darbas 24 Kaip kuriami filmo eskizai? Kas yra filmo kadruotė?

Joninių šventė kaime 26 Joninių laužai 28 Pažintis su Jonu 30 Kokiose sakmėse ar pasakose veikia personažas Jonas?

Netikėtas susitikimas 32 Velniukai muzikantai 34 Kas tyko pražystančio paparčio žiedo? Šokiai papartyne 36 Paparčio žiedas įkrenta į batą 38 Stebuklinga žiedo galia 40 Kas atsitinka Jonui, kai jis pamato lobius?

Myli – nemyli 42 Kokie Joninių burtai?

Joninių rytas 44 Ką reiškia paparčio žiedo radybos?

Tikrasis paparčio žiedas 46 Ką supranta Jonas ryte?

Dokumentinis filmas „Joninės Kernavėje“ 48

Animacinio filmo „Paparčio žiedas“ gimimas

16

slaptingai, jog nesuprasdavai, ar ji juokauja, ar meluoja, o gal rimtai sako? Mamos veidas būdavo ramus, akyse jokios juoko kibirkštėlės.

Užbaigusi istoriją duodavo laiko tyliai pasėdėti, paspoksoti nustebus ar išsigandus. Tik po ilgokos pauzės pasakydavo, kad tai buvo pokštas.

Tuomet nežinojai – pykti ar juoktis... Ji savaip režisavo mini spektaklius. Vakare, būdavo, susodina visą mūsų šeimą svetainėje ir ima pasakoti kokią istoriją ar skaityti mintinai poemą.

Būtinai apsirengdavo pagal skaitomo kūrinio temą: tai kokia nors juoda skara apsigaubdavo, tai pūkuotą kepurę užsimaukšlindavo. Mokėdavo taip įtikinamai suvaidint, kad jeigu poema būdavo graudi, tai visi susėdę ir žliumbdavom visą valandą. Ar tikrovėje galėdavo nutikti visokie jos papasakoti neįtikėtini dalykai – nežinau, bet vaikystėje girdėti „tikri kaimo nutikimai“ mane labiau jaudindavo, negu „išgalvotos“ pasakos.

Kurdama filmo „Paparčio žiedas“ scenarijų, ieškojau, kaip išlaikyti sakmės turinį ir ją praplėsti, pritaikyti animacinio filmo trukmei ir specifikai.

Filme „Paparčio žiedas“ parodžiau istoriją apie Joną, garsų daugelio pasaulio tautų pasakų personažą. Joninių naktį jis patyrė nelengvus išbandymus: netikėtą, staiga užsiplieskusią meilę, paparčio žiedo visažinystę, godumo auksui ir turtams priepuolius, visko praradimą ir atradimą.

Kiekviena sakmė ar pasaka, perteikianti aiškią, metų metais gludintą istoriją, dažniausiai turi po keletą ar net keliolika pasakojimo versijų.

Kiekvienas pasakotojas savaip interpretuoja pasakojamus įvykius ir jų aplinkybes, ką nors „pagražina“, priduria nuo savęs. Jeigu pasaką seks melancholikė močiutė, tai ji gali nukrypti į peizažo ar aplinkos detales, daugiau dėmesio skirti pasakos veikėjų jausmams. O štai racionalus ir visada praktiškas senelis siužetą greičiausiai perteiks trumpai ir drūtai, be ypatingų pagražinimų, bet būtinai nepamirš pridurti išmintingo pamokymo, kuris, jo supratimu, ir yra pasakos esmė.

Dažnai sakmėse kalbama apie įvykį, kuriame magiški, antgamtiniai, mitiniai personažai arba gyvūnai bendrauja su žmonėmis, paveikdami jų likimus ar būsenas. Daugelis sakmių mini konkrečias vietoves, kur tai įvyko, kartais įpinamos realiai gyvenusių žmonių pavardės ir vardai. Sakmėse pasakojama apie netikėtus reiškinius, kurie labai nustebino žmones: didžiules žuvis, nepaprastus augalus, dangaus kūnus, karališkus roplius ir paukščius. Riba tarp stebuklo ir realybės yra trapi ir nepastebima, tačiau paslapties atskleidimas visad vilioja.

