Saulės miestas by UAB Leidykla VAGA

Tommaso Campanella

saulės miestas Iš lotynų kalbos vertė Janina Mažiulienė

vilnius 2013

UDK 141.81 Ca-138

tomm aso campanella civitas solis,

1623

ca mpanella , tom m aso

Saulės miestas / Tommaso Campanella; iš lotynų kalbos vertė Janina Mažiulienė. – Vilnius: Vaga, 2013. – 120 p. Kn. taip pat: Vargšas Kampanela / Lauras Bielinis, p. 9–18. Labiausiai Tommaso Campanella vardą išgarsinęs veikalas „Saulės miestas“, parašytas 1602 metais ir 1613 metais paties autoriaus išverstas į lotynų kalbą, vaizduoja idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą, utopinę visuomenę. UDK 141.81

m ak e tavo er nesta s vinick a s

Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius El. p. info@vaga.lt; www.leidykla.vaga.lt tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122 Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Tiražas 1300 egz. © Vertimas į lietuvių kalbą, Janina Mažiulienė, 2013 © Serijos viršelių idėjos autorė Deimantė Rybakovienė © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02293-9

turinys

laur as bielinis .

Vargšas Kampanela

/ 9

saulės miestas,

arba Poetinis dialogas

Miesto išvaizda ir išplanavimas Šventykla ant kalno

/ 26

/ 28

Panašiai pagal Visatą aprašo šventyklą ir jos žibintus Mozė Valdymo būdas

/ 30

Lengvai įsisavina mokslus iš piešinių Valdovo-Meilės rūpesčiai

/ 32

/ 36

Geriausios valstybės kilmė ir būtinumas Apie drabužius, auklėjimą ir rinkimus rinkimas

/ 37

/ 40

/ 42

Ar išminčiai sugeba valdyti

/ 43

Bendras gyvenimas ir bendri užsiėmimai; jų paskirstymas moterims ir vyrams / 46 Apie valgymą Apie drabužius

/ 47 / 48

/ 29

Apie vaikų gimdymą ir tėvų auklėjimą Apie vardų teikimą

/ 55

Kokios moterys laikomos gražiomis Apie drabužių spalvą Prieš išdidumą

/ 58

/ 59

Bendro darbo nauda

/ 59

Samprotavimai apie moterų bendrumą Apie karo dalykus Apie kariavimą

/ 66

/ 73

Apie laukų saugojimą Apie svetingumą

/ 75

Apie dirvos priežiūrą Apie gyvulininkystę Apie jūreivystę

/ 75

/ 77

Apie maistą

/ 79

Apie gėrimą

/ 80

/ 74

Apie žemdirbystę Apie ratus

/ 61

/ 63

Arklio valdymo kojomis paslaptis Apie darbus

/ 49

/ 69

Apie Saulės Miesto gyventojų ligas

/ 81

Dar kartą ir tiksliau apie valdžios rinkimą, valdymą ir apie Tarybą / 83 Apie teismą ir teisėjus

/ 85

Apie kunigus, religiją, aukojimą ir maldas Apie šventes

/ 92

Apie poetus

/ 93

Apie maldas

/ 93

/ 89

Apie astronomiją šventose mokslo paslaptyse ir laiko skaičiavime / 94 Apie fiziką

/ 100

Apie metafiziką

/ 101

Apie blogybių priežastis pasaulyje

/ 103

vargš a s k a mpanel a

„Vargšas Kampanela“ − taip buvo parašęs vienuose iš savo kalė-

jimo užrašų pats Tomazas Kampanela (Tommaso Campanella). Bet tai yra vienintelis užrašas, kuriame jis savęs gailisi. Tyrėjai daugiau neatrado nė vieno įrašo, liudijančio šio autoriaus silpnumą. Nors daugelis iš mūsų, pakliuvę į jo situaciją, labai greitai netektume gyvenimiško optimizmo. O situacija ta, kad šis vienuolis dominikonas kalėjimuose praleido apie trisdešimt metų. Ir ne vien sėdėjo kameroje, bet ir buvo dažnai kankinamas. Vienas iš sunkiausių kankinimų − tuomet moderniu įrankiu, patobulintu iš turkiškos kankinimų technikos, truko keturiasdešimt valandų. Apie tai jis mini ir „Saulės miesto“ tekste, save įvardydamas kaip keliautojui Jūrininkui žinomą išmintingą vienuolį. Ketverius metus jis kalėjo ir specialiame Šv. Elmo kalėjimo rūsyje (penki žingsniai į ilgį ir du į plotį), kur nebuvo šviesos, patalpa šalta ir drėgna, trūnijo drabužiai, nuo lubų nuolat lašėdavo vanduo, o kalinys buvo prirakintas trumpa grandine prie sienos. Bet T. Kampanela sugebėjo viską ištverti. Stebėtina, kad „Saulės miestas“ pradėtas rašyti būtent tuo metu, kai jis gulėjo leisgyvis ir kraujuojantis po sunkiausių kankinimų ant supuvusio šieno. Taigi savo kančią, kalėjimo tamsą ir vienatvę jis savotiškai kompensavo iš knygos sklindančia idėjų šviesa.

