Lamų slėnis / ruduo by Lamų slėnis

RugsÄ&#x2014;jis/spalis 2012 (11)

era sulaukti rudens. Nes vasarą truputį labiau tingisi. Ir dažniau, užuot sėdus prie kompiuterio, norisi pabėgti prie jūros. O štai rudeninis lietus taip pakutena jausmus, kad sėdėti namie, apsiraizgius minčių voratinkliais, pasidaro ne tik lengva, bet ir labai miela. Miestą apglėbęs rūkas šiam laikui suteikia truputį paslapties. Ir dar ruduo – tai laikas, kai velniškai daug įkvėpimo. Įkvepia lietaus lašai ant stiklo, nuo medžių krentantys obuoliai, nuo lapų pageltęs vingiuotas takelis, senos dainos, rudenį suskambančios naujai, nauji žurnalai, kvepiantys rudeniu. Įkvepia sėdėti mažytėje kavinėje prie lango, gerti juodą kavą su lašeliu pieno ir stebėti pro šalį bėgančius žmones, įkvepia šiltos rankos, glostančios tavo plaukus, įkvepia rudens spalvos: pilka, mėlyna, rusva, tamsiai žalia... Dar labai įkvepia istorijos. Perskaitytos, papasakotos nepažįstamojo, išgyventos bėgant paskui dvi mažas pėdutes. Įkvepia žinojimas, kad yra ko laukti. Kad visos audros kada nors baigiasi. Kad kitoje Žemės pusėje plyti vandenynas, o jam audros – kasdienybė. Įkvepia net ir žinojimas, kad jei ruduo užtruks per ilgai, gal kas nors padovanos bilietą į kitą pasaulio pusę. Bet labiau už viską įkvepia žinojimas, kad esi kažkam reikalingas, kad tam kažkam gera tiesiog tyliai pabūti su tavim. Štai matot, kaip gera pagaliau sulaukti rudens?!

Smagaus skaitymo! “Lamų slėnis”

Lamų slėnis

la Famiglia

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Tinklalapis

Elas RAMANAUSKAS

Dizaineris

Tinklalapis

Tinklaraštis

Sandra KLIUKAITĖ

Augis Narmontas

Tinklalapis

BARBORA ADAMONYTĖ

Raminta BUMBULYTĖ

Žurnalistė

Stilistė, dizainerė

Fotografas

Meno kritikė

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

ROBERTAS RIABOVAS

Fotografas

Tinklalapis

Kornelija ČESONYTĖ

Meno kritikė Tinklalapis

22 Sienų poezija

128

Kintanti Marija

Interviu su seneliu

180

Lietuviškasis minimalizmas

Lietuvės niujorko loftuose

Daiktų istorijos

Laimingo vaiko kambarys

198

Gurmanė iš paryžiaus

140 218

Medinis žibintas BROSTE

Gamtos

S D

Medvilinis kilimėlis HOUSE DOCTOR

Lamų slėnis

Metalinis krepšys FREM LIVING

vaikai

Vilnoniai pledai Dizainerė Louise Roe

Segė “All the pretty girls” Dizainerė Tamara Emsen

Dėžutė daiktams FERM LIVING

Patalynė “Moose” BY NORD

Vilnoniai pledai KARMAMEJU

Lamų slėnis

Debesies minkštumas Namai, kuriuose karaliauja laimė ir ramybė, poezija ir malonumai, emocijos ir vaizduotė. Kur skirtingi elementai idealiai papildo vienas kitą. Kur nėra nė vienos atsitiktinės detalės. Tai namai, kuriuos garsioji dizainerė Paola Navone sukūrė italų kompanijai “Gervasoni”. Naujoji minkštųjų baldų kolekcija – įkvėpta itališko žodžio NUVOLA (liet. – debesis). Subtilios spalvos, minkštučiai audiniai, tobulas itališkas dizainas. Prisėskite ant debesies!

www.coockoo.lt

“GERVASONI” kolekcijos NUVOLA baldų galite įsigyti interjero galerijoje “CooCkoo”

Tamsu / šviesu Naujas “Foscarini” šviestuvas BEHIVE - tobulas estetiško dizaino ir technologinių sprendimų derinys. Išjungtas šviestuvas primena modernią, elegantišką skulptūrą, o įjungtas sukuria magiškai jaukią atmosferą. Atskleidžiama dvipusė prigimtis, grįžtamasis procesas kaip ir gamtoje – nuolatinis baltų juostų virtimas tamsiomis, o šviesos juostelių virtimas šešėliais. Įjunkite, išjunkite ir suprasite, apie ką kalbame! Šis produktas leis Jums sukurti išskirtinai intymią ir jaukią aplinką.

www.delight.lt Lamų slėnis

Šviestuvą BEHIVE galite įsigyti salonuose

„Delight“.

“BOLEFLOOR” – VINGIUOTOS KAIP GYVENIMAS Medinės “Bolefloor” grindys – vingiuotos kaip gyvenimas. Tai pirmosios pasaulyje natūraliai kreivos, medžio kamieną atkartojančios kietmedžio grindys, pagamintos pramoniniu būdu. Juk tiesias grindis sukūrė ne gamta, o tik ribotos technologijos. Tobulesnė įranga prisitaiko prie natūralaus kreivumo, leidžia pagaminti daugiau grindų iš to paties medienos kiekio ir sukuria išskirtinį dizainą. Šios grindys yra unikalios tiesiogine šio žodžio prasme – kiekviena lenta vis kitokia kaip ir ją išauginęs kamienas. Dviejų vienodų čia nerasite.

BROLIS TIMBER

Ąžuolinės grindys „Bolefloor“ (Olandija)

www.brolistimber.eu

419 Lt/m2

Pliusas virtuvėje Danijos bendrovė “Muuto” pristato garsaus Norvegijos dizainerių trio “Norway Says” sukurtus druskos ir pipirų malūnėlius PLUS. Šių išskirtinio dizaino malūnėlių pranašumas – malimo mechanizmas, kuriam suteikiama net 25 metų garantija. Malūnėliai pagaminti iš aukščiausios klasės buko ir klevo medienos. Galite pasirinkti, kokį – baltą ir juodą ar spalvotą, o gal natūralios medžio spalvos malūnėlį norėtumėte matyti savo virtuvėje. PLUS sudaro keli skirtingo dydžio elementai, jų kompozicija atspindi, kaip reikėtų tinkamai naudoti malūnėlį. Didžiausias elementas, žinoma, yra tas, kurį reikėtų imti ir sukti. Pasak dizainerių, šie malūnėliai jūsų virtuvei suteiks patrauklų pliusą. Malūnėlių PLUS galite įsigyti salonuose

“Skandinaviški interjerai” Vilniuje ir Kaune www.skandinaviskiinterjerai.lt

Naujienos Naujienos

Nuotraukos: Augis Narmontas

Kai kvepia lietumi... Lamiškos tendencijos

Dar pabūk Susitikimai Išsiskyrimai Sapnai Stebuklai

Krepšys “Restore” (Muuto), Lempa “Wood Lamp” (Muuto), Indai “The Crushed Bowl” (Muuto)

Iš interjero salono “Skandinaviški interjerai”

Origamiai: “Phoenix 3.5” (autorius: Satoshi Kamiya), “White Rhino” (autorius: Quentin Trollip). Išlankstė: Paulius Mielinis

Lamų slėnis

Kai kvepia lietumi... Lamiškos tendencijos

Prisimink Aš Tu Laivai Smėlis

Indai “Estetico Quotidiano (Seletti), stiklinės (Pols Potten), Laikrodis „Ti Guardo Dietro“ (Diamantini & Domeniconi) iš interjero galerijos “CooCkoo”

Origamiai: “Butterfly” (autorius: Kei Takeuchi), “Common Loon” (autorius: Artur Biernacki). Išlankstė: Paulius Mielinis

Lamų slėnis

Kai kvepia lietumi... Lamiškos tendencijos

Įkvėpk Štormas Nuojauta Spalvos Emocijos

Staliukas “Zig Zag” (Pols Potten), lentelė užrašams “Abstracto” (Seletti), dekoratyvinė statulėlė “Art Relic” (Seletti) Iš interjero galerijos “CooCkoo”

Origamiai: “Horse” (autorius: Nicolas Gajardo). Išlankstė: Paulius Mielinis

Lamų slėnis

Kai kvepia lietumi... Lamiškos tendencijos

Ilgėkis Laiškas Laikas Nerimas Šiluma

Staliukas “Square Structure”, staltiesė

“Petrea Crushed” (Lene Bjerre) ir Narvelis

iš parduotuvės “Ornamentum”

Origamiai: “Swallow” (autorius: Sipho Mabona), “Maple Leave” (autorius: Brian Chan), “Skull” (autorius: Hojyo Takashi) Išlankstė: Paulius Mielinis

Lamų slėnis

Kai kvepia lietumi... Lamiškos tendencijos

Atsikvėpk Kava Istorijos Laukimas Ramybė

Šviestuvas “E27” (Muuto), Arbatinis “Bulky” (Muuto), Staliukas “Raw” (Muuto), Stiklinės “Corky” (Muuto) Iš interjero salono “Skandinaviški interjerai”

Origamiai: “Arfican Elephant” (autorius: Nguyen Hung Cuong). Išlankstė: Paulius Mielinis

Lamų slėnis

Elektros lemputė, laidas, lemputės lizdas, Pieštukiniai klijai, Liniuotė, žirklės, maketinis peiliukas, Spalvoto matinio plastiko juostos

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė

Gautą struktū lemputės lizdo

Lamų slėnis

Idėja Šviestuvas

Plastiką sukarpykite juostomis.

Laikydami juostą už abiejų galų vieną galą persukite ir priklijuokite prie kito juostos galo. Taip gaunama vadinamoji Mobijaus juosta.

Vieną juostos kraštą patepkite klijais.

Mobijaus juostas dėdami vieną prie kitos gausite struktūrą, ją sutvirtinkite klijais.

ūrą priklijuokite prie elektros o. Lamų slėnis

Lietuviškasis

minimalizmas 22

Lamų slėnis

Dmitrijus Kudinas

Architektas

Tinklalapis Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Sandra Kliukaitė

Kai pirmą kartą architektas Dmitrijus Kudinas įžengė į pastatą, kuriame dabar yra jo paties suprojektuotas loftas, viskas čia atrodė kitaip. Istorija prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai Lietuvoje atsirado loftų pionierių – jaunų žmonių, užsimaniusių buvusioje gamykloje įsirengti tikrus loftus. Jų pasirinktas pastatas Vytenio gatvėje (anksčiau jis priklausė buvusiai radijo gamyklai) buvo absoliučiai nefunkcionuojantis. Čia nebuvo nieko. Tačiau būrys loftų entuziastų susimetė kultine tapusia sumą – 500 Lt/kv. m – ir nupirko visą 1 000 kv. m gamybinę erdvę su tonomis šiukšlių.

su visomis šiuolaikiniam žmogui reikiamomis komunikacijomis. Dmitrijus čia atsikraustė prieš trejus metus. Prieš tiek pat laiko čia pakibo ir hamakas – pagrindinis dabartinio lofto akcentas. Dmitrijus jį parsivežė iš Brazilijos, tačiau ilgą laiką hamakas gulėjo spintoje, nes jam vis neatsirado vietos. Architektas sako, kad dabar tai, ko gero, labiausiai naudojamas viso lofto baldas. Kadangi Dmitrijus apsisprendė gyventi be sofos, hamakas praktiškai atlieka ir šio baldo funkciją.

Senelio archyvas lofte

Hamakas iš Brazilijos

Į loftą Dmitrijus atsitempė nemažai iš senelio paveldėto turto. Visų pirma – šimtus knygų. Jos Praėjo keletas metų, kol naujieji „loftinininkai“ tvarkingai surikiuotos ant juodų lentynų. Beveik viviską sutvarkė, atliko visus būtinus cheminius ty- sas šias knygas Dmitrijus jau perskaitė, o labiausiai rimus ir naujasis pastatas tapo gyvenamąja vieta jį veža knygos apie keliones. „Įdomu paskaityti, kaip Lamų slėnis

praeityje žmonės keliaudavo“, – sako architektas. Beje, Dmitrijus su drauge Kornelija daug keliauja. Pastaroji tolimiausia jų kelionė – Filipinai. Tad ant lofto lentynų ilsisi nemažai atsiminimų iš kelionių, pavyzdžiui, autentiška medžiotojo kepurė iš Austrijos. Taip pat yra blusturgyje pirktų senovinių statulėlių, beveik antikvarinis senelio skaidrių projektorius, šovinių dėžutė, kurioje Dima laiko... saldainius. Ant televizoriaus stalelio stovi didžiulė „Diesel“ vaza – ją Dima rado Londone ir parsivežė dviračiu...