Mėgdavau klausytis savo mamos pasakojimų apie jų gausią šeimą, jų vaikystės nutikimus ir jaunystę pokario kaime. Kiekvieną istoriją ji mokėdavo papasakoti arba juokingai, arba baisiai. Kartais papasakodavo taip keistai, pa-

Animacinės scenos „Panos dainuoja“ judesio komponuočių pavyzdys „totalinė animacija“. Dail. animatorė J. Leikaitė

17

Api e Jo n i n i ų š ve n t ę

Eskizas „Papartynas“ (popierius, pieštukas, 20x45, 2002) Liaudyje yra toks posakis: „Akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“

kritusi rasa stebuklinga, ja veidą nusiprausus gali atjaunėti. Joninės kartais vadinamos Rasos švente.

Sakoma, kad Joninių naktį pražysta stebuklingas paparčio žiedas. Visi eina jo ieškoti, o suradę tikisi, jog suradę žiedą galės visus po žeme paslėptus lobius ir turtus pamatyti. Papartis iš tikrųjų nežydi, jis išsisėja poromis ir todėl auga labai tankiai. Tarp paparčių galima pralįsti ropojant, o lapai žiūrint iš apačios atrodo lyg žali stogai. Yra daugybė sakmių, kuriose nupasakojami būdai, kaip paparčio žiedą surasti. Štai vienoje iš jų „Nusaugotas paparčio žiedas“ pasakojamas toks atsitikimas.

Joninės – vidurvasario šventė, kada naktis trumpiausia, o diena pati ilgiausia metuose. Daugelyje tautų ši šventė švenčiama ypatingai, apie ją pasakojamos sakmės ir nutikimai, jos metu buriamasi ir linksminamasi. Per Jonines visokie keisti, magiški dalykai nutinka, iš tamsos išlenda ir pradeda šėlti įvairiausi mitiniai personažai. Pasakojama, kad šią pačią trumpiausią vidurvasario naktį, Šatrijos kalne vykdavo raganų sueigos. Iš visų kampelių jos būriais suskrisdavo ant šluotų bei avilių ir užsiimdavo savo raganystėmis. Žmogui būdavę nevalia tų jų linksmybių matyti.

Joninių naktį merginos buriasi, norėdamos savo išrinktąjį pamatyti. Joninių rytą iš-

18

Eskizas „Vakaro spalvos“ (akvarelė, popierius, 60x80, 2002). Vasaros nakties spalvų paletės ir kolorito paieška

Nusaugotas paparčio žiedas Šv. Jono išvakarėse eidavo ieškoti paparčio žiedo. Reikėdavo paimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę lazdą, nueiti į mišką, vieną paklodę pasikloti, su kita pačiam užsidengti ir su šermukšnine lazda apsibrėžti ratą, kad niekas neprieitų.

Vienas berniukas užsimanė rasti paparčio žiedą, nes turintis žiedą žinodavęs viso pasaulio mandrybę. Pasiėmęs jis drobules, žvakę, šermukšninę lazdą, knygą ir, nuėjęs į mišką, apsibrėžė su šermukšnine lazda ratą, pasiklojo drobulę, užsidegė žvakę ir pradėjo skaityti knygą.

Apie pusiaunaktį kad pradėjo skambėti, šnypšti, jog berniukui net plaukai pasistatė ant galvos.

Norėtų bėgti – bijo, reikia kentėti, o žiūrėti negalima, nes gali likti nebyliu. Berniukas nežiūrėdamas skaitė knygą, o šmėklos stengėsi pakenkti, kad pasižiūrėtų: tai šnypštė, tai kaip žmonės šnekėjo, – bet berniukas išturėjo. Po pusiaunakties gaidžiai užgiedojo ir baidyklės pranyko. Bet berniukas vis sėdėjo ir skaitė knygą. Diena praaušo, prieš saulės tekėjimą sušniokštė vėjas ir nuskambėjo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasiėmė ir, atsipjovęs rankos odą, įdėjo žiedą. Kai ranka užgijo, tapo viso pasaulio žinovu.

