Elisabeth Beresford
V M BLI A I Nicko Price‘o iliustracijos
Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė
Vilnius 2011
UDK 821.111-93 Be247
ISBN 978-5-415-0222-9
Elisabeth Beresford The Wombles
© Elisabeth Beresford 1968 © Nick Price 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Emilija Ferdmanaitė, 2011 © Leidykla VAGA , 2011
Dėdulės Bulgarijos laiškas v
Zodziai is po letenos v
v
Kai pirmą kartą pamačiau Elizabetę Beresford, supratau sutikęs žmogų, kuriam galiu patikėti vomblių nuotykius. Buvo antroji Kalėdų diena, ir ji vaikštinėjo po Vimbldono parką su savo vaikais, Marku ir Keite. Vaikai dūko ir siautė, mat per Kalėdas jų namai buvo pilni senyvų giminaičių ir jie turėjo elgtis kuo mandagiausiai. Išgirdau Elizabetės dukterį sakant: „Ak, mama, Vimbldono parke taip smagu“, ir to užteko! 5
Vombliai
Elizabetė sužinojo apie mūsų egzistavimą, apie Urvą ir apie tai, kaip mes, vombliai, perdirbame atliekas, kurias po savęs paliekate jūs, žmonės. Ji sakėsi parašiusi daugybę knygelių vaikams, tarp jų ir stebuklingų istorijų, taigi išpasakojau jai visus vomblių nuotykius, tik liepiau pažadėti, jog niekada neišduos Urvo slaptavietės. Ir taip mes apsigyvenome knygose, ėmėme įrašinėti dainas, rodytis per televiziją. Jauniesiems vombliams tai atrodo labai smagu, bet man arčiau širdies tykus gyvenimas. Taigi. Labai džiaugiuosi galėdamas per savo letenas perleisti šią perleistą knygelę (Bungas prispyrė, kad šitaip pajuokaučiau) ir tikiuosi, kad mūsų nuotykiai pralinksmins jus taip pat, kaip jie pralinksmino mus. Turiu jau eiti, nes Orinokas parnešė šios dienos „Taims“ numerį. Žinoma, jis nudrožė tiesiai į virtuvę pas Madam Šolė pareikalauti apdovanojimo. Regis, girdėjau jį kažką murmant apie ramunių ir kiaulpienių limonadą... Gero jums vomblinėjimo. Dėdulė Bulgarija Vomblių urvas Vimbldono parkas
6
pirmas skyrius
Bungas
Kitą kartą vombliai išėjo gyventi į – ar veikiau po – Vimbldono parku pietvakarių Londone. Galbūt kitose pasaulio vietose esama ir daugiau vomblių šeimynų, ir iš tiesų jų yra, bet vombliai nemėgsta blaškytis, taigi sykį pasistatę patogią ir vandeniui atsparią olą, ten ir apsistojo. Vimbldono vomblių šeimos galva – Dėdulė Bulgarija. Jis jau labai senas, jo kailis baltas it sniegas, o 9
Vombliai
nuo šalčio jam gelia kaulus. Taigi žiemos mėnesiais jis paprastai sėdi savo kambaryje, supamojoje kėdėje, apsigobęs pečius languota skara ir pasikabinęs dvi akinių poras. Su vienais akiniais jis skaito laikraštį, o su kitais – spokso į mažuosius vomblius, kai šie kuo nors prasikalsta; su spoksojimo akiniais jo akys atrodo MILŽINIŠKOS, taigi poveikis būna išties stiprus. Ne vienas jauniklis iš Dėdulės Bulgarijos kambario išėjo pasišiaušusiu kailiu ir kalenančiais dantimis. Be supamosios kėdės, kambaryje dar yra suolelis kojoms ir elektrinis židinys. Prieš daugelį metų, kai kailis