Lamų slėnis

„Lietuviškasis minimalizmas“ Lofto tūris, kuriame yra atviros knygų lentynos, pereinančios į uždarą spintą, tapo pagrindine ekspozicine erdve. Apskritai pats loftas yra gana asketiškas – čia mažai daiktų, o daugiausia jų sudėta būtent lentynose, visa kita – balta erdvė. Nors daiktų ir detalių mažai, pats architektas minimalizmu to nevadina, o savęs asketu nelaiko. „Nebent tai lietuviškas minimalizmas“, – sako jis.

Lamų slėnis

Lofto „derlius“ Virtuvės zonoje – iš senelio parsivežtas sovietinių laikų medinis sustumiamas stalas, netikėtai gerai pritapęs prie šiuolaikiškų lofto baldų ir virtuvės prietaisų. Kaip ir kone antikvarinis skrudintuvas iš Vokietijos, beje, dar veikiantis! Ant palangės žaliuoja prieskoninės žolelės: šalavijai, melisos, pomidormedis. Jis šiemet jau davė derlių – lygiai vieną vyšninį pomidorą (dideliam šeimininkų nusivylimui...). Kitame kampe – apelsinmedis, dar nedavęs jokio derliaus, bet lofto sodininkai dėl to nenusimena. Išskyrus atvejį, kai geležiniame lofto balkone augintas namines salotas iki šaknų sulesė žvirbliai. Tada iš kelionės grįžusi Kornelija ne juokais įpyko ir pažadėjo balkone daugiau nieko neauginti. Beje, tai vienas iš nedaugelio loftų, turinčių spalvotą balkoną, tad kai kiti loftų gyventojai lipa vakarieniauti ant stogo, Dmitrijus tai daro savo balkone.

Lamų slėnis

Kur skalbimo mašina? Spintoje! Šiame lofte maistas ruošiamas gana dažnai, tai išduoda ir akmeninė prieskonių grūstuvė, stovinti šalia viryklės. Lofto gyventojai labai mėgsta vegetarišką kinų virtuvę, nors šiaip yra visiški mėsaėdžiai ir norėtų išmokti puikiai gaminti namuose. Jei tik tam būtų laiko... Beje, visi virtuvės atributai paslėpti. Štai šaldytuvas ir skalbimo mašina yra juodoje spintoje, o kitoje jos pusėje dar telpa ir visa drabužinė. Dmitrijus sako, kad vietos spintoje yra gana daug: vienam žmogui jos per daug, dviem – pats tas. Beje, ši spinta turi dar vieną funkciją – ji atskiria įėjimo (ūkinę) zoną nuo svetainės ir formuoja aiškias erdves.

Lamų slėnis

Sapnų zona „Meškos pėdos“ laiptais lipame į antrąjį lofto aukštą. Mediniai laiptai, pagaminti pagal vadinamąjį „meškos pėdos“ arba prasilenkiančių pakopų principą, atrodo linksmai ir atlieka net kelias funkcijas: ant jų galima sėdėti, o po jais yra sandėliukas daiktams susidėti. Taigi užlipame į antresolę, kurioje yra miegamasis ir darbo kambarys, tiesa, čia dirbama labai retai. Šeimininkai net patys iš to juokiasi. Naujausias Dmitrijus pasididžiavimas – jo paties suprojektuota lova. Šalia jos – gamyklinės medinės dėžutės su ratukais, atliekančios miegamojo stalelio funkciją. Tokios pat tik didesnės yra ir apačioje prie hamako – čia jos atlieka svetainės stalo vaidmenį. Šias dėžutės Dmitrijus sako pirkęs už 50 litų iš kitų loftų gyventojų, kurie jas rado buvusioje gamykloje (anksčiau šiose dėžutėse buvo laikomos įvairios elektros detalės ir matavimo prietaisai).

Lamų slėnis

Vonia – iš faneros Tokios vonios jūs turbūt dar nematėte – visa ji suprojektuota iš medžio (drėgmei atsparios faneros) ir nulakuota specialiu atspariu laku. Keraminėms plytelėms čia paskelbtas TABU. Net vonios grindys yra iš lieto poliuretano – šiltos ir minkštos medžiagos, kuria malonu vaikščioti basomis. Tokios pačios grindys yra ir visame lofte, susiliedamos su šviesa jos jaukiai blizga. Dimos lofte jau teko svečiuotis prieš trejus metus ir per visą tą laiką nei vonia, nei grindys nė kiek nepakito. Medis neatsilupo, o grindys neišsilydė. Štai toks tvirtas yra architekto loftas.

Lamų slėnis

paradoksas 50

Fotografas: Augis Narmontas Stilius: Monika Klupšaitė Vizažas: Ugnė Ežerinskaitė Modelis: Gita Jungevičiūtė (“Supermodels”) Fotografo asistentai: Augis Rutkauskas, Robertas Riabovas Lamų slėnis

Nuotrauka: Audrius Solominas

Monika Klupšaitė

Kostiumo dizainerė Konkurso “Jaunojo dizainerio prizo 2012” laimėtoja Tekstas: Sandra Kliukaitė

Monika Klupšaitė – ką tik iškepta kostiumo dizainerė ir jau nemenką patirtį turinti stilistė. Šiemet ji tapo konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ mados kategorijos laimėtoja. Tad Monika – viena perspektyviausių jaunųjų Lietuvos dizainerių. Jai patinka minimalizmas. Tai matyti vos pažvelgus į jos sukurtą kolekciją. Griežtos konstrukcijos, jokių rėkiančių spalvų ir daugiau nei įspūdingi odinių batų rinkiniai nepalieka galimybių konkurentams… – Monika, ar sunku buvo sukurti pirmąją kolekciją? – Žinoma! O jei rimtai, lengva tikrai nebuvo. Kolekcijos gimdymas truko gerą pusmetį... Idėja ir jos išgryninimas, įkvėpimo šaltinių dairymasis, eskizai, eskizai ir dar kartą eskizai, pirmieji bandymai, audinių ir kitų detalių, furnitūros paieškos, kolekcijos gamyba (siuvimas, mezgimas), matavimai. Pirmoji kliūtis, su kuria, manau, susiduria daug dizainerių, yra pati pradžia – kokia ir apie ką bus toji kolekcija? Antrasis sunkumas ištinka pradėjus galvoti apie kolekcijos įgyvendinimo technines galimybes. Prisisvajoji daug, o kai susiduri su realybe, suvoki, kad ir tai neįmanoma, ir to nėra...

– Tai kodėl nusprendei tapti dizainere? – Aš nenusprendžiau (juokiasi). Tiesiog rinkausi kelią, kuris pasirodė įdomus, apie kurį, priešingai nei daugelis merginų, o ir vaikinų, sėdėdama mokyklos suole net nesvajojau. Menai ir kūryba mane lydėjo nuo vaikystės, bet tai buvo sudėta į pomėgių stalčiuką. Gyvenime stengiausi veikti rimtus dalykus: rimtai mokytis, dalyvauti ekonomikos ir verslo olimpiadose, priklausiau verslo mokyklos bendruomenei, nepraleisdavau progos sudalyvauti jos seminaruose. Tačiau besimokydama 12-oje klasėje atsitiktinai internete naršiau po įvairius Lietuvos aukštųjų mokyklų puslapius ir užklydau į Vilniaus dailės akademiją… Tada ir prasidėjo. Iki baigiamųLamų slėnis

Lamų slėnis

jų egzaminų buvo likę maždaug trys mėnesiai, parašiau Kostiumo dizaino katedros referentei Ramunei Suščevičiūtei, paklausiau apie stojamuosius egzaminus. Atvirų durų dienos jau buvo pasibaigusios. Bet Ramunė padrąsino stoti, mama atvežė į stojamuosius ir… įstojau! Tiesa, tai nereiškia, kad su drabužiais ir daile niekada neturėjau nieko bendra. Buvau baigusi dailės mokyklą ir beveik kasmet dalyvaudavau technologijų olimpiadose (tekstilės ir aksesuarų kategorijos). – Kaip apibūdintum savo stilių? – Patogus. Labai norėčiau daugiau laiko skirti savo išvaizdai, tačiau ne visada pavyksta. Jei laiko atsiranda, jį suskirstau pagal tokius prioritetus: sportas, sveika mityba, drabužiai. Dažniausiai mane galima pamatyti tikrai gana paprastai apsirengusią… Vasarą – sportiškesnė arba elegantiškesnė apranga, žiemą – oficialesnė. Mėgstu kokybiškus ir minimalistinius drabužius. Būnu labai laiminga, jei atrandu tokį, kurį gera dėvėti, jis yra kokybiškas ir dar dera beveik prie visko. Aš – praktiškas žmogus (šypsosi).

– O kaip atrodytų tavo darbo studija? – Gerai, pasvajokime… Erdvi ir šviesi, jos centre – didžiulis, tiesiog milžiniškas stalas, ant kurio viskas telpa. Be abejonės, čia yra ir didžiuliai langai, pro kuriuos, kitaip nei pro namų langus, atsiveria ne gamta, o niekada nemiegantis ir gyvybe pulsuojantis miestas. Studija minimalistinė, bet čia labai jauku. Čia yra stendų, ant kurių kabo tendencijų, inspiracijų pavyzdžiai ir eskizai. Čia pat daugybė audinių ritinių ir audinių pavyzdžių katalogų. Čia galima rasti visko, ko reikia. Kažkodėl studiją įsivaizduoju milžinišką su daugybe kitų patalpų, kuriose dirba didelė komanda. Net turime mažą fotostudiją. Viskas viename – beveik dangoraižis… – Man atrodo, esi pedantė, tiesa? – Jei atidarytumėte mano drabužių spintą – ten rastumėte pedantiškumą, vertą dešimties balų. Jei neturiu laiko tvarkingai sulankstyti ar gražiai pakabinti, drabužio iš viso nededu į spintą. O namuose man svarbiausia švara. Daiktai erdvėje ne visada išdėlioti sistemingai. Ypač jei vyksta filmavimai, kuriuose dirbu stiliste. Jie trunka ne vieną dieną, tad nustebtumėte, kaip viskas siaubingai atrodo ir kokie drabužių kalnai nugulę baldus ir grindis… Kartą vienos mano darbingos savaitės metu draugas net nerado, kur prisėsti…

– Kokia buvo tavo pirmosios kolekcijos idėja? – Kolekcijos atspirties tašku tapo paradoksalumas. Mane įkvėpė egzistuojantys paradoksalūs objektai, paradoksalios teorijos ir tiesos. Neatitikimų, priešybių tematika, gvildenama per vizualumą, audinius, konstrukciją ir asortimentą. – Kokioje aplinkoje tu gyveni? – Mane supa estetika, ramybė ir gamta. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kokia įprasta tavo, kaip stilistės, darbo diena? – Labai svarbu anksti atsikelti. Manau, kad tai yra nuostabiausia, kas gali nutikti, pradedant dieną. Ankstyvas rytas, kai visas miestas dar miega, o LRT rodo laidą „Labas rytas“ – ją žiūriu nuo neatmenamų laikų. Kažkaip sentimentalu. Tada keletas saulės pasveikinimų, stiklinė vandens su citrinomis ir skanūs pusryčiai niekur neskubant. Man labai svarbu pradėti dieną ramiai, be streso. Pusryčiaudama įsijungiu kompiuterį ir visas pasaulis atsiveria prieš akis. Kas, kur įvyko, vyksta, kas naujo mados pasaulyje, kokios naujos fotosesijos pasirodė ryškiausiuose mados portaluose, kokie pristatymai įvyko, kokios parodos atidaromos, kokie drabužėliai pasiekė didžiausias internetines mados parduotuves ir t. t. Įveikusi ryto programą ir susiruošusi dažniausiai keliauju iš namų, nes visa veikla – mieste. Na, o ten ir prasideda... Jei tai fotosesijos, dažniausiai jau iš anksto turi idėją, pagal kurią ieškai to, kas, tavo manymu, tinka ir papildo sumanymą. Tos paieškos užtrunka beveik visą dieną. Jai baigiantis grįžtu negyva namo su milijonu maišų… Žinoma, tai ne kiekvienos dienos siužetas. Laimei, kiekviena mano diena vis kitokia.

– Kas sunkiausia stilistės darbe? Kas labiausiai nervina? – Nežinau, ar kas nors erzina, nervina. Faktas, kad filmavimams ir fotosesijoms prireikia daug jėgų ir ištvermės. Dažnai jos trunka ne po porą, o 12 ar net dar daugiau valandų. Ką jau kalbėti apie pasiruošimą. Net po filmavimo ar fotografavimo negali atsipalaiduoti, nes kitą dieną viską reikia grąžinti, sutvarkyti. Tad tai nėra toks lengvas ir malonus darbas, kaip gali pasirodyti. Stilistui tenka atsakomybė už drabužius ir aksesuarus, todėl jauti papildomą stresą, ypač jei veiksmas vyksta ne sterilioje fotostudijos aplinkoje... Nieko negali sugadinti, sutepti ar pamesti. Kartais daiktų susikaupia tiek, kad pagalvoji, jog sunkvežimio reikėtų... Fiziškai taip pat turi būti pasirengęs, nes nemažai pirkinių maišų per dieną prisinešioji (juokiasi). Bet, nepaisant visko, tai yra įdomus darbas, nes niekada nesi tikras, koks bus galutinis rezultatas. Be to, tave visada supa nemaža kūrybinė komanda, įdomūs ir mieli žmonės (nemielų dar neteko sutikti), vis kita vieta, kita stilistinė istorija. Man patinka dirbti su komanda. Stilisto darbas man yra kaip tapyba. Pasitelki spalvas, proporcijas, kompoziciją, faktūras bei raštus ir potėpiais kuri paveikslą ant žmogaus ir erdvėje. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Prisisvajoji daug, o kai susiduri su realybe, suvoki, kad ir tai neimanoma, ir

to nera...