Bet iš pradžių − trumpa biografija. Tomazas Kampanela gimė 1568 metų rugsėjo 5 dieną mažame Kalabrijos kaimelyje, jo tėvas buvo batsiuvys, kuris norėjo savo gabiam sūnui, išmokusiam skaityti net nelankius mokyklos, geresnio gyvenimo. Per krikštą vaikui buvo suteiktas Džovanio Domeniko (Giovanni Domenico)

vardas. Keturiolikos metų jis persikėlė į domini-

konų vienuolyną ir 1582 metais buvo įšventintas į vienuolius, jam suteiktas Tomazo vardas. Tomazas daug skaitė ir mąstė, domėjosi Biblija, Aristoteliu ir jo sekėjais. Vienuolyno vadovybė jį laikė tinkamu dominikonų ordino didybei propaguoti konkurencinėje kovoje su jėzuitais. Ir pasitaikius progai jaunas vienuolis būdavo siunčiamas į disputus, kur laimėdavo sudėtingus ginčus su daug vyresniais ir patyrusiais oponentais. Tuo pačiu metu Tomazas susidomėjo Bernardino Telezijo (Bernardino Telesio)

natūralistiniais filosofiniais ieškojimais. Te-

lezijo mokymas laviravo ant erezijos ribos, mat savo samprotavimuose apie gamtą, galimą jos pažinimą ir Dievą mąstytojas padarė išvadą, kad kažkada materiją ir pasaulį sukūrė Dievas, bet nuo tada viskas egzistuoja pagal savus dėsnius ir Dievas čia jau nėra esminis įvykio subjektas. Tuometinėje intelektualioje terpėje vyko intensyvi kova tarp modernių ir pasaulio pažinimą deklaruojančių filosofų (vienas ryškesnių to meto Italijoje buvo Džordanas Brunas) ir ginančiųjų griežtą religinių dogmų nekintamumą. Telezijas ir jo mokymas apie galimą gamtos pažinimą daugiausia nulėmė Kampanelos pasaulėžiūros formavimąsi. Dėl kritiško požiūrio į aristotelišką dualizmą,

tuo metu priimtą kaip bažnyčios pasaulio pažinimo pagrindą, Telezijas buvo beveik pasmerktas*. 1587 metais Neapolio teisininkas Džiakomas Antonijus Marta

(Giacomo Antonio Marta)

išleido knygą Pugnaculum Aristotelis adversus principia Bernardini Telesii**, kuroje kritikavo Terezijų, o jo argumentai tebuvo trafaretinių teiginių rinkinys, paneigiantis dominuojančios bažnyčios doktrinos kritikus. O Kampanela 1589 metais per septynis mėnesius*** parašė savo pirmąjį poleminį darbą − atsaką Martai − Philosophia sensibus demonstrata****, kuriame siekė apginti Telezijo pozicijas ir parodyti, kad jo argumentai neprieštarauja bažnyčiai. Šis darbas paskatino pradėti inkvizicijos tyrimą prieš Kampanelą. Tai dar nebuvo teismas, vedantis į pasmerkimą, tačiau inkvizicijos akiratin patekęs vienuolis sulaukė ypatingo dėmesio ir inkvizicijos buvo įpareigotas likti vienuolyne bei atgailauti. Tačiau kūrybinis polėkis nugalėjo ir Kampanela pabėgo į Neapolį pas savo turtingą gerbėją, tačiau netrukus teko sprukti ir iš ten. Prasidėjo ilgi vienuolio klajojimai po Italiją ir jos vienuolynus, kol galiausiai jis vėl buvo teisiamas dėl įtarimo *

Pjeras de la Ramė (Pierre de la Ramée), prancūzų filosofas, išdrįsęs suabejoti scholastine Aristotelio interpretacija ir 1536 metais parašęs disertaciją Quaecumque ab Aristotele dicta essent, commentitia esse („Viskas, kas pasakyta Aristotelio, yra netiesa“), buvo pasmerktas ir pasitaikius progai Šv. Baltramiejaus naktį nužudytas. ** Aristotelio tvirtovė prieš Bernardino Telezijo principus. *** Pažymėtina, kad Kampanelai buvo svarbūs ne tik knygoje išdėstyti argumentai, bet ir skaičių simbolika, nes Marta savo knygą parašė per septynerius metus, o Kampanela − per septynis mėnesius. *** Pojūčiais pagrįsta filosofija.