(Lietuvių sakmė)

19

S ce nar i j u s Paparčio žiedas naginėje Seniau Joninių naktis buvo labai svarbi naktis. Sakydavo, kad Joninių rytą saulė tekėdama puošiasi visokiom spalvom, visaip ji mainos. Tai pernakt laukdavo saulės tekėjimo. Jaunimas susirenka ir degina stebulę. Degutuotą stebulę kur gauna, ant karties aukštai iškelia, dar ant kokio kalno nuneša, kad tik iš toliau matytųsi. Ir uždega šitą stebulę. Ta degutuota stebulė labai ilgai dega. O jaunimas šoka, dainuoja apie tą stebulę. Kurie nori, eina miškan paparčio žiedo ieškoti, nes, sako, kad Joninių naktį papartis žydi. Ir tik tą naktį jis težydi, daugiau niekada.

Vienas bernas vaikščiojo, vaikščiojo po mišką – niekur neranda to žiedo. Nors miške tamsu, bet, sako, tas žiedas šviečia ir naktį jis matosi. Vaikščiojo, vaikščiojo jis, staiga vienu metu pradėjo viską žinot. Žino, kas visame pasaulyje dedas, kas namie, kaime – viską smulkiai žino. Pagalvojo: „Kaip čia gali būti, kad aš taip viską pradėjau žinoti? Nagi, kad aš paparčio žiedo neradau!“ Na, bet jis vis tiek baisiai patenkintas. O čia jau apyaušris, nebetoli saulės tekėjimas, jau eis jaunimas pasitikti saulės ant kalno prie tos stebulės. „Na, – sako, – reikia nusiauti nagines, apsiauti batus, eisiu ir aš.“ Išėjęs iš miško, nusiavė šitas nagines. Kai tik nusiavė, ir nuo tos minutės dingo jo visas žinojimas.

Dairosi, kaip čia yra, kad nieko nebežinau?

Na, apsiavė batais, nuėjo pas jaunimą ir kaip nieko nežinojo, taip nieko ir nebežino. Ir tik tada jis suprato, kad tikriausiai naginėn buvo įkritęs paparčio žiedas. O kai jis nusiavė nagines, žiedas iškrito – ir jis vėl nieko nebežino.

(Lietuvių sakmė)

Iliustracijos pagal lietuvių sakmes „Nenusaugotas paparčio žiedas“ ir „Žiedas už apivaro“.

Jos buvo filmo „Paparčio žiedas“ užuomazga

20

Eskizas „Vakaras kaime“ (akvarelė, popierius, 60x80, 2002)

Iliustruodama sakmes apie paparčio žiedą, pradėjau labiau domėtis Joninių šventės tradicijomis ir tuomet man gimė sumanymas sukurti animacinį filmą apie Joną, daugelio pasakų ir sakmių personažą. Filmui reikia istorijos, jų apie Joną tiek daug, kad galima būtų sukurti ištisą serialą apie Jono nuotykius.

Sakmių apie Joninių naktį pražystantį stebuklingą paparčio žiedą yra daug: „Nenusaugotas paparčio žiedas”, „Nusaugotas paparčio žiedas”, „Paparčio žiedas“, „Žiedas už apivaro“ ir kitos.

Animacinio filmo pagrindu tapo sakmė „Paparčio žiedas naginėje“, kurią šiek tiek papildžiau, praplėčiau ir parašiau savąjį filmo

scenarijų. Tam, kad filmas turėtų intrigą, sugalvojau naują personažą – mergaitę Rasą, kuri irgi Joninių naktį paparčio žiedo ieškojo. Filme siekiau papasakoti ne tik apie Jono surastą paparčio žiedą, atrastus lobius ir turtus, bet ir norėjau paaiškinti žiūrovui pagrindines gyvenimo vertybes: ne turtai yra svarbiausia, tikra ir graži meilė už visus turtus brangesnė. Dažnai animatoriai linkę savo personažų emocijas išreikšti per judesį, mimiką ir per dialogus, įdėtus į personažų lūpas. Šio filmo pabaigoje Jonas pasako svarbią frazę: „Tu esi mano tikrasis paparčio žiedas“, kuri parodo jo dvasinį pasikeitimą.

