Mb 2015 11 12issu

www.muzikusajunga.lt

2015 GRUODIS

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 5 Eur Kaina be CD 3 Eur

Jubiliejų pasitinkant

2 p.

VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas 14 p.

Virgilijui Noreikai – 80 Šiame numeryje:

DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS 2015 Numeris su CD

36 p.

Robertas BEINARIS – pedagogų V. Masteikos ir prof. R. Staškaus ugdytinis.

2002–2003 m. stažavosi Liono nacionalinėje muzikos konservatorijoje, nuo 2011 m. vadovauja LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroms, nuo 2012 m. – docentas, nuo 2014 m. – meno daktaras.

Nepaprastai intensyvi ir įvairiapusė R. Beinario solinė veikla. Laimėjęs eilę konkursų ir stažavęsis pas žymius Europos obojininkus, jis grojo ne tik su visais Lietuvos orkestrais (kameriniais ir simfoniniais), bet ir su žymiais užsienio kolektyvais, dalyvavo daugelyje Lietuvos ir užsienio kamerines muzikos festivalių, koncertavo beveik visose Europos šalyse. Jo repertuare ypač daug lietuvių kompozitorių kūrinių.

Nuo 2005 m. organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą, įvairius pučiamųjų instrumentų konkursus, tarptautinį obojininkų festivalį, 2007 m. įkūrė Lietuvos obojų kvartetą (nuo 2010 m. – obojų kvintetas). 2009 m. laimėjo Lietuvos Pučiamųjų orkestrų čempionate geriausio solisto prizą. Yra įrašęs virš dešimties autorinių kompaktinių plokštelių.

Ieva PRUDNIKOVAITĖ (mecosopranas) 2008 m. baigė magistrantūros studijas LMTA prof. R. Maciūtės dainavimo klasėje. Tarptautinio dainininkų konkurso Kelne (Vokietija) bei keleto nacionalinių dainininkų konkursų laureatė.

Dainavo su LNSO ir LVSO, Budapešto, WDR (Kelno), Eseno filharmonijos, Bochumo, ORF Vienos radijo simfoniniais orkestrais. Įspūdingas dirigentų sąrašas, su kuriais teko bendradarbiauti: S. Sondeckis, G. Rinkevičius, J. Domarkas, M. Pitrėnas, R. Šervenikas, S. Krylovas, S. Soltesz, S. Sloane, A. Joel, G. Garcia Calvo, R. Gergov, J. Caballe-Domenech, O. Meir Wellber, M. Halls, G. Carella, T. Netopil ir kt. Nuo 2008 m.

I. Prudnikovaitė yra Eseno (Vokietija) Aalto operos teatro solistė. Sukūrė vaidmenis A. Borodino, R. Wagnerio, G. F. Händelio, G. Verdi, A. Bergo, G. Puccini, G. Bizet, J. Offenbacho, P. Čaikovskio ir kt. operose. 2010 m. pelnė „Metų solistės“ vardą. Karmen dainavo Lietuvos, Latvijos ir Braunšveigo (Vokietija) nacionaliniuose operos teatruose. Už šį vaidmenį apdovanota „Operos švyturiu“.

2011 metais Madaleną (G. Verdi „Rigoletas“) dainavo Vienos Festwochen (Austrija) festivalyje (rež. L. Bondy), Theater an der Wien ir Vienos Volksoper pastatymuose.

NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) – septynių muzikantų grupė, atliekanti progresyviąją klasikinę muziką mintinai ir integruojanti į savo pasirodymus aukščiausio lygio styginių instrumentų meistriškumą bei minimalistinius vizualinius scenos efektus. NIKO pasirodymai, kuriuos galima įvardinti kaip muzikinius spektaklius ar šou, yra paremti unikaliu klasikinės muzikos ir pop - roko muzikinės kultūros deriniu.

2015 metais NIKO debiutavo vienoje prestižiškiausių koncertų salių Leipcigo „Gewandhaus“ (Vokietija), atlikdami Gedimino Gelgoto pirmąją simfoniją „Extracultural“ kartu su Vidurio Vokietijos radijo simfoniniu orkestru, dirigavo Kristjanas Jarvi.

NIKO atlieka modernią muziką, kuriai būdingas gilus jausmingumas, sferiniai garsų peizažai, netradicinė styginių instrumentų technika, taip pat, dainavimas, kalbėjimas, teatrališkumas. Kolektyvas vertinamas ir publikos, ir muzikos specialistų. Koncertavo Vokietijoje (Leipcigo „Gewandhaus“), Didžiojoje Britanijoje („The Roundhouse“ ir „Institute for Contemporary Arts“, Londonas), Austrijoje (21 er Haus - The Museum of Contemporary Art, Viena), Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje, Usedomo muzikos (Vokietija), Vilniaus ir „Gaidos“ (Lietuva), Sacrum non Profanum (Lenkija) ir kituose festivaliuose. Ansamblis koncertavo Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV. 2009 metais NIKO koncertavo Essene (Vokietija), Vilniui perduodant Europos kultūros sostinės vardą Rūro regionui.

NIKO įkurtas 2006 metais kompozitoriaus ir dirigento Gedimino GELGOTO iniciatyva. NIKO artistai – jauni, profesionalūs ir iššūkius mėgstantys muzikantai, daugelio tarptautinių konkursų laureatai: Augusta Jusionytė (smuikas), Dalia Simaška (smuikas, altas), Julija Ivanova (smuikas), Justas Kulikauskas (violončelė), Davidas Dumčius (violončelė) ir Auris Galvelis (kontrabosas).

Nuo 2012 metų NIKO reziduoja Vilniaus miesto Rotušėje. 2013 metais Vokietijos - JAV leidybinė kompanija Peermusic Classical išleido ansamblio albumą „Music for Strings“ (Muzika styginiams). Šv. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS, meno vadovas Donatas KATKUS, garsėja universalumu, profesionalumu ir menine vaizduote. Orkestro biografijoje svarbūs ne tik koncertai prestižinėse salėse (Paryžiaus Théâtre des Champs-Élysées, Reikjaviko Harpa, Stokholmo Berwaldhallen, UNESCO būstinė Paryžiuje, Varšuvos Karalių rūmai, Sankt Peterburgo M. Glinkos, Maskvos P. Čaikovskio konservatorija), bet ir estrados scenose ar net smėlio karjeruose…

Orkestras įkurtas 1994 m. prof. Donato Katkaus iniciatyva. Nuo 1995 m. rengia ir Kristupo vasaros festivalį. Specialistai pažymi, kad iš kitų Lietuvos kolektyvų Šv.

Kristoforo kamerinis orkestras išsiskiria ypatingu stilistiniu universalumu. Pelnęs „barokinio orkestro“ bei retų partitūrų gaivintojo reputaciją, orkestras, anot muzikologų, yra ir „puiki bazė visiems lietuvių kompozitorių sumanymams“. Šiandien jo repertuare – daugiau kaip trisdešimties Lietuvos autorių opusai: nuo senosios muzikos iki LMTA studentų darbų. Ne mažiau dėmesio jis skiria ir šiuolaikinei užsienio kompozitorių muzikai. Kolektyvas sėkmingai atstovauja Lietuvai tarptautiniuose renginiuose, bendradarbiauja su žinomais Lietuvos ir užsienio kolektyvais bei solistais. Iš pastarųjų galima paminėti šiuos: tai dainininkai Kerstin Avemo, Charles Castronovo, Violeta Urmana, Alfredo Nigro, Virgilijus Noreika, smuikininkai Maksim Vengerov, Alexander Rybak, Anton Barakhovsky, Jacques Israelievitch, Moti Shmidt, pianistai Maria João Pires, Leonid Chizhik, Konstantin Lifschitz, Tamami Honma, Petras Geniušas, Julian Joseph, violončelininkai David Geringas, Dominique de Williencourt, Marko Ylönen ir Maria Kliegel, taip pat Camilla Hoitenga (fleita), Petras Vyšniauskas (saksofonas), Linda Maxey (marimba), Martynas Levickis (akordeonas) ir kt.

Dirigento, altininko, muzikologo prof. Donato Katkaus veikla nepaprastai įvairi ir svarbi Lietuvos kultūrai. Jo nuopelnai įvertinti Valstybine (1986) ir Lietuvos nacionaline (2001) kultūros ir meno premijomis, apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003) ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2012), Pasaulio intelektinės nuosavybės aukso medaliu ir Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

2015 GRUODIS Nr. 11–12 (454–455) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8 sp. l. SpausdinoUAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys

ŠVENTĖS

Paulius Butkus Jubiliejų pasitinkant / 2 p.

„Didžiojo muzikų parado 2015“ akimirkos

FESTIVALIAI

Paulina Nalivaikaitė Globali ir lokali „Gaida“ / 24 p.

Tomas Bakučionis „Vilnius Jazz 2015“ / 50 p.

RENGINIAI

Kazys Daugėla Tarptautinį maršinių orkestrų festivalį iš „Cido“ arenos stebėjo visas pasaulis / 52 p.

Irena Didžiulienė Ko išmokė projektas „Ryga – Europos kultūros sostinė“ / 28 p.

PROBLEMOS

Rasa Aukštuolytė Didžiosios muzikos mugės vaisiai / 11 p.

SUKAKTIS

Asta Vaitkevičiūtė-Skliūtė A cappella dainuojantys vyrai / 22 p.

Ansamblio „Quorum“ dešimtmečiui

Nerijus Čepulis: „Kūrybinių industrijų sąvoka neigia menininko stereotipą“ / 30 p.

PANORAMA

Eglė Valantinienė Muzikos mokymo proceso efektyvinimas / 44 p.

Gražina Dainauskienė „Dagilėlio“ giesmės / 32 p.

Vitalija Mockutė-Aleknienė Gimnazijos dovana kompozitoriui / 44 p.

Tamara Vainauskienė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Sustabdęs laiką / 36 p.

Alina Valiūnaitė Jaunųjų pianistų sėkmės kronika / 45 p.

Virgilijaus Noreikos 80-mečiui

Iškiliai paminėta Irenos Jasiūnaitės sukaktis / 42 p.

Vera Badjanova Kad akordeono muzika skambėtų prestižinėse salėse / 49 p.

Ričardui Sviackevičiui – 65

Vida Apanavičienė Teskamba „Dixi“ daina / 45 p.

BALETAS

Jūratė Terleckaitė Julijai Stankevičiūtei Graso baleto konkurso auksas / 46 p.

STEBUKLINGAS MUZIKOS PASAULIS

„DŪDŲ KAMPAS“

Birutė Landsbergytė Romanas Armonas – profesijos ir gyvenimo mokytojas / 56 p.

Jana Saifulinaitė Rafailas Karpis: „Lietuvių ir žydų kultūras sieja daug saitų“ / 59 p.

Gerimantas Statinis Su trombonu per gyvenimą / 54 p.

Taurui Adomavičiui – 70

KRONIKA

Agnė Petruškevičiūtė M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas: naujovės ir besikartojantys disonansai / 14 p.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Su Čiurlionio vardu / 17 p.

Jana Saifulinaitė Jurga Šeduikytė: „Menininko kelias niekada nėra stabilus“ / 62 p.

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 68 p.

Daiva Tamošaitytė Kevino Kennerio garsų siela / 18 p.

Daiva Tamošaitytė Mažorinis Daumanto Kirilausko rečitalis Rimantas Klevečka Kauno valstybinis choras dainavo Vatikane / 21 p.

Gražina Dainauskienė Zitos Bružaitės „Requiem“ / 23 p.

Gražina Dainauskienė MKČ pustoniai / 26 p.

Daiva Tamošaitytė Muzikos fiesta Anatolijaus Šenderovo 70-mečiui / 26 p.

Muzikos barai / 1

Šventė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Šventės akcentas – „Auksinio disko“ apdovanojimai

Jubiliejaus iðvakarës - xix Lietuvos muzikø ðventë

Muzikos barai / 2

Dainuoja Jurgis Jarašius

Aktorė Virginija Kochanskytė jau pasiruošė pasirodymui

Karalienė Bona... Dainininkė Sabina Martinaitytė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė

Ieva Goleckytė

Andrius Apšega

Tomas Pavilionis

Klaipėdiečių pasirodymas: Artūras Kozlovskis ir Inga Maknavičienė

Modestas Barkauskas

Artūras Kozlovskis ir Judita Butkytė

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Į seserų Daunyčių ansamblį įsiliejo ir mažoji dukterėčia Augustė

Griežia „Simfukai“

ŠIŲ METŲ SPALIO 1 DIENĄ JAU DEVYNIOLIKTĄ KARTĄ NUSKAMBĖJO „DIDŽIOJO MUZIKŲ PARADO“ FANFAROS. KADAISE FIODORAS DOSTOJEVSKIS PASAKĖ, KAD GROŽIS IŠGELBĖS PASAULĮ. BEVEIK PO ŠIMTO METŲ DIRIGENTAS LORDAS YEHUDI MENUHINAS PATIKSLINO – PASAULĮ IŠGELBĖS MUZIKA. PRIEŠ 40 METŲ UNESCO SPALIO 1-ĄJĄ PASKELBĖ TARPTAUTINE MUZIKOS DIENA, 2015 M. „DIDYSIS MUZIKŲ PARADAS“ PIRMĄ KARTĄ BUVO SKIRTAS ŠIAI ŠVENTEI. IR VĖL RINKOMĖS DIDŽIOJOJE LRT STUDIJOJE NUSITEIKĘ SUMUOTI GRAŽIAUSIAS METŲ MUZIKOS AKIMIRKAS.

Paulius BUTKUS

Ð

ių metų koncerte-maratone savo muzikinį meistriškumą demonstravo per 100 atlikėjų – nuo solistų ir įvairių sudėčių ansamblių iki simfoninio orkestro.

Klausytojai ir televizijos žiūrovai turėjo galimybę išgirsti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautines scenas užkariavusius dainininkus, įprastos ir netradicinės sudėties kamerinius ansamblius, džiazo ir retro muzikos atlikėjus. Nebuvo pamiršti lietuvių instrumentai kanklės ir birbynė, šalia jų egzotiškai

skambėjo armėniškas dūdukas. Senosios muzikos gerbėjams buvo skirtas kamerinio ansamblio „Reversio“ pasirodymas. Tai vienintelis ansamblis pasaulyje, kuris renesanso ir baroko muzikos skambesį papildo lietuviškų birbynių garsais. Pirmą kartą „Didžiojo muzikų parado“ istorijoje sulaukta

Muzikos barai / 3

Šventė

Egidijus Ališauskas ir Aistė Bružaitė

Šviesė Čepliauskaitė, Giedrė Zeicaitė, Liudas Mikalauskas ir aktorė Virginija Kochanskytė

Trio „Mariars“

„Magnus quadrum“

Dovilė Juozapaitienė ir Daiva Stulgytė

Žilvinas Brazauskas ir Daiva Stulgytė

„Duo Sensibile“

ir svečių iš užsienio – fortepijoniniame trio „Mariars“ grojo fleitininkas iš Maskvos Antonas Abanovičius.

Pauzes tarp atlikėjų pasirodymų informatyviai užpildė filmuoti siužetai, supažindinantys su Lietuvos muzikų sąjungos veikla, iškiliais atlikėjais, muzikinio gyvenimo problemomis.

Muzikos barai / 4

Šių metų koncerto-maratono intrigą kūrė pirmajame siužete gatvės praeiviams pateikti klausimai: kokios muzikos jie klausosi, kada paskutinį kartą buvo operos teatre ar koncertų salėje. Iš atsakymų aiškėjo, kad svarbiausia muzikos ugdymo grandis yra mokykla ir šeima, jei laiku nesudo-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Baltijos kamerinis trio

Tomas Zaicevas

Dominykas Vyšniauskas ir Arnas Mikalkėnas

Marija, Petras ir Dominykas Vyšniauskai ir Vladimiras Kaplanas

Natalija Katilienė ir Eglė Perkumaitė

Borisas Traubas ir Eglė Perkumaitė

Gabija Rimkutė

pome visi – ir salėje susirinkusieji, ir prie televizorių ekranų namuose susėdę žiūrovai. Neabejoju, kad po šio siužeto rasis kur kas daugiau norin-

„Reversio“: mecosopranas Nora Petročenko, birbynininkai Eugenijus Čiplys ir Darius Klišys, vargonininkas Mindaugas Radzevičius ir altininkas Robertas Bliškevičius

čių susipažinti su meile savajam darbui trykštančia p. Janina ir Filharmonija, o tie, kas dar joje nėra buvę, ir į kokį koncertą ryšis užsukti.

Didžiąją muzikų šventę pradėjo jauni charizmatiški Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, susibūrę į akordeonų kvartetą „Magnus quadrum“ (lot. „didžioji aikštė“).

Profesoriaus Ričardo Sviackevičiaus vadovaujami tarptautinių konkursų laureatai Simona Šukytė, Janina Gečaitė, Martynas Vaičekauskas ir Raimondas Unguras atliko ugningąją J. Tamulionio „Toccata diavolesca“.

Iš paprasčiausios armonikos kilusio tviskančio koncertinio akordeono iki didžiosios scenos laukė ilgas ir sudėtingas kelias, instrumentas buvo nuolat tobulinamas, kol pagaliau sulaukė savęs vertų salių, repertuaro ir atlikėjų. Reikia džiaugtis, kad prie

L. Boccherini Menuetą atlieka šeimyninis ansamblis „Regnum musicale“

minsi jauno žmogaus, vėliau gali likti meninio išsilavinimo spragų. Žinoma, ne mažiau svarbu ir programų kokybė, atlikėjų meistriškumas, nes pirmasis abejotino lygio akademinės muzikos koncertas gali būti ir paskutinis. Įspūdingas siužetas buvo skirtas akademinės muzikos šventovei Lietuvos nacionalinei filharmonijai.

Ilgametė koncertų vedėja Janina Pranaitytė jau keleri metai organizuoja ekskursijas ir visus norinčius supažindina su Filharmonijos pastatu, jo istorija, scena ir užkulisiais. Šį kartą virtualios ekskursijos dalyviais ta-

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Saulius Petreikis kartu su J. Krivicku ir T. Dešuku

Muzikos barai / 5

Šventė

„Giunter Percussion“ „ritualas“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

Egidijus Buožis

Vytautas Kiminius ir Tadas Motiečius

akordeono populiarinimo prisideda ir gausybė šiuolaikinių autorių, šiam instrumentui kuriančių originalias kompozicijas. Vieną jų – suomių kompozitoriaus ir akordeonisto P. Makkoneno „Disco-tango“ – atliko Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos auklėtinis, tarptautinių konkursų Lenkijoje, Italijoje, Latvijoje ir Čekijoje laureatas Tomas Zaicevas.

Priešingai nei akordeonas, lietu-

Muzikos barai / 6

viškoji birbynė taip ir liko nepakitusi, o į didžiąsias koncertų sales ją išvedė atlikėjai, kurių rankose instrumentas atskleisdavo neįtikėtinas garso ir technikos galimybes. Sunku pamiršti šviesaus atminimo Antano Smolskaus birbynės garsą, negalima nesižavėti Egidijaus Ališausko virtuoziškumu.

Iš didžiųjų meistrų estafetę perėmė jaunosios kartos atlikėjas Vytautas Kiminius, kuris kartu su tarptautinių konkursų laureatu akordeonistu Tadu Motiečiumi atliko kito suomių kompozitoriaus Matti Murto Tango ir Tarantelą iš Šokių siuitos.

2015 metai ypatingi Lietuvos operai: gruodžio 31-ąją, laikrodžiams mušant dvylika, sukaks lygiai 95-eri metai lietuviškajam G. Verdi „Traviatos“ pastatymui, kuris žymi mūsų profesionaliosios operos istorijos pradžią. Tą kartą Kipro Petrausko ir Adelės Galaunienės sudainuota „Užstalės daina“ tapo lemtinga Lietuvos kultūrai – šiandien trys didieji Lietuvos miestai turi po muzikinį teatrą ir kiekvienas jų savąją istoriją pradėjo „Traviata“. 82 metus puoselėjant unikalią tradiciją būta metų, kai gruodžio 31-ąją genialioji Verdi opera skambėjo visose trijose scenose.

Būtent profesionaliosios operos 95-mečiui buvo skirti Lietuvos muzikinių teatrų solistų pasirodymai.

Iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atvyko solistai Artūras Kozlovskis ir Judita Butkytė, prie jų prisijungė Klaipėdoje scenos veiklą pradėjęs dabar jau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Tomas Pavilionis, jiems akompanavo pianistė Inga Maknavičienė. Skambėjo arijos iš Michailo Glinkos „Ivano Susanino“, Piotro Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ ir Giacomo Puccini „Džanio Skikio“.

Kauniečių pasirodymą papuošė Giedriaus Kuprevičiaus scenos veikalų fragmentai. Sabina Martinaitytė atliko Bonos madrigalą iš operos „Karalienė Bona“. Už šį vaidmenį solistė apdovanota Kauno teatralų prizu „Fortūna“, pelnė geriausios Lietuvos metų operos solistės vardą bei Lietuvos Kultūros ministerijos premiją.

Profesorės S. Martinaitytės mokinys, Vytauto Didžiojo universiteto muzi-

Dainuoja „Kivi“

kos akademijoje studijuojantis Jurgis Jarašius padainavo Rolando ariją iš miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“. Jau nemažai laurų laimėję ir pripažinimą pelnę S. Martinaitytės ugdytiniai Andrius Apšega ir Ieva Goleckytė atliko Rigoleto monologą iš G. Verdi operos „Rigoletas“ ir dramatišką Fedros monologą iš F. Cilea operos „Adriana Lekuvrer“. Dainininkams akompanavo pianistė Audronė Eitmanavičiūtė.

Koliažas W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“ temomis vainikavo operai skirtus pasirodymus. Jį atliko Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Ieva Barbora Juozapaitytė ir pianistė Nijolė Ralytė.

Po jausmingų operos arijų skambėjo prabanga ir prancūziška elegancija tviskančių XIX amžiaus Vilniaus aukštuomenės namų muzika – Cezario Kiuji, Stanisławo Moniuszkos ir Mykolo Kleopo Oginskio kūrinius atliko trio „Mariars“ (Antonas Abanovičius, Eglė Venslovaitytė ir Marija Mirovskaja), Eglė Perkumaitė ir Borisas Traubas, Šviesė Čepliauskaitė, Giedrė Zeicaitė, Liudas Mikalauskas ir aktorė Virginija Kochanskytė. Salonų muzikos dvasią perteikė S. Rachmaninovo romansai (Natalija Katilienė ir Eglė Perkumaitė) ir L. Boccherini Menuetas, atliekamas šeimyninio ansamblio „Regnum musicale“ (Vita Marija, Kotryna, Joana, Elena Daunytės ir mažoji šokėja Augustė Daunytė).

Džiugu, kad Lietuvoje populiarėja senoji muzika, randasi vis daugiau ją atliekančių puikių solistų bei ansamblių. Šių metų „Didžiajame muzikų parade“ baroko muzikos puslapius sklaidė unikalios sudėties ansamblis „Reversio“: mecosopranas Nora Petročenko, birbynininkai Eugenijus Čiplys ir Darius Klišys, vargonininkas

Donato Petreikio kvartetas

Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Ieva Barbora Juozapaitytė ir pianistė Nijolė Ralytė

Fortepijoninis trio „Fort Vio“

Mindaugas Radzevičius ir altininkas Robertas Bliškevičius, šiame ansamblyje griežiantis viola da gamba. Birbynėmis pakeitę senuosius obojus (aulus), jie griežė Biagio Marini ir Georgo Friedricho Händelio kūrinius.

Džiazo muzikos dalyje pasirodė Donato Petreikio kvartetas (D. Petreikis, T. Dičiūnas, A. Isojanas ir V. Vainilaitis), Dominykas Vyšniauskas ir Arnas Mikalkėnas, šiais metais gražią sukaktį švenčiantis pianistas Egidijus Buožis, Saulius Petreikis kartu su J. Krivicku ir T. Dešuku, vaikų ir jaunimo choras „Kivi“, vadovaujamas Danguolės Aukselienės. Prie jų gražiai derėjo ansamblis „Giunter Percussion“, tarsi ritualą viena marimba trise (Pavelas Giunteris, Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas) atlikdami Marko Fordo kompoziciją „Afta-Stuba“, ir debiutuojantis šeimyninis ansamblis „Vyšnių trio“ (Marija, Petras ir Dominykas Vyšniauskai ir Vladimiras Kaplanas).

Prieš „Auksinių diskų“ teikimo iškilmes koncerte-maratone pasirodė puikūs solistai instrumentininkai.

Birbynininkas Egidijus Ališauskas ir kanklininkė Aistė Bružaitė puikiai pagrojo J. Švedo „Baladę“. Tarptautinių konkursų laureatę pianistę Gabiją Rimkutę studijos meno doktorantūroje pastūmėjo į sakralumo paieškas muzikoje, neišvengiamai atvedusias prie prancūzų kompozitoriaus Olivier Messiaeno kūrybos. Pianistė yra skambinusi didžiąją dalį ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, o šį kartą visų dėmesį sugebėjo prikaustyti nuostabia pjese „Pirmoji Mergelės Komunija“.

Fleitininkės Viktorijos Zabrodaitės ir pianistės Šviesės Čepliauskaitės duetas „Duo Sensibile“ visuomet nustebina gaivios, šviesios ir meistriškai atliekamos romantinės muzikos proveržiu. Ypač raiškiai muzikantės atlieka prancūzų muziką. Šiais metais magistro studijas Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pradėsiantis klarnetininkas Žilvinas Brazauskas yra daugkartinis šalies ir tarptautinių konkursų laureatas, festivalių dalyvis, koncertavęs su daugybe orkestrų tiek jų sudėtyje, tiek kaip solistas. Klarnetininko repertuaro pagrindą sudaro kamerinė, šiuolaikinė ir džiazo muzika, o šia-

me koncerte Žilvinas pratęsė prancūzų romantinės muzikos ciklą drauge su pianiste Daiva Stulgyte. Altininkė Dovilė Juozapaitienė su D. Stulgyte atliko Maurice´o Ravelio „Pavaną mirusiai infantei“ (Vadimo Borisovskio aranžuotė altui ir fortepijonui).

Prancūziškąjį pasažą tęsė C. Francko Allegretto poco mosso (IV d. iš Sonatos smuikui ir fortepijonui A-dur, aranžuotė fleitai ir fortepijonui), grojo pianistė Marija Mirovskaja ir fleitininkas Antonas Abanovičius. Žaismingas Valerijaus Gavrilino Maršas atskleidė naują Baltijos kamerinio trio amplua. Ansamblio, kuriame muzikuoja pianistas profesorius Leonidas Melnikas, smuikininkas Borisas Traubas ir violončelininkas Valentinas Kaplūnas, repertuare – Vienos klasikų, romantikų, XX amžiaus kompozitorių kūriniai, žydų profesionalioji bei liaudies muzika. O štai pokštaujančio ansamblio dar neteko matyti – pasirodymo pabaigoje publikos link skriejo scenon atsineštos gėlės.

Tarsi tuo pačiu alsavimu nuskambėjo ir Eduardo Balsio Habanera iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (fortepijoniniam trio pritaikė Anatolijus Šenderovas), kurią puikiai atliko fortepijoninis trio „Fort Vio“ (pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir violončelininkas Povilas Jacunskas). Jau daugiau nei dešimt metų gyvuojantis ansamblis 2014 m. įvertintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.

E. Balsio muzika puošia ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninio orkestro repertuarą. Ambicingi Lietuvos ir tarptautiniai projektai, įvairios koncertinės programos, pasirodymai

Muzikos barai / 7

Šventė „Auksinio disko 2015“ laureatas Robertas Beinaris ir Kauno styginių kvartetas

pranas), Robertas Beinaris (obojus), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) bei Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO, meno vadovas ir dirigentas Gediminas Gelgotas).

Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė pristatė itin daug lietuvių kompozitorių muzikos atliekantį R. Beinarį, LMTA profesorė Regina Maciūtė – savo buvusią mokinę I. Prudnikovaitę, kompozitorius Algirdas Martinaitis – Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, o Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė

„Auksinio disko 2015“ laureatas Naujų idėjų kamerinis orkestras ir jo vadovas Gediminas Gelgotas

Muzikos barai / 8

„Auksinio disko 2015“ laureatė Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis „4tango“

Dmitrijaus MATVEJEVO nuotraukos

su žymiausiais Lietuvos dirigentais, vokalistais ir instrumentininkais, gastrolės užsienyje, kūrybinės vasaros stovyklos, amžinai besikeičiantis ir amžinai jaunas kolektyvas – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti Modesto Barkausko vadovaujamo moksleivių kolektyvo veiklą. Didžiajam muzikų paradui „Simfukai“ parengė du kūrinius: skambėjo „Montekiai ir Kapulečiai“ iš Sergejaus Prokofjevo siuitos „Romeo ir Džuljeta“ ir epizodas „Liaudis linksminasi“ iš Eduardo Balsio baleto siuitos „Eglė žalčių karalienė“. „Auksinio disko 2015“ teikimo ceremoniją pradėjo Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis, jis visus susirinkusius pasveikino su profesine švente.

2001 metais Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB „Baltic Optical Disc“ (Dabar UAB „BOD Group“) įsteigė „Auksinio disko“ prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Nuo 2003 m. prie steigėjų prisidėjo LRT. „Auksinio disko“ prizas teikiamas Lietuvos muzikų šventės „Didysis muzikų paradas“ metu.

Keturi siužetai buvo skirti šių metų „Auksinio disko“ laureatams, kurie tradiciškai buvo pagerbti ir apdovanoti šventės metu. Šįmet jais tapo Ieva Prudnikovaitė (mecoso-

Lietuvos muzikų sąjunga dėkoja LRT: generaliniam direktoriui Audriui SIAURUSEVIČIUI prodiuseriui Audriui GIRŽADUI transliacijos režisierei Jūratei ŠIMKUTEI scenografei Daivai KIBIDYTEI-RUDŽIONIENEI montažo režisierei Vilmai BAGDŽIUVIENEI vadybininkei Nemirai POŠKIENEI UAB „BOD Group“: direktoriui Vladui SAKALAUSKUI LIETUVOS KULTŪROS TARYBAI Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui ir jo direktorei Birutei KAROSIENEI Birštono savivaldybei ir merei Nijolei DIRGINČIENEI Birštono sanatorijai „Eglė“ prof. Vladimirui PRUDNIKOVUI

– Naujų idėjų kamerinį orkestrą.

Drauge su kultūros ministru Š. Biručiu laureatus sveikino ir prizus teikė apdovanojimų steigėjo UAB „BOD group“ direktorius Vladas Sakalauskas. Šventė baigėsi išties auksiniais laureatų pasirodymais. Robertas Beinaris ir Kauno styginių kvartetas (K. Beinarytė-Palekauskienė, V. Žilinskienė, E. Lapinskė ir S. Bartulis) atliko B. H. Crusello Divertismentą, op. 9, C-dur obojui ir styginiams (dvi dalis). Ieva Prudnikovaitė ir ansamblis „4tango“ (F. Zakrevskis, K. Žebrauskaitė ir D. Bagurskas) – dvi X. Montsalvatge dainas. NIKO (A. Jusionytė, J. Ivanova, J. Kulikauskas, D. Dumčius, A. Galvelis ir G. Gelgotas) pagriežė ansamblio vizitine kortele tapusią Gedimino Gelgoto „Extracadenza“ iš simfonijos Nr. 1 „Extracultural“. Neišgirdome tik Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro – tuo metu jis koncertavo Viduržemio jūros regiono šalyse.

Tokia buvo devynioliktoji Lietuvos muzikų šventė. Kitais metais laukia jubiliejinis – jau dvidešimtas – „Didysis muzikų paradas“. n

Laureatus sveikina kultūros ministras Šarūnas Birutis „Auksinio disko 2015“ teikimo ceremonija. Iš kairės: UAB „BOD Group“ direktorius Vladas Sakalauskas, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, kultūros ministras Šarūnas Birutis, renginio vedėjai Kotryna Nekrošiūtė ir Martynas Vaidotas

Muzikos meno ir mokslo žurnalui „Muzikos barai“ XIX Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas 2015“ surengė LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA Lietuvos muzikų sąjungos kūrybinė grupė: režisierė Marija Simona Šimulynaitė scenografė ir kostiumų dailininkė Vita Eidimtaitė, Lietuvos muzikų sąjungos organizacinė grupė: Eugenijus Kaminskis Rasa Aukštuolytė Kotryna Nekrošiūtė Akvilė Stančikaitė Arvydas Nekrošius Nuotraukos iš Lietuvos muzikų sąjungos fotoarchyvo Nuotraukų autoriai Martynas Aleksa ir Dmitrijus Matvejevas Filmuotus siužetus parengė Audronė Žigaitytė Vilma Bagdžiuvienė Renginio vedėjai Kotryna Nekrošiūtė Martynas Vaidotas Šventės meno vadovė Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Muzikos barai / 9

Renginiai Rasa AUKŠTUOLYTĖ

I

šgirdę žodį „mugė“ pirmiausia turbūt pagalvojame apie įvairiomis gėrybėmis nukrautus stalus, nuotaikingą šventę ir šurmuliuojančius jos lankytojus. Spalio 16–18 dienomis Lietuvos muzikų sąjunga šiam žodžiui pamėgino suteikti kiek kitokią – perkeltinę – reikšmę. Ramybės ir harmonijos gaubiamame Birštono kurorte surengta Didžioji muzikos mugė tapo kūrybiškų idėjų, bendrystės, įkvėpimo ir, žinoma, puikios muzikos švente.

Didžiosios muzikos mugės tikslas – suburti Lietuvos ir užsienio akademinės muzikos renginių organizatorius, sudaryti jiems galimybę susipažinti, pasidalinti patirtimi bei aptarti kylančius iššūkius ir problemas. Į renginį buvo susirinkę ne tik didžiųjų šalies kultūrinių įstaigų vadovai ir renginių organizatoriai, bet ir daugumos Lietuvos miestų kultūros centrų atstovai.

Didžiosios muzikos mugės dalyvius pasveikino Birštono merė Nijolė Dirginčienė ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė Sanatorija „Eglė“ svetingai sutiko konferencijos-seminaro „Ar klasikinė muzika nužudyta?“ dalyvius

Pirmąją mugės dieną dalyviai buvo pakviesti į seminarą-diskusiją „Ar klasikinė muzika nužudyta?“ Buvo skaitomi pranešimai, vyko diskusijos aktualiais akademinės muzikos gyvavimo klausimais. Pranešimų autoriai – vertingą patirtį sukaupę renginių organizatoriai, įvairių kultūros ir koncertinių įstaigų, fondų bei festivalių vadovai: Hermano Brauno fondo generalinė direktorė Inna Davydova, (Latvija), akademinės muzikos festivalių organizatoriai Antonas

Muzikos barai / 10

Didþiosios muzikos mugës vaisiai

Vytautas Giedraitis ir Daiva Stulgytė

Muzikavo Antonas Abanovičius ir Marija Mirovskaja

Robertas Beinaris

Abanovičius ir Dmitrijus Germanas (Rusija), Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Tamutytė, viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ direktorius Romandas Žiubrys, konkursų ir festivalių rengėja Inga Maknavičienė,

nesutiko, kad tai ją galėtų „nužudyti“ – nepailstamos kultūros darbuotojų pastangos kurti visavertę savo miesto ar miestelio kultūrinę erdvę sukuria galimybes įvairiomis formomis gyvuoti ir profesionaliajai akademinei muzikai. Kaip teigė Birštono kultūros

liko Joana Daunytė (arfa), Vita Marija Daunytė (fleita), Vesta Gineitytė ir Kristina Tarasevičiūtė (šokis). Tą patį vakarą pasirodė ir šeimyninis ansamblis „Regnum musicale“: Vita Marija (fleita), Kotryna (smuikas), Joana (arfa), Elena (violončelė) ir mažoji

Eglė Venslovaitytė

Gabija Rimkutė

Marta Vosyliūtė

Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

Kiekvienas referentas supažindino su savo atstovaujamos organizacijos ar įstaigos veikla, buvo diskutuojamos renginių organizavimo didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose realijos bei galimybės, bendradarbiavimo perspektyvos. Skirtingos seminaro dalyvių patirtys ir įžvalgos nupiešė įvairiapusę akademinės muzikos renginių organizavimo panoramą. Nors visi pripažino, kad akademinė muzika kartais nepelnytai primirštama, tačiau nė vienas dalyvis

centro direktorius Zigmas Vileikis, „gal į koncertą ateis tik trisdešimt žmonių, bet vis dėlto jie ateis, klausys, ir ši muzika teiks jiems malonumą.“ Pirmąjį mugės vakarą vyko koncertas „Eglės“ sanatorijoje, kitą dieną buvo pristatytos net trys koncertinės programos Birštono kurhauze, Kultūros centre ir „Eglėje“. Didžiosios muzikos mugę papuošusios keturios koncertinės programos apėmė akademinį muzikavimą, teatralizuotus pasirodymus, muzikines-literatūrines kompozicijas ir šokį.

Scenos meno gerbėjai Birštono kultūros centre pamatė muzikinį spektaklį „Arfos glissando“, kurį at-

Augustė (šokis) Daunytės. Ne tik puikiai grojančios, bet ir dainuojančios bei šokančios seserys ir jų dukterėčia pristatė žavią teatralizuotą programą vaikams.

Koncertuose taip pat pasirodė pianistės Marija Mirovskaja, Gabija Rimkutė, Šviesė Čepliauskaitė, Daiva Stulgytė, Eglė Perkumaitė, Lina Šatkutė, instrumentininkai Antonas Abanovičius (fleita) ir Dmitrijus Germanas (smuikas) iš Maskvos, Eglė Venslovaitytė (smuikas), Aistė Bružaitė (kanklės), Egidijus Ališauskas (birbynė), Viktorija Zabrodaitė (fleita), Vytautas Giedraitis (klarnetas), Borisas Traubas (smuikas) bei „Auk-

Muzikos barai / 11

Renginiai

Šviesė Čepliauskaitė ir Virginija Kochanskytė

sinio disko 2015“ laureatas Robertas Beinaris (obojus). Koncertuose skambėjo mecosoprano Martos Lukošiūtės, soprano Natalijos Katilienės, baritono Vytauto Vepšto, vaikų ir jaunimo choro „Kivi“ balsai, dalyvavo aktoriai Virginija Kochanskytė ir Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas.

Paskutinę Didžiosios muzikos mugės dieną dalyviai apibendrino ir aptarė renginyje patirtus įspūdžius.

Daugelis sakė, kad dalinimasis skirtinga patirtimi atveria galimybes kitais rakursais pažvelgti į visiems

Vytautas Vepštas

svarbius klausimus ar net rasti naujus atsakymus. Viso renginio metu nemažai dėmesio skirta šiandieninio klausytojo poreikių bei interesų analizei, mėginimui suprasti jo akiratį.

Aptardama šį klausimą Vilkaviškio kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė pasidžiaugė, kad šiandieninis klausytojas tampa savarankiškesnis ir geba rinktis: „Reikalingos įvairios formos, o klausytojas pasirenka, ko jam reikia. Net ir mažame miestelyje tai įmanoma, žmonės visur panašūs – jiems reikia tų pačių gerų, tikrų dalykų, ir

Viktorija Zabrodaitė

labai džiaugiuosi, kad po truputį jie ima atsirinkti ir sugeba pamatyti tuos tikrus dalykus. Matyti tendencija, kad vis dažniau jie nori tiesiog gero, tikro koncerto.“ n

Egidijus Ališauskas ir Aistė Bružaitė

Muzikos barai / 12

Natalija Katilienė ir Eglė Perkumaitė

„Kivi“

Borisas Traubas ir Eglė Perkumaitė

„Regnum musicale“

Aktorius Vladas Baranauskas

Su Birštonu Didžiosios muzikos mugės dalyviai atsisveikino išsamiai aptarę renginių organizavimo problemas ir pasidžiaugę pirmą kartą vykusios mugės sėkme

Muzikos barai / 13

Kronika

M. K. Èiurlionio vargonininkø konkursas: naujovës ir besikartojantys disonansai Agnė PETRUŠKEVIČIŪTĖ

P

o šių metų Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso neapleidžia prieštaringas jausmas: ir džiugu, kad konkursas klausytojus pasitiko kiek atsinaujinęs, ir liūdna, kad liko toks pat.

Pradžioje – apie gerus dalykus.

Renginį šiemet organizavo VšĮ Natų knygynas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ir palyginti su praeitu konkursu tai daryta beveik tobulai: daug reklamos per visas visuomenės informavimo priemones, beveik jokių trikdžių ar netvarkos dalyvių pasirodymų dienomis. Svarbi konkurso naujovė – tiesioginės transliacijos, leidusios tiek Lietuvos, tiek užsienio vargonų muzikos mėgėjams ir profesionalams stebėti ir girdėti konkursantų pasirodymus. Žinoma, tokie įrašai labai naudingi ir patiems dalyviams, nes konkurso įtampa neleidžia savęs adekvačiai įvertini. O žvilgsnis iš šalies, savo stiprių ir silpnų vietų

Muzikos barai / 14

analizė yra labai sveikas ir, jei padaromos tam tikros išvados, neabejotinai vertingas dalykas. Įrašinėti vargonų garsą nėra taip lengva, kaip, sakykim, fortepijono ar smuiko, – instrumentas didelis, kiekvieno manualo vamzdynai išdėlioti keliais aukštais, pedalų vamzdynas taip pat išdėstytas tam tikru būdu.

Norint, kad garsas būtų subalansuotas, svarbiausia nesustatyti mikrofonų per arti ar, dar blogiau, iš kurio nors šono, nes vieni garsai skambės per garsiai, kitų klausytojai beveik negirdės. Toks, tiesa, nedidelis disbalansas buvo juntamas klausant I ir III turų, vykusių bažnyčiose, įrašus.

Vargonai ir programa

Dar viena konkurso naujovė – visi trys turai vyko skirtingose erdvėse, t. y. kiekvienam turui teko kitas (deja, ne visada pats tinkamiausias) instrumentas. Pirmo turo programą dalyviai griežė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jos neobarokiniai vokiečių firmos „Klais“ vargonai

buvo pastatyti bendradarbiaujant su lietuvių vargonų meistru Laimiu Pikučiu ir inauguruoti 2008 m. rugsėjį (vargonų brėžinys, griežykla ir metalinės švilpynės – firmos „Klais“, visos kitos vargonų dalys, taigi didžioji instrumento dalis – L. Pikučio firmos). Gaila, kad ši erdvė su puikiu instrumentu dėl tam tikrų priežasčių vargonų koncertams atveriama labai retai – Vilnius turėtų ketvirtą (tik!) kultūrinį traukos centrą, kur yra padorūs vargonai. Priminsiu, kad kitos trys tokios vietos yra: Šv. Kazimiero bažnyčia, kur kai kuriems lietuviams itin nelengva įsiprašyti, kad leistų surengti koncertą, – dauguma esame priklausomi vien nuo geros organizatorių valios, Šv. Jonų bažnyčia, kur koncertai mokami (bet vargonininkas groja už ačiū!), ir Arkikatedra, kur leidžiama atlikti tik sakralinę muziką.

