Dinozauru eros Pradžia
romanas vaikams
atpasakojo
Susan Korman
iš anglų kalbos vertė
margarita pilkaitė
pirmas skyrius
Dar viena graži diena tundroje,
o Skratas vis vejasi tą pa�ią gilę.
Diegas stebi slėnį.
–
A
tsargiai, vaikinai! – perspėjo oposumus Menis. – Man jo reikia.
Krešas ir Edis linktelėjo ir atsisukę žvelgė į spindintį krištolinį ledo varveklį, kabantį nuo sniegu apklotos šakos. Jį supo tankus voratinklis, lyg apsauginis šydas. Abu broliai oposumai veržėsi į priekį, lyg kareiviai karinėje misijoje. Krešas palindo po vienu lipniu voratinkliu ir atsargiai apsivijo uodega kitą. Kristalas buvo jau visai arti. Jis bandė pagauti šaką, tačiau jo letenėlėje liko tik žievė. Jis riktelėjo ir krito žemyn. Edis vos spėjo jį pagauti. – Susitrenkei? – paklausė. – Ne, – atsakė tas. 7
Menis vartė akis. – Tiesiog paimkit tą kristalą, – mestelėjo jis. Oposumai vėl pasileido kristalo link bandydami išvengti gausybės kelyje laukiančių kliūčių. Pagaliau Krešas paėmė brangųjį kristalą. – Gerai, – su palengvėjimu atsiduso Menis. – O dabar tiesiog atneškit jį čia. Krešas ėmė leistis žemyn voratinkliu. Tačiau kristalo galas užkliudė šilkinę voratinklio giją, ir tada visas voratinklis suvirpėjo. – Oo, – išsigando Edis. – Ištraukit jį iš ten, – sušuko Menis. – Dabar! Krešas ir Edis skubėjo voratinklio tuneliu nešdami varveklį virš galvų. – Varom, varom, – šaukė Krešas. Staiga iš tamsos išniro aštuonios spindinčios akys. Voras! Jis žaibo greičiu pasileido bėgti link oposumų. Abu broliai leidosi bėgti, tačiau tada jie užlipo ant šakelės, kuri sutraškėjo ir nulūžo. Oposumai buvo išmesti į orą, o kristalas išsprūdo Edžiui iš 8
rankų. Krištolo varveklis įkrito tiesiai Sidui į rankas. Įsiutęs voras degančiomis akimis nusileido tiesiai priešais tinginį. Šis riktelėjo nervingai išmesdamas kristalą lyg tas būtų karšta bulvė. Menis nusliuogė Sido link ir mikliai pagavo kristalą. Gauruotasis mamutas su palengvėjimu laikė kristalą tiesiai prieš veidą. – Pagaliau, – murmėjo jis sau. – Paskutinis mano sumanymo akcentas. Jis nubėgo tolyn nešdamasis savo lobį, o oposumai nusekė jam iš paskos.
9
Menis ir ElÄ— laukiasi vaikelio.
antras skyrius
Sidas mano, kad jis bus labai gražus dėdė.
T
ą pačią popietę Menis vedė savo draugę Elę per mišką, o jų bičiuliai sekė paskui.
Menis laikė straubliu uždengęs jai akis: jis turėjo jai paruošęs ypatingą staigmeną, kurią kaip tik ruošėsi jai parodyti. – Na, tai dar ne visiškai baigta, tačiau... voilà! – dramatiškai pranešė jis atidengdmas jai akis. Elė išsižiojo iš nuostabos. Ji stovėjo nuostabios žaidimų aikštelės viduryje. Čia buvo sūpynės iš rąstų bei lianų, kliūčių ruožas ir ledo čiuožyklą. Ji buvo tokia priblokšta, kad vos galėjo pratarti žodį. 13
– Tai mūsų kūdikiui. Pats viską padariau, – išdidžiai pareiškė Menis. – Tai nepakartojama, Meni, – pratarė Elė. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už kažko blizgaus. Tai buvo tviskantis žaislas, pakabintas ant šakos. Jame buvo trys žavingos skulptūrėles: Menio, Elės ir vaikelio. – Ak, Meni, – sujaudinta vos sumurmėjo ji. – Kaip gražu... – Ir tai aš padariau, –išdrožė jis visas švytėdamas. – Tai mūsų šeima. – Ei, Meni,– susirūpinęs paklausė Sidas. – O kodėl manęs čia nėra? – Tu gali būti mūsų kabančiame žaisle, – pasiūlė Edis, o Krešas kikendamas iškėlė barškutį, padarytą iš gyvų vorų ir negyvų bjaurasčių. – Žinoma, vaikeliui čia dar negalima eiti, – iš karto pridūrė Menis. – Aštrūs kampai, akmenukai, kuriais galima užspringti, o kur dar visokios bakterijos ir virusai. Čia iš esmės mirtini spąstai! 14
Elė stebėjo jį purtydama galvą. – Negaliu patikėti. Bandai nukenksminti gamtą, – pasakė ji. – Juk mūsų mažylis augs gamtoje, tu to nepakeisi. – Žinoma, galiu, – išpūtė krūtinę jis. – Aš gauruotasis mamutas – didžiausias padaras Žemėje! – Gerai jau, pone Stipruoli, – atkirto ji erzindama. – Tačiau, kai... – staiga ji susitraukė. –Ką? – sušuko Menis. – Jau? Vaikelis jau čia? Giliai kvėpuok! – Meni, tai tik spyris, – ramiai ištarė ji ir suėmusi jo straublį švelniai priglaudė prie savo pilvuko. Menis palaimingai šypsojosi jausdamas viduje spurdantį vaikelį. – Žinau, kad džiaugiesi, – pasakė Elė savo vyrui. – Aš taip pat. Tačiau tu šiek tiek užsimiršti. – Kalbi kaip Diegas, – atkirto Menis. – Palauk, o kur jis? Aš jau kurį laiką jo nemačiau. 15
– Keista, – pritarė Elė. Ji šiandien kardadančio tigro irgi nematė. Atėjo laikas grįžti namo. Menis jau buvo beuždarąs žaidimų aikštelės vartelius, kai pastebėjo Sidą. Tinginys pasiliko aikštelėje ir bandė pačiupinėti sniego skulptūrą. – Nenoriu, kad ką nors čia liestum, supratai? – perspėjo jį Menis. – Ši vieta skirta vaikams. Ar tu vaikas? Sidas nepaklausė ir vis tiek palietė skulptūrą, deja, nulaužė jai galvą. Menis dar nespėjo aprėkti Sido, kai prie jų priėjo labai nuliūdęs Diegas. Jis ką tik bandė pavyti gazelę ir suprato, kad jis jau nebėra jaunas ir stiprus katinas, koks kadaise buvo. – Štai kur tu, Diegai! Praleidai didijį siurprizą. – Aa... taip. Vėliau pažiūrėsiu. – Gerai. Pasimatysim vėliau, – abejingai pasakė Menis. 16
Elė stebėjo juos bandydama suprasti, kas ką tik įvyko. Juk jiedu buvo geriausi draugai pasaulyje. Kas atsitiko?
17