21

Re ži s i e ri au s da rb a s

Dekoracijos štricho sluoksnis. Filme buvo nupiešta apie 70 grafinių dekoracijų

Filmo pirmojo epizodo kadruotė „Kaimas švenčia“

22

Eskizas scenai „Kaimo trobos naktį“

Ruošiantis kurti filmą, tenka labai kruopščiai apgalvoti kiekvieną filmo sceną – sekundės tikslumu. Aišku, be improvizacijų tokiame darbe būtų sunku apseiti, tačiau galimybės laisvai improvizuoti visada tiesiogiai priklauso nuo filmo biudžeto. Taip pat reikia organizuoti net kelių žmonių darbą, kuriant papildomas, nenumatytas scenas. Todėl režisieriaus uždavinys yra sudėtingas – kuo mažiau klysti planuojant filmo schemą, skaičiuojant scenų kiekį ir trukmę, kad montuojant filmą netektų išmesti nupieštų scenų. Aš nupieštą filmo kadruotę nufilmuoju ir iš statiškų kadruotės piešinių sukuriu judantį vaizdo juodraštį (tai vadinama „animatiku“). Tada keletą kartų įdėmiai peržiūriu ir ieškau tų vietų, kuriose arba neįdomu, arba per greitai viskas vyksta.

Tada taisau juodraštį, jį iš naujo filmuoju. Kai

suprantu, jog turiu filmo pagrindą, kviečiu į darbą animatorius ir visą dailininkų asistentų komandą. Kiekviename filme kūrybinė grupė būna skirtinga. Kokius žmones pasirinks režisierius, priklauso nuo filmo sudėtingumo ir stiliaus. Turiu savo mylimiausius animatorius, dailininkus asistentus ir kompiuterio operatorius. Labai svarbu surasti kontaktą su grupe, nes kol pabaigi filmą, praeina daug laiko ir norisi, kad kartu dirbantys žmonės suprastų vienas kitą iš pusės žodžio.

Filmo animaciją kūrė Ramona Bujutė, Arnoldas Pričinas, Skirmanta Jakaitė, Raminta Štaudė, Kristina Žičkutė.

Dailininkės atlikėjos: Aušra Biriukovienė, Aušra Siurblienė, Milda Gaižauskienė, Nadiežda Ščiukina, Rūta Žukauskaitė, Dangerūta Nosalienė, Ana Savčenko, Irina Brazys.

23

Le-119

Leikaitė, Jūratė Lietuvių šventės animacijoje: Joninės: Paparčio žiedas: Animacinio filmo gimimas / Jūratė Leikaitė; [dailininkė Jūratė Leikaitė]. – Vilnius: Išmintis. Filmų štrichai, 2015. – 52 p.: iliustr.

Jūratės Leikaitės filmografija: p. 50. – Bibliogr.: p. 50 ISBN 978-609-8107-07-4 Knyga skirta supažindinti su lietuviškomis Joninių šventės tradicijomis ir animacinio filmo „Paparčio žiedas“ kūrimo užkulisiais.

Režisierė Jūratė Leikaitė aprašo filmo idėją ir jos įgyvendinimo procesą. Leidinys gausiai iliustruotas filmo kadrais, eskizais, kadruotės fragmentais, nuotraukomis. Knygoje pateikiama keletas lietuvių liaudies sakmių, kurios autorei buvo ypač svarbios kuriant filmo scenarijų.

UDK 791.43-252.5(474.5)

Jūratė Leikaitė Lietuvių šventės animacijoje Joninės PAPARČIO ŽIEDAS Animacinio filmo gimimas Dailininkė Jūratė Leikaitė Techninis dizaineris Valentas Aškinis Redaktorė Rūta Mėlinskaitė Meninis redaktorius Romas Dubonis Maketuotoja Danutė Navickienė Tiražas 500 egz. Išleido UAB „Išmintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Knygos internetu www.mintis.eu „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius ISBN 978-609-8107-07-4