Laura Ingalls Wilder
Iš anglų kalbos vertė giedrė tartėnienė
Į vakarus
S
eniai seniai, kai mūsų seneliai ir močiutės dar buvo maži berniukai ir mergaitės arba visai mažučiai kūdikėliai, o gal dar nebuvo nė gimę, tėtis, mama, Merė, Lora bei mažoji Kerė išsikraustė iš savo namelio Viskonsino Didžiosiose giriose. Išvažiuodami proskynoje tarp didelių medžių jie paliko tuščią vienišą trobelę ir daugiau niekuomet jos nebematė. Šeima iškeliavo į indėnų kraštą. Tėtis pasakė, kad Didžiosiose giriose per daug žmonių. Gana dažnai Lora girdėdavo dunksint kirvį, kuris buvo ne tėčio kirvis, ar aidą šūvio, kuris išskriedavo ne iš tėčio šautuvo. Pro namelį išmintas takelis 5
virto keliu. Kone kiekvieną dieną Lora su Mere liaudavosi žaidusios ir nustebusios spoksodavo į lėtai tuo keliu girgždančius vežimus. Laukiniai žvėrys nenorėjo gyventi, kur tiek daug žmonių. Tėtis taip pat nenorėjo čia pasilikti. Jis verčiau būtų apsistojęs ten, kur laukiniams gyvūnams nėra ko bijoti. Tėveliui patikdavo stebėti, kaip motinų prižiūrimi elniukai žvalgosi iš medžių pavėsio, o stori tingūs meškinai smaližiauja uogomis laukiniuose sąžalynuose. Ilgais žiemos vakarais tėtis pasakodavo mamai apie vakarines valstijas. Vakaruose, kiek akis užma to, driekiasi lygumos, nė medžiai neauga. Užtat želia tanki, aukšta žolė. Toje žolėje, tarsi bekraštėje ga nykloje, klajoja laukiniai žvėrys. Ten nėra naujakurių – ten gyvena tik indėnai. Vieną gerokai užsitęsusios žiemos dieną tėtis tarė mamai: – Matydamas, kad tu neprieštarauji, nusprendžiau vykti pasižiūrėti vakarų. Radau pirkėją mūsų namui, gausime tiek, kiek nė nesvajojome. Užteks pradžiai naujoje vietoje. 6
– Och, Čarlzai, nejau turėsime iškeliauti dabar pat? – nusiminė mama. Lauke buvo šalta, o šiltoje trobelėje taip jauku. – Jei kraustysimės šiemet, privalome nedelsti, – patikino tėtis. – Po ledonešio negalėsime kirsti Misisipės. Taigi tėtis pardavė namelį. Pardavė karves ir veršelius. Pagamino riešutmedžių lankus ir pritvirtino prie furgono dėžės. Mama padėjo ant jų užtempti storą baltą drobę. Tirštoje tamsoje, dar neišaušus, mama švelniai purtė Merę su Lora, kol jiedvi atsikėlė, tada židinio ir žvakių šviesoje jas nuprausė, sušukavo bei šiltai apkūtojo. Ant ilgų raudonos flanelės apatinių užsegė vilnonius pasijonius, užvilko vilnones sukneles, užmovė ilgas vilnones kojines. Galiausiai apvilko paltukus, užmaukšlino triušio kailio gobtuvus, užmovė raudonas megztas kumštines pirštines. Visa jų manta buvo sukrauta į furgoną, netilpo tik lovos, stalai bei kėdės. Tačiau baldų vežtis nebuvo jokio reikalo, mat tėtis bet kada galės sumeistrauti naujus. 7
Žemę klojo plonas sniegelis. Buvo šalta ir tamsu. Plikos medžių šakos stiebėsi į apšarmojusias žvaigždes. Tačiau rytuose dangus jau blyško, ir pro pilkus kamienus pasirodė arklių traukiami vežimai, gabenantys močiutę su seneliu, dėdes bei tetas ir pusbrolius su pusseserėmis. Merė su Lora tylėjo įsikibusios į savo skudurines lėles. Pusbroliai ir pusseserės sustoję ratu spoksojo
8
