V. Woolf „Į švyturį“

jai taip griežtai prakalbus apie Čarlzą Tanzlį, galėjo tik tylomis regzti savo brandinamas mintis apie kitokį negu jos gyvenimą – galbūt Paryžiuje, siautulingesnį gyvenimą, ne visada rūpinan­ tis kokiu nors vyru, nes joms visoms galvoje sukosi nebylios abejonės dėl pagarbumo ir riteriškumo, dėl Anglijos banko ir Indijos imperijos, dėl žieduotų pirštų ir nėrinių, nors visoms atrodė, kad čia esama kažkokio esminio grožio, žadinančio vyriškumą jų mergaitiškose širdyse ir verčiančio jas, sėdinčias prie stalo po motinos akimis, gerbti jos keistą griežtumą, jos kraštutinį paslaugumą, tarsi karalienės, pakeliančios iš purvo ir nuplaunančios suskretusią elgetos koją, kai ji šitaip griežtai subarė jas dėl to vargano ateisto, kuris atsivijo juos – arba, tik­ riau sakant, buvo pakviestas pasisvečiuoti – į Skajaus salą.

– Rytoj nebus kaip priplaukti prie švyturio, – tarė Čarlzas Tanzlis ir suplojo delnais stovėdamas prie lango su jos vyru.

Jau tikrai gana jam kalbėti. Jai norėjosi, kad jiedu abu paliktų ją su Džeimsu vienus ir toliau sau šnekėtųsi. Ji pažvelgė į jį. Jis toks apgailėtinas žmogėnas, sakė vaikai, vien guzai ir duobutės.

Nemoka žaisti kriketo, slampina, šliurina. Sarkastiškas akiplėša, sakė Endrius. Jie žiną, kas jam labiausiai patinka – amžinai vaikščioti su ponu Ramziu pirmyn atgal, pirmyn atgal ir var­ dinti: tas laimėjo šį, tas laimėjo tą, tas „aukščiausios klasės“ lotyniškos poezijos žinovas, tas „talentingas, bet, aš manau, iš esmės klysta“, tas, be abejo, „gabiausias vyras Beiliolo koledže“, tas laikinai marinuoja savo talentą Bristolyje ar Bedforde, bet apie jį dar išgirsim, kai dienos šviesą išvys jo prolegomenai, – pirmųjų puslapių juodraščius ponas Tanzlis turįs su savim, jeigu ponas Ramzis norėtų pamatyti, – skirti kažkokiai mate­ matikos ar filosofijos atšakai. Štai apie ką jiedu kalbėdavosi.

Kartais ji pati neištverdavo nesusijuokusi. Aną dieną ji tars­ telėjo kažką apie „bangas kaip kalnus“. Taip, pasakė Čarlzas 13