Grįžtant prie temos reikėtų pasakyti, kad buvo kur kas maloniau klausytis barokinės I turo programos (pasirinktinai viena iš šešių J. S. Bacho Trio sonatų ir G. Böhmo Preliudas ir fuga C-dur), atliekamos geros būklės vargonais ir bažnyčios erdvėje, o ne, kaip ankstesniuose konkursuose, „sausos“ akustikos Filharmonijoje – atlikėjui kankinant (ir pačiam kankinantis) ir taip išvargusį „Alexander Schuke“ instrumentą.

Tačiau Filharmonijoje, kaip ir anksčiau, vyko II konkurso turas, kurio programa buvo ilgesnė ir įvairesnė: dvi iš keturių Čiurlionio fugų pasirinktinai, vienas iš dešimties Bacho kūrinių (preliudai, tokatos, Fantazija ir fuga, Pasakalija ir fuga) pasirinktinai, šiuolaikinė lietuvių kompozitoriaus (F. Latėno, V. Barkausko, V. Bartulio, A. Martinaičio) pjesė ir XX a. pirmosios pusės kūrinys savo nuožiūra. Filharmonijos vargonai nėra

M. K. Čiurlionio konkurso vargonininkų žiuri

labai seni, pastatyti 1963 m., bet tais laikais vyravo savitas supratimas, kaip turėtų skambėti neobarokiniai vargonai, ir tai patvirtina šis instrumentas: garsas gana šaižus, daug alikvotinių registrų, be to, pagrindinis bazinių registrų tonas per silpnas, jį smarkiai gožia jo obertonai. Vargonai ne tik stovi akustiškai netinkamoje erdvėje, bet ir yra tiek moraliai, tiek fiziškai pasenę, nusidėvėję. Grojimas šiais vargonais II turo dalyviams pridėjo papildomo streso: reikėjo per labai trumpą laiką prisijaukinti kaprizingą ir nelabai malonaus skambesio instrumentą.

Finalas, kuriame skambėjo M. K. Čiurlionio Fuga b-moll, vieno iš romantikų (C. Francko, M. Regerio, J. Reubke, F. Liszto) stambios formos kūrinys ir kiekvieno laisvai pasirenkama programa, kaip jau įprasta, vyko Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia stovintys 1968 m. vargonai į Lietuvą buvo pervežti 2003 m., atnaujinti (L. Pikučio vargonų firmos) ir iš naujo suintonuoti (Norbertas Spätas, Vokietija, ir L. Pikutis). Vargonų registrų sistema yra kompiuterinė, todėl pasirinktas vargonų registruotės kombinacijas galima suprogramuoti – taip atkrinta daug darbo vargonininko asistentui ir sumažėja klaidų tikimybė. Klausytojų ausys po Filharmonijos galėjo atsigauti – Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai vis dar skamba neblogai, išskyrus porą stringančių klavišų ir nederančių liežuvėlinių registrų. Beje, visų trijų konkurso vargonų liežuvėliai nebuvo tinkamai suderinti.

Dalyviai ir rezultatai

Kaip ir ankstesniuose M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursuose, tarp dalyvių labai ryškių žvaigždžių nebuvo. Galima sakyti, kad šis konkursas vis dar yra tam tikras gebėjimų pasitikrinimas prieš siekiant pripažinimo garsesniuose konkursuose.

Amžiaus diapazonas šiemet, ko gero, didžiausias įmanomas – nuo 16 iki 35 metų. Dar kartą pasitvirtino, kad vargonininko amžius nebūtinai atspindi jo kaip atlikėjo brandą ir gebėjimus techniškai suvaldyti instrumentą.

Jauniausia konkurso dalyvė buvo vos

16-os sulaukusi italė F. Ajossa (į II turą nepateko), iš aprašymo konkurso buklete sunku suprasti, kiek laiko ji vargonuoja, bet, matyt, kiek ilgiau nei 29-erių Lietuvai atstovavęs V. Antonovas-Charsky, vargonais susidomėjęs tik 2013 m. (į II turą taip pat nepateko).

Baroko interpretacijos išvis buvo lyg iš dviejų skirtingų pasaulių (praeitame konkurse to nepastebėjau): gana gausus dalyvių būrys, rodėsi, įstrigęs praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, kai baroko epochos kūriniai būdavo grojami lyg romantizmo laikų opusai; kiti grojo kaip ir pridera turint šių laikų žinių bagažą.

Apie konkurso dalyvių interpretaciją jau buvo gana išsamiai rašyta www.vargonai.lt, tad čia norėtųsi apžvelgti kitus aspektus. Išskirtinas šių metų dalyvių spalvingumas: buvo ir violončelininkas-vargonininkas, ir filosofas-vargonininkas-kompozitorius, sukūręs muzikos lingvistinę teoriją, ir vargonininkė-teatrologė, ir vargonininkas-filologas-kultūrologas. Skeptiškai žiūriu į visų galų meistrus, žmonių, kurie galėtų vienodai kokybiškai dirbti skirtingose srityse, yra vienetai, ir tai pasitvirtino, nes nė vienas iš paminėtųjų į finalą nepateko.

Neįprasta, kad nesulaukėme būrio muzikantų iš Latvijos muzikos akademijos – stiprūs latvių vargonininkai visada sudarydavo palyginti nemažą šio konkurso dalyvių dalį. Šiemet atvyko tik viena Latvijoje studijuojanti vargonininkė.

Praeitame konkurse dominavo lietuviai, lenkai, latviai, o šiemet dalyvių geografija įvairesnė: nuo JAV iki Pietų Korėjos (korėjiečių kiekviename konkurse būna bent pora), nuo Latvijos iki Graikijos. Lietuvai šiemet atstovavo turbūt daugiausia vargonininkų per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį – net 6: LMTA studentai L. Liamo, V. Antonovas-Charsky, M. Atminaitė, absolventas R. Mitkus ir užsienyje studijuojantys, niekad LMTA nesimokę vargonininkai V. Alaunė (pernai baigė magistrantūrą Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje, prof. J. Laukviko klasėje) ir M. Roždestvenskytė (gimusi ir augu-

Muzikos barai / 15

jų dviejų – puikūs, muzikalūs, išraiškingi, tikrai verti aukštesnės vietos.

Tokios įtaigios vargonininkės kaip graikė Solomonidou jau seniai negirdėjau šiame konkurse – labai stipri asmenybė, jos energetika iškart persiduoda klausytojams. Specialus prizas už geriausiai atliktą M. K. Čiurlionio muziką atiteko R. Mitkui.

Žiuri

Kai apžvalgos pradžioje minėjau, kad viskas konkurse po senovei, turėjau omenyje liūdną deja vu, ištikusį atsivertus žiuri narių sąrašą. Pusę dienos sugaišau ieškodama kito tokio konkurso, kur dauguma vertinimo komisijos narių nesikeičia tris konkursus iš eilės: mūsiškiame 5 iš 8 jau seniai tie patys, o kiti trys (kiekvienąkart vis nauji) kas ketveri metai kviečiami „papuošti“ konkursą. Šiemet kviestinis trejetas buvo japonų vargonininkė Keiko Inoue, prof. Michaelis Baueris iš Kanzaso, JAV, ir turbūt žymiausia iš viso aštuoneto, prancūzė, Londono karališkojo muzikos koledžo profesorė ir Paryžiaus šv. Sulpicijaus bažnyčios antroji vargonininkė Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin. Jei tikėtume sąmokslo teorijomis, galima būtų teigti, kad penkių iš aštuonių žiuri narių visiškai užtenka nuspręsti, kas iš dalyvių eis toliau, o kas ne, ar net kas užims prizines M. K. Čiurlionio konkurso vargonininkų finalas

si Maskvoje, šiuo metu prof. M. Sanderio studentė Detmolde). Iš lietuvių išskirčiau būtent pastaruosius du.

Komisijos paskelbti rezultatai skyrėsi nuo daugumos vargonininkų (ne tik Lietuvos) ir vargonų mylėtojų, klausiusių konkurso gyvai ar internetu, nuomonės. Šiemet pirmoji vieta vėl skirta lietuvei, jau minėtai Monai Roždestvenskytei, jaunai, kruopščiai, talentingai, bet dar nepakankamai brandžiai (lyginant su kai kuriais jos varžovais) vargonininkei. Antroji teko žiuri pirmininko studentui Mateuszui Rzewuski, trečia – korėjietei Soyon Park. Diplomantais tapo skirtingo lygio vargonininkai: lietuvis Rimvydas Mitkus, graikė Ioanna Solomonidou ir vokietis Marcusas Kaufmannas. Apmaudu dėl pastarų-

Muzikos barai / 16

national Music Competitions), į kurią priimtas mūsų konkursas, nei už jos ribų. Ar Čiurlioniui, ar Lietuvai yra kuo nors ypač nusipelnęs austrų vargonininkas B. Gfrereris, tūnąs žiuri kėdėje jau nuo 1991 m., t. y. 7 konkursus iš eilės? Bandžiau rasti apie šį muziką ką nors konkretesnio, nei rašoma konkurso buklete, bet neradau net to, kas ten pateikta. Neradau jo nė viename tarptautinių vargonininkų konkursų žiuri sąraše, kaip skelbiama (išskyrus chorų festivalį „Varsowia Cantat 2015“), ar Zalcburgo muzikos kolegijos (tai muzikos mokykla visokio amžiaus žmonėms, o ne konservatorija, kaip kad teigiama) mokytojų sąraše (buklete rašoma: „vargonų ir improvizacijos profesorius Musicum konservatorijoje“ – profesorius muzikos mokykloje!). Panašu, jog šis vienos iš Zalcburgo bažnyčių vargonininkas, choro vadovas ir muzikos direktorius dabar labiau užsiima chorinės muzikos atlikimu, o ne vargonavimu.

Pasaulyje yra konkursų, kur žiuri nariai vertina „aklai“, nežinodami, kuris dalyvis groja, pasikliaudami vien savo ausimis. Įdomu, kokie sprendimai būtų priimti šiame konkurse taikant tokį metodą. Paprastai kiekvienas žiuri narys konkursų dalyvių pasirodymus vertina balais.

Akivaizdu, kad vertinimas balais daug objektyvesnis, o konkurso baigtis tampa sunkiau nuspėjama, nei tiesiog vertinant „taip“ arba „ne“, kaip yra mūsų konkurse. Tikėkimės, ateityje sulauksime objektyvesnio ir skaidresnio žiuri darbo. n

II vietos laureatas Mateushas Rzewuski

vietas, ir tokiai daugumai nereikia atsižvelgti į „puošmenų“ nuomones.

Taigi neradau nė vieno tokio vargonininkų konkurso nei prestižiniame WFIMC (World Federation of Inter-

M. K. Čiurlionio konkurso diplomantas vargonininkas Markusas Kaufmannas

Su Čiurlionio vardu

Profesorė Veronika Vitaitė subrandino jau penkioliktą tarptautinį konkursą-festivalį „Muzika be sienų“. Sako, daug kas šią vasarą buvo pažymėta skaičiumi 15. Rugpjūčio 15-oji – festivalio atidarymo, Žolinės diena. Dalyviai į Druskininkus atvyko iš 15 valstybių. Atvažiavo seni draugai iš Danijos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos, pirmą kartą dalyvavo muzikai iš JAV, Ispanijos, Ukrainos, Čekijos…

Ko jie tikisi? Aišku, „Muzika be sienų“ – ne koks didysis konkursas, tačiau jis, organizuojamas tarptautinio susivienijimo „XXI amžiaus menas ir švietimas“, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“, Užkarpatės kultūros vystymo fondo (Lenkija), tiesia tvirtus, ilgalaikius tiltus tarp kultūrų, skirtingų šalių pedagogai suvažiavusiems jauniesiems pianistams perteikia profesinę patirtį, savo krašto kultūros ypatumus, dalinasi naujų kūrinių rinkiniais.

Viena festivalio ypatybių – scenoje atveriami kasmet vis kitų kraštų muzikinės kultūros puslapiai. Argi ne įdomu susipažinti su dar negirdėta Italijos, Argentinos muzika?

Jauniems atlikėjams labai naudingos žiuri narių rengiamos meistriškumo pamokos. Šiais metais palankiausiai vertintos pedalizacijos, garso tembro formavimo, polifonijos atlikimo, darbo su neįgaliaisiais, improvizavimo principų temos.

Druskininkuose mezgasi ryšiai tarp skirtingų šalių menininkų, tęsiasi ankstesniuose renginiuose prasidėjusi kūrybinė draugystė – įdomias koncertines programas rengia žiuri narės dainininkė Jekaterina Starodubrovskaja (Maskva) ir Aleksandra Žvirblytė. Renginio garbės narys dailininkas Alfonsas Šuliauskas ne tik pristato savo darbų ekspozicijas, bet ir pieštais konkurso dalyvių portretais apdovanoja ryškiausius pianistus.

M. K. Čiurlionio pasaulį iš įvairių kraštų į Druskininkus atvykstantiems svečiams atveria dailėtyrininkas Adelbertas Ne-

Turiningų renginių organizatorės profesorės Veronika Vitaitė ir Aleksandra Žvirblytė

dzelskis, jis supažindina ir su unikalia tautodailininkų kūryba. Čiurlionio žemėje skamba įvairių tautų atstovų atliekama kompozitoriaus muzika. Šiais metais buvo ypač įdomu klausytis prof. Vytauto Landsbergio komentarų apie Čiurlionio muziką – juk ne vienas jaunas pianistas ruošėsi dalyvauti tarptautiniame M. K. Čiurlionio konkurse.

Konkurso laureatams suteikiama galimybė koncertuoti Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Baltarusijoje, Danijoje, Lenkijoje, Gruzijoje, nuo šių metų – ir Ispanijoje, pasirodyti su Šv. Kristoforo orkestru. Keičiamasi ir profesorių vizitais, meistriškumo kursais. „Muzika be sienų“ tam tikra prasme integruojasi į strateginę valstybės programą „Globali Lietuva“: pagalbos ranką vieni kitiems tiesia po pasaulį pabirę Lietuviai pianistai Rasa Jakutė iš Ispanijos, Edvinas Minkštimas iš JAV, Guoda Gedvilaitė iš Vokietijos, Darius Mažintas iš Prancūzijos ir kt.

Festivaliui-konkursui duris atveria Drusikininkų muziejus, miesto sanatorijos, poilsio namai. „Muzikos be sienų“ organizatoriai dėkingi renginio rėmėjams – Druskininkų savivaldybei, miesto Čiurlionio menų mokyklai, sanatorijoms, dirigentui Robertui Šervenikui, kuris atvažiuoja su kameriniu orkestru ir suteikia galimybių su juo pasirodyti jauniesiems solistams.

Didelę paramą skiria Lietuvos kultūros taryba.

*** Profesorė Aleksandra Žvirblytė surengė jau trečią Tarptautinį M. K. Čiurlionio muzikos festivalį.

Viena festivalio dalis vyko liepos mėnesį Palangoje, kita (rugsėjo 29 – spalio 29 d.) Vilniuje. Kodėl Palangoje? „Mus paskatino paties Čiurlionio žodžiai apie jūrą, apie svajones su Sofija, norą prikelti muzikoje senas legendas. Įsivaizdavome juos abu Tiškevičiaus parke besiklausančius jūros ir pušų ošimo… Skambėjo Virgilijaus Noreikos, Dainiaus Puišio balsai, Petro Geniušo, Paryžiuje studijuojančio Roko Valuntonio atliekami fortepijono kūriniai, V. Landsbergio mintys. O Vilniuje puikiai dirbantys Valdovų rūmų darbuotojai savitai įprasmina Čiurlionio puoselėtą Tautos namų idėją. Todėl ruduo su muzika ir Čiurlioniu šioje aplinkoje III tarptautiniam M. K. Čiurlionio muzikos festivaliui suteikė didelę prasmę“, – kalbėjo prof. A. Žvirblytė.

Festivalio publika pasveikino Tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso laurus pelniusį Luką Geniušą, kuris parengė programą su smuikininku iš Rusijos Aylenu Pritčinu. Klausytojai galėjo susipažinti su Lenkijos pianistų Drzewieckių dinastija, išgirsti kitos pianistų dinastijos – V. Vitaitės, A. Žvirblytės ir Pauliaus Anderssono – programą. Koncertavo Šiaulių berniukų choras „Dagilėlis“ (vadovas Remigijus Adomaitis), Pamario krašto jaunieji muzikai, dainininkė Viliją Kuprevičienė.

Verta išskirti dar tris vakarus.

Pirmasis – pagal Čiurlionio muziką, dailės darbų fragmentus Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio centre pastatytos baleto kompozicijos.

Pasak festivalio direktorės ir baleto kompozicijos idėjos autorės prof. A. Žvirblytės, tai – nestandartinis projektas. „Pabandėme sukurti savitų vizijų apie Čiurlionį kompoziciją. Skambėjo jo kūriniai, atliekami vienu ir dviem fortepijonais, specialiai šiai progai sukurtos transkripcijos fleitai ir fortepijonui, styginių kvartetas. Improvizacijomis Čiurlionio temomis epizodus sujungė Olegas Molokojedovas, aktorius

V. Jevsejevas skaitė retai scenoje girdimus kompozitoriaus tekstus. Šoko M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai. Jie tarsi perkėlė mus į įvairias Čiurlionio gyvenimo situacijas, perteikė globalių pamąstymų apie meną, meilę, kūrybą (režisavo Agnė Sunklodaitė).“ Kitas festivalio vakaras klausytojus supažindino su mažai žinomomis Čiurlionio kompozicijomis.

Gražios afišos kvietė į festivalio uždarymo koncertą, kuriame skambino JAV pianistas, prestižinių F. Chopino ir P. Čaikovskio konkursų laureatas Kevinas Kenneris. Pianistas dalijosi mintimis apie savo karjerą, įvairių kultūrų, muzikinio švietimo, profesinio mokymo potyrius. „Mano karjera visiškai priklausė nuo Čaikovskio ir Chopino konkursuose laimėtų premijų. Konkursai suteikia laureatui žinomumą, jie reikalauja nuoseklaus darbo, teksto precizikos, stilistikos tikslumo, techninio teksto perskaitymo tobulumo, o koncertinis gyvenimas išlaisvina kūrėją, ugdomos tokios muzikanto savybės, kurios atskleidžia jo pasaulėjautą, emocionalumą. Taip aš siekiu ugdyti jaunus pianistus. Didžiuojuosi savaisiais mokiniais, konkursų laureatais, gebančiais kūrybiškai atsiskleisti scenoje, – Seong-jin Cho, Kate Liu.“ Dabar jau verda kitų metų festivalių parengiamieji darbai.

Kūrybingiems žmonėms vietos po saule netrūksta.

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Lukas Geniušas

Muzikos barai / 17

Kronika

Kevino Kennerio garsø siela

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Amerikiečių pianistas Kevinas Kenneris

Muzikos barai / 18

Adam WALANUS nuotr.

Ð

iųmetis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, trukęs visą mėnesį, buvo įrėmintas dviejų fortepijono grandų pasirodymų Valdovų rūmuose: lietuvių publikai gerai pažįstamo ir mylimo Luko Geniušo (rugsėjo 29 d.) bei pirmąkart į Lietuvą atvykusio amerikiečių pianisto Kevino Kennerio (spalio 29 d.). Įdomus sutapimas, kad abu pianistai yra laimėję aukščiausius apdovanojimus dviejuose rimčiausiuose pasaulio konkursuose – P. Čaikovskio ir F. Chopino, o tai itin reta net geriausių pianistų biografijose.

Pasaulinės žvaigždės K. Kennerio atvykimas į mūsų šalį – tikra sensacija. Vien pianisto pasiekimų išvardijimas rodo, kaip kelrodė žvaigždė jį nuo jaunų dienų gana sparčiai vedė tiesiai į muzikos olimpą: K. Kenneris laimėjo pergales Ginos Bachauer tarptautiniame konkurse (Solt Leik Sitis, 1988), Vano Cliburno tarptautiniame konkurse (1989), Terrenco Juddo prizą Londone, o viską vainikavo III premija P. Čaikovskio tarptautiniame konkurse ir prizas už geriausią rusų kūrinio atlikimą 1990 m. bei II vieta F. Chopino konkurse (pirmoji nebuvo skirta), premija už geriausią polonezo atlikimą ir publikos prizas. Nuo to laiko K. Kenneris koncertuoja visame pasaulyje, pelnydamas didžiosios spaudos pagyrimus (vienas kritikų teigė, kad tik A. Rubinsteinas, A. Benedetto-Michelangeli ir D. Lipatti atitiko tokius pat Chopino muzikos atlikimo kriterijus), dirba konkursų žiuri, įrašinėja plokšteles, tarp jų ir kamerinės muzikos su F. Chopino, M. Ravelio, R. Schumanno, L. van Beethoveno ir A. Piazzollos kūryba.

Nuo 2011 metų jis bendradarbiauja su smuikininke Kyung Wha Chung, o pastaruoju metu mano, kad atėjo metas daugiau dėmesio skirti pedagoginei veiklai.

Kitą dieną po rečitalio Vilniuje Kenneris vedė meistriškumo pamokas LMTA. Profesorė Aleksandra Žvirblytė, girdėjusi pianisto rečitalius Lenkijos ir kitų šalių festivaliuose bei

pakvietusi jį į Lietuvą, apie pamokas sakė: „K. Kenneris kreipia didelį dėmesį į autoriaus tekstą ir jo struktūrą, bet visada atsižvelgia į studento individualybę, klausia, kokios problemos jam rūpi, ir padeda spręsti jas ne tik profesionaliai, bet ir kūrybiškai, neformaliai, skatindamas atlikėjo vidinę motyvaciją.“ Savaip įdomu, kad škotų ir velsiečių ainis amerikietis, 1963 metais gimęs Kalifornijoje kuklioje tarnautojų šeimoje, antrąją, dvasinę, tėvynę rado Lenkijoje. Pirmasis jo mokytojas buvo Krzysztofas Brzuza, kuris rengė jaunąjį atlikėją Chopino konkursui 1980-aisiais. Tuomet septyniolikmetis atsidūrė dešimtoje vietoje (sakytume, puikus pasiekimas), kitam pasirodymui konkurse jis ruošėsi dar dešimtmetį. Jaunąjį Keviną tuo metu veikė politiniai įvykiai Lenkijoje, noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, „Solidarumo“ veikla. Tokio pilietinio aktyvumo ramiame vakarinės Amerikos užutekyje jis nė negalėjo įsivaizduoti.

Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino mylima motina, kartu važiavusi į Lenkiją. Krokuva tapo jo dvasinių ieškojimų ir atradimų vieta. Mirus mokytojui Brzuzai, Kevinas tęsė fortepijono studijas Baltimorėje pas Leoną Fleisherį, Europoje – pas Karlą Heinzą Kämmerlingą. Tai vardai, kurie profesionalams byloja be papildomų aiškinimų. Gyvenandamas Krokuvoje ir Londone, pianistas dėstė Londono karališkajame muzikos koledže, šiuo metu yra kviečiamas dėstyti Frosto muzikos mokykloje Majamyje.

Vilniuje K. Kenneris skambino šešis F. Schuberto „Muzikinius momentus“, 4 dalių fantaziją „Klajūnas“, tris F. Chopino mazurkas (a-moll, As-dur, fis-moll) bei Sonatą b-moll, op. 35, bisui – lenkų kompozitoriaus Ignaco Paderewskio „Sarabandą“, kuri nuskambėjo skarlatiškai lengvai ir stilingai. Prie F. Schuberto pianistas prisilietė atsargiai, interpretacija žavėjo įtaiga ir profesionalumu, o skambindamas Chopiną garsais jis išliejo savo alter ego, parodė vidinę brandą. Tokio atlikimo publika klausėsi sulaikiusi kvėpavimą, paskui atsistojusi audringomis katutėmis palydėjo pianistą į užkulisius. Po koncerto K. Kenneris

sakė: „Šioje vietoje, apsuptoje istorijos, žmonės klausėsi itin dėmesingai ir sutelktai, buvo tylu. Tai man suteikė didelį postūmį ir satisfakciją.“ Ar dažnai po pianisto pasirodymo nesinori kalbėti, likti tyloje? Tikrai ne.

Kennerio vakaras buvo kaip tik vienas iš tokių. Iš pradžių trapiomis plaštakomis tarytum baugščiai liesdamas klavišus, pamažu atlikėjas privertė visiškai įsitraukti į muzikinį vyksmą.

Pirmoje koncerto dalyje ir mazurkose galima buvo žavėtis atskirų balsų dialogais, nuoširdžia lyrika, o paskui įvyko sprogimas, bet į jį buvo einama per visą pasirodymą nuo pirmųjų prisilietimų prie klavišų. Tikro menininko įdirbis ir genialumas visada atsiskleidžia palaipsniui taip, kad susisumuoja visa, ką esi išgirdęs. Ir lieka dar ilgai atmintyje. Kenneris tik patvirtino, kad garsiausių konkursų žiuri neklydo. Jo skambinamų kūrinių garso, dinamikos, frazuotės, tempų, greitųjų ir lėtųjų dalių santykis yra nuostabiai proporcingas, o sonatoje virtuoziškai vystoma fantastiška sakmė (galingos pirma ir trečia dalys, antrosios gelmė) išlaisvino bent jau man negirdėtus čia meilius, čia įsakmius tembrus, ir teliko klausti, kaip jis tai padarė. Kone statūs pirštai pagrindinėje temoje išgavo ne tik įspūdingus rezonansus, bet ir visai sonatai suteikė kažkokį fatališką tiesos momentą, tokį „tebūnie“ (į galvą atėjo palyginimas su Čiurlionio ciklu „Pasaulio sutvėrimas“ ir trečiuoju ciklo paveikslu „Stań się!“). Tokia pati gelbstinti ranka ir lyg palaiminimas, išreikštas garsais. Palaiminimas, slypintis Chopino veikale, jo idėjose, bet

ne ramus, o triumfuojantis, praplėšiantis Visatą. Nejučia pagalvojau: pianistas fortepijono garsais byloja nelyginant pastorius iš sakyklos.

Vėlesnis pokalbis su K. Kenneriu atskleidė įdomių jo biografijos detalių, kurios patvirtino, kad nuojauta neapgavo.

– Mums labai malonu, kad atvykote į Lietuvą. Taip pat žinome, kad Krokuva Jums yra ypatinga vieta. Krokuva istoriškai ypatinga ir lietuviams.

– Esu gimęs Amerikoje, bet tai – mano biologiniai namai. Manau, kad kiekvienas žmogus gali rasti savo dvasinę gimtinę. Atvykęs į Lenkiją dar paauglys supratau, kad tai buvo kaip antrasis gimimas tikruose namuose.

– Ar tai įvyko dėl profesijos, kultūros, ar dėl Chopino?

– Viskas susiję. Chopino muzika taip aiškiai išreiškia lenkų jausmus.

Juos gali pajusti labai dinamiškai.

Tačiau labai tiksliai pasakyti, kodėl ši kultūra traukia mane, negaliu. Turėjau lenką mokytoją, jo sprendimas, kad galiu laimėti Chopino konkurse, turbūt buvo lemiamas. Pirmą sykį buvau jauniausias dalyvis.

– Kaip šis mokytojas Jus rengė konkursui?

– Krzysztofas Brzuza mane mokė nuo trylikos metų. Jis supažindino mane su repertuaru, kurį atlikau ir 1980, ir 1990 metais per konkursą. Jis kas savaitę man skirdavo šešias valandas, mokė ir vadovavo, kol man suėjo septyniolika. Kaip Chopino interpretuotojas jis pasižymėjo kuo natūraliausia prieiga prie jo muzikos, nieko neperdėdavo, o jo gražus kalbantis tušė ryškiai įsispaudė mano atmintin ir apibrėžė mano paties prieigą. 1990-aisiais jis buvo su manimi ir kasdien mane treniravo. Jaučiu jam didžiulę dėkingumo skolą.

– Kai Jūs skambinote, man pasirodė, kad esate labai religingas žmogus.

Jūsų pasirodymas man buvo retas didelio meistriškumo, asmeninio kuklumo ir dvasinio spindesio derinys.

– Religijos nesirinkau. Mano šeima laikėsi labai griežto mormonų tikėjimo. Gimiau ir buvau išauklėtas ta dvasia. Vienu metu, dvidešimtmetis, buvau misionierius. Bet tai buvo ne

Muzikos barai / 19

Kronika mano kelias. Iš Teksaso kilę seneliai buvo paparasti kaubojai, tėvas inžinierius, o motinos muzikos niekas nemokė. Tačiau mūsų namuose visi penki vaikai muzikavo, nes mama tikėjo, kad jie turi būti išsilavinę.

Mama jautė, kad skiriuosi iš kitų, ir įdėjo daug pastangų, išleido mokslams daug pinigų, pirko pianiną. Per Chopino konkursą ji buvo su manimi.

– Jūsų šeima turėjo labai didžiuotis Jumis, kai konkursą laimėjote?

– Taip, bet jiems buvo sunku, kad išvykau iš Kalifornijos. Tačiau turėjau susikurti savarankišką gyvenimą. Šešerius metus keliavau ir ieškojau savęs.

– Šalia turbūt buvo mokytojas, ne tik profesine, bet ir gyvenimiškąja prasme. Ką jums davė Leonas Fleisheris ir Karlas Heinzas Kämmerlingas?

– Penkerius metus studijavau pas Arthuro Schnabelio mokinį L. Fleisherį. Buvau dar neišmanėlis, o jis buvo labai įdomi asmenybė, tikras filosofas. Jis labai daug kalbėjo apie literatūrą, meną, norėjo, kad jo mokiniai ne tik skambintų fortepijonu. Jis man padėjo susikurti individualybę, kad galėčiau pats daryti sprendimus.

Su juo jaučiausi saugus. Jei pasakydavai vieną neteisingą žodį, jis iškart tai pagaudavo. Tuomet, stovėdamas kampe, tapdavo rūstus ir bauginantis...

Jis buvo visai kitoks mokytojo tipas. Mano santykiai su juo buvo mažiau asmeniški ir formalesni, bet jis įkvėpė kaip muzikos milžinas. Brzuza muzikine prasme mane išsūpavo iki brandos, o ponas Fleisheris įdavė įrankius, kurių man reikėjo, kad tapčiau nepriklausomu kūrybingu atlikėju. Jo studentai į jį žvelgė kaip į sokratiško tipo figūrą. Jis buvo labai išsilavinęs, išmanė visus menus, ugdė mūsų kritinio mąstymo gebėjimus. Pamokas jis paprastai pradėdavo reikalaudamas komentuoti tai, ką jo akivaizdoje ką tik būdavome paskambinę.

Profesorius Kämmerlingas dar labiau skyrėsi nuo kitų. Ironiška, kad jis, nebūdamas koncertuojantis pianistas, kur kas daugiau nei kiti mokytojai man padėjo praktiniais ir techniniais atlikimo klausimais. Trys

Muzikos barai / 20

mokytojai vienas kitą puikiai papildė ir drauge man suteikė visapusišką išsilavinimą.

– Sakėte, kad ilgai ieškojote savęs.

Jei griežtoje religijoje neradote savo pašaukimo, tiksliau, kūrybingai asmenybei reikėjo išsiveržti iš siauro provincialaus pasaulio, Jūsų dvasiniai siekiai vis tiek turėjo būti kaip nors patenkinti?

– Žmogus, suteikęs mano gyvenimui naują struktūrą, buvo Josephas Campbellas, jo knygos. Jis buvo vienas tų, kuris įkvėpė ir pakreipė mano gyvenimą nauja linkme sulaukus vidutinio amžiaus. Nuo ankstyvos vaikystės turėjau polinkį į dvasinį gyvenimą. Tačiau kaip ir daugelis, būdamas beveik trisdešimties, atsidūriau taške, kai iš tėvų paveldėti gyvenimo modeliai liaujasi veikę, įžengiau į sąstingio ir sutrikimo laikotarpį. Campbello knygos apie mitologiją padėjo paveldėtą tikėjimo sistemą išvysti naujoje šviesoje, ją reinterpretuoti ir gyvenimą pertvarkyti taip, kad galėčiau vėl atgauti dvasinę šerdį neatmesdamas to, kas man brangu. Jo požiūris į meną ir jo galią dabarties pasaulyje funkcionuoti kaip veiksmingam gyvenimo vadovui ir klausytojui sužadinti pojūtį to, kas yra aukščiausia, persmelkta dvasios, – tai atvėrė kažką nauja. Jis išmokė atsisakyti schematiškų taisyklių ir neprarasti gyvasties. Mitografija, mitologija, istorija pateikia pasakojimus, ir aš pamėginau pasakoti savo istoriją. Per muziką atrasti Dievą. Tačiau gyventi kaip vienuoliui nereiškia geriau groti. Turiu tris puikias dukras ir jaučiu, kad visa, ką gyvenimo potyriai suteikia, muziką praturtina. Taip atrandi naujų spalvų. Turi būti atviras. Esu įsitikinęs, kad niekas gyvenime neatsitinka šiaip sau. O mano gyvenime daug spontaniškumo, viskas klostosi tarsi savaime. Sutinki žmones, kurie verčia tave tobulėti.

– Ar dalyvavimas konkursuose nesikirto su Jūsų vidinėmis nuostatomis?

Juk tokio rango varžybose yra visko: pavydo, egoizmo, priešiškumo...

– Aš iki šiol nežinau, kaip laimėjau tuos konkursus... Tik po dešimties metų suvokiau, kas tai iš tikrųjų buvo, pajutau savotišką išgąstį. Mano motina sakydavo, kad mano misija yra tarnauti Dievui per muziką. Ir aš

manau, kad taip ir darau, tai mano tarnystė. Esu laimingas, kad galiu.

– Kaip vertinate P. Čaikovskio konkursą? Ką jis Jums davė? Ar Jums patraukli rusų fortepijono mokykla, rusų sielos (apie tai mėgstama kalbėti literatūroje, filosofijoje) savitumas kompozitorių kūryboje?

– Mano atsiminimai apie P. Čaikovskio konkursą 1990-aisiais buvo užtemdyti fakto, kad visą laiką buvau apsinuodijęs maistu ir negalavau.

Kaip suprantu, tais metais konkursą pirmą kartą istorijoje finansavo privatūs šaltiniai. Organizacija buvo visiškai chaotiška, orkestras, kuris turėjo griežti finale, streikavo, ir, laimėjęs savo premiją, Maskvą palikau 7 kilogramais lengvesnis. Negavau jokio piniginio prizo ir nė vieno vienintelio koncertinio turnė! Nuo tada į Rusiją niekada nebevažiavau. Su Rusija nejaučiu jokio estetinio ryšio, jis buvo nebent paauglystėje, kai atidžiai skaičiau Dostojevskio romanus. Ir nors mano rusų fortepijono literatūros potyris yra kur kas ribotesnis nei lenkų, vokiečių ar prancūzų, jis niekada nėra išnykęs.

– Kodėl šiai programai pasirinkote F. Schubertą, ką jo muzikoje randate vertinga sau?

– Schubertas pastaraisiais metais man darosi vis artimesnis. Sunku pasakyti, kodėl vienas kompozitorius paliečia stipriau, labiau tiesiogiai nei kitas. Manau, tai priklauso nuo kažko, kas jungia mano ir jo asmenybes.

Schubertas, skirtingai nei jo kiek vyresnis amžininkas Beethovenas, buvo ramus ir kuklus. Kol buvo gyvas, o gyveno trumpai, jis nesulaukė nei didelio pasisekimo, nei žinomumo, jo gyvenimas buvo kupinas nusivylimų ir tragedijų. Schubertas jautė, kad lemtis negailestingai kreipia jo gyvenimą, todėl bejėgiškai ir su rezignacija pakluso savo paties tragiškam likimui. Kažkokiu būdu tai ataidi manyje, tai girdžiu jo muzikinėje kalboje.

Jaučiu, kad pačius intymiausius jausmus galiu atskleisti per jo muziką. n

Mažorinis Daumanto Kirilausko rečitalis

Gražų rugsėjo 30-osios vakarą, gandrus palydint, Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo vienas tų retų koncertų, kada draugėn susirenka amžinosioms vertybėms ištikimi žmonės, nepaisantys madų, politikos skersvėjų ar kasdienos rūpesčių. Muzikos elitui priklausantis, žinovų puikiai vertinamas pianistas Daumantas Kirilauskas surengė klasikinės muzikos rečitalį – skambino J. S. Bacho partitas Nr. 4 D-dur ir Nr. 5 G-dur bei dvi L. van Beethoveno sonatas Nr. 11 B-dur, op.

22, ir Nr. 26 Es-dur, op. 81a. Šiandien beveik neturime atlikėjų, kurie didžiosiose Lietuvos scenose atliktų tokią sudėtingą solinę programą kaip Bacho partitos. D. Kirilauskas jas skambino itin konceptualiai, sutelktai, atsižvelgdamas į epochos stilių, žanrines dalių subtilybes bei jų visumą, reikalaujančią išmanymo, didelio polifoninio meistriškumo ir ilgamečių įgūdžių. Iš septynių D. Kirilausko išleistų kompaktinių plokštelių naujausia sudaryta vien iš Bacho partitų (1, 3 ir 6).

Anksčiau didelį dėmesį skyręs šiuolaikinei ir romantinei muzikai, būdamas vienas ištikimiausių lietuvių kompozitorių (Vykinto Baltako, Felikso Bajoro, Tomo Kutavičiaus, Šarūno Nako ir kt.) talkininkų, įrašančių ir atliekančių naujausius jų kūrinius, kurių imasi ne kiekvienas, Daumantas neatmeta galimybės įrašyti ir Beethoveno kūrinių plokštelę. Šis kompozitorius pianisto gyvenime užima ypatingą vietą, todėl ypač kruopščiai, vedamas vidinės atsakomybės ir intuicijos, atsirenka jo kūrinius, kuriais perteikia giliai jaučiamą genijaus pasaulėvaizdį. Tą vakarą skambintos sonatos taip pat buvo kelerių kūrybinių ieškojimų ir darbo metų vaisius, jų klausantis dar kartą įsitikinome, kaip naujai ir intymiai gali skambėti seniai parašyti fortepijono muzikos šedevrai.

Bisui D. Kirilauskas paskambino J. Brahmso Valsą, op. 39 Nr. 15, As-dur. Populiari melodija liejosi natūraliai ir skoningai. „Nepriimu sportinių sprendimų“, – lakoniškai sako muzikantas. Dėl būdingo principingumo, gebėjimo greitai parengti techniškai sudėtingas virtuozines šiuolaikinės muzikos premjeras ir brandžias klasikos programas Daumantas Kirilauskas yra mylimas koncertų lankytojų, jam rašančių kompozitorių ir kolegų, žinančių, kad šis atlikėjas ir pedagogas, įvairių muzikos projektų ir festivalių dalyvis kaskart nustebina naujomis idėjomis. Profesinis meistriškumas ir nepaprastas kruopštumas pianistui lėmė pastebimą vietą muzikos padangėje.

Kauno valstybinis choras dainavo Vatikane

Romos ir Vatikano sakralinės muzikos ir meno festivalis, surengtas jau keturioliktą kartą, – vienas iškiliausių įvykių kultūriniame ir muzikiniame Amžinojo miesto gyvenime.

Dalyvauti šių metų festivalyje, vykusiame spalio 28 – lapkričio 4 d., kurį jo rengėjai – Sakralinės muzikos ir meno fondas – skyrė popiežiaus Jono Pauliaus II mirties dešimtoJustus Frantz ir Petras Bingelis sioms metinėms paminėti, buvo pakviestas ir Kauno valstybinis choras.

Festivaliu, kaip ir kita fondo veikla, siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šios organizacijos tikslus: globoti, saugoti, populiarinti ir plėtoti Italijoje sukauptą kultūrinį palikimą bei kaupti lėšas jo restauravimo projektams. Nuo veiklos pradžios fondas aktyviai prisidėjo prie 24 paminklų restauracijos, o 2015 metais didžiausią dėmesį skiria Šv. Petro bazilikos ir garsiosios G. L. Bernini kolonados, juosiančios Šv. Petro aikštę, restauracijos darbams. „Tai, kad buvome pakviesti atstovauti Lietuvai tokio aukšto meninio lygio tarptautiniame renginyje, išties reikšminga. Juo labiau kad sakralinė muzika visuomet buvo svarbi choro repertuaro dalis. Festivalio moto – „Menas gelbsti meną“, nes pagrindinis jo rengėjų tikslas yra remti kultūrinio, meninio, architektūrinio palikimo puoselėjimą bei atnaujinimą. Didžiuojamės galėdami prie šių kilnių siekių įgyvendinimo prisidėti savo kūryba“, – įspūdžiais apie festivalį dalijosi choro meno vadovas Petras Bingelis.

Festivalio programa – ne tik įvairi, bet ir dvasiškai turtinga. Sakralinės ir klasikinės muzikos šedevrus atliko visame pasaulyje garsūs ir pripažinti menininkai, o tarp publikos nestigo aukštų Italijos Respublikos ir Šventojo Sosto asmenų. Festivalį globojo Italijos Respublikos prezidentas, Senatas, Atstovų rūmai, premjeras, kultūros paveldo ir vidaus reikalų ministrai.

Choras, diriguojamas vokiečių pianisto ir dirigento Justuso Frantzo, kurį su kolektyvu sieja ilgametis kūrybinis bendradarbiavimas, ir Tautų filharmonijos simfoninis orkestras spalio 31 d. popiežiškojoje Šv. Pauliaus bazilikoje atliko Gustavo Mahlerio Simfoniją Nr. 2 („Prisikėlimas“). Kūrinyje muzikas perteikė tai, kuo tikėjo visą gyvenimą, – pomirtinio gyvenimo grožį ir prisikėlimą. „Choro dainininkams šis kūrinys nėra naujiena, veikiau neatskiriama ir nuolat atnaujinama repertuaro dalis. Dar šiais metais G. Mahlerio „Prisikėlimas“ skambėjo Šiaulių katedroje ir Klaipėdos koncertų salėje diriguojant Gintarui Rinkevičiui. Prasminga, kad šiemet „Prisikėlimo“ simfonija taip dažnai skamba minint 120 metų nuo jos pirmojo atlikimo Berlyne“, – pabrėžė Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta.

J. Frantzas, vėl galėdamas koncertuoti su kauniečiais, dėkojo P. Bingeliui ir išreiškė viltį, kad netrukus su choru vėl susitiks scenoje. Komplimentų lietuvių meistriškumui, atlikimo ekspresijai negailėjo ir solo partiją atlikusi Ukrainos nacionalinės operos solistė Angelina Švačka.

Grįžę iš Italijos, atlikėjai su savo vadovu P. Bingeliu netrukus lankysis Latvijoje, kur gruodžio 30 d. Rygos arenoje, galinčioje sutalpinti iki 12,5 tūkstančio žiūrovų, su solistais ir šokėjais iš viso pasaulio pristatys Lotynų Amerikos popoperą „Carmen Cubana“.

Rimantas KLEVEČKA Koncertas Šv. Pauliaus bazilikoje

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 21

Sukaktis

A cappella dainuojantys vyrai Ansamblio „Quorum“ dešimtmečiui Vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ gyvuoja jau dešimt metų. 2005-aisiais susibūręs gerokai didesnis nei šiandien kolektyvas pirmose repeticijose dainavo tik senąją muziką. „Quorum“ iniciatorius ir pavadinimo autorius buvo vargonininkas, klavesinininkas, daugelio aranžuočių ir autorinių dainų kūrėjas Vitalijus Neugasimovas, kurti ansamblį paskatino meilė baroko ir renesanso madrigalams.

Lietuvoje senoji muzika nėra labai populiari, jei ansamblis būtų laikęsis pirminio sumanymo, dešimtmečio galbūt ir nešvęstų. „Dainuoti a cappella yra iššūkis. Šis žanras labai įnoringas, reikalauja ypač daug darbo, kompetencijos ir muzikinės fantazijos, – sako kolektyvo vadovas. – Neturime nuolatinės finansinės paramos, todėl švęsdami dešimtmetį jaučiamės išgyvenę ilgą išbandymų ir savirealizacijos laikotarpį.“ Išties per dešimtmetį „Quorum“ pasiekė tokį lygį, kad gali drąsiai koncertuoti Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Ansamblio narių kaita jau baigėsi, dainininkai vienas kitą gerai pažįsta ir jaučia, o tai labai padeda surepetuotose ir nenumatytose situacijose.

Bėgant laikui „Quorum“ koregavo repertuarą. Šiuo metu jame ne tik senoji muzika, bet ir populiarioji, kino muzika, džiazo standartai, liaudies dainų aranžuotės, autoriniai kūriniai. Ypač populiari ir klausytojų mėgstama koncertinė programa „Kelionė po pasaulį a Ansamblis „Quorum“

Muzikos barai / 22

cappella“. Ją sudaro daug įvairių šalių dainų skirtingomis kalbomis.

Dvi Vitalijaus Neugasimovo ir buvusio ansamblio nario, puikaus tekstų autoriaus Andriaus Jautakio sukurtos dainos „Ne paskutinis žodis“ ir „Pagaminta Lietuvoje“ įvertintos konkursuose „Daina Lietuvai“ ir „Vilniaus bokštai“. 2014 m. dainą „Pagaminta Lietuvoje“ kartu su „Quorum“ dainavo daugiatūkstantinis dainų šventės „Čia mūsų namai“ choras. 2011 m. Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įteikė kolektyvui „Aukso paukštės“ statulėlę už geriausią debiutą. Prieš metus ansamblis įrašė ir išleido pirmą kompaktinę plokštelę „10 metų a cap-

pella“, kurioje skamba autorinės bei aranžuotos lietuviškos dainos ir populiarioji suomiška Ievos polka.

Vitalijus yra amžinai šviečianti ir neužgesinama ansamblio žvaigždė, sako „Quorum“ nariai apie savo meno vadovą. Vien pavardė apie jį viską pasako. Be įdomių ir kūrybingų Vitalijaus aranžuočių, tolerancijos, taiklaus žodžio ir savito humoro ansamblis nebūtų toks puikus. „Quorum“ dainininkai Marius Turlajus, Gintautas Skliutas ir Romanas Savickas yra profesionalūs muzikai, įgiję išsilavinimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dainavimo įgūdžius jie tebetobulina žymiausiuose Lietuvos choruose, jau nemažai metų dainuoja Vokietijoje suburtame Europos choro akademijos (Europachorakademie) chore. Ši trijulė taip puikiai valdo balsus, kad gali išgauti įvairiausių instrumentų garsus, pamėgdžioti gamtos reiškinius, dainuoti skirtingo stiliaus muziką. Tenoras Marius Turlajus itin artistiškas ir charizmatiškas, puikus solistas.

Baritonas Gintautas Skliutas – ansamblio ašis, palaikanti balansą tarp aukštų ir žemų balsų, ypač gražiai solo dainuoja lietuviškus kūrinius. Bosas Romanas Savickas – ypač geras improvizatorius, jo sodrus balsas suteikia pagrindą visai harmonijai. „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos auklėtinis jaunasis solistas Dainotas Varnas turi nuostabaus grožio tembrą. Jis jau tapo visateisiu sudėtingą muziką atliekančio ansamblio nariu, daug dainuoja solo.

Vokalinės perkusijos (beat box) atlikėjas Šarūnas Navickas Vilniaus kolegijoje studijavo aktorinį meistriškumą. Aktoriniai gebėjimai jam praverčia koncertuose.

Ilgą laiką ansamblis dainavo tik Lietuvoje,

pasirodydavo klasikinės muzikos festivaliuose „Banchetto musicale“, „Ave Maria“, „Muzika Trakų pilyje“, „Resurrexit“, Kristupo vasaros, Tytuvėnų vasaros muzikos, Paežerių dvaro festivaliuose, dalyvavo projektuose su Lietuvos klasikos ir estrados žvaigždėmis. Prieš keletą metų paruošė projektą „The Beatles“, kur a cappella akompanavo žymiausiems atlikėjams, atlikusiems per trisdešimt britų grupės dainų. Bet populiarumas ansamblį užgriuvo pradėjus dainuoti televizijoje. „Quorum“ dukart dalyvavo televizijos projekte „Chorų karai“, kur jų parengti Panevėžio ir Kauno miestų chorai laimėjo trečiąsias vietas. Šių jubiliejinių metų ruduo „Quorum“ pateikė keletą malonių staigmenų. Rugsėjį ir spalį ansamblis buvo Ukrainoje, Moldovoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors „Quorum“ dainavo ne itin daug apie juos girdėjusiai užsienio publikai, sulaukė didžiulės sėkmės. Didžiausio Vakarų Ukrainos miesto Lvovo ir Karpatų kalnų papėdėje įsikūrusio Ivano Frankivsko filharmonijos buvo pilnos. „Quorum“ a cappella atliekamos ukrainiečių liaudies dainos „Plyve kacha po Tysyni“, po tragiškų Maidano įvykių tapusios neoficialiu Ukrainos himnu, abiejų miestų publika klausėsi stovėdama, daugelio skruostais riedėjo ašaros. „Dainuoti, kai visa salė verkia, – pačios jautriausios scenoje išgyventos akimirkos“, – dalinosi įspūdžiais ansamblio nariai.

Visiškai kitoks koncertas „Quorum“ laukė Moldovos sostinėje Kišiniove, botanikos sode, kuriame telpa 10 tūkstančių žiūrovų.

Pasirodo, a cappella galima dainuoti visokią muziką, net ir pankroką su folkloro elementais. Būtent tokią muziką atliekančios žymiausios moldavų grupės „Zdob-si-Zdub“ repertuare „Quorum“ rado net septynias dainas, jas aranžavo V. Neugasimovas. Internetinę erdvę sudrebinęs dainos „Moldovenii s-au nascut“ versija „Quorum“ buvo pakviestas dalyvauti „Zdob-si-Zdub“ jubiliejiniame 20-mečio koncerte. Dainuodami šias dainas prieš pat pasirodant moldavų numylėtai grupei, „Quorum“ taip užvedė dešimttūkstantinį stadioną, kad šis šėlte šėlo. Geresnės apšildančios grupės niekas negalėjo tikėtis...

Spalio 1 d. „Quorum“ teko garbė dalyvauti vienos svarbiausių Detroito įmonių jubiliejiniame 25-mečio vakare. Atsitiktinumas lėmė, kad įmonės vadovai, apsilankę ansamblio koncerte Vilniuje ir be galo juo susižavėję, pakvietė „Quorum“ narius su antrosiomis pusėmis paviešėti JAV ir surengti koncertą Detroite.

10 metų gal ir nėra didelis jubiliejus, tačiau ansamblis jį švenčia džiaugsmingai. Gruodžio mėnesį savo gerbėjams „Quorum“ dovanoja puikius jubiliejinius koncertus Tauragėje, Alytuje, Jonavoje, Anykščiuose ir Vilniuje.

Asta VAITKEVIČIŪTĖ-SKLIŪTĖ

Zitos Bružaitės „Requiem“

Vėlinės – retas stabtelėjimas mūsų skubančioje kasdienybėje, dvasinė akistata su išėjusiaisiais, žadinanti mintis apie amžinybę ir akimirką, dvasingumą ir materialumą. Tai savotiškas gamtos virsmo atspindys žmogaus dvasioje. Kompozitorei Zitai Bružaitei Vėlinių laike kilusios mintys, kaip ji pati sako, „apmąstant mūsų visų laikinumą, aplinką, tarpusavio santykius, laikinai svarbius dalykus ir užgyventų daiktų vertes“, paskatino neeilinio kūrinio gimimą – „Requiem“ mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui. Jo premjera įvyko lapkričio 5 d. Kauno filharmonijoje, kūrinį atliko Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, dirigavo prof. Petras Bingelis.

Autorės įrašas kūrinio partitūroje atskleidžia jo atsiradimo istoriją: „šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, mažus ir didelius savo darbais, dvasia bei pasiryžimais žmones. Buvusius... Klystančius ir klumpančius, teisingus ir dorus, jaunus ir sulaukusius brandos, sveikus ir ligotus, kūrusius grožį ir dirbusius paprastus kasdienius darbus.“ Apmąstymai išsiliejo septyniomis „Requiem“ dalimis. Jų dėstymas pernelyg nenutolsta nuo tradicijos, nors kai kurių epizodų atsisakyta (Graduale, Tractus, Lacrimosa epizodo iš Sequentia). Autorė pokalbyje su muzikologe Dainora Merčaityte teigė, kad siekiant išsaugoti ryšius su žanro tradicija „reikėjo studijuoti žanro raidą nuo renesanso iki romantizmo, analizuoti Nyderlandų polifonininkus, įsigilinti į W. A. Mozarto ir G. Fauré partitūras. Šių dviejų autorių struktūriniai „Requiem“ žanro elementai tapo man pavyzdžiu.“ Kūrinyje, kaip sako pati kompozitorė, vartojama „dabartinio laiko leksika, tačiau labiau akcentuojama liturginio teksto ir garsinio skambesio emocinė raiška, lemianti lengvai klausomus, o kartais – net atpažįstamus buvusių epochų melodijų, harmonijos ir ritmų vingius.“ Nors savo kalba „Requiem“ šiuolaikiškas, bet melodijų intonacijose nesunku išgirsti viduramžių dermių atgarsius, kūrinio dalių struktūra grindžiama temų ir intonacijų pasikartojimais, tarsi siekiant juos įtvirtinti klausytojo atmintyje. Tačiau melodijų vingiai nėra lengvai įsimenami, jų įprasminimas iš atlikėjų reikalauja dėmesio ir gebėjimo neįprastomis intervalų slinktimis banguojančioje linijoje neprarasti išraiškos vientisumo.

Himną Amžinybei atveria lyg iš praeities senųjų dermių intonacijomis rūsčiai ir įsakmiai con fermezza prasiveržiantis Introitus (I – Requiem aeternam). Jį keičia ramiai šviesiomis spalvomis banguojanti choro ir orkestro tembrų polifonija (II – Kirie eleison), įvedanti į dinamišką penkių padalų (III – Sequentia) pasaulį.

Dies irae rečitacija nesukelia šios sekvencijos tekste pranašaujamo drebėjimo – veikiau primena įkyriai sėlinantį ir polėkio sparnus pakerpantį rutinos šešėlį, kuris mūsų kasdienybėje galbūt ir yra ta „dienos rūstybė“. Pastaroji pereina į Tuba mirum epizodą, fanfaromis skelbiantį apie artėjantį atpildo už pragaištingus darbus metą. Štai ir „bauginančios didybės karalius“ – Rex tremendae, pulsuojantis grėsme ir nerimu, priverčiantis maldauti atleidimo, savitos dermės vingiais skambančio solistų šiek tiek veidmainiškose Recordare melodijose bei choro viltingu prašymu „pasirūpinti manąja baigme“ dalį užbaigiančiame Confutatis epizode.

Dviejų epizodų Atnašavimo (IV – Offertorium) dalyje besikreipiantįjį į Viešpatį (Domine Jesu) aukojimo keliu veda palaipsniui kylanti slinktis orkestre, suteikianti maldaujančiajam trapią viltį išvaduoti mirusiųjų vėles „iš liūto nasrų“. Antrasis epizodas (Hostias) – dinamiškas nervingais ir kartu neryžtingais choro ir orkestro tutti ir netikėtų pauzių kontrastais bei sodria gelme alsuojančiu intarpu.

V dalis Sanctus/Benedictus ramiu valso ritmu banguojančia harmonijos kaita ir paprasta, gal net kiek groteskiška tenoro solo melodija nutolina ankstesnes grėsmes. Vidurinis epizodas „Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės“ nesudėtingos melodijos ir netvarkingo ritmo deriniu sustiprina pašaipią grimasą, tarsi atspindinčią mūsų kasdienybę, kurioje dvasinės vertybės dažnai yra tik deklaruojamos, o dėkingumas – apsimestinis. Šviesiu kontrastu suskamba VI dalis – Agnus Dei, choro fonui alsuojant „M-a, m-a“, išsiliejanti išraiškingomis violončelės ir solistų melodijomis ir tampanti esminiu kūrinio dramaturgijos posūkiu į šviesą ir ramybę.

Dalyje Lux aeterna (VII – Communion) derminiu ir ritminiu atspalviu prisimenamos kūrinio pradžioje skambėjusios intonacijos. Atgarsiai iš Sanctus prasiskverbia VIII dalies Libera me soprano solo, plaukiančiame svaiginančio barkarolės ritmo fone. Visą kūrinį įrėmina IX dalyje In Paradisum orkestre sugrįžtanti Introitus tema. Ją pakeičia šviesios lyrikos kupinos solistų temos „Į rojų teišveda tave angelai“, palydinčios į atviru triumfu pulsuojančią kodos apoteozę, šlovinančią Šviesą ir Amžinybę.

Nors žanras susijęs su gedulu, tačiau Zitos Bružaitės „Requiem“ skamba šviesiomis spalvomis, skelbia ne pabaigą, bet perėjimą į kitą etapą, dvasinę transformaciją, tikintis, kad ji paveiks ir kiekvieną iš mūsų.

Gražina DAINAUSKIENĖ

Muzikos barai / 23

Festivaliai

Globali ir lokali Gaida

Paulina NALIVAIKAITĖ

L

su į programą įtrauktomis užsienio kūrėjų kompozicijomis. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į atskirus koncertus surengusių užsienio atlikėjų gausą: tai Terry Riley su sūnumi Gyanu Riley ir gitarų duetu „The Gothenburg Combo“, ansambliai „2e2m“ (Prancūzija), „Repertorio Zero“ (Italija), „Ensemble Mise-En New York“ (JAV), „Crash Ensemble“ (Airija), „London Sinfonietta“ (Jungtinė Karalystė), orkestras „New Era Orchestra“ (Ukraina), pianistas Andrew Zolinsky (Jungtinė Karalystė) ir Squarepusheris. Negalima pamiršti ir pianistės Noriko Kawai (Japonija) ir violončelininko Francesco Dillono (Italija), atskirus kūrinius atlikusių atitinkamai pirmame ir paskutiniame „Gaidos“ koncertuose.

Spalio 24–25 d. turėjome galimybę išgirsti net keturis kolektyvus iš svetur. Prancūzų „2e2m” pasirodyme įdomiausia buvo klausytis ne vienam festivalio atradimu tapusio italo Francesco Filidei kūrinio „Esercizio di Pazzia 1 & 2“ („Beprotybės pratimai, I ir II“, 2012–2014). Garso šaltiniai buvo, pavyzdžiui, balionai (pirmoje kompozicijoje) arba šlamantys popieriaus lapai (antrajame kūrinyje), pasitelkiant atlikėjų artistiškumą čia vyksta tarytum trumpas performansas. F. Filidei talentas sukurti pagavų garsovaizdį, tampantį esminiu kūrinio elementu, skleidėsi ir spalio 23 bei 30 d. koncertuose skambant simfoniniam opusui „Fiori di Fiori“ Lo (2012) bei koncertui nd on Sin violončelei „Ogni gesfon iet to dʹamore“ (2009), kurie ta

abiausiai tikėtina kompozitorių ir muzikologų susitikimo vieta spalio 23–30 d. buvo „Gaidos“ festivalis – didžiulis šiuolaikinės muzikos koncentratas. Šiemet, jau 25-ajame festivalyje, toji koncentracija buvo ypač didelė: 13 koncertų per 8 dienas, neskaitant įžanginio Terry Riley koncerto spalio 13 d. Spalio 24–27 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyko po 2 koncertus iš eilės, o finalinį spalio 30-osios vakarą po simfoninės muzikos koncerto, kas dar turėjo jėgų, galėjo iki 1 val. nakties leistis užtvindomi intelligent dance music (IDM) skambesių ir ritmų är t menų fabrike „LofArvo P tas“, kur įspūdingą kokybiškos elektroninės muzikos šou surengė žymus britas Squarepusheris.

Festivalio šūkis „Kitos teritorijos.

Kiti pasauliai. Globali Lietuva“ gana abstrakčiai nužymėjo pagrindines šiųmetės „Gaidos“ gijas. „Globali Lietuva“ neaiškumų nesukėlė, bet „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai“, man regis, tiktų bet kuriam (nebūtinai Lietuvoje vykstančiam) festivaliui

muzika“ Choras „Jauna

Muzikos barai / 24

stebino garso išgavimo būdų ir šaltinių gausa, derančia su įtaigia muzikine dramaturgija. Viso to gerokai pritrūko išreklamuotame Jameso Dillono koncerte fortepijonui „Andromeda“ (2006) – kūrinys kuo toliau, tuo labiau erzino dramaturgiškai chaotiška eiga, nesutvarkytu skambesiu ir kėlė klausimą, kaip ši kompozicija jau beveik dešimt metų grojama ir neužmirštama.

Haliucinogeninių medžiagų įkvėpti italų kompozitorių kūriniai skambėjo „Repertorio Zero“ pasirodyme, tarp jų – ir žymus Fausto Romitelli trijų dalių ciklas „Professor Bad Trip“ (1998– 1999). Koncertas buvo stipri elektroninės muzikos avangardo injekcija – tik klausimas, ar teigiamo poveikio. Italų kolektyvo atliekama muzika labiau žavėjo statiškose, atmosferą kuriančiose vietose, tačiau daugeliui nebuvo lengva klausytis gana chaotiškos, beformės ir, matyt, išties psichotropinių medžiagų reikalaujančios muzikos.

Kiek nuvylė ir amerikiečių „Ensemble Mise-En New York“ koncertas, turėjęs būti konceptualios formos („Kūrinys – kaip įkyri reklama, o koncertas – kaip TV šou“, buvo skelbiama anotacijoje). Tačiau realybėje tie žadėti įkyrūs kūriniai, t. y. trumputės, minutę tetrunkančios Frederiko Rzewskio ciklo „Spots“ (1986) dalys, įterptos tarp ilgesnių kūrinių, kaip tik skambėjo žaismingai ir pagyvino klausymąsi, o ne erzino. Šiuo atveju, regis, reklamuojant koncertą šiek tiek persistengta – jo konceptualumas buvo kiek pritemptas.

Blankų pianisto A. Zolinsky rečitalio įspūdį nulėmė prieš tai vykęs Klaipėdos kamerinio orkestro koncertas – kai salėje iš visų pusių esi gaubiamas orkestro instrumentų garsų, iškart po to sunku entuziastingai priimti

s ka lta Ba otr .

st

nu

int

as tė

VO

rV yk

ik o

uly

E JE

LA Ti

No r

Ka wa i

Ju

ėJ an

AT V

rk Yo

sM

w Ne

jau

EN

itri

E

Dm

audinį, kuriame nežymiai kito nebent harmonija. Tačiau pabaiga buvo radikali – to paties audinio fone suskambo Maurice´o Ravelio „Bolero“ paskutinių variacijų įrašas. Tai buvo vienas iš labiausiai sąmonę sukrėtusių „Gaidoje“ skambėjusių kūrinių, verčiantis apmąstyti koncertinio klausymosi tradicijas.

Svetur gyvenančios lietuvių kompozitorės Justės Janulytės opuso premjera spalio 28 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje taip pat ryškiai įsirėžė į festivalio peizažą. Kūrinys chorui ir gyvajai elektronikai „Radiance“ (2015) – dar vienas J. Janulytės darbas, atskleidžiantis jos talentą sukurti emociškai paveikią atmosferinę muziką. Pirmojo atominio sprogimo 70-osioms metinėms dedikuotas kūrinys kėlė jausmus nuo šviesos iki baimės, puikiai tiko atlikti bažnyčioje dėl akustiškai ir emociškai palankios erdvės, įtraukė (kaip ir E. Medekšaitės bei R. Kabelio kūriniuose) į nenutrūkstamą, melodiškai ir ritmiškai netrikdomą muzikos tėkmę, kurios kintanti diapazoninė erdvė tarp ją įrėminančių boso ir viršutinio balsų buvo užpildyta elektronikos gaudesiu, o kulminacijoje pasigirdo elektroniniai garsai, imituojantys ūžesį, lėktuvų zvimbimą ir kt. „Radiance“ daugeliui sukėlė stiprius emocinius ir estetinius potyrius. „Gaidoje” nuskambėjo ir dar keletas lietuviškų premjerų (iš viso jų buvo 10). Pradžios koncerte (spalio 23 d.) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko Mariaus Baranausko „Palaiminimus“ („Beatitudes“, 2015) – ramios, meditatyvios tėkmės kūrinį, kuriame daugiausia dėmesio skirta temb r a m s , sonoIS

on Francesco Dill

mu neišsiskyrė.

Festivalio temą „Globali Lietuva“ geriausiai atspindėjo Lietuvos ansamblių tinklo koncertas spalio 27 d., kuriame skambėjo užsienyje gyvenančių jaunų lietuvių kompozitorių kūriniai. Tąvakar dėmesį labiausiai atkreipė konceptualiai ir racionaliai sukomponuota, bet į fizines, jutimines patirtis apeliuojanti Justinos Repečkaitės muzika (skambėjo 2014 m. sukurti „Tapisserie“ ir „Rapid Eye Movements“). Kitų autorių (Vykinto Baltako, Alberto Navicko, Igno Krunglevičiaus, Veronikos Krausas) kūriniai paliko nykoką įspūdį – nors dauguma kūrėjų nestokojo originalių idėjų, jų kompozicijose stigo dinamiškesnės plėtros arba apčiuopiamesnės formos. Tačiau gana jaunas kūrėjų amžius, drąsa eksperimentuoti ir savitos meninės mintys nesunaikino vilties kada nors iš jų sulaukti malonių staigmenų.

Globalios Lietuvos gija buvo įausta ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte, kuriame skambėjo Jungtinėje Karalystėje gyvenančios Egidijos Medekšaitės kūrinio „Âkâsha“ (2015) premjera. Tačiau kalbant apie šį koncertą pirmiausia vertėtų paminėti, jog tai buvo reta galimybė klausantis akademinės muzikos patirti erdvinio garso poveikį ir kone tiesiogine prasme paskęsti muzikoje – bendradarbiaujant su LMTA Muzikos inovacijų studijų centru buvo panaudotos inovatyvios garso sklaidos technologijos.

Tame pačiame koncerte skambėjo dar vieno lietuviško kūrinio – Ričardo Kabelio „Bolé LT“ (2015) – premjera.

Abiejų lietuvių kompozitorių darbai akivaizdžiai paveikti minimalistinės stilistikos, juos vienija muzikinės medžiagos mikropokyčiai bei muzikos tėkmės pobūdis – vientisas gausmas, atsisakant ritminio ir melodinio elementų. Tačiau „Âkâsha“ muzika, nors ir lėtai, bet akivaizdžiai kito, o „Bolé LT“ ilgam panardino į ultraminimalistinį, stabilų ir tankų nepertraukiamos tėkmės sonorinį

M

vienišo fortepijono skambesį. Nors pianistas minimalistinę programą atliko profesionaliai, tačiau šis koncertas p a rodė, kokia subjektyvi gali būti reakcija, nulemta prieš tai sukeltų įspūdžių; kartu tai, manau, programos sudarymo liapsusas, kai buvo neatsižvelgta į pernelyg skirtingą koncertų formatą.

Kad minimalizmas nepraranda pozicijų tiek festivaliuose, tiek bendrame akademinės muzikos lauke, patvirtino du kolektyvai. „London Sinfonietta“ koncerto akcentas buvo Steve’o Reicho muzika; nors ansamblio profesionalumu suabejoti neteko, vis dėlto atlikimui pritrūko minimalizmą įdvasinančios ir monotoniją blokuojančios kibirkšties, kokia buvo, pavyzdžiui, T. Riley koncerte. Airių „Crash Ensemble“, parengęs vien minimalistinės muzikos programą, pasirinko skirtingo tipo kompozicijas – skambėjo statiška Michaelo Gordono muzika, repetityvinė S. Reicho kompozicija, Rytais dvelkiantis T. Riley ciklas ir kt. Tad koncerte minimalizmas skleidėsi vis kitaip, visuma nedvelkė monotonija, o ir atlikimas buvo stilingas, muzikantų energija telkė klausytojų dėmesį.

Ukrainiečių „New Era Orchestra“, be lietuvių ir užsienio kūrėjų darbų, supažindino ir su ukrainiečių muzika – skambėjo Valentino Silvestrovo „Epitaph“ (1999) klavesinui ir styginiams bei Maximo Shalygino „Lullaby“ (2008) styginių orkestrui.

Tiesą sakant, liko įspūdis, kad ukrainiečių muzika užstrigusi kažkur ties Dmitrijaus Šostakovičiaus stilistika.

Tame pačiame koncerte įvyko lauktos dviejų lietuviškų kūrinių premjeros – Tomo Kutavičiaus „Sergantis langas“ (2015) ir Jurgio Juozapaičio „Viola vs Violence“ (2015); deja, nė vienas kūrinys didesnio susižavėjimo nesukėlė ir festivalio kontekste originalu-

Cra

s

hE

e ns

mb

Muzikos barai / 25

le

Festivaliai rikai. Onutės Narbutaitės „kein gestern, kein morgen“ (2015) – koncertiniam atlikimui pritaikytas operos „Kornetas“ (2014) fragmentas, raiškiau nei operos teatre atskleidęs kompozitorės simfonistės talentą, tačiau nemažai daliai klausytojų kliuvo Jovitos Vaškevičiūtės (mecosopranas) ir Tomo Pavilionio (tenoras) dainavimas, solistams pritrūko garso stiprumo balanso ir didesnio emocinio jautrumo.

Paskutinį festivalio vakarą (spalio 30 d.) išgirdome dar dvi lietuvių kūrėjų premjeras. Mykolo Natalevičiaus „Karačiajus“ (2015) savotiškai pratęsė J. Janulytės „Radiance“ radiacijos tematiką (Karačiajus – radioaktyviomis medžiagomis labiausiai užterštas ežeras pasaulyje). Šiek tiek kėlė abejonių elektronikos naudojimas, nes simfoninio orkestro skambesys ją gerokai užgožė ir ji menkai girdėjosi, tačiau apskritai kūrinys tvarkingas, gana išraiškingai ir spalvingai perteikia ekologinės katastrofos tematiką. Dar viena lietuviška premjera, Gedimino Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“ (2015), koncerto kontekste išsiskyrė gerokai kuklesnėmis kompozicinėmis priemonėmis, tiesmuka muzikos kalba ir ne itin rafinuotu skambesiu.

Kaip ir būdinga festivaliui, šiųmetė „Gaida“ – kaleidoskopiškai marga, kėlusi įvairias impresijas ir emocijas.

Tačiau savaitei giliai panirti į šiuolaikinės muzikos okeaną buvo intriguojanti ir džiuginanti patirtis šiandienos muzika besidominčiai publikai. Kartais aplankydavo mintis, kad vienas koncertas po kito nėra ypač gera idėja dėl elementaraus nuovargio ir dėmesio išlaikymo stokos besibaigiant vakarui; kita vertus, vargu ar buvo daug klausytojų, sąžiningai lankiusių kiekvieną maratono koncertą, – ne paslaptis, kad tokie fanatikai dažniausiai būna studentai. Šiaip ar taip, „Gaida“ Lietuvos kultūros panoramoje yra pagrindinė šiuolaikinės muzikos platforma, tad kiekvienam, besidominčiam mūsų dienų muzikinėmis aktualijomis, šis festivalis yra mažų mažiausiai kasmetinė šventė, o kam nors galbūt net savotiška bažnyčia. n

Muzikos barai / 26

MKČ pustoniai

Mūsų tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sukaktys dažnai paskatina skvarbesnį žvilgsnį į jo kūrybinį palikimą. Štai ir šiemet, pažymint M. K. Čiurlionio 140-ąsias gimimo metines, Kauno kompozitoriai kartu su grupe dailininkų nutarė paieškoti įkvėpimo mažiau žinomoje jo kūrybos srityje – fotografijoje. Ja Čiurlionis susidomėjo 1905 metais viešėdamas Kaukaze. Fotoobjektyvu užfiksuoti kalnų, jūros vaizdai kauniečius menininkus paskatino imtis projekto „MKČ: pustoniai“.

Bendras kūrėjų idėjas koncertais ir parodomis realizavo projekto vadovė Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė ir parodos kuratorė dailininkė Irena Mikuličiūtė. Kauno menininkų namuose spalio 29 d. ir M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje spalio 30 d. Čiurlionio kūrybos atspindžiais skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus, Giedrės Dabulskienės, Vidmanto Bartulio, Algimanto Kubiliūno, Zitos Bružaitės kamerinių kūrinių premjeros, naują Kaukazo vaizdų matymą per Čiurlionio fotografijų prizmę bylojo dailininkių Laimos Drazdauskaitės, Eglės Velaniškytės ir Aušros Andziulytės paveikslai.

Prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – bei fleitininkas Valentinas Gelgotas. Kompozitorių kūrybą pristatė muzikologė Alina Ramanauskienė.

Fortepijoninio trio atliekamas naujai suskambo M. K. Čiurlionio Preliudas f-moll VL197 (N. Galiamovos aranžuotė) ir vienas populiariausių čiurlionianos pavyzdžių – G. Kuprevičiaus Preliudas M. K. Čiurlionio atminimui.

Lyg jūra banguojančiomis muzikos pakopomis, atsiveriančiomis pustonių ir tonų slinktimis, klausytojus vedžiojo Giedrė Dabulskienė – jos „Laiptai į jūrą“ fleitai, violončelei ir fortepijonui įkvėpti Čiurlionio fotografijos „Laiptai“.

Vidmantas Bartulis prabilo „Laišku Sofijai“, pripažindamas, kad meilės laiško rašymas – intymus, slėpiningas aktas. Jis vėrėsi atsargiais, vienišais lyg lašai fortepijono garsais, violončelės glissando virpančiais šnabždesiais, išsiliejusiais į lėtą lyrišką pasakojimą.

Algimantas Kubiliūnas („Ornamentas“ fleitai ir fortepijonui) prie M. K. Čiurlionio prisilietė žvelgdamas į jo vinjetes. Fortepijono nėriniuose ryškėjantis fleitos melodijos kontūras, ornamento raštai iš arti ir iš toliau – viskas susipina ornamentinių vingrybių margumyne, kol akys apraibsta...

Koncertą užbaigė Zitos Bružaitės Sekvencijos fleitai ir fortepijoniniam trio. Fleitos pasažais piešiami jūros skalaujamų kalnų kontūrai, stebima jūra rami, pasteliška, vidurinėje dalyje sudrumsčiama nerimo bangomis lenktyniaujančių muzikinių minčių, kol vėl viskas nurimsta – vienuma ir ramybė kalnų fone.

Penkios premjeros, tarsi įžanga į netrukus vyksiantį šiuolaikinės muzikos festivalį „Iš arti“, – reikšmingas indėlis į lietuviškąją čiurlionianą.

Gražina DAINAUSKIENĖ

Muzikos fiesta Anatolijaus Šenderovo 70-mečiui

Anatolijaus Šenderovo muzika – darni, įtraukianti, daug išsakanti, klausytoją padaranti aktyviu muzikinio veiksmo dalyviu. Maestro Modestas Pitrėnas teigia: „Man Anatolijus Šenderovas – didis kompozitorius. Nuo M. K. Čiurlionio per Eduardą Balsį jis priklauso žymiausių kūrėjų plejadai. Jis kuria ne kompiuteriui, bet žmogaus sielai, ją sujaudina. Muzika yra vibracijų menas. A. Šenderovo muzikoje vibracijų – visa paletė.“

Anatolijus Šenderovas apdovanotas garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Šių metų spalio 10 dieną Nacionalinėje filharmonijoje tvyrojo šventinė dvasia: vyko simfoninės muzikos koncertas, skirtas kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno bei Europos kompozitoriaus premijų laureato Anatolijaus Šenderovo gyvenimo ir kūrybinės veiklos sukakčiai. Kompozitoriaus kūrinius atliko solistai Davidas Geringas (violončelė), Geiras Draugsvollas (bajanas), choras „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), Indrė Baikštytė (fortepijonas) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas). Vakarą vedė muzikologas Darius Užkuraitis.

Anatolijaus Šenderovo kūryba, kuriai būdingas gausus šiuolaikinių išraiškos priemonių arsenalas, ekspresyvus dramaturginis vyksmas, svarbų vaidmenį atliekantys sakraliniai tekstai bei ryškios, įsimenančios tautinio charakterio temos, plačiai skamba Lietuvoje ir pasaulyje. Dalyvavimas 70 tarptautinių festivalių, autoriniai koncertai (Lietuvoje, Izraelyje, Vokietijoje, Kanadoje, Anglijoje) – tai dalis jo svarbios veiklos, už kurią buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996) ir ordino „Už nuo-

pelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2006), kitais reikšmingais apdovanojimais.

70-mečio proga jubiliatą pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė (jų vardu buvo įteiktos gėlių puokštės), kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė aukščiausią ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Kompozitorių pasveikino ir Lietuvos žydų bendruomenė.

Padėkos kalboje, kuri nestokojo sąmojo, A. Šenderovas sakė: „Aš savo žvaigždę – muziką – nešu jau 56 metus... Tikėjau ir tikiu, kad muzika žmogui turi ypatingą poveikį, gali sukelti ir pozityvius, ir agresyvius jausmus. Nelabai tikiu, kad muzika gali pakeisti pasaulį – jis būtų jau seniai kitoks, harmoningas, bet manau, kad kol muzika skamba, ji šiek tiek keičia žmogų. Jis pasineria į kitą dimensiją ir tampa nors kiek kitoks.“ Su tą vakarą pasirodžiusiais atlikėjais A. Šenderovą sieja ilgametė ir šilta kūrybinė draugystė. Pirmiausia skambėjo „Concerto in Do“ violončelei ir orkestrui, sukurtas 2002 metais ir dedikuotas Davidui Geringui. Tais pačiais metais koncertas su dideliu pasisekimu buvo atliktas Berlyno „Konzerthaus“ (griežė D. Geringas ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras). Už šį festivalio „European Music Summer“ užsakymu sukurtą ir vėliau Anglijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Italijoje, Australijoje ir kitose šalyse atliktą koncertą autorius vienintelis iš Lietuvos muzikų buvo apdovanotas prestižine Europos kompozitoriaus premija.

Dramatiško turinio kompozicijoje naratyvinio pobūdžio partiją maestro D. Geringas perteikė su didele jėga ir įtaiga; žavėjo skambūs, pilni tonai, derminis vientisumas, dur-moll kaita (žaidimas Do tonaciniu centru, taip pat ir vardo Dovydas simboliu). Kūrinyje varpai, mušamieji ir variniai pučiamieji, vientisą koloritą tolydžio perskrosdami pranašiškais žaibais, artina pabaigą, tonacinis centras prasmingai išsiskleidžia.

Lietuvoje gimęs pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas ir pedagogas Davidas Geringas – 1970 metų P. Čaikovskio konkurso I premijos laureatas, Maskvos, Pekino konservatorijų garbės profesorius bei LMTA garbės daktaras, kaip solistas koncertuojantis su žymiausiais orkestrais ir dirigentais, įrašęs per 100 kompaktinių plokštelių, išugdęs plejadą garsių mokinių ir pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiaus ordiną ir Lietuvos nacionalinę premiją. Nors labai užsiėmęs, jis visada randa laiko lietuviškai mu-

zikai, taip pat ir A. Šenderovo kūrybai, svariai prisideda prie jos populiarinimo ir įvertinimo šalyje ir užsienyje.

Koncertą bajanui ir orkestrui „...ad astra“ (2007) pirmą kartą Lietuvoje atliko vienas žymiausių pasaulio bajanininkų norvegas Geiras Draugsvollas, kuriam šis kūrinys dedikuotas ir kuris jį pirmą kartą atliko 2008 metais Olandijoje. Šiais metais kūrinys skambėjo ir Sarajeve, Bosnijoje (griežė bajanininkė Belma Šarančić Nahodović ir Sarajevo filharmonijos simfoninis orkestras, dirigavo Emiras Mejrevičius). Į žvaigždes, kaip nurodo pavadinimas, muzika kilo per paukščių klegesį primenančius solisto ir orkestro dialogus aukštuose registruose, dramatinius išsiveržimus. Bajano partiją, sudėtingą ir meniškai, ir techniškai, kurioje panaudota daug įdomių štrichų ir išraiškos priemonių (dumplinis tremolo, netemperuotas glissando ir kt.), virtuozas griežė jautriai ir prasmingai. Ilgi, mistiški, paslaptingi tęsiamų tonų epizodai, grėsmingi disonansai orkestre veda į trumpą solisto kadenciją ir baigiamąją greito tempo koncerto dalį (dalys neatskirtos). Intriguojančią, poliritmišką ir šaižių sąskambių tirštą muziką Geiras Draugsvollas ir dirigentas M. Pitrėnas perteikė teatrališkai, įspūdingai ir puikiai atskleisdami branduolinį minties užtaisą.

Pasak profesoriaus akordeonininko Eduardo Gabnio, retai pavyksta pasiekti tokį gerą bajano ir orkestro dinaminį santykį. Bajano galimybės diapazono atžvilgiu yra kur kas didesnės nei akordeono, ir jos kūrinyje buvo gerai išnaudotos. Profesorius pasidžiaugė, kad G. Draugsvollas vadovauja prof. Raimundo Sviackevičiaus meno doktorantūros projektui, ne kartą yra vedęs meistriškumo kursus LMTA. Nuo aštuonerių metų bajanu griežiantis norvegų virtuozas sukaupė didžiulį įvairaus laikotarpio kūrinių repertuarą, koncertuoja Europoje, Kinijoje ir Japonijoje, dalyvauja festivaliuose, muziką jam rašo daugybė kompozitorių. Tarp svarbesnių pastarojo meto premjerų – Sofijos Gubaidulinos koncertas bajanui „Fachwerk“. Kopenhagos karališkosios muzikos akademijos profesorius įrašinėja muziką garsiausiose įrašų studijose (EMI, BIS, SIMAX, NAXOS ir kt.). G. Draugsvollas – intelektualus, subtilus atlikėjas, kuriam artimas A. Šenderovo muzikai būdingas derinys: moderni kalba ir emocinis paveikumas. Kartu su solistu iš Kopenhagos buvo atvykę garso inžinierius su komanda, kurie įrašė kūrinio repeticijas ir koncertą. Ir A. Šenderovo kūrinys, ir puikus lietuvių dirigento ir orkestro darbas G. Draugsvollui taip patiko, kad jis nusprendė įrašą įtraukti į būsimą kompaktinę plokštelę, ten bus ir daugiau kompozitoriaus solinių kūrinių. Solisto nuomone, A. Šenderovo ir M. Pitrėno vardai verti būti žinomi pasaulyje gerokai plačiau.

Charizmatiškasis lietuvių dirigentas yra tarptautinių konkursų laureatas, už indėlį į Latvijos muzikinę kultūrą apdovanotas Latvijos muzikiniu prizu ir prezidento apdovanojimu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2012 m.). M. Pitrėnas yra įrašęs per 15 chorinės ir simfoninės muzikos plokštelių, diriguoja Vilniaus, Rygos, Varšuvos, Maskvos, Kelno, Diuseldorfo, Sent Galeno (Šveicarija) operos teatruose. Nuo 2015 metų rudens jis tapo LNSO vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu, LMTA Dirigavimo katedros vedėju.

Antroje vakaro dalyje skambėjo Koncertas violončelei, orkestrui, keturiems klavišiniams ir simfoniniam orkestrui „Paratum cor meum...“ („Mano širdis pasirengus...“; choro partijos tekstas – iš Dovydo psalmių ir Ekleziasto knygos lotynų kalba). Virpantis, tyras violončelės solo išnyra iš įtampos, disonansų kupinos orkestro partijos, choras dainuoja: „Viešpatie, kas gi yra žmogus.../ Žmogus panašus į vėjelio dvelkimą, jo dienos praeina kaip šešėlis./ Ką gi daugiau turi žmogus iš viso savo darbo, kurį dirba po saule?“; „Kiekvienas kalba savo artimui melagingus žodžius: jų lūpos klastingos, jie kalba dvejopa širdimi“; „Supraskite, neišmintingieji tautoje, ir pradėkite kada nors išmanyti, jūs, paikieji./ Nes žmogus nežino savo baigties.../ Tad išvaryk rūstybę iš savo širdies ir atstumk piktenybę nuo savo kūno.“ Prasmingi išminties žodžiai, kaip niekada tinkami dabartiniam laikui, koncerte įkūnijami sukuriant likimišką, tragišką atmosferą.

Ypatingas tarpininko vaidmuo atitenka net keturiems klavišiniams instrumentams – fortepijonui, klavesinui, čelestai ir elektroniniams vargonams, kurių partijas atliko Indrė Baikštytė. Suspėti nuo vieno instrumento prie kito dviejų taktų tikslumu buvo iššūkis talentingai atlikėjai, kuri po koncerto sakė: „Kartais vienu metu teko groti dviem instrumentais – fortepijonu ir klavesinu. Partijos nedidelės, tačiau reikšmingos.“ Su A. Šenderovu pianistę sieja ne tik kūrybiniai ryšiai – I. Baikštytė yra ir kompozitoriaus profesoriaus Eduardo Balsio vaikaitė. Šventinį vakarą baigė „Šokis“ simfoniniam orkestrui (2015 m., premjera). Kūrinyje panaudota „David´s Song“ ir Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 3 muzikinė medžiaga, suausta į fantastišką siautulingą ir nuotaikingą audinį.

Neapsieita ir be gimtadienio pokštų: dirigentas vis stabdė orkestrą žodžiais „Kas atsitiko, ko jūs visi norit?“, o šis atsakinėjo: „Norim Geringo, norim Geiro, norim Indrės“ ir kvietė į sceną solistus. Nors skambėjo daug ir dramatiškos, ne visada lengvai iš karto perprantamos muzikos, jubiliejinis koncertas – tai pavyksta ne visada – ne tik neprailgo, bet ir suteikė daug malonių įspūdžių gausiai susirinkusiems klausytojams, kolegoms ir bičiuliams.

Daiva TAMOŠAITYTĖ

Muzikos barai / 27

Renginiai

KO IŠMOKĖ PROJEKTAS „RYGA – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ“ DISKUSIJOJE DALYVAUJA FONDO „RYGA 2014“ MENO TARYBOS VADOVĖ DIĀNA ČIVLE IR JOS NARIAI GINTAS GRŪBE, UĢIS BRIKMANIS, SOLVITA KRESE, GUNDEGA LAIVIŅA, AIVA ROZENBERGA IR VITA TIMERMANE-MOORA. DISKUSIJOS MODERATORIUS – INTERNETINIO ŽURNALO „SATORI.LV“ VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS ILMĀRAS ŠLĀPINIS. – Kuo Ryga skyrėsi nuo kitų Europos kultūros sostinių?

G. Grūbe: Europos šalių Goethe instituto vadovai iš pat pradžių mus įspėjo, kad nepakliūtume į „Vilniaus spąstus“: Vilnius tapo Europos kultūros sostine, kai pasaulio ekonominė krizė smogė ir Lietuvai. Vilniui buvo sunkus metas. Tada mes jau kūrėme planus Rygai, kaip Europos kultūros sostinei, tad situacija glumino, buvo ambicinga kurti aiškų scenarijų. Vilniaus patirtis liudijo, kad finansavimas Europos kultūros sostinės laikotarpiu gali drastiškai sumenkti. Mes stebėjome ir analizavome karčią Vilniaus patirtį, kai daugybė planuotų projektų taip ir nebuvo įgyvendinti. „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ vadovai nuolat jautė politinę ir finansinę įtampą, negana to, bankrutavo Lietuvos nacionalinis oro vežėjas ir į Lietuvą liko vienintelis skrydis – iš Frankfurto. Tai buvo tikri „Vilniaus

Muzikos barai / 28

spąstai“. Mes į juos nepapuolėme.

G. Laiviņa: Priešingai nei kiti Europos miestai, paskelbti Europos kultūros sostinėmis, nestatėme naujų pastatų, nerestauravome senųjų. Turėjome gerokai mažesnį biudžetą nei kitos sostinės, todėl gautas lėšas nusprendėme nukreipti į miesto gyventojų pasiūlytas idėjas ir projektus. Galbūt tie projektai nebuvo geriausi, tačiau svarbu, kad žmonės kūrė ir veikė.

S. Krese: Jau seniai domėjausi Europos kultūros sostinių programomis. Pavyzdžiui, Marseliui buvo skirtas labai didelis biudžetas, miestui dar padėjo visas regionas. Kultūra pakeitė miesto įvaizdį, Europos kultūros sostinė tapo viešųjų ryšių projektu. Mūsų atveju buvo atvirkščiai, nes sostinės administracija nevertino kultūros kaip gebančios keisti miesto įvaizdį ir galinčios padėti išsiskirti iš kitų miestų pasaulyje. Rygos projektą kūrė kultūros darbuotojai ir jį skyrė eiliniams gyventojams, miesto svečiams, t. y. žmogaus poreikiams.

Tai puiku. Mūsų stiprybė, kad kultūra išėjo iš Sarkandaugavos į Vecmilgrāvį ir Purvciemį (visi trys yra Rygos priemiesčio rajonai).

Nuo pat pradžių užsibrėžėme tikslą: kultūra turi kirsti sienas, privalome praplėsti kultūros sampratą, kad ji aprėptų kasdienius dalykus, o ne apsiribotų vien teatrų, koncertų scenomis. Paveikslai ant statinių sienų suskambo

kaip tikslus šūvis. Rygos mikrorajonų gyventojai sukūrė bendruomenes, kurių neturėjome, jos tapo savarankiškomis savivaldos komandomis, vadovaujamomis menininkų.

Palaipsniui pasikeitė ir atgijo miesto dvasia.

Europos kultūros sostinės projektas, manau, šiuo atžvilgiu yra labai sėkmingas.

U. Brikmanis: Norėčiau Rygos projektą palyginti su savo įgyvendintu projektu Weimare 1999-aisiais. Nuo to laiko mus skiria 15 metų, tačiau turiu pasakyti, kad visiškai pasikeitė tokių projektų turinys ir veiklos metodai. Pirmiausia, Europos kultūros sostinė nėra konkursas, tai tapo antraeilės svarbos dalyku: mes kartu žaidžiame savo žaidimą be konkurencijos. Mūsų tikslas – atsikratyti praeities kompleksų, nusistovėjusių kultūros standartų, pasipūtėliško šovinizmo ir kitų pančių, nes esame europiečiai. Turime gausius vidinius pajėgumus kurti ir bendrauti, privalome savimi pasitikėti ir mokėti spręsti kasdienius klausimus ir problemas.

Mes tapome labiau ambicingi, pasitikintys, išmokome džiaugtis ir didžiuotis.

A. Rozenberga: Į Europos kultūros sostinę Rygą 2014 metų vasarą atvyko 200 turistų iš Weimaro, kurie nuo 1999-ųjų kasmet lankydavosi metų Europos kultūros sostinėse, pažindami jų kultūrą ir istoriją, užmegzdami ryšius su bendraminčiais. Jie mums pasakojo, kaip per tuos metus keitėsi Europos kultūros sostinės idėja, turinys. Pavyzdžiui, jiems labai patiko mūsų projektas „Stūra māja“ (sovietinės totalitarinės galios reliktas – KGB štabas), kuris atskleidžia Europos skaudžios XX amžiaus istorijos puslapius: tai sukrečiantys praeities signalai, kurie vis dar veikia mūsų sąmonę. Įgyvendinant idėją buvo korekcijų, bet politiškai niekas nesikišo į projekto kūrimą.

U. Brikmanis: Esu įsitikinęs, kad Rygos istorijoje atsirado takoskyra tarp Rygos, kuri buvo iki Europos kultūros sostinės, ir Rygos, kuri gyvuos pabuvusi Europos kultūros sostine. Kiek tai truks – sunku pasakyti, bet tai galėtų būti gairė visų miestų, miestelių, kaimų bendruomenėms.

V. Timermane-Moora: Manyčiau, Ryga iš kitų Europos kultūros sostinių išsiskiria dviem dalykais. Pirmasis – tinkama kultūros vadyba: tai, kaip Ryga pasiskelbė ir laimėjo konkursą.

Antrasis – programos kūrėjai tobulėjo tobulindami projektus, o tai bendruomenėms buvo didelis iššūkis ir kūrybinis laimėjimas.

Latvijai EKS statusas buvo būtinybė, suteikta iš išorės, kurią mes įgyvendinome ir dėl to nepaprastai didžiuojamės. Žmogus įgyja vidinės laisvės tiek, kiek stiprėja jo tikėjimas, viltis ir meilė – ir EKS šį turinį tam suteikė.

– Ar tuo patenkinti menininkai ir visi gyventojai?

V. Timermane-Moora: Žmogus nejunta, kokią įtaką jam daro menas, kultūros įvykis.

G. Laiviņa: Tik paskelbus, kad Ryga taps Europos kultūros sostine, kelerius metus buvo teikiami projektai mūsų programai. Tuose projektuose buvo juntama suvaržyta latvių siela, depresyvumas, kuris augo iš giliausios ekonominės krizės padarinių, žmonės tarsi vengė daryti ką nors išskirtinai nauja. Mes apie tai daug kalbėjomės, skatinome pozityviai žvelgti į ateitį ir visa tai atskleisti turiniu.

Dabar būtų įdomu palyginti pradinius pasiūlymus su tuo, kas įvyko.

G. Grūbe: Buvo nelengva, nes pirmieji krizės metai buvo tokie sunkūs, kad visi nustojo svajoti! Pamenu pirmą diskusiją, kai skatinome žmones įsivaizduoti, ką jie padarytų, jei viskas būtų įmanoma...

G. Laiviņa: ...bet projektų teikėjai nuolat grįždavo prie terminų ir pinigų.

D. Čivle: Mūsų, kuratorių, pagrindinė užduotis buvo suteikti žmonėms pasitikėjimą, padėti jiems kurti projektus, atsikratyti baimės dėl ateities, nusiplėšti vidinius pančius, sulaikančius mintis. Mes to pasiekėme. Mes analizavome kitus EKS, mokėmės, sėmėmės patirties. Nėra universalios formulės, bet skaudžios pamokos ir „Vilniaus spąstai“ padėjo mums neįstrigti. Antra vertus, „Vilniaus spąstai“ buvo svarbus mūsų koziris kalbantis su Europos Komisija, kad Ryga nėra Vilnius ar Talinas, kad Baltijos valstybės išgyvena stiprią politinę įtaką ir kitus sunkumus, bet jos keičiasi. Kai buvo švenčiamas Europos kultūros sostinės 25-metis (tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkuri pasiūlytą idėją „Europos kultūros sostinės“ Europos Sąjungos Ministrų Taryba oficialiai patvirtino 1985 metais. – Red.), buvo dar ketveri metai iki mūsų kultūros sostinės pradžios, ir tokio miesto statuso suvokimas ėmė keistis: mes supratome, kad esame kitokie nei senoji demokratiška Europa, mums reikia eiti sava kryptimi. Suvokėme, jog turime siųsti stiprų signalą, kad mus išgirstų Rygos – Europos kultūros sostinės metais. Ir tie metai tapo lūžio tašku.

G. Grūbe: Iš pat pradžių nusistatėme teorinius ir utopinius priesakus, pavyzdžiui, pasiekti Rygos aplinkoje kiekvieną žmogų, kad kiekvienas jaustųsi prisidėjęs prie šios veiklos.

Prieš kelias savaites buvau Vokietijoje, viename bare prisėdo nepažįstama rusaitė iš Rygos ir pradėjo pasakoti apie vokiečio prodiuserio filmą, kuriame ji filmavosi ir dabar jis rodomas Rygoje. Paklausiau: koks tai filmas? Pasirodo, latvių antropologai pateikė temas, ir septyni Europos režisieriai sukūrė po trumpą dokumentinę novelę apie Rygą. Šios novelės sugulė į vientisą filmą (lietuvių dokumentinio kino kūrėjas A. Stonys kūrė novelę apie senąsias žydų ir latvių kapines. – Red.). Paklausiau,

ką ji ten darė. „Žvejojau Mangaļsaloje“, – atsakė ji. Ir tuomet supratau, kad ši utopinė idėja išsipildė, nes ji susigyveno su vaidmeniu.

Tikslas motyvuoti žmones suveikė. Tai nėra vienintelis pavyzdys, kada mūsų vaizduotės vaisiai sunoko neplanuotais būdais.

U. Brikmanis: Europos biurokratų požiūris į Europos kultūros sostinės projektą iš pat pradžių buvo labai skeptiškas. Europoje buvo prieitas lūžio taškas: arba vėl rimta nesėkmė ir vienintelė išeitis – palaidoti Europos kultūros sostinės idėją, arba šansas keistis. Mes siekėme keistis – ir sulaukėme milžiniškos paramos.

G. Grūbe: Per ketverius metus, neinvestuojant milžiniškų pinigų į Latvijos kultūrą, buvo sukurti keli neįtikėtini projektai. Papildomi trys ar keturi milijonai latų prie kasmet skiriamų kultūrai, ir Ryga turėjo tapti reikšmingu Europos miestu. Svarstant projektus, nuolat akcentavome, kad nebūtų fejerverkų švenčių! Tik metų užbaigimo renginyje.

– „Aukštasis menas“ dažnai yra tarsi izoliuota sala dėl savo atotrūkio nuo kasdienybės. Šiandien meno lygmenys siejasi. Tai sukuria malonų jausmą.

U. Brikmanis: Šiek tiek nesutikčiau: „aukštasis menas“ pagaliau įgyvendino daugybę išsvajotų projektų. Tiesiog buvo netinkamai priimtas kaip glamūras (pigūs blizgučiai) ir auksas.

G. Laiviņa: Taip, bet glamūro šiek tiek buvo ir mūsų sostinės metuose. Sakydama „glamūras“ aš turiu omenyje rafinuotus ir bereikšmius projektus.

D. Čivle: Per Europos kultūros sostinės pasirengimo metus užmegzti ryšiai iki šiol labai naudingi: parodų kuratoriai galėjo apsilankyti užsienio muziejuose, su tenykščiais kolegomis pakalbėti apie ateitį ir pasidalinti patirtimi. Bendradarbiavimas tarpinstituciniu lygmeniu taip pat svarbus ir jau veikia.

Po 2014-ųjų jau mokame procesams sutelkti finansus. O procesai nėra matomi miesto gatvėse ar patalpose – jie vyksta žmonių galvose, širdyse, požiūryje į kokybę. Pavyzdžiui, jauni žmonės, savo jėgas išbandę filmų industrijoje, galbūt ateityje netaps prodiuseriais, režisieriais ar operatoriais, bet jų požiūris į kino gamybą keisis. Kokybinis šuolis, apie kurį svajojome, – kad kiekvienas visuomenės narys pajaustų prisidedantis prie kasdieninės kultūros vyksmo, – įvyko.

G. Grūbe: Maloni provincija, besiribojanti su Baltijos jūra, apie kurią kadaise kalbėjo J. Brodskis, išsiskleidė Europos kultūros sostine. Kas dar buvo sukurta per ketverius metus? Matuoklis rodo ne tik vienų metų darbus.

Ryga tapo miestu, koks yra Berlynas, kuriame studijavau prieš 15 metų, nuostabia vieta, kurioje kasdien pasiūloma kas nors nauja, ko nebuvo anksčiau. Tikiu, kad ateityje bus ir paralelių procesų, nesusijusių su Europos kultūros sostinės projektais.

– Kokių paralelių procesų?

G. Laiviņa: Svarbu, kad padidėjo žmonių aktyvumas. Nesvarbu, ar renginys viešas, ar skirtas uždarai bendruomenei, bet jame dalyvaujančiųjų pastebimai daugėja. Ir dar svarbu, kad įvairių socialinių grupių asmenys buriasi veiklai, miesto mikrorajonuose susiformavo aktyvios bendruomenės.

S. Krese: Pamenu 2009 metus, kai nemaža dalis Latvijos gyventojų buvo bankrutavę ar praradę santaupas, užsisklendę ir pasinėrę į rutiną, spręsdami kasdienes problemas. Stengėmės savo valdžiai įteigti, kad pinigai, investuojami į kultūrą, būtų skirti žmonių gerovei.

Mes deklaravome kultūrą kaip pragyvenimo įrankį. Tikėjome, kad tai leis žmonėms įkvėpti oro, išgyventi kartu ir dirbti su nauju pajėgumu ir dinamika. Vėliau daugelis žmonių savo hobius pavertė nuolatiniais užsiėmimais ir pragyvenimo šaltiniu. Kaip užviręs vandens katilas išstumia garą, taip Europos kultūros sostinės projektas žmones pastūmėjo naujiems pokyčiams. Miestas tapo puikia laisvalaikio vieta.

V. Timermane-Moora: Latvijai reikia vis daugiau renginių, galbūt ateityje visi pavargsime nuo jų pasiūlos, tačiau svarbu išlaikyti aukštą turinio kokybę. Dirbdama Briuselyje mačiau milžinišką gausą renginių: nedidelė Belgija turi 360 festivalių, kurių kokybė labai įvairi. Mes turime rūpintis savo projektų sklaida už Latvijos ribų, nes projektai yra verti, kad apie juos būtų žinoma užsienio prodiuseriams ir mėgstantiems keliauti, lankyti kultūros renginius svečiams.

G. Grūbe: Latvijos politikai turėtų prisiimti kaltę, kad nesusišnekama, nebendradarbiaujama politiniu lygmeniu. Valstybės kultūros sostinės fondo (VKSF) paskirtis – tęsti vykstančių procesų finansavimą ir po projekto EKS. EKS padėjo sukurti nevyriausybinį sektorių ir paskatinti jį veikti, kas yra vienas iš VKSF tikslų. Kai kurie politikai, sprendę dėl projekto „Stūra māja“ ateities, vengė paaiškinimų.

D. Čivle: Man atrodo, tie politikai bijojo projekto „Stūra māja“, jautėsi nesaugūs pasisakydami „už“. Įdomu, kad Europos kultūros sostinės metu kultūrinio sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą buvo gerokai didesnis palyginti su 2009 m. indėliu. Tai rodo ryškius kultūros srities pokyčius. Ir kyla klausimas: jei finansavimas bus mažinamas, nes nebevyksta EKS, ar mes negrįšime į 2009 metus?

– Latviai skundžiasi, kad jų nedaug, veikla be interesų konfliktų tiesiog neįmanoma, nes visi tarpusavyje pažįstami – net diskusija tampa neįmanoma tarp „mes“ ir „jie“ kaip paralelių, nesusikertančių žodžių?

V. Timermane-Moora: Atkreipiau dėmesį, kad Latvijoje nedaug tikrų kūrėjų ir ekspertų.

Suskaičiuoti profesionaliems kultūros vadybininkams, galintiems įgyvendinti didelius

Muzikos barai / 29

Renginiai kultūros projektus, užtektų vienos rankos pirštų. Fondai kuriami kiekvienam didesniam projektui, o vykdytojai lieka tie patys. Vykdytojas prisitaiko prie finansuotojo pasiūlymų ir reikalavimų, o ar negali finansuotojai tarpusavyje susitarti? Kiekvienas fondas, pradėdamas veiklą, išradinėja dviratį, skelbiasi darantis ką nors išskirtinai ypatingo ir pribloškiamo. Bet ši tendencija ydinga, tai – deformuota sistema.

– Tai ką daryti?

V. Timermane-Moora: Reikia lyderių, kurie apibrėžtų aiškius prioritetus ir kriterijus, kaip turi būti finansuojami projektai. Bloga praktika: kas moka pinigus, tas užsako muziką.

– Kalbame apie jūsų pastebėtą fenomeną: žmonės perlipa savo įsivaizduojamas galimybių ribas ir tampa ambicingesni. Kas tas katalizatorius, kuris visa tai išgrynino? Ar skirtas finansavimas, ar projektų tankis?

A. Rozenberga: Tai ir finansavimas, ir žmonių pasitikėjimas savo galiomis.

S. Krese: Labai įdomus projektas „Alekša skvērs“ Sarkandaugavoje, kurį sumanė ir įgyvendinto vietiniai gyventojai. Tie, kurie nedalyvavo projekte, buvo įsitikinę, kad tai įvykdė Rygos meras Nilas Ušakovas.

G. Laiviņa: Latviai – kūrybinga tauta, įgyvendinanti projektus neturėdama pakankamai pinigų. Pavyzdžiui, Latvijos naujojo teatro institutas, pagaliau gavęs svarų finansavimą, įrodė, kad Latvijoje užgimė naujoji režisūros banga ir Alvis Hermanis nebėra vienintelis latvių teatro sinonimas. Naujojo teatro institutas į latvių teatro programą pritraukė arti šimto užsienio svečių: festivalių organizatorių, prodiuserių, kritikų.

S. Krese: Projektas „Ryga – Europos kultūros sostinė“ buvo pozityviai provokacinis, intriguojantis kviečiantis griauti įsigalėjusius teatro standartus.

G. Grūbe: Norėčiau pabrėžti, kad nėra kokybiškos ir profesionalios kritikos Latvijoje vykstantiems procesams vertinti, šiek tiek profesionalios kritikos buvo užsienio spaudoje.

U. Brikmanis: Tai gal nėra auditorijos, kuriai būtų reikalinga kritika? Jei būtų skaitytojų, būtų ir kritika.

D. Čivle: Taip, publiką reikia suorientuoti, ugdyti. Pas mus kritikos ir skaitytojų santykis toks: kuris pirmas – višta ar kiaušinis? Kritika yra ne tik silpnoji, bet ir niekinė Latvijos kultūros grandis.

A. Rozenberga: Pastaraisiais metais mes mokėmės laisvėti. O kas, mieli kolegos, jumyse pasikeitė organizuojant EKS? Nebaksnokime, kaip anksčiau, į kitus – turime pradėti nuo savęs.

G. Laiviņa: Pažintis su trimis vaikinais iš Sarkandaugavos šokių projekto mane privertė susimąstyti apie atsakomybę jiems: man skaudu, kad daugiau jokių renginių ten nebe-

Muzikos barai / 30

Problemos vyksta. Jie prašo, kad paskambinčiau, kai bus kitas renginys, bet tų renginių nėra...

A. Rozenberga: Būtent dėl tų žmonių, kurie mumis patikėjo, reikia tęsti šią veiklą.

Tikimės, netrukus žinosime, kaip tai padaryti, kad niekas nesakytų, jog viskas baigiasi su EKS pabaiga.

D. Čivle: EKS davė ryškų filmų kūrimo impulsą, paskatino Latvijos kino kūrėjus permąstyti veiklą ir sugalvoti ateities modelį. Tai vyksta ir kitose srityse, pavyzdžiui, ketiname Rygos fotomėnesį išplėsti iki Baltijos fotografijos bienalės. Mes iškėlėme tikslus daugeliui kultūros sričių – ir tie procesai pajudėjo.

G. Grūbe: Buvo inicijuotas projektas „Ačiū EKS“. Svarbu, kad procesai nenutrūktų, kad projektai tęstųsi, nepasimirštų. Veiksmo vietos, kuriose vyko EKS renginiai, turi būti pažymėtos. Didžiuojuosi, kad Maris Gailis, Žanio Lipkės muziejaus tarybos vadovas, Rygoje pažymėjo vietas, kuriose buvo slepiami žydai. Pati idėja puiki – pažymėti vietas, kuriose kadaise ar dabar kas nors buvo ir vyksta. Tai būtų svarbu ne tik turistams, bet ir patiems miesto gyventojams.

– Kaip manote, ką Ryga pasakė pasauliui?

G. Laiviņa: Ryga daugybę užsieniečių, gyvenančių Vakarų Europos demokratijoje, paskatino pažinti kaimynų Rytų Europoje gyvenimą.

D. Čivle: Mes sustiprinome Rygos įvaizdį. Žmonės, pabuvę Rygoje projekto EKS metu, sugrįžta pasisemti naujų įspūdžių: Ryga tapo įdomiu, patraukliu miestu...

U. Brikmanis: ...o žmonės, apsilankę Rygoje ir sugrįžę į savo kraštą, skleidė žinią, kad Ryga yra lankytina vieta, kupina meno ir kultūros.

V. Timermane-Moora: Intensyviai ir nuosekliai siunčiama geroji žinia apie Rygą krauna dividendus. Grąža pajuntama po penkerių ar dešimties metų.

U. Brikmanis: Miestai kaip spauda: praeina laiko, kol įgyjamas pasitikėjimas. Visi kartu daug dirbome, ginčuose kūrėme ir pasiekėme puikų rezultatą – tai didžiausia vertybė. n Parengė Irena DIDŽIULIENĖ

Nerijus Čepulis: „Kūrybinių industrijų sąvoka neigia menininko stereotipą“

„Industrija vadinkime daiktų gamybą, materialios gerovės kūrimą. Tai, kas susiję su žmonių santykiais, tegul išliks kūryba“, – Nerijus Čepulis, Kauno technologijos universiteto Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas, netikėtai įvertina šiandien populiarų žodžių junginį „kūrybinės industrijos“. Pasak filosofo, ši sąvoka slepia prieštarą, kuri liudija kūrėjo, siekiančio būti originaliu ir kurti materialinę gerovę, dilemą. „Šiandien, kai dirbti pradedama labai anksti, kyla klausimas, ar žmogus geba subręsti kaip asmenybė“, – sako N. Čepulis, KTU studijų programos „Medijų filosofija“ vadovas.

Pasak jo, šiandieniniam kūrėjui nebeužtenka išmanyti siaurą profesinę sritį – privaloma žinoti platų kultūrinį, socialinį kontekstą. Beje, už tokių plataus akiračio specialistų ugdymą turėtų būti atsakingi universitetai, suteikiantys ir fundamentaliųjų filosofijos, kultūros, psichologijos, meno žinių, ir praktinių įgūdžių.

– Kūrybinių industrijų sąvoka gana įprasta įvairiuose kontekstuose – nuo studijų programų iki mokymų ir konferencijų. Kas tai yra? – paklausėme N. Čepulio.

– Žodžių junginys „kūrybinės industrijos“ slepia savyje tam tikrą vidinę prieštarą. Pirma, iš romantinio periodo paveldėjome supratimą, kad kurti – tai ne tas pats, kas gaminti, antra, žodis „industrijos“ kaip tik reiškia gamybą, masinę gamybą. Kita vertus, nepaisant „industrijos“ termino populiarumo, manau, kad šiandien jis jau yra atgyvena.

Man jis asocijuojasi su XVIII–XIX amžių gamybiniais pokyčiais – staklėmis, fabrikais, masine produkcija. Šiandien, kai didžioji dalis ko-

KTU nuotr.

– Kas tas kūrybinių industrijų atstovas ir kuo jis užsiima?

Nerijus Čepulis

munikacijos ir prekybos persikelia į internetą, o kompiuteris tapo pagrindine darbine medija, tinkamesnė yra tinklo sąvoka – nesvarbu, ar kalbame apie studijas, ar apie gyvenimo būdą, verslą, meną, filosofiją.

– Užsiminėte, kad romantizmo laikotarpiu kūrybos sąvoka buvo pakylėta.

– XIX a. „kūryba“ ir „industrija“ buvo dvi visiškai atskiros sąvokos: arba tu kuri, arba gamini. Kūrybinis aktas – tai visiškai savita ir nepakartojama unikalios asmenybės raiška.

Toks elitinis menas neišsilavinusioms masėms buvo neprieinamas.

Miesto kultūros išplitimas, verslo ir viduriniosios klasės atsiradimas, masinis raštingumas bei elektrinės komunikacijos priemonės meną padarė prieinamą daugeliui. Būtent tada išryškėjo prieštara, kurios atgarsius girdime iki šių dienų: menininkas sukūrė autentišką meno kūrinį, tačiau jis patinka masėms, ar čia viskas gerai?

Atrodo, kad taip. Turime Picasso, Dalí, van Goghą – jų kūriniai patinka visiems, tiksliau, visi yra išmokyti jais žavėtis.

– Kaip keičiasi kūrinio ir kūrėjo sąvokos dabar, kai atsirado kūrybinių industrijų reiškinys?

– Kūrybos ir industrijos sąvokų suartėjimas prasidėjo atsiradus fotografijai ir kinui. Tokio kūrinio, kuris nuo pat užgimimo yra masinė produkcija, atsiradimas lemtingai laužo visus stereotipus. Filosofas Walteris Benjaminas, atsiradus fotografijai, pirmasis prabilo apie meno kūrinio auros nunykimą. Tačiau, kita vertus, jei menas siekia būti revoliucinis, tai yra žadinti ir skatinti emancipaciją visuomenėje, jis turi būti prieinamas masėms. Kartu menas, suartėjęs su masine produkcija, ima susilieti su komercija.

Taip, kūrybinių industrijų sąvoka ima neigti menininko – skurstančio, nuolatos besikankinančio, nesuprasto ir balansuojančio ties nevykėlio ar savižudžio įvaizdžio riba – stereotipą. Kūrybinių industrijų atstovas gali ir, atrodo, siekia būti kūrėjas ir kartu sėkmės lydimas verslininkas – vakarieniauti prabangiuose restoranuose, klausytis operos „Metropolitane“ ir laisvalaikiu ar dėl įkvėpimo buriuoti nuosavą jachtą. Tiesą pasakius, tokių menininkų būta visais laikais, bet tai prieštaravo tikro nesuinteresuoto menininko įvaizdžiui.

– Akivaizdu, kad jis ką nors sukuria – nuo interjero detalių iki programinės įrangos, na, gal ne taip originaliai, kaip norėtų romantikas. Jis yra įgudęs savo srities specialistas.

Tačiau jam nebūtina dirbti įmonėje ar fabrike pagal griežtą grafiką. Jis bet kada gali įsijungti į tinklą ir nuo jo atsijungti, kai nori. Tačiau jis turi suvokti, kaip veikia tinklas ir kaip galima kurti jame. Kitaip sakant, jis turi gebėti daryti sąsajas ir jausti kontekstą. Tik taip produktas ar paslauga ras savo vartotoją. Štai kodėl šiandien verslininkui taip svarbu išmanyti kultūrą, meną ir filosofiją, o menininkui – verslą ir technologijas. Kūrybinių industrijų ir medijų studijos tokiam kūrėjui yra būtinos.

Netikiu sėmės istorijomis apie tai, kaip kažkas nebaigęs universiteto užsidirbo milijoną ir suprato, kad aukštasis mokslas ir studijos yra laiko gaišimas. Man tai skamba trumparegiškai.

– Kodėl?

– Jau vien todėl, kad gyvenimo kokybės turto kiekis negarantuoja. Reikia žinoti, ką su pinigais daryti. Ir čia reikalingas tam tikras kūrybingumas ir vartojimo kultūra, kuriai įgyti reikia pastangų ir laiko. Vartojimo kultūra yra žmogaus išsilavinimo ir bendros kultūros dalis. Nuosavybės kiekis negarantuoja skonio ir pasitenkinimo. O kur dar gebėjimas bendrauti, kalbėtis ir turėjimas apie ką kalbėtis.

Vėl kalbu apie tiltą tarp verslo ir kultūros, tarp inovacijos ir tradicijos, tarp gebėjimo parduoti ir kurti.

– Žmogus, apie kurį kalbate, turėtų turėti ir verslininko savybių?

– Na taip, jis turėtų mokėti versti kokybę į kiekybę ir atvirkščiai. Kartais dailininkui visai ne pro šalį susipažinti su rinkodaros pagrindais. Kūrybinės industrijos apima ir teatrą, ir informatiką, ir muziką, ir verslą... Juk visur yra kas nors sukuriama. Taip, čia kūrybos sąvoką vartoju pačia plačiausia prasme. Nors dažnai meninė kūryba suprantama kaip ko nors naujo ir originalaus sukūrimas, man vis dėlto priimtiniau čia būtų kalbėti apie nuolatinę sintezę.

Jau seniai išminčius yra pasakęs: „Nieko nauja po saule“. Ypač tai teisinga šiandien, kai tiek daug duomenų yra sukaupta ir lengvai pasiekiama. Aplink šablonai, citatos, atvaizdai. Tačiau sintezė, derinimas, besikeičiantis kontekstas ir nuotaika, pagaliau užmarštis dar leidžia išgyventi naujumo jausmą mene.

Kita vertus, apie kūrybinį aktą galime kalbėti ir kaip apie raišką, komunikaciją, kurioje aš ką nors perduodu tau. Tai reiškia, kad komunikuodami vienas kitam darome poveikį, ir dėl to mes abu keičiamės. Komunikacijos požiūriu, kūrybinis aktas visų pirma yra kontaktas. Tokiu atveju kiekvienas žmogus nuolatos kuria.

Etiniu požiūriu kūryba yra gyvybei palanki

ir konstruktyvi. Egoistinis į save orientuotas ir kito atžvilgiu destruktyvus poveikis neigia kūrybą. Autentiška kūrybinė industrija turėtų mažinti smurtą ir siekti bendros gerovės. Toks būtų humanistinis požiūris. Gal kūrybinių industrijų paskirtis ir yra humanizuoti verslą?

– Jei visi nuolatos kuriame, tai visi ir esame kūrybinių industrijų atstovai?

– Čia derėtų prisiminti, kad antikos graikų kalba neskyrė sąvokų „menas“ ir „amatas“ – juos apibrėžė vienas ir tas pats žodis „technė“. „Technė“ buvo tam tikras įgūdis, vėliau įrankis, būtinas veikalui sukurti ar jį pagaminti. Šia prasme galima kalbėti apie dainos, namo, tragedijos ar kardo pagaminimo „techniką“.

Negana to, Platonas, aiškindamas pasaulio atsiradimą, pasakoja, kad jį sukūrė Demiurgas iš chaotiškos materijos pagal amžinąsias idėjas. Tad būtų idealu, jei tos pačios rūšies kūriniai būtų vienodi, tačiau taip nėra dėl iki galo nesuvaldytos materijos. Idealių gaminių tapatumas ir vienodumas – tai sena filosofų svajonė, prie kurios priartina preciziškumu pasižyminčios šių dienų reproduktyviosios technologijos.

Jau mano minėtas romantinis požiūris į kūrybą savo ištakomis siekia krikščionišką ir žydišką pasaulėvoką – Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Vadinasi, Kūrėjo neapribojo ir nesaistė nei amžina idėja, nei materija. Kiekvienas kūrinys (ypač žmogus) savo gelmėje yra unikalus ir Kūrėjo sukurtas atskirai be jokio šablono. Tad čia kūrybinis aktas yra unikalus aktas, o individas yra svarbiau nei bendros normos, visuomeninė visuma ar valstybė. Ir bet kokio asmens ar meno kūrinio vertė glūdi jo originalume.

– O kuris požiūris teisingas?

– Reikėtų rasti naują šių požiūrių sintezę.

Tenka pripažinti, kad masinė gamyba, reprodukavimas, masinė kultūra ir globalizacija jau yra realybė, kurioje mes gyvename. Tačiau skirtumai taip pat svarbūs ir verti pagarbos ir puoselėjimo. Jaučiama tendencija net versle kuo labiau prisitaikyti prie atskiro vartotojo poreikių. Pastarųjų dienų politiniai įvykiai rodo, kaip svarbu yra priimti kitų kultūrų skirtumą. Turiu omenyje imigracijos ir emigracijos neišvengiamybę. Štai kodėl ir kūryba veikiau turėtų transformuotis ne į industrinę masinę gamybą, o į tinklinę komunikaciją su kuo didesne inovatyvių produktų ir paslaugų įvairove.

Be masinės gamybos neapseisime. Materialios gerovės darnų augimą terealizuos industrija. Žmonių santykių, tarpkultūrinės komunikacijos, nišinių į individą orientuotų produktų ir paslaugų atveju tegul tai bus kūrybiniai tinklai. n

Muzikos barai / 31

Sukaktis Gražina DAINAUSKIENĖ

D

agilėlis – mažas paukštukas, džiuginantis akį spalvingumu, o dar ir naudą nešantis, nes lukštendamas piktžolių sėklas jas naikina...

Taip ir berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, repetuojantis ir ruošiantis programas Šiauliuose, laikomuose provincija... Tačiau šis kolektyvas, gerokai jaunesnis už kitus Lietuvoje gyvuojančius berniukų chorus, skina laurus ir garsina Lietuvos vardą užsienio šalyse, kinų vadinamas angelų choru, o vokiečių – lietuviškuoju Thomanerchor, Šiauliuose ugdo kultūringus, dainai ir muzikai atsidavusius jaunuolius. Šį rudenį „Dagilėlio“ koncertai, aidintys gražiausiomis repertuaro dainomis – neeiliniai. Koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose apibendrina choro išdainuotą 25-erių metų kelią, sukakties proga skatina apsidairyti, prisiminti, įvertinti.

Choro vadovas Remigijus Adomaitis

Muzikos barai / 32

Dagilëlio giesmës

O prisiminti yra ką – vien per pastaruosius penkerius metus laimėta I vieta 9-ajame Giuseppe Zelioli Europos jaunimo chorų konkurse-festivalyje Leke (Lecco, Italija, 2010 m.), 2011 m. spalio 21 d. buvo paskelbta berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ diena Baltimorėje (JAV), pelnyta I vieta III tarptautiniame Vroclavo chorų festivalyje-konkurse „Vratislavia Sacra“ (Lenkija, 2013), I vieta ir aukso apdovanojimas tarptautiniame chorų festivalyje-konkurse Pekine (Kinija, 2014), Liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“ (nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“, 2014), absoliučiai geriausio choro vardas ir Didysis prizas festivalyje-konkurse „Mes Lietuvos vaikai“ Klaipėdoje (2015). O kur dar kiti laimėjimai ir apdovanojimai... Šiemet dainuota visuose didžiuosiuose Lietuvos muzikos festivaliuose: Šv. Jokūbo, M. K. Čiurlionio, Šv. Kristupo, Pažaislio.

Chorą subūręs ir laimėjimų keliais vedęs jo vadovas Remigijus Adomaitis po koncerto Kaune dalijosi prisiminimais apie kolektyvo gyvavimo

pradžią, įkūnytą choro skambesio viziją ir kasdienius rūpesčius. O tų rūpesčių minint choro jubiliejų – su kaupu, vien koncertų turi tiek, kiek profesionalai. Tačiau jubiliejaus vadovas nesureikšmina, tai tik naujų sumanymų ir galimybių pamatas.

Berniukų chorai muzikos istorijoje turi giliausias tradicijas, jie pradėjo kurtis prie bažnyčių dar ankstyvaisiais viduramžiais. Lietuvoje pirmieji berniukų chorai susibūrė daugiau kaip prieš pusšimtį metų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Šiauliuose berniukų chorą pavyko suburti ne iš karto. Rodos, galėję tapti vienu seniausių vaikų chorų šalyje, pirmuosius dainavimo tradicijos daigus auginę tarpukariu prie Šv. Ignaco bažnyčios, šiauliečiai jų neišpuoselėjo. Chorvedžių Petro Juodelės, Jeronimo Žitkevičiaus ir kitų suburti berniukų chorai vis iširdavo, branduolio neišsaugojo ir Gintauto Misiukevičiaus atkurtas choras. Tik 1990 metais, į Šiaulius atvykus jaunam chorvedžiui Remigijui Adomaičiui, į „Dagilėlio“ chorą sutelkti berniukai išskleidė sparnus dainingam skry-

džiui. O po dešimtmečio prie choro įkūrus dainavimo mokyklą, vienas po kito pasipylė laimėjimai įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, jie garsino „Dagilėlį“ ne tik Europoje, šlovės keliai nusidriekė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Kinijos.

Nors Lietuvoje įprasta berniukų chorų lyderių ieškoti sostinėje, kur gilias tradicijas puoselėja „Ąžuoliukas“, tačiau šiauliečiai savo pasiekimais šį mitą sėkmingai griauna, dainomis plėsdami gerbėjų ratą ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Klausantis „Dagilėlio“ dainavimo žavi ne vien skambesio darna, tolygi balsų spalva, bet ir didelė klausytojui perteikiamos muzikos įtaiga. Ji sukuriama ne vien dainavimo branda ir meistriškumu – kyla iš choristų širdžių sklindančios meilės dainai, akių šilumos.

Paklausus, kas kloja pamatus tokiai choro sėkmei, choro vadovas išskiria nuolatinį sistemingą darbą repeticijose, taip pat „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje. „Kartu tai ir vizijos turėjimas, ką ir kaip daryti, kon-

certų analizė – kas kaip suskambėjo, kas pavyko ar nepavyko dėl tam tikrų priežasčių. Tos priežastys gali būti pačios įvairiausios – ir nuovargis, ir netgi aplinka. Vaikai sunkiai prognozuojami, jų augantys organizmai jautrūs – nežinosi, kada kuriam pasidarys silpna, ar bus susikaupę, kaip veiks atmosfera salėje.“

Nors stebint choristus žavi būtent jų susikaupimas, dėmesys kiekvienam vadovo mostui, dainavime įtampos nesijaučia – puikiai dera kolektyvo drausmė ir individuali kūrybos raiška, leidžianti siekti užsibrėžto meninio rezultato. Tai, ko gero, viena ryškiausių choro savybių.

Kalbėdamas apie choro įvaizdį,

Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis” koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje

Muzikos barai / 33

Sukaktis

Koncertinis turas Jungtinėje Karalystėje

Koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje

Choro „Dagilėlis“ 25-mečio koncertas Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje

R. Adomaitis sako, kad „atrasti ką nors labai nauja yra sunku. Įdomiausia būna tada, kai jau ką nors sugalvoji savo chorui ir panašų dalyką pamatai kitur.“ Stebint dainuojančius choristus į akis krinta vienoda dainavimo maniera, vienodas balso aparato formavimas, tampantis skiriamuoju choro bruožu. Vadovo teigimu, „kiekvienas chorvedys vaizduotėje chorą mato savaip ir jo skambesį girdi savaip, todėl chorai ir skamba skirtingai.

Savo susikurtam garso įvaizdžiui ieškai tinkamo skambesio, žiūri, kokie balso formavimo raumenys turėtų veikti, kaip reikėtų išsižioti. Taip nusistovi chorui būdinga dainavimo maniera. Iš kitos pusės, formuoti vokalą šiek tiek padeda ir patys vaikai.

Jų skirtingos fizinės savybės, ne visi pajėgūs išgauti tą skambesį, kokio tu nori, bet kolektyve balsai susiderina ir išsilygina, susitvarko taip, kaip aš norėčiau. Per repeticijas aš jiems nedainuoju, bet pasakoju vaizdiniais, ir jie bando tą skambesį sukurti. Tada įvertini ir sakai, kas tinka, o kas ne.

Man nuo senų laikų labai patiko vokiečių berniukų chorai, jų dainavimo mokykla, ypač Augsburgo katedros berniukų choro skambesys, jų minkštas skaidrus vokalas. Tai turėjo įtakos ir mano įsivaizduojamam „Dagilėlio“ choro skambesiui.“

Muzikos barai / 34

Šiaulių miesto garbės piliečio vardo suteikimo šventė. Koncertas Chaimo Frenkelio viloje

Berniukų choras mieste – kultūringus, dvasingus ir spinduliuojančius šviesą jaunuolius ugdantis židinys.

Nors juos ugdyti nėra lengva. Klausant Remigijaus Adomaičio samprotavimų apie darbą su berniukais, apie didžiulę kantrybę, reikalingą šiame darbe, apie ilgą kelią formuojant balsą ir siekiant rezultato, apie džiaugsmus ir nusivylimus, negali nepajusti begalinės meilės ir atsidavimo savo pasirinktai veiklai, šviesos, spinduliuojančios iš akių, šilumos, sklindančios iš žodžių. Vadovo charizma veikia ir choristus, rezultatus akivaizdžiai matome ir girdime choro atliekamose dainose. Ir ne tik koncerto metu. Teko pastebėti, kaip po koncerto į persirengimo kambarius laiptais lipantys ir guviai įspūdžiais besidali-

nantys jaunuoliai nuščiuvo, pagarbiai reaguodami į tildantį vadovo gestą.

Tokią didelę pagarbą ir vadovo autoritetą paaiškinti nesunku, matant, su kokia meile ir atsidavimu apie savo chorą kalba R. Adomaitis.

Koncertas Kauno filharmonijoje „Mūsų dienos kaip šventė“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – tik dalis choro jubiliejinio turo po Lietuvą. „Dagilėlio“ dainos jau skambėjo Šiauliuose, išsiliejusios net trimis koncertais, Vilniuje, Klaipėdoje, Kauno „Žalgirio arenoje“ kartu su Linu Adomaičiu ir Gyčiu Paškevičiumi ir dar ne kartą skambės šiais metais. „Pagrindinis choras – kaip profesionalai, dainavimo mokykloje jie renkasi 4–5 kartus per savaitę. Tai ne tik bendros repeticijos, bet ir sol-

Choro 25-mečio koncertas Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje

Su Virgilijumi Noreika

mo mokykloje – per 300, nuo 6 iki 19 metų, programas ruošia du lygiaverčiai koncertiniai kolektyvai (apie 100 berniukų ir jaunuolių). Tačiau šiame amžiuje, manau, nėra lengva tiems, kurie susiję su klasikine muzika, o ne su popsu. Aš žinau, kad labai gerai dainuojančių berniukų Šiauliuose yra begalė. Tačiau mūsų jie nepasiekia, pasirenka sportą ar kitas dažnai reklamose matomas sritis. Be to, jauni tėvai taip pat jau pripratę prie kitokios muzikos ir jiems ne visada būna suprantama ta muzika, kurią mes dainuojame. Tenka parinkti tokią programą, kuri pritrauktų ne tik vaikus, bet ir tėvus.“

Algirdo RAKAUSKO nuotr.

fedžio, instrumentų pamokos. O kur dar intensyvus koncertų grafikas! Tačiau koncertai jiems reikalingi – tai didžiausias stimulas. O pabandyk kuriam nors neleisti dainuoti koncerte, tai kaip didžiausia bausmė“, – apie nelengvą vaikų krūvį, bet ir didelį norą dainuoti bei koncertuoti pasakoja vadovas, savotiškai pavydintis savo choristams, lankantiems kitas šalis, pasirodantiems su įvairiais muzikantais, apie ką savo vaikystėje ir jaunystėje jis pats galėjo tik pasvajoti.

Taip, kaip svajodavo žiūrėdamas seną filmą „Berniukai“ apie berniukų chorą ir įsivaizduodavo: būtų gerai dainuoti taip, kaip jie. Gyvenimo vingiai svajones priartino, nors vaidmuo jose ir pasikeitė. Šiauliai didžiuojasi savo choru ir jo laimėjimais. Nors kadaise miesto valdžiai reikėjo įrodinėti, kad reikalinga chorinio dainavimo mokykla. Tik pirmieji laimėjimai užsienyje – Vokietijoje (1997) ir Italijoje (1999) – padėtį pataisė. Dabar, kai „Dagilėlio“ kraityje garbingiausi įvertinimai (vien užsienyje – 12 pirmųjų vietų, Grand Prix), galima spėti, kad mieste turėtų būti prestižas dainuoti „Dagilėlyje“. Tačiau R. Adomaitis dėmesį chorui vertina santūriai: „Negalime skųstis, norinčiųjų mokytis dainavi-

Tokios problemos kyla ne tik Šiauliuose. Didelis stimulas tokiems chorams burtis – jau penkiolika metų vykstantis festivalis-akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, kurio tikslus nusako pats pavadinimas. Dėmesys meniniam vaikų užimtumui, chorinei dainai pamažu plečiasi, berniukų chorai įvairiuose Lietuvos miestuose skaičiuojami jau dešimtimis. „Dagilėlio“ koncertuose apsilankę klausytojai patiria didelį malonumą ir negaili chorui plojimų. Nors Kaune tarp klausytojų buvo nemažai ikimokyklinukų (koncertas vyko kaip muzikinė popietė visai šeimai), kuriems kai kurie kūriniai (Steve´o Dobrogoszo Mišios vaikų chorui ir styginių orkestrui) buvo šiek tiek sudėtingi, „Dagilėlis“, pateikęs ir lengvesnio žanro kūrinių, liko ištikimas savo krypčiai ugdyti klausytoją klasikinės muzikos linkme. Pabaigoje po Vytauto Kernagio dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ bisui buvo padainuotas garsusis Johanno Sebastiano Bacho choralas „Jesus bleibet meine Freude“.

Fenomenaliam šiauliečių chorui ir jo vadovui bei visam chorinio dainavimo mokyklos kolektyvui norisi palinkėti sėkmingai išugdyti dar daug dagilėlių, skraidinančių savo dainas ir po Lietuvą, ir po visą pasaulį iš dainuojančiais berniukais garsėjančio kultūros centro – Šiaulių. n

Muzikos barai / 35

Sukaktis

Sustabdæs laikà V Virgilijaus Noreikos 80-mečiui

Tamara VAINAUSKIENĖ VIENAS RYŠKIAUSIŲ LIETUVOS KULTŪROS ATSTOVŲ, NACIONALINĖS PREMIJOS LAUREATAS PROFESORIUS VIRGILIJUS NOREIKA ŠVENČIA AŠTUONIASDEŠIMTMETĮ. SUNKU ĮSIVAIZDUOTI LIETUVOS OPEROS TEATRĄ BE ŠIOS IŠKILIOS ASMENYBĖS. DAUG METŲ NOREIKA BUVO PAGRINDINIS TEATRO TENORAS, VĖLIAU DIREKTORIUS IR MENO VADOVAS. JO VEIKLA, IŠSKIRTINĖ VOKALINĖ KULTŪRA DARĖ IR TEBEDARO DIDELĮ POVEIKĮ LIETUVIŲ DAINAVIMO MENUI.

Muzikos barai / 36

irgilijaus Noreikos artistinė karjera prasidėjo bemaž prieš šešis dešimtmečius.

1957 m., būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Kipro Petrausko dainavimo klasės studentas, jis debiutavo Lietuvos operos ir baleto teatre atlikdamas Lenskio vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Daug ką perėmęs iš savo pedagogo, kuris, anot Noreikos, buvo tenorų dainavimo enciklopedija, jis tobulinosi Milano teatre „La Scala“ pas vokalo pedagogą Gennaro Barrą ir dirigentą, buvusį Arturo Toscanini asistentą Enrico Piazzą. Iš Kipro Petrausko perimtas dainavimo tradicijas Italijoje Noreika papildė autentiška Verdi veristinės mokyklos patirtimi.

Stažuotėje solistas parengė ir ištobulino net šešias italų romantinių

operų partijas. Teatro vadovybė, įvertinusi dainininko pasiekimus, suteikė jam išskirtinę teisę debiutuoti „La Scalos“ scenoje – 1966 m. pavasarį Noreika atliko Pinkertono vaidmenį G. Puccini operoje „Toska“.

Jo partnerė buvo garsus sopranas, tuomet Niujorko „Metropolitan Opera” solistė Virginia Zeani.

Studijos Italijoje padėjo tvirtus artisto profesinės veiklos pagrindus. Sparčiai gausėjo repertuaras. Jį sudarė ne tik lyriniai (Lenskis, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Romeo ir Faustas, Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“, „Faustas“, Verteris, J. Massenet „Verteris“), virtuoziniai (Almaviva, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), bet ir dramatiniai (Don Chosė, G. Bizet „Karmen“), herojiniai (Otelas, G. Verdi „Otelas“) bei charakteriniai vaidmenys (Barinkajus, J. Strausso „Čigonų baronas“, Princas, S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“, Volodia Gavrilovas, R. Ščedrino „Ne vien tik meilė“, Skačkauskas, B. Dvariono „Dalia“).

Tarp ryškiausių – Nemorinas, Edgardas (G. Donizetti „Meilės eliksyras“, „Liučija di Lamermur“), Hercogas (G. Verdi „Rigoletas“), Alfredas (G. Verdi „Traviata“) – vienas dažniausiai Noreikos atliekamų vaidmenų (palydint 1977 metus atliko 100-ąjį kartą), De Grijė (J. Massenet „Manon“), Rodol-

Balys Dvarionas. Skudučio baladė iš operos „Dalia“

Martyno ALEKSOS nuotraukos

fas, Kavaradosis, Pinkertonas (G. Puccini „Bohema“, „Toska“, „Madam Buterflai“). Nepamirštami ir artisto sukurti lietuvių kompozitorių K. V. Banaičio, G. Kuprevičiaus, V. Klovos, B. Dvariono, V. Laurušo operų personažai. Už nuopelnus lietuvių operai Noreikai pirmajam buvo suteiktas LNOBT solisto emerito titulas (2013).

Per visą karjerą V. Noreika dainavo daugybėje spektaklių Lietuvos ir prestižiniuose užsienio šalių teatruose – Milano „La Scaloje“, Paryžiaus „Grand Opéra“, Buenos Airių „Colón“, Varšuvos didžiajame (Teatr Wielki), Prahos „Narodni Divadlo“, Hamburgo, Stokholmo, Sofijos, Bukarešto, Budapešto, Bratislavos ir kitose scenose. Buvo nuolat kviečiamas į Maskvos didįjį teatrą (iš viso dainavo per 50 kartų; šiai scenai parengė 8 vaidmenis, tarp jų M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“, N. Rimskio-Kor-

Dainuoja Virgilijus Noreika

Piotras Čaikovskis. Lenskio arija iš operos „Eugenijus Oneginas“

Muzikos barai / 37

Sukaktis

Loreta Bartusevičiūtė ir Virgilijus Noreika

sakovo „Sadko“), Berlyno valstybinę operą („Unter den Linden“; dainavo per 40 spektaklių – G. Puccini „Bohemoje“, „Toskoje“, „Madam Baterflai“, G. Verdi „Rigolete“). Dainavo su pasaulinio garso solistais Birgit Nilsson, Anna Tomowa-Sintowa, Galina Višnevskaja, Theo Adamu, Jelena Obrazcova, Jevgenijumi Nesterenka, Violeta Urmana ir kt.

Nepaprastai aktyvi ir reikšminga Noreikos koncertinė veikla. 1959 m. gegužę konservatorijos salėje jis surengė pirmąjį savo koncertą. Kasmetiniai dainininko rečitaliai tapo svarbia kultūrinio gyvenimo tradicija. Solidų repertuarą sudaro įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinė muzika. Be dainininko pamėgtų italų (G. Donizetti, G. Verdi, G. Puccini, F. Cilea, A. Ponchielli), prancūzų (Ch. Gounod, G. Bizet, J. Massenet), rusų (M. Glinka, N. Rimskis-Korsakovas, A. Borodinas) kompozitorių operų arijų, repertuaro pagrindą sudarė F. Schuberto, R. Schumanno, F. Liszto, E. Griego, S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo, G. Sviridovo dainos ir romansai. Ypatingą dėmesį Noreika skiria lietuvių kompozitorių kūrybai. Daugelis solisto atliktų dainų ir vokalinių ciklų gimė jo iniciatyva. Dainininko repertuare – per 250 lietuviškų kūrinių. Klausytojus žavi subtiliai atliekamos A. Kačanausko „Vai gražu“, A. Bražinsko „Ugnelė“, J. Indros „Saulė leidžias“, B. Dvariono „Žvaigždutė“, Skudučio baladė iš B. Dvariono operos „Dalia“, lietuvių liaudies dainos. Kiekviena solisto atlikta vokalinė miniatiūra tapo interpretacijos pavyzdžiu.

Su koncertais Noreika aplankė bemaž visas Europos šalis, JAV, Kanadą, Čilę, Peru, Argentiną, Venesuelą, Japoniją, Australiją, aukščiausiu lygiu

Muzikos barai / 38

pristatydamas Lietuvos kultūrą. Užsienyje solistas išgarsėjo kaip bel canto meistras. Reiklūs kritikai žavėjosi gražiu, puikiai valdomu Virgilijaus Noreikos balsu, nepaprastu muzikalumu, artistiškumu, gretino jį su Placido Domingo ir Luciano Pavarotti.

Už išskirtinę karjerą ir italų operos sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje jis apdovanotas Komandoro laipsnio Italijos žvaigždės ordinu (2014).

V. Noreikos menas įamžintas 9 televizijos filmuose, 3 operų ekranizacijose. Gausi solisto diskografija.

Lietuvos radijo fonduose saugoma per 600 įrašų (pirmasis kūrinys įrašytas 1954 m.). Jau kelios lietuvių kartos išaugo klausydamosi eterio bangomis sklindančio Virgilijaus Noreikos balso. Skoningai, įtaigiai, meistriškai solistas atlieka ir klasikinę, ir lengvąją muziką. Techniškai tobula, belkantiška interpretacija pagrindė naują supratimą, kaip gali skambėti populiariosios muzikos repertuaras. Reikėtų prisiminti, kad studijų metais Virgilijus Noreika buvo vienas labiausiai pagarsėjusių šio žanro atlikėjų. Kūrybinis bendradarbiavimas garbųjį solistą sieja su šiuolaikiniais popmuzikos atlikėjais, šlageriais tapo Noreikos ir repo dainininko Luko Pačkausko įrašytos dainos „Laikas“ ir „Norai“.

Labai reikšminga V. Noreikos veiklos sritis yra dainavimo pedagogika. Nuo 1976 m. jis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra šios aukštosios mokyklos profesorius (nuo 1987 m.). Per pedagoginės veiklos metus Noreika parengė daugiau kaip 40 operos solistų, tarp jų – Arūnas Malikėnas, Sergejus Larinas (1956–2008), Algirdas Janutas, Liudas Norvaišas, Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Dainius Puišys, Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas) ir kiti Lietuvoje ir užsienyje žinomi dainininkai. V. Noreika dėstė dainavimą Venesueloje, Karakaso Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje (Latinoamericana Academia de Canto; 1993–1994). Nuo 1995 m. dirbo pedagoginį darbą Estijoje, buvo teatro „Estonia“ solistų pedagogas, vėliau Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Dainavimo skyriaus vedėjas, atsakingas ir už dainavimo

mokymą Tartu konservatorijoje. Galima sakyti, kad tuo metu V. Noreika buvo visų Estijos dainininkų rengimo strategas. Ir pastaraisiais metais profesorius kiekvieną savaitę skrisdavo į Taliną vesti dainavimo pamokų. Už nuopelnus estų dainavimo menui Virgilijui Noreikai buvo suteiktas Talino konservatorijos garbės daktaro vardas (2009).

2003–2008 m. V. Noreika buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, parengė tris stažuotojų laidas. Kaip autoritetingas vokalo ekspertas jis dalyvauja tarptautinių konkursų vertinimo komisijose, vadovauja meistriškumo kursams. Nuo 2009 m. dėsto dar ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Virgilijaus Noreikos nuopelnai įvertinti daugybe apdovanojimų: ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Estijos „Baltosios žvaigždės“ II laipsnio ordinu, Švedijos karališkojo „Šiaurės žvaigždės“ I laipsnio ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2004), Nacionaline pažangos premija (2007), Nacionaline kultūros ir meno premija (2010).

Virgilijus Noreika – išskirtinio likimo menininkas, retas dainininkas gali pasidžiaugti tokiu profesiniu ilgaamžiškumu. Ypač stebina tai, kad balsas nepaklūsta laiko tėkmei – tebėra gražus, skambus, tyras, išraiškingas. Mėginant paaiškinti Virgilijaus Noreikos unikalumo prigimtį, reikėtų pabrėžti du dalykus – asmenines savybes ir išskirtinę vokalo kultūrą.

Talentas, darbštumas (anot artisto, talentas – tai šimtas procentų darbo ir tiek pat procentų gabumų), energija, valia, drausmė („Tenoras be režimo balso neišsaugos,“ – teigia solistas), taip pat puikus savo balso pažinimas, gebėjimas meistriškai jį valdyti, pagarba profesijai sukūrė Virgilijaus Noreikos fenomeną. Klausydamas įstabaus artisto dainavimo jauti – Virgilijus Noreika sustabdė laiką. Ilgiausių metų, Maestro! n

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

L

ietuvoje dar nėra kito tokio dainininko kaip Virgilijus Noreika, kuris klausytojams Algimanto Bražinsko ir Algimanto Baltakio daina „Ugnelė“ atverdamas Lietuvos peizažą suteiktų tokią ypatingą palaimą...

Prieš dešimtmečius pradėjęs skambėti gražus lyrinis V. Noreikos balsas, nugludintas meistrystės, iki šiol keri nuoširdžia emocija, turtingomis intonacijomis, nenusakoma įtaiga, perteikiančia kančią, jausmingumą, sarkazmą ar subtilų pokštą.

Didelis menas sukuriamas tik tada, kai kūrėjas geba nugalėti savojo instrumento daiktiškumą. Kaip gotikoje – aukštai iškilęs sunkus akmuo tarsi ištirpsta lengvuose bokštų skrydžiuose. Klausydamiesi V. Noreikos pamirštame apie jo amžių (tenoro!), nes menas tokio lygio dainininkui yra aukščiau už įvairias asmeninio gyvenimo problemas, pinigus, valdiškus reikalus, apkalbas. Jo menas pakilęs virš kasdienybės.

Gražus dainininko balsas, spalva – Dievo dovana, stebuklas. Puikiai atmenu konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) scenoje dainuojantį jauną, aukštą, raudoniu sirpstančiais žandais Noreiką, kuris jau šeštojo dešimtmečio viduryje klausytojus hipnotizavo dainų lyrika. Dar nebuvo nei Alfredo, nei Kavaradosio. Salėje, radijo laidose skambėdavo ankstyvasis repertuaras, jausmingosios Benjamino Gorbulskio ir Irenos Mikšytės dainos „Sningant“ ar „Tavo mielos akys“... Populiariomis tapusių lyrinių dainų puokštę būdavo galima išgirsti „Pergalės“ kino teatre akompanuojant B. Gorbulskio džiazo ansambliui.

1956–1957 metai. Jono Švedo specialiai V. Noreikai harmonizuota daina „Mikita“, Juozo Gruodžio „Ėsk, karvute“. Įstabią lietuvišką meliką, akompanuojant Prano Tamošaičio liaudies instrumentų ansambliui, pirmą kartą tarptautinei auditorijai V. Noreika atskleidė Maskvoje vykusiame Sąjunginiame liaudies instrumentų kamerinių ansamblių ir liaudies dainos konkurse, VI pasaulio

jaunimo ir studentų festivalyje. Tai buvo lietuviškos dainos pergalė, laimėti medaliai. Vėliau su birbynininku Pranu Budriu ir „Lietuvos“ ansamblio kanklininke Birute Aleksandravičiene V. Noreika aplankė Japoniją.

Visada žavėjo nuotaiką, vaizdingą romantiką gebanti kurti ryški emocinė V. Noreikos prigimtis. Atlikimo šedevrais tapo Aleksandro Kačanausko „Vai gražu“ (ž. K. Binkio), „Pradalgiuos“ (ž. F. Kiršos), Juozo Indros „Saulė leidžias“ (ž. S. Nėries), Konrado Kavecko „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (ž. V. Spudo), Algimanto Raudonikio „Švelnumas“ (ž. E. Selelionio) ar Vytauto Klovos 8 dainų ciklas „Ganyklų dainos“ ir kt.

Sakoma, vaiko lūpos atsiveria pieno baltumui ir dainai. Virgilijus visada norėjo dainuoti, vaidinti. Augant nepritekliaus lydimais karo ir pokario metais Šiauliuose muzika buvo greta: mieste dirbo lietuvišką mentalitetą siekę išsaugoti muzikai, namuose muzikavo tokia pat turtinga prigimtimi apdovanotas brolis smuikininkas Eugenijus Paulauskas, gražų balsą ir jautrią širdį turėjo mama.

Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, į rankas Virgilijui buvo paduotas trimitas, bet tai nebuvo „tas“ instrumentas. Pabandė mokytis dirigavimo. Dainuoti mokė iš Kauno atvažiavęs Šiaulių krašte gimęs choro dirigentas ir dainininkas Antanas Norvaiša (1885–1967). Dainavimo jis buvo mokęsis pas garsaus belgų bosobaritono Camille´io Everardi mokinį, Maskvos konservatorijos profesorių Ivaną Gordį (1853–1918). J. TallatKelpšos muzikos mokykloje dėstęs A. Norvaiša didelį dėmesį skyrė vokalinei technikai, pabrėždavo jos reikšmę lavinant balso skambėjimą, plastiką. „Išmokite filiruoti garsą, dainuoti legato, pajuskite, kaip tolygiai ir laisvai liejasi balsas“ – tokius gražaus dainavimo principus jaunučiam Noreikai siekė įdiegti A. Norvaiša. Savo mokytoją V. Noreika prisiminė nuvykęs stažuotis į Italiją.

A. Norvaišai išvykus į Rygą (tikriausiai norėjo patausoti sveikatą, nes konservatorijoje teko dirbti greta didžiojo, įtakingojo Kipro Petrausko...) V. Noreika pateko į Antano

Karoso klasę. Kantrus, tolerantiškas, dėmesingas mokiniui A. Karosas tikėjo jaunuolio ateitimi, saugojo gražų balsą. Nuo nuolatinio dainavimo kentėjo išvargintos stygos, tačiau mokinys buvo ištvermingas, valingas, pedagogas jautė puikią jo muzikinę intuiciją. „Neforsuok. Tegul dabar skamba liaudies daina, bet karjerą baigsi arijomis“, – kalbėjo pedagogas.

Ir konservatorijoje V. Noreiką iš pradžių mokė A. Karosas, bet po dvejų metų pateko K. Petrausko globon. Ir šis sakė esąs C. Everardi mokyklos perėmėjas, „vaikaitis“.

Jautrus, pagavus V. Noreika K. Petrausko klasėje mokėsi savaip mėgdžiodamas žymųjį Lietuvos tenorą. Perėmė artistiškumo pamokas, scenos aristokratiškumą, gebėjimą kiekvieną balso, kūno, temperamento raiškos detalę panaudoti įtaigiam rezultatui. Manau, kad V. Noreika, K. Petrausko klasėje dar negaudamas esminių balso valdymo pamokų, gebėjo sukaupti „protingo dainavimo“ patirtį. Iki šiol stebina didžiulė dinaminė jo balso skalė – nuo subtiliausių piano pianissimo niuansų iki mezzo forte, didžiulio garso, įtampos. Kaip meistriškai jis nustumia atsiradusią flegmą, nekokybišką garsą pateisina artistišku posūkiu arba nelaukta artikuliacija! V. Noreikos koncertai – visada meistriškumo mokykla. Yra apie ką pamąstyti: kaip vedama vokalinė linija, kaip artikuliuota mintis siejama su kalbos akcentuacija. Ryšio nepraranda raiškiai išdainuojamas žodis ir kuriamas visumos vaizdinys.

Prasmingos filiruotės ir tembrų kaita, dainingas, kokybiškas forte ir skambantis sotto voce...

Balso skambėjimo plastika, vaizdinio kūryba tapo artima ir lietuviškos romantinės muzikos, ir kompozitorių romantikų kūrinių, ypač Lied, interpretavimo tradicijai. „Saulėtekio metu tyliai ir aiškiai virš horizonto tarsi iškyla vystanti rožė, tas atsiminimų žiedas nuo nutolusių rūpesčių kapo ir sidabrinių garsų. Akordų aidas vėl paklūsta tamsybėje sielvartaujančiai sielai“, – rašė Robertas Schumannas. V. Noreika 1994-aisiais koncertą pradėjo jo ciklu „Poeto meilė“. Šaltą koncertų salę solistas pripil-

Muzikos barai / 39

Sveikinimai ir scenoje, ir salėje...

dė kančios, ilgesio, džiaugsmo proveržių. Menininkas įprasmino laiško Klarai eilutę: „Baigiau šį didelį ciklą pagal Heine: kokia meilė, kokia muzika, kokios svajos valdo mano širdį.

Ir kiek jų!“ Būtina patikslinti – ciklo dainų tekstus vertė Antanas Saulynas. Būti iki galo suprastam – toks V. Noreikos siekis skatino jį kiek galima daugiau dainuoti lietuviškai.

Ir Schuberto Lied: jo „Muzikai“ – aukščiausios vertės kantilena. „Serenada“ žavėdavo skoningu, paslankiu ir logišku rubato, tarsi dainininkas intymiai kalbėtų čia esančiam. Kaip ir su prof. Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru prakilnią dvasią atskleidžiančių Edwardo Griego vokalinių šedevrų „Myliu tave“, „Sugrįžimas į tėvynę“, kitų dainų subtilios lyrikos interpretacijomis. 1968 m. sausio 17-ąją, tą dieną, kai mirė Kipras Petrauskas, su S. Sondeckiu nutarė koncerto neatšaukti, tačiau programą pakoregavo, skambėjo Kipro Petrausko mėgtos dainos. Koncertą baigė su M. K. Čiurlionio meno mokyklos choru giedo-

Muzikos barai / 40

dami „Ave Maria“ ir „Agnus Dei“.

Mokinys garbingai perėmė estafetę iš Mokytojo.

Kipro Petrausko globojamas V. Noreika išėjo į operos sceną. Lenskis Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Onieginas“. Debiutas buvo studentiškas: kostiumas neaišku kieno, rankos ilgos, rankovės trumpos, jaunutis aukštas artistas scenoje vaikščioti dar nemoka... Tačiau 1964 m. Maskvos didžiajame operos ir baleto teatre sudainavus Lenskį, spektaklį dirigavęs Borisas Chaikinas rašė: „V. Noreika išties talentingas artistas, žavintis puikiais duomenimis. Įvertinus tai, kad spektaklyje dalyvavo be repeticijų, negali nesižavėti jo profesiniu meistriškumu, puikiu pasiruošimu.“ Juolab kad Lenskio vaidmuo Didžiajame įprasmino gilias rusų scenos tradicijas. „Noreikos Lenskis – mylintis gyvenimą žmogus: pilnas, obertonais skambantis turtingas balsas piešia jauno herojaus gyvenimo džiaugsmą, laimingą ateitį. Įdomi jo transformacija, atskleidusi stipraus žmogaus tragediją“, – rašė A. Gusevas.

1965-aisiais V. Noreika pirmasis iš sovietinės Lietuvos pokario dainininkų su nedidele grupele Maskvoje atrinktų solistų siunčiamas stažuotis į Milano teatrą „La Scala“. „Puikus dainininko balsas – retas stebuklas.

Norint dainavimo menu išreikšti reikšmingas idėjas, jausmus, būtina turėti jautrų prigimtinį talentą, išugdytą meistrystę, išorės portretą atitinkantį jautrų muzikalumą, galėti laisvai scenoje disponuoti stabilia psichika, kuri kasdienoje paprastai vadinama artistiškumu“, – rašė prof.

J. Barsovas. Būtent Italijoje mokama žavėtis puikiais balsais, kurti didžiųjų dainininkų mitus. Būtent čia formavosi esminiai bel canto stilistikos bruožai ir dainavimo mokymo metodikos. Į Neapolio mokyklai atstovavusio vieno ryškiausių XX a. tenorų Gennaro Barros (1884–1969) klasę tobulintis atvyko trisdešimtmetis, jau turintis sceninės patirties, bet dar neišsprendęs kai kurių vokalo problemų Virdžilio, ypatingo muzikalumo, jautrios vokalinės klausos, imlus, artistiškas, darbštus, gražaus tembro

Tokios publikos euforijos seniai neteko matyti

trumentų orkestru atliekamos skausmingos baladės „Kogda ja na počte služil jamščikom“...

Oficialiais duomenimis per įspūdingą savo karjerą V. Noreika sukūrė vaidmenis 46 operose, sudainavo per 900 spektaklių, gastroliavo 49 užsienio šalyse (Japonijos miestai, Tel Avivas, San Franciskas, Buenos Airių teatras „Colón“, istoriniai Vokietijos teatrai, Skandinavijos šalys), gal 1000 solinių koncertų. Ne visus juk ir suskaičiuosi! O jeigu Lietuva būtų buvusi laisva? Įvairaus amžiaus jo balsas užfiksuotas radijo įrašuose, televizijos studijose, netobulai įrašytuose televizijos filmuose, rusų operų ekranizacijose. Keitėsi pagrindinės operų partijos, herojų gyvenimai, charakteriai: Lenskis, Almaviva, Alfredas, Kavaradosis, Hercogas, Nemorinas, Pinkertonas, Federikas, Edgaras, rusų operų herojai... Nuo nedidelių iki sudėtingų, dramatinių. Ar tikėjo G. Barra, kad šio lyrinio tenoro biografijoje atsiras Chosė, Otelas?

Keitėsi partnerės ir partneriai, orkestrai, koncertmeisteriai. Scenoje ne kartą V. Noreiką lydėjo pianistai Chaimas Potašinskas, Aloyzas Končius, Žaneta Noreikienė, Halina Znaidzilauskaitė, Gitis Trinkūnas, Gražina Ručytė, Rasa Jakutytė, Lina Giedraitytė, Povilas Jaraminas ir kiti.

V. Noreika – svarbiausių Lietuvos premijų laureatas, reikšmingiausių ordinų kavalierius, Šiaulių ir Baltimorės miestų garbės pilietis. Tačiau gal svarbiausia – pelnyta klausytojų meilė ir pagarba. Jis vis dar dainuoja šmaikščiojo Barinkajaus kupletus, skambią neapolietišką dainą, džiazuojančią E. Garnerio melodiją, Frederiko raudą, Otelo mirties sceną ar su Luku visiems primena apie nenumaldomai skubantį laiką. n

Martyno ALEKSOS nuotr.

balso savininkas. Dirbdamas su G. Barra, V. Noreika dešimt mėnesių operų partijas ruošė su dirigentu Enrico Piazza, buvusiu Arturo Toscanini mokiniu, vėliau asistentu. Pratimai, pratimai, pratimai... Kai kuriuos dalykus jau buvo girdėjęs A. Norvaišos pamokose.

G. Barra siekė perteikti italų dainavimo mokyklos pagrindus. Palaipsniui V. Noreika pradėjo justi savo balsą, jo galimybes, suprato vokalinės linijos vedimo, itališko balso skambėjimo principus. G. Barra buvo įsitikinęs, kad imlus jaunuolis perims itališko dainavimo esmę: ne demonstruoti balso galią, bet teisingai formuojamu balsu raiškiai perteikti emocijas, mintį, pasitelkus visą muzikinės kalbos arsenalą (artikuliaciją, dinamiką, tempus, frazavimą ir kt.) atskleisti muzikos potekstes ir vidines jausenas. Išsilygino trisdešimtmečio operos artisto registrai, buvo išspręstos pereinamų gaidų problemos. Tačiau scenoje visko pasitaiko. Žaviuosi tuo, kaip V. Noreika geba „apžaisti“ situaciją: kartais beišlekiantį atvirą garsą uždengia, artistiškai suteikdamas jam kitokią nei buvo sumanęs emocinę prasmę. Kontrolė ir greita improvizacija. Viskas pateisinta. Nesijaučia dirbtinio garso spaudimo. Talkina elastingas kvėpavimas, suteikiantis galimybių garsui rezonuoti. Didelis dainininko spalvų arsenalas, įtaiga, kontroliuojamas emocijų pliūpsnis.

Telieka įsivaizduoti, koks buvo reikalingas didelis, kryptingas darbas siekiant sukurti tokį „teatrališką“ balsą ir jam suteikti poveikio galią.

V. Noreika buvo pirmas iš sovietinių kraštų tenoras, 1966 m. kovo 13-ąją dalyvavęs „La Scalos“ spektaklyje. Jis dainavo Pinkertoną Puccini operoje ,,Madam Baterflai“.

Namuose laukė nauji darbai, gastrolės su solinėmis kamerinėmis programomis. Teatro scenoje – Skudučio baladė Balio Dvariono operoje „Dalia“, kiek netikėtas šedevras. Dainuoja ne tik Lietuvos scenoje, kviečiamas į Maskvą, Didįjį teatrą. Mačiau kaip verkia rusų moterys, Kolonų salėje klausydamosi su Rusų liaudies ins-

Muzikos barai / 41

Sukaktis Iškiliai paminėta Irenos Jasiūnaitės sukaktis

Spalio 29 d. garsiai operos solistei, Lietuvos liaudies artistei, Rokiškio krašto garbės pilietei Irenai Jasiūnaitei sukako 90 metų.

Spalio 15 dieną į Vilniaus Chodkevičių rūmus pasveikinti

primadonos rinkosi ne tik jos gerbėjai, bet ir scenos kolegos, buvę mokiniai. Jubiliejaus proga pristatyta solistės kraštiečio Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“, kurioje skelbiamos ištraukos iš Irenos Jasiūnaitės dienoraščių nuo 1944 m., pokalbiai, nuotraukos. „Jos gyvenimas toks, kad apie jį galima klausytis, kaip klausaisi legendos. Ne tik kaip apie operos solistę – apie ją nemažai žinome, bet ir apie žmogų, apie moterį, apie kurią kadaise Vilnius daug kalbėjo, kuria sekė“, – sakė P. Blaževičius.

Renginyje kalbėjusi dainininkė neslėpė, kad operos solisto

Muzikos barai / 42

torija Miškūnaitė. Taip pat matėme Arūną Malikėną, Rafailą Karpį, Ireną Zelenkauskaitę, Juliją Stupnianek, Egidijų Dauskurdį, Šarūną Šapalą. Dirigavo Martynas Staškus.

Karmen I. Jasiūnaitė yra dainavusi 100 kartų. Apie šį vaidmenį ji yra sakiusi: „Jei padainavus „Karmen“ spektaklį niekas tavęs salėje neįsimylėjo, vadinasi, dainavai blogai.“ I. Jasiūnaitė gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniuje, 1952 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953 m. metais buvo priimta į Valstybinį operos ir baleto teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), jame dirbo 35 metus.

Turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir išvaizdą, solistė sukūrė per 50 vaidmenų. Ryškiausias iš jų buvo Karmen, mėgo dainuoti Zybelį Ch. Gounod „Fauste“, išskirtinis jai buvęs Martos vaidmuo E. d’Albert’o „Slėnyje“.

Nepamirštama ir Eboli, Amneris, Flora G. Verdi operose „Don Karlas“, „Aida“, „Traviata“, Liubaša N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“, Končakovna A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“, Olga, Polina, Grafienė P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“, Santuca P. Mascagni „Kaimo garbėje“, Perikola J. Offenbacho to paties pavadinimo operetėje, Malika L. Delibesʹo operoje „Lakmė“.

Solistė dainavo ir lietuviškuose kūriniuose: Mirtą ir Vaivą Vytauto Klovos operose „Pilėnai“ ir „Vaiva“, Ievutę Balio Dvariono operoje „Dalia“, Mariją Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Laumę Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“.

Irena Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, koncertavusi daugelyje tuometės Tarybų Sąjungos miestų. Labai mėgo rusų kompozitorių romansus, Vakarų Europos klasikų kūrinius. Lietuvos radijuje solistė yra įrašiusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, yra labai brangios. n

profesija labai sunki, tačiau tuoj pat prisipažino, kad muzika jai – eliksyras, žadinantis norą gyventi. „Aš buvau kupina užsidegimo, ryžto. Didelio ryžto. Tas ryžtas man padėdavo pasiekti visko, ką būdavau užsibrėžusi.

Galėdavau viską mesti, atsisakyti brangiausių dalykų. Kai gaudavau vaidmenį, stengdavausi jį atlikti kuo geriausiai, kad nebūčiau prastesnė už savo partneres“, – sakė I. Jasiūnaitė. – Aš dar esu su tavimi, mano vienintele, mano tikroji meile, mano gyvenime – opera. Tik tu manęs nenuvylei, tik tu manyje žadinai išskirtinį džiaugsmą, viltį ir pasitikėjimą savo jėgomis...“ „Man teko garbė su I. Jasiūnaite nuo 1979 metų būti vienoje scenoje, drauge dainuoti, todėl šiandien labai smagu matyti ją tokią žvalią, stiprią. Džiaukimės, kad turime tokią puikią dainininkę ir tokią mokytoją“, – sakė operos solistas Vladimiras Prudnikovas.

Bet kur kas svarbesnė nei žodžiai buvo muzika. Taip, kaip tą dieną dainavo Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Juozapaitis, regis, seniai negirdėjome – kiekvienas atliekamo kūrinio žodis, kiekviena nata ir balso atspalvis pirmiausia buvo skiriami jai, legendinei, bet čia pat esančiai Irenai Jasiūnaitei... Solistams talkino pianistė Nijolė Ralytė.

Dainininkę sveikino iškilūs poetai, dailininkai ir muzikai, kraštiečiai rokiškėnai ir bičiuliai.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras spalio 21 d.

Irenai Jasiūnaitei skyrė G. Bizet operos „Karmen“ spektaklį.

Karmen įkūnijo Ieva Prudnikovaitė, Chosė – belgų tenoras Michaelas Spadaccini, Toreadorą dainavo charizmatiškasis latvių baritonas Janis Apeinis, Mikaelą – kylanti LNOBT žvaigždė Vik-

Muzikos barai / 43

Panorama

Muzikos mokymo proceso efektyvinimas

Lapkričio 3 d. per šimtą Lietuvos muzikos mokytojų buvo susirinkę į Tarptautinę konferenciją „Muzikos mokymo proceso efektyvinimas“.

Konferenciją, vykusią Kauno pedagogų kvalifikacijos centre, organizavo Kauno miesto savivaldybės

Tomas Poulsonas skaito pranešimą „Muzikos mokymo proceso efektyvinimas“

administracijos Švietimo, kultūros ir turizmo plėtros reikalų valdybos Švietimo ir ugdymo skyrius, Kauno pedagogų kvalifikacijos centras ir Kauno muzikos mokyklų muzikos mokytojų metodikos būrelis (konferencijos koordinatorius – Kauno m. savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas dr. Gintaras Balčiūnas).

Konferencijos temą padiktavo sparčiai besikeičiantis pasaulis.

Kinta ekonomika, politika, kultūra ir pedagogika, neišvengiamai veikdamos vertybines orientacijas ir reikalaudamos jas nuolat peržiūrėti. Dar Voltaire´as sakė: „Kas nejaučia savo amžiaus dvasios, tą užgriūva visos jo amžiaus nelaimės.“ Deja, mūsų pedagogikos supratimas atsilieka nuo jau įvykusių permainų ir tik konstatuoja neramią pedagogikos atmosferą ir jos komercializacijos poveikį žmonių mąstymui.

Konferencija imponavo tempu ir temų gausa (konferencijos moderatorė Eglė Valantinienė). Renginio svečias iš Didžiosios Britanijos Tomas Poulsonas, daugelio prestižinių konkursų laimėtojas, Lietuvos pūtikams puikiai žinomas iš „Trakų fanfarinės savaitės“, savo pranešime „Muzikos mokymo proceso efektyvinimas“ ypatingą dėmesį skyrė mokinio individualumui, jautriam pedagogo santykiui su mokiniu. Meistriškumo kursuose ir savo koncerte Tomas Poulsonas akcentavo laisvą muzikavimą, kokybišką garsą. Atlikdamas J. S. Bacho ir A.Vivaldi Koncertą D-dur, Oskaro Lindbergo „Andante-Gammal fabodpsalm von Dalarna“ ir Stanley H. Boddingtono ,,Silver Threads Among the Gold“ (koncertmeisterė Laima Liutkauskienė) jis demonstravo pavyzdinę stiliaus pajautą.

Kauno Suzukio pradinės mokyklos direktorė dr. Dėja Aukštkalnytė rado gražių paralelių su Tomo Poulsono pastebėjimais bei atkreipė dėmesį į mokiniams palankią fizinę Konferencijos dalyvius sveikina Kauno m. savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Balčiūnas

Muzikos barai / 44

aplinką ir psichologinį komfortą (pranešimas „Mokymo Suzuki metodu ergonominiai ir ekonominiai aspektai“).

Savo patirtimi konferencijoje dalinosi ne tik pūtikai (Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vyr. mokytojo Areto Baranausko pranešimas ,,Apšilimo metodų ir pratimų svarba kokybiškam trimito muzikos atlikimui‘), bet ir pianistai (Kauno M. Petrausko muzikos mokyklos vyr. mokytojos Agnės Rekuvienės pranešimas „Muzikos mokymo proceso efektyvinimo galimybės fortepijono pamokose”).

Plataus atgarsio sulaukė Panevėžio muzikos mokyklos mokytojos ekspertės Giedrės Jatautytės pranešimas „Mokinių kūryba muzikinio ugdymo procese – ypatumai ir galimybės“, kuriame mokytoja papasakojo apie savo patirtį kuriant su mokiniais muzikinius projektus, aptarė šių projektų metodinį aspektą ir nurodė galimybes, kaip mokinių kūrybą galima pritaikyti mokymo(si) procese.

Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Eglė Valantinienė skaitė pranešimą „Mokinių mokymosi krizė ir būdai jai įveikti“, M. Petrausko muzikos mokyklos mokytoja ekspertė Gražina Dainauskienė – pranešimą „Dainavimas chore – mokinių sveikatą gerinantis veiksnys“.

Iškilmėse dalyvavo V. Mikalausko sūnus aktorius Gintaras Mikalauskas, duktė Daina Kavaliauskienė, pianistė, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogė, vaikaičiai Marius ir Ugnė Kavaliauskai

Eglė VALANTINIENĖ

Gimnazijos dovana kompozitoriui

Kompozitorius Vytautas Mikalauskas – garsių dainų pagal Justino Marcinkevičiaus eiles „Lopšinė gimtinei ir motinai“ bei „Kaip gražiai mane augino“ autorius, pianistas, pedagogas. Šių metų spalio 20 dieną Panevėžio Vytauto Mikalausko gimnazijoje paminėtas buvusio direktoriaus 85-asis gimtadienis. V. Mikalausko vardu pavadintoje klasėje eksponuota paroda „Vytauto Mikalausko gyvenimas ir kūryba“. Joje – asmeniniai kompozitoriaus daiktai, apdovanojimai. Gimnazijos bibliotekoje buvo įrengtas stendas „Vytauto Mikalausko kūrybinis palikimas“.

Iškilmėse dalyvavo V. Mikalausko sūnus aktorius Gintaras Mikalauskas, duktė Daina Kavaliauskienė, pianistė, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos pedagogė, vaikaičiai Marius ir Ugnė Kavaliauskai.

V. Mikalausko talentas – gyvas ir stiprus, šiandien jis skleidžiasi jo vaikų ir vaikaičių veikloje. Šventiniame koncerte skambėjo D. Kavaliauskienės atliekamas Noktiurnas

F-dur, V. Mikalausko kūrinį „Aušta aušrelė“ klarnetui ir fortepijonui pagrojo vaikaičiai Marius ir Ugnė.

Gimnazijos mokiniams V. Mikalausko dukra ir sūnus papasakojo žaismingų prisiminimų apie savo tėvą.

Gimnazijos direktorė Emilija Kriščiūnaitė išsamiai supažindino su kompozitoriaus gyvenimo etapais, likimo vingiais. Unikaliu koncerto akcentu tapo niekur iki tol nepublikuotų V. Mikalausko kūrinių rinkinio „Reverie“ pristatymas. Išvertus Iš prancūzų kalbos šis pavadinimas reiškia viltį, tikėjimą. Tokį paskutinių tėvo muzikos opusų rinkinio pavadinimą V. Mikalausko vaikai pasirinko neatsitiktinai, tikimasi, kad kompozitoriaus palikimas, išsaugotas ir pateiktas visuomenei bendrų gimnazijos ir artimųjų pastangomis, pasieks atlikėjus, papuoš jų repertuarą. Prie knygos pridėta kompaktinė plokštelė.

Susirinkusią publiką džiugino menų gimnazijoje ugdomi talentai. V. Mikalausko ir kitų kompozitorių kūrinius atliko vokalinis

ansamblis (paruoštas mokytojų E. Kriščiūnaitės, N. Karpavičienės, S. Tamoliūnienės, L. Česlauskaitės), smuikininkų ansamblis (mokyt.

V. Laukaitienė), pianisčių M. Valikonytės ir M. Grambaitės duetas (mokyt. J. Sriubiškytė ir A. Kapučinskienė), orkestras (vadovas J. Mačys), dainininkės G. Petronytės ir jos mokytojos L. Česlauskaitės duetas, dviejų tarptautinių konkursų laureatas ir tarptautinių festivalių dalyvis instrumentinis trio, kuriame kartu su 5 klasės smuikininke I. Baltrūnaite (mokytoja I. Ūsienė) ir 6 klasės violončelininke I. E. Orintaite (mokytoja K. Petkutė) akordeonu grojo mokytoja A. Fetingienė, dviejų šalies konkursų laureatė 4 klasės pianistė M. Grambaitė (mokyt. J.Sriubiškytė), taip pat dviejų konkursų laureatė II gimnazinės klasės trimitininkė I. Jonaitytė (mokyt. S. Buitvydas).

Vitalija MOCKUTĖ-ALEKNIENĖ

Jaunųjų pianistų sėkmės kronika

Spalio 19 d. LMTA Didžiojoje salėje įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 2 kurso studento Paulius Anderssono (prof.

Zbignevo Ibelgaupto kl.) rečitalis.

Skambėjo F. Liszto Sonata h-moll

kis, šeštoje – Paulius Anderssonas.

Per apdovanojimų ceremoniją žiuri pirmininkas pabrėžė abiejų lietuvių talentą, artistiškumą ir aukštą meninį lygį. Žiuri narys prof.

Philippe´as Argenty (Prancūzija) atkreipė dėmesį į didžiulį Pauliaus Anderssono temperamentą, energiją, braižo individualumą. Abu laimėtojai pakviesti surengti rečitalius Prahoje, Vengrijoje, Rusijoje ir Lenkijoje.

Sėkmingas buvo ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivės Antanės Gurskaitės (prof. V. Vitaitės kl.) pasirodymas – ji savo kategorijoje pelnė 1 premiją. *** Spalio 28 – lapkričio 4 d. Tenerifės saloje (Ispanija) jau antrą kartą buvo surengtas Tarptautinis muzikos festivalis-konkursas ,,Stars at Tenerife 2015“. Konkurse varžėsi muzikantai ir vokalistai iš Ispanijos, Rusijos, Gruzijos, Švedijos, JAV, Vokietijos, Turkijos, Šiaurės Korėjos, Azerbaidžano, Nyderlandų, Danijos, Austrijos, Lenkijos, Lietuvos. Tarptautinei vertinimo komisijai pirmininkavo dr. Tamara Poddubnaya (JAV). Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos XII klasės mokinė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė pianistė Gabija Maknavičiūtė (doc. Albinos Šikšniūtės kl.) pelnė 3 vietą ir JAV sertifikatą studijoms Niujorke. 2 vietą laimėjo taip pat jau keleto tarptautinių pianistų konkursų laureatė Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos III klasės mokinė Gabrielė Zinkutė (doc. Ingos Maknavičienės kl.).

Alina VALŪNAITĖ

Paulius Andersson

ir L. van Beethoveno „Apassionata“, M. K. Čiurlionio Preliudas A- dur, slovakų kompozitoriaus E. Irshai „Tasaufi“, A. Skriabino Etiudas, op. 8 Nr. 12 dis-moll, M. K. Čiurlionio „Miražas“, F. Chopino Noktiurnas, op. 9 Nr. 3 H-dur, ir Scherzo Nr. 3, op. 39 cis-moll. Gausius klausytojus sužavėjo jauno muziko virtuoziškai atlikta programa. Bisui gaiviai, su jaunatviška energija pianistas paskambino S. Rachmaninovo Preliudą, op. 23 B-dur. *** Čekijos sostinėje vyko X tarptautinis konkursas „Muzikinis sezonas Prahoje“, kuriame dalyvavo pianistai iš Čekijos, Lenkijos, Rusijos, Lietuvos, Ukrainos, Rumunijos. Konkurso favoritais tapo du lietuviai, savo kategorijose laimėję Grand Prix: aštuntoje – Robertas Lozins-

Iš kairės: Gabrielė Zinkutė, Inga Maknavičienė, konkurso ,,Stars at Tenerife 2015“ žiuri pirmininkė Tamara Poddubnaya ir Gabija Maknavičiūtė

Teskamba „Dixi“ daina

Balandžio 17 dieną Vilniaus rotušėje buvo susirinkęs gausus būrys dainos mylėtojų – čia vyko Algirdo muzikos mokyklos mergaičių vokalinio ansamblio „Dixi“ dešimtmečio jubiliejinis vakaras-koncertas. Jame skambėjo gražiausios dainos, tapusios neatsiejama šio ansamblio – daugkartinio tarptautinių ir šalies konkursų laureato – koncertinio repertuaro dalimi. O repertuaras gausus, įvairus ir sudėtingas. Malonu, kad jame svarbią vietą užima lietuvių liaudies dainos, kurias atlikdamas konkursuose ir koncertuose užsienyje ansamblis reprezentuoja Lietuvos vardą ir kultūrą.

Koncerte skambėjo ir Algirdo muzikos mokykloje dirbančių talentingų pedagogų ir kompozitorių A. Rakšnio, G. Savinienės, G. Rastenytės, S. Meškauskienės sukurtos ar harmonizuotos dainos. Jubiliejinį koncertą papuošė žinomos solistės Juditos Leitaitės pasirodymas – dainininkę ir ansamblį sieja ne vienų metų koncertinė draugystė.

Ansambliui akordeonu pritarė mokyklos direktorius Stasys Strička, smuiku – Milda Pleitaitė, gerą nuotaiką padėjo sukurti jauni ir žavūs koncerto vedėjai Vilma Kaziulytė ir Vincas Rakšnys.

Mokinių tėvelių, buvusių ansambliečių ir ansamblio vadovės Snieguolės Meškauskienės prisiminimai byloja apie ilgą, nelengvą, tačiau nepaprastai turiningą šio kolektyvo kelią. Per dešimt gyvavimo metų „Dixi“ daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, mergaičių balsai skambėjo net šešiasdešimtyje koncertų salių, o tas pavasarinis koncertas buvo jau 205-asis. Būtų sunku suskaičiuoti visus ansamblio per 10 metų pelnytus apdovanojimus.

Ansamblis gimė 2005 metais, kai tuometinės choro „Šypsena“ vadovės S. Meškauskienės atrinktos kelios mergaitės kartu su mokyklos Tautinių instrumentų orkestru padainavo B. Dvariono dainą „Oi užkilokit vartelius“. Kuklus pirmasis pasirodymas pradėjo sėkmingą kolektyvo kelią. 2007 m. buvo pakeistas ansamblio vardas – pasirinktas skambus lotynų kalbos žodis dixi reiškia „aš pasakiau“, juo antikos oratoriai baigdavo kalbas. Prasmingas pavadinimas įkvėpė naujiems darbams. 2006 m. ansamblis laimėjo diplomą tarptautiniame konkurse „Mažųjų angelų opera“, 2008 m. tapo Lietuvos mažųjų talentų konkurso nugalėtoju bei M. Vaitkevičiaus konkurso laureatu.

Ypač įsimintini buvo 2009-ieji.

Tarptautiniame konkurse „Popkopėčios“ kolektyvas laimėjo Grand Prix. 2010-aisiais iškovotas laureato vardas V. Kernagio dainų konkurse „Nenusigąsk, tai aš...“ Ansamblis taip įtaigiai padainavo dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, kad buvo pakviestas dalyvauti V. Kernagio gimtadienio minėjime Lietuvos televizijoje.

Vokalinis ansamblis „Dixi“ žavi ne tik kokybišku dainavimu, bet ir raiškia plastika, skoninga apranga.

Tai prisidėjo prie 2011 m. pergalių Kaune – iš V respublikinio lietuvių liaudies dainų a cappella konkurso „Oi žiba žiburėlis“ kolektyvas parsivežė net tris laureatų diplomus, o iš tarptautinio konkurso „Kaunas Talant“ – diplomanto vardą.

Ansamblio veikla plėtėsi, daugėjo mergaičių, norinčių jame dainuoti, todėl 2012 m. „Dixi“ jau kaip mergaičių choras išvyksta į Tarptautinį chorų konkursą „Mundus cantat“ Sopote (Lenkijoje) ir parsiveža sidabro diplomą bei prizą už artistiškumą (vaikų chorų kategorijoje aukso diplomas iš viso nebuvo paskirtas). Devyni koncertai per keturias dienas pilnutėlėse salėse mergaitėms paliko neišdildomų įspūdžių ir suteikė daug patirties.

Ne mažiau įsimintini 2012 m. Iškovota II vieta IX respublikiniame religinės chorų muzikos konkurse ir laimėtas laureato vardas respublikiniame konkurse „Iš sidabro šulinių“. Tačiau svarbiausias įvykis ansamblio laukė 2013 metais. Po daugybės repeticijų ir įtempto pasiruošimo mergaičių choras „Dixi“ išvyko į XIV tarptautinį chorų konkursą Budapešte, ten vaikų chorų kategorijoje laimėjo sidabro diplomą, o folkloro kategorijoje – aukso diplomą. Be to, kolektyvas gavo kvalifikacijos sertifikatą, suteikiantį teisę varžytis tarp chorų čempionų. Šią vasarą „Dixi“ iš Magdeburgo, kur vyko Europos chorų žaidynės, parvežė aukso diplomą ir du sidabro medalius.

Keičiasi „Dixi“ dainininkių kartos, iš mažų mergaičių išauga mylinčios dainą merginos. Kai jubiliejinio koncerto pabaigoje į sceną pakilo apie pusšimtis dainininkių, pagalvojau, kad energinga, idėjų ir sumanymų kupina vadovė Snieguolė Meškauskienė gali džiaugtis savo nuoširdaus darbo vaisiais. Baigti norėčiau mažųjų diksiukių jubiliejui skirtos dainos žodžiais: dovanojam jums žalią pasaulį – teskamba čia jūsų daina!

Vida APANAVIČIENĖ

Muzikos barai / 45

Baletas

Julijai Stankevièiûtei Graso baleto konkurso auksas Jūratė TERLECKAITĖ KONKURSE „JEUNE BALLET MÉDITERRANÉEN“ GRASE (PRANCŪZIJA) M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS DVYLIKTOKĖ JULIJA STANKEVIČIŪTĖ 16–18 M. JAUNŲJŲ BALETO ŠOKĖJŲ GRUPĖJE LAIMĖJO AUKSO MEDALĮ, SPECIALŲJĮ ŽIŪRI PRIZĄ IR KVIETIMUS STAŽUOTIS HAGOS (OLANDIJA) KONSERVATORIJOJE, REINO (STRASBŪRAS, PRANCŪZIJA) NACIONALINĖS OPEROS BALETO TRUPĖJE, KITĄMET DALYVAUTI TARPTAUTINIAME BALETO KONKURSE VARNOJE (BULGARIJA).

KALBINAME JULIJĄ STANKEVIČIŪTĘ IR JOS MOKYTOJĄ BEATRIČĘ TOMAŠEVIČIENĘ.

– Kiek Graso konkurse buvo dalyvių?

– paklausiau Beatričės Tomaševičienės.

– Aštuoniose šokėjų grupėse varžėsi 155 dalyviai. Julija Stankevičiūtė rungėsi priešpaskutinėje grupėje, Julija su Esther Protzman

Muzikos barai / 46

su 16–18 m. atlikėjais. Į šios grupės antrą turą pateko tik 9 atlikėjai. Vaikinai ir merginos dalyvavo bendroje atrankoje. Šokėjai buvo atvykę iš 13 valstybių: Japonijos, Indonezijos, Kanados, Slovėnijos, Nyderlandų ir kt.

Daugiausia buvo Prancūzijos atstovų.

– Ar tai prestižiškiausias konkursas Prancūzijoje?

– Negalėčiau taip pasakyti, nes konkursų ten vyksta nemažai. Eglės Špokaitės mokyklos moksleivės taip pat dalyvavo šiame konkurse ir buvo pakviestos į Kanų baleto šokėjų konkursą. Šiuo metu Milda Luckutė iš Špokaitės mokyklos dalyvauja konkurse „Youth America“ Paryžiuje.

Taigi Graso konkursas nėra pats žymiausias, bet vienas svarbesnių Viduržemio jūros regione. Šio konkurso organizatoriai bendradarbiauja su konkursu Švedijoje (Faluno mieste), jo prizininkai kviečiami dalyvauti Graso konkurse. Falune Julija užėmė penktą vietą, tačiau laimėjusieji aukštesnes vietas dėl įvairių priežasčių į Grasą atvykti negalėjo, jo organizatoriai pakvietė Juliją.

– Kiek buvo turų ir kokias variacijas atliko Julija?

– Buvo trys turai. Pirmame su trenažo drabužiais reikėjo atlikti vieną klasikinę variaciją. Julija šoko Medoros variaciją iš baleto „Korsaras“, o antrame ture jau su kostiumu atliko Žizel variaciją iš „Žizel“. Antrame ture buvo sunku, nes nebuvo galimybės parepetuoti. To nežinojome – grafikai, konkurso sąlygos kiekvieną kartą keičiasi. Prieš išeinant į sceną užkulisiuose buvo galima 15 min. apšilti. Trečiame ture reikėjo šokti antrojo turo variaciją ir šiuolaikinį numerį. Julija atliko modernaus šokio kompoziciją „Something Long Lost“. Ši kompozicija pastatyta jos buvusios mokytojos Riikkos Katariinos Ihalainen specialiai Julijai vykstant į konkursą Švedijoje.

– Kas lėmė, kad Julija tapo laureate?

– Dabar į konkursus visi suvažiuoja pasiruošę, visi techniški. Julija akivaizdžiai išsiskyrė iš kitų dalyvių, jos tiek klasikinis, tiek ir šiuolaikinis šokis buvo išraiškingi, išjausti. Rodėme tą pačią programą kaip ir Švedijoje, papildomai – Medoros variaciją.

Julijos grupėje buvo vienas ryškus konkurentas – vaikinas iš Indonezijos. Jis techniškai labai stiprus, bet veidas nieko nesakantis. Gražus kūnas komisijos „neužkabino“.

– M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai dažnai laimi konkursus. Ar galima sakyti, kad tai jau tradicija?

– Jei važiuoju su savo mokinėmis, visada ką nors laimime. Tai smagu.

Lietuvoje nėra savos baleto mokyklos, dirbame pagal Vaganovos sistemą, mokausi iš pačių geriausių Peterburgo pedagogų. Šių metų birželį turėjome stažuotę Peterburge, tai buvo Rusijos ir Lietuvos mainų projektas, remiamas Kultūros ministerijos. Stebėjome klasikinio šokio pamokas, repeticijas, spektaklius. Liepos mėnesį Kauno pilyje vyko Vaganovos mokyklos koncertas su mūsų moksleiviais. Sausio pradžioje Ermitažo teatre mūsų mokykla parodys „Baltaragio malūną“.

– Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai, kaip suprantu, jau yra žinomi konkursų žiuri nariams.

– Buvo malonu, kai komisijos pirmininkas Marcas Ribaud, dirbęs Švedijos karališkojo baleto meno vadovu (ten šoko Jurgita Dronina), konkurso Grase sumanytojas ir steigėjas, jau daug metų šio konkurso pirmininkas, priėjo pasveikinti Julijos. Jis sakė, kad komisijos nariai buvo laimingi, jog yra tokia šokėja. Varnos konkurso direktorė asmeniškai pakvietė Juliją jame dalyvauti, pažadėjo apmokėti išlaidas.

M. Ribaud geru žodžiu minėjo Jurgitą Droniną, Kristiną Gudžiūnaitę. Šįkart mūsų grupė buvo didelė, nes dalyvavo ir šešios mažosios Eglės Špokaitės mokyklos šokėjos. Ieva Ivanauskaitė 7–9 m. grupėje ir Austėja Medekšaitė 10–11 m. grupėje laimėjo sidabro medalius. 14–15 m. grupėje Kotryna Rudych pelnė specialųjį komisijos prizą už muzikalumą. Ji ir Agnė Juškaitė pakviestos savaitę stažuotis Stokholme.

– Ką Julija ketina toliau veikti, ar nekelia sparnų?

– Ji pakviesta stažuotis Hagos konservatorijoje ir Reino nacionalinės operos baleto trupėje. Reikėtų, kad ji pasinaudotų šiomis galimybėmis. Patarsiu jai dalyvauti ir tarptautiniame

Varnos baleto konkurse, nes tai labai prestižinis konkursas. Tokie pasiūlymai nedažni.

Konkursai naudingi tuo, kad kitų trupių meno vadovai pastebi jaunus šokėjus. Dabar ir į mūsų teatrą atvažiuoja labai daug užsieniečių, trupė pasidarė marga. Gerai, kad ir mūsų mokiniai kviečiami dirbti į užsienio teatrus, vadinasi, mes juos gerai paruošiame. Manau, kad mūsų mokykla eina į priekį, neatsilieka.

– Ar Julija tikėjosi laimėti auksą?

– Ji buvo apstulbusi, negalėjo patikėti, manė, kad tai sapnas, stebuklas.

Iš tikrųjų ji buvo vakaro žvaigždė.

– Kaip Jūs jautėtės, gal laimėjimai jau tapo rutina?

– Nors labai jaudinausi, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Nuo pat pradžių maniau, kad Julija gali pretenduoti į aukštą vietą. Žinoma, niekada negali būti tikras, kaip nutiks per pasirodymą, kai visi dalyviai stiprūs. Pusfinalyje Julija ir ten, ir ten kluptelėjo, padarė klaidelių, bet susiėmė, finale šoko labai gražiai, švariai, muzikaliai.

– Ar pedagogai gali stebėti konkursą?

– Stebėti galima, tik negalima per pirmus du turus ploti. Laisvai lieti emocijas galima trečiame ture (finale).

– Ar konkursai ugdo profesionalumą?

– Be abejo. Konkursui įtemptai ruošiamasi, reikalingas psichologi-

nis nusiteikimas. Su Julija pradėjome ruoštis nuo rugpjūčio pabaigos. Dėl labai didelio užimtumo variacijas repetuodavome pertraukų metu. Vakarais salės užimtos, tekdavo „nugnybti“ keletą minučių nuo pamokų.

– Ką dabar veikia laureatė?

– Repetuojame „Pelenės“, „Pachitos“ (bus rodomas gruodžio 31 d.) ir „Baltaragio malūno“ spektaklius.

Darbo grafikai tokie, kad ateiti į repeticiją pailsėjus būtų prabanga. Mokykla kaip kokia baleto kompanija dirba labai intensyviai. Gauname 2–3 savaites vienam projektui paruošti. Visi išmokome dirbti greitai, viską padarome laiku.

– Ar nuo mažens Julija išsiskyrė talentu, gabumais?

– Ją mokau nuo šeštos klasės, pirma jos mokytoja buvo Gražina Dautartienė. Kiek žinau, į mokyklą Julija buvo priimta su išlygomis, nes trūko duomenų, kojos nebuvo dailios. Viską pasiekė darbu ir protu. Julija labai protinga, turi gerą atmintį, kitas savybes, kurios kompensavo fizinių duomenų trūkumą. Iš kitų ji pradėjo skirtis maždaug nuo devintos–dešimtos klasės. Iš pradžių ne visi tikėjo, kad ji galės šokti, be to, dešimtoje klasėje patyrė sudėtingą kojos operaciją.

Gal kita iš viso būtų metusi baletą, o Julija turi stiprią valią, todėl sugrįžo tęsti mokslų, po pusės metų sėkmingai išlaikė egzaminą. Tai dar kartą įrodo, kad fiziniai duomenys – labai gerai, bet viskas pasiekiama darbu,

Muzikos barai / 47

Baletas protu, valia ir užsispyrimu.

– Dirbate ne tik su pačioms gabiausioms?

– Dirbu su tomis, kurios ir pačios dirba. Kas iš to, jeigu mokytojas ar tėvai nori, kad mokinys šoktų, o pats vaikas nelabai. Tuomet gerų rezultatų nelauk. Prievarta nieko nepasieksi, praėjo laikai, kai galėjai spausti.

Dabar mes turime siekti rezultatų švelniais būdais. Esu linkusi padėti mokiniams tobulėti aiškinimu, o ne muštru ar prievarta.

– Tradicinis klausimas: ko palinkėtumėte sau ir Julijai?

– Nesustoti, eiti į priekį ir tikėti, kad gali padaryti daugiau; turėti tikslą ir jo siekti. Svarbiausia yra tikėjimas, kad tu gali. ***

– Kaip pasirinkote baleto artistės profesiją? – teiraujuosi Julijos Stankevičiūtės.

– Darželyje lankiau šokio pamokas, mokytoja, pastebėjusi mano muzikalumą, norą šokti, pasiūlė tėvams leisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Patekau į parengiamąją klasę, užsikabinau.

– Ar tikėjotės konkurse laimėti auksą? Kaip į tai reagavote?

– Konkursas vyko tris dienas, ir po kiekvieno turo būdavo iškabinami sąrašai su dalyvių rezultatais. Abi dienas iki finalo man pavyko išlikti sąrašo viršuje. Ir kai finale pavyko sušokti geriausiai iš visų turų, ėmiau tikėti, kad galiu būti pirma. Ir vis dėlto buvo staigmena, kad laimėjau. Kadangi pirmąkart savo gyvenime laimėjau tiek daug, užtvindė emocijos.

Net neįstengiu apibūdinti.

– Koks buvo didžiausias iššūkis ruošiantis konkursui Prancūzijoje?

– Sunkiausia buvo susitvarkyti su nervais, įtampa. Pasitaikydavo dienų, kai niekas neišeidavo. Ypač jaudinausi prieš pat konkursą. Reikėjo susiimti, protingai viską atlikti, kad baimė nepakištų kojos.

– Kas padėjo nugalėti jaudulį?

– Bandžiau per daug negalvoti apie konkursą, klausytis muzikos, vonioje pagulėti, lankiau masažą.

– Kokie vaidmenys patinka labiausiai?

– Aukščiausios prabos klasikinių

Muzikos barai / 48

baletų vaidmenys, tokie kaip Odeta-Odilija, kurį laikau baleto viršūne. Labai patinka temperamentingi vaidmenys, pavyzdžiui, žavi Kitri „Don Kichote“. Šio spektaklio mūsų teatro repertuare nėra, bet žadama jį atnaujinti. Svajoju šokti Kitri. Konkurse man teko šokti „Žizel“ pirmo veiksmo variaciją. Labai pamilau šį vaidmenį.

– Kokiame teatre norėtumėte dirbti?

– Pasaulyje labai daug gerų teatrų, bet man labai patinka San Francisko teatras, nes ten šoka daug mano idealų, pavyzdžiui, Maria Kochetkova.

Aišku, aukščiausio lygio ir Paryžiaus „Grand Opéra“. Nyderlandų nacionaliniame teatre daugiau dominuoja neoklasika, šiuolaikinis šokis. Nors modernus šokis man taip pat patinka, bet labiau traukia klasika.

– Ar turite svajonių choreografą?

– Iš dabartinių tokio neturiu. Kadangi traukia klasikinis baletas, tai man artimi visi choreografo Marijaus Petipa baletai.

– Ar klasėje turite šokio partnerį?

– Anksčiau klasėje vaikinų buvo daugiau, bet po truputį išsivaikščiojo, ypač tie, kurie patyrė traumas. Dabar liko tik du.

– Ar šokate LNOBT spektakliuose?

– Pernai gavau pagrindinį Pelenės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje vaikams, teko šokti porą kartų.

– Kaip vertinate mūsų mokyklą, pedagogus?

– Mokykla gera, geros sąlygos, geri pedagogai, viskas labai gerai, esu patenkinta, kad mane likimas čia atvedė.

– Kas paskatino siekti profesionalumo?

– Mokytoja Beatričė Tomaševičienė sakydavo: „Jeigu nori šokti baletą, turi būti arba geriausia.“ Šie jos žodžiai giliai įstrigo, panorau būti geriausia.

– Ar per vasaros atostogas dirbdavote savarankiškai?

– Ir su mokytoja, ir savarankiškai.

Mokydamasi vyresnėse klasėse pradėjau važinėti į įvairias tarptautines stovyklas. 2012 m. tobulinausi Drezdeno šokio vasaros stovykloje. Šią vasarą buvau net keliose stovyklose. Po konkurso Švedijoje buvau pakviesta į

savaitinę stovyklą Italijoje, susiradau ir dviejų savaičių stovyklą Prahoje.

Parsivežiau daug įspūdžių, įgijau patirties. Prahoje pamokas vedė baleto žvaigždės Jevgenija Obrazcova, Isaacas Hernandesas, kuris kartais atvažiuoja šokti į LNOBT. – Po konkurso Prancūzijoje gavote keletą pasiūlymų. Kokie Jūsų artimiausios ateities planai?

– Vienas iš komisijos narių mane pakvietė padirbėti du mėnesius Reino nacionalinės operos baleto trupėje, dalyvauti jų „Spragtuko“ spektaklyje.

Tvirtai nusprendžiau vykti. Atsirado gera proga ir jiems mane pamatyti, ir man pasirodyti. Gal man ten labai patiks ir norėsiu dirbti.

– O kaip reikalai M. K. Čiurlionio menų mokykloje? Juk mokotės baigiamojoje klasėje.

– Reikia gerai išlaikyti egzaminus, su tėveliais ieškosime sprendimų. Į Strasbūrą esu pakviesta kovo–balandžio mėnesiais, tuo metu dar nebus egzaminų. Tikiuosi parvažiavusi išlaikyti įskaitą. Teks daug dirbti savarankiškai. Esu pakviesta 2016 m. liepos mėnesį dalyvauti Varnos konkurse. Ten suvažiuos labai stiprūs šokėjai, laukia didelis pasiruošimo darbas. Konkursui Grase reikėjo paruošti tris numerius, o Varnoje teks parodyti šešias variacijas.

– Ką manote apie kvietimą pasistažuoti Hagos konservatorijoje?

– Esu pakviesta savaitei, galėsiu lankyti visas pamokas. Kelionės, gyvenimo ir mokslų išlaidas apmokės kviečiančioji pusė. Galbūt patiks ir norėsiu ten pasimokyti ilgiau.

– Lietuva, mes, jos gyventojai, daug investavome į Jus, nes visi mokslai Jums buvo nemokami. Kaip ketinate grąžinti šią skolą?

– Lietuvą myliu, manau, kad čia sugrįšiu ir šoksiu, nes mūsų teatras geras.

– Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms Lietuvos baleto 90-mečio proga?

– Linkiu visiems siekti užsibrėžto tikslo ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms, šokėjams linkiu mėgautis šokiu, gyvenimu. To paties linkiu ir sau.

– Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.

n

Kad akordeono muzika skambėtų prestižinėse salėse

Rugsėjo 27 d. Vilniaus rotušėje įvyko renginys, skirtas žymaus akordeonisto, pirmojo Lietuvoje akordeonų kvinteto „Concertino“ (1978), daugelio tarptautinį pripažinimą pelniusių ansamblių („Modus“, „Cantus“, „Chillout trio“ ir kt.) įkūrėjo ir meno vadovo prof. Ričardo Sviackevičiaus 65-osioms gimimo bei 45-osioms kūrybinės ir pedagoginės veiklos metinėms.

Jautrus muzikas, su kurio vardu siejamas akordeono renesansas Lietuvoje, šio meno spiritus movens, nuolat stebina netikėtais savo instrumento virsmais. Tą vakarą klausytojų akivaizdoje įvyko stebuklas – prof. R. Sviackevičiaus vadovaujamas LMTA akordeonų kvartetas „Magnus quadrum“ (S. Šukytė, J. Gečaitė, M. Vaicekauskas, R. Ungurs) greta virtuoziško J. Tamulionio kūrinio „Toccata diavolesca“ atliko… dvi D. Šostakovičiaus Styginių kvarteto Nr. 8, op. 110, dalis! Tą patį kūrinį 1976 metais su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestru atlikęs ir Berlyne H. von Karajano konkurse pelnęs l vietą maestro Saulius Sondeckis prisipažino: „Klausiausi labai įdėmiai – pagros? Nepagros? Tačiau jie viską pagrojo!“ Ir padėkojo prof. R. Sviackevičiui už galimybę dar kartą pasiklausyti šios muzikos, atliekamos akordeonu. „Žinojau, kad ekspresyvusis akordeonas gali skambėti ne tik pramoginio pobūdžio renginiuose, bet ir rasti kelią į akademinės muzikos mylėtojų širdis“, – sako visa savo kryptinga veikla šį teiginį įrodęs akordeono korifėjus R. Sviackevičius. „Esu akordeonistas, tačiau būdamas jaunas domėjausi styginių instrumentų specifika. Ši patirtis man labai pravertė, kai beveik prieš 10 metų įkūriau Naujosios Vilnios muzikos mokyklos styginių instrumentų kamerinį orkestrą.“ Šis orkestras Vilniaus rotušėje atliko B. Budriūno pritaikytą lietuvių liaudies dainą „Tykiai tykiai“ (dainininkės N. Katilienės interpretacija pakerėjo subtiliu piano, saikingu teksto prasmių perteikimu, lygiu laisvai besiliejančio balso skambesiu).

Baroko epochos muzikos ypatumai, orkestro dirigento dėmesys styginių štrichams, agogikai atsispindėjo A. Vivaldi Simfonijos G-dur I dalyje. Ugningai, impulsyviai nuskambėjo D. Arakišvilio Du kaukazietiški šokiai (mušamųjų partiją atliko A. Vainius).

Maestro S. Sondeckis labai gerai įvertino Naujosios Vilnios muzikos mokyklos styginių instrumentų kamerinio orkestro pasirodymą.

Puikų kolektyvą gyrė ir į šio orkestro fanų klubą užsirašė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, kuri

vedė prof. R. Sviackevičiaus jubiliejui skirtą renginį. Ji su nuostaba klausė R. Sviackevičiaus: „Kaip Jums pavyksta suburti ir išlaikyti šiame kolektyve jaunimą, kuris neplanuoja rinktis muziko kelio?“ Naujosios Vilnios muzikos mokykla R. Sviackevičiaus biografijoje atsirado du kartus – 1969 metais, kai dar studijuodamas konservatorijoje pradėjo pedagoginę veiklą, ir 2001 metais, kai tapo šios mokyklos direktoriumi. Per 14 metų veikliam vadovui mokykloje pavyko inicijuoti daugybę reikšmingų projektų, taip pat ir tarptautinių, buvo įsteigti nauji skyriai, beveik padvigubėjo mokinių skaičius. 2014–2015 mokslo metais Naujosios Vilnios muzikos mokykla minėjo 50-ąsias veiklos metines, įvyko daugybė proginių renginių. Prof. S. Sondeckis sako: „Žinojau šią vietovę kaip pramoninį rajoną, o R. Sviackevičiui pavyko suburti puikų mokytojų kolektyvą, kurio išugdyti jaunieji menininkai pasklido po visą pasaulį.“ Prof. R. Sviackevičiaus diriguojamas Vilniaus mokytojų namų akordeonų orkestras „Consona“ koncerte pažėrė puokštę nuotaikingų, melodingų opusų (beveik visus kūrinius aranžavo J. Gečaitė). „Žydrosios rapsodijos“ intonacijų persmelktas R. Bui opusas „Pasimatymas su Gershwinu“ („Rendezvous mit Gershwin“) suintrigavo džiazo mėgėjus, prisiekusieji melomanai galėjo mėgautis J. Peškovo Noktiurnu (solo akordeonu griežė R. Unguras), veržliai ir jaunatviškai skambėjo energinga E. T. Kalke „Juodoji samba“ („Samba Negra“).

A. Stančikaitė padainavo Elenos bolero iš operos „Sicilijos mišparai“. Pasirodymo pabaigoje „Consona“ atliko G. Peterio opusą „Cirko arena“ („Zirkus Renz“). Kolektyvui talkino du perkusininkai – A. Vainius ir talentingas jo mokinys J. Filmanavičius (ksilofonas).

Koncertas buvo tikra muzikinė puota. Pabrėžtinas puikus R. Sviackevičiaus muzikinis skonis, kurį patvirtino stilistiškai įvairi programa. R. Sviackevičiaus batutai pakluso ne tik visi kolektyvai, bet ir patys įmantriausi ritmai, banguojančios melodijos, muzika liejosi tiesiai į klausytojų širdis…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius R. Sviackevičius nuo 1971 m. dėsto ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje (orkestro, dirigavimo dalykus, kamerinio ansamblio discipliną), jis nuolat kviečiamas dalyvauti prestižinių tarptautinių konkursų bei festivalių vertinimo komisijose, rengia meistriškumo kursus įvairiose pasaulio šalyse. Vadybininko gyslelę turintis R. Sviackevičius vadovauja Lietuvos akordeonistų draugijai, yra Lietuvos muzikų sąjungos Revizijos komisijos pirmininkas, 30 metų yra vadovavęs Lietuvos akordeonistų asociacijai (šiuo metu yra LAA tarybos pirmininkas, vadovo pareigas perdavė sūnui Raimondui, žinomam šiuolaikinės muzikos atlikėjui, LMTA docentui).

Bičiuliai ir kolegos jubiliatui nešykštėjo gerų žodžių. Meile muzikai, akordeono menui, kolegoms, studentams, mokiniams bei artimiesiems paženklinta nuoširdi Maestro veikla deramai įvertinta. Lietuvos Respublikos Seimas šiais metais prof. Ričardui Sviackevičiui skyrė apdovanojimą „Už Lietuvos vardo garsinimą“ (šį garbingą apdovanojimą yra gavę nedaug Lietuvos kultūros veikėjų). Tačiau asmenybės vertė ne vien apdovanojimais matuojama. Į atmintį krito gyvenimo išminties kupina profesoriaus frazė: „Vienas nieko nepadarysi… Jei nebūtų jūsų, vargu ar man pavyktų tiek nuveikti.“ Vera BADJANOVA Vilniaus Mokytojų namų akordeonų orkestras „Consona“, vadovas ir dirigentas prof.

Ričardas Sviackevičius

Muzikos barai / 49

Džiazas Tomas BAKUČIONIS

K

iekvieną spalį istorinį Pohuliankos teatrą okupuoja šiuolaikinis džiazas. Šiųmetį, jau dvidešimt aštuntąjį, festivalį „Vilnius Jazz“ jo įkūrėjas ir rengėjas Antanas Gustys pristatė kaip iškilių asmenybių sambūrį. Taigi manytina, kad renginys jau gerokai išaugo iš ankštų ir kiek apšepusių Rusų dramos teatro rūmų, nors, kita vertus, istorinė aplinka per daugelį metų tapo festivalio savastimi, kaip ir jo tradicijos – kasmet teikiamas apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ bei jaunųjų džiazmenų konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalas, kuris rengiamas sekmadienio popietę, ir, žinoma, jam session klube „Tamsta“. Dar vienas išskirtinis festivalio bruožas – kasmet matome, kaip vienur ar kitur trinamos ribos tarp šiuolaikinio džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos.

Jau ne pirmi metai festivalio preliudas vyksta kamerinėje erdvėje. Šįsyk (spalio 14-ąją) Rūdninkų knygyne solo griežė smuikininkas Dominiqueʹas Pifarély. Šiemet įrašų kompanija „ECM Records“ išleido jo solinį albumą „Time Before and Time After“, kuris ir buvo pristatytas koncerte. Spalio 16 d. pagrindinėje festivalio scenoje pasirodė Dominiqueʹo Pifarély kvartetas (jame dar groja pi-

Vilnius Jazz 2015 - ávairus ir dar kartà ávairus anistas Antonineʹas Rayonas, kontrabosininkas Bruno Chevillonas ir būgnininkas François Mervilleʹis). Pats muzikantas solinį improvizavimą be kitų instrumentų palydos vadina savo asmeninėmis dirbtuvėmis, be to, atvirai sako, kad „kiekvienas kūrinys

Dmitrij Golovanov, Peedu Kass, Kęstutis Vaiginis, Kaspars Kurdeko

Vytauto SUSLAVIČIAUS nuotraukos

Ernst Reijseger

Muzikos barai / 50

yra sugalvotas ar atrastas tą akimirką, realiame laike“. Išties, spontaniškumas ir nenuspėjamumas yra išskirtiniai Dominiqueʹo Pifarély bruožai, nors klausantis jo griežiančio kvartete toks įspūdis gali ir nesusidaryti. Mat smuikininko partneriai yra, regis, tokie pat spontaniški ir nenuspėjami.

Dar vienas išskirtinis įspūdis – kaip šis muzikas elgiasi su garsu, su vieno garso materija apsieidamas kaip skulptorius, lipdantis skulptūros maketą ir nuolat ieškantis tiksliausios formos ir linijos, kiek dėmesio skiria dinaminiams niuansams.

Spalio 15-ąją festivalis startavo pagrindinėje scenoje, kur nuskambėjo net trys labai skirtingi projek-

tai. Italų saksofonininko ir kompozitoriaus Roberto Ottaviano bei jaunesnės kartos britų pianisto ir kompozitoriaus Alexanderio Hawkinso duetas savo programą skyrė prieš dešimtmetį mirusio vieno ryšMartin Küchen kiausių džiazo muzikantų saksofonininko Steveʹo Lacy atminimui. Beje, Roberto Ottaviano kurį laiką tobulinosi pas Steveʹą Lacy.

Turint omenyje Kęstutis Vaiginis S. Lacy migravimą tarp įvairiausių stilių ir meno šakų, imtis perfrazuoti tokią daugiaplanę kūrybą yra rimtas iššūkis.

Vis dėlto manau, kad duetui pavyko S. Lacy kūrinių pagrindu sukurti savitą garsinį lauką, rasti svarbiausius sąlyčio taškus su jo unikaliu muzikiniu pasaulėvaizdžiu.

Džiazo trio iš Liuksemburgo – Michelʹis Reisas (fortepijonas), Marcas Demuthas (bosas), Paulis Wiltgenas (mušamieji) atvertė intelektualaus, išpuoselėto, šiek tiek „popsuojančio“ džiazo puslapį. Negalėjo praslysti pro ausis Michelio Reiso kompozicinė darna ir puikus skambinimas – klasikinio fortepijono studijos nepraėjo veltui.

Trečiasis vakaro pasirodymas – dar viena festivalio tradicija tapę japonai.

Ansamblis „Hikashu“ čia jau lankėsi 2012-aisiais. Keturis dešimtmečius muzikantai nepavargsta stebinti klausytojų spontaniškomis improvizacijomis, išmone ir fantazija, trindami ribas ne tik tarp muzikos žanrų, bet ir tarp meno šakų. Grupės lyderiai – Makigami Koichi, nenuilstantis eksperimentatorius, valdantis unikalias vokalines technikas ir įvairius instrumentus, bei Mita Freemanas, kuriantis panašios pakraipos ansamblių industriją. Abu

turi neblėstantį pasisekimą, to liudininkai buvome ir spalio 15-ąją. Svarbu, kad žiūrovai nepavargsta nuo menininkų išmonės.

Antrąjį festivalio vakarą (spalio 16 d.) pradėjo Mark Tokar, Arkadij Gotesman, Martin Küchen

Mola Sylla

„Tree Stones Quartet“, į kurį 2012 metais saksofonininko Kęstučio Vaiginio iniciatyva susibūrė tri-

jų Baltijos šalių jaunesnės kartos džiazo virtuozai – lietuvių pianistas Dmitrijus G o l o va n o va s , estų bosistas Domenique Pifarélly Peedu Kassas, latvių būgnininkas Kasparas Kurdeko. Ansamblis debiutavo Varšuvoje ir jau spėjo pasirodyti keliuose prestižiniuose festivaliuose (ŠlėzvigoHolšteino Vokietijoje, „Jazz Jamboree“ Lenkijoje“), pernai įrašė albumą „Baltic Sketches“, kuris ir buvo pristatytas festivalyje „Vilnius Jazz“.

Išskirtinis kvarteto bruožas tas, kad jo nariai aktyviai reiškiasi kaip kompozitoriai, visi turi puikų klasikinį išsilavinimą ir solidžią patirtį. Apie tai bylojo ir jų kompozicijų darna, ir intelektuali grojimo maniera, kas negali nepatraukti klausytojo. Festivalio kontekste juos gretinčiau su liuksemburgiečiais, nors Baltijos kvarteto improvizacijos man pasirodė svaresnės, virtuoziškesnės.

Be jau minėto Domeniqueʹo Pifarély kvarteto, antrąjį vakarą išgirdome dar vieną išskirtinį projektą – olandų violončelininko Ernsto Reijsegerio, pianisto Harmeno Fraanje ir senegaliečio Mola Sylla trio.