į mergaites. Senelė ir tetos paeiliui jas po kelissyk apkabino bei išbučiavo atsisveikindamos. Tėtis pakabino šautuvą ant lanko furgono viduje taip, kad prireikus galėtų greitai pasiekti nuo sėdynės. Žemėliau pakabino šovininę ir parakinę. Smuiko dėklą rūpestingai įtaisė tarp pagalvių, kad kratymas nepakenktų instrumentui. Dėdės padėjo į furgoną įkinkyti arklius. Pusbroliai ir pusseserės, suaugusiųjų paliepti, pabučiavo Merę su Lora ir atsisveikino. Tėtis pačiupo Merę, paskui Lorą, įtaisė jas guolyje furgono gale, tada padėjo mamai užsiropšti ant sėdynės, o močiutė padavė jai mažąją Kerę. Paskui tėvelis pasišokėjęs klestelėjo greta, o Džekas, rudmargis buldogas, įsitaisė po furgonu. Šitaip visi ir pajudėjo. Mažosios trobelės langus dengė langinės, tad 9
namelis nematė, kaip jie išvažiuoja. Aptvertas rąstų tvora, jis taip ir liko stovėti po dviem galingais ąžuolais, kurie vasaromis Merei su Lora tapdavo žaliomis žaidimų pastogėmis. Gyvenimas mažame namelyje baigėsi. Tėtis pažadėjo, kad atvykusi į vakarus Lora pamatys indėniukus. – Kas tie indėniukai? – pasiteiravo mergaitė, o tėtis paaiškino, jog tai maži rudi indėnų vaikučiai. Furgonas ilgai lingavo per apsnigtus miškus, kol pasiekė Pepino miestelį. Merė su Lora vieną kartą čia lankėsi, tačiau dabar miestelis atrodė visiškai kitaip. Parduotuvių ir visų namų durys buvo užsklęstos. Vartų kuoleliai puikavosi sniego kepurėmis, lauke nebuvo matyti žaidžiančių vaikų. Kiemuose stirksojo sukrautos didžiulės malkų rietuvės. Vaikštinėjo tik keletas vyriškių žieminiais batais, kailinėmis kepurėmis ir ryškiais vilnoniais apsiaustais. Mama, Lora bei Merė furgone valgė duoną su sirupu, o arkliai iš abrakinių šlamštė avižas, kol tėtis krautuvėlėje keitė kailius į daiktus, kurių jiems prireiks kelionėje. Miestelyje nebuvo ko gaišti, nes dar tą pačią dieną reikėjo persikelti per ežerą. 10
Didžiulis apsnigtas ežeras plytėjo iki pat pilko horizonto. Vežimų vėžės driekėsi taip toli, jog negalėjai matyti, kur jos veda, – kelias vedė į niekur. Tėčio furgonas tomis vėžėmis užvažiavo ant ledo. Dusliau bilsnojo arklių kanopos, keisčiau girgždėjo ratai. Miestelis už nugarų vis mažėjo, kol netgi aukšta krautuvėlė tapo mažyčiu taškeliu. Aplink vežimą nebuvo nieko, tik tuščia bekraštė tyla. Lorai ji nepatiko. Tačiau ant sėdynės krapštėsi tėtis, po furgonu buvo įsitaisęs Džekas, o mergaitė žinojo: kol jie abu greta, niekas jos nenuskriaus. Pagaliau furgonas pasiekė pakrantės šlaitą, vėl pasirodė medžiai. Čia, tarp medžių, taip pat tūnojo rąstų trobelė. Tad Lora pasijuto geriau. Trobelėje niekas negyveno; ji buvo skirta trumpam apsistoti. Namelis buvo mažučiukas ir keistas, su dideliu židiniu ir primityviais gultais pasieniuose. Tačiau tėčiui įkūrus ugnį pasidarė jauku ir šilta. Tą naktį Merė, Lora, mažoji Kerė bei mama miegojo guolyje ant grindų prie židinio, o tėtis nakvojo lauke, furgone, nes saugojo jį ir arklius. Naktį Lorą pabudino keistas garsas. Jis priminė šūvį, tačiau buvo čaižesnis, ilgesnis ir vis pasikar11
