a p r i ly n n e p i k e
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė
Del Norto mokyklos koridorius užplūdo triukšmingas sambrūzdis – buvo pirmoji mokslo metų diena, kai Lorelė prasibrovusi pro antrakursių minią pastebėjo plačius Dei vido pečius. Apsivijusi rankomis vaikino liemenį, priglaudė veidą prie švelnių jo marškinėlių. – Sveika, – tarė Deividas taip pat apglėbdamas merginą. Lorelė jau buvo užsimerkusi ir ruošėsi pasimėgauti akimir ka, kai Čelsė čiupusi juos abu energingai suspaudė. – Galite patikėti? Pagaliau mes antrakursiai! Kai Čelsė paleido draugus, Lorelė nusijuokė. Mergaitės užduotas klausimas nepasirodė vien retorinis, nes buvo ne vienas kartas, kai Lorelė abejojo, ar jiems pavyks gyviems baigti pirmą kursą. Kai Deividas nusisuko į savo spintelę, Čelsė iš kuprinės ištraukė mokytojos Kein vasaros skaitinių sąrašą. Lorelė vos sulaikė šypseną – Čelsė nervinosi dėl privalomų skaity ti knygų visą vasarą. Gal net ilgiau. 5
a p r i ly n n e p i k e
– Pradedu manyti, kad visi perskaitė „Puikybė ir prieta rai“, – aiškino Čelsė mojuodama lapu Lorelei panosėje. – Taip ir žinojau, kad reikia perskaityti ir „Įtikinėjimą“. – Aš neperskaičiau „Puikybės ir prietarų“, – atkirto Lo relė. – Na, žinoma, juk buvai užsiėmusi, įnikusi į kokį nors veikalą „Paparčių naudojimas“ ar ką nors panašaus, – tars telėjo Čelsė ir pasilenkė, kad galėtų pašnibždėti. – Arba „Septyni veiksmingiausių painiotojų įpročiai“, – pridūrė prunkšdama juokais. – „Kaip patraukti dumblius ir daryti įtaką tuopoms“, – kilstelėdamas antakį pasiūlė Deividas. Staiga jis atsitiesė, plačiai išsišiepė ir kiek garsiau pasisveikino: – Sveikas, Ra janai, – ištarė tiesdamas sugniaužtą kumštį. Rajanas stuktelėjo krumpliais ir nusisukęs perbraukė delnais Čelsės rankas. – Kaip laikosi karščiausia Del Norto mokyklos antro kų pupytė? – paklausė priversdamas kikenti Čelsę, kuri jau stiebėsi ant pirštų galiukų pasibučiuoti. Atsidususi patenkinta Lorelė įsikibo Deividui į ranką ir prigludo prie jo. Dar tik savaitė, kai grįžo iš Avalono, kur labai ilgėjosi draugų – dar labiau nei pernai, nors mokyto jas Jerdlis paprastai skirdavo jai tiek užduočių, kad nebūda vo kada nė pagalvoti. Mergaitė išmoko kelis stebuklingus mišinius ir beveik baigė studijuoti dar keletą. Mišiniai pa 6
Apžavai
vykdavo lengviau, Lorelė pajusdavo, kokios yra skirtingos žolės, esencijos, ir kaip jos dera tarpusavyje. To tikrai ne buvo gana, kad galėtų mokytis pati, kaip jos draugė Katia, kuri tyrinėjo naujus mišinius, tačiau Lorelė didžiavosi savo pažanga. Vis dėlto jautėsi labai patenkinta grįžusi į gimtąjį Kreš čento miestelį, kur viskas buvo normalu, ir mergaitė nesi jautė tokia vieniša. Kai Deividas uždarė spintelės duris ir prisitraukė Lorelę arčiau, ji nusišypsojo. Atrodė visiškai neteisinga, kad jiedu su Deividu šiais metais tik vieną pa moką mokysis