V. Woolf „Į švyturį“

tokia nesąmonė – prasimanyti skirtumų, kai žmonės, Dievas mato, jau ir taip labai skirtingi. Tikrų skirtumų, galvojo ji sto­ vėdama prie svetainės lango, tikrai pakanka, per akis. Šią aki­ mirką ji turėjo galvoje turtuolius ir vargšus, kilminguosius ir prasčiokus, aukštos kilmės žmonėms jausdama pagarbą, nors ir nelabai noriai, nes juk ir jos gyslomis teka kraujas tos labai didingos, nors ir truputį mitinės, italų giminės, kurios dukterys, devynioliktame amžiuje išsibarsčiusios po Anglijos svetaines, taip žavingai švebeldžiavo, taip pašėlusiai siautėjo, ir visas jos protas, laikysena bei temperamentas atėjo iš jų, o ne iš lėta­ pėdžių anglų ar šaltų škotų; bet ji giliau mąstė apie tą pirmąją problemą, turtuolių ir vargšų, ir tai, ką ji kas savaitę, kasdien savo akimis mato čia arba Londone, asmeniškai lankydamasi tai pas kokią našlę, tai pas vos galą su galu suduriančią šeimos moterį, rankinėje nešdamasi sąsiuvinį ir rašiklį, kuriuo šiam tikslui kruopščiai nubraižytose skiltyse surašydavo uždarbius ir išlaidas, darbą ir nedarbą, vildamasi, kad šitaip liausis bu­ vusi namų moteris, kurios labdara tėra pusiau duoklė savo sąžinei, pusiau smalsumo tenkinimas, ir taps tuo, kuo nela­ vintas jos protas didžiai gėrėjosi, – tyrinėtoja, gvildenančia socialines problemas.

Tie klausimai neišsprendžiami, taip jai atrodė, kai stovėjo ten laikydama už rankos Džeimsą. Jis atsekė jai pavymui į sve­ tainę, tas jaunuolis, iš kurio juokiamasi, – stovi sau prie stalo, kažką negrabiai čiupinėja, nerasdamas sau vietos, tą ji žinojo net nepasukusi galvos. Visi išėjo – vaikai, Minta Doil su Polu Reiliu, Augustas Karmaiklas, jos vyras – visi. Tad ji atsigręžė ir atsidususi tarė: – Ar jums nebūtų nuobodu palydėti mane, pone Tanzli?

Ji turinti neįdomių reikalų mieste, reikia parašyti vieną kitą laišką, ji būsianti už kokių dešimties minučių, pasiimsianti 15