Christa Weinrich
Ekologinis
sodas ir daržas Iš vokiečių kalbos vertė živilė šileikaitė
Pratarmė Fuldos miesto centre, tarp bažnyčios ir pilies, stovi 1626 m. statytas vienuolių benediktinių Švč. M. Marijos vienuolynas ir aukštų mūro sienų apsuptas dviejų hektarų sodas. Kaip tik šis sodas išgarsino vienuolyną toli už mies to ir šalies. Jau daugiau kaip pusę amžiaus čia puoselėjama natūrali žemdirbystė – taigi dar nuo tų laikų, kai terminas „ekologiškas“ buvo beveik niekam nežinomas, o chemi nės trąšos ir apsaugos nuo kenkėjų priemonės buvo nau dojamos net ir nuosavuose soduose. Vienuolyno seserys tapo ekologinio ūkininkavimo pionierėmis, ir jų patirtis šiandien vertinama visame pasaulyje. Pastaraisiais metais vis daugiau ūkininkų renkasi na tūralų žemės dirbimo būdą. Pereidami prie ekologinės žemdirbystės jie patiria ne tik sėkmę, bet ir susiduria su įvairiausiomis problemomis. Norėdamos atsakyti į jiems rūpimus klausimus ir pasidalyti savo praktine patirtimi, mes išleidome patarimų atskiromis temomis knygų seri ją. Šioje knygoje nusprendėme apžvelgti visas ekologinės žemdirbystės sritis ir pasidalyti su jumis laiko patikrinto mis žiniomis. 4
Knyga parašyta remiantis ne teorine, o grynai prak tine patirtimi. Sunku būtų išvardyti visus, kurie mūsų vienuolyno sode ilgus metus rūpinosi sėja ir derliaus nu ėmimu, dirvos derlingumu ir sodo sveikata, tačiau kaip tik šių žmonių didžiule patirtimi rėmiausi, kai 1976 m. įstojau į vienuolyną ir pradėjau mokytis daržininkystės bei sodininkystės. Nuoširdžiai dėkoju visiems už jų indėlį į šią knygą. Linkime visiems skaitytojams daug džiaugsmingų akimirkų ir didelių pasisekimų kuriant ekologinį ūkį. Christa Weinrich OSB Fuldos vienuolynas
Įvadas Kas yra ekologinis ūkis? Kaip mes įsivaizduojame eko loginę arba natūralią žemdirbystę? Dabar šios sąvokos yra girdimos labai dažnai, vis dėlto, manau, būtina paaiškinti jų reikšmę. „Ekologiniu“, arba „biologiniu“, paprastai laikomas toks ūkis, kuriame, siekiant apsaugoti aplinką nuo bet ko kio užterštumo, nenaudojamos sintetinės trąšos ir pestici dai. Tačiau į šią sąvoką įeina daug daugiau, nes „biologija“ yra mokslas apie gyvenimą. Todėl žmogus, puoselėjantis biologinę žemdirbystę, stengiasi išsaugoti įvairias dirvos gyvybės formas. Be abejo, jam taip pat norisi užsiauginti didelių kaliaropių, sveikų burokėlių ir amaro nepažeistų salotų, tačiau jis turi prisitaikyti prie natūralaus daržovių augimo ciklo. Jeigu atidžiai stebėsime gamtą ir iš jos mo kysimės, ji atskleis mums ne vieną galimybę, kaip be žalin go kišimosi užauginti gausų ir kokybišką derlių. Svarbiausi principai: Dirva turi būti saugoma ir palaikomas jos gyvybingumas. Natūralus ciklas „augalas – dirva – augalas“ nuėmus derlių nutrūksta, todėl turi būti atstatytas naudojant
