filmo knyga
Atpasakojo Justine ir Ron Fontes Pagal John Logan scenarijĹł IdÄ—jos autoriai John Logan, Gore Verbinski, James Ward Byrkit
- Sveiki, mariači muzikos gerbėjai! Šiandien pelėdos dainomis pagerbs didžio Vakarų herojaus gyvenimą. Kaip dauguma, sulaukusių šlovės, jis pradėjo gyvenimą kukliai, tiesiog kaip egzotiškas augintinis, terariume laikomas chameleonas. Keturios stiklinės sienos buvo visas jo pasaulis. Visi chameleonai moka susilieti su aplinka. Bet šis didvyris buvo ne tik spalvą keičiantis driežas. Jis buvo aktorius!
Ankšto terariumo “teatro” trupę sudarė negyvas vabalas, plastikinė palmė ir lėlės kūnas. Deja, naivu būtų buvę tikėtis, kad jie prisidės prie pasirodymo.
- Kas aš esu? – svarstė chameleonas. – Galiu būti bet kuo. Galiu būti iš kelionės jūroje grįžtantis kapitonas. Arba narsus antropologas, kovojantis su pitonais Konge! – tarė jis, kaudamasis su savo uodega lyg milžiniška gyvate.
Kad ir kiek veikėjų įkūnydavo chameleonas, vis tiek būdavo vienas. Aktorius be žiūrovų. - Mano istorijai trūksta keisto, netikėto įvykio, kuris įstumtų herojų į nuotykį, – ištarė driežas ir staiga...
YYYYYY! Chameleonas susverdėjo. Jis kartu su stikliniu terariumu pakilo į orą ir... išlėkė tiesiai pro sunkvežimio, kuriuo keliavo, langą. Terariumas krito ant juodo plento, pažiro visi keturi stiklai. Chameleonas bejėgiškai žiūrėjo, kaip sunkvežimis tolsta atokiu dykumos keliu ir dingsta iš akių.
Jis pamirksėjo viena akimi, paskui kita. Bet vaizdas nepasikeitė. Sunkvežimis riedėjo toliau vis mažėdamas, kol virto taškeliu horizonte. Driežas negalėjo tuo patikėti. Negi jį tikrai paliko kažkur, pasmerkė vieną mirti dykumoje?
- Ei! Nesidrovėk. Man reikia trupučio pagalbos, – tarė kauburys ant kelio. Tai buvo suvažinėtas šarvuotis, vardu Dvėseliena. Kad ir kiek kartų buvo pervažiuotas, Dvėseliena niekada nemirdavo. Chameleonas buvo ne vienas! - Aš turiu pereiti į kitą pusę, – paaiškino Dvėseliena. – Toks mano tikslas. Vakarų Dvasia laukia manęs. Sako, kad jis važinėja alebastro karieta. Ištroškęs ir nekantrus chameleonas sukrankė: - Vandens! Man reikia vandens! - Jeigu nori rasti vandens, pirma turi surasti Purvą, – atsakė Dvėseliena. – Likimas tau malonus. Rytoj – trečiadienis. Pasirodo vanduo. Vidurdienį miestelėnai susirenka paslaptingam ritualui.
Išgirdęs apie miestą chameleonas kilstelėjo galvą. - Per dieną nueisi. Laikykis savo šešėlio, – patarė šarvuotis. - Nori pasakyti, kad turiu drožti stačiai per dykumą? – skeptiškai pasiteiravo chameleonas. - Mūsų visų laukia kelionės, – atsiliepė Dvėseliena. – Susitiksime kitoje pusėje. Chameleonui neliko nieko kita, tik paklausyti pervažiuoto šarvuočio ir traukti per nesibaigiančią dykumą.
Negailestingai spigino saulė, kepino chameleono odą, karštas smėlis svilino padus. Vienintelis jo pakeleivis buvo kaktusai kas keli žingsniai ir gumbuotas akmuo. Staiga akmuo suriko: - Nejudėk! Stenkis susilieti su aplinka! - Susilieti su aplinka? Ką? Kas čia kalba? – paklausė suglumęs chameleonas, ir staiga virš galvos prasklendė didžiulis raudonuodegis vanagas, ieškantis gardžių pietų. Chameleonas sustingo kaip kaktusas ir pasistengė nekristi į akis, bet buvo jau per vėlu! “Akmuo” atmerkė akį. Ten buvo varlė Akmenakis.