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Lamų slėnis

prieĹĄybiu tematika gvildenama per vizualuma, audinius, konstrukcija ir asortimenta

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Lamų slėnis

– Kokiose parduotuvėse dažniausiai lankaisi? – Knygynuose ir statybinių prekių parduotuvėse. – Be kokio daikto negalėtum gyventi? – Tokio nėra. Manau, kad galėčiau išgyventi be visų daiktų. – Kokie dizaineriai, mados fotografai ar kiti menininkai tau patinka? – Dėl daugybės priežasčių mėgstu „Maison Martin Margiela“, Hedi Slimane’ą, Timą Burtoną. Žinoma, šis sąrašas nėra vienintelis ir nekintamas. Tik šiandien jis yra būtent toks. – Jei emigruotum, tai kur? – Į džiungles.

– Girdėjau, greitai vyksi į Niujorką, ką ten veiksi? – Tyrinėsiu miestą. Manau, kiekviena sekundė bus išnaudota. Gaila, ten praleisime tik savaitę. Jau dabar svarstau, kada reikėtų ten vėl sugrįžti. Noras pamatyti pranoksta laiko limitą. Mano sąraše – ir koncertai, ir parodos, ir kavinės, ir svajonė nubėgti savo kasdienį krosą Centriniame parke. – Kokios muzikos klausai? – Neklausau, deja, tik rusiškos… – Kokias knygas, žurnalus skaitai? – Knygas labai mėgstu! Labiau nei žiūrėti filmus. Skaitau kuo įvairesnius leidinius ir pagal nuotaiką. Šiuo metu skaitau net tris knygas. Viena – lengvas romanas, skirtas atsipalaiduoti, lengvas pasiskaitymas prieš miegą, kita – biografinė – praplėsti žinias, na, o trečia – filosofinė, sociologinė – patenkinti smalsumą ir pamaitinti smegenis mintimis. – Ką norėtum veikti po kokių trejų metų? – Gyventi. Lamų slėnis

Lamų slėnis

para dok sas

Lamų slėnis

Skanus pirmasis blynas

Nuotraukos: Robertas Riabovas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Metus praleidę 20 mln. gyventojų turinčioje Indonezijos sostinėje Džakartoje, pasižvalgę po Kambodžą, Malaiziją, Singapūrą, Erika ir Andrius it ant sparnų grįžo į Lietuvą. Ir iš naujo įsimylėjo gimtąją šalį, o pirmiausia – savo jaukius, erdvius ir šviesius namus. Kadaise ten, kur gyvena Erika ir Andrius, buvo vadinamasis Vilniaus Šanchajus. Pora pasakoja, kad anais laikais būdavo nedrąsu net koją iš namų iškelti. Bet pamažu aplink vienas po kito pradėjo kilti stikliniai verslo centrai, gyventi jų pašonėje pasidarė saugu ir ramu. Tuo labiau, kad visai čia pat – ir šurmuliuojantis miesto centras, ir ramybės oazė – Vingio parkas.

Lamų slėnis

„Esu įsitikinęs, kad aplinka labai stipriai veikia tavo pomėgius ir gyvenimo būdą. Todėl manau, kad namų interjeras yra vienas pagrindinių dalykų, jį reikia susikurti tokį, kad tau pačiam būtų gera čia gyventi“, – sako Andrius. Senas pastatas, naudotas kaip studentų bendrabutis, jį atnaujinus atskleidė daugybę pranašumų. Vienas jų – nelygios, keistos sienų nišos. „Mums tai labai patiko, – pasakoja Erika. – Nenorėjome nieko lyginti, glaistyti. Neturėjome ir konkrečios idėjos, kaip turėtų atrodyti mūsų pirmieji namai. Tiesiog norėjome šviesios erdvės, nes Lietuvoje didžiąją metų dalį ir taip būna labai tamsu.“

Namų interjeras buvo kuriamas pamažu, prie baltų sienų lipdant vis naujas detales. Pora nenorėjo apsikrauti daiktais. Idėjų sėmėsi iš interjero žurnalų ir tinklaraščių. Taip po truputį išsilavino akis ir suvokimas, ko nori, o ko nenori matyti savo namuose. „Pirmieji mūsų namai, manau, nėra prisvilęs blynas“, – šypsosi Erika. Jai ypač patiko idėja senus ar naujus baldus perdažyti balta spalva. Taip jau nutiko senučiukei kėdei, kuri keliauja su Erika dar nuo studijų laikų, ir virtuvėje stovinčiai spintai – ją naujas baltas drabužis pakeitė tiesiog neatpažįstamai. Lamų slėnis

Lamų slėnis

www.pirminamai.lt

Lamų slėnis

Prieš kiek daugiau nei mėnesį susituokusių Erikos ir Andriaus namus puošia ir jų pačių tapyti paveikslai. Tiesa, jų abiejų profesijos – visai ne meniškos. Andrius – programuotojas. Erika baigė matematikos studijas, vėliau gilino žinias rinkodaros ir vadybos srityse. Kol galiausiai gavo pasiūlymą metus padirbėti Indonezijoje. Kartu su ja išvažiavo ir Andrius. Tačiau gyvenimas Azijoje, o ypač tenykštė verslo kultūra jų nesužavėjo.

–Azijoje apskritai sunku judėti. Drabužiai niekada nedžiūsta, dar tas nuolatinis smogas...“

Pagaliau – kas gali nepasiilgti artimiausių žmonių ir draugų, su kuriais taip smagu vakaroti šviesioje virtuvėje, ragaujant itališkų makaronų ar Erikos keptų pyragaičių. „Iš tiesų niekada nemokėjau ruošti maisto. Mama vis juokdavosi, kad niekada ir neišmoksiu. O aš sakydavau, kad kai reikės, tai ir išmoksiu. Taip ir nutiko“, – sako Erika. „Gal vis„Pasiilgome žmonių, gamtos, kompaktiško, ma- kas, ko reikėjo, tai ir buvo didelė šviesi virtuvė?!“ žo miesto. Juk gyvendamas Vilniuje užtrunki vos – klausiamai šypteli jos vyras. Ko gero, jis visiškai 20 min., kol nuvažiuoji iki miško, – pasakoja Erika. teisus... Lamų slėnis

<...>aplinka labai stipriai įtakoja tavo pomėgius ir gyvenimo būdą. Todėl manau, kad namų interjeras yra vienas pagrindinių dalykų <...>

Lamų slėnis

svajojate apie nuosavus namus? Pasinaudokite DNB būsto kredito programa “Pirmi namai” Galimybė grąžinti kreditą prieš laiką nemokamai (pasirinkus būsto kreditą su kintamomis palūkanomis) Galimybė kasmet 1 mėnesį atidėti kredito grąžinimą (pasirinkus linijinį kredito grąžinimo metodą) Nemokama nekilnojamojo turto ekspertų „DNB būstas“ konsultacija Norėtumėte patekti į “Lamų slėnį”? Atsiųskite mums keletą savo pirmųjų išsvajotų namų nuotraukų ir pakvieskite mus į svečius! info@lamuslenis.lt

Daugiau programos “Pirmi namai” privalumų ir informacijos rasite

www.pirminamai.lt Lamų slėnis

Lamų slėnis

Sienų poezija Nuotraukos: ©Mel et Kio studio le Prédeau

Kai susiduria puikias istorijas pasakojanti rašytoja ir plastikos meno meistras, gali tikėtis pačių netikėčiausių idėjų. Tad susitikę prancūzai Carole Carecchio ir Pascal Melloul sukūrė mažą stebuklą. Istorijas, kurios gimsta jų vaizduotėje, šis menininkų duetas perkelia ant sienų, suteikdamas erdvei unikalaus savitumo. „Le Pré d’Eau“ – tai nupiešta poezija ir užrašyti piešiniai. Tai grafinės istorijos, šokantys žodžiai ir dainuojančios sienos. Tai nenuobodūs namai, lašelis subtilaus humoro ir vaizduotę pažadinančios mintys.

Lamų slėnis

„Le Pré d’Eau“ sienų lipdukų galite įsigyti

interjero galerijoje „CooCkoo“

www.coockoo.lt Lamų slėnis

Lietuvės Niujorko loftuose 88

Lamų slėnis

Aušra Bankauskaitė Mantė Maskoliūnaitė “aka Jewellery” kūrėjos Gyvena ir kuria Niujorke

Tinklalapis

Nuotraukos: Alex Lins, Falko Saalfeld Tekstas: Sandra Kliukaitė

Beveik 7 000 kilometrų, skiriančių Vilniaus ir Niujorko loftus... Pasirodo, atstumas nėra toks didelis, tačiau skirtumai – dideli. Dvi lietuvės juvelyrės ir dizainerės Aušra Bankauskaitė ir Mantė Maskoliūnaitė tuos skirtumus žino puikiai. Prieš keletą metų jos metė Vilnių ir išdūmė gyventi ir kurti į Didįjį obuolį – Niujorką. Atskridusios jos iškart apsigyveno loftų rajone, o šiandien jau turi ir savo studiją. Merginų draugai fotografai Alexas Linsas ir Falko Saalfeldas specialiai „Lamų slėniui“ fiksavo erdvę, kurioje jos gyvena ir kuria. Taigi prieš jūsų akis atsiveria tikra Niujorko loftų virtuvė ir dekadentiški „aka Jewellery“ papuošalai, gimstantys iš neįtikėtinų materijų: nuo sovietinių medicininių švirkštų iki guminių saldainių „Haribo“, nuo sidabro iki gumos, nuo kraujo

vamzdelių iki antifrizo, nuo baltojo gintaro iki magnetų, nuo kaspinų juostelių iki mašininės alyvos, nuo tablečių iki benzino, nuo stabdžių skysčio iki sakų... – Aušra, Mante, Niujorkas asocijuojasi su loftais ir loftine kultūra, o jūs būtent ir gyvenate loftuose… Papasakokite, kaip Niujorko loftai atrodo iš arti? – Niujorke laikas bėga truputį kitaip nei Lietuvoje. Kai pagalvoji, tik lapkritį persikraustėme gyventi į Brukliną, o, regis, tai buvo taip seniai… Dabar gyvename Bushwicko rajone. Tai labai sparčiai besikeičiantis rajonas. Anksčiau čia buvo nykoka vieta, pilna gamyklų ir sandėlių, dabar – čia daugybė menininkų, galerijų, mažų kavinukių, o pastatų sienos numargintos grafičių piešiniais. Lamų slėnis

– Gyventi Niujorko loftuose – brangu? – Šiuo metu Bushwickas yra rajonas, kurio nekilnojamojo turto kainos Niujorke kyla sparčiausiai. Kad ir kaip būtų liūdna, taip nutinka su visais rajonais, kur tik persikrausto menininkai, atsidaro galerijos, kavinės ir restoranai. Kainos pakyla, o tada tenka kraustytis toliau… Taip jau nutiko tokiems rajonams kaip Dumbo, Viljamsbergas, Soho, aišku, po 2–5 metų toks pats likimas laukia ir Bushwicko.

– Anksčiau gyvenote Bronkse, dabar – Brukline. Kas pasikeitė? – Gyvenimas Bruklino lofte smarkiai skiriasi nuo Bronkso. Brukline daugiau veiklos, daugiau panašiai mąstančių žmonių, renginių, galerijų, parodų. Gal kiek mažiau vietos pačiame lofte, tačiau visada tenka ką nors aukoti dėl didesnių tikslų. Be to, mažesnė erdvė turi pranašumų, pavyzdžiui, čia gerokai jaukiau. Negalime skųstis, nes erdvės užtenka ir darbo studijai, ir gyvenimui, ir apsistojantiems sve– Įsivaizduoju, kad gyvenimas tikruose loftuo- čiams. Ateity planuojame keisti vietą į didesnę erse turėtų būti įdomus… Kas įdomaus vyksta tame dvę, nes visada turime svečių. Jau tapo kasdienybe, jūsų rajonėlyje? kad kiekvieną savaitę kas nors apsistoja mūsų na– Bushwicke yra susikūrusi nemaža menininkų muose. bendruomenė. Birželį jie organizavo renginį „Bushwick Open Studios“, ir mums pavyko jame sudaly– Kas jūsų kaimynai? vauti. – O! Kaimynai mūsų pastate labai draugiški, visi Tai – didelis viešas renginys, visi norintieji gali už- kaip nors susiję su menu. Nors tai jau tapo šiokia sukti ir apžiūrėti menininkų darbus ir erdves, kurio- tokia mada visame pasaulyje, tačiau pasirinkusiese jie gyvena. Tuo metu gatvėse vyko tikra fiesta. ji gyventi lofte dažniausiai turi kiek netradicinį poPrieš renginį visos gatvių sienos dar ryškiau nusida- žiūrį į gyvenimą. Turi būti pasirengęs sulaukti netižė grafičių piešiniais, visi intensyviai ruošėsi, o no- kėtų svečių vidury nakties ar užuosti dažų kvapą rinčiųjų pristatyti savo darbus buvo daugiau nei 500. savo miegamajame, nes kaimynai, pagauti įkvėpimo, tapo naktį, o ventiliacinės sistemos tokiuose – Pas jus irgi ėjo žmonės? pastatuose dažniausiai neveikia taip, kaip turėtų. – Iš pradžių abejojome, ar sulauksime daug lan- Tačiau taip gyventi kur kas įdomiau, visada jautiesi kytojų, nes dalyvių buvo tikrai daug, bet žmonių apsuptas kūrybingų žmonių, kurie ir mus įkvepia gausa ir susidomėjimas juvelyrika maloniai nuste- nesėdėti rankų sudėjus. Tai tiesiog atmosfera, kubino. Užmegzti pažintis Niujorke visada buvo ir bus rios reikia kuriančiam žmogui. Tokie pastatai ir juosvarbiausia. se kuriantys žmonės yra vienas įkvėpimo šaltinių.

Lamų slėnis

– Dažnai dirbate su kitais Niujorko dizaineriais ir menininkais? – Bendradarbiauti stengiamės kuo dažniau, nes dalydamasis idėjomis gali įgyvendinti kur kas didesnius darbus. Kartais sutinkame žmonių, su kuriais jau po savaitės kuriame planus ateities projektams. Aišku, ne visada juos įgyvendinti pavyksta taip greitai, kaip norisi, tačiau nė vienas jų nelieka užmirštas. Vienas iš neseniai visai netikėtai atrastų draugų – fotografas Falko Saalfeldas, kartu su juo planuojame daryti daugiau fotosesijų, dirbti tarp Niujorko ir Berlyno. Juk niekada negali žinoti, kur koks projektas gali nuvesti, todėl visada sakome: „Kodėl gi nepabandžius?“ – Ne taip seniai buvote susukusios trumpametražį filmuką „Albedo“, planuojate naujų videoprojektų? – „Albedo“ buvo tik eksperimentas, o gal ir repeticija prieš rimtesnius darbus. Juk niekada negali žinoti... Turime naujų su kinu susijusių darbų idėjų, tačiau viskas kol kas dar tik segama ant vadinamosios „story bord“, nesame videomenininkės ir manome, kad kiekvienas turėtų daryti tai, ką išmano, todėl lauksime žmonių, norinčių kurti bendrus projektus ir padėti įgyvendinti mūsų idėjas.

Lamų slėnis

– Tai kokie jūsų asmeniniai santykiai su kinu? Kartais žiūrint į jūsų papuošalus atrodo, kad jums turėtų patikti mokslinės fantastikos arba lengvi siaubo filmai. Kaip yra iš tiesų? – Mokslinė fantastika arba siaubo filmai – gal kiek stiprokai pasakyta… (Juokiasi.) Na, nebent jei taip būtų galima pavadinti Larso von Triero filmus… Žiūrime labai įvairius filmus: nuo Marko Romaneko iki Hayao Miyazaki darbų. Juos visus sieja tik lašelis siurrealizmo, kurio galima atrasti ir mūsų darbuose. – Kokios knygos, žurnalai guli jūsų lentynose ir rankinėse? – Knygos, daugiausia knygos… Labai pravartu su savimi visada turėti bent vieną knygą, juk tiek laiko praleidžiame metro… Begalę knygų spėji perskaityti, nes mažiausiai valandą per dieną skiri kelionei. Ir knygai. Pastaruoju metu mūsų rankinėse pabuvojo Haruki Murakami, Milanas Kundera, Paulo Coelho. O lentynose guli daug fotografijos ir meno enciklopedijų. Taip pat yra keliaujančių knygų, kurias paskolino draugai ar kaimynai paliko koridoriuje, o vėliau jos visos rado vietą mūsų lentynose.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

– Kurdamos „aka Jewellery“ papuošalus naudojate daug netradicinių medžiagų: medicininius švirkštus, integruotą maistą, benziną… Ar taip pat daug eksperimentuojate ir savo virtuvėje bei gyvenime? – Gyvenimas – tai didelis eksperimentas. Mūsų įsivaizdavimas ir gyvenimas Niujorke – dar vienas eksperimentas. Rizikuoji ir nesi 100 proc. tikras dėl rezultato, kurį pasieksi, vadinasi, tai – eksperimentas. Jei visada žinosi, kas tavęs laukia, gyvenimas praras pusę žavesio. Turbūt todėl eksperimentuojame ir savo darbais. Kaip galima kurti tai, kas matyta ir neintriguoja? Kas nekelia jokių emocijų? Norint perteikti kokią nors idėją, kartais tenka rinktis netradicines medžiagas. – Kur ieškote tos neįprastos žaliavos savo kūriniams? – Kai kurias medžiagas siunčiamės iš Lietuvos, kai ką perkame čia. Visi kraujo vamzdeliai atkeliauja iš Lietuvos, iš senų ligoninių sandėlių. Švirkštų dar pavyksta rasti specializuotose parduotuvėse, tačiau taip pat ne JAV. Stikliniai medicininiai įrankiai visame pasaulyje – tikras antikvaras.

104

Lamų slėnis

– Kiek papuošalų kolekcijų jau esate sukūrusios? – Kolekcijų nekuriame. Kiekvienas darbas gimsta įkvėptas idėjos, kuri materializuojasi viename, dviejuose ar daugiau darbų, tačiau nemanau, kad tai galima vadinti kolekcija. Tai – vienas besitęsiantis procesas. Net nepastebi, kaip viena idėja transformuojasi į kitą. Kai kurie darbai gali gulėti keletą mėnesių pamiršti, kol pagaliau ateis laikas ir tai išsivystys į naują projektą. Vienas toks projektas iš senesnių darbų kaip tik gimsta šiuo metu. Kuriame papuošalus Niujorke esančio muziejaus „Rubin Museum of Art: Art of the Himalayas“ parduotuvei. Šiuose papuošaluose medicininius įrankius siejame su šventu Gango upės vandeniu, kuris specialiai mūsų darbams buvo atgabentas iš keleto šventų Indijos vietų. – Kokie žmonės domisi jūsų juvelyrika? – Nėra konkretaus apibrėžimo. Esame kūrusios tiek 20-mečiams, tiek 60-mečiams. Juos sieja tik tai, kad visiems mūsų klientams norisi ko nors naujo, nematyto, gal net šokiruojančio. Tačiau sunku būtų nusakyti, koks tai visuomenės sluoksnis, stilius ar amžius.

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

– Jums būtų garbė, jei jūsų sukurtą papuošalą nešiotų… – … aktorė Tilda Swinton! Šiaip niekada nesivaikėme nei garbės, nei mados tendencijų, tiesiog darėme tai, ką mėgstame daryti. Mums didžiausias džiaugsmas – girdėti žmonių, įsigijusių mūsų darbus, įvertinimą. Tai yra mūsų tikslas. Mūsų idėjos gyvena kartu su mūsų klientais, ir visai nesvarbu, ar tas žmogus yra žinoma, ar ne.

– Ar galima sakyti, kad tam tikros vietos ir aplinka yra jūsų didžiausia inspiracija? – Taip, santykis su aplinka, vidiniai išgyvenimai, supantys žmonės, muzika, viskas, kas turi gyvybės ir jausmo. Gal ir labai abstrakčiai pasakyta, bet nesistengiame ieškoti inspiracijų, jos pačios mus suranda ir ne visada pasakysi, iš kur…

– Kokia muzika dabar sukasi jūsų grotuvuose? – Fever Ray, Amon Tobin, Nicolas Jaar, „Massive – Kokie dizaineriai ar juvelyrai patinka jums Attack“, Active Child, Fink, Farben, Apparat... Ir „Fupačioms? sedmarc“ iš Lietuvos. – Nuo ko čia pradėjus?!. Na, žinoma, Alexanderis McQueenas (kam gi jis nepatinka?), taip pat Ric– Taigi kas toliau? Jaučiu, kad į Lietuvą grįžti kas Owensas, Yohji Yamamoto. Iš juvelyrų: „Studio artimiausiu metu tikrai neketinate… Dong“, maskvietė Mi-Mi, Maiko Takeda ir daug kitų. – Niekada nežinojome, kas bus toliau. Gal dar vienas gyvenimo eksperimentas. Čia – Niujorkas, čia viskas – Kokioje vietoje svajojate nufotografuoti savo gali pasikeisti akimirksniu, bet taip juk tik įdomiau… kūrinius? – Gal svarbiau, kaip ir kodėl juvelyrika foto– Į ką iškeistumėte Niujorką? grafuojama, tik po to – kur. Bet pasaulyje yra vietų, – Į Tokijų, Berlyną, gal ir į Mėnulį... Ne, kol kas Niujorkuriose būtų nepaprastai įdomu rengti fotosesijas. ko į nieką nekeistume. Žolė visada žalesnė kitur, tačiau Pirmiausia Ujūnio druskos ežeras Bolivijoje. Arba jei dar neiškeitėme, vadinasi, arba dar nežinome, kur ji Mirties slėnis Kalifornijoje. žalesnė, arba mums visai gerai ir čia. (Juokiasi.) Lamų slėnis

109

RUmai,

apie kuriuos niekas nežino

110

Lamų slėnis

Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Sandra Kliukaitė

Tai vienas beprotiškiausių Lietuvoje kada nors matytų butų... Kičas, eklektika, viduramžiai, renesansas, barokas, rokokas, art deco, sovietinis realizmas, „parketo estetika“, freskos, tapyba, skulptūra, vitražas, vadinamieji antikvariniai baldai, veidrodžių karalystė, tariamas Kinijos paveldas ir dar daug visko telpa trijų kambarių bute Vilniuje, Šaltinių gatvėje. Bute, gausiai ištapytame freskomis ir aplipdytame gipso lipdiniais, gali pasijusti kaip užsukęs į kokio nors grafo ar kunigaikščio menę. Būtent to ir siekė šio buto savininkas, prieš 20 ar daugiau metų nusprendęs įprastą butą kiek patobulinti... Dabar jau labai garbaus amžiaus rusų kilmės „naujasis kunigaikštis“, o tiksliau interjero projekto autorius vardu Aleksandras, šiame bute nebegyvena. Neseniai čia atsikraustė trys jauni, lengvai išprotė-

ję nuomininkai: rinkodaros specialistas Karolis, operatorius Tomas ir turizmo versle besisukanti Viltė. Karolis sako, kad prie šio buto įmantrybių jau įpratęs ir nebejaučia gyvenantis kiek kitaip nei visi. Neretai čia rengiami dideli vakarėliai. Sako, čia yra susirinkę apie 60 žmonių ir visi puikiai tilpo... Beje, prieš atsikraustant linksmajai trijulei, šiame bute kelerius metus gyveno Kinijos ambasadorius! Pasak dabartinių gyventojų, diplomatas buvo prikaupęs nemažai pigaus vadinamojo kiniško paveldo, daug ką teko tiesiog išmesti – egzotikos čia ir taip gana. Liko tik dirbtinė papūga, gyvenanti dirbtinių gėlių paunksmėje, – buvusiame ambasadoriaus posėdžių kambaryje, kuriame dabar įsikūrė Viltė. Ji šį kambarį pavertė prašmatniu moterišku buduaru... Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

Šiame bute yra 15 veidrodžių Karolio kambaryje, palubėje, pozuoja 27 nuogos moterys Už langų vitražų yra... siena Pagrindinę menę puošia tariamo kunigaikščio Aleksandro herbas su inicialais Kartą buto – rūmų projekto – autorius Aleksandras kažką šventė su draugais ir netyčia pneumatiniu šautuvu iššovė į lubas... Dabar ten žioji negraži skylė

126

Lamų slėnis

127

Kintanti Marija „MariaLux“ – parfumerijos prekių ženklas, pasiūlęs tris kvapus: „Truly“, „Madly“ ir „Deeply“. Kvepalai atsirado kūrybiškai bendradarbiaujant olandų dizainerei Lilian DRIESSEN ir jos vyrui parfumeriui Alessandro GUALTIERI.

128

Lamų slėnis

Nuotraukos: Lilian Driessen Tekstas: Kornelija Česonytė, bendradarbiaujant su Raminta Bumbulyte

Lilian slepia veidą nuo fotoobjektyvų, neviešina savo gyvenimo. Nesu iki šiol kalbėjusi su taip save slepiančia, bet prie tokių intymių meilės kvapų sukūrimo prisidėjusia moterimi. Neįtikėtina tai, kad „no marketing“ strategija besivadovaujanti menininkė, itin sauganti savo privatų gyvenimą, kvapais ir nepasakytais žodžiais sugeba atskleisti intymiausią, sakraliausią, beprotiškiausią, paslaptingiausią dalyką – meilę. Ir nors „MariaLux“ atsiduria ant vadinamosios nišinės parfumerijos lentynų, man atrodo, kad šie kvepalai turėtų būti slepiami ir saugomi. Kaip simbolis tų dalykų, apie kuriuos mes garsiai nekalbame, tačiau spinduliuojame, paraustame, nunariname galvas, naktimis nemiegame, šokame ir giedame. Lilian ir jos vyro sukurti kvepalai „Truly“, „Madly“ bei „Deeply“ – virš judviejų asmeninių santykių iškylantys išraiškos kūriniai – tikri, beprotiški, gilūs. Dizainerė teigia, kad „MariaLux“ – jos mūza, jos tobulasis alter ego. Ženklo etimologiją Lilian aiškina taip: vardas Marija visuose trijuose kvepaluose atskleidžia moterį – skaisčiąją mergelę, motiną ir meilužę. O žodis „Lux“ – šviesą, prabangą ir geismą. Raidė „L“ – pirmoji dizainerės vardo raidė – sujungia žodžius „Maria“ ir „Lux“. Šie kvepalai – savotiškos meilės rūšys, išsakytos žodžiais TRULY (tikrai), MADLY (beprotiškai), DEEPLY (giliai).

Tiek Lilian, tiek kvepalai – tai šios epochos idėjų ir kvapų manifestas apie naują patirtį ir kitoniškumą, pasakojantį apie po šydu paslėptą intymumą. Kalbėdama su Lilian turėjau sutrupinti savyje prabangos ir asmeniškumo suvokimus, jos kuriamos prabangos ir asmeniškumo formos mažai kam pažįstamos, o daugeliui – išvis nepatirtos. Dizainerė trokšta, kad žmonės susilietų su jos kurtais kvepalais kaip su meno kūriniu, pritraukiančiu, pažadinančiu ir atskleidžiančiu ką nors nauja. Ji siūlo patirti kūrinio vientisumą, kokį jį patiriame būdami meno erdvėje. Šie užuodžiami kūriniai – tarsi knyga iš trijų skyrių, kuriuos būtina perskaityti: „Madly“ (O, mylimasis, padaryk ir vėl taip, kad būčiau tavo...), „Deeply“ (Malonumas ir skausmas, baimė ir viltis...), „Truly“ (Aš lauksiu tavęs 1 000 metų...). Ši knyga – tai ne tik pojūčių lavinimas, bet ir visa apimantis grožėjimasis moteriškumu, mokymasis būti karaliene, mergele, motina, maištininke. Susitikimas su Lilian ir jos kvepalų uostymas man buvo ne tik naujas diskretiškumo suvokimas ir ankstesnių uoslės patirčių permąstymas. Lilian man buvo pradžia į savo, kaip moters, tapatumo priėmimą, giesmės moteriškumui kūrimą. Tai – pertapymas kitusių ir vis dar stipriai tebekintančių moters įvaizdžių. Įvaizdžių, kurie mums dažnai yra primetami. Galbūt reikėtų ekskursijos su teologe po Vilniaus bažnyčias, idant patirtum meno kūriniuose nuolat kintančios šv. Marijos įvaizdžius?

Lamų slėnis

129

Truly – Lilian, jūsų nuomone, kodėl žmonės kvepinasi? – Tai – jausmas, pojūtis. Darome daug dalykų dėl pojūčių, taip pat dėl malonumo, aistros. Esame gyvi žmonės, absorbuojantys viską, kas mus paliečia. Manau, kad anksčiau žmonės naudojo parfumeriją siekdami paslėpti prakaito kvapą, netgi ligas, panašiai kaip makiažas, naudotas įvairiems trūkumams užmaskuoti. Vėliau parfumerija išsivystė į kažką malonaus, šį tą daugiau. – Vaikščiodama Amsterdamo gatvėmis užuodžiu daug kvepalų, tarsi moterys būtų juose išmirkusios. Ar galėtumėte teigti, kad egzistuoja parfumerijos etiketas? – Olandija nėra tikra parfumerijos šalis. Mūsų pamatuose glūdi protestantų religija. Nebesame labai religingi, bet mūsų mentalitetas paremtas protestantiška morale. Viskas, kas susiję su puošimusi ar kvepalais, laikoma tuštybe. Tik pastaraisiais metais situacija pradėjo keistis ir žmonės labiau susidomėjo kvepalais. Vis dėlto Olandijoje nesaikingas kvepinimasis sulaukia kritiškų pastabų. Manoma, kad per daug kvepintis – vulgaru, kaip ir būti pernelyg pasipuošus ar demonstruoti savo turtą.

130

Lamų slėnis

– Kaip gimė idėja sukurti kvepalus? – Tiesą sakant, tai buvo linksmas sutapimas, nes nesu kvapų dizainerė. Aš – mados dizainerė, kurianti ir parduotuvių dizainą, ir istorijų kryptį. Mano partneris Alexas (Alessandro Gualtieri – red.) norėjo sukurti kietus kvepalus ir paprašė manęs, kad padėčiau sugalvoti dėžutę. Sukūriau dėžutės koncepciją ir jis pareiškė: „Lilian, čia ne aš, čia – tu. Daryk pati.“ Tada pasirodė kvepalai, nors vis dar dirbu su dėžute. Mane intriguoja daug dalykų. Mane domina stulbinančios emocijos, pavyzdžiui, įsimylėjimas. Patiriame labai stiprių emocijų, bet niekas nėra apčiuopiama. Šita metafora labai tinka ir kvepalams. Dirbdama ankstesnį darbą mačiau daug žmonių, kurie tapatinosi su dizaineriais, kūrėjais. Tai – nesąmonė. Kuriame daiktus kaip priemones savo pačių emocijoms atpažinti. Tai, ką suvokia publika, nebūtinai sutampa su menininko intencijomis. Daug meno kritikų, istorikų rašo apie meną, bet vargiai galime pasiklausti menininkų, kokie buvo jų tikrieji jausmai. Ir tai nėra svarbu. Todėl atsisakau kalbėti apie save – nenoriu, kad žmonės sietų mano darbą su biografinėmis detalėmis. Tai, ką jaučiu, yra gerokai svarbiau nei tai, ką iš tikrųjų nuveikiau. Nenoriu sugriauti jūsų svajonių.

Madly

– Minėjote žmones, kurie tapatinasi su dizaineriais, menininkais… – Taip, daug žmonių rašo dainas ir kuria muziką tikėdamiesi išgirsti ją grojamą per radiją ir džiugiai sušukti. Pastaruoju metu taip pat pastebėjau išpūstų verslų – visi stengiasi parduoti. Menininkas ar dizaineris stengiasi parduoti tarsi pardavimai įprasmintų jo kūrybą. Aš svarstau, kodėl mes tai darome, kodėl nesiliaujame... Tokia yra priežastis, kodėl viskas, ką dabar veikiu, yra būtent taip, kaip yra. Manau, kad pardavėjai nepakankamai įvertina žmogaus gebėjimą priimti savo paties sprendimus. „Jei tapatiniesi su šituo, esi daug geresnis“, arba „jei pirksi šitą meną, staiga pats tapsi ekspertu“ – mane šitos komercinės žinutės labai erzina. – Skaičiau jūsų rinkodaros manifestą ir jis skambėjo taip tarsi jūsų kvepalai yra jūsų asmeninė patirtis. Kaip jaučiatės žinodama, kad kitos moterys gali susitapatinti su jūsų asmenine patirtimi? – Jos nežino mano tikrosios patirties, aš ją tik bandau apibūdinti. Pasirinkau „meilę“, nes tai kažkas, ką visi labai intensyviai patiriame. Visi žino, ką reiškia gyventi su sudaužyta širdimi, būti įsimylėjus, skirti daug energijos kam nors savo gyvenime. Turėjau patirties darbe, kai investavau į tai, kuo tvirtai tikėjau, ir staiga viskas ėmė ir sugriuvo. Žmonės pasirašo sutartis, siekdami užtikrinti santuoką, užtikrinti jausmų išliekamumą, bet garantijų nėra, kaip ir daug kur gyvenime. Mane tai itin linksmina. Ir netgi įsimylėjus, kas dedasi? Ar tikrai esi įsimylėjęs, ar tai – tik tavo paties vaizduotė? Kaip įsitikinti? Mylint pojūčiai užvaldyti, regėjimas beveik prarastas.

132

Lamų slėnis

– Tada kodėl meilė? Kodėl kvepalai ir meilė? – Manau, kad mūsų stipriausi prisiminimai yra susiję su meilės istorijomis. Nebūtinai įtraukiant kitus žmones, bet ką nors, į ką aistringai įdedi širdies. Šie dalykai tave jaudina. Manau, kad su tuo susiję vaikystės prisiminimai, nes visada esi linkęs pamiršti baisius dalykus ir prisiminti tik gražius. Maniau, kad turėjau puikią vaikystę ir neseniai atradau, kad patyriau traumų, pavyzdžiui, santykių su tėvais srityje. Taip pat suvokiau, kad tai nebuvo jų kaltė, tai buvau aš, gyvenanti taip, kaip išgyvenau. Mano nuomone, meilė yra užburianti – tai, ką visi patiriame skirtingais būdais. – Kodėl kvepalai? – Anksčiau buvau labai vizuali... Be to, jau ilgą laiką pažįstu Alexą ir jis buvo toji uoslės jėga. Kai žmonės kuria vizualų objektą, labai lengva apibrėžti objekto grožio ištakas. Man patinka kvepalai, nes jie kur kas gilesni, viskas susikuria tavo galvoje. Kvepalai gali man priminti gėles, bet aprašas iš esmės nėra labai svarbus. Nors kartais aprašymai būna smagūs. Pažiūrėjusi gerą filmą laikraščiuose perskaitau atsiliepimus. Jei žurnalistas jaučia filmą taip pat kaip ir aš, jei mato tuos pačius dalykus, labai vertinu jo nuomonę ir priimu ją rimtai. Bet, manau, kad jei kuo nors labai rimtai domiesi, privalai eiti ir pats daryti, išgyventi emocijas, pats įvertinti.

praradę proporcijas. Yra daug klastočių, tačiau kartu daug žmonių šypsosi sėkmė. Yra toks jaunas menininkas. Pamiršau vardą... britas, regis, maždaug 28-erių, ir jis sukūrė tokius labai keistus tuščius paveikslus, kurie kažkaip mirguliavo. Kažkas nusprendė, kad vyrukas nuostabus ir jo paveikslų pardavimai šovė į dangų, nors niekas nežino dėl ko. Rinkos veikimas – labai keistas mechanizmas. Yra daug milžiniško pajėgumo menininkų, o daug dalykų neturi turinio. Mano minėtas britas menininkas įrodė turintis vertės ir suvokė, kad rinka sureagavo perdėtai...

– Parfumerijos pasaulis turi tam tikras trajektorijas: yra nišinė parfumerija ir klasikinė parfumerija, kuri kažkokiu būdu jau perdirbta. Jūs, regis, kuriate naują filosofiją. Gal galėtumėte daugiau papasakoti? – Aš esu viskas. Galiu būti tiek klasikinė, tiek nišinė. – Taip. Norėjau pasakyti, kad nesiorientuojate į pardavimus, kvapų paletės apibūdinimus... – Pastarųjų trisdešimties metų vystymasis nulėmė įmonės vardo ir adaptavimo rinkai plėtrą. Kadaise buvo amatininkas – žmogus, gaminantis daiktus. Jei žmonėms patiko darbai, jie pirko ir augimas vyko lėtai. Augimo proporcijos priklausė nuo gebėjimo kurti. Staiga pasirodė verslininkai, kurie orientavosi į tai, kad pinigai būtų uždirbami greitai. Dabar pradinis grandinės elementas, žmogus su gera idėja, yra nebereikalingas. Verslininkai orientuojasi į jau egzistuojančių idėjų perpardavimą. Daug metų dirbau mados srityje ir mačiau dideles augimo ambicijas, paremtas jau sukurtų idėjų kopijavimu. Viskas tampa vis labiau miglota. Prarandi pradinį tapatumą, nes galvoji tik apie tai, kaip uždirbti pinigų, prarandi patikimumą. Tikiu, kad jei kas nors yra labai artima tavo sielai, šito neįmanoma nukopijuoti ar sekti. Tai – visos egzistencijos pagrindas. Dabar daug dalykų yra gerokai

134

Lamų slėnis

Daug metų dirbau kitiems žmonėms, bet jaučiau didelį troškimą dirbti savo pačios šaltiniui. Supratau, kad žmonės instinktyviai reagavo į mano darbus ir tai įkvėpė. Noriu pasakoti tikras istorijas, o ne suklastotas. Žmonės bijo neuždirbti pinigų, bijo kurti. Apmaudu. Mums reikia naujų idėjų, produktų, daiktų. Kuriame daiktus, kad judėtume pirmyn. Nemanau, kad viskas jau yra sukurta, daug kas dar tikrai nėra. Dabar kvepalai sulaukia daug reklamos. Pats gaminys kainuoja du eurus, įskaitant buteliuką. Nenoriu mokėti už reklamą. Tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems nebereikia dar daugiau reklaminių skelbimų.

