V. Woolf „Į švyturį“

vėjuoti šuorai ją, pradėjusią tapyti, užguldavo kiti dalykai: ji tokia negabi, nereikšminga, savo tėvą laiko name Bromptono gatvėje, – ir tik sukandusi dantis užgniauždavo impulsą (ačiū Dievui, iki šiol visada susilaikydavo) pulti poniai Ramzi po kojų ir tarti – bet ką gi ji gali jai tarti? „Aš jus myliu“? Ne, tai netiesa. „Aš čia viską myliu“, – ir mostelėti ranka link gyva­ tvorės, namo, vaikų? Tai absurdiška, neįmanoma. Nėra kaip išreikšti tai, ką jauti. Tad ji tvarkingai suguldė teptukus vieną prie kito į dėžutę ir tarė Viljamui Banksui: – Taip staiga atšalo. Saulė nebelabai šildo, – tarė ji dairy­ damasi aplinkui, nes dar buvo gana šviesu, žolė dar švelniai, sodriai žalia, namo žalumą it žvaigždės dabino rausvos kry­ žiažiedės, o iš aukštos žydrynės krito abejingi kovų kranktelė­ jimai. Bet ore kažkas plastelėjo, blykstelėjo, pakreipė sidabrinį sparną. Juk vis dėlto rugsėjis, rugsėjo vidurys, ir jau po šešių vakaro. Taigi jie nužingsniavo per sodą įprasta kryptimi, pro teniso veją, pro pampų žolę, prie tos spragos tankioje gyvatvo­ rėje, saugomos knipofijų, it gorių su raudonai žėruojančiomis anglimis, tarp jų mėlyni įlankos vandenys atrodė mėlynesni nei bet kada.

Jiedu čia ateidavo kas vakarą, vedami kažkokio poreikio.

Tarytum jūros vanduo būtų iškėlęs ir burėmis plukdęs jų mintis, sausumoje stingstančias, ir jų kūnams teikęs net kažkokią fizinę atgaivą. Pirmiausia spalvos tvinksnis užliedavo įlanką mėliu, nuo jo išsiplėsdavo širdis, kūnas plaukdavo, bet jau kitą aki­ mirką, žiūrėk, jį stabdo ir šaldo dygi juoduma ant pasišiaušusių bangų. Paskui už didžiosios juodos uolos beveik kas vakarą nereguliariai ištrykšdavo – tad reikėdavo laukti, ir kai pasiro­ dydavo, apsidžiaugdavo – balto vandens fontanas; ir tada to laukdamas stebėdavai, kaip blyškų paplūdimio pusrutulį banga po bangos vis glotniai aptraukia perlamutro plėvele.

25