todavo. Merė su Kere miegojo, tačiau Lora niekaip negalėjo užmigti, kol tamsoje išgirdo mamos balsą: – Miegok, Lora, čia tik ledas traška. Kitą rytą tėtis pasakė: – Laimei, Karolina, persikėlėme vakar. Nenustebčiau, jei ledas šiandien sutrūkinėtų. Susivėlinome. Mums dar pasisekė, kad ledas nepradėjo eižėti, kai buvome ežero viduryje. – Vakar pagalvojau apie tai, Čarlzai, – švelniai atsakė mama. Lora apie tai nebuvo pagalvojusi, tačiau dabar jai toptelėjo, kas būtų atsitikę, jei ledas būtų sueižėjęs
12
po furgono ratais ir visi būtų nugarmėję į šaltus vandenis to neaprėpiamo ežero viduryje. – Kai ką išgąsdinai, Čarlzai, – pastebėjo mama, o tėtis čiupo Lorą į savo didžiulį saugų glėbį. – Kirtome Misisipę! – šūktelėjo jis, džiaugsmingai ją apkabindamas. – Kaip tau tai patinka, mažoji išdykėle? Ar tau smagu keliauti į vakarus, kur gyvena indėnai? Lora patikino, kad smagu, ir pasiteiravo, ar dabar jie jau indėnų žemėse. Pasirodo, ne. Jie buvo Minesotoje. Iki indėnų žemių dar laukė tolimas kelias. Kone kiekvieną dieną arkliai traukė kiek pajėgė. Kone kiekvieną naktį tėtis su mama įkurdavo stovyklą vis kitoje vietoje. Kartais jiems tekdavo kelias dienas pasilikti toje pačioje stovykloje, nes kelią pastodavo patvinęs upelis, kurio negalėjai perkirsti, kol vanduo nenuslūgs. Kiek upeliūkščių jie kirto, niekaip nesuskaičiuotum. Regėjo nematytus medžius, kalvas ar keistus plotus, kur medžiai neaugo. Riedėjo per upes ilgais mediniais tiltais, o galiausiai privažiavo plačią geltoną upę, per kurią tilto nebuvo. 13
Tai buvo Misūris. Tėtis užvažiavo ant kelto, ir visi nejudėdami sėdėjo furgone, kol keltas siūbuodamas atitolo nuo saugios žemės ir lėtai perkirto tuos banguotus geltonai murzglinus vandenis. Po kelių dienų vėl pasirodė kalvos. Bet važiuodamas slėniu furgonas užklimpo juodoje purvynėje. Pylė lietus, grumėjo griaustinis, švysčiojo žaibai. Nebuvo kur įsirengti stovyklos ar įkurti ugnį. Furgone viskas buvo peršlapę, šalta ir apgailėtina, ta-
čiau Ingalsai neturėjo kitos išeities, kaip kiūtoti ten ir kramsnoti šaltą maistą. Kitą dieną kalvos atšlaitėje tėtis rado vietą, kur galėjo įsikurti. Lietus liovėsi, tačiau teko laukti visą savaitę, kol purvas išdžius, tėtis iškas furgono ratus ir bus galima stumtis toliau. Belaukiant vieną dieną iš miško ant juodo ponio išjojo aukštas liesas vyriškis. Jiedu su tėčiu kiek pasikalbėjo, paskui kartu nuėjo į girią, o netrukus abu
15
pasirodė vėl – raiti ant juodų ponių: į juos tėtis išmainė pavargusius kaštonius. Arkliukai buvo maži ir dailūs, o tėvelis paaiškino, kad tai visai ne poniai, o laukiniai vakarų arkliai. – Jie stiprūs kaip mulai ir meilūs kaip kačiukai, – patikino tėtis. Arkliukų akys buvo didelės, romios ir švelnios, uodegos ir karčiai ilgi, kojos liesos, o kanopos daug mažesnės ir eiklesnės nei Didžiųjų Girių arklių. Kai Lora paklausė, kokie jų vardai, tėtis pasakė, kad jiedvi su Mere galinčios juos išrinkti. Taigi Merė vieną praminė Meilute, o Lora kitą – Saldute. Kai upelio riaumojimas apmalšo, o kelias pradžiūvo, tėtis iškasė furgoną iš purvo. Jis įkinkė Meilutę su Saldute, ir visi kartu nuriedėjo. Šitaip ir lingavo dengtame furgone visą kelią iš Viskonsino Didžiųjų Girių per Minesotą, Ajovą ir Misūrį. Visą šitą ilgą kelią Džekas risnojo po furgonu, kol visi pasiekė Kanzasą. Kanzasas buvo begalinė lyguma, apaugusi aukšta vėjyje siūbuojančia žole. Dienų dienas kelyje jie nematė nieko daugiau, tik vilnijančias pievas ir ne16