organinių atliekų kompostą, kuris, kaip ir natūralaus ciklo metu, padeda susidaryti derlingai, puveningai žemei. Augalai turi būti sodinami tokiomis grupėmis, kad – kaip ir natūralioje gamtoje – vieni kitus papildytų, skatintų augimą ir gintų vieni kitus nuo kenkėjų bei ligų. Jeigu augalus vis tiek užpuola ligos arba kenkėjai, su jais kovojama purškiamais preparatais, pagamintais iš stipriai kvepiančių žolių arba augalinių biologiškai aktyvių medžiagų. Cheminiai pesticidai niekada nenaudojami, nes naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus organizmus. Dirbdami pagal šiuos principus pamatysite, kad ne vi sada lengva rasti lengvus atsakymus ir didesnę dalį spren dimų nulemia asmeniniai pastebėjimai, išradingumas ir mokėjimas derinti. Taip kiekvienas sodas bei daržas tam pa išskirtinis ir daug gali pasakyti apie žmogų, kuris jį pa sodino ir prižiūri. Ir kiekvienas toks sodas yra gražus, nes tampa augalų ir gyvūnų buveine, pritaikyta prie regiono klimato sąlygų ir sodo savininko poreikių bei galimybių. 5
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės
pagrindai
Dirvožemis Dirva yra brangus turtas – tokią išvadą padarė darbo grupė, aplinkos apsaugos tarny bos pavedimu apskaičiavusi, kad dėl dirvože mio erozijos ir nualinimo kasmet prarandama 11–30 milijardų eurų. Dirva – tas plonas mūsų planetos paviršiaus sluoksnis, dovanojantis gy vybę augalams, gyvūnams ir žmonėms, – tikrai yra didžiulis turtas. Deja, ne visi supranta, kad šį turtą reikia tausoti, jo negalima be saiko eks ploatuoti ir alinti. Dirva formavosi tūkstančius, o kai kur ir milijonus metų. Tačiau užtenka 1 val., kad stiprus lietus nuplautų tonas derlingo dirvože mio arba kad į dirvą patekusios cheminės me džiagos paverstų ją netinkama naudoti. Aplinkos apsauga turėtų prasidėti nuo dir vos apsaugos, ir kaip tik tai yra pagrindinė eko loginės žemdirbystės užduotis. Mes siekiame išsaugoti dirvos gyvybingumą ir derlingumą, todėl nenaudojame nuodų, tręšiame kompos tu ir uždengiame dirvą, kad ji ir kitoms kar toms išliktų tuo, kas yra mums, „tuo trisdešim čia centimetrų, dovanojančiu mums gyvybę“ (tėvas G. Hayeris). Dirva yra ypatingas ir labai jautrus, nuola tos besikeičiantis darinys. Ji susideda iš mine ralinių medžiagų (sudūlėjusių uolienų), or ganinių medžiagų (gyvūninės ir augalinės kilmės organizmų, suirusių ir nesuirusių au galinių atliekų, huminių medžiagų), vandens ir oro. Ar pagalvojame apie tai, kai, paėmę saują daržo žemės, leidžiame jai lėtai byrėti pro pirš tus? 8
Dirva – pagrindinis augalų, gyvūnų ir žmonių maisto šaltinis.
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės pagrindai
Dirvožemio tipai Dirvožemis nėra visur vienodas. Pagal dirvos sluoksnius, kitaip vadinamus dirvos horizontais, dirvožemininkai išskiria daug įvairių dirvos tipų. Šių sluoksnių seka – pradedant viršutiniu humu so sluoksniu ir baigiant dirvodarine uoliena – vaizduojama dirvožemio profilyje. Dirvožemio horizontai
Pavadinimas „E horizontas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio eluere, reiškiančio „išplauti“.
A: Viršutinis sluoksnis, dažniausiai puveningas. B: Apatinis sluoksnis, dažnai rudas dėl molio ir geležies junginių. C: Dirvodarinė uoliena. Priklausomai nuo dirvožemio tipo, tarp šių pagrindinių sluoksnių gali būti įsiterpę ir kiti horizontai.