– Jūsų kvepalai yra neapčiuopiami, labai sunkiai apibūdinami. – Žmonės dažnai turi vaikystės prisiminimų, susijusių su labai konkrečiais kvapais, pavyzdžiui, šviežio šieno. Manau, kad kur kas įdomesnės yra emocijos, kurias šie prisiminti kvapai sukelia. Nuėjau pas Alexą sakydama: „tikra meilė“ ir pradėjau jungti idėjas, kvapus, bet viskas buvo labai asociatyvu. Meilė, meilės suvokimas, tikra meilė iš tikrųjų yra labai tvirta, bet ji niekad nesimaterializuos!

– Minėjote istorijas. Jūsų kvepalai pavadinti Marijos vardu ir turi sąsajų su religija. Kodėl? – Nesu religinga, bet daug žmonių yra. Religingi žmonės sukūrė istorijas, glaudžiai susijusias su jausmais. Aš atpažįstu šių istorijų metaforas. Už religijų slypi daug protingų, dvasingų, inteligentiškų žmonių. Religinės istorijos aiškina sielos dalyvavimą, jos stengiasi apibūdinti sielą. Yra tam tikros logikos.

Taip pat esu dizaino mokytoja, tad mokau studentus dirbti su koncepcijomis. Visada pradedame kopijuodami jau egzistuojančias formas, bet nuolat progresuojame, kol pradinių formų nebereikia. Neriu į savo gelmes ir dirbu atsiremdama į savo abstrakčias emocijas. Taip pat dirba ir tapytojai. Vartoju pažįstamą kalbą, bet noriu, kad žmonės vertintų mano darbą be išsakomų koncepcijų. Svarbiausia – pasitenkinimas, gyvybiškumas ir malonūs pojūčiai. Mėgstu stimuliuoti žmones ir noriu perlipti per konkrečius aiškinimus. Netgi man dirbant su parduotuvėmis, visada buvo koncepcija, bet žmonėms nereikia paaiškinimų, kad galėtų mėgautis.

Marija yra labai universalus moters simbolis. Biblijoje didžioji pasaulio dalis sukurta vyro mintimis, o moterys – neapčiuopiamos. Vyrai myli moteris, bet jie nesupranta, jie siekia apčiuopti, bet negali. Todėl moterys dangstomos, jomis žavimasi, jos iškeliamos ant pjedestalo, apkaltinamos ištvirkimu, jei kas nors nepavyksta. Pasirinkau Mariją kaip sudedamąją vardo, pavadinimo dalį ir atradau savo moteriškumą. „Lux“ man reiškia malonumą, prabangą, geismą ir gilų troškimą. Žmogiškos emocijos – tai mano kryptis. Šiandien esame atakuojami vaizdų ir žmonės nesąmoningai atpažįsta senus simbolius, kurie yra kultūros dalis ir buvo nuolat naudojami. Net neišsilavinę žmonės instinktyviai jaučia tas konotacijas. Kvepalais nenoriu maištauti, bet nesitikiu visiems įtikti. Lamų slėnis

135

Deeply – Rašytojai turi įsivaizduojamą tobulą skaitytoją. Ar turite įsivaizduojamą tobulą uostytoją? Kas ji? – Turiu daug moterų draugių, dirbau su jomis, skaičiau knygas apie jas, bet tai – neapčiuopiama. Kai režisierius pasirenka aktorius savo filmui, jis dirba remdamasis savo vaizduote. Akimirką, kai paverti įsivaizduotą personažą matomu, sutrikdai kitus. Todėl neviešinu savo portreto – galbūt žmonėms nepatiks mano išvaizda arba mano kvepalai.

yra koks nors specifinis būdas. Maniškis nėra geresnis už jų, tiesiog tokia yra realybė. Visi stengiasi daryti tą patį, bet dalykai gali būti išreiškiami ir patiriami labai skirtingai. Aš mokau, bet nenoriu tvirtinti žinanti tiesą. Tai – tik kitokia forma. Kai Alexas pradėjo, jis labai pyko ant parfumerijos pasaulio, bet tada atrado visą prieinamą erdvę. Jis vis dar maištauja, aš – ne. Yra tiek daug dalykų, kurių niekas nedaro, gal reiktų tiesiog atverti duris... Nenoriu jūsų šokiruoti. Noriu draugiškai paskatinti atrasti.

Taip pat dirbau mados namams „Victor & Rolf“. Jie buvo apsėsti mados dizainerių, mados namų vaidmens koncepcijos. Kaip moteris aš nesižavėjau tuo. Maniau, kad tai – lėlių namai ir nenorėjau būti projektuojama kaip lėlė, tapatintis su lėle. Noriu suteikti vyrams ir moterims erdvės jų pačių vertinimui. Lenkti žmones į savo mąstymą yra banalu ir neįdomu.

– Jūsų partnerio sukurta „Nasomatto“ kvepalų linija labai populiari Lietuvoje – visi dėl jų pamišę.

– Ar laužote mitą? – Nesiveržiu į spaudą tvirtindama, kad visi klysta. Tiesiog sakau, kad galima ir kitaip. Noriu parodyti ką nors kitokio. – Sutikau daug žmonių, kurie norėjo būti matomi, žinomi, kuriems svarbu mokyti kitus. Jūsų koncepcija šokiruojančiai kitokia – tarsi kurtumėte nekoncepcinę koncepciją, bekvapį kvapą. – Jei rytoj primesčiau savo nuomonę žmonėms, tai nesuveiktų, nes vidumi ji nėra tikra. Šitai veikia tik tada, kai gali pats matyti ir suprasti. Edukacija nėra taisyklių išmokymas. Jos pagrindinis tikslas – savo taisyklių matymas. Nėra prasmės tvirtinti, kad

136

Lamų slėnis

– Tikrai? Daug žmonių jų nesuprato. Galima pasakoti daug istorijų, bet galiausiai lieka kokybė. Jei tai – tik istorija ir produktas neišsilaiko, kitą kartą žmonės ieškos kitos istorijos, nes jiems bus nuobodu.

Kintanti Marija

138

Lamų slėnis

– Ar tikite parfumeriniais pažadais, pavyzdžiui, „su šiais kvepalais galite būti seksuali“? Mačiau vaizdinę medžiagą, reprezentuojančią jūsų parfumeriją, ir man ji pasirodė labai jausminga. – Manau, kad esame seksualios, bet dauguma vaizdinių atspindi vyrišką viziją ir yra daug šablonų. Mano idėja – moteris, esanti savo namuose, žvelgianti į veidrodį, sąmoningai žaidžianti, bet nesipuikuojanti. Moterys yra jausmingos ir moka jausmingumą parodyti įvairiais būdais. Tai nesusiję su odos rodymu. Bet taip pat nenoriu būti kukli. Daug moterų stengiasi pamaloninti vyrus, bet moterys, kurios to nedaro, dažniausiai yra stipresnės. Dauguma vyrų ir moterų tiksliai žino, ką jie vieni su kitais veikia. Viskas yra gyvenimo dalis: mes gundome vienas kitą, mėgstame vienas kitą. Tai – žaidimas. Visi galime būti labai intelektualūs arba paprasti, trauka yra žmogaus dalis, dalis gyvenimo. Olandija – šalis, kur viskas gana atvira, bet tai nereiškia, kad visos dėvi mini sijonus. Tad taip, aš puikiai jaučiu savo seksualumą, bet man nesvarbu, nesistengiu jo parduoti. Vėlgi, tai – apie meilę, apie susitikimą, sąveiką, apie vienas kito mylėjimą. Todėl viskas, ką turiu, kvepia juo, nešioju jį ant odos, pagalvės miegamajame, ir jis paliko savo marškinius mano namuose, savo dantų šepetuką...

MeilÉje pojúciai yra užvaldyti, regÉjimas beveik prarastas

140

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Sandra Kliukaitė

Dizainerio, scenografo Roberto Kalinkino ir jo žmonos dizainerės Agnės daiktų istorijas pradėti galima nuo to, kaip jie įžengė į vieną iš senųjų Vytenio gatvės sandėlių ir išvydo čia toli gražu visai ne tokį vaizdą, kokį matome dabar... Pramoninėje 150 kv. m erdvėje viskas buvo katastrofiškai apleista, prišiukšlinta, visur mėtėsi dėžės su čia kažkodėl sandėliuojamais batais... Dar buvo laiptai. Avariniai. Ir seni, dideli, angliško stiliaus langai, kuriuos Robertas pamėgo iš pirmo žvilgsnio. Yra langai – bus ir sienos. Robertas su draugais iš patalpos išnešė visą šlamštą, nubalino sienas ir pradėjo kurti naują studiją. Iš buvusios mažutės savo studijos Užupyje ir buto Antakalnyje jie į naująjį

loftą suvežė pirmuosius interjero gyventojus. Vėliau dar daugiau interjero detalių atkeliavo iš uždarytos Lietuvos kino studijos, kurioje Robertas anksčiau dirbo. Dalį daiktų Robertas ir Agnė gavo dovanų, pirko parduotuvėse bei turguose ir perdarė, o visus kitus sendaikčius aptiko pačiose netikėčiausiose vietose: pradedant šiukšlynais ir baigiant ligonine... Pavyzdžiui, iš buvusio dispanserio Bokšto gatvėje jie parsivežė senovinius lagaminus. Beje, tokių lagaminų studijoje yra daugybė, tarp jų stovi ir stilingas daktaro lagaminas, kurį Robertas net ketina nešioti kaip rankinę. Ir senovinis lagaminėlis fotoaparatui. Galbūt jį nešiojo koks nors garsus tarpukario fotografas?.. Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

Iš buvusios kino studijos Robertas atsigabeno daugybę įdomybių – nuo senų kandeliabrų (Agnė kolekcionuoja žvakides, todėl studijoje jų yra daugybė), toršerų iki milžiniškų senų kino lempų, kurios yra ne tik interjero detalė, bet dar ir šviečia. Iš bibliotekos Agnė sugebėjo atsitempti spintą su daugybe stalčiukų, kuriuose dabar apsigyveno jos kuriamų papuošalų žaliava, o šis studijos kampas primena pasaką „Alisa stebuklų šalyje“. Beje, Agnė dar kolekcionuoja senovinius porceliano ir stiklo gaminius, jų studijoje galima rasti ne vieną. Iš vyriško studijos arsenalo – didžiulė stiklinė kolba, į kurią sumesta šimtai tuščių šovinių tūtelių. Robertas šovinius laiko čia, nes jie atrodo gražiai, o ir šiaip niekada negali žinoti, kada jų prireiks, pa-

vyzdžiui, filmavimams. Dar studijoje kabo keturios gitaros (buvo ir penkta, bet sulūžo). Robertas anksčiau dažnai brązgindavo gitara, tačiau dabar, sako, nėra laiko. O prie gitarų ant žemės randame ir tikrą lobį – skrynią, visą sulipdytą iš kriauklių ir jūros smėlio. Tai – Roberto dovana mamai. Didžiausią studijos plotą užima drabužiai ir visa, ko prireikia jų kūrybai ir... Čia net yra kostiumų archyvas! Jame tarsi teatre archyvuojami Roberto teatro spektakliams, koncertams ir visokiems filmavimams sukurti kostiumai. Taip pat lentynose jau guli žaliava – iš įvairių vietų atkeliavę audiniai ir medžiagos. Iš jų gimsta nauja R. Kalinkino kolekcija. Jos pristatymą bus galima išvysti spalio 10 dieną. Daugiau nei šimtas vyriškų ir moteriškų drabužių rinkinių! Galite įsivaizduoti, kiek lentynų prireikia tokiam drabužynui... Lamų slėnis

145

146

Lamų slėnis

147

Toliau ekskursijoje po studiją – darbo stalas, ant kurio gimsta lekalai, sukerpami pirmieji kolekcijų variantai. Čia kabo ir nedidelis stendukas su įvairių mados žurnalų iškarpomis – tai Roberto būsimų kolekcijų inspiracijos. Kaip ir krūva blizgančių ir gerai prižiūrėtų bei nužiūrėtų mados, dizaino ir meno knygų, kurias Agnė ir Robertas vienas kitam nuolat dovanoja. Šalia knygų – didelis baltas darbo stalas, savotiškai suteikiantis studijai architektų biuro įvaizdį. Čia pat išsidėsčiusi ir labai rimta siuvamųjų mašinų zona. Beje, pastarųjų studijoje yra gal šešios, tiesa, naudojamos pagal paskirtį ne visos. Jau nebeveikiančios dar ieško savo vietos ir kada nors taps vintažinėmis interjero detalėmis. Kaip ir vadinamosios „oldskūlinės“ spausdinimo mašinėlės, antikvariniai paveikslų rėmai ir jau nebeskaitomos F. Dostojevskio knygos.