E. Reijsegeris ir M. Sylla bendradarbiauja jau daugiau kaip du dešim-

tmečius, H. Fraanje prie jų prisijungė 2008-aisiais, kai trio debiutavo Olandijoje. Tai, ką jie daro scenoje (ir ne tik), neįmanoma įsprausti į aiškesnius žanrinius rėmus (nors to ir nereikia), nes egzotiškus afrikiečių instrumentus (mbirą, ksalamą, kongomą), Afrikos ritmus, gimtąja M. Sylla kalba (viena iš Senegalo kalbų) skambantį vokalą ir klasikinę violončelę su fortepijonu sujungia į visiškai negirdėtą ir unikalų lydinį, ir tai palieka nepamirštamą įspūdį. Šeštadienis, spalio 17-oji, festivalyje buvo pažymėta švedų saksofonininko Martino Kücheno ženklu.Jis tą vakarą grojo solo, su trio įgarsino nebylų filmą ir pasirodė su skandinavų kolekty-

Arkadij Gotesman

vu „Angles 8“. Sunku būtų rasti žanrų ir erdvių, kuriose savęs nebūtų išbandęs Martinas Küchenas. Jo kūrybinis laukas labai platus, jis groja įvairių sudėčių didesniuose ir mažesniuose ansambliuose, pačiose netikėčiausiose erdvėse, unikalus ir jo kūrybos metodas – neužrašinėti savo kompozicijų, o partneriams nusiųsti motyvų įrašus ar motyvus tiesiog padainuoti repeticijoje. Martino Kücheno diskografijoje – 20 albumų. Jo solinį pasirodymą pirmoje vakaro dalyje galima

Muzikos barai / 51

Džiazas apibūdinti kaip nenuspėjamus eksperimentus su garsu.

Antrojoje vakaro dalyje Martinas Küchenas kartu su mūsiškiu perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ir ukrainiečiu Marku Tokaru atliko nebyliojo kino laikų taperių funkcijas.

A. Gotesmanas 2013 metais pelnė Lietuvos muzikų sąjungos „Auksinį diską“, šiemet – „Vilnius Jazz“ apdovanojimą „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“. Markas Tokaras, manyčiau, – vienas ryškiausių ir originaliausių šiandienos džiazo kontrabosininkų.

Jau kuris laikas jis bendradarbiauja ir su Lietuvos džiazo muzikantais: 2012 m. su Petru Vyšniausku, vokiečiu būgnininku Klausu Kugeliu ir vokaliste Uliana Horbachevska Šv. Lozoriaus bažnyčioje Lvove įrašė albumą „Ultramarine – nebocry“, 2011 m. su vokaliste Andre Pabarčiūte ir būgnininku Klausu Kugeliu išleido albumą „Varpai“, kuris JAV internetinio portalo „Jazzreview.com“ buvo įvertintas visomis penkiomis žvaigždutėmis. 2014-aisiais kontrabosininkas subūrė unikalų oktetą (keturios vokalistės ir keturi kontrabosininkai), šių metų gruodį jis pasirodys naujame projekte su minėtu K. Kugeliu, saksofonininku Sabiru Mateenu, trombonininku Johannesu Baueriu festivalyje „Jazz Bez“, kuris nuo 2001 metų vyksta Vakarų Ukrainoje ir Lenkijoje.

Taigi Kücheno, Gotesmano ir Tokaro trio įgarsino 1925 metais režisieriaus Harry Hoyto sukurtą fantastinį filmą „Prarastas pasaulis“ („The Lost World“) pagal to paties pavadinimo Arthuro Conano Doyleʹio romaną. Šiuo trio pasirodymu „Vilnius Jazz“ pratęsė vasarą kartu su režisieriumi Artūru Jevdokimovu pradėtą projektą „Nebylaus kino muzika“, pagal kurį nebylius amerikiečių filmus įgarsino Lietuvos, JAV ir Estijos džiazo meistrai. Apskritai nebylių filmų įgarsinimas improvizacine muzika nėra ypač naujas dalykas, tik dažniausiai improvizuoja pianistai, teko girdėti ir vargonininką. H. Hoyto filmas dinamiškas, su gausiais, tiems laikams pakankamai efektingais triukais. Trio improvizacijų buvo įdomu klausytis, tačiau filmo veiksmas nors ir blankokame ekrane atrodė dinamiškesnis.

Muzikos barai / 52

Festivaliai Trečiąkart šeštadienio vakarą Martiną Kücheną išvydome su ansambliu „Angles 8“, kurį pagal ekspresiją ir galingą skambesį drąsiai galima vadinti orkestru. Aštuonių skandinavų ansamblis sublizgėjo virtuoziškumu ir vulkaniška energija, muzikantai tiesiog maudėsi nuotaikų ir sąskambių jūroje.

Jų improvizacijose apčiuopiamos įvairios tradicijos ir patys įvairiausi stiliai nuo Afrikos folkloro iki veržlių Balkanų ritmų, tačiau visa tai pagrįsta skandinaviška aukščiausio profesionalumo orkestrine kultūra. Šiuo metu su Martinu Küchenu kolektyve groja Erikas Hegdalas (saksofonai), Magnusas Broo (tritmitas), Matsas Äleklintas (trombonas), Mattiasas Ståhlas (vibrofonas), Alexanderis Zethsonas (fortepijonas), Johanas Berthlingas (bosas), Andreasas Werliinas (mušamieji). Kolektyvo nariai gyvena skirtingose šalyse, todėl apie dažnesnes repeticijas būtų juokinga net kalbėti, bet dėl to jų improvizacijos tik dar dinamiškesnės ir spontaniškesnės.

Paskutinę festivalio dieną, spalio 18-ąją, vyko tradicinis konkursas „Vilnius Jazz Young Power“, o vakare pasirodė daugelio lauktas legendinis amerikiečių gitaristas Billas Frisellas su Jenny Scheinman (smuikas), Eyvindu Kangu (altas) ir Hanku Robertsu (violončelė). B. Frisello projektas taip ir pavadintas – „Music for Strings“. Festivalio kontekste tai buvo totalus kontrastas visomis įmanomomis prasmėmis išvakarėse girdėtiems skandinavams – tvarkingas, tikslus ir ramus grojimas iš natų, praktiškai jokios improvizacijos, minimalizmas.

Billo Frisello pasirodymą net būčiau linkęs priskirti kokiam „Gaidos“ festivaliui, nes, kaip minėjau apžvalgos pradžioje, kartais nyksta ribos tarp šiuolaikinės akademinės muzikos ir džiazo. Ir tai yra gerai, nes rodo, koks įdomus ir įvairus yra „Vilnius Jazz“. n

Tarptautinį maršinių orkestrų festivalį iš „Cido“ arenos stebėjo visas pasaulis

Spalio 24 d. Panevėžio „Cido“ arenoje įvyko pirmasis Baltijos šalyse Tarptautinis maršinių orkestrų festivalis-konkursas „SoundSport and DrumLine Battle Baltic“, kuriame dalyvavo būgnininkų orkestrai iš Nyderlandų, Lietuvos bei geriausi marširuojantys pučiamųjų orkestrai iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Daugiau kaip 500 muzikos atlikėjų tris valandas džiugino ne tik arenoje susirinkusius žiūrovus, bet ir beveik 80 tūkstančių tiesioginės transliacijos stebėtojų visame pasaulyje (orkestrų kovas buvo galima matyti ir internetu). TV3 Play kompanijos paskelbtoje suvestinėje nurodoma, kad tą vakarą tiesiogine renginio transliacija mėgavosi per 43 tūkst. Lietuvos, 24 tūkst. Olandijos, daugiau kaip 7 tūkst. kitų Europos šalių – Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Belgijos, Danijos ir Italijos – žiūrovų, taip pat 2,8 tūkst. Jungtinių Amerikos Valstijų muzikos mėgėjų.

Renginį stebėjo ir vienos garsiausių fortepijonus gaminančios bendrovės „Steinway“ viceprezidentas Robertas E. Vitouxas, atvykęs iš Niujorko. Garbingas svečias buvo sužavėtas nepaprastai geros renginio organizacijos, įdomios ir turiningos programos. „Jungtinėse Amerikos Valstijoje tokio pobūdžio renginiai pastaruoju metu tapo labai populiarūs, sutraukia gausybę žiūrovų, kartais JAV arenos negali sutalpinti visų norinčiųjų, todėl dažnai jie vyksta didžiausiuose stadionuose“, – sakė Robertas E. Vitouxas.

Panevėžyje konkursines maršines progra-

Remigijus Vilys, Robert E. Vitoux (JAV) ir Kazys Daugėla

mas pristatė žinomi profesionalūs kolektyvai – Estijos ir Lietuvos kariuomenės orkestrai, Lietuvos valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“, Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras, taip pat ir mėgėjų kolektyvai – Lenkijos Koronovo miesto kultūros centro jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestras, Latvijos orkestras „Rota“ ir Alūksnės miesto J. E. Gliuko gimnazijos orkestras, Panevėžio rajono jungtinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Aukštyn“.

„DrumLine“ kovoje kartu su žinomu pasaulyje būgnininkų orkestru „Jubal Drum & Bugle Corps“ (Olandija) ir Lenkijos „Drumline“ pirmą kartą varžėsi Lietuvos mušamųjų instrumentų ansambliai „Ritmas kitaip“ iš Šiaulių ir „Aukštyn“ iš Panevėžio rajono. Programą paįvairino Lietuvos mušamųjų instrumentų virtuozų Sauliaus Auglio ir Artūro Maniušio timpanais bei jaunųjų panevėžiečių Anetės Kašėtaitės (12 m.) ir Valentinos Šalkauskaitės (18 m.) lietuviškais skrabalais temperamentingai atliekamos muzikinės dvikovos. „DrumLine Battle“ – mušamaisiais grojančių komandų varžybos, kurios vyksta dvikovų principu laikantis griežtų tarptautinių taisyklių. Kiekvienoje dvikovoje komandos groja paeiliui, du kartus po 90–120 sekundžių. Teisėju čia tampa publika – laimi ta komanda, kuri sulaukia garsiausių aplodismentų ir didžiausio palaikymo. Jeigu nugaPanevėžio rajono orkestras „Aukštyn“ – pirmos vietos laimėtojas, dirigentas Remigijus Vilys

lėtojas iš pirmosios publikos reakcijos nepaaiškėja, komandos groja dar po vieną kartą. „SoundSport“ ir „DrumLine Battle“ – dvi greitai išpopuliarėjusios pasaulinio lygio muzikinių kolektyvų varžybos, kurias rengia JAV organizacija „Drum Corps International“ (DCI).

Orkestrų pasirodymus vertino tarptautinė komisija: Mike´as Scottas, Tomas Gasparinni (JAV) ir Marianas Wolny (Lenkija).

Pirmąją vietą iškovojo Panevėžio rajono mušamųjų instrumentų ansamblis „Aukštyn“, vadovaujamas Remigijaus Vilio. Šie metai orkestrui buvo įtempti, tačiau labai sėkmingi: puikūs pasirodymai prestižiniame Europos varinių pučiamųjų instrumentų čempionate Freiburge (Vokietija), laimėti aukščiausi apdovanojimai dviejuose Lenkijoje vykusiuose festivaliuose-konkursuose: Zbleve – Auksinio Floriono statulėlė, XXIV tarptautiniame pučiamųjų orkestrų festivalyje „Złota lira“ Rybnike – „Auksinė lyra“. Šis naujai suburtas mušamųjų instrumentų kolektyvas, kuriam

talkino Aaronas Spevakas (JAV), sudarytas iš pučiamųjų orkestro muzikantų ir papildytas naujais nariais iš įvairių Panevėžio rajono mokyklų. Aaronas Spevakas, šiuo metu gyvenantis Belgijoje ir studijuojantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra grojęs žymiausiuose JAV maršiniuose orkestruose „Blue Devils“, „Carolina Crown“, „Cavaliers“ ir „The Colts“.

Daugelio renginių Lietuvoje iniciatorius R. Vilys džiaugėsi, kad seniai puoselėtą idėją surengti didelį mušamųjų ir pučiamųjų orkestrų šou, kokie vyksta Vakarų pasaulyje, pavyko realizuoti gimtajame Panevėžyje.

Konkurso „SoundSport and DrumLine Battle Baltic 2015“ Panevėžyje Grand Prix į Olandiją išsivežė prieš daugiau kaip šimtą metų įkurtas būgnininkų ansamblis „Jubal Drum & Battle Corps“ iš Dordrechto miesto, esančio pietų Nyderlanduose. 2015 metais jie tapo DCI tarptautinės klasės čempionais.

Prieš renginį vyko seminaras orkestrų vadovams, kurį vedė perkusijos instruktorius ir ritmo meistras Mike´as Scottas iš JAV, surengti lektoriaus Tomo Gasparinni (JAV) meistriškumo kursai grojantiems mušamaisiais instrumentais.

Lietuvoje abu renginius organizavo Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacija kartu su Panevėžio „Cido“ arena ir organizacija „Artspark“.

Tarptautinį maršinių orkestrų festivalįkonkursą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir organizacija „Artspark“, bendradarbiaujanti su „SoundSport and DrumLine Battle“ organizatoriais. „Tai buvo pats trankiausias ir garsiausias „Cido“ arenos gimtadienis. Ilgai dirbome, kol pavyko atvežti išties pasaulinio lygio renginį į Lietuvą. Tikimės, kad „SoundSport“ ir „DrumLine Battle“ taps kasmetiniu renginiu ir arenos vizitine kortele“, – džiaugėsi „Cido“ arenos vadovas Tomas Inčikas.

Pirmasis tokio pobūdžio projektas reikšmingas orkestrų sklaidai Baltijos regiono šalyse: taip plečiasi muzikiniai ryšiai, vykdoma edukacinė-kultūrinė veikla, jaunimas ne tik mokosi ir tobulėja, bet ir susipažįsta, bendrauja, įgyja patirties.

Kazys DAUGĖLA

Orkestras „Aukštyn“ po koncerto

Muzikos barai / 53

„Dūdų kampas“

Su trombonu per gyvenimà Taurui Adomavičiui – 70

Gerimantas STATINIS

P

rieš šešiolika metų per pučiamųjų orkestro „Trimitas“ repeticijos pertrauką Tauras Adomavičius mums sėdint prie kavos puodelio

ir vartant užsienietišką „Brass bulletin“ tarė: „Ar mums neįkūrus kokio panašaus pūtikams skirto leidinio?

Juk dabar jau tapai diplomuotu žurnalistu, kodėl tau nepasidarbavus

pūtikų baruose?“ „Na, gal leidinio „Pūtikų barai“ ir neišleisime, tačiau belstis į „Muzikos barus“ galime pabandyti, – atsakiau. – Tik kokį pavadinimą skilčiai reikėtų sugalvoti?“ „Sėdime kavinės kampe, tad tegul bus „Dūdų kampas“, – mano dėstytojas buvo lakoniškas...

Taip 1998 m. atsirado „Dūdų kampas“. Vienas iš sumanymo autorių trombonininkas profesorius Tauras Adomavičius šiemet švenčia 70 metų jubiliejų.

Tauras Adomavičius gimė 1945 m. birželio 5 d. Kaune. Tėvas Jonas Adomavičius, baigęs konservatoriją, gavo paskyrimą į Vilnių, grojo kornetu B. Jonušo vadovaujamame policijos orkestre, buvo J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo (dabar – J. TallatKelpšos konservatorija) direktorius.

Prieš 15 metų Jonas Adomavičius po mirties buvo apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio medaliu už žydų gelbėjimą karo metais. T. Adomavičiaus motina buvo dainininkė, mažajam Taurui būdavo sakoma, kad ir jis turi paragauti muzikanto duonos, o jeigu nepatiks, galės atsisakyti. Tačiau Tauras pamėgo trimitą ir ėmė noriai mokytis muzikos mokykloje prie Vilniaus konservatorijos pas savo tėvą.

Po muzikos mokyklos jaunuoliui buvo pasiūlyta toliau mokytis groti trombonu arba kontrabosu. Pastaruoju T. Adomavičius mielai grodavo šokiuose (kartu su V. Ganelinu), tačiau nusprendęs, kad tampyti tokį didelį instrumentą bus per sunku, pasirinko tromboną. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume dėstytojas A. Kupstys pasakė: „Viską pradėsime nuo pradžių“. Mokydamasis T. Adomavičius grojo diksilende, dalyvavo Pirmajame respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse ir laimėjo III vietą. „Iš 18 pūtikų, įstojusių į J. Tallat-Kelpšos technikumą, pabaigoje likome tik trise, – prisimena T. Adomavičius. – Neramūs laikai buvo, keli už antisovietinę veiklą pateko į kalėjimą. Aš buvau jaunesnis, mano tėvai dirbo muzikos pedagogais, tikriausiai dėl to manęs nekliudė nei vieni, nei kiti.“ Valstybinėje konservatorijoje (daTauras Adomavičius

Muzikos barai / 54

bar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) T. Adomavičiui dėstė Stasys Paliukas. Po dviejų kursų 1967 m. studentas išvyko į Leningrado konservatoriją mokytis prof. V. Venglovskio trombono klasėje, baigęs studijas neakivaizdiniu būdu Leningrade tęsė mokslus asistentūroje-stažuotėje. Net į savo vestuves vėlavo, iš traukinio lėkė tiesiai į metrikacijos skyrių...

1965–67 ir 1971–1978 m. T. Adomavičius dirbo Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. 1978 m. išvyko stažuotis į Paryžiaus konservatoriją. „Prancūzų kalbą intensyviai mokiausi iš plokštelių – labai norėjau išvažiuoti, – pasakoja T. Adomavičius. – Už mano ir trimitininko Zigmo Kazlausko metų stažuotę Paryžiuje sovietinė valdžia į Didįjį teatrą turėjo priimti stažuotis penkias balerinas iš Prancūzijos. Dėstytojai buvo du – prof. Gerardʹas Pichaureau ir asistentas Gilesʹis Millier. Su prancūzais dėstytojais sutariau gerai, keisdavomės natomis, teko pabendrauti su geriausiais pasaulio atlikėjais. Tobulėjimo pagrindas buvo etiudai, mokymasis klausytis savęs ir valdyti emocijas.

Jei muzikantą apima panika, ją įveikti padeda taisyklingas kvėpavimas, be to, būtina mokėti tekstą atmintinai.

Grodamas simfoniniame orkestre pradėjau dirbti ir pedagoginį darbą, dabar jau turiu daugiau nei 40 metų stažą. Pirmas mano studentas buvo trombonininkas Alfredas Buika. Mano krikšto tėvas valtornininkas prof. E. Brazauskas, kuris kartu su tėvu grojo lietuviškų maršų karaliumi tituluojamo B. Jonušo orkestre, sakydavo: „Jaunas dėstytojas pirmus penkerius metus moko tai, ko reikia ir ko nereikia. Kitus penkerius metus tai, ko nereikia, jis nedėsto. O trečią penkmetį jau dėsto tai, ko reikia studentui.“ Dirbdamas Filharmonijoje T. Adomavičius subūrė trombonų kvartetą su tūba, taip pat varinių kvintetą, su šiais ansambliais padarė radijo įrašų, ne kartą pasirodė per televiziją. Grodavo ir džiazą, estradinę muziką, net nusifilmavo garsiajame dainos „Senieji Vilniaus stogai“ klipe.

T. Adomavičius grojo Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre

Tauras Adomavičius tarp kolegų trombonininkų

„Trimitas“, 1985 m. laimėjo konkursą eiti vyriausiojo dirigento pareigas Lietuvos radijo ir televizijos orkestre.

Pirmąsias instrumentuotes ir aranžuotes T. Adomavičius parašė besimokydamas J. Tallat-Kelpšos technikume. Dirbdamas „Trimite“ sukūrė pirmuosius maršus „Ėjo senis“ ir „Visada pirmyn“, kurie ir šiandien yra šio orkestro repertuare. Maršas „Ėjo senis“ Respublikiniame kompozitorių konkurse įvertintas pirmąją premiją. „Pučiamųjų orkestrams esu parašęs apie 30 kūrinių, – sako T. Adomavičius. – Kompozitoriui E. Balsiui pagrojau savo kūrinį „Trombono monologas“. Paklausiau maestro, ko pjesėje trūksta. Atsakė – nieko netrūksta, viskas gerai, toliau rašyk... Vienu metu ketinau mokytis dirigavimo pas J. Aleksą, jis sutiko priimti, tačiau gimė sūnus, buvo daug koncertų su įvairiais kolektyvais, vos spėjau suktis, taigi nebeliko laiko pasitobulinti šioje srityje. Kartą gastroliuojant Kazachstane su „Trimitu“ dirigentas Romas Balčiūnas dėl kažkokių aplinkybių turėjo grįžti į Vilnių. Jis mane paliko diriguoti net dešimt koncertų, tačiau įdomiausia, kad turėjau groti solo ir dar būti konferansjė.“ Kai susikūrė Lietuvos kariuomenės orkestras, jame Tauras Adomavičius dirbo aranžuotoju, nes trūko repertuaro, reikėjo pritaikyti kūrinius šiam kolektyvui.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prof. Taurą Adomavičių sveikin-

dami 70-mečio proga buvę mokiniai ir studentai susibūrė į nemažą trombonininkų orkestrą ir savo dėstytojui pagrojo M. Wilsono maršą „76 trombonai“, kuris yra tapęs neoficialiu trombonininkų himnu.

Buvę studentai šiltai prisimena savo dėstytoją, jo šmaikščius posakius. Artūras Laurinavičius sako, kad T. Adomavičius pasižymėjo principingumu, reikalaudavo kokybės, preciziško grojimo. Išskirtinis pedagogo bruožas – profesionalumas, jis nuoširdžiai tikėjo tuo, ką darė. Vienas pirmųjų T. Adomavičiaus studentų Leonidas Daujotas pabrėžia buvusio dėstytojo reiklumą, prisimena jo pasakymą, kad ir mešką galįs išmokyti groti.

Kai 1984 m. įstojau į konservatoriją, buvau pirmasis jos istorijoje baritonininkas, nebuvo šios specialybės pedagogų. Patekau į trombono klasę pas T. Adomavičių. Dėstytojas buvo reiklus ir iš karto mane prispaudė, sakydavo: „Statini, jeigu negrosi kasdien gamų, važiuosi į Klaipėdos fakultetus, ten galėsi prie jūros plekšnes gaudyti...“ – „O kodėl plekšnes?“ – „Ogi todėl, kad joms gamos irgi nerūpi...“ Teko išmokti visas gamas, net naktį pakeltas būčiau galėjęs bet kurią sugroti. Tai mane išgelbėjo nuo priverstinės žvejybos ir leido ramiai pabaigti mokslus. Didžiuojuosi savo dėstytoju. n

Muzikos barai / 55

Stebuklingas muzikos pasaulis Birutė LANDSBERGYTĖ

N

oriu pristatyti žmogų iš Lietuvos pedagogų žiedo, žmogų, kuris mažai matomas viešumoje. Tačiau apie jį papasakoti būtina, nes be jo išugdytų mokinių būtų ne tokia įspūdinga ir spalvinga Lietuvos violončelininkų šeima, be jo dalyvavimo meistriškumo kursuose, konkursų žiuri bei egzaminų komisijų darbe, be jo parengtų mokymo programų tiesiog neįsivaizduojama violončelininkų gildija. Šiose skiltyse nepavyks aprėpti visos 75 metus kauptos išminties, visų 55 darbo metų barų, tačiau norėčiau sudėlioti nors kuklią Romano Armono portreto mozaiką.

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje šių metų pavasarį įvyko įspūdingas koncertas, kuriame pagerbėme minėtas sukaktis šventusį Romaną Armoną. Scenoje ir solo, ir ansambliuose pasirodė per 20 violončelininkų, R. Armono mokinių.

Romanas Armonas

Salėje tikriausiai sėdėjo ir tie, kurie, nebūdami jubiliato mokiniai, kada nors yra su juo konsultavęsi ar muzikavę kameriniuose ansambliuose su R. Armono mokiniais. Tad pasakyti tikslų skaičių muzikų, kuriuos į savarankišką kelią palydėjo gerbiamas pedagogas, būtų sunkoka. Yra ir tokių, kurie keletą metų pasimokę vėliau pasirinko kitas profesijas – karo lakūno, policininko, architekto, aktoriaus.

Elektronikos inžinierius V. Jančiauskas sako: „Tie metai mano gyvenime

Muzikos barai / 56

Romanas Armonas profesijos ir gyvenimo mokytojas

Absolventų ansamblis

buvo patys šviesiausi.“ Klausydamiesi puikaus R. A rmono mokinių muzikavimo, galvojome apie jų Mokytoją, apie tai, kas daugybę metų vykdavo už uždarų durų, kokio emocinio ir fizinio krūvio būdavo pripildyta kiekviena pamoka, mėginome įsivaizduoti nerimo, gal ir nemigo valandas pasibaigus darbo laikui... Galvojome apie žmogų, pasitinkantį penkerių šešerių metų vaiką, auginantį ir išleidžiantį aštuoniolikmetį muziką, jau pasirodžiusį

daugelyje renginių, koncertų, konkursų („Tai, kas padaryta klasėje, būtina parodyti, vaikai turi žinoti, kad dirba scenai“, – sako R. Armonas).

Jaunieji ugdytiniai yra pelnę daugybę apdovanojimų, tarp jų ir Grand Prix, šalies ir tarptautiniuose konkursuose, sėkmingai baigę studijas Lietuvos, užsienio aukštosiose muzikos mokyklose ir pasiekę profesinių aukštumų.

Paminėsiu keletą pavardžių (tenesupyksta kiti, nes Mokytojui jie visi mieli, o muzikų bendruomenei visi

labai reikalingi): Rimantas Armonas, Robertas Urba, Ramutė Kalnėnaitė, Edmundas Kulikauskas, Violeta Vaitiekūnaitė-Bendoraitienė, Dainius Palšauskas, Vytautas Sondeckis, Mindaugas Bačkus, Giedrė Dirvanauskaitė, Edvardas Armonas, Jonas Armonas, Mykolas Rutkauskas. Daugelis jų yra ar buvo orkestrų violončelių grupių koncertmeisteriai, tarptautinių kolektyvų nariai, kai kurie vadovauja savo suburtiems ansambliams, orkestrams. Jaunesnės kartos violončelininkai Elena Daunytė, Kotryna Šiugždinytė, Dominykas Digimas, Marius Sakavičius taip pat matomi, girdimi.

Patį jubiliatą yra mokę Stanislovas Jautakas (Šiaulių muzikos technikume), Levas Seidelis, Povilas Berkavičius, Ernestas Bertovskis, Domas Svirskis (Lietuvos konservatorijoje).

Jie suformavo grojimo pagrindus, išugdė profesinio tvarkingumo, atsakomybės jausmą, dėmesį garso išgavimui. R. Armonas ir dabar prisime-

M. Fišmano, Yo-Yo Ma, M. Villerušo, E. Testelec, D. Geringo meistriškumo kursuose, Maskvoje stebėjo net šešių P. Čaikovskio konkursų dalyvių pasirodymus. „Muzika į mano gyvenimą atėjo pavėluotai, bet labai staiga“, – skaitome Romano Armono autobiografijoje. „Buvau baigęs 7 klases Radviliškio vidurinėje mokykloje ir vasarojau pas senelius <...>, ten ir gavau mamos lemtingą laišką, kuriame buvau kviečiamas <...> pabandyti stoti į Šiaulių muzikos technikumą violončelės specialybę (įstojau 1954 m.).“ Argumentų šiam sprendimui mama turėjo. Ji labai mėgo dainuoti, beveik visą gyvenimą giedojo Radviliškio bažnyčios chore. Tėvas grojo akordeonu, įvairiais pučiamaisiais instrumentais, vadovavo karinės dalies pučiamųjų orkestrui, vėliau Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi groti fagotu. Mamos žodžiais tariant, dėl muzikos jis galėjo mesti viską... Iš 8 tėvo brolių dar trys buvo profesiona-

grūdant juos į gyvulinius vagonus.

Laukėme išvežimo ir mes, bet likimas lėmė gyventi Lietuvoje.“ R. Armonas konservatoriją baigė 1964 m. Dar besimokydamas pradėjo dirbti Vilniaus vaikų muzikos mokykloje. 1960 metų balandį į pirmąją repeticiją susirinko būsimojo Lietuvos kamerinio orkestro steigėjai. Tos reikšmingos akimirkos liudininku ir trejetą metų orkestro nariu buvo ir Romanas Armonas. „Turėjau didelį norą tęsti tai, kas pradėta <...>, bet po kelerių metų intensyvaus darbo supratau, kad suderinti su darbu mokykloje (1962 m. buvau pakviestas į būsimą M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kurioje dirbu iki šiol) sunku. Pedagoginis darbas su pradedančiaisiais groti reikalavo pastovumo ir nuoseklaus ritmo. Pasirinkau pedagogiką, tačiau darbas Kameriniame orkestre taip pat buvo rimta mokykla. <...> Savo pasirinkimu niekuomet nesuabejojau.“

Koncertą tęsė vyriausi absolventai

na ne vieną jų pasakytą mintį: „Reikia dirbti, darbas veltui nepraeina“, „Nėra sunkių vietų, yra neišmoktos vietos“, „Praleidi pamoką – atsilieki mėnesį“. „Jei mokinys išgirsta muziką, pradeda ją suprasti ir įsimyli – įvyksta stebuklas, jis tampa laimingas“, – tokią išvadą diktuoja paties R. Armono patirtis.

Pedagogo profesija reikalauja nuolatinio tobulėjimo. R. Armonas yra dalyvavęs M. Rostropovičiaus, N. Šachovskajos, S. Kaljanovo,

lūs muzikai: Petras – violončelininkas, Andrius dainavo Kauno muzikiniame teatre, Augustinas grojo fleita.

Karas palietė ir Armonų šeimą. „Tėvą deportavo vokiečiai 1944 m., daugiau jo savo gyvenime nesutikau. Vyresnysis brolis – penkerių metų Aloyzas – žuvo rankose sprogus granatai, kurią rusų kariai ryšininkai „pamiršo“ mūsų namuose <...>. Gyvenome prie pat geležinkelio, kiekvieną vakarą matydavome „liaudies gynėjus“ vežant žmones <...> ir

Mokiniai apie Mokytoją Mindaugas Bačkus: „Tai labai charizmatiškas, stiprus žmogus, idealistas kovotojas. Ir man tai visada labai patiko. Nuo penkerių metų iki aštuoniolikos jis man buvo lyg antras tėvas.“ Rimantas Armonas: „Noriu padėkoti Mokytojui už tai, kas esu, kad violončelė tapo mano gyvenimu, kad koncertuoju, kad jau pats esu išugdęs būrį violončelininkų.“ Ramutė Kalnėnaitė: „Pirmasis Mokytojas – nepralenktas autoritetas. Dėkoju Dievui už šią neišmatuojamą dovaną, skirtą ne tik man, bet ir Lietuvai.“

Muzikos barai / 57

Stebuklingas muzikos pasaulis

Rimantas Armonas ir Irena Uss

Ramutė Kalnėnaitė – ir mokinė, ir žmona

Griežia Ramutė Kalnėnaitė

Vytautas Sondeckis: „Aš jam be galo dėkingas, esu pasiruošęs atlikti bet kokią užduotį.“ Vytautas Leistrumas: „Mūsų Mokytojas mokė ne tik grojimo violončele, bet ir žmogiškų vertybių, vidinės kultūros pagrindų.“

Šiems žodžiams, matyt, pritartų daugelis violončelininkų, kurie tą jubiliejinį vakarą buvo susirinkę M. K. Čiurliono meno mokyklos Didžiojoje salėje ir didingai sugrotu K. Davydovo Himnu tarė „ačiū“ savo Mokytojui. n

Gausus mokinių būrys

Muzikos barai / 58

Vytautas Sondeckis ir Mindaugas Bačkus

Jana SAIFULINAITĖ „VIENĄSYK MAMOS PAKLAUSIAU: KOKIOS AŠ TAUTYBĖS – LIETUVIS AR RUSAS? O JI: „O, VAIKELI, NEI TU RUSAS, NEI LIETUVIS, TU – ŽYDAS.“ TĄ PATĮ VAKARĄ MOČIUTĖ MANE IŠMOKĖ PIEŠTI DOVYDO ŽVAIGŽDĘ“, – POKALBIO PRADŽIOJE Į PRISIMINIMUS APIE VAIKYSTĘ LEIDOSI RAFAILAS KARPIS. SU VILNIUJE AUGUSIU IR GYVENANČIU OPEROS SOLISTU KALBAMĖS APIE ŽYDŲ KULTŪROS ATSPINDŽIUS NE TIK VAIKYSTĖS PRISIMINIMUOSE.

Rafailas Karpis: Lietuviø ir þydø kultûras sieja daug saitø

– Prašyčiau prisiminti, kokios kultūros apsuptyje Jūs augote.

Rafailas Karpis

– Mano kiemas tautine ir kultūrine prasme buvo labai įvairiaspalvis, bet tuo metu man, vaikui, atrodė, kad yra tik lietuviai ir rusai. Augau tarp lietuvių, rusų, lenkų, gudų, kieme buvo keturios žydų šeimos. Mes, vaikai, lengvai susikalbėdavome lietuvių ir rusų kalbomis. Ir, žinote, jokios politikos ar etikečių klijavimo tuomet nebuvo, nes vaikų žaidimo aikštelėje tai buvo neaktualu. Esu dėkingas mamai, kad ji visada stengėsi rasti atsakymus į man rūpimus klausimus.

Tikriausiai pirmoji pažintis su žydų kalba vaikystėje vyko virtuvėje. Tėvai nebuvo labai stipriai prisirišę prie žydiškų tradicijų, tačiau abi močiutės tarpusavyje kalbėdavosi jidiš kal-

ba, viena močiutė ta kalba man dainuodavo lopšines. Anuomet man tai atrodė tikra mistika! Kiek ūgtelėjęs pradėjau lankyti žydų bendruomenės vaikų klubą, įsitraukiau į jo veiklą. Mane visada traukė būtent jidiš kalba. Kodėl? Nes tai buvo glaudžiai susiję su močiutėmis, kurios jau buvo iškeliavusios anapilin ir man jų labai trūko. Iki dabar mane traukia ir užburia ta kalba ir jos skambesys. Tėvai jau nekalbėjo jidiš kalba, tik kartais keletu žodžių persimesdavo, kai nenorėdavo, kad aš, vaikas, suprasčiau, apie ką jie tarpusavyje kalbasi.

– Ką Jums dovanojo tokia marga, įvairių tautybių vaikų aplinka?

– Visų pirma įvairesnį pasaulio ir kultūrų suvokimą. Augdamas tarp tiek įvairių tautybių vaikų, imi suprasti, kad visos kultūros, kad ir kokios jos būtų skirtingos, yra ne tik suderinamos, bet ir egzistuoja viena šalia kitos labai glaudžiai susipindamos.

– Ar, Jūsų nuomone, istorinėje tėkmėje susiformavę stereotipai apie žydus egzistuoja ir šiandieninės visuomenės sąmonėje? Kas tai lėmė?

– Stereotipų apie žydų tautą visuomenėje, žinoma, yra. Ir tai blogai. Bet, pavyzdžiui, jei paskaitytume Antano Miškinio ir kitų rašytojų apsakymus, suprastume, kad tarpusavio santykių

būta ir labai gražių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo laikas, kai sąlygos žydų bendruomenei klestėti buvo tikrai geros. Reikia pripažinti, kad tuomet, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, čia palyginti su kitomis imperijos žemėmis žydams buvo gyventi kur kas ramiau, beveik išvengta pogromų. Tarpukario Lietuvoje stereotipų taip pat būta, nors žydai buvo įsitraukę į visuomeninį gyvenimą, projektavo pastatus, vertėsi medicina, muzikavo, tarnavo kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Tačiau liūdniausia, kad Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai atsirado stereotipas, jog visi žydai – komunistai arba palaikantys tą režimą. Šį stereotipą dar ir šiandien žydams klijuoja kai kurie antisemitai.

– Ar Jums teko susidurti su stereotipais apie žydus paauglystėje? Kaip tai išgyvenote?

– Man greičiau teko susidurti ne su stereotipais, o su tautiniu pagrindu motyvuota paauglių agresija mokykloje. Paauglystėje veikia ne tik sveikas protas, bet ir didelis ego, nes labai norisi būti patraukliam visiems. Noras išsiskirti dažnai pakiša koją. Yra ir tam tikrų asmeniškų dalykų, į kuriuos būdamas paauglys labai jautriai reaguoji. Tiesa, tikiuosi, kad dabar mokykloje yra kitaip, nes

Muzikos barai / 59

Stebuklingas muzikos pasaulis šiandien esama labai daug gražių iniciatyvų, kurių tikslas – kovoti prieš patyčias, naikinti stereotipus, visuomenę supažindinti ir su žydų kultūra. Svarbu suprasti, kad kuo daugiau skirtingų spalvų pavyksta suderinti, tuo gražesnis paveikslas.

Man išgyventi padėjo tai, kad supratau, jog tokie stereotipai – visiška kvailystė. Aplink buvo begalė įvairiausių tautybių žmonių, kurie matė, kad tai, ką kalba kai kurie jų bendraamžiai apie žydus, yra nesąmonė. Žmonės, kurie bando pažeminti kitus vien dėl tautybės, turi rimtų psichologinių problemų. Joks normalus žmo-

gus nepradės kito žmogaus įžeidinėti vien dėl jo priklausomybės kitai etninei grupei. Toks yra mano įsitikinimas.

– O kokie apskritai atmintyje išlikę vaikystės metai?

– Man atrodo, kad anuomet buvo labai smagus laikotarpis, labai lengvas, bet tiesa ne visai tokia. Žvelgiant retrospektyviai viskas atrodo jau kiek kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Jei keltume klausimą, ar mūsų tėvams, seneliams tas laikas, kai mes nerūpestingai žaidėme kiemuose, buvo lengvas, turbūt tektų pripažinti, kad toli gražu ne. Tai buvo lūžio metai ir

juos ganėtinai slėgė stipri našta, mat visi žinojo, kokių represijų ir kokių baisybių gali imtis tas tironas, kuriam priklausėme. Dabar verta didžiuotis žygdarbiu, kurį susivienijusi Lietuva padarė – viena pirmųjų pralaužė Sovietų Sąjungos vientisumą. Dar gražiau, kad ta kova buvo ne ginkluota – tai buvo žmonių valios pasireiškimas.

Ir reikia pastebėti, kad nemaža dalis kultūros veikėjų dalyvavo Sąjūdyje.

Kultūra visada buvo šalia. Deja, dabar ji vis dažniau lieka nuošalyje.

– Manyčiau, kultūra gali padėti atrasti vieniems kitus, užmegzti dialogą ne tik tarp įvairių tautybių, bet ir tarp skirtingų socialinių grupių žmonių.

– Žinoma, kad gali! Ji tą ir daro.

Gal dažnai pernelyg tyliai, bet daro.

Ir ne tik muzika, bet ir kitos meno formos, taip pat sportas. Nuosekliai ir teisingai komunikuojant vieniems su kitais išryškėja, kad visi esame drėbti iš to paties molio, bet labai skirtingi. Štai tas skirtybes verta mokytis pažinti ir toleruoti visą gyvenimą.

– Ar dabar su kuo nors bendraujate jidiš kalba?

– Aš jidiš kalbą moku ir galiu susikalbėti, bet, labai liūdna, neturiu su kuo ja kalbėtis.

– Esate įrašęs žydiškų dainų albumą „Laiškai iš praeities“. Kas jį inspiravo?

– Turėjau sukaupęs didelį žydų dainų jidiš kalba repertuarą. Kilo mintis, kad reiktų įrašyti kompaktinę plokštelę. Vėliau atsirado bendražygis – Darius Mažintas. Bendromis pastangomis radome rėmėjus, kurie padėjo tą plokštelę išleisti. Manau, kad tokio albumo reikėjo, mat jidiš kalba ir kultūra yra palietusi Lietuvą. Juk dar prieš maždaug 70 metų kiekviename kaimelyje ir miestelyje buvo žmonių, kalbėjusių jidiš kalba.

Sakoma, kad netgi Balys Dvarionas su savo studentais susišnekėdavo ta kalba.

– O kiek dabar Lietuvoje gyvena žydų? Ar žydų bendruomenė aktyvi?

– Yra apie 5000 žydų bendruomenės narių, pastaruoju metu ji gana aktyviai veikia. Labai smagu, kad vis atsiranda iniciatyvų ir iš užsienio, nes ten labai daug išeivių iš Lietuvos – litvakų. Yra ir organizacijų, kurios rengia žydų susibūrimus Lietuvoje.

Lietuvą ir pasaulyje išsisklaidžiu-

Muzikos barai / 60

dai pamini išsivadavimą iš Babilono vergijos. Pavasarį švenčiama Pesach – žydų Velykos, tai labai sena šventė.

Birželio mėnesį švenčiama Šavuot – minimas Toros įteikimas žydų tautai.

O 9-oji vasaros avo mėnesio diena yra gedulo diena, skirta sunaikintai žydų šventyklai atminti.

– Ar vaikystėje šventėte tas šventes?

– Dažniausiai jas švęsdavome su žydų bendruomenės kuruojamu vaikų klubu.

– Ar pagalvojate, kokie vaikystėje Jums buvo padėti pamatai, dėl ko šiandien darote tai, ką darote?

Naujausia premjera LNOBT scenoje - J. Massenet opera „Manon“

sią litvakų bendruomenę sieja daug kultūrinių saitų. Pasidomėję atrastume labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, nepaprasta Romaino Gary istorija. Jis gimė Lietuvoje, vaikystėje gyveno Vilniuje. 2007 m. R. Gary garbei pastatytas paminklas Vilniuje, J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje. Skulptūroje vaizduojamas berniukas, žvelgiantis į dangų ir prie širdies spaudžiantis kaliošą. Tai aliuzija į romano „Aušros pažadas“ meilės istoriją, kuri tikriausiai grįsta paties rašytojo išgyvenimais. R. Gary – prancūzų literatūros grandas, neabejotinai susijęs su Lietuvos kultūriniu paveldu. Mes dažnai praeiname pro skulptūrą galbūt nesusimąstydami, bet verta pasidomėti.

tokia: viena diena per savaitę paskiriama dvasiniams dalykams, t. y. maldai, poilsiui ir šventumui. Žydų švenčių kalendorius prasideda rudenį.

Pirmoji šventė yra Roš hašana (žydų Naujųjų Metų šventė). Vėliau minima Jom Kipur – teismo, nuodėmių atpirkimo diena. Kita šventė – Sukot. Jos metu religingi žmonės stato laikiną būstą, simboliškai primenantį apie egzistavimą tarp Dangaus ir žemės. Ši šventė primena išsivadavimą iš Egipto vergijos ir kelionę per dykumą į Izraelio žemę. Simchat Tora – Toros garbinimo šventė. Žiemą švenčiama Chanuka – šviesos šventė. Ankstyvą pavasarį žydai švenčia Purim – tai viena linksmiausių švenčių, ja žy-

– Taip, labai dažnai apie tai pagalvoju. Kai kurie vaikystės epizodai tebėra labai ryškūs, ir mintimis grįždamas į tą laiką imi suprasti, kad tam tikri tada tau padėti pamatai ir atvedė čia, kur dabar esi. Už tai visų pirma esu dėkingas savo tėvams, taip pat „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos, vidurinės mokyklos mokytojams.

– Dabar ir pats turite šeimą, dukrelę.