Pavyzdžiui, rudžemis, susidaręs mūsų nuosai kiai drėgname klimate po mišriaisiais miškais iš labai skirtingų dirvodarinių uolienų, turi ryškų A-B-C profilį. Juodžemis susidarė stepėse, žemy ninio klimato juostoje, iš lioso podirvio arba po rėtos klintinės uolienos. Tipiškiausias juodžemis randamas Ukrainoje. Čia storas puveningas dir vos sluoksnis guli tiesiai ant uolienos podirvio. B horizonto visiškai nėra. Pas mus labiausiai paplitęs dirvos tipas yra išplautžemis. Iš pradžių jis susidarė, kaip ir ru džemis, nuosaikiai drėgname klimate po mišriai siais lapuočių miškais. Ten, kur iškrinta daugiau kritulių nei spėja išgaruoti, molio, humuso ir geležies dalelės išplaunamos į gilesnius sluoks nius. Taip tarp viršutinio ir apatinio sluoksnių
Geroje dirvoje gyvena nesuskaičiuojama daugybė mikroorganizmų ir nedidelių gyvių.
susidaro šviesus, mažai maistinių medžiagų ir molio mineralų turintis horizontas, pavadintas E horizontu. Kai kuriuose Vokietijos regionuose plyti jau rinis, arba balkšvažemis dirvožemis, susidaręs 9
drėgname ir nuosaikiai vėsiame klimate, kur lietus dar stipriau išplovė išplautžemį. Šiandien tokia dirva dažniausiai būna šiluose ir viržy nuose. Kokia jūsų daržo dirva? Kartais yra naudinga žinoti, kokiam tipui priklauso jūsų sodo ar daržo žemė, tačiau paprastai tai įmanoma tik tada, jeigu žemė toje vietoje iki šiol nebuvo dirbama. Ne vieną dešimtmetį užsodinama, purenama, įdirbama žemė yra taip pakeičiama, kad nustatyti jos pirminį tipą tampa labai sunku.
Dirvožemio rūšys Sodininkui už dirvožemio tipą yra daug svar besnė dirvožemio rūšis. Pagal subyrėjusių uolie nų atskirų dalelių dydį, išskiriamas smėlis, molis ir dumblas. Purumas nusako dirvos struktūrą. Jeigu dirva subyra į grumstelius dėl šalčio ar įdirbimo, tai dar nereiškia, kad ji yra puri. Tikrai puri dirva tokia išlieka visą vegetacijos laikotarpį ir nesuslūgsta nuo vandens.
10
Smėlio dalelės yra santykinai didelės (0,063– 2 mm skersmens). Vieną smėlio kruopelytę daž nai galima netgi paimti pirštais ir įžiūrėti plika akimi. Grynas smėlis lengvai byra pro pirštus. Todėl smėlinga žemė saulėje greitai įšyla, yra lai di orui ir lengvai įdirbama, tačiau sunkiai išlaiko vandenį ir maistingąsias medžiagas, todėl greitai išdžiūna. Molio dalelės yra labai smulkios: skersmuo ma žesnis nei 0,002 mm. Atskiros dalelytės plika akimi neįžiūrimos. Patrynus tarp pirštų, sausas
molis panašėja į dulkes, o šlapią galima minkyti, jis gerai išlaiko formą. Molžemį sunku įdirbti, jis labai lėtai įšyla. Nors molyje yra daug maistingų jų medžiagų ir jis ilgai išlaiko vandenį, augalai to kioje žemėje dažnai kenčia dėl oro trūkumo arba užsistovėjusios drėgmės. Dumblo dalelės, kurių skersmuo yra 0,002– 0,063 mm, užima tarpinę vietą. Daug dumblo randama dugninėje morenoje ir liose. Dumble paprastai yra daug maistingųjų medžiagų, tačiau po stipraus lietaus jis greitai pažliunga ir ypač lengvai pasiduoda erozijai. Priemolį sudaro smėlio, molio ir retkarčiais dumblo dalelių mišinys, kuriame yra visos ge riausios dirvožemio rūšių savybės. Jeigu vienos sudėtinės dalies yra daugiau nei kitų, susidaro lengvas, sunkus arba dulkiškas priemolis. Lygiai taip pat, atsižvelgiant į atskirų dalelių kiekį dirvoje, susidaro priesmėlis, lengvas molis, dulkiškas priesmėlis arba dulkiškas molis. Pagal tai, iš kokių dalelių susideda dirva, nu statoma dirvožemio granuliometrinė sudėtis.
Dirvožemio purumas Puri dirva yra geros struktūros, pralaidi orui ir lengvai subyra į grumstelius, o pažeistos struk tūros dirva yra sukietėjusi, sutankėjusi arba pa žliugusi. Puri dirva pirmiausia turi būti gyva, vadinasi, joje turi būti daug humuso (puvenų), susidariu sio iš organinių medžiagų. Taip pat joje turi būti vandens, oro ir milijardai įvairiausių mikroorga nizmų.
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės pagrindai
Purus dirvožemis leidžia augalams tvirtai įsišaknyti, suteikia jiems maisto medžiagų ir yra nesuskaičiuojamos daugybės gyvių buveinė.
Vienoje saujoje geros dirvos yra daugiau or ganizmų nei žemėje žmonių. Tik ten, kur gyvena bakterijos, grybai, dumbliai, amebos, klumpelės bei kiti mikroorganizmai, knibžda ir didesnių gyventojų: kolembolų, erkių, vorų, vėdarėlių, šimtakojų, vabzdžių, nematodų ir galiausiai ypač svarbių dirvožemiui sliekų. Visi šie gyventojai smulkina, skaldo, skaido, įdirba ir įterpia į žemę augalines bei gyvūnines atliekas. Jie dirba pože miniame „fabrike“, kuriame gaminamos maisto medžiagos augalams, sudaromi nauji junginiai ir, suklijuojant dirvos daleles į grumstelius, nuola tos gerinama jos struktūra. Jų atkaklus darbas leidžia iš puvenų atsirasti naujai gyvybei, o nesustojantį irimo procesą seka nesustojantis atstatymo procesas.
Humusas ir dirvožemio derlingumas Taigi sveika ir puri dirva yra gyva dirva. Pa grindinis ilgalaikio dirvožemio derlingumo ga rantas yra humusas. Svarbu žinoti
Humusas yra pagrindinis mikroorganizmų maisto šaltinis. Jie gali gyventi ir daugintis dirvoje tik tada, kai joje yra pakankamai organinių medžiagų.
Humusas ir jo įvairiapusiškas poveikis: Dirvožemyje gyvenantys organizmai išskiria ir mineralizuoja maisto medžiagas bei 11
aprūpina jomis augalus. Dėl šios priežasties humusas veikia kaip trąša. Be to, humuse yra vitaminų, augimą skatinančių medžiagų, mikroelementų ir daug kitų medžiagų, turinčių didelę įtaką augalo atsparumui. Kvėpuodami dirvos organizmai išskiria anglies dvideginį, kurį augalai sunaudoja gliukozei gaminti lapuose. Humusas stipriai pagerina tiek lengvos, tiek sunkios dirvos struktūrą. Sunkią dirvą jis paverčia puresne, pralaidesne orui ir užkerta kelią jai sutankėti bei uždumblėti. Smėlingai, lengvai dirvai humusas padeda išlaikyti vandenį bei maisto medžiagas ir aprūpinti jomis augalus. Taip pat padidina grumstelių stabilumą ir kartu dirvos purumą. Judėdami dirvos organizmai ir didesni gyviai paskui save palieka poras ir užtikrina optimalų jų pasiskirstymą. Mažesnėse porose kaupiasi vanduo, o didesnės padaro dirvą laidesnę orui. Humusas padidina dirvožemio sorbcijos imlumą ir kartu jo buferiškumą.
Humusas užtikrina dirvožemio sveikumą Fitopatologai, tiriantys augalų ligas, akty viai ieško galimybių sustiprinti dirvos ir augalų atsparumą. Grynai mineralinė dirva ligoms yra visiškai neatspari, humusingo dirvožemio atspa rumas yra daug didesnis. Teigiama humuso įtaka dirvožemiui: Didesnis humuso kiekis dirvožemyje pagerina augalų atsparumą ligoms ir to 12
negalima paaiškinti vien pagerėjusiu augalų maitinimu. Dirvožemio organinės substancijos gali išstumti tam tikrus parazitus, sustabdyti infekcijos plitimą ir, padedant dirvožemyje gyvenantiems organizmams, ją likviduoti. Daug humuso turinčiame dirvožemyje, ypač tręšiamame žaliosiomis trąšomis (sideratais), grybai ir bakterijos pagamina daugiau antibiotinių medžiagų, saugančių augalus nuo ligų. Kovai su miltlige, bulvių maru ir kitomis grybelinėmis ligomis iš komposto ekstraktų gaminami purškiamieji preparatai. Aplink augalo šaknis yra daugybė mikrobų, sugebančių apginti nuo ligas sukeliančių bacilų (šaknų infekcijų).
Dirvožemio derlingumo išsaugojimas Įrodyta, kad dirvožemyje, turinčiame daugiau humuso, užauga didesnis ir stabilesnis derlius. Su tuo sutinka ir įprastinius žemės dirbimo būdus naudojantys ūkininkai bei sodininkai. Todėl kie kvieno augintojo tikslas turi būti humuso kiekio dirvožemyje išsaugojimas bei padidinimas.
Naudingi pagalbininkai: 1. Sodininko žirklės. 2. Skiepijimo (akiavimo) peilis. 3. Šakų genėtuvas. 4. Vejapjovė.
1
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės pagrindai
2
Įsidėmėkite: norint pagerinti dirvožemio struktūrą, yra naudingiau per vieną kartą pa skleisti didelį kiekį komposto, nes tada susidaro daugiau stabilių humuso junginių. Tą patį kiekį paskleidžiant mažesnėmis dalimis per metus kelis kartus, kompostas greičiau suyra, todėl šis būdas tinkamesnis tręšti. Kai norima pagerinti dirvą humusu, galima naudoti kompostą, kompostuotą arba perpuvu sį mėšlą (šviežiu mėšlu tręšti negalima), derliaus likučius, žaliąsias trąšas (sideratinius augalus) ir dirvos uždengimą.
Dirvos įdirbimas
3
4
Įdirbant žemę ypatingą dėmesį reikia skirti dirvos gyvybės, ypač sliekų, apsaugai. Ekologi niame darže didžiąją dalį lysvių rudenį reikia mulčiuoti arba užsėti sideratiniais augalais, kad pavasarį jas užtektų nugrėbti arba truputį ap kaupti. Jeigu dėl kokios nors priežasties rudenį to nepadarėte arba jei dirva yra labai sunki, o gal net sukietėjusi, ją paruošti galima ir kovo–balan džio mėnesiais. Prieš purenimą ant dirvos galima paskleisti komposto ir kalkių (jeigu to nepadarėte rudenį). Vienam kvadratiniam metrui skirkite 5 kg kom posto. Sukasant lysves kastuvu, per daug išjudi nami ir sumaišomi dirvos sluoksniai, todėl dabar yra naudojami kiti metodai.
Metinis humuso poreikis yra maždaug 4 tonos sausos masės vienam hektarui. 1 m2 daržo tenka 0,4 kg sausos organinės masės arba 2–5 kg/m2 normalaus daržo komposto.
Naudingi dirvos įdirbimo įrankiai Purenti ir vėdinti dirvą galima šakėmis, tada žemė ne supjaustoma, o subyra į grumstus. 13
2
1
3
1. Rotacinis žvaigždinis kultivatorius 2. Plūgas-vagotuvas 3. Kauptukas-lankena arba kultivatoriaus noragėlis
Vieno virbo purentuvas išjudina dirvą maž daug iki 20 cm gylio. Jis nesupjausto žemės, o perlaužia grumstus natūraliose jų susijungimo vietose. Kultivatoriai įsiskverbia į žemę negiliai. Jie naudojami dirvos struktūrai gerinti ir pavir šiuje susidariusiai plutai sulaužyti, kai norima
pravėdinti dirvą arba, pavyzdžiui, įterpti kom postą. Įvairių rūšių kauptukai taip pat išjudina tik paviršinį dirvos sluoksnį. Jais tuo pačiu metu ir dirva purenama, ir išravimos piktžolės, tačiau šis purenimo būdas nėra tausojantis, nes žemės grumstai kauptuku supjaustomi.