išpažįstant eretines doktrinas. Ir antrą kartą palyginti švelnus nuosprendis nulėmė tai, kad jis buvo grąžintas į Kalabriją. Tačiau čia 1598 metais jis su keletu bendraminčių ėmė rengti sukilimą prieš Ispanijos valdžią Italijos pietuose. 1599 metais Kampanela buvo suimtas ir nuo tos akimirkos prasidėjo naujas ir sunkus jo gyvenimo etapas kalėjimuose. Nepaisydamas kankinimų ir sunkių kalėjimų sąlygų, jis nuolat dirbo ir į laisvę perdavinėjo savo kūrinius. Gandas apie išminčių ir pranašiškų savybių turintį vienuolį sklido po visą Italiją ir už jos ribų. Tačiau jis buvo išlaisvintas tik 1628 metais − astrologinių Kampanelos gebėjimų išgąsdintas popiežius Urbonas VIII padarė jį savo sekretoriumi, atsakingu už popiežiaus horoskopus*. Bet intrigos prieš naują astrologą, bandymas uždrausti jo knygas reiškė, kad pavojus vėl pakliūti į kalėjimą išliko. Juolab kad Kalabrijoje buvo atskleistas dar vienas suokalbis prieš ispanų valdžią. Jį rengė naujas lyderis Tomasas Pinjatelis (Tomaso Pignatelli), per bendrus pažįstamus bei ryšius sietinas ir su Kampanela, taigi pavojus tapo realus, todėl ilgai nedelsęs Kampanela pabėgo į Prancūziją, kuri tuo *

Nors astrologija nederėjo su bažnyčios mokymu, tačiau to meto visuomenė į likimo spėjimą pagal žvaigždes žvelgė labai rimtai. Ryškiausias atvejis − matematiko, gydytojo ir filosofo Džerolamo Kardano (Cardano) savižudybė. Jis, įtikėjęs savo paties susidarytu horoskopu ir, apskaičiavęs savo mirties dieną, nusižudė taip, kaip ir numatė. Popiežiai ir pats Kampanela astrologiją vertino kaip rimtą ir realią lemtį nurodantį mokymą. Kampanelą labai gerbė kardinolas Rišeljė ir karalius Liudvikas XIII − jiems jis buvo didis astrologas, kuris išpranašavo Liudviko XIII sūnaus (Liudviko XIV − Karaliaus Saulės) gimimą po 22 nevaisingų metų. Kampanela beveik numatė ir savo mirties dieną − mirė dešimt dienų iki išpranašautos datos. „Saulės miesto“ gyventojų buitis, darbų pradžia ir reikšmingi gyvenimo įvykiai taip pat nulemti žvaigždžių.

metu konfliktavo su popiežiaus valdžia. Ten pagaliau ramybėje* ir globojamas kardinolo Rišeljė** jis ėmė tvarkyti savo kūrybą. 1632 metais gegužės 21 dieną Kampanela mirė. Tačiau grįžkime prie „Saulės miesto“ turinio. Kompozicinis darbo užmanymas atspindi tuo metu vyravusią sakymo tradiciją, kuri leido atsiriboti nuo realių politinių ar religinių problemų, įvykį perkėlus į išgalvotą salą ar šalį. Galime atrasti daug kompozicinių panašumų su T. Moro „Utopija“. Akivaizdu, kad T. Kampanela yra skaitęs šį kūrinį, juolab kad jo darbuose aptinkama nuorodų į jį ir citatų. Kita vertus, turime suvokti, kad, būdamas kalėjime ir įtariamas tiek dėl suokalbio prieš valdžią, tiek dėl erezijos, jis negalėjo kalbėti atvirai, nevartodamas metaforinio ar pasakų stiliaus. Kiekvienas jo pasakytas žodis buvo kruopščiai tiriamas inkvizicijos cenzorių. Todėl Jūrininko pasakojimas apie tolimą salą Taprobaną, esančią kažkur šalia Indijos***, leido Kampanelai laisvai modeliuoti savo mintis be rizikos būti įtartam dėl dar vienos erezijos. Kita vertus, apsidrausdamas tam tikrose teksto vietose jis įterpė komplimentų katalikų bažnyčiai, pabrėždamas, kad Saulės miesto gyventojai labai gerbia Kristų bei apaštalus. „Saulės miestas“ tapo žinomiausiu Kampanelos kūriniu, jame iki šiol atrandama daug socialinių, politinių visuomenės *

Yra daug faktų, liudijančių, kad ir Paryžiuje Kampanela buvo sekamas inkvizicijos, o ataskaitos apie jo veiklą nuolat guldavo ant Šventojo sosto atstovų stalo. ** Kardinolas Rišeljė paskyrė jam pensiją iki gyvos galvos. *** Manoma, kad tai yra Šri Lanka.

