2
fif t y sh a des of chick en
50
vištienos atspalvių F. L. Fowler Iš anglų kalbos vertė
Kristina Lukoševičė
įvadas
K
aip aš čia atsidūriau? Apsidairau švarutėlėje, skrupulin gai sutvarkytoje virtuvėje: mėsininko virvelė, iešmai, mediniai plaktukai... Ar ten kapoklė? Mėšlas. Aš čia net netelpu. Dalijuosi šaldytuvo lentyna su tokia gigantiška šonine, kad tenka gūžtis šalia durelių. Nesvarbu, kad šaldytuvas – dviduris „Sub-Zero“. Kitos lentynos pri kimštos lapinių žalumynų, dailiai susuktų popierinių paketų, kuriuose, panašu, guli žuvis ar ypatingas sūris. Vienodomis eilėmis išrikiuoti kruopščiai sužymėti pagardų stiklainiai. Žemiau – traškus vienišas ridikėlis, besipuikuojantis daržovių skyrelyje. Ir aš – žemiška papras toji, kaulėta ir susukta į maistinę plėvelę. Artimiausia jaučiuosi didžiulei šoninei, nors ji kur kas šaunesnė už mane. Pasiglemžia visą lentyną, tačiau yra artimiausia, brangiau sia draugė. Pikantiška, kvepianti dūmais, sūri, raumeninga, seksu ali ir, panašu, visada žinanti, kas gaminama. Taps išskirtine šventine vakariene. Durelės, prie kurių prisišliejusi ilsiuosi, staiga prasiveria. Pajuntu, kaip rituosi nuo lentynos ir krintu ant virtuvės grindų. Mėšlas. Celofa ninis mano apvalkalas plyšta ir kogalvių maišelis beveik išslysta lauk. Mėšlų mėšlas. Kad ją kur, tą pigią pakuotę. Tą patį akimirksnį pajuntu mane nuo plytelių keliančias rankas. Ilgi, galingi pirštai apglėbia iš apačios ir meistriškai sudeda mano kogalvius atgal į vietą. Karve šventoji. Kažkas giliai viduje susigniaužia. Išgelbėtojas švelniai paguldo mane ant stalviršio. Dėvi džinsus, ryši švarią baltą prijuostę. Jaunas ir gražus, su dabitiška plaukų kupeta, rau meningomis rankomis ir akivaizdžiai treniruotu kūnu. Vis dėlto mane keri rankos. Glotnios, blyškios, tobulai sutvarkytais nagais ir neįtikėti nai patyrusios. Visa virtuvė išklota žvilgančiomis baltomis plytelėmis, šviesiu medžiu ir juodu granitu. Ant švytinčių stalviršių – jokios netvarkos,
4
fif t y sh a des of chick en
ant tuštutėlės keraminės sienelės tik neįtikėtinai ilga magnetinė peilių kabykla su visokiausių rūšių pilkais nerūdijančio plieno peiliais: storais, plonais, ilgais, trumpais, lenktais ir tiesiais – visi jie akivaizdžiai aštrūs it velniai. Išdėlioti viena eile gniaužia kvapą. Vyras pastebi į ašmenis įsmigusį mano žvilgsnį. – Patinka mano kolekcija? – ramiai klausia. – Išskirtinė. It menininko įrankiai, – lėtai atsakau. Jis pakreipia galvą į vieną šoną, tada į kitą. Žvelgia į mane taip, kad gerklė svilte nusvyla. – Negalėčiau geriau pasakyti, – taria staiga sušvelnėjusiu balsu. Kažkodėl imu rausti. – Čia, ko gero, keturi tuzinai peilių, – išmikčioju, hipnotizuojama ir žvilgančių ašmenų, ir jo rankų. – Jeigu tiksliai, penkiasdešimt peilių, – paskelbia vyrukas. – Ši virtuvė – mano valdos. Gamindamas privalau visiškai kontroliuoti situaciją. Kad tave kur. Nuo jo balso mano kepenėlės vėl lipa lauk. Ponas Peilis gali mane bet kada iškepti. – Įsivaizduoju, – pralemenu. – Visa lemia rafinuotumas, panele Višta. Štai kaip, jis keičia temą. Keistai formalus. Kas kreipiasi į vištą „panele Višta“? Vis dėlto iki šiol niekas nešvaistė laiko su manimi bendraudamas. – Ypač gerbiu maistą, – tęsia jis. – Jaučiu didžiulį pasitenkinimą atlikdamas paprastus darbus: lupdamas ridikėlį, pjaustydamas bulvę, pilstydamas pienišką punšą. Visa tai suteikia mano veiklai stabilumo. – Paprastus dalykus paversti nepaprastais, – šnibždu pakerėta. Išties negaliu žiūrėti į tas rankas. Jos trikdo. Vyras pakreipia galvą ir žiūri į mane. Vėl raustu nuo galingo svili namo žvilgsnio. Kepa mane akimis. Kaip jam tai pavyksta? Žodžiai tebeaidi slaptoje mano sielos tamsybėje. Visa lemia rafinuotumas. Vištos nepažįsta rafinuotumo, – šaiposi mano pasąmonė. Išraustu nuo kvailų slaptų minčių. Juk mergina gali pasvajoti, tiesa? t he nov ice bir d
5
10
pen k i a sdešim t v išt ienos a tspa lv i ų
pirma dalis
Nepatyrusi višta n epa t y rusi v išt a
11
A
š jam akivaizdžiai nerūpiu. Ramiai laukiu ant stalviršio ir stebiu besidarbuojančias talentingas meistro rankas. Troškimas užplūsta mano ertmę ir aš užsisvajoju. Vyrukas ruošia ridikėlį. Jis kilstelį antakį. – Daug atiduočiau už tavo mintis, panele Višta, – atrodo susitelkęs į savo užduotį, tačiau akys vylingai žybteli. Nuraustu. Ak, niekis, tik įsivaizdavau tavąsias rankas, keliaujančias mano šlaunimis, tavo dantis, kramsnojančius mano krūtinėlę. – Panašu, jog turi daugybę dubenėlių, – prabylu kiek įmanydama ramiau. Ant stalviršio tvarkinga eile išdėliotas tuzinas mažulyčių indelių. Ponas Peilis pripildo kiekvieną prieskonių, žolelių ar susmulkintų ingredientų, atidžiai atseikėjęs matavimo šaukštu. – Esi labai pastabi višta, – sako jis. Tas žvilgsnis grįžta. – Praktikuoju tobulą bet kokios veiklos virtuvėje kontrolę. Iš ingredientų reikalauju tikslumo. Pamišęs dėl kontrolės. Arogantiškas iki batų aulų. Visgi ant jo klubų prijuostė švysčioja taip, jog mano kaulai tęžta it drebučiai. – Taigi, ką ten plaki? – viltingai pasiteirauju. – Na, aš, tavo žodžiais tariant, „plaku“ salade composé*, – atsako jis. Balse nė menkutės humoro gaidelės. – Kuriu patirtis. Tikiu, jog maistas gali būti nepaprasta patirtis. It Bacho koncertas. Visa lemia rafinuotumas. Žinau ingredientų savybes. Randu geriausius ir priverčiu pranokti save pačius. Svarbiausia, visada žinau, ko noriu, – įdėmiai pažvelgia į mane. Kodėl jo elgesys taip erzina? Tas vyras be paliovos keičiasi. Vieną akimirką svaidosi alkanais, gudriais it lapės žvilgsniais, kitą – kalba trumpai ir atžariai. Šaldytuvą prikemša egzotiškų produktų, tačiau panašu, kad mėgsta tik ridikėlius. Ar gali būti, kad... – Ar tu vegetaras? – išpoškinu nespėjusi susivaldyti. Jis giliai įkvepia. Mane kausto žodžiais nenusakomas siaubas. Mėšlas, mėšlas. Kodėl bent kartą negaliu palaikyti liežuvio už dantų? Mano pasą* Pranc. salade composé – daržovių salotos, kurių ingredientai nesumaišomi. (Čia ir toliau – vert. past.) 12
pen k i a sdešim t v išt ienos a tspa lv i ų
monė blaškosi agonijoje ir suklupusi meldžia liautis vapėjus niekus. – Ne, Višta, aš ne vegetaras, – jis pakreipia galvą į vieną šoną ir ramiai žvelgia į mane. Jam nejuokinga. Susigūžiu. Kraujas mano kūne nuslūgsta. – Atsiprašau, – išstenu. – Tiesiog išsprūdo. Laikmatis išsijungia, aš išgelbėta. – Žinai, galėčiau rasti tau vietą šiame valgiaraštyje, – staiga ištaria ponas Peilis. – Naujokės paruošimas truks gana neilgai, skonis bus neįmantrus. Ar jis ketina mane paruošti pirmajam patiekalui? – Ak, dėkui, tačiau nemanau, kad esu pakankamai geros formos. – Kodėl ne? – Argi neakivaizdu? Turiu viršsvorio, esu sudribusi ir susukta į pigų celofaną. – Man – ne. Manau, turi daug galimybių. Esi tokia įvairiapusė, – nuveria įdėmiu žvilgsniu. Apatinėje kūno dalyje pajuntu keistą tempimą. – Vertinu pasiūlymą, – sumikčioju. – Išties. Vis dėlto nemanau, jog esu tam pasirengusi. Akimirką kietai suspaustos jo lūpos tampa panašios į brūkšnį. Tada jis mane pakelia, pataiso pakuotę ir vėl neša į „Sub-Zero“. – Puiku, panele Višta. Iki pasimatymo. Keistas virpulys sklinda iš jo pirštų galiukų. Ko gero, statinė elektros iškrova. Panašu, jog niekaip nebeištaisysiu klausimo apie vegetarizmą padarinių. Visgi jaudinanti, nesuprantama nuojauta kužda, jog tos rankos prie manęs dar sugrįš. Paprastoji vištiena su vanile 15 Vištaitė su vyšnaitėmis 17 Ypač tyra krūtinėlė 20 Vištiena su kiauliena 23 Vištiena Prašau, n�sustok 25 Apkvailinta višta 28 Aštri paukštiena 31 Mokausi tavimi pasitikėti 33 Meksikietiška vištiena 38 Višta liepsnose 40 Garstyčiomis išperta višta 43 Visiškai išgruzdinta vištiena 45 Grietine nuglostyta vištytė 48 Aitriosiomis paprikomis nučaižyta frikasė 49 Išpešiota vištaitė 52 Aplaistytas paukštis 54 Cock au Vin 56 n epa t y rusi v išt a
13
Paprastoji vištiena su vanile
B
rendis – tikrai prasta mintis. Vis dėlto laikas švęsti išsprukimą iš vištidės į naująjį gyvenimą didžiajame pasaulyje! Noriu pašvysčioti uodega. Nespėju susivokti, o jis jau čia, manasis ponas Peilis. Kažkodėl pasirodo būtent tada, kai pasijuntu nuoga ir pažeidžiama. Išima mane iš šaldytuvo ir švelniai ant nugaros paguldo į pusdubenį. Pirštai tokie stiprūs ir įsakmūs. Nuo alkoholio tampu įžūlesnė. – Ar tai reiškia, kad ketini iš manęs paruošti vakarienę? – išpoškinu. Pono Peilio veidas neperprantamas. – Ne, Višta, – atsiliepia jis. – Visų pirma, aš neruošiu vakarienės. Aš gaminu... negailestingai. Antra, turime drauge dirstelėti į keletą receptų. Trečia, gavai pernelyg daug brendžio, reikia tave nuskalauti. Receptai? Aš recepte? Kažkur toli, brendžiu permirkusioje migloje perspėdama spygčioja pasąmonė. Ponas Peilis laiko mane po čiaupu. Jo rankų prisilietimai ir tekantis vanduo kelia uodegoje malonų virpulį. Įtampa tampa nepakeliama. Jaučiuosi nesaugi, tarsi vėl ketinčiau prieš jį išskysti. Iš kūno gilumos atsirita geismingas kvaktelėjimas. Staiga nebepajėgiame valdytis. Mane apglėbia ilgapirštės rankos. – Noriu tave iškepti, – sušnibžda vyras. – Visą. Vajetau. Viduje pasklinda karštis. Jis ištiesia ranką virš manęs ir atidaro didžiulę spintelę, pilną prieskonių indelių. – Papasakok man, kaip norėtum tai padaryti? Pasirink. – Norėčiau? – prasižioju. Aš gi tik kepama višta. Ko gi galėčiau dar norėti, be trupučio druskos ir pipirų? – Na taip, pati supranti – prieskoniai, būdas. Koks receptas? Pagaliau suprantu. Pasijuntu tikra idiotė. Jis nori mane paskaninti. Stengiuosi paslėpti nusivylimą. – Niekas manęs dar nėra trynęs prieskoniais, – liūdnai sumurmu. – Ir netgi, hm, nėra marinavęs. Jo lūpos virsta brūkšniu. Juntu nuostabą ir susierzinimą. – Niekada? – sušnibžda. – Tik ne šitaip, – prisipažįstu. n epa t y rusi v išt a
15
– Niekas niekada tavęs net negruzdino? – Ne... Nežinau, ar esu pasirengusi prieskoniams. Plačiai atlapotos prieskonių spintelės durys šmėkšo it kokia iškrypėliška pašaipa. Susijaudinimas nutvieskia mane rožiniu atspalviu. Mano pasąmonė pasipiktina. Kodėl turėčiau gėdytis? Gal aš ir įkaušusi višta, tačiau auginta ūkyje, ekologiška. Be to, galiojimo laikas nepasibaigęs. Jokių papildomų pagardų man nereikia. Pirmą kartą ponas Peilis sutrinka. Pabarbena pirštais į pjaustymo lentelę. Galiausiai apsisprendžia. – Dubenin, – sukomanduoja, plėšdamas folijos lakštą. – Vanilės nenaudoju. Dar niekada jos nenaudojau. Tačiau šįvakar pasitelksime šį pagardą.
kepta višta su vanilės ir brendžio sviestu
4 p o rcij os
4 valg. šaukštai nesūdyto, itin minkšto sviesto 1 valg. šaukštas brendžio 2 arbat. šaukšteliai vanilės ekstrakto 1½ arbat. šaukštelio cukraus 1½ arbat. šaukštelio rupios košerinės druskos 1 arbat. šaukštelis šviežiai maltų juodųjų pipirų 1 višta (1,5 kg), nusausinta popieriniu rankšluosčiu
1 Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Vidutinio dydžio dubenėlyje sumaišykite sviestą, brendį, vanilę, cukrų, ½ arbat. šaukštelio druskos ir ½ arbat. šaukštelio juodųjų pipirų. Maišykite, kol masė taps vientisa, elastinga (pradėjus maišyti gali susidaryti gumulėlių, tačiau plakite, kol taps vientisa).
2 Likusiu 1 arbat. šaukšteliu druskos ir ½ arbat. šaukštelio juodųjų pipirų mišiniu ištrinkite vištą, neaplenkdami ir vidinės ertmės.
3 Ranka pasemkite sviesto masės ir, švelniai pirštais įslydę po krūtinėlės oda, ištrinkite sviestu mėsą iki pat šlaunų. Kartokite, kol sutepsite visą sviestą.
4 Paguldykite vištą ant grotelių. Groteles perkelkite ant kepimo skardos aukštesniais kraštais. Kepkite apytiksliai 75 min., kol iš šlaunelių, įpjovus peiliu, pasirodys skaidrios sultys, o odelė taps aukso spalvos ir traški. Prieš pjaustydami leiskite 10 minučių pastovėti. 16
pen k i a sdešim t v išt ienos a tspa lv i ų
Vištaitė su vyšnaitėmis
–V
ieną kitą kartą vanilė tinka, tačiau negalime tuo apsiriboti, – prabyla jis. Mano pasąmonė slepia akis. Jis iš visai kitokio pasaulio. Toks vyras išvis neturėtų žavėtis vištomis. Kaip galėčiau manyti, jog jis kada nors užsigeis manęs? Ko trokšta tokie vyrai? Staiga mane sukausto plėšrūno žvilgsnis. – Šią situaciją tučtuojau ištaisysime. – Kokią situaciją? – sunerimstu. – Tavąją. Tu visiškai nepagardinta. Panašu, kad mąstau apie haute cuisine*, o tavęs dar niekas nėra su niekuo suporavęs, – ponas Peilis pakreipia galvą į šoną. Suporavęs? Vidinė dievaitė ištraukia galvą iš po sparno. – Nedelsdamas paruošiu iš tavęs vakarienę. Pradėsime nuo ko nors saldaus, minkšto ir sultingo. Vajetau. – Maniau, vakarienės neruoši, – mano širdis sutvaksi. – Maniau, tiesiog gamini, hm, negailestingai. Suurzgia jo skrandis. Šis garsas nukeliauja visu mano kūnu žemyn iki uodegos. Iki ertmės – ten. – Gėlių ir širdelių nesitikėk. Tai tik vienas proceso žingsnis. Proceso, kurį, tikiuosi, vainikuos tobula pabaiga. Viliuosi, taip manai ir tu. Nekantraudama tyliai kvakteliu. Pono Peilio skrandis vėl suurzgia. – Višta, gal liautumeis kvaksėjus? Tai labai... trikdo. Paguldo mane ant pilvo ir ima šlakstyti nugarą bei šlaunis aliejumi. – Tikrai nori, jog taip daryčiau? – švelniai paklausia. – Taip, – meldžiu. – O, taip. – Dabar aš tave kepsiu, panele Višta, – sumurma atidaręs orkaitės dureles. Įstumia mane į vidų. Guliu ant drėgnų, tamsių vyšnių be kauliukų. Staiga apglėbia sausas karštis ir ant pjaustytų uogų laisvai pasipila mano sultys. Niekada nemaniau, jog taip jausiuos. Nė neįsivaizdavau, kad gali būti taip gera. Kuutkudakt! * Pranc. haute cuisine – aukštoji (elitinė) virtuvė. n epa t y rusi v išt a
17
kepta višta su vyšniomis ir žolelėmis 4 p o rcij os
1 višta (1,5 kg), nusausinta popieriniu rankšluosčiu 1¾ arbat. šaukštelio rupios košerinės druskos ½ arbat. šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų 1 ryšulėlis čiobrelių, rozmarinų ar šalavijų 450 g saldžių vyšnių be kauliukų 3 valg. šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus Citrinos griežinėliai papuošti
18
1 Švelniai įtrinkite vištą 1½ arbat. šaukštelio druskos ir pipirų, nepraleisdami ertmės ir kitų plyšelių. Prieskoninių žolelių prispauskite ant visos mėsos ir viduje. Įdėkite į dubenį, uždenkite ir palikite marinuotis, pageidautina šaldytuve, trumpiausiai valandą arba per naktį
2 Atėjus laikui, įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Kepimo indą išdėkite vyšniomis, apšlakstykite 1 valg. šaukštu alyvuogių aliejaus ir pabarstykite likusiu ¼ arbat. šaukšteliu druskos.
3 Kepimo groteles padėkite ant vyšnių. Ant grotelių
pen k i a sdešim t v išt ienos a tspa lv i ų
guldykite vištą, krūtinėle žemyn (prieš kepdami pašalinkite prieskonines žoleles, ertmėje jas galite palikti). Vištos nugarą ir šlaunis pašlakstykite 1 valg. šaukštu aliejaus. Kepkite 40 min., paskui įkiškite medinį šaukštą po apatine vištos dalimi ir apverskite paukštį krūtinėle į viršų. Pamaišykite vyšnias. Likusiu aliejumi pašlakstykite vištos krūtinėlę ir kepkite dar apytiksliai 40–50 min., kol mėsa taps auksaspalvė, sultinga ir visiškai iškeps. Leiskite pastovėti 10 min. Patiekite su citrinos griežinėliais.
Ypač tyra krūtinėlė
P
raviro šaldytuvo šviesoje sužiba dvi mėlynos akys. Tai ne ponas Peilis. Kitas vaikinas laiko dėžutę šaldytų „Tater Tots“ bulvyčių ir nerūpestingai šypsosi. – Ką nori pasakyti? Tavo šaldytuve kalnai ėdesio, – šūkteli tas vaikinas kažkam už nugaros. – O aš mirštu iš alkio! – Tai ne ėdesys, – išgirstu besiplūstantį poną Peilį. – Tai mano Sudedamosios Dalys. Negali jų valgyti. Jos mano, skirtos darbui. Balso skambesys verčia ilgėtis tų stiprių rankų, trokšti jų ant savo krūtinės. Kaip jam tai pavyksta? – Nesvarbu, brol. Nevalgysiu tavo įmantraus šlamšto. Ei, čiagi višta! Galėtume mestelt ją į puodą. Atrodo skaniai. – Ne, – pernelyg paskubomis paprieštarauja ponas Peilis. – Gali valgyti kalėdinę šoninę. Vištos neliesk. Šaldytuvo šeimininkui dar nespėjus baigti sakinio, išbadėjusio brolio žvilgsnis įsminga į rausvą šoninę. Vaikinas išsišiepia ir atsipjauna minkštą gabalėlį. Šoninei, atrodo, tai labai patinka. Tada valgytojas greitai nurėžia dar vieną gabalą ir prieš prarydamas pamirko stiklainyje su garstyčiomis. Šoninė patenkinta švyti. Retai matau tokį vaizdelį. Žinau, ką tai reiškia. Ak, šonine. Ką tik jį sutikai. Ponas Peilis švelniai ištraukia mane iš šaldytuvo. Suvirpu nuo netikėto jo rankų prisilietimo. – Esi verta kur kas daugiau, nei tiesiog atsidurti puode, panele Višