Norint tai padaryti, reikia turėti „vaiko svajonę“ Fotografijos: Guilaino Greniero, Christophe’o Launay, Francio Demange’o
Vytauto Gurevičiaus interviu su pasaulio buriavimo greičio rekordininku Alainu Thébaultu
Kada ir kaip sugalvojote pastatyti „skraidantį“ laivą? Ar tuomet galvojote, kad jis taps greičiausiu pasaulyje? Vaikystėje gyvenau Bretanėje (prie Atlanto vandenyno), kaime, gyvenau vaikų globos namuose, tartum paauglių kalėjime. Neturėjau jokių užsiėmimų, todėl su pusbroliu įlipdavome į plastmasinę valtelę ir bandydavome tarsi banglente plaukti per bangas, keliamas žvejų valties. Tai daryti buvo neįmanoma, kadangi valtelė būdavo tiesiog prisišliejusi prie bangų. Daugybė paukščių sukdavosi aplink žvejų valtis. Ir kartą aš tariau savo pusbroliui: „Aš nenoriu plūduriuoti vandenyje. Aš noriu skristi.“ Gerai ar ne – tai nebuvo svarbu. Man tada buvo 10 metų. Niekas netikėjo mano idėjomis, kai pradėjau kurti šį projektą, nes, norint tai padaryti, reikia turėti
„vaiko svajonę“ – kai atrodo, kad viskas įmanoma. Karinę tarnybą atlikau jūroje, kur mane pastebėjo Ericas Tabarly (dar vadinamas „jūreivių tėvu“ Prancūzijoje). Kai parodžiau savo brėžinius ir paaiškinau, kaip įsivaizduoju tai įgyvendinti, E. Tabarly pasakė, kad laimina projektą, bet pinigų jam įgyvendinti turėsiu susirasti pats. Kai radau rėmėjų ir pradėjau kurti laivą, negalvojau apie tai, ar jis taps, ar ne, greičiausiu pasaulyje; tada buvo vienintelis noras įgyvendinti savo svajonę. Mano požiūriu, kelias, kurį savo gyvenime kuri, tiesi ir kuriuo eini, yra svarbesnis nei rezultatas. Kokias unikalias technologijas ir dizaino sprendimus įgyvendinote „Hydroptere“? Visa laivo išvaizda yra kitokia nei įprastų jachtų, nes jis w