bei valstybės sutvarkymo idėjų, kurios tęsėsi ir modernioje politinėje istorijoje. Viena iš tokių − šiandien moderni ir aktuali lyčių lygybės idėja, kuri tuo metu buvo priimama tik kaip filosofo išsigalvojimas ir net kai kurių profesijų įžeidimas. Mat kirpėjai tuo metu išskirtinai buvo vyrai, o Kampanela teigia, kad nors visi yra lygūs (Saulės mieste net egzistuoja moteriškas karinis dalinys), tačiau moterys, dirbdamos lygiai su vyrais, neturėtų imtis sunkių darbų, joms geriau tiktų lengvesni, tarp jų ir kirpėjo darbas. Kita idėja, įgijusi didžiulę reikšmę komunistinėje teorijoje ir praktikoje, − nuosavybės bendrumas ir pinigų atsisakymas. Saulės miesto gyventojai viską dalijasi pagal poreikį ir tikslingumą. Pinigų nereikia, nes visko galima pasiimti tam skirtose vietose. Pinigai tampa reikalingi tik prekiauti su kitomis šalimis. Nuosavybės bendrumą lemia miesto gyvenimo tvarkoje glūdinti praktinio tikslingumo idėja, t. y. visa, kas neturi praktinės reikšmės miesto bendruomenės gyvenimui, neatneša naudos miestiečiams ir miestui yra bevertis ir betikslis dalykas. Štai iš čia atėjo kuklių ir darbui pritaikytų drabužių mada, tikslai apskaičiuotos maisto porcijos ir darbų paskirstymas. Ta pati logika atvedė Kampanelą prie minties ir apie šeimos nereikalingumą ir moterų bei vaikų bendrumą. Jis atmeta šeimą, kaip visuomenę formuojantį veiksnį. Ten, kur visuomenė egzistuoja dėl stipraus bendruomenės ryšių dominavimo, šeima tampa bendruomenę ardančia struktūra. Todėl, sekdamas Platonu ir ypač Plutarchu, pagal Likurgą teigusiu, kad vaikai

priklauso ne tėvams, o visai valstybei ir todėl reikalavusio, kad piliečiai gimtų ne bet kam, o geriausiems tėvams, Kampanela tiki sąmoningos atrankos principų taikymu bendruomenės gyventojų kokybei didinti. Ši tema „Saulės mieste“ tęsiama ir išplėtojama iki detalių, pagal žvaigždes suskaičiuojamas sueičių laikas ir išskiriamos tik retos galimybės nesilaikyti taisyklių, jei, gydytojų nuomone, tai reikia sveikatai sustiprinti*. Taigi, ar teisindamas savo silpnybes, ar sekdamas antikos išminčiais, Kampanela visuomenės pagrindu padaro maksimaliai išvystytą bendruomeniškumą. Gyventojai gyvena bendruose namuose, kur miegamuosiuose stovi eilės gultų ir visi vienu metu eina miegoti bei keliasi dirbti. Kita vertus, Saulės miesto bendruomenės gyvenimo idilija savo tvarka ir struktūra primena tvarkingą ir ramų vienuolyno gyvenimą, kuris beveik viskuo apsirūpina pats. Tokiu būdu šiame veikale piešiama izoliuota visuomenė, kuri tokia gali būti, tačiau joje nėra asmens laisvės ir privatumo. Prioritetas čia suteikiamas kolektyvinei gerovei, bendro sprendimo gėriui, smulkiam ir visapusiškam reglamentavimui bei taisyklėms. Kaip ir vienuolyne, kiekvienas nusižengimas sulaukia atpildo. Bausmės įvairios − nuo paprastos bausmės sunkesniu darbu *

Kalbama, kad vieną kartą, nors ir buvo labai saugomas, Kampanela sugebėjo susitikti su savo žmonas – juodu aptiko sargas. Tai įvyko apie 1604 metus. Ir šiai moteriai greitai gimusio vaiko tėvystė priskiriama Kampanelai. Vaikas, gimęs 1605 metais, buvo Džiovanis Alfonsas Borelis (Giovanni Alfonso Borelli) − žymus Renesanso matematikas ir fizikas. Toks gandas sklido Neapolyje.

iki mirties bausmės, nors čia pateikiamas gana subtilus mirties bausmės sprendimas. Vieniems nusikaltėliams, kuriems nėra pateisinimo, mirties bausmė vykdoma kolektyviai (užmėtant akmenimis), kad visi būtų atsakingi ir kad nereikėtų budelio profesijos. Tačiau dažniau mirties bausmę, jei nusikaltimas „kilnesnis“, nuosprendį įvykdo pats nuteistasis. Čia vėl išnyra akivaizdi aliuzija į Sokrato likimą, kuris pats išgėrė nuodų, nes tokia buvo tvarka − nuteistasis Atėnuose buvo įkalbinėjamas nusižudyti, o ne būdavo nužudomas. Jam buvo įrodoma, kad taip yra garbingiau ir bus geriau bendruomenei, − kaltajam teismo valia ne primetama, o įrodoma. Vargšas Kampanela, jei jis žinotų, kad jo siūlomas gyvenimo būdas ateityje bus bandomas įgyvendinti kaip tironiškas dirbtinių socialinių projektų primetimas žmonėms, kaip karinio komunizmo variantas su visuotiniu turto bendrumu ir privatumo sunaikinimu, visapusišku elgesio reglamentu ir asmeninių interesų ignoravimu... Dėl griežtai reglamentuoto bendruomenės gyvenimo nebelieka laisvo laiko arba Saulės miesto gyventojų jis yra nevertinamas. Tai sietina su tuo, kad laisvas laikas yra atskiro individo, privataus jo gyvenimo ir asmeninių interesų realizavimo sąlyga. Bet jei ignoruojamas privatumas, tai ir laisvas laikas tampa beprasmis. Štai todėl čia nėra vietos ir meilei, tėvystės ar motinystės jausmui. Pats niekada neturėjęs šeimos, pripratęs gyventi vienuolynų bendruomenėse, Kampanela negalėjo suvokti svarbaus šeimos jausmo.

Verta paminėti politinę Saulės miesto sąrangos specifiką. Čia egzistuoja aiški, šiek tiek religines hierarchijas primenanti, valdymo sistema. Bet, kadangi valstybė sukurta remiantis filosofiniais samprotavimais, vadinasi, ir vadovauti tokiai bendruomenei turi filosofai. Todėl aukščiausi valdovai Saulės mieste yra tie, kurie geriausiai išmano visus mokslus, − išminčiai. Valdovas, turintis Saulės titulą, valdo kartu su trimis padėjėjais − Galia, Išmintimi ir Meile. Jiems patarinėja Astronomas, Kosmografas, Geometras, Istoriografas, Poetas, Logikas, Ritorius, Gramatikas, Fizikas, Politikas ir Moralistas. Kampanela tokiu būdu visų žinomų mokslų atstovus perkelia į valdžios sprendimų priėmimo sistemą, taip suteikdamas mokslinėms žinioms didžiulį autoritetą. Vykdomoji valdžia dalijama pagal savybes, kurios turi būti skatinamos Saulės miesto gyventojams: tai Didžiadvasiškumas, Drąsa, Nekaltybė, Dosnumas, Teisingumas, Darbštumas, Tiesos meilė, Geradarystė, Žvalumas ir Linksmumas. Toks kryptingas proto ir mokslo propagavimas visuomet žadino politines fantazijas, mes galime atrasti tokios paieškos elementų Švietimo epochos mąstytojų darbuose, Didžiosios Prancūzų revoliucijos politikų kalbose. Daug vėliau atsirado išplėstų ir sociologiškai bei politiškai motyvuotų teorijų apie bendruomeniškumą ir jo reikšmę žmonių visuomenei. Bet skaidrumo ir atvirumo efektas, kuris lengvai išgaunamas bendrai gyvenant, visuomet būna priešpastatytas privatumo ir intymumo poreikiui. Visuomenė

niekados netilps į formalius modelius bei dirbtines jos organizavimo konstrukcijas, joje visuomet atsiras prieštaraujančiųjų ir manančiųjų kitaip. Kaip ir pats Kampanela, kultūros ir bažnyčios išugdytas vienuoliškam gyvenimui, priešpastatė save ir savo gyvenimu paneigė paties ginamą bendruomenės prioritetą prieš individo laisvę. l aur as bielinis

sau lÄ&#x2014;s mi esto titulinis pusl apis ,

1623 m.

saulÄ&#x2014;s miestas, arba poetinis dialogas

Pašnekovai:

vyriausiasis užeigos namų svečių priėmėjas ir jūrininkas-vairininkas, atvykęs iš Genujos

Svečių priėmėjas

Papasakok man viską, kas tau nutiko per paskutinįjį plaukiojimą. Jūrininkas

Aš jau pasakojau, kokiu būdu, keliaudamas aplink pasaulį, patekau į Taprobaną1, kad buvau priverstas išlipti į sausumą, bet, pabūgęs čiabuvių, nėriau į mišką ir kaip, pagaliau iš jo išėjęs, atsidūriau didžiuliame plyname lauke ties pačiu ekvatorium. Svečių priėmėjas

Ir kas tau ten nutiko? Jūrininkas

Aš netikėtai atsidūriau tirštoj ginkluotų vyrų bei moterų minioj: daug kas suprato mūsų kalbą ir tuoj pat nuvedė mane į Saulės Miestą. Taprobana – vienos iš Indijos vandenyno salų senasis pavadinimas, greičiausiai Ceilono salos, nors kartais tuo vardu vadinama ir Sumatros sala. Geografinė Ceilono padėtis neatitinka tekste nurodytos vietos, kadangi Ceilonas nėra ekvatoriuje. Tačiau senuosiuose žemėlapiuose, kuriais, be abejo, naudojosi Kampanela, ekvatorius kerta Taprobaną. Šią salą mini Strabonas, Plinijus ir kiti antikiniai autoriai.