aprėpiamą dangų. Tobulu lanku dangus gaubė lygutėlę žemę, o furgonas lingavo pačiame žydro gaubto viduryje. Kiaurą dieną Meilutė su Saldute traukdavo žingine arba bėgdavo ristele, tačiau niekaip neištrūkdavo: iki pat saulės laidos keliautojai būdavo apgaubti dangaus skliauto, kol imdavo temti ir pamažu žemė pajuosdavo. Vienišas vėjas stūgaudavo žolėse, o stovyklos laužas atrodė toks menkutis ir pasimetęs neaprėpiamuose tyruose. Danguje įsižiebdavo žvaigždės, labai didelės ir taip arti, kad Lorai dingojosi, jog galėtų jas paliesti. Rytą laukdavo tie patys tyrai, tas pats dangus, tas pats nė kiek nepasikeitęs skliautas. Lora su Mere pavargo: nebuvo jokios naujos veiklos ar naujo reginio. Furgono gale joms buvo įtaisytas guolis, kruopščiai uždengtas pilka antklode, tenai mergaitės ir leisdavo laiką. Furgoną dengusi drobė buvo nuimta ir suvyniota, kad padvelktų prerijų vėjas, kuris kaip pašėlęs taršė lygius kaštoninius Loros plaukus ir auksines Merės garbanas, o akinanti šviesa vertė dar stipriau sumerkti akių vokus. 17
Kartais per raibuliuojančią žolę šuoliais pasileisdavo didelis išgąsdintas kiškis. Džekas nekreipė dėmesio – vargšelis taip pat buvo pervargęs, nuo tolimos kelionės jam gėlė letenas. Furgonas tebesikratė, drobinis dangalas plazdeno vėjyje, o priešais bėgo dvi vos įžiūrimos ratų vėžės. Tėtis kiūtojo susikūprinęs, atleidęs vadeles, vėjas taršė jo tankią rudą barzdą. Mama sėdėjo tiesi ir tyli, rankas sudėjusi sterblėje. Lizdelyje tarp minkštų ryšulių miegojo mažoji Kerė. – Aaah!.. – nusižiovavo Merė, o Lora paprašė: – Mamyte, ar mes negalėtume išlipti ir pabėgėti greta furgono? Mano kojos taip pavargo. – Ne, Lora, – atsiliepė mama. – Ar greitai pasieksime stovyklą? – nerimo mergaitė. Regis, jau taip seniai buvo vidudienis, kai jie valgė priešpiečius įsitaisę ant švarutėlės žolės furgono šešėlyje. – Dar ne, – atitarė tėtis, – dar per anksti kurtis nakčiai. – Aš noriu sustoti! Aš taip pavargau, – spyrėsi Lora. 18
Tada mama tepasakė: – Lora. Tik tiek, tačiau Lora suprato, jog dejuoti nevalia. Garsiai ji daugiau nebesiskundė, bet viduje toli gražu nebuvo tokia paklusni: sėdėjo ir mintyse kūrė visokiausius priekaištus. Gėlė kojas, vėjas nepaliovė taršęs plaukus. Žolė bangavo, furgonas kratėsi, ir jau seniai nebuvo nieko įdomaus. – Artėjame prie upelio arba upės, – tarė tėtė. – Mergaitės, ar matote tuos medžius priekyje? Lora atsistojo ir įsitvėrė į furgono lanką. Toli priekyje pastebėjo žemą tamsią dėmę. – Ten medžiai, – pasakė tėtis ir paaiškino: – Galima nuspėti iš šešėlio formos. Šiame krašte medžiai reiškia vandenį. Štai ten ir įsikursime šiai nakčiai.