148

Lamų slėnis

Savo vietos studijoje ieško ir dvi Roberto kolekcijos – kepurių bei žirklių. Taip, Robertas kolekcionuoja žirkles ir kepures, deja, kol kas jos sukrautos į dėžes ir laukia geresnių laikų, kad galėtų būti parodytos plačiajam pasauliui. Šiuo metu lofte eksponuojami tik parduoti skirti Roberto kurti drabužiai. Vadinamasis „showroom“ įsikūręs garbingiausioje studijos vietoje – pačiame viduryje. Įspūdingoje spintoje taip pat rado vietą dizainerio surinkta medinių kurpalių kolekcija bei keletas iš koto verčiančių batų pavyzdžių, įsigytų pačiose netikėčiausiose vietose. Na, ir, žinoma, čia puikuojasi vertingas antikvarinis staliukas su stalčiukais – tiesiog ikona, kurią pora rado „kažkur prie konteinerių“... Kaip, beje, ir manekenus, ir dar daugybę gerų daikčiukų. Sunku patikėti, kokius vertingus daiktus žmonės kartais tiesiog išmeta...

Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

Dar viena svarbi studijos erdvė – fotosesijų zona. Ši vieta nuolat keičiasi, mat kiekvienai fotosesijai naudojamos vis kitos dekoracijos. Daugybę įvairiausių Roberto kurtų dekoracijų galima išvysti ir kitose studijos vietose. Jos sugalvotos koncertams, filmavimams. Po renginių visos grįžta atgal į studiją. Štai viena šiuo metu puošia studijos kampą, kuriame, pasak R. Kalinkino, „visi čilina“. Čia pro didžiuosius angliškus langus visada šviečia saulė, čia susirenka draugai ir klientai, čia vyksta pokalbiai, vakarėliai ir kiti smagūs dalykai. Čia – dar vienas netikėtas objektas – iš senos kino juostos nupintas stalas ir kilimas. Beje, apie kino juostas

būtų galima parašyti dar vieną istoriją. Robertas senų kino juostų turi tiek, kad net pina iš jų įvairius objektus – nuo rankinių iki baldų. Čia būtų galima atrasti net Hario Poterio istoriją... Visoms Roberto ir Agnės daiktų istorijoms vietos neužteks. Pasirodo, net šiukšlynuose rasti daiktai gali virsti tikrais interjero perliukais. Nors sendaikčių paieškos seniai tapo nauja mados kryptimi, pabūkime tiesiog racionalūs: kam švaistyti pinigus naujiems daiktams, jei galima antram gyvenimui prikelti senus rakandus. Robertas su Agne – už daiktus su istorija! Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

155

156

Lamų slėnis

157

158

Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

161

162

Lamų slėnis

163

164

Lamų slėnis

165

166

Lamų slėnis

167

168

Lamų slėnis

169

170

Lamų slėnis

171

172

Lamų slėnis

173

174

Lamų slėnis

175

176

Lamų slėnis

177

178

Lamų slėnis

179

Int 180

Lamų slėnis

terviu su seneliu LamĹł slÄ&#x2014;nis

181

Nuotraukos: Robertas Riabovas Tekstas: Barbora Adamonytė

ilniaus dailės akademijos keramikų kiemelį ir jo stogus pažinau dar vaikystėje, su pussesere ir pusbroliu žaisdama slėpynių, kol mūsų senelis kitiems dėstė keramikos meną. Dabar smagu vaikščioti tais pačiais koridoriais, kur prabėgo senelio jaunystė bei brandus amžius, kur jo buvo tiek atrasta, išmokta, kurta, mylėta, gyventa ir atiduota. Didžiuojuosi galėdama pristatyti savo senelį – gerai žinomą šios srities meistrą, pedagogą, kritiką bei teoretiką profesorių Juozą Adomonį. – Labas, seneli. Primink savo studentavimo metus. Ar tada ir prasidėjo tavo kūrybinis kelias? – Piešti pradėjau jau besimokydamas Skiemonių pradžios mokykloje, o vėliau, Anykščių gimnazijoje, išryškėjo mano dailės gabumai, tapau mokyklos “dailininku”, piešiau plakatus, iliustravau sienlaikraštį, tapiau dekoracijas. Stodamas į Dailės institutą norėjau studijuoti tapybą, bet gavau pasiūlymą išbandyti keramiką, nes tais metais į ją nebuvo stojančiųjų. Man šis “„ugnies menas“ patiko ir liko visam gyvenimui. Be manęs, grupėje buvo dar dvi mergaitės, o visame įvairių specialybių kurse – 40 studentų, kurių būta ir vyresnių, ir kitakalbių. Visi dėstytojai buvo žinomi dailininkai ir teoretikai. Jiems ir mums, studentams, lengva nebuvo – slėgė sunkūs pokario metai. Tačiau nepritekliai neužgožė jaunystės šėlsmo: rengėme mokslines konferencijas, parodas, spektaklius, šokius, ekskursijas, sportavome.

182

Lamų slėnis

183

184

Lamų slėnis

– Ar svarbu vieta ir nuotaika? – Labai! NDailės institutas įsikūręs romantiškiausioje Vilniaus miesto vietoje – gražiame Bernardinų vienuolyno ansamblyje. Čia aš praleidau šešerius studijų metus ir visą gyvenimą būdamas dėstytoju, katedros vedėju ir profesoriumi. Įvairios pareigos atėmė daug jėgų ir laiko iš kūrybos, bet yra ką prasmingo ir gražaus prisiminti.

Mane domina visos kultūros, tačiau įtakos turėjo Pietų ir Vidurio Europos kultūra, dailė. Čia teko lankytis muziejuose, parodose, dalyvauti kūrybiniuose simpoziumuose. Ypač artimi ryšiai buvo su latviais, estais, čekais, lenkais ir vengrais. Keletą kartų lankiausi Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, kartą – Anglijoje, Austrijoje, Norvegijoje ir Vidurinėje Azijoje, o ilgiausiai – Ispanijoje ir JAV. Visur turėjau – Kūrėjų ir kultūrų įtaka. draugų ir pažįstamų. Iš jų gaudavau įdomios infor– Pirmiausia – mano mokytojai – keramikai, piešė- macijos – knygų, katalogų, žurnalų. Aš dariau tą jai, tapytojai, skulptoriai bei architektai. Su pastaraisiais patį skleisdamas mūsų spaudinius, kviesdamas į teko daug bendradarbiauti kuriant architektūrinius simpoziumus. objektus Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje ir Maskvoje. Lamų slėnis

185

186

Lamų slėnis

– Postmodernizmas aiškiai juntamas tavo kūryboje. Kodėl būtent ši kryptis? – Aš pergyvenau vadinamąjį socialistinį realizmą, kai mus mokė tik keramikos amato ir liaudies meno interpretacijų. Po gūdaus sovietinio atšilimo jaunieji dailininkai pradėjo kreipti dėmesį į modernizmą. Mane ypač paveikė apsilankymas didžiulėje IAC tarptautinėje keramikos parodoje Prahoje (1962 m.), kur dominavo modernistiniai kūriniai. Beje, tokių kūrinių pageidavo mūsų jaunieji architektai. Taip ir tapau modernistu, o dabar mane žavi postmodernistinė kryptis. Ji atitinka laiko dvasią, galima daug eksperimentuoti. Tai aš ir darau: keramiką derinu su medžiu, metalu, stiklu ir kitomis medžiagomis, ieškau konceptualių sprendimų.

– Didžiausia kūrybinė nesėkmė? – Keramikos srityje nesėkmių būna daug, kai aukštoje temperatūroje nepageidaujamai pasikeičia glazūrų struktūra ir spalva, gaminiai suskyla, sulimpa ir kt. Gaila, kad pastaraisiais metais keičiantis architektūrinių objektų savininkams, daug mano ir kitų keramikų kūrinių dingo be žinios. – Ką laikai didžiausiu savo kūrybos vertinimu ir įvertinimu? – Pačiam tai padaryti sunku. Akcentuočiau keletą didesnių architektūros darbų, dvylika asmeninių parodų, tris suorganizuotus tarptautinius keramikos simpoziumus Vilniuje, du parašytus ir premijuotus vadovėlius, keletą sudarytų taikomosios dailės albumų ir katalogų bei parašytų straipsnių. Bene svarbiausia, kad per 50 pedagoginio darbo metų mokiau daug gabių, dabar žinomų keramikų. Aš pats įvertintas nusipelniusio meno veikėjo vardu, LDK Gedimino ordinu, Lietuvos Vyriausybės premija ir kitomis premijomis bei diplomais. Lamų slėnis

187

188

Lamų slėnis

189

190

Lamų slėnis

191

192

Lamų slėnis

193

194

Lamų slėnis

– Kuo būtum, jei ne keramiku? – Turbūt staliumi arba, kaip dabar sakoma, – dizaineriu, nes nuo vaikystės mėgau statyti, konstruoti. Ypač patinka medžio darbai. Mūsų bute pagal architektės, daug metų projektavusios baldus, tavo senelės Brigitos projektus daugumą baldų pasidariau pats, taip pat visą įrangą dirbtuvėje. Savo rankomis kolektyviniame sode šalia Vilniaus pasistačiau gražų namą ir dirbtuvėlę. Anksčiau pats pasitaisydavau laikrodžius, radijo, televizijos aparatus, automobilius. Galbūt tai tėvo genai. Jis, būdamas puikus stalius ir dailidė, sugebėjo daug ką padaryti pats, su motina mėgo lauko darbus, laikė gyvulių ir bičių. Beje, mano senelis Juozas taip pat buvo stalius ir liaudies dirbinių meistras. Jo gražiai drožinėtų verpsčių galima rasti Pauliaus Galaunės knygų rinkiniuose. Taigi štai – senelių ir prosenelių genai tęsiasi. Tavo tėtis skulptorius daugiausia kuria iš medžio, o tu – būsima dizainerė – pratęsi šią tradiciją. – Ar tiesa, kad mano ir pusbrolių žaislai buvo panaudoti meniniais tikslais? – Taip. Aš jūsų miniatiūrinius žaisliukus sukišau į stiklinę kolbą ir 2004 m. dalyvavau parodoje “„Žaisliukas“. Manau, tai įdomu ir jie išliks ilgam, kaip jūsų vaikystės prisiminimas. Lamų slėnis

195

Seneliui baigus profesoriauti Vilniaus dailės akademijoje, dirbtuvėje ir toliau praleidžiamos ištisos valandos eksperimentuojant ir kuriant, močiutė negali prisišaukti vakarienės, o mums, vaikaičiams, ir toliau džiugu iš arti pažinti meno pasaulį. 196

Lamų slėnis

197

198

Lamų slėnis

Laimingo vaiko kambarys Mažos pėdutės – didelės svajonės

Lamų slėnis

199

200

Lamų slėnis

Nuotraukos: Robertas Riabovas

Levandų princesė Tikros princesės žino, kad levandos, čiobreliai, alyvos ir švelniai sunokusios slyvos – tai nauja, tik dar tobulesnė rožinė!

Staliukas su kėde “Haricot” (Laurette, Prancūzija) ir lova “Le Lit Rond” (Laurette, Prancūzija) – iš interjero parduotuvės “Ornamentum” Lamų slėnis

201

202

Lamų slėnis

Indėnas ir triušis Indėniškų istorijų smagiausia klausytis dviese. Ypač, jei tavo kompanionas – ilgaausis triušis, o vigvamas – iš jaukaus lietuviško lino...

Raštuotos lino pagalvėlės ir vaikiška patalynė – iš parduotuvės „Lovely Home Idea“ Triušis LaPINoS – iš „Deglingos“ šeimos Lamų slėnis

203

204

Lamų slėnis

Mažojo Da Vinci galerija Kartais unikalios idėjos gimsta susiruošus į lauką, aunantis mėgstamiausius botukus, svajojant apie lietaus prilytas balas. Gerai, kad spalvoti pieštukai – visada šalia, o šedevrų galerijoje dar liko šiek tiek vietos...

Vaikiški botukai ir kelioninis lagaminas – iš elektroninės parduotuvės www.stephenjoseph.lt

Lamų slėnis

205

206

Lamų slėnis

Gulbių ežeras Kiekviena gulbė ruošiasi svarbiausiam savo gyvenimo šokiui. Kol aplodismentai paskelbs spektaklio pradžią, svarbiausia – įsijausti į būsimą vaidmenį.