1. Universalus kauptukas 2. Trumpakotis kauptukas 3. Strypas sodinti 4. Daržininko kastuvėlis 5. Kastuvas 6. Semtuvas 7. Šakės 8. Metalinis grėblys
2
1 5
14
3 6
4 7
8
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės pagrindai
Tarpueilių purentuvas ir piktžolių ravėtuvas taip pat įpjauna žemę, tačiau tik pačiame pavir šiuje, todėl nekelia jokio pavojaus dirvos gyvy bei. Purentuvai su keliais ilgais, plonais virbais įsi skverbia giliau į žemę ir jos nesupjausto. Tinka žemei purenti ir mėšlo, komposto ar derliaus li kučiams į dirvą įterpti. Taip pat jais galima išrau ti piktžolių šaknis ir nestipriai išlyginti dirvą. Kad dirva būtų geriau išlyginta, reikalingas grėblys. Lengvam dirvožemiui labiausiai tinka metalinis grėblys tankiais dantimis, sunkiam dirvožemiui – retais dantimis, o humusingam – medinis grėblys. Dirvos frezavimas dažniausiai yra paviršu tiniškas įdirbimas, išjudinantis maždaug 15 cm viršutinio sluoksnio. Nušlifuoti kabliai įsiskver bia į dirvą ir perpjauna žole apaugusią dangą bei žemės luitus. Išjudina, išpurena ir permaišo žemę. Šitaip įdirbamas dirvožemis yra labai in tensyviai vėdinamas, gerai paskirstomos trąšos, kompostas ar mulčias. Frezavimas tinka dirvai, turinčiai daug organinių medžiagų. Mažai hu muso turinti dirva nuo per dažno frezavimo (du ar tris kartus per metus) gali „numirti“: dirvože mio struktūra suardoma ir jis gali greitai sutan kėti. Todėl ekologinis daržas turėtų būti frezuo jamas rečiau.
Dirvos uždengimas, mulčiavimas ir kompostavimas Kai ilgai nebūna lietaus ir žemė pradeda džiūti, dirvos uždengimas daugeliui augalų tam
Šiaudų mulčias aplink vijoklines pupeles.
pa gyvybiškai svarbus net ir mūsų platumose. Dirva uždengiama arba mulčiuojama pirmiausia tam, kad būtų apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių. Mulčiaus sluoksnis gerokai sulėtina drėgmės garavimą iš žemės, o per audras ir liūtis suteikia reikiamą apsaugą, išskaido bei sušvelni na lietaus lašų smūgius. Galiausiai mulčiaus arba kitokia danga neleidžia suvešėti piktžolėms, be 15
Medžio žievės mulčias labai tinka žemei aplink krūmus, medžius ir gėles apdengti.
to, per tokią dangą galima drąsiai vaikščioti ir netgi stumti karutį nepažeidžiant dirvožemio. Plėvelė. Juoda mulčiavimo plėvelė stabdo pikt žolių augimą ir apsaugo dirvą, tačiau ji, savaime suprantama, neatstoja komposto – net ir pūvanti plėvelė, kurią po naudojimo galima susmulkinti ir įterpti į dirvą. Kartonas arba popierius. Kartonas ir popierius yra vertingesnė dirvos danga. Abu visiškai supū va ir tampa „maistu“ sliekams bei mikroorganiz mams. Negalima naudoti blizgančio ir spalvoto spaudos popieriaus, nes iš jo į dirvą gali patekti 16
žalingos medžiagos. Vis dėlto kartonas ir popie rius neatstoja gero komposto, nes turi labai ma žai maistingųjų medžiagų. Šiaudai. Storu šiaudų sluoksniu geriausia už dengti žemę aplink uogų krūmus ir braškių lys ves, tačiau tikėtis trąšos iš šiaudų taip pat never ta. Reikia pasirūpinti, kad šiaudais apdengiami augalai gautų pakankamai azoto. Šiam tikslui galima naudoti dilgėlių srutas arba gerą kompos tą, kurį reikia paskleisti po mulčiaus sluoksniu. Medžio žievė. Medžio žievės dangą tinka naudo ti ant takelių, aplink medžius ir krūmus. Žievei
Ekologinės sodininkystės ir daržininkystės pagrindai
irstant susidaro dygimą stabdančios medžiagos, puikiai apsaugančios nuo piktžolių. Darže tokia danga labiau kenkia nei padeda, nes stipriai stab do jaunų sodinukų arba sėjinukų augimą.
Komposto danga Kad paruoštumėte vertingą dirvos dangą iš komposto, reikia atsižvelgti į daugelį dalykų. Kompostas paskleidžiamas tarp daržovių lysvių pavasarį, kai augalų aukštis siekia 15 cm, arba ru denį išklojamas ant tuščių lysvių. Kompostui, kuris skirtas dirvai uždengti, tinka beveik visos tos pačios medžiagos, kurias dedame į komposto krūvą: visos sodo ir daržo atliekos; piktžolės, kurios dar nespėjo subrandinti sėklų; įvairūs žolynai; nupjauta žolė; gėlės. Dideles atliekas iš pradžių reikia susmulkinti kastuvu arba komposto smulkintuvu. Netinka: drėgnos virtuvės atliekos, nes kai nėra uždarytos komposto krūvoje, jos pritraukia kenksmingus vabzdžius; sunkiai pūvančios medžiagos, pavyzdžiui, nukirpta gyvatvorė; mažos šakelės ir lapai; sėklas subrandinusios piktžolės, nes, priešingai nei komposto krūvoje, komposto danga neįkaista ir sėklos gali sudygti.
Komposto dangos sluoksniavimas Komposto danga didinama sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas sluoksnis, atsižvelgiant į metų laiką ir turimas atliekas, bus skirtingas. Todėl visa komposto danga bus pakankamai mišri, net jeigu vieną jos sluoksnį sudarys tik susmulkintos tos pačios rūšies daržovių atlie kos, pavyzdžiui, agurkai arba pupos. Kai yra pakankamai daug atliekų, jos susmulkinamos, rūpestingai sumaišomos ir paskleidžiamos tar puose tarp daržovių lysvių ir aplink kitus auga lus. Pavasarį danga bus labai plona ir vietomis dar matysis žemė. Tačiau tai ne bėda, nes grei tai atsiras kitų medžiagų, ir danga vis storės. Norint paskatinti natūralų puvimo pro cesą, galima apipurkšti dangą žolelių tirpalu. Kaip komposto krūvai, taip ir dangai reko menduojama 1 m3 komposto skirti 0,5 l pagal instrukcijas paruošto tirpalo. Vienintelis skir tumas yra tai, kad kompostuojamos medžiagos ne sukraunamos į krūvą, o išskleidžiamos di desniame plote. Apipurškus kompostą žolelių tirpalu, nebūna nemalonių kvapų, kurie kartais vargina, kai neapipurkšti paliekami gulėti, pa vyzdžiui, kopūsto lapai. Komposto sluoksniui uždengti gerai tinka žolė, bet prieš tai ją reikėtų šiek tiek apvytinti, kad nepriviliotų sraigių. Kai atliekų nėra tiek, kad galima būtų už dengti visus plotus tarp augalų, pirmiausia reikėtų uždengti žemę aplink pomidorus, tada aplink agurkus, moliūgus, cukinijas ir aguročius, galiausiai aplink pupas, žirnius ir kopūstinius augalus. Morkos, svogūnai, porai ir lapiniai burokėliai geriausiai ištveria sausus periodus.
Komposto danga labai greitai pūva ir yra pranašesnė, nes iš karto pūdoma reikiamoje vietoje. Pavasarį dangos likučius reikia nugrėbti, kad įdirbant žemę ji būtų švari.
17