Iš rusų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė
S
u apelsinų dėže iš džiunglių į didelį miestą atkeliavęs ir telefono būdelėje apsigyvenęs didžiaausis žvėrelis sužinojo, kad yra Kūlverstukas, ir pirmą kartą gyvenime
susirado tikrų draugų – krokodilą Geną bei mergaitę Galią. Jis ir įsivaizduoti negalėjo, kad taip smagu kas vakarą susitikti su bičiuliais, ką nors pažaisti, pasišnekėti ar kartu dar ką nors nuveikti. Labiausiai visiems trims rūpėjo, kad mieste neliktų vienišų. Tad jie sugalvojo pakabinti skelbimą ir suvesti visus tuos, kurie ieško draugų. Į krokodilo Genos namus ėmė traukti lankytojai: liūtas Čandras, dvejetukininkas, žirafa, beždžionėlė... Net vakare nebuvo ramybės. Tada Kūlverstukas pasiūlė išeitį: reikia pastatyti Draugystės namus, kuriuose apsigyventų visi norintys draugauti. Kaip tarė, taip ir padarė, o statybas pradėjo nuo apsilankymo pas Ivaną Ivanovičių, kuris galėjo paskirti plytų...
4
Pirmas skyrius
I
vanas Ivanovičius sėdėjo dideliame šviesiame kabinete prie rašomojo stalo ir dirbo. Iš didelės popierių krūvos ant stalo traukė vieną, rašė „Leisti. Ivanas Ivanovičius“ ir krovė kairėje
į krūvelę. Tada imdavo naują lapą, rašė ant jo „Neleisti. Ivanas Ivanovičius“ ir dėjo dešinėje pusėje. Ir taip toliau: „Leisti. Ivanas Ivanovičius.“ „Neleisti. Ivanas Ivanovičius.“ – Laba diena, – mandagiai pasisveikino draugai užėję į kambarį. – Sveiki, – atsiliepė Ivanas Ivanovičius neatsiplėšdamas nuo darbo. Gena nusitraukė savo naują skrybėlę ir padėjo ant stalo kampo. Ivanas Ivanovičius tuojau pat užrašė ant jos „Leisti. Ivanas Ivanovičius“, nes prieš tai ant kažkokio dokumento buvo parašęs „Neleisti. Ivanas Ivanovičius“. – Suprantate, mums reikia plytų, – pradėjo kalbą Galia. 5
– Kiek? – pasidomėjo Ivanas Ivanovičius nesiliaudamas rašyti. – Daug, – skubiai įsikišo Kūlverstukas. – Labai daug. – Ne, – atsakė Ivanas Ivanovičius, – daug duoti negaliu. Galiu duoti tik pusę. – Kodėl gi? – Tokia taisyklė, – paaiškino viršininkas, – viską daryti perpus. – Kodėl jūs turite tokią taisyklę? – paklausė Kūlverstukas. – Labai paprasta, – atsakė Ivanas Ivanovičius. – Jeigu viską darysiu iki galo ir visiems viską leisiu, tai sakys, kad esu pernelyg
6
geras ir kiekvienas čia daro, ką nori. Jeigu nieko nedarysiu ir niekam nieko neleisiu, tai apie mane sakys, kad nieko neveikiu ir tik visiems trukdau. O dabar apie mane niekas nieko bloga nesakys. Supratote? – Supratome, – sutiko lankytojai. – Tai kiek plytų jums reikia? – Mes norėjome pasistatyti du nedidelius namelius, – pagudravo krokodilas. – Ką gi, – tarė Ivanas Ivanovičius, – duosiu jums plytų vienam mažam nameliui. Bus lygiai tūkstantis plytų. Tinka? – Tinka, – linktelėjo galva Galia. – Tik dar mums reikės mašinos, kad tas plytas atvežtų. – Na, ne, – nutęsė Ivanas Ivanovičius, – mašinos skirti negaliu. Galiu duoti tik pusę mašinos. – Bet juk pusė mašinos negali važiuoti! – paprieštaravo Kūlverstukas. – Tikrai, – sutiko viršininkas, – negali. Padarykime šitaip. Duosiu jums visą mašiną, bet pavežėsiu plytas tik pusę kelio. – Tai bus kaip tik ties vaikų darželiu, – vėl sumetė Gena. – Vadinasi, susitarėme, – pareiškė Ivanas Ivanovičius. Ir vėl ėmėsi savo rimto darbo – išsitraukė iš krūvos popieriaus lapą, užrašė ant jo „Leisti. Ivanas Ivanovičius“ ir ištiesė paimti kito. 7
Antras skyrius
K
itą dieną prie vaikų darželio privažiavo didžiulė krovininė mašina ir du darbininkai iškrovė tūkstantį plytų.
– Mums būtinai reikia aptverti sklypą tvora, – nusprendė Galia, –
kad niekas nekliudytų statyti. – Teisingai, – sutiko Gena. – Nuo to ir pradėsime! Jie susirado keletą dešimčių lentų, įkasė sklypo kampuose stulpus ir pastatė neaukštą medinę tvorą. Užvirė darbas. Kūlverstukas su Galia nešė molį, o krokodilas užsirišo prijuostę ir virto mūrininku. Geną glumino vienas dalykas. – Supranti, – kalbėjo jis Kūlverstukui, – pamatytų mane pažįstami, sakytų: „Še tau, kad nori! Krokodilas Gena, o užsiima tokiais niekais!“ Būtų nepatogu! – Tai užsidėk kaukę, – pasiūlė Kūlverstukas. – Tada tavęs niekas nepažins! 8
9
– Žinoma, – pliaukštelėjo sau per kaktą krokodilas. – Ir kaip aš pats nesugalvojau! Nuo tada jis ateidavo statyti namelio tik su kauke. Ir kaukėto krokodilo niekas nepažindavo. Tik kartą krokodilas Valerijus, Genos kolega, praeidamas pro tvorą šūktelėjo: – Oho, ką aš matau! Krokodilas Gena statybose!.. Kaip sekasi? – Gerai sekasi, – atsakė Gena pakeistu balsu. – Tik aš ne Gena, tai viena. O antra – aš apskritai ne krokodilas! Ir kaipmat pastatė Valerijų į vietą.
Trečias skyrius
K
artą vakare krokodilas Gena pirmas atėjo į statybų aikštelę. Ir staiga jis pamatė, kad ant tvoros puikuojasi kažkoks užrašas:
„Še tau! – pagalvojo Gena. – Kas gi jį atvedė? Gal Kūlverstukas? Jis turi daug keistų pažįstamų!“ Krokodilas prisėdo prie vartų palaukti Kūlverstuko. Po pusvalandžio traukdamas dainelę atkulniavo Kūlverstukas. – Gal žinai, – pasidomėjo krokodilas, – iš kur pas mus atsirado piktas šuo? Kūlverstukas išvertė akis. – Nežinau, – atsakė jis. – Vakar dar nebuvo. Galbūt Galia atsivedė? 11
įsigykite
knygą dabar