dar tik pradėjo keistis iš pilko į baltą, Dėdulė Bulgarija turėjo anglimis kūrenamą židinį, dėl kurio kildavo aibė nepatogumų. Kai pūsdavo tam tikros krypties vėjas, kambarys prisipildydavo dūmų, nuo kurių Dėdulė Bulgarija imdavo kosėti; dar blogiau, kai vėjas visai nepūsdavo – tuomet dūmai išeidavo tiesiai per kaminą, ir Parko prižiūrėtojai puldavo trypti žemės, manydami, kad krūmynuose kilo gaisras. Nuo jų trypimo purvo gurvuoliai byrėdavo kaminu žemyn – tiesiai į Dėdulės Bulgarijos kambarį, sukeldami baisią netvarką ir dar baisesnę smarvę. Taigi Tobermoris, auksinių letenų vomblis, iš šiokių 10
Bungas
ir anokių atliekų sumeistravo elektrinį židinį, ir nuo tada židinys puošia ir šildo kambarį, nekeldamas jokių rūpesčių. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus daiktas – Dėdulės Bulgarijos atlasas. Jis labai didelis ir labai senas, jo puslapiai kraštuose parudavę, o kai kurie ir visai išplyšę, nors Tobermoris juos nuolat bando sutvirtinti lipnia juostele. Šis darbas jam visai nemielas, mat juostelė limpa prie kailio, ir kuo labiau jis stengiasi išsivaduoti, tuo kibiau ji laikosi, taigi dauguma žemėlapių lieka aplipę gaurais. Atlasas svarbus todėl, kad visi vombliai iš jo išsirenka sau vardus. Vieni ilgai ir kruopščiai tyrinėja visas pasaulio šalis, vildamiesi atrasti tai, kas jiems tiktų geriausiai, o kiti tiesiog stipriai užsimerkia ir duria pirštu, pasikliaudami sėkme. Šitaip sau vardą išsirinko ir Bungas. − Taip tau ir reikia, − tarė Dėdulė Bulgarija. − Na ir kas, man jis patinka, − atšovė Bungas. − Uhum. Tebūnie Bungas. Kvailas vardas, bet tau tinka. Ką gi, jaunasis vombli, tu jau pakankamai suaugęs, kad pradėtum dirbti, o tai reiškia, jog į Parką teks eiti vienam. O tai reiškia, kad sutiksi Žmonių, o Žmonės yra labai keisti padarai. − Žinau, − atsakė Bungas. 11
Vombliai
− Ne, nežinai. Tu dar daug ko nežinai. Tiesą pasakius, tu nežinai beveik nieko. Stovėk tiesiai ir nesikūprink. Žmogės yra keisti, nes netvarkingi. Nes kartais jie nesako tiesos, o dauguma taip susirūpinę savo pačių reikalais, jog mūsų nė nepastebi. Kiek įmanydamas turi jų šalintis, bet jei dėl vienos ar kitos priežasties tektų su jais kalbėtis, visada būk mandagus ir paslaugus. Galimas daiktas, jie nė nepastebės, kad esi vomblis. Bet atsarga gėdos nedaro, taigi neieškok bėdos. O dabar eik ir imkis darbo. Tikras Bungas! Ir Dėdulė Bulgarija vėl išskleidė savo laikraštį ir įniko skaityti, taigi Bungas iš kambario išėjo jausdamasis kvailokai. Šitai jam buvo neįprasta, mat jis buvo įsitikinęs, jog yra pats šauniausias, drąsiausias ir galbūt net gražiausias iš visų vomblių. Jis nucimpino ilgu požeminiu koridoriumi, aplenkdamas siaurus šoninius posūkius, kol priėjo duris su užrašu DIRBTUVĖ. − Užeik, užeik, − pasigirdo šiurkštus Tobermorio balsas, kai Bungas pasibeldė. Bungas dar niekada nebuvo lankęsis Dirbtuvėje, todėl pro duris žengė gana nedrąsiai, o kai apsidairė aplinkui, jo mažos akutės išsipūtė iš nustebimo. 12
Bungas
Tai buvo didelis kambarys, kurio visos sienos buvo nukabinėtos lentynomis, o kiekviena lentyna iki pat viršaus prikrauta įvairiausių daiktų. Pirštinės, aulinukai, guminiai botai, šalikai, fotoaparatai, kamuoliai, raketės, pačiūžos, meškerės, lazdos, rankinės, piniginės, megztukai, kojinės, stiklainiai, buteliai, termosai, popieriai, knygos, rankiniai laikrodžiai, segės, karoliai, skrybėlės, lagaminai, lietpalčiai, krepšiai, kibirai, visų rūšių pinigai ir dar daugiau. Visi daiktai buvo sukrauti į tvarkingas stirtas, o kiekviena stirta tvarkingai sužymėta, juk vombliai – tvarkingiausi padarai pasaulyje. Ir tarsi to nebūtų gana, už šio kambario buvo dar kiti, užversti stambesniais daiktais. Dviračiais, triračiais, paspirtukais. Vaikiškais vežimėliais ir sulankstomomis kėdėmis, ratais, stalais ir netgi automobilių bei furgonų dalimis. − Oho! – tarė Bungas, lėtai sukdamasis ir sukdamasis ratu. − Aha! – pritarė Tobermoris, kuris ant savo darbo stalo ardė radijo imtuvą. Jo kailis buvo pradėjęs žilti, jis ryšėjo ilgą mėlyną prijuostę, už vienos ausies buvo užsikišęs atsuktuvą, o už kitos – pieštuką. − Ohoho, − atsiduso Bungas. 13
Vombliai
− Ir ką manai? – paklausė Tobermoris, skvarbiu žvilgsniu tyrinėdamas Bungą, nors jo letenos nė akimirkai nesiliovė dirbusios. − Dirbtuvė tokia didelė, – tarė Bungas. – Ir čia tiek daug daiktų. Ar jie visi iš...? – Ir jis mostelėjo lubų pusėn. − Tikrai taip. Viskas palikta Parke Žmonių. Nagi paduok man ana tą skardinę su užrašu „Veržlės“, jaunasis vombli. − Aš jau turiu vardą. Aš... – Bungas atsikrenkštė ir droviai žvilgtelėjo į Tobermorį, paduodamas jam skardinę. − Aš Bungas. Pats išsirinkau. − Net neabejoju. Kvailas vardas. Taip, visos mano atsargos ateina iš Parko. Žmonės – netvarkingi padarai. Pamestų savo rankas ir kojas, jei nebūtų prikabintos. Taigi tu pakankamai suaugęs, kad pradėtum dirbti, a? Drožk ir susirask pintinę. Ana ten, jaunasis vombli, lentynoje su užrašu „Pintinės“, nejau nemoki skaityti? − Aišku, moku, − įsižeidęs atkirto Bungas; bet Tobermoris prisikišęs prie ausies kratė radijo imtuvą ir jo neišgirdo, tad Bungas atsiduso ir nuėjo prie lentynos, kur išsirinko didelę šiaudinę pintinę. − Gražus daiktas, − tarė Tobermoris, padėdamas radiją į šalį ir apžiūrinėdamas pintinę. – Vargiai tu14
Bungas
rėjau taisyti, kai man ją atnešė. Vos vieną kitą dygsnį uždėjau. Įsidėmėk, jaunasis vombli, mūsų pareiga palaikyti Parke tvarką. Dirbk uoliai ir saugokis šunų. Šunys nemėgsta vomblių, o vombliai nemėgsta šunų. Atmink tai. O dabar drožk sau! Turiu darbo. − Aš šunų nebijau, − pareiškė Bungas. − Ir kvailai darai, − burbtelėjo Tobermoris. – Uždaryk po savęs duris. Bungas jau seniai laukė pirmosios darbo dienos, nes tą dieną vomblio gyvenime įvyksta lūžis ir jis pasijunta beveik suaugęs. Jis pagaliau įgyja nuosavą vardą ir yra laikomas pakankamai subrendusiu ir protingu, kad išeitų į platųjį pasaulį. Tiesą pasakius, kelias paskutines naktis Bungas praleido įsivaizduodamas, koks svarbus jis jausis ir kokią puikią progą turės įrodyti, kad yra šaunus ir drąsus, tačiau nei Dėdulė Bulgarija, nei Tobermoris nepalaikė jo užsidegimo, netgi išvadino jo puikų naują vardą „kvailu“. − Aš jiems dar parodysiu, − suniurnėjo Bungas, gniauždamas kumščius ir kulniuodamas koridoriumi. – O jei sutiksiu šunų, parodysiu ir jiems. – Ir jis stryktelėjo į orą, nes staiga vėl pajuto jaudulį. Jis apsimetė nepastebįs kitų pro šalį einančių jauniklių ir kulniavo aukštai užrietęs nosį, kol priėjo 15
Vombliai
pagrindinį išėjimą į Parką. Įsitaisęs šalia durų naktinis sargas Tomskas iš lėto skaitė komiksą. Pastebėjęs Bungą jis mieguistai sumirksėjo, paklausė jo vardo ir stropiai užsirašė storame sąsiuvinyje. Tada atšovė ir atvėrė duris, ir Bungas akimirksniu užuodė vėsų rytmečio orą, išgirdo tolumoje giedant paukščius ir lojant šunį, ir akimirksniu pasijuto nebe toks drąsus. Betgi jis negalėjo to parodyti Tomskui, tad pradėjo pats sau tyliai švilpiniuoti ir niūniuoti, o paskui, kai durys užsitrenkė jam iš paskos, ėmė labai lėtai žingsniuoti paskutiniuoju koridoriumi, kol tarp jo ir išorinio pasaulio nebeliko nieko, tik krūmokšniai ir paparčiai. Pirmiausia išlindo Bungo nosis, tada mažos žvitrios akutės, o paskiausiai apvalus gauruotas kūnelis. Bungas buvo nedidukas, tad jam tepavyko išvysti pačias krūmokšnių viršūnes, apraizgytas voratinkliais ir nubarstytas rasos lašais, spindinčiais ir šokančiais ankstyvo ryto saulėje. Bungas niurnėdamas praskyrė krūmokšnių šakas ir pro lapiją prasibrovė į Parko sklypą, paskirtą jo priežiūrai. Sklypas nebuvo itin didelis, tačiau jame stovėjo medinis suoliukas, o nusiklausęs pokalbių tarp kitų vomblių, Bungas jau suprato, jog ten, kur yra vieta prisėsti Žmonėms, atsiras ir ką tvarkyti. Bun16
Bungas
gas iškart pastebėjo keletą popiergalių, ir netrukus jo pintinėje jau gulėjo du šokolado popierėliai, nosinė su monograma „D. Smitas“ ir vakarinis laikraštis. − Ajajai, − tarė Bungas, pasijutęs tikru vombliu, − tie žmonės tokie netvarkingi. Ajajai. Tiesiog nuostabu, kiek daug gali surasti, jei tik gerai įsižiūri. Netrukus prie Bungo kolekcijos prisidėjo pieštukas, pusė atgalinio traukinio bilieto į Viktorijos stotį, netrumpas virvagalys ir bibliotekos pažymėjimas, ir jis taip savimi didžiavosi, jog visai nepastebėjo dviejų dalykų: pirma, kad prie jo lodamas artinosi 17
Vombliai
šuo, o antra, kad ant suoliuko kai kas sėdėjo; kaip tik tada, kai jis abiem letenom taikėsi nutverti plokščią šiaudinę skrybėlę, beje, gerokai nutriušusią, tiesiai jam į ausį subumbėjo balsas: − Ir ką gi tu čia manaisi darąs, ką? − Ai, − cyptelėjo Bungas, nėrė po suoliuku ir užsidengė letenomis ausis. − Tai mano skrybėlė, jei nori žinoti. Bungas atmerkė vieną akį, žvilgtelėjo į viršų ir išvydo tą, kuris persisvėręs per suoliuko kraštą žiūrėjo tiesiai į jį. Nors veidas buvo apverstas, Bungas iškart jį atpažino, ir jo širdis nustojo taip pašėlusiai daužytis. − Aš pajuokavau, − suvapėjo jis. − Kurgi ne! − Tikrai, − tarė Bungas, išlindo iš po suoliuko ir nusivalė nuo kailio žolę. – Juk puikiai žinojau, kad skrybėlė tavo, Orinokai. − Kurgi ne, − atšovė Orinokas, storiausias (ir tingiausias) iš visų Vimbldono vomblių. Jis vėl įsitaisė ant suoliuko, užsimaukšlino ir ant akių užsitraukė šiaudinę skrybėlę. Nosį buvo pasibalnojęs akiniais nuo saulės, vilkėjo ilgą apsiaustą – gerokai išsitempusį ties vidurinėmis sagomis, o prie šono pasidėjęs 18
Bungas
lazdelę aštriu galu bei mažutėlę pintinaitę, kuri tebebuvo apytuštė. − Nuo šiol aš Bungas, − pareiškė Bungas. − Mėgstu pasišildyti prieš saulutę, − tarė Orinokas, praleisdamas jo prisistatymą pro ausis. – Truputis saulutės labai į naudą. Vaje, artinasi šuva. − Ir ką gi mums daryti? – paklausė Bungas, imdamas drebėti ir pamiršęs, kad dar ką tik visai nebijojo šunų. Tiesa, iki šiol jis tebuvo matęs vieną šuniuką, o šis buvo didžiulis, baltai ir juodai dėmėtu kailiu ir ilgu liežuviu. − Daryti? Nežadu daryti nieko, kol nesudėjau keturiasdešimties bluostų. Bungas pažvelgė į Orinoką, kuris drybsojo susinėręs letenas ant pilvo, tada į šunį, skuodžiantį jų pusėn; po sekundės jau skuodė ir Bungas, tas narsus ir bebaimis vomblis. Jis lėkė per žolę pabrukęs ausis ir greitai šnopavo, o pribėgęs artimiausią medį ropštėsi į jį tol, kol prapuolė tarp aukso geltonumo lapų. Šuo liko šokinėti aplink medžio kamieną, o aukštai lapijoje drebėjo Bungas – užsimerkęs, nagais įsikibęs į medį ir iš visos širdies trokšdamas, kad vėl galėtų būti jaunas vomblis, saugiai kiūtantis urve. 19
Vombliai
− Grrrrrr, − urzgė dalmatinas, letenom daužydamas kamieną. − Eikš čia, Fredai, − paliepė dalmatino šeimininkas, žirgliodamas prie suoliuko, ant kurio saldžiai parpė Orinokas. Dideliam Bungo palengvėjimui, dalmatinas papurtė galvą ir nenorom grįžo pas šeimininką, kuris susiruošė prisėsti ant suoliuko. Bungas praskleidė lapus ir išsižiojęs žiūrėjo, prisimindamas Dėdulės Bulgarijos įspėjimą neturėti jokių reikalų su Žmonėmis. Buvo pasakojama baisi istorija apie tai, kaip seniai seniai vienas vomblis buvo pagrobtas žmonių ir daugiau jo niekas nebematė. Nežinia, kas jam nutiko. Bungas, prisiminęs šią baisią istoriją, nusipurtė taip, kad net medžio lapai sudrebėjo. − Gerą rytą, pone, − tarė žmogus, įsitaisydamas ant suoliuko ir tvirtai laikydamas šuns antkaklį, mat šis jau taikėsi apuostyti Orinoko kulnis. − Hrrpfff, − per miegus atsiliepė Orinokas. Jis sapnavo pusryčius ir nuo minties apie maistą patenkintas pasikasė pilvą. Žmogus kiek atsitraukė, kartu pasivedėdamas šunį. Šuo suinkštė ir iššiepė dantis, ir Bungas taip smarkiai sudrebėjo, kad nuo medžio nukrito keli lapai. 20
Bungas
− Ruduo maloniai šiltas, − pastebėjo žmogus. − Čep, čep, čep, − sučepsėjo Orinokas apsilaižydamas lūpas, mat jam prieš akis praslinko gervuogės su grietinėle. − Na, man jau metas, − nervingai sumurmėjo žmogus. „Čep“ – keistas garsas, o dar keisčiau jį išgirsti iš keisto nepažįstamojo. − Uf, − burbtelėjo Orinokas, išpūtė žandus ir labai smagiai pasikasė. − Buvo malonu susipažinti, − tarė žmogus. – Eime, Fredai. − Ir jis sugriebė dalmatiną už antkaklio, patraukė į šalį ir labai sparčiai nužirgliojo per Parką, nesigręžiodamas atgal. Tik tada, kai žmogus dingo iš akių, Bungas tebedrebėdamas išsiropštė iš medžio ir priėjęs kumštelėjo Orinoką. − Kas yra? – suurzgė Orinokas, staiga atsisėsdamas tiesiai. – A, čia vėl tu. Kas per neramus padaras. Ar dar ne pusryčių metas? Kur mano skrybėlė? − Ant tavo galvos, − atsakė Bungas. − Nejau tu neišsigandai to žmogaus ir jo šuns? − Žmogaus? Kokio žmogaus? Šuns? Kokio šuns? – tarė Orinokas žiovaudamas. Tada nusiėmė saulės akinius ir pakėlė į Bungą visai nemieguistas akis. − Kai užsidedu šiuos akinius, daug ko nepastebiu, nors 21
Vombliai
nepasakyčiau, kad daug prarandu. Pavyzdžiui, galiu nepastebėti vieno tokio jauno vomblio, skuodžiančio nuo šuns... − Bet... – pradėjo Bungas, skėstelėdamas letenas. − Kita vertus, − tęsė Orinokas, pakeldamas lazdelę, − galiu pastebėti, kad mano pintinė tuštoka, o vieno tokio jauno vomblio pintinė pilna... − Bet... – vėl prabilo Bungas, bet užsičiaupė ir kiek pamąstė. Tada atsiduso, susirado savo pintinę, ėmė traukti iš jos daiktus ir krauti Orinokui. − Nieko nėra geriau, kaip nusnūsti saulutėje, − pasakė Orinokas ir vėl užsimerkė. Tą vakarą Tobermoris prieš miegą nuėjo paplepėti su Dėdule Bulgarija, kuris kaip tik užvertė paskutinį „Taims“ puslapį. − Nagi, sėskis, − pakvietė Dėdulė Bulgarija, pristumdamas kėdę. Tobermoris atsisėdo ir ištiesė letenas virš elektrinio židinio. − Šiais laikais laikraščiuose visai nebeliko ko skaityti, − atsiduso Dėdulė Bulgarija, tvirčiau apsisiausdamas languota skara. – Na ir kaip mūsų jaunajam Bungui – koks kvailas vardas – šiandien sekėsi dirbti? − Jis neprapuls, − atsakė Tobermoris ir pats sau šyptelėjo. – Šiuo metu jis tiki, kad yra šauniausias 22
Bungas
vomblis pasaulyje, bet tai greitai praeis. Vienaip ar kitaip. − Jis dar jaunas, − tarė Dėdulė Bulgarija, ir akimirką du seni išmintingi vombliai žiūrėjo vienas į kitą, o tada Dėdulė Bulgarija išsitraukė šachmatus, kuriais juodu su Tobermoriu žaidė jau daugelį metų, ir netrukus abudu visai pamiršo Bungą. O tuo metu Bungas saldžiai miegojo ir per miegus laimingas šypsojosi, mat sapnavo, kad bėga per Vimbldono parką ir vejasi didžiulį juodai baltą dalmatiną, o visi vombliai žiūri į jį susižavėję...