Sijonėlis ir suknelė “Angel Face” – iš parduotuvės “Bambizzi”

Lamų slėnis

207

208

Lamų slėnis

Kad niekas nepamirštų... Kas sakė, kad lengva įsiminti tokį gražų vardą?! Ypač, jei girdi jį tik kokį trečią mėnesį... Tada labai padeda kalbančios sienos.

Prie sienos tvirtinamos medinės raidės – iš „Spalvotų raidžių“ fabrikėlio

Lamų slėnis

209

210

Lamų slėnis

Nuotraukos: Dainė Pranaitytė

Genialus kūrybinis chaosas Norint tapti genijumi, reikia visai nedaug: supratingų tėvelių, molberto, labai patogios kėdutės ir nedidelio kūrybinio chaoso (jį sukurti – smagiausia tapimo genijumi dalis).

“Lamų slėnio” skaitytojos Dainės ir jos mažo labai laimingo ir linksmo berniuko Jono kambarys saulės nubučiuotoje Maltoje.

Lamų slėnis

211

1 1. Suknelė „Bébé“ „Talc“ 2. Šviestuvas “Lumidea” v3. Staliukas ir kėdutė “Haricot” “Ornamentum” 4. PAGALVĖLĖ “Vaikų salonas” 5. Kuprinė “Dinozauras” www.StephenJoseph.lt

212

Lamų slėnis

213

1. Mergaitiškos kelnės “Pocket Pants” “Mummymoon” 2. Batukai d.j.m. studio 3. Supamas arkliukas “Draugiški žaislai” 4. Nuotraukų rėmelis Toota.lt

214

Lamų slėnis

215

1. Pagalvėlės “Minitextile” 2. Lietsargiai “Pelėda”, „Beždžionėlė” www.StephenJoseph.lt 3. Marškinėliai „Zorrro“ „Smallable“ 4. Foteliukas “Le Petit Lapin” “Ornamentum” 5. Lėlių namelis ir žaislai “Vaikų salonas”

216

Lamų slėnis

217

Aline Caron

Meno redaktorė, maisto fotografė ir stilistė E-dienoraščio “My Little Fabric” autorė Gyvena Paryžiuje, Prancūzijoje Nuotraukos: Aline Caron Tekstas: Algė Ramanauskienė

– Laba diena, Aline. Kaip jums šiandien sekėsi? – Puikiai. Šiuo metu dirbu su kulinarine knyga, Paryžiuje šviečia saulė. Taigi galiu svaigti savo sode, gryname ore, ir tai – nuostabu. Be to, man labai patinka knygos siužetas, bet daugiau apie ją pasakyti negaliu, susisiekime 2013 metais (juokiasi). Kadangi orai gražūs, šįryt paplaukiojau, nuvažiavau dviračiu ir prisipirkau visko, ko reikia kepsnių vakarėliui su draugais – dievinu tokias dienas!

218

Lamų slėnis

– Turite gana nemažai talentų! Kuris – maisto fotografija, grafinis dizainas ar rankdarbiai – jums pačiai arčiausiai širdies? – Sunku išskirti, juk tai – visuma, o aš mėgstu viską susieti. Man labai patinka rankų darbas, ypač keramika – net nepastebiu, kaip prabėga laikas, kai ja užsiimu! Bet jeigu privalėčiau rinktis, neabejodama sakyčiau – grafinis dizainas ir knygų iliustravimas. Įgijau tokį išsilavinimą, nuo to prasidėjo mano karjera ir tie dalykai jau tapo mano savastimi. Norėčiau ir toliau derinti maistą, grafinį dizainą ir iliustravimą – tai esu pradėjusi daryti su „Charlotte aux framboise“.

Lamų slėnis

219

– Visa, ką kuriate, labai miela. Iš kur tas saldumas? – Labai ačiū! Tai, be abejonės, kyla iš mano nuotaikos ir charakterio. Mėginu įžvelgti geruosius dalykus ir mėgautis tuo, ką darau. Mėgstu darbus, susijusius su vaikų pasauliu, man labai patiko kurti knygą „Les Goûters rigolos“ („Smagūs priešpiečiai“). – Kaip prasidėjo jūsų romanas su maistu? – Tai prasidėjo, kai buvau labai jauna. Duktė viską paveldėjo iš gurmano tėvo... (Juokiasi.) – O iš kur tas ypatingas dėmesys italų virtuvei ir viskam, kas itališka? – Tikriausiai dėl mano tolimų itališkų šaknų iš motinos giminės. Ir ne tik – kai buvau visai mažytė, mano tėvas dirbo Italijoje ir parsivesdavo mus, prisiragavusius makaronų, padažo ir sūrio, – tai buvo gryniausios laimės akimirkos. Be to, italų virtuvė yra paprasta, jos pagrindas – kokybiški, gavę saulės produktai: pomidorai, puiki mocarela di buffala, bazilikai ir alyvuogių aliejus – šis patiekalas toks nuostabiai paprastas, kad širdį patepa tarsi balzamu. Italų virtuvė ir bendravimas, dalijimasis, nepretenzingi šeimos patiekalai suteikia daug laimės. (Mano mylimasis taip pat italų kilmės, čia irgi turbūt galima įžvelgti ženklą...)

220

Lamų slėnis

– Ar esate pagaminusi tokį patiekalą ar saldumyną, kuriuo labai didžiavotės? – Viskas, kas patinka mano svečiams. Kai jus pagiria, kad valgis buvo labai gardus, ir paprašo recepto – vadinasi, jūs laimėjote! Didžiuojuosi, kai pavyksta sudėtingas patiekalas, bet aš ruošiu ir mažyčių paprastų skanėstų, kurie teikia malonumą vaišių pabaigoje, pavyzdžiui, morengai (meringues) arba keksiukai (cannelés bordelais). Dažnai iškepu migdolinių sausainukų (macarons). Žmonės būgštauja, kad tai sudėtinga, bet aš pasidaliju su jais įvairiomis gudrybėmis ir jiems pavyksta. Nesvarbu, ar patiekalas paprastas, ar sudėtingas, jeigu jis skanus ir gražus, jaučiu pasididžiavimą. – Ar prisimenate skaniausią dalyką, kokį kada nors teko ragauti? – Sunku atsakyti, nes man gali patikti ir „Keturių sūrių“ pica prašmatniame penkių žvaigždučių restorane. O juk patiekalų tiek daug! (Beje, mano atmintis – kaip žuvies!)

Lamų slėnis

221

222

Lamų slėnis

KOKOSINe „PANNA COTTA“ Jums reikės: 250 g grietinėlės 250 g kokosų pieno 80 g cukraus 2 želatinos lapelių

Procesas: Įmerkite želatinos lapelius į šaltą vandenį. Užvirinkite grietinėlę, kokosų pieną ir cukrų. Nukelkite puodą nuo ugnies, palaukite 2 minutes ir supilkite želatiną. Pamaišykite, kad želatina ištirptų. Supilstykite „Panna Cotta“ į mažus indelius ir palikite šaldytuve 3 val., kad sustingtų. Lamų slėnis

223

– Įsivaizduokite, kad tenka pasirinkti paskutinį patiekalą gyvenime... Kas tai būtų? – Olialia, aš tikra gurmanė, taigi sąrašas bus ilgas! Sakyčiau, skrebučiai su naminiu žąsų kepenėlių paštetu (foi gras), taurė (arba dvi) „Chianti classico“, sotus makaronų patiekalas su gorgoncola, rikota, graikiniais riešutais ir Parmos kumpiu (arba su geriausiu pasaulyje kumpiu Pata negra!), dar gali būti pievagrybių ir pinijų sėklų (ar ne tokia buvo mano paskutinė vakarienė?), o pabaigai – sūriai: kamamberas, korsikietiškas avių sūris (tome de brebis corse) ir galiausiai – „Pierre Hermé“ sausainukai su pistacijomis ir rūgščiomis vyšniomis (macaron pistache / griotte) ir „Häagen-Dazs“ grietininiai vaniliniai ledai su makadamijų riešutais – juk sakiau, kad esu gurmanė...

224

– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos pavakarieniauti Paryžiuje? – Tai priklauso nuo nuotaikos, sakyčiau, „Le Septime“ per pietus – nepranokstamo paprastumo virtuvė, o „L’Escarbille“ – vakare pasimėgauti puikiais vynais ir tradicinės prancūziškos virtuvės patiekalais. Tačiau Paryžiuje atsiranda vis naujų vietų, visų aš toli gražu dar nesu apėjusi. – Kur ieškote įkvėpimo? – Žvalgausi aplink save, po pasaulį ir stebiu naujai sutiktus žmones. Mane užburia augalų ir spalvų pasaulis. Pasisemiu įkvėpimo iš žurnalų ir, žinoma, interneto, o daugiausia – jau keletą mėnesių – iš nuostabaus tinklalapio „Pinterest“. Tačiau prireikia nemažai laiko, kartais reikia sugebėti atsiriboti ir pripažinti, kad greitis, kokiu šiais laikais pasaulyje cirkuliuoja vaizdai ir idėjos, mane kiek gąsdina. Kai kam tai paskatina kūrybiškumą, bet kartais sunku suvaldyti visa, kas sukuriama. – O kurgi ieškoti įdomių daiktų? – Taip pat internete, pavyzdžiui, „Etsy“. Labai žaviuosi skandinavų dizainu, bet Paryžiuje gana sudėtinga jo aptikti. „Merci“ verste užversta gerų ir gražių daiktų, bet jie dažnai baisiai brangūs. Geriausia daiktų ieškoti sendaikčių parduotuvėse (provincijoje) ir perdaryti. Be to, visada įmanoma pasidaryti ką nors savo rankomis, perkurti daiktus iš „Ikea“, juos derinti su dizainerių kūriniais, kurių įsigyju tinklalapyje „Madeindesign“. Taip pat esu prancūzės Caroline Gomez gerbėja, jos „slow design“ darbai – puikūs ir tikslūs (teisingi). Daiktų spalvos taip pat labai svarbios, išdrįskite įsivaizduoti daiktą kitokių spalvų ir suteikite jam naujos gyvybės. Dažus aš perku iš „Farrow and Ball“ ir „Little Greene“.

Lamų slėnis

225

226

Lamų slėnis

227

Paskutinė vakarienė Skrebučiai su naminiu žąsies kepenėlių paštetu (foi gras) Taurė (arba dvi) „Chianti classico“ Sotus makaronų patiekalas su gorgonzola, ricotta, graikiniais riešutais ir Parmos kumpiu (arba su geriausiu pasaulyje kumpiu Pata negra!) Pievagrybiai ir pinijų sėklos Sūriai: kamamberas, korsikietiškas avies sūris (tome de brebis corse) Pierre Hermé sausainiukai su pistacijomis ir rūgščiomis vyšniomis (macaron pistache / griotte) „Häagen Dazs“ grietininiai vaniliniai ledai su makadamijų riešutais

– Neseniai persikėlėte į naujus namus. Kokie jie? – Dekoravimas toli gražu nebaigtas. Mes patys gaminame nemažai sau tinkamo dydžio baldų, o tam reikia laiko. Viskas balta – aš noriu, kad erdvė būtų išgryninta, bet šilta – su spalvų ir medžio akcentais. Virtuvė – pačiame būsto centre, ji atvira. Tai svarbiausia mūsų gyvenimo erdvė, nedidelė, bet drauginga. Ji atspindi viso būsto dekoravimo liniją, padengta baltu laku, su mediniu darbastaliu ir melsvų tonų ispaniškų plytelių indauja. Stengiamės rasti pusiausvyrą tarp atkurtų senų, savo rankomis sukurtų, perdarytų daiktų ir kelių naujų – tokių kaip „Hay“ kėdės ar „Caroline Gomez“ stalelis lenktomis kojomis (konsolė).

228

Lamų slėnis

– Kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų spalva? – Gal todėl, kad vis dar vasara – mėtų ir geltona. – Kas gyvenime jums patinka labiausiai? – Laisvė ir kaita, kasdien atrasti vis naujų dalykų, naujų skonių ir sutikti naujų žmonių!

6 privalumai visapusei burnos sveikatai LISTERINE® TOTAL CARE – pažangiausias iš visų LISTERINE®. Naudojant du kartus per dieną: 1. Naikina burnos bakterijas 2. Sumažina dantų apnašas ir akmenis 3. Palaiko sveikas dantenas 4. Saugo dantis nuo ėduonies ir stiprina emalį 5. Palaiko natūralų dantų baltumą 6. Suteikia iki 24 val. trunkančią burnos gaivą

PAŽANGIAUSIAS VISŲ LAIKŲ LISTERINE®

Lamų slėnis

229

Prisidėkite prie dar vieno įkvepiančio žurnalo “Lamų slėnis” numerio!

Pa re mk Ačiū, kad tikite mūsų idėja.