Svečių priėmėjas

Pasakyk, kaip jis išplanuotas ir kaip tvarkomas? Jūrininkas Miesto išvaizda ir išplanavimas

Plačioj lygumoj stūkso aukšta kalva, ant kurios įsikūrusi didžioji miesto dalis, o daugelis jo apylinkių išsidėsčiusios kur kas atokiau nuo kalno papėdės; jo užimamas plotas yra toks: miesto skersmuo šiek tiek daugiau kaip dvi mylios, o apėjus jį aplink, susidarytų ir septynios mylios. Ant kalvos jis yra patogesnėje vietoje, negu kad būtų buvęs įkurtas lygumoje. Miestas suskirstytas į septynis didžiulius ratus arba apskritimus, pavadintus septynių planetų vardais2. Iš vieno rato į kitą einama keturiomis grįstomis gatvėmis per ketverius vartus, nukreiptus į keturias pasaulio šalis. O apskritai miestas pastatytas taip, kad jei, sakykim, puolant pirmas ratas ir galėtų būti paimtas, tai, užimant antrąjį ratą, reiktų dvigubai daugiau pastangų, o trečiąjį – dar daugiau, mat, imant kiekvieną ratą, reikia vis dvigubinti jėgas ir pastangas. Taigi norint tą miestą pavergti, reikia jį pulti septynis kartus. O aš manau, kad nė pirmas jo ratas negali būti užkariautas – juk jį supa milžiniškas iš žemių supiltas pylimas, kuris dar sustiprintas bastionais, bokštais, bombardomis ir grioviais. Planetos pagal Ptolomėjo sistemą tai – Saulė, Mėnulis, Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas.

Taigi, įėjęs pro šiaurės vartus3 (jie apkaustyti geležimi ir padaryti taip, kad gali būti lengvai pakeliami ir nuleidžiami, be to, patikimai užsisklendžia, kadangi puikiai įtaisyti tvirtuose jų stulpuose skląsčiai mikliai šokinėja), pamačiau septyniasdešimties žingsnių pločio plynę, įsiterpusią tarp pirmos ir antros sienų eilės. Iš ten matėsi didžiuliai rūmai, visiškai sujungti su antrojo rato siena, taigi galima drąsiai sakyti, jog viskas ten susilieję į viena. Pusės rūmų aukštyje palei visą ratą tęsiasi arkos, o virš jų – galerijos pasivaikščiojimui, iš apačios laikomos storų, puošnių kolonų, tarsi juosiančių arkadas, ir visa tai primena peristilius4 arba vienuolynų kiemus. Apačioje įėjimai į pastatą yra tik vidinėj, įgaubtoje sienos dalyje. Į pirmąjį namo aukštą įeinama tiesiog iš gatvės, o į kitus – marmuriniais laiptais, vedančiais į lygiai tokias pat, kaip ir išorėj, vidines galerijas, o iš jų į puikius viršutinių aukštų kambarius su langais ir vidinėj, ir lauko sienose, kurie atskirti lengvomis pertvaromis. Iškilioji, tai yra išorinė siena turi per aštuonis sprindžius storio; vidinė – per tris, o tarpais nuo vieno iki pusantro. Iš čia galima pereiti į antrą plynę, siauresnę už pirmąją trimis žingsniais, iš kurios matosi antrojo rato pirmoji siena su panašiomis Tokių pakeliamų vartų įrengimas primena Kampanelos gyvenamų laikų tvirtovės vartus. Panašių buvusios genujiečių tvirtovės vartų liekanos yra Sudake (Krymo pakrantėje). 4 Peristilis – kolonomis apsuptas romėnų namo kiemas. 3

puošniomis galerijomis viršuje ir apačioje; o iš vidaus pusės yra kita, vidinė siena, juosianti rūmus ir turinti lygiai tokias pat galerijas ir peristilius, iš apačios laikomus kolonų, o viršuj, ten, kur viršutinių kambarių durys, ji puikiai ištapyta. Lygiai tokiais pat ratais per dvigubas sienas, sudarančias kambarius, su išsišovusiomis priekin galerijomis, paremtomis kolonų, prieini pagaliau paskutinį ratą, eidamas visą kelią lyguma. Tačiau einant pro dvigubus vartus, įtaisytus tarp išorinės ir vidinės sienos, tenka kopti laiptais, bet jie įrengti taip, kad pakilimas vos jaučiamas, mat eini laiptais nuožulniai, tad aukščio ir nepastebi. Kalno viršūnėje yra atvira erdvoka aikštelė, o jos viduryje dunkso puiki šventykla. Svečių priėmėjas

Dabar kalbėk ir kalbėk nesustodamas, iš širdies prašau, tęsk! Jūrininkas Šventykla ant kalno

Šventykla graži visišku savo formos apskritumu; nejuosiama sienų, ji rymo ant tvirtų, puikiai sujungtų kolonų. Didysis, labai meniškas kupolas turi dar mažą kupoliuką centre arba skliaute, o pastarasis užsibaigia anga ties pačiu altoriumi, beje, jis šventykloje tik vienas, pačiame jos viduryje ir apsuptas kolonomis. Šventyklos apimtis – trys