kartu, ir nors praleido su vaikinu visą praeitą savaitę, Lorelė susigriebė, kad jai labai brangios tos kelios paskutinės minutės iki skambučio. Mergaitė beveik nepastebėjo to keisto dilgčiojimo nuga roje, kuris pažadino norą atsisukti pasižiūrėti, kas už jos. Ar ją kažkas stebi? Labiau iš smalsumo nei iš baimės, apsimetusi, kad kres teli ilgus šviesius plaukus, Lorelė dirstelėjo per petį. Tačiau jos stebėtojas staiga šmėstelėjo prieš akis, ir Lorelė net žado neteko, kai žvilgsnis susidūrė su pora blyškiai žalių akių. Tos akys neturėjo būti tokios – šviesiai žalios. Jos turėjo būti sodrios, smaragdo žalumo, kadaise tikusio prie plaukų, o plaukai dabar buvo juodut juodutėliai ir želė suglostyti į apgaulingai kasdienišką šukuoseną. Vietoj rankomis austos tunikos ir kelnių vaikinas dėvėjo džinsus ir juodus marški 7
a p r i ly n n e p i k e
nėlius, ir nors drabužiai puikiai prigludo ant vaikino kūno, turėjo būti siaubingai nepatogūs. Ir dar – jis avėjo batus. Lorelė vargu ar kada nors buvo mačiusi Tamenį su batais. Tamsios ar šviesios, mergaitė pažino jo akis – akis, ku rios probėgšmais švystelėdavo jos sapnuose ir buvo tokios pat artimos, kaip jos pačios arba tėvų. Arba Deivido. Vos tik jų žvilgsniai susitiko, tie mėnesiai, kurie praėjo nuo paskutinio pasimatymo su Tameniu susitraukė nuo amžinybės iki akimirkos. Praeitą žiemą, pagauta pykčio mergaitė liepė jam eiti šalin, jis taip ir padarė. Lorelė neži nojo, kur jis dingo, kuriam laikui – ar dar kada nors pama tys jį. Praėjus beveik metams ji lyg ir priprato prie skausmo, kurį juto krūtinėje kiekvieną kartą, vos pagalvojusi apie Ta menį. Ir štai staiga jis čia, taip arti, kad beveik pasiekiamas. Lorelė pažvelgė į Deividą, tačiau šis nežiūrėjo į ją. Vaiki nas taip pat spoksojo į Tamenį. – Oho, – Lorelės mintis pertraukė jai už nugaros sto vinti Čelsė. – Kas tas naujas gražuoliukas? – jos draugas Rajanas pašaipiai nusiviepė, tačiau mergaitė rimtai pridū rė: – Juk toks ir yra, aš ne akla. Tamenio žvilgsnis slydo nuo Lorelės prie Deivido ir atgal, o mergaitė vis dar negalėjo pratarti nė žodžio. Milijonai min čių sukosi jos galvoje. Kodėl jis čia? Kodėl taip apsirengęs? Kodėl neminėjo, kad ketina atvažiuoti? Ji vargiai tepajuto, 8
Apžavai
kad Deividas atplėšia jos delnus nuo marškinėlių, o staiga at šalę lyg ledas jos pirštai panyra tarp šiltų vaikino delnų. – Manau, kad kokia nors mainų programa, – leptelėjo Rajanas. – Žiūrėk, ponas Robisonas juos visus vedžioja. – Gali būti, – nelabai užtikrintai pritarė Čelsė. Mokytojas Robisonas kažką pasakė trims paskui jį kori doriumi sekusiems mokiniams ir Tamenio galva pasisuko taip, kad daugiau nebuvo matyti net jo profilio. Burtai išsi sklaidė, Lorelė nudelbė žvilgsnį į grindis. Kai pakėlė akis į Deividą, šis suspaudė jos delną. – Ar tai tas, apie kurį galvoju? Lorelė linktelėjo – jokio garso neišspaudė. Nors Deivi das ir Tamenis buvo anksčiau susitikę tik du kartus, abu šie susitikimai tapo gana... įsimintini. Kai Deividas vėl pažvel gė į Tamenį, tą patį padarė ir Lorelė. Atvykėlių grupelės vaikinas atrodė susigėdęs, o mergina jam kažką aiškino kalba, kuri neskambėjo kaip anglų. Po nas Robinsonas pritariamai linkčiojo galva. Rajanas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir išsišiepė. – Matėte? Sakiau jums. Mainų programa. Tamenis persidėjo juodą kuprinę nuo vieno peties ant kito, atrodė, jog jis nuobodžiauja. Visai kaip žmogus. Tai lygiai taip pat rėžė akį, kaip ir tai, kad jis iš viso pasirodė mokykloje. O paskui fėjų sargybinis vėl sužiuro į mergaitę, tik ne taip atvirai, dėbtelėjo iš po juodų blakstienų. 9
a p r i ly n n e p i k e
Lorelė iš paskutiniųjų stengėsi kvėpuoti ramiai. Nežino jo, ką begalvoti. Avalonas negalėjo pasiųsti jo čia be jokios priežasties, o Lorelė negalėjo įsivaizduoti, kad Tamenis bū tų palikęs savo postą. – Ar gerai jautiesi? – paklausė Čelsė. – Atrodai lyg ir susijaudinusi. Nespėjusi apsvarstyti, ką daro, Lorelė nukreipė akis į atvykėlio pusę – Čelsė tučtuojau pagavo tą žvilgsnį. – Tai Tamenis, – pasakė mergaitė, tikėdamasi, kad jos balsas neskamba nei džiugiai, nei baugiai, kaip ji jautėsi. Tikriausiai jai pasisekė, nes Čelsė tik spoksojo išpūtusi akis, negalėdama patikėti. – Tas gražuoliukas? – sušnabždėjo. Lorelė linktelėjo. – Rimtai? – sucypė draugė, bet skubiai mostelėjusi Lo relė ją nutildė. Paskui slapta dirstelėjo į Tamenį patikrinti, ar tas pastebėjo. Vos pagaunama šypsenėlė viename vaikino lūpų kamputyje leido spėti, kad ji išsidavė. Iš užsienio atvykę mokiniai paskui mokytoją Robisoną sekė koridoriumi, tolyn nuo Lorelės. Visai prieš pat pasukda mas už kampo Tamenis atsisuko į mergaitę ir pamerkė jai akį. Ne pirmą kartą ji smarkiai apsidžiaugė, kad neraudonuoja. Lorelė atsisuko į Deividą. Šis skrodė ją žvilgsniu, o akys buvo klausiančios. Mergaitė atsiduso ir pakėlė rankas. – Neturiu su šituo nieko bendra. 10
Apžavai
– Tai visai gerai, tiesa? – nutarė Deividas, kai atsikratę Čelsės ir Rajano jiedu sustojo priešais klasę, kur turėjo vykti pirma Lorelės pamoka. Mergaitė neprisiminė, kada pastarą jį kartą pajutusi pavojų būtų šitaip nerimavusi. – Supranti, juk manei, kad jau niekada nepamatysi jo, o jis čia. – Matyti jį tikrai gera, – švelniu balsu atsiliepė Lorelė glausdamasi prie vaikino ir abiem rankomis apsikabindama jo liemenį, – bet bijau, nes nežinau, ką tai galėtų reikšti. Mums. Ne mudviem, – pasitaisė tuojau, bandydama nu galėti tą keistą nejaukumą, kuris, regis, įsitvyrojo. – Juk tai turėtų reikšti, kad mums gresia pavojus, tiesa? Deividas linktelėjo. – Bandau apie tai negalvoti. Juk galų gale pats papasa kos, kaip manai? Kilstelėjusi vieną antakį Lorelė pažvelgė į draugą, o pas kui abu prapliupo kvatotis. – Na, spėju, šito negalime tikėtis, – kalbėjo Deividas im damas mergaitės dešinę ranką, prispausdamas ją prie lūpų ir tyrinėdamas sidabrinę krištolu puoštą apyrankę, kurią padovanojo beveik prieš dvejus metus, kai jiedu tik pradėjo draugauti. – Džiaugiuosi, kad vis dar nešioji ją. – Kiekvieną dieną, – atsakė Lorelė. Trokšdama, kad jie du turėtų daugiau laiko pokalbiui, ji prisitraukė Deividą arčiau paskutinį kartą pabučiuoti, o tada nuskubėjo į poli tologijos pamoką, kad užsiimtų paskutinį suolą prie sienos, 11
a p r i ly n n e p i k e
kurioje buvo daug langų. Nedidelių langiukų, bet mergaitė norėjo gauti kuo daugiau natūralios saulės šviesos. Kol mokytoja Harms išdalijo programą ir išdėstė reika lavimus, mergaitės mintys kažin kur klaidžiojo. Visai ne sunkiai atsiribojo nuo klasės reikalų, ypatingai turint galvo je, kad staiga vėl pasirodė Tamenis. Kodėl jis čia? Jei gresia koks nors pavojus, kas tai galėtų būti? Nuo to laiko, kai švyturyje paliko Barnį, nematė jokio trolio. Ar tai gali būti kažkaip susiję su Kli, paslaptinga trolių žudike, nudėjusia ir Barnį? Pastaruoju metu niekas jos nematė, tad Lorelė spė jo, kad moteris iškeliavo į kitus medžioklės plotus. Galbūt iškilo kažkokia visiškai kita problema? Visgi Lorelė buvo laiminga matydama Tamenį. Labiau nei laiminga. Šiam fėjų vaikinukui esant šalia jautėsi lyg ir saugesnė. Jis pamerkė akį! Lyg per pastaruosius aštuo nis mėnesius nieko nebūtų nutikę. Lyg jis niekada nebūtų nuėjęs šalin. Lyg ji niekada nebūtų atvažiavusi pas jį atsi sveikinti. Mergaitė prisiminė tas trumpas Tamenio glėbyje praleistas akimirkas, minkštą jo lūpų prisilietimą ir tuos kelis kartus, kai pirštai nebevaldomi paklysdavo. Prisimi nimai pasirodė tokie ryškūs, kad Lorelė susizgribo nejučia liečianti savo lūpas. Iš svajonių mergaitę pažadino staiga atsivėrusios klasės durys. Įėjo mokytojas Robisonas, o paskui jį įžingsniavo Tamenis. 12
Apžavai
– Atsiprašau, kad pertraukiame, – prabilo mokytojas. – Berniukai, mergaitės, – Lorelė baisiai nemėgo, kai suau gusieji sujungdavo šiuos du visai normalius žodžius į tokią valdingą frazę, – jūs tikriausiai girdėjote, kad šiais metais pagal mainų programą pas mus mokysis keli mokiniai iš Japonijos. Tamis, – Lorelė net pabalo, nes mokytojas išta rė mažybinį Tamenio vardą, – tiesą pasakius, nepriklauso mainų programai, bet jis ką tik atsikraustė iš Škotijos. Ti kiuosi, kad elgsitės su juo taip pat pagarbiai, kaip visuomet mokate elgtis su užsienio svečiais. Tami? Kodėl gi tau ne prisistačius ir šiek tiek nepapasakojus apie save? Mokytojas Robisonas paplojo ranka Tameniui per petį. Vaikinas trumpai nudelbė akimis palydovą – Lorelė galė jo tik įsivaizduoti, ką jis iš tiesų būtų norėjęs dabar išrėž ti. Tačiau susierzinimas jo veide šmėstelėjo vos sekundę, ir Lorelė net suabejojo, ar dar kas nors jį pastebėjo. Kreivai šyptelėjęs, Tamenis patraukė pečiais. – Aš – Tamis Kolinsas. Vos išgirdusios melodingą vaikino akcentą, pusė klasės mergaičių tyliai atsiduso. – Esu iš Škotijos. Truputėlį toliau Perto – tik ne Austra lijoje, ir... – vaikinas nutilo lyg galvodamas, ką dar galėtų apie save pasakyti, kad sudomintų moksleivius. Lorelei pavyko kelis tokius įdomius dalykus sugalvoti. – Gyvenu su dėde. Nuo pat mažumės, – pasisukęs šyp telėjo mokytojai. – Ir ničnieko nežinau apie valstybių po 13
a p r i ly n n e p i k e
litines sistemas, – pridūrė juokaudamas. – Bent jau ne apie jūsiškę. Tamenis pavergė visus. Vaikinai linkčiojo galvomis, mer ginos čiauškėjo ir net mokytoja Harms šypsojosi. O juk jis net nepasitelkė jokių kerų. Lorelė vos nesudejavo garsiai, pagalvojusi, kur visa tai gali nuvesti. – Ką gi, rinkis, kur sėdėsi, – pasiūlė mokytoja Harms duodama Tameniui vadovėlį. – Mes ką tik pradėjome. Kla sėje buvo likusios trys laisvos vietos, ir vos ne visi sėdėję netoliese puolė į nebylią kovą, siekdami patraukti vaikino dėmesį. Nadia, viena gražiausių klasės mergaičių buvo drą siausia. Ji ėmė kilnoti koją ant kojos, permetė banguotus rudus plaukus per petį ir pernelyg smarkiai palinkusi į prie kį patapšnojo priekyje esančios kėdės atlošą. Tamenis be veik atsiprašančiai nusišypsojęs numynė pro ją ir atsisėdo priešais mergaitę, kuri nuo pat jo pasirodymo klasėje var giai tepakėlė akis nuo knygos. Atsisėdo prie Lorelės. Kai mokytoja Harms ėmė toliau pasakoti apie skaitymo užduotis, Lorelė atsilošė ir įsispoksojo į Tamenį. Nė nesi vargino slėpti žvilgsnio, nes visos kitos klasės mergaitės ly giai taip pat stebeilijo. Labai erzino tai, kad reikėjo tyliai sėdėti šalia Tamenio, o tuo metu galvoje zvimbė milijonai klausimų. Kai kurie buvo protingi. Dauguma – visai ne. Kai suskambo skambutis, Lorelei jau svaigo galva. Juk dabar yra toji galimybė. Ji norėjo tiek daug dalykų: sušukti 14
Apžavai
jam, trenkti, pabučiuoti, griebti už pečių ir papurtyti. Ta čiau užvis labiausiai norėjo apsikabinti, priglusti prie krūti nės ir prisipažinti, kaip jo pasiilgo. Juk galima ilgėtis drau go, tiesa? Tačiau ar ne todėl jiedu taip susipyko, kad mergaitė pa vijo Tamenį šalin? Tamenio apsikabinimai niekada nebuvo tik draugiški. Jis visada geidė daugiau. Ir kaip beglostytų sa vimeilę jo atkaklumas ir aistra – kad Tamenis laikė Deividą priešu, kurį reikia sunaikinti, jau neatrodė taip miela. Mer gaitei plyšo širdis, kai liepė Tameniui palikti ją ramybėje, ir ji nebuvo tikra, kad galėtų dar kartą tai išgyventi. Lorelė lėtai atsistojo, pažvelgė į Tamenį, o lūpos staiga išdžiūvo. Vos persimetęs kuprinę per raumeningą petį, vai kinas atsisuko ir pažvelgė jai į akis. Lorelė prasižiojo kažką sakyti, kai jis nusišypsojęs ištiesė jai ranką. – Sveika, – tarė truputį per daug žvaliu balsu. – Atrodo, kartu sėdėsime. Norėčiau prisistatyti – aš Tamis. Susikibę rankomis kratė jas aukštyn žemyn, tačiau ju desius darė tik Tamenis – Lorelės ranka buvo likusi visai bejėgė. Kelias sekundes ji stovėjo tylėdama, kol reikšmingas vaikino žvilgsnis beveik gręžė kiaurai. – Oi, – pavėluotai susigriebė. – Aš – Lorelė. Lorelė Siu vel. Malonu susipažinti. – Malonu? Nuo kada ji vartoja žo džius „malonu susipažinti“? Ir kodėl Tamenis sveikinasi lyg koks nuobodus prekeiva? 15
a p r i ly n n e p i k e
Tamis iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė pamokų tvarkaraštį. – Kita pamoka man anglų kalba pas mokytoją Kein. Gal galėtum parodyti, kur yra klasė? Koks buvo tas jausmas, užliejęs mergaitę, išgirdus, kad kitoje pamokoje jiedu nesėdės kartu – palengvėjimas ar nu sivylimas? – Žinoma, – linksmai atsiliepė ji. – Visai čia pat, toliau paėjus koridoriumi, – paaiškino, ir ėmė lėtai rinktis daik tus, laukdama, kol ištuštės kabinetas. Paskui pasilenkė ar čiau Tamenio. – Ką tu čia darai? – Ar džiaugiesi mane matydama? Mergaitė linktelėjo ir leido sau nusišypsoti. Vaikinas taip pat išsišiepė, neslepiamas palengvėjimas net nušvietė jo veidą. Matydama, kad jis taip pat nebuvo toks savimi pasitikintis, Lorelė pasijuto tvirčiau. – Kodėl... Tamenis vos pastebimai papurtė galvą ir parodė į kori dorių. Kai mergaitė jau beveik priėjo duris, Tamenis čiupo ją už alkūnės ir sulaikė. – Ateisi po pamokų į giraitę už namo? – paklausė ty liai. – Viską paaiškinsiu, – pažadėjo ir nutilęs stebėtinai greitai kilstelėjo vieną ranką ir paglostė jos skruostą. Ji vos spėjo ką nors pajusti, vaikino rankos vėl atsidūrė kišenėse, o jis pats žingsniavo pro duris. 16
Apžavai
– Tame... Tami? – šūktelėjo mergaitė paskubomis ban dydama pasivyti jį. – Parodysiu tau, kur eiti. Vaikinas šyptelėjo, paskui nusijuokė. – Eik jau, – atšovė beveik per tyliai, kad ji išgirstų. – Ne jaugi manai, kad aš visai nepasiruošęs? Pažįstu šią mokyklą geriau nei tu pati, – pridūrė ir pamerkęs akį dingo.
– Vaje! – cyptelėjo Čelsė, užpuldama Lorelę iš nugaros ir beveik ištraukdama jos pirštus Deividui iš rankos. Mer gaitė prikišo veidą prie pat draugės. – Fėjų vaikinas kartu su manimi anglų kalbos pamokoje! Einam greičiau, kol nepa sirodė Rajanas – turi pati pamatyti! – Ša! – nutildė Lorelė žvalgydamasi aplinkui. Tačiau niekas nesiklausė. – Jis tikrai gražuolis, – tarškėjo Čelsė. – Merginos akių nenuleidžia. Oi, ir dar japonas sėdi skaičiavimo pamokoje, nors jam tik penkiolika. Kaip manai, kada Amerikos mo kyklose supras, kad egzistuoja pasaulinė ekonomika? – pa klausė ji. Paskui patylėjusi išpūtė akis ir pridūrė: – O, varge, tikiuosi vertinimų kartelės per daug neiškels? Deividas užvertė akis, tačiau šaipydamasis. – Juk šito pati visus verti baimintis, – priminė jis. – Klausyk, – paaiškino Lorelė traukdama Čelsę artyn, – aš dar nieko nežinau. Supranti, turiu su juo pasikalbėti, aišku? 17