Ar puoselėjate žydų kultūros tradicijas savo šeimoje?

– Dainuoju daineles ir lopšines savo dukrelei Rachelei. Dabar jai metai su trupučiu, kiek galėsiu, ją būtinai mokysiu jidiš kalbos. Esu labai dėkingas ir žmonai už visapusišką supratingumą. Ji lietuvė, bet mane visada palaiko, šeimoje draugiškai stengiamės puoselėti žydų tradicijas.

– Ačiū už pokalbį!

n

– Ar Lietuvoje žydų vaikai supažindinami su jidiš kalba?

– Galimybių yra. Vilniuje įsikūręs Jidiš institutas kiekvieną vasarą organizuoja jidiš kalbos kursus. Be to, Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnazija organizuoja labai daug įvairių renginių, atvirų visuomenei. Manau, ji turi tam tikras programas, supažindinančias tiek su jidiš kalba, tiek su ja rašiusiais žymiais rašytojais. Juk pats Šalomas Aleichemas, kurio vardu ir pavadinta gimnazija, rašė jidiš kalba.

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie žydų šventes ir apeigas?

– Kiekvieną savaitę žydai švenčia Šabą – septintą savaitės dieną. Mintis

R. Karpis aktyvus Dalios Ibelhauptaitės pastatymų dalyvis

Muzikos barai / 61

Stebuklingas muzikos pasaulis Jana SAIFULINAITĖ „GERIAUSIA

DOVANA

MAN,

KAI SAVO KŪRYBA ĮKVEPIU KITĄ TAIP PAT KĄ NORS SUKURTI“, – SAKO

VIENA

LIETUVOJE

POPULIARIAUSIŲ

DAINININKIŲ

JUR-

GA ŠEDUIKYTĖ. ŠĮ RUDENĮ JI PRISTATO SAVO NAUJĄ ALBUMĄ „GILIAI VANDENY“.

– Jūs – dainininkė, kompozitorė, žurnalistė, rašytoja, televizijos laidų vedėja, kino ir teatro aktorė...

– Nuo vaikystės turėjau, sakyčiau, bėdą, – visko galėdavau imtis po truputį ir viską padarydavau pakankamai neblogai. Man buvo labai sunku pasirinkti vieną sritį. Pradžioje tai buvo muzika ir dainavimas, vėliau pradėjau domėtis ir gilintis į kitas meno formas, ėmiau jas jungti. Supratau, kad muzikinės formos man neužtenka, be to, teatrališkumas, judesys scenoje visada buvo dalykai, kurių ieškodavau kitų kūrėjų pasirodymuose. Kita vertus, kartais reikia nukrypti į kitokią veiklą, kad suprastum, kokia plati yra muzikinė kalba. Daug kas klausia, koks mano muzikos stilius.

Esmė ta, kad konkretus stilius yra tik forma, kuri padeda publikai suprantamiau išreikšti mintį. Ir kitose meno srityse man svarbiausia menininko siunčiama žinia, todėl kurdama dainas stiliaus nesureikšminu.

Jurga Ðeduikytë: Menininko kelias niekada nëra stabilus

– Nuo pat muzikos mokyklos laikų gyvenau tarsi dvigubą muzikinį gyvenimą: kelios valandos būdavo skiriamos etiudams, paskui prasidėdavo dainų kūryba. Pradžioje tai buvo labai asmeniška, intymu, aš niekam, net mamai, to nerodydavau. Vėliau supratau, kad savęs kaip žmogaus ieškau per dainas ir kūrybą. Man visai patiko, kad muzika ir dainų rašymas buvo ta sritis, kuriai galėjau skirti tiek laiko, kiek man reikėjo, nes niekas manęs neskubino. Būtent tai padėjo išgryninti ir mintis, ir vertybes, ku-

Muzikos barai / 62

Luko ŠALNOS nuotr.

– 2002 metais pasivadinote pseudonimu „Dingau“ ir pradėjote koncertuoti kartu su merginų roko grupe „Muscat“.

Kokia buvo Jurga iki tol, kol pradėjo braidyti „aukso pievomis“?

riomis vadovaujuosi gyvenime.

– Augote muzikantų šeimoje. Ar ji bandė Jus nukreipti muzikos keliu?

– Mano mama buvo chorvedė, tėtė, kaip ir senelis, – vargonininkas. Muzikos mokyklos lankymas mūsų šeimoje buvo natūralus dalykas. Mano sesuo baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, brolis – biologas, bet daro ir vienetinius muzikos instrumentus, vargonus.

Nuo vaikystės augau supama klasikinės muzikos, matyt, aplinka daug ką lėmė.

– Solinę karjerą pradėjote 2005-aisiais, tais pačiais metais išgarsėjote daina „Nebijok“. Kokios baimės Jus pačią tada kaustė?

– Ir karjeros pradžioje, ir dabar mane kausto tos pačios baimės.

Dažnai atrodo, kad visas gyvenimas žmogui duotas su jomis tvarkytis. O tam reikia sutikti reikiamus žmones,

atsakyti į tam tikrus klausimus arba bent jau juos užduoti. Neseniai skaičiau vieną iš C. G. Jungo darbų, ten gerai pasakyta: mes visi kaip asmenybės save turime suprasti dvejopai.

Vienas dalykas, kaip save pozicionuoji visuomenėje – ta vadinamoji persona galbūt labiau nutolusi nuo žmogaus asmenybės, bet ji padeda integruotis į socialinį gyvenimą. Kita dalykas – asmeninis, giliau esantis žmogaus pasaulis, susijęs su savirealizacija. Visos mano baimės visų pirma susijusios su klausimu, kiek atvirai žmogus gali save atskleisti socialinėje aplinkoje; kiek kitiems svarbu menininko kuriami darbai, ar jie skirti tik pramogai, ar padeda išgyventi. Dauguma mano rato žmonių jaučia scenos baimę.

Gal jos visai ir nereikia atsikratyti, nes baimė yra koncentruota energija, reikia tik išmokti ją nukreipti tinka-

ma linkme. Jau kurį laiką prieš koncertus nusiteikiu, kad nebijau. Juk dažniausiai žmonės bijo, kai jaučiasi nepasiruošę arba tiksliai nežino, ką transliuoja kitiems, nepasitiki savo jėgomis. Visa tai – destruktyvūs dalykai, trukdantys publikai pasakoti savo istoriją, tad su jais reikia susitvarkyti.

– Ir baimė suklysti pažįstama?

– O, taip, gana dažnai su ja susiduriu! Anksčiau, kai suklysdavau, labai bijodavau būti nesuprasta. Dabar stengiuosi į klaidas žiūrėti kaip į pamokas.

– Kaip reaguojate į kritiką? Ar ji trukdo kurti?

– Anksčiau į kritiką reaguodavau labai jautriai, įsižeisdavau. Dažnai galvodavau, kodėl kartais kai kuriems žmonėms nesvarbu, kad nemiegi naktimis, aukoji sveikatą. Pas-

Muzikos barai / 63

Stebuklingas muzikos pasaulis kui supratau, kad kritikuotojai man padeda pasitikrinti, ar tai, ką jie sako, yra tiesa. Juk kartais žmonės pasako tai, ko pats nepastebi, o kartais tiesiog lieja pagiežą pasauliui. Kritika nėra blogas dalykas, bet, pavyzdžiui, „Delfi“ komentarų aš neskaitau – ten labai nešvaru. Feisbukas, kur yra būrys mane palaikančių žmonių, man artimesnė komunikacijos priemonė.

Aš pasitikiu savo nuojauta ir visada išklausau tai, ką man sako šeimos nariai, kūrybos bendrakeleiviai.

– Matome, kaip scenoje keičiasi Jūsų įvaizdis...

– Anksčiau mano įvaizdis keisdavosi labai dažnai, tai buvo svarbu.

Vienu metu į sceninį įvaizdį kreipiau mažiau dėmesio, nes maniau, kad jei esi kūrybinga asmenybė, tave turi priimti visokią (juokiasi). Dabar manau, kad koncertas turi būti šventė: ir atlikėjas turi eiti į sceną kaip į šventę, ir žiūrovas turi jaustis šventiškai.

Kasdienybė ir buitis yra tai, su kuo mes susiduriame dažniau, nei norėtume, todėl iš scenos tikiuosi kitko – tiek kurdama savo programą, tiek eidama į kitų koncertus.

– Ar sprendimus dėl sceninio įvaizdžio priimate pati?

– Kadangi esu, kaip jau sakiau, dviguba asmenybė, dažnai dėl tam tikrų dalykų kyla diskusijų... Tiesa, vienas dalykas per visą gyvenimą nesikeičia – tiek kūryboje, tiek įvaizdžio reikaluose man labiausiai patinka ir tinka kontrastai: švelnu – grubu, klasika – kreivumas, juoda – balta ir pan. Šiuo metu labai džiaugiuosi, kad mano įvaizdžiu rūpinasi stilistas Saimonas Aukštuolis. Kartu ieškom, kas gražu ir kas labiausiai padeda išreikšti tai, kuo dabar gyvenu.

– Debiutinio albumo „Aukso pieva“ prodiuseris buvo Andrius Mamontovas.

Kodėl nutrūko bendradarbiavimas ir kas dabar jo vietoje?

– Nutrūko, nes tai labai natūralu: eini per gyvenimą ir sutinki bendrakeleivių, bet ateina laikas, kai keliai išsiskiria. Eini toliau ir į tavo gyvenimą, žiūrėk, ateina kiti žmonės, su kuriais toliau kuri... Andriui Mamontovui esu ir visada liksiu labai dėkinga, nes tai buvo mano pirmas muzikinis draugas. Būtent jis privertė mane užbaigti pradėtus kūrinius, nes

Muzikos barai / 64

tuomet dar labai savimi nepasitikėjau, nors slapta norėjau eiti muzikos keliu. Linkėčiau visiems turėti tokį įkvėpėją. Dabar dirbame su Aurelijumi Sirgedu ir Aurimu Driuku, jie prodiusavo mano naują albumą, kurį koncertiniu turu pradėjau pristatinėti spalio viduryje.

– Kas inspiravo albumą „Giliai vandeny“?

– Norėjau patyrinėti savo ryšį su gamta, su gimtąja žeme, taip pat – aprašyti skirtingas meilės spalvas.

Manau, menininkas turi siekti suprasti, kas svarbiausia žmogui, ant ko laikosi pasaulis ir kas verčia žmogų judėti į priekį. Mes turime remtis į savo istoriją, vienas į kitą, į savo tautos – kad ir mažos – vidinę stiprybę.

Nevengiau kurti meilės dainų, nes tikiu, kad meilė – varomoji pasaulio jėga. Nesakau, kad buvo labai lengva – esu gana uždara, tačiau rezultatas džiugina. Kai kurios naujos dainos šiek tiek primena pirmojo albumo „Aukso pievos“ kūrinius. Gal ir dėl to, kad nuo pirmojo albumo praėjo lygiai dešimt metų, tam tikra prasme ratas apsisuko. Nuo albumo kūrimo pradžios iki išleidimo dirbta dvejus su puse metų, tad buvo pakankamai laiko dainų atrankai.

– Kas įkvepia kurti?

– Dažnai ta mūza ima ir nepasirodo (juokiasi). Jei būčiau dirbusi tik tada, kai ateina įkvėpimas, gal būtų sukurtos kokios trys ar keturios dainos, ne daugiau. Kūryba reikalauja disciplinos, pasiryžimo ir kritiškos akies. Sakoma, kad mūza turi rasti tave dirbantį, ir tai, patikėkite, auksinė taisyklė.

– Esate baigusi žurnalistikos studijas, dirbote žurnalistinį darbą. Ar dėl to lengviau bendrauti su žurnalistais?

– Būna interviu, po kurių džiaugiuosi, kad baigiau žurnalistiką. Prisipažinsiu, kartais tenka perrašyti kone visą interviu nuo pradžios iki galo, nes žmogus, matyt, norėjo išgauti vieną emociją ir todėl sąmoningai tavo atsakymus stengėsi prie jos pritempti. Ne visi supranta, kad buitinė kalba, kai smagiai šnekiesi, gali visai neatspindėti to, kas norima pasakyti apie vieną ar kitą dalyką.

Todėl labai vertinu Dievo apdovanotus žurnalistus, kurie moka klausytis

ir išlukštenti tai, ką pašnekovas turėjo omenyje. Parašyti savaip visada lengviau, bet išklausyti žmogų ir pagauti jo tikrą emociją, išryškinti mintis yra sunkus darbas ir menas.

– Ar žurnalistikos studijų metu įgytos žinios Jums padeda kelyje, kuriuo einate?

– Esu baigusi televizijos žurnalistikos specializaciją, man yra tekę vesti laidas, dirbti radijuje, taip pat ryšių su visuomene agentūroje, nes baigiau ryšių su visuomene magistro studijas. Sukantis muzikos srityje yra daug dalykų, kuriuos padeda atlikti įgytos specialybės: tai ir darbas su tekstu, ir savęs pateikimas, bendravimas su labai skirtingų sričių žmonėmis, veiklos planavimas, tobulinimasis ir t. t. Diplomatinių savybių taip pat prireikia. Dažnai tenka būti ir emocijų sugertuku tarp skirtingų žmonių grupių, nes vis tiek, nori ar nenori, esi centrinė savo paties gyvenimo projekto figūra, nuo kurios priklauso galutinis sprendimas. Geri komandos tarpusavio santykiai bei supratimas man labai svarbu.

– Tai vargina?

– Jei kas nors mano, kad kūryba – gana lengvas gyvenimo būdas, pasakyčiau, jog dažnai yra priešingai. Nesvarbu, ką darai ar koks paros laikas – mintys galvoje nesiliauja suktis, ir kol nebaigiamas kurti albumas arba kol nesuvaidini savo vaidmens, kol žiūrovas nepamato vientiso užbaigto kūrinio vaizdo, visą laiką jauti įtampą. O kur dar savikritika ir faktas, kad kūrybos neįmanoma patikrinti, kol publika jos neišvydo. Be to, baigus vieną projektą į galvą veržiasi mintys apie naują darbą, ir nieko čia nepakeisi. Man patinka toks dinamiškas ir nenuspėjamas gyvenimo būdas.

Geriau daug veikti, nei trūnyti namie prie televizoriaus.

– Ar galite pasakyti, kodėl pasirinkote būtent tokį kelią?

– Man tai buvo vienas iš nedaugelio būdų susikalbėti su žmonėmis, pasakyti tai, ką iš tikro galvoju, kaip matau pasaulį. Kurdama turiu laiko pagalvoti, ką noriu pasakyti ir kaip, kokiomis priemonėmis išleisti tą mintį. Dainas dažniausiai rašau tada, kai mane aplanko sunkesni išgyvenimai, problemos, kurias reikia

– Kiek Jums svarbu apdovanojimai?

Na, pavyzdžiui, prisiminkime 2007 m. liepą, kai laimėjote pagrindinį prizą tarptautiniame Baltijos dainos festivalyje Karlshamne, Švedijoje. Pergalę atnešė daina „5th Season“ iš albumo „Instrukcija“.

– Manau, kad apdovanojimai yra svarbu. Ir ypač – savo šalies. Tai tarsi patvirtinimas, kad kelias, kuriuo eini, yra teisingas ir kitiems reikalingas.

Tik su kiekvienu apdovanojimu vis stiprėja atsakomybės jausmas. Tie, kurie yra gavę ne vieną ir ne du apdovanojimus, mane labai gerai supras. Dirbi ir jauti, jog žmonės laukia iš tavęs, kad dar šautum į viršų. Ta būsena sunki! O kas, jeigu netrokšti šauti į viršų, bet nori plėsti savo galimybių ribas į šonus? Laimėjimas visada yra ir išbandymas. Be to, egzistuoja antrojo albumo sindromas. Iš jo paaiškėja, ar atlikėjas eis lengvesniu – pramintu – keliu ir kurs ką nors panašaus, ar rinksis kitą, sau svarbią kryptį.

– Kurį savo albumą vertinate kaip brandžiausią?

– Aš pati negalėčiau lengvai išskirti vieno albumo. Iš žmonių reakcijų manyčiau, kad „Aukso pieva“. Tiesa, dabar atrodo, kad albumas tiesiog pasirodė laiku – tuo metu Lietuvoje tokios muzikos gal trūko.

Kiekvienas albumas man labai bragus. Du pastarieji albumai buvo sukurti būnant Maskvoje. Vieną jų inspiravo labai didelis Maskvos tempas, kitą – mano pačios susidūrimas su gyvenimo išbandymais, kai pajauti vienatvę dideliame pasaulyje.

Supratau, kad užtenka peržengti Lietuvos sieną, ir reikia viską pradėti iš naujo. Ir tada savęs vis klausi: ar tu to tikrai nori, ar tau to reikia, ar tau gera ir savame krašte? Bet tai jau praeitis. Naujausias mano albumas „Giliai vandeny“ ramesnis ir šviesus

– tuo džiaugiuosi. Minčių perteikimo būdas jame artimesnis ne ilgam eilėraščiui, o haiku. Matyt, dabar toks etapas, kai haiku man labiau atspindi tai, ką matau pasaulyje, ir tai, kas vyksta žmoguje.

– Ar galite prisiminti Maskvos įspūdžių inspiruotą muzikinį lėlių teatro spektaklį „MetroNomes“? Ar esate patenkinta tuo projektu?

– Tai buvo pirmas žingsnis teatro link. Jis man buvo svarbus kaip asmenybei, bet dabar norėčiau šnekėti apie savo naują albumą, taip pat apie naujus klipus, naujus planus.

– Su kuo dirbote kurdama dainos „Sapnas“ klipą?

– Prie klipo dirbo fotografai Arūnas Staponas ir Raggana. Tai buvo labai įdomus procesas: jie man paskambino, ir aš iškart ėmiau domėtis, koks bus klipo siužetas, kur važiuojame. Jie tik paslaptingai prasitarė: „Mes turime tokius didelius briedžio ragus“. Matyt, viskas nuo tų briedžio ragų ir prasidėjo (juokiasi). Pasižiūrėjau jų fotografijas ir supratau, kad labai norėčiau kartu padirbėti ir kad išeis tikrai kažkas unikalaus, nematyto. Na, bet visai nesitikėjau, kad bus tiek daug gerų emocijų, naujų potyrių! Klipas filmuotas trimis etapais ir, reikia pripažinti, buvo labai daug nesėkmių, kurios mums parodė, kad žmogus neturi stengtis pakeisti gamtos taisyklių, mat tai neįmanoma – mes prieš gamtą esame tokie maži!

– Kur klipas filmuotas?

– Lietuvoje, pelkėse, netoli Klaipėdos, Neringoje, prie jūros, prie Olando kepurės...

Aš supratau, kad kai į gamtą žiūri menininko akis, ji pastebi subtilių dalykų, kurie tave pastūmėja į vidinę kelionę. Po kiek laiko jau nebegali sustoti – ir toliau matai pasaulį kaip gražius kadrus: tai žolė gražiai susisukusi, tai saulė pro rūką. Buvo nuostabu!

Nebuvo Jurga Šeduikytė

siužetinės linijos, kurią iš pradžių norėjau žinoti. Reikėjo įsiklausyti ir įsižiūrėti, prisiderinti prie gamtos taisyklių, o tuomet ir saulė švietė, ir rūkas kilo. Gamta mus mokė: yra ne tik diena, bet ir naktis, ir paryčiai! Ir koks džiaugsmas yra tose akimirkose būti, viską stebėti, fiksuoti ir dalintis...

– Idėjoms realizuoti reikalingi ir finansai. Ar mūsų šalyje pakankamai remiamos menininkų idėjos?

– Ne vienas valdžios pareigūnas, atsakingas už kultūros reikalus, yra pasakęs, kad menininkas turi išsilaikyti pats. Tai visiška nesąmonė!

Kodėl mes, jauni žmonės, kartais bėgame iš čia? Nes iš kūrybos negali oriai pragyventi ir išlaikyti save ir savo šeimą. Lietuvoje būtina tvarkyti kūryba užsiimančių žmonių rėmimo sistemą, sudaryti galimybes vieniems kitus surasti. Kiek žinau, kai kurie verslo atstovai tam tikrą procentą skiria kultūriniams dalykams remti, bet tai nevyksta kryptingai. Kadaise ieškojau paramos projektui ir gavau atsakymą, kad didelė įmonė turi remti didelius, masinius renginius, maži siūlo per mažai reklamos. Bet vienas menininkas iš principo negali verslo pasauliui pasiūlyti prekės, kuria šie grindžia savo verslo santykius – tiek finansinės grąžos, tiek reklamos atžvilgiu. Meno mecenavimo sistema turėtų veikti kitu principu – verslininkai mielai remtų menininkus, jei

Dariaus KUČIO nuotr.

spręsti, arba kai pastebiu ką nors tikrai svarbaus, galinčio padėti kitam nepasiduoti, kai atrodo, kad nebėra išeities. Išeitis visada yra, gyvenimas man – kaip labirintas. Šiaip labirintų bijau, bet gyvenimiškasis, man atrodo, turi sistemą ir kiekvienas jame gali rasti tai, ko ieško. Kurdama tarytum užsiimu terapija, kuri, tikiuosi, yra svarbi ne tik man pačiai, bet ir klausytojui.

Muzikos barai / 65

Stebuklingas muzikos pasaulis tai sumažintų mokesčių naštą valstybei. Taip pat, kiek žinau, yra galimybė 2 procentus savo pajamų skirti konkrečiam menininko statusą turinčiam žmogui ir tokiu būdu palaikyti jo kūrybą. Bėda tik, kad ne visi daug nuveikę kūrėjai tą menininko statusą turi, kai kurie apie jį net nežino.

– Iš kur Jūs pati dažniausiai gaunate finansų savo projektams įgyvendinti?

– Kelis kartus mėginau gauti paramą rašydama projektą, bet nepavyko, matyt įsivaizduojama, kad mano atstovaujama muzikos sritis pati turi iš ko įgyvendinti projektus. Dažniausiai albumą leidžiame savo lėšomis, labai retai prisideda vienas kitas privatus asmuo. Esame nedidelis kraštas, ir, manau, turėtume labiau vienas kitą palaikyti. Dėl to stengiuosi motyvuoti jaunus pradedančius kurti žmones. Taip pat ir pati stengiuosi dirbti kuo kokybiškiau ir kūryboje nedarau kompromisų, lygiai to paties linkiu ir tikiuosi iš kitų kuriančių žmonių, nesvarbu, kur jie sukasi – muzikoje, teatre ar kine. Kokybiškas kultūrinis, meninis fonas motyvuoja ir palaiko tiek seną, tiek jauną žmogų, geba paliesti jo jautriausias sielos kerteles, stiprina ryžtą veikti. Ypač svarbu, kad auganti jauna karta turėtų palaikymą.

– Ar pastebite lietuvių norą domėtis kultūra?

– Man atrodo, kiekvienas žmogus savo vaikui turi suteikti galimybę pažinti muziką ar kitą meno sritį, nes tai žadina žmogaus emocinį jautrumą, pastabumą, išplečia asmenybės erdvę, daugeliui atveria kelius į savęs pažinimą. Visi mes mažos didelio kosmoso dalelės, bet kiekvienas atskirai esame sudėtingas kosmosėlis su tik mums būdingais norais, bėdomis ir svajonėmis. Apie visa tai ir kalba meno pasaulis, jis sujungia atskirus žmones į bendrą grožio, tiesos ir prasmės paieškų lauką.

– Pakalbėkime apie muziką filmams.

Kartu su kompozitoriumi Giedriumi Puskunigiu kūrėte muziką režisierės Giedrės Žickytės dokumentiniam filmui „Meistras ir Tatjana“.

– Tai galėčiau palyginti su aktoryste. Dainose galiu daryti ką noriu, o kuriant muziką filmui, man rodos, svarbiausia tapti režisieriaus įrankiu, kuris padeda jam pratęsti pagrindi-

Muzikos barai / 66

nę mintį. Man ir Giedrei – ji mano draugė nuo vaikystės – labai svarbi ši kūrybinė draugystė. Turėjau suprasti, ko ji nori, ar muzika turėtų papildyti vaizdą, ar su juo kontrastuoti – visas procesas man buvo didelis atradimas, ir tikiuosi, kad tai nebus mano paskutinis darbas kuriant muziką kinui. Taip pat labai tikiu Giedre kaip dokumentinio kino režisiere, mielai dirbčiau su ja toliau.

– Kokį poveikį Jūsų kūrybai turėjo motinystė?

– Sūnui Adui esu dėkinga už tai, kad jis man padėjo visai kitaip pamatyti pasaulį. Per vaiko akis matai esminius dalykus, supranti, kaip svarbu nepasislėpti po kaukėmis, kaip svarbu nemeluoti nei sau, nei kitiems.

Adas padėjo man dar kartą suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia. Aš matau šalia savęs augantį įdomų žmogų – su savo požiūriu į gyvenimą, tikslais, norais ir puikiu humoro jausmu. Žinoma, tai veikia ir mano kūrybą.

– Paminėjote kaukes. Ar būna, kad lipate ant scenos su kauke?

– Stengiuosi to nedaryti. Kaukės reikalingos teatre. Ten žmonės net labai laukia, kad tu keistum kuo daugiau kaukių. Tai smagus žaidimas.

O kalbant apie muzikinę scena, aš ir pati mėgstu, kai įkvepia žmogus, kuris yra be kaukės ir kuris šneka apie tai, kas jam ir pačiam svarbu.

– Ar viešoje aplinkoje vis dėlto kartais tenka užsidėti kaukę?

– Jei atpažįsti žmogų ir atsimeni kontekstą, kuriame buvo su juo bendrauta, kaukės nėra. Na, o jei žmogus tave atpažįsta, bet tu jo nesi matęs, tada tenka užsidėti mandagumo kaukę. Kartą Žvėryne užėjome į vieną kavinę ir mane atpažino tokia apkūni gal kiek pašventusi moteriškė. „Jurga!“, – sušuko ir pribėgusi taip prispaudė mane prie savo apvalumų, kad likau stovėti ištikta šoko. Mėgstu, kai žmonės jaučia savo ir gerbia kitų asmeninę erdvę. Kartais po kauke tenka slėpti nuovargį. Tai netgi geriau, nei būti visada prislėgtam, pavargusiam, zyzti. O scenoje turi būti kuo mažiau kaukių. To mokytis reikia skaitant tam tikrą literatūrą, dirbant su savimi, mankštinantis – privalai būti energijos sankaupa, kokios žmonės iš tavęs tikisi. Geriausia dovana

man, kai savo kūryba įkvepiu kitą ką nors sukurti.

– Kaip vertinate savo kaip aktorės pasiekimus?

– Sunku apie tai kalbėti, reiktų klausti publikos. Iš tikrųjų teatras yra geras patikrinimas, kaip moki valdyti savo energijos atsargas, ar sugebi jas papildyti, atsikratyti nereikalingos įtampos. Man visada viena didžiausių paslapčių buvo, kaip profesionalus aktorius geba nuo žiūrovų nuslėpti savo nuovargį. Dabar manau, kad jie neslepia, esminis aktoriaus bruožas – atsidavimas ir šimtaprocentinis pasinėrimas į tai, ką daro. Tuomet įvyksta keistas dalykas – palikęs visas jėgas, išsiuntęs visas emocijas iki paskutinės žiūrovų eilės ir gavęs publikos palaikymą, jis lieka tuščias. Bet netrukus energija grįžta – nauja, apvalyta ir švari. Ar taip būna visiems? Nežinau, reikėtų klausti solidų sceninį gyvenimą nugyvenusių aktorių. Tokius žmones reikia mylėti, gerbti, tausoti ir sakyti jiems gerus žodžius.

Patekusi į teatro pasaulį atradau daug naujų dalykų, ir visa tai labai papildė mano muzikinį gyvenimą.

Kartą po vieno spektaklio iškart buvo koncertas, nespėjau net kaip reikiant atsijungti – įėjau į sceną tuo pačiu užtikrintu personažo žingsniu, viską puikiai atlikau, žmonės buvo laimingi. Retai taip būna, nes vis tiek dažniausiai klausi savęs, ar tai, ką darai, patinka publikai, ar viskas pasiseks.

Svarbu pajusti tuos momentus, kai pavyksta tiksliai pagauti reikiamą emociją, dienos nuotaiką sujungti su publikos nusiteikimu ir palikti kažką tvyrančio ore ir žmonių širdyse. Tai tokios retos tikrumo akimirkos, kai ir scenoje esančiam žmogui, ir klausytojui pavyksta pajausti scenos stebuklą!

Tarsi būtum apie ką nors iš širdies pakalbėjęs, apsikeitęs mintimis.

– Kaip dažniausiai gaunate vaidmenis teatre?

– Pastarieji mano vaidmenys teatre – Vido Bareikio spektakliuose. Vidas labai reiklus režisierius, aš turėjau sunkiai dirbti, kad įrodyčiau jam, jog galiu vaidinti. Kitiems paprastai atrodo, kad saviškiu lengviau patikėti, bet dažnai būna atvirkščiai. Kita vertus, tai labai gerai auklėja, tu nuolat

mokaisi stiprybės, susivaldymo, kantrybės. Tiesą pasakius, manau, kad tas, kuris ryžtasi dirbti su artimiausiu žmogumi, turi būti maksimalistas. Ir dar labai svarbu abipusis pasitikėjimas. O stengtis tikrai verta – juk dirbant su tave gerai pažįstančiu žmogumi ir rezultatas gali būti išskirtinis.

– Jūsų vyras Vidas Bareikis Jums patikėjo pagrindinį vaidmenį vokiečių dramaturgo Bertolto Brechto pjesėje „Geras žmogus iš Sezuano“...

– Nutiko gana juokinga istorija.

Mūsų sūnus Adas buvo operuojamas Santariškėse, ir Vidas, sėdėdamas tėvelių kambaryje, netyčia pastebėjo tarp knygų vaikams padėtą B. Brechto pjesių rinkinį. Perskaitęs „Gerą žmogų iš Sezuano“ užsirašė pjesės statymo idėją. Tuo metu, kai svarstė, ką imti pagrindiniam vaidmeniui, manęs paklausė, ar aš žinanti kokią aktorę, kuri ir dainuoja, ir gali atlaikyti tokio sunkumo vaidmenį, nes tai yra ir moteris, ir vyras viename. Abu ilgai galvojome. O tada jis atsisuko į mane ir sako: „Gal tu, Jurga?“ Kaip dabar prisimenu – tai mane gerokai išgąsdino! Visada stengiuosi padėti vyrui generuoti idėjas, noriu, kad jam sektųsi, bet tąkart sakiau: palauk, leisk man pagalvoti. Man tai buvo labai didelis gąsdinantis iššūkis, mat tokio dydžio vaidmens dar nebuvau turėjusi! Bet noras, o ne baimė nusvėrė svarstykles, ir aš labai tikiuosi, kad spektakliui įsibėgėjus pateisinsiu režisieriaus lūkesčius. Dabar sau galvoju: matyt, menininkai ne šiaip sukuria šeimas. Jie kuria šeimas, kad vienas kitą papildytų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tam tikras idėjas, stumtų vienas kitą pirmyn ir palaikytų, kai sunku. Mes su Vidu esame labai skirtingi – kartais neišvengiame nedidelių žaibų (juokiasi). Bet kasdien mokomės vienas iš kito ir vis dažniau pastebime, kad kai dirbame kartu tie du skirtingi mūsų poliai sudaro gražią visumą.

– Ar žmonės, su kuriais dirbate, realizuojate projektus, idėjas, Jūsų gyvenime atsiranda netikėtai, ar jų tenka ilgai ieškoti?

– Kai atvažiavau į Vilnių, apskritai nežinojau, kaip pasaulis sudėtas ir su kuo man norisi ir verta bendrauti. Net negalvojau apie tai. Tiesiog reikėjo su tam tikrais žmonėmis bendrauti, ir

bendravau. Kai studijuoji, turi dėstytojus, kurso draugus, tik po kurio laiko imi suprasti, kad ne visi tie ryšiai reikalingi ar svarbūs. Labai svarbu turėti bent vieną žmogų, kuriam gali pasiguosti, kai sunku, ir kuris džiaugiasi, kai tau sekasi. Lygiai taip pat svarbu tokiu žmogumi būti kitam. Šiandien aplink mane yra tie, kuriuos tikrai myliu. Vieni jų yra kūrybos draugai, su kuriais gera kurti, kurie geba pagauti ir pratęsti mano mintis.

Artimiausi – mano šeima, t. y. mano sesė, mano broliai, mano mama, Vidas, Adas ir labai nedaug tokių, kurie iš tikrųjų yra geri draugai. Jau seniai praeityje liko laikas, kai rodėsi, kad kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo tavo vertė didesnė. Laikui bėgant išmoksti atskirti, kas tikra. Labai svarbu tuos tikrumo kupinus, nuoširdžius žmones pastebėti ir saugoti.

– Vienas Jūsų albumų – „+37° (Goal of Science)“ – yra ekologiškos spaudos pavyzdys. Norėjote atkreipti dėmesį į aplinkosaugos svarbą?

– Taip, aplinkosaugos problema tada buvo ir dabar yra aktuali. Tiesa, su šia tema susijęs vienas kuriozas.

Mūsų mašinoje žiemą šildėsi pelytė.

Nežinau, kaip ji ten pateko, bet surado visą dėžę tų ekologiškų kompaktinių plokštelių ir sugraužė ekologišką pakuotę! Po to visus albumus be dėkliukų išdalinau vokeliuose su kalėdiniais pelės linkėjimais. Nepasakyčiau, kad mūsų šeima labai „žalia“, bet gamtą mylime, šiukšlių nepaliekame, jas rūšiuojame.

– Kaip manote, ar populiarumas yra ir didelė atsakomybė?

– Taip. Ir ta atsakomybė tenka visiems, kurie dėl savo darbo specifikos gauna daugiau dėmesio. Tai galimybė atkreipti visuomenės akis į tam tikras problemas, palaikyti, motyvuoti žmones arba paskatinti aukoti pagalbos stokojantiems. Manau, kiekvienas turi save matyti visuomenėje.

Jei visuomenės – bet kurio sluoksnio – tam tikri dalykai netenkina, kartais tai ženklas, kad tau, žmogau, pats laikas pačiam ką nors imti ir padaryti.

Kai tai padarysi, tai bus padrąsinimas ir kitam nesėdėti sudėjus rankų. Ir mažų idėjų įgyvendinimas visuomenėje gali atnešti apčiuopiamą naudą.

– Iki to, kas šiandien esate, teko eiti ne

vienus metus. Kokia viso to kaina?

O!.. Nuoširdžiai pasakysiu – menas man tarytum gelbėjimosi forma nuo vidinių demonų, nuo blaškymosi, nuo galvojimo, ar pasirinkau teisingą gyvenimo kelią, priėmiau teisingus sprendimus. Menininko kelias niekada nėra stabilus. Esi didelėje jūroje ant siūbuojančio plausto. Šalia pilna kitų žmonių, stovinčių ant tilto, stebinčių, apvirsi tu, ar ne. Staiga pro šalį praskrieja vaikinas ant banglentės, ir supranti, kad tas tavo nestabilumas yra vidinės laisvės pagrindas.

Tada stojiesi tvirtai ant lentos ir gaudai bangą. Vieną pagauni, nuo kitos neri stačia galva žemyn, bet toks mano pasirinkimas. Mano vyras Vidas geba racionaliai susidėlioti planus ir juos vykdyti. Jis tiksliai žino, ką darys po pusės metų. Stengiuosi iš jo mokytis, dabar jau žinau savo planus metams į priekį, o būdavo, kad nežinai, kas bus rytoj. Užsiimant projektine veikla gal ir nėra stabilumo jausmo, bet laukia labai daug naujų patirčių, kartais realiai pajauti žengęs žingsnį pirmyn.

Tik svarbu, kad tai būtų žingsnis asmeninio tobulėjimo kelyje.

– O gal visa, apie ką dabar kalbate, yra įrodymas, kad esate menininkė ir einate Jums skirtu keliu?

– Gal... Menininkams juk būdinga šito nežinoti, ar ne? Noriu būti laisva nuo vidinių neramumų, išorinių poveikių. Noriu savo laisvę dovanoti artimiems žmonėms, svajoju pakeliauti po tolimus kraštus. Visa tai su kūryba man kažkodėl atrodo labiau įmanoma, galbūt dėl to, kad kurdama dainą, vaidmenį ar šokdama aš ieškau. Klausimo, kuris viską pakeistų, atsakymo, kuris nuramintų, žmogaus, kuriam svarbu, vaiko juoko, įkvepiančio parašyti dainą, kurios neplanavai. Galima sakyti, kad kurdama mokausi būti laiminga, mokausi mylėti ir pamiršti save dėl kitų.

Pasirinkau kelią, susijusį su garsu, vaizdu, muzika, pamokomis, bendravimu, atvirumu, jautrumu – viskuo, kas man gražiausia žmonių santykiuose ir ko anksčiau bijojau. Labai įdomu, kur šis kelias nuves, tad jo į nieką nekeisčiau.

– Ačiū už pokalbį!

n

Muzikos barai / 67

Muzikų sąjungoje JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Vida TAURINSKAITĖ-RUKŠIENĖ Dainininkė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokytoja (sausio 2 d.)

Genadij SAVKOV Akordeonininkas, tarptautinių konkursų laureatas, LMTA docentas (sausio 9 d.)

Darius STABINSKAS Violininkas, violončelininkas, festivalio „Banchetto musicale“ projektų vadovas (sausio 14 d.)

Irena ZELENKAUSKAITĖBRAZAUSKIENĖ Dainininkė, LNOBT solistė (sausio 21 d.)

Mindaugas ROJUS Dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas (sausio 24 d.)

Dominykas VYŠNIAUSKAS Trimitininkas (sausio 27 d.)

Audronė PŠIBILSKIENĖ Altininkė (vasario 5 d.)

Lietuvos muzikų sąjungoje

2015 m. gruodžio 12–13 dienomis Maskvoje, III tarptautiniame festivalyje „Winterreise“ („Žiemos kelionė“), buvo parodytas lietuvių muzikinis spektaklis „Passione amorosa“ bei videoinstaliacija „Traviata 95“.

Muzikinio spektaklio „Passione amorosa“ („Meilės aistros“) kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių (Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos bei Lietuvos) kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Į meilės sūkurį panardina karaliaus Saliamono ir jaunos piemenės, vynuogynų prižiūrėtojos Sulamitos aistra (A. Šenderovo „Sulamitos giesmės“), liūdną Romeo ir Džuljetos istoriją primena ištraukos iš S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, skamba melodijos iš intriguojančios G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“, rečiau koncertinėje erdvėje girdimų kontrabosų virtuoziškumu leidžia pasidžiaugti G. Bottesini „Meilės aistros“. Be minėtų kūrinių, spektaklyje dar atliekama F. Say Sonata smuikui ir fortepijonui, J. Williamso tema iš kino filmo „Šindlerio sąrašas“.

Spektaklio režisierė Marija Simona Šimulynaitė pasirinko instrumentinio teatro raišką: puikūs solistai tarytum susitapatina su savais instrumentais ir jų skleidžiamos muzikos būsenomis. Programą parengė ir atliko Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas (kontrabosas), Dainius Rudvalis (kontrabosas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas). Scenografijos, kostiumų ir grimo dailininkės – Simona Finkelšteinaitė, Julija Charsika, Paulina Nešukaitytė ir Vita Eidimtaitė, vaizdo instaliacijų autoriai – Pijus Balkaitis ir Kazimieras Šalčiūnas.

Projekto meno vadovė – Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

Projekto „Traviata 95“ esmė – naujų muzikos raiškos formų kūrimas derinant išskirtinio romantinio jausmo sklidiną klasikinę muziką ir moderniausias šiandien žinomas technolo-

Petras GENIUŠAS Pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, tarptautinių konkursų laureatas, LMTA profesorius (vasario 6 d.)

Algirdas JANUTAS Dainininkas, LMTA docentas (vasario 10 d.)

Rolandas DAUGĖLA Choro dirigentas, Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinio choro „Cantate Domino“, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos jaunių choro „Cantica“ vadovas (vasario 13 d.)

Muzikos barai / 68

SRTRF remia: projektą „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – skiria 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų; projektą „Stebuklingas muzikos pasaulis“ – skiria 2 000 (du tūkstančius) eurų;

gijas. „Traviata“ pasirinkta neatsitiktinai: 1920 metų gruodžio 31 dieną Kaune buvo parodyta ši G. Verdi opera, davusi pradžią profesionaliajam Lietuvos teatrui. Matyt, tikras jausmingumas, o ir palyginti paprastas operos įgyvendinimas (nedaug veikėjų, lengvai pritaikomi kostiumai, neįmantri scenografija – kiekvienuose namuose esančios kėdės, stalai...) ir buvo pagrindinės priežastys, kodėl „Traviata“ tapo pirmuoju pastatymu profesionaliojoje scenoje. Kartu su operos teatro gimimu tarsi savaime susiklostė ir seniausia mūsų kultūros tradicija kiekvienų Naujųjų Metų išvakarėse rodyti „Traviatą“. Šiandien šios tradicijos nebėra, o ir visuose Lietuvos teatruose opera statoma originalo (italų) kalba. Tad projekto „Traviata 95“ tikslas – atgaivinti Lietuvos profesionalios operos simbolį jos 95-ojo gimtadienio išvakarėse visiškai nauja, kiek mums žinoma, dar niekur nemėginta forma. Tikimės, kad „Traviatos“ muzikinės medžiagos pagrindu lietuvių kalba sukurta vaizdo ir garso instaliacija (jungiant senuosius archyvinius įrašus ir šiandienos dainininkų interpretaciją) turės ne tik inovacinę, bet ir edukacinę vertę.

Naujosios technologijos dažnai vertinamos kaip prieštaraujančios senajai kultūrai, o ypač tokioms klasikinėms jos formoms, kaip opera.

Tačiau technologijos turi daug savybių, kurios gali būti sėkmingai panaudotos meninei raiškai, jos gali stebinti, perteikti emocijas, įtraukti žiūrovą į veiksmą.

Projektui panaudoti archyviniai Kipro Petrausko, Elenos Kardelienės, Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos, Kosto Šilgalio ir kt. įrašai (1931, 1953, 1955, 1957, 1958, 1988 m.). Naujesni įrašai daryti 2003 metais, tada dainavo Virgilijus Noreika (Alfredas), Julija Stupnianek (Violeta), Vytautas Juozapaitis (Žermonas), choras „Jauna muzika“, Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Saulius Sondeckis.

Koncepcijos autorė – Audronė Žigaitytė, režisierė – Marija Simona Šimulynaitė, scenografė – Vita Eidimtaitė, vaizdo instaliacijų autorius – Rimas Sakalauskas, garso režisierius – Giedrius Litvinas. n