šimtai penkiasdešimt žingsnių. Ant kolonų kapitelių viena prie kitos remiasi arkos, išsišovusios priekin per aštuonis žingsnius, o jas laiko kita eilė aukštų kolonų, stovinčių ant stataus ir tvirto trijų žingsnių aukščio pamato; tarp šių ir pirmos eilės kolonų eina apatinės, gražiais akmenukais išgrįstos galerijos, o įgaubtoje pamato pusėje – jis suskirstytas į daugelį labai plačių tarpų – įtaisytos nejudamos sėdynės. Tiesą pasakius, ir tarp vidinių kolonų – šventyklos ramsčių – yra daug puikių kilnojamų krėslų. Virš altoriaus matyti didžiulis gaublys, kuriame nutapytas visas dangus, ir dar vienas, kuriame pavaizduota Žemė. Toliau didžiojo kupolo skliaute5 nupieštos visos dangaus žvaigždės nuo pirmo iki šeštojo dydžio, taip pat trieiliais įrašyta kiekvienos pavadinimas ir jų įtaka žemės daiktams ir reiškiniams. Yra ten ir poliai, ir didieji bei mažieji apskritimai, nubrėžti šventykloje statmenai horizontui, bet neužbaigti, kadangi apačioje nėra sienos, tačiau atrodo, kad galima juos užbaigti, perkėlus į altoriaus gaublius. Šventyklos grindys žėri brangakmeniais. Šventyklos skliaute dangus vaizduojamas toks, koks jis yra ekvatoriuje. Pietų ir Šiaurės poliai yra priešinguose apatinio skliauto arba kupolo taškuose, o ekvatorius ir ekliptika („didieji apskritimai“) eina jo viduriu. „Mažieji apskritimai“ – tai paros paralelės. Visi tie ratai ar pusračiai išdėstyti statmenai horizontui arba didžiojo kupolo plokštumai. Šventyklos, taip pat ir viso miesto planas primena Saulės sistemos schemą, tokią, kokią ją įsivaizdavo Kampanela. Šventyklos ,,astronominis“ planas išryškėja iš altoriaus gaublių) ir septynių žibintų, vaizduojančių septynias planetas.

Panašiai pagal Visatą aprašo šventyklą ir jos žibintus Mozė

Septyni auksiniai žibintai, pavadinti septynių planetų vardais, kabo degdami dieną naktį. Virš šventyklos esantį mažąjį kupolą juosia keletas nedidelių, bet gražių celių, o už atviros perėjos virš galerijų arba arkų, tarp vidinių ir išorinių kolonų, yra daug erdvių ir puošnių kambarių, kuriuose gyvena maždaug keturiasdešimt devyni kunigai ir maldininkai. Iš mažesniojo kupolo kyšo vien lengvai besisukiojanti vėjų rodyklė, o tų vėjų maždaug trisdešimt šeši. Atsižvelgdami į savo klimatą, jie žino, kokius metus pranašauja kokie vėjai ir kas pasikeis jūroje bei sausumoje. Ten pat, po rodykle, laikoma aukso raidėmis išrašyta knyga. Svečių priėmėjas

Taurusis didvyri, prašau tave smulkiau išdėstyti visą jų valdymo sistemą. Juk visa tai man taip įdomu. Jūrininkas Valdymo būdas

Vyriausiasis jų valdovas yra kunigas6, jų kalba „Saulė“, o mes jį vadintume Metafiziku. Jis yra vyriausioji galva visų, tiek kūniškų, tiek ir dvasinių reikalų, ir, sprendžiant Vyriausiasis jų valdovas – Saulė. Pirmajame „Saulės Miesto“ leidinyje jis čia ir vadinamas „Sol“. Toliau tekste Kampanela jį vadina arba tuo pačiu žodžiu „Sol“, arba pažymi astronominiu saulės ženklu . 1637 ir 1643 m. leidimuose vyriausiasis valdovas pirmąkart minint pavadintas HOH, o toliau žymimas .

visokius klausimus bei ginčus, jo žodis būna paskutinis. Jam prie šalies yra trys padėjėjai: Pon, Sin ir Mor 7, o mūsiškai tai – Galia, Išmintis ir Meilė. Galia rūpinasi karo ir taikos reikalais, karo menu; tai – vyriausiasis karo vadas, tačiau neviršijąs valdovoSaulės, nes pastarasis įsakinėja karo viršininkams bei kariams, rūpinasi įtvirtinimais, apgulimais, užkariavimais, karo mašinomis, dirbtuvėmis bei jose dirbančiais meistrais. Išminčiai yra pavaldūs laisvieji menai, amatai ir visi mokslai, atitinkami šių sričių pareigūnai ir mokslininkai, taip pat ir įvairios mokyklos. Jo žinioje lygiai tiek pareigūnų, kiek yra mokslo šakų: yra astrologas, kosmografas, aritmetikas, geometras, poetas, logikas, retorius, gramatikas, medikas, fiziologas, politikas, moralistas. Jie naudojasi tik viena knyga, kuri vadinasi „Išmintis“. Visi mokslai joje išdėstyti glaustai ir nuostabiai suprantamai. Ją, pitagoriečių papročiu, skaito liaudžiai. Tai Išmintis pasitarnavo, kad visos miesto sienos iš vidaus ir iš išorės, apačioj ir viršuj yra išgražintos nuostabiausiais piešiniais, o juose nepaprastai nuosekliai atsispindi visi mokslai. Ant išorinių šventyklos sienų ir ant užuolaidų, kurios Pon, Sin, Mor. Šie vardai paimti iš lotyniškų žodžių Potestas, Sapientia, Amor, reiškiančių galią, išmintį ir meilę. Kampanelos supratimu, tai trys teigiamos būties formos, kurios visos kartu, būdamos tobulos, susijungia aukščiausioj esybėj, o Saulės Mieste – vyriausiajame valdove – Saulėje.

Lengvai įsisavina mokslus iš piešinių

nuleidžiamos, kai tik kunigas ima kalbėti, kad jo balsas neišsisklaidytų ir pasiektų klausytojų ausis, nupieštos žvaigždės, o po kiekviena trimis poezijos eilutėmis apibūdinamas jų dydis, galia ir judėjimas. Ant pirmojo rato vidinės sienos matyti nupieštos visos matematinės figūros, o jų kur kas daugiau, negu atrado Archimedas ir Euklidas. Jų dydis atitinka sienų proporcijas; jos puikiai nubraižytos, ir prie kiekvienos eilėmis užrašytas trumpas vienos eilutės paaiškinimas; yra ten apibrėžimai, teoremos ir kitkas. Išorinio sienos išlinkio pirmame plane matyti didžiulis viso pasaulio žemėlapis, o už jo dar savotiški atskirų jo sričių žemėlapiai, kuriuose trumpai proza aprašyti ir tų sričių gyventojų papročiai, įstatymai, apeigos, kilmė bei galia. Be to, virš Saulės Miesto raidyno išrašyti visų tų sričių naudojami raidynai. Ant vidinės antrojo rato sienos pusės arba antros eilės statinių galima pamatyti pieštus arba natūralius gabalėlius įvairių rūšių brangakmenių ir paprastų akmenų, mineralų ir metalų su dvieiliu kiekvieno jų paaiškinimu. Išorinėj sienos pusėj pavaizduotos visos pasaulio jūros, upės, ežerai ir šaltiniai; taip pat vynai, aliejai ir visi kiti skysčiai, nurodant jų kilmę, kokybę ir savybes. Virš arkų sienoje įtaisytos amforėlės, pripildytos skysčių, išlaikytų nuo šimto iki trijų šimtų metų, kuriais jie gydo įvairius negalavimus. Ten rasi krušą, sniegą, griaustinį bei kitus

oro reiškinius, atvaizduotus taip, kaip jie iš tikro atrodo, irgi aprašytus eilėmis. Jie yra įsigudrinę kambariuose atgaminti visus atmosferos reiškinius, kaip antai: vėjus, lietų, perkūniją, vaivorykštę ir taip toliau. Ant vidinės trečiojo rato sienos išpiešti visų rūšių medžiai bei augalai, o kai kurie jų ir auga moliniuose puoduose virš išorinės sienos arkų; ten pat paaiškinta, kur jie pirmąkart rasti, kokios jų galios bei savybės, nurodomas jų panašumas į dangaus reiškinius, metalus ir į atskiras žmogaus kūno dalis bei jūrų augmeniją, jų panaudojimas medicinoje ir taip toliau. Išorinėj sienos pusėj – visų rūšių upių, ežerų ir jūrų žuvys, jų įpročiai, ypatybės, dauginimosi, gyvenimo ir auginimo būdai, nauda, kurią jos duoda mums ir pasauliui, jų panašumas, palyginus su dangaus ir žemės daiktais, sukurtais pačios gamtos arba pagamintais; taigi aš apstulbau, pamatęs žuvį-vyskupą 8, žuvį-grandinę, šarvus, vinį, žvaigždę ir vyro varpą, savo išvaizda visiškai atitinkančius tuos tikrovėj egzistuojančius daiktus. Ten galima pamatyti jūros ežių, sraigių, austrių ir taip toliau. Apskritai visa, kuo vandens pasaulis gali praturtinti žmonijos žinias, ten pavaizduota žavingais piešiniais su paaiškinimais. Žuvis-vyskupas ir kitos čia suminėtos – fantastinės žuvys. Žuvis-vyskupas aprašyta veikale „La nature et diversité des poissons...“, išleistame Paryžiuje 1553 m. Ten rašoma, kad ta žuvis yra su žvynais, turi mitrą bei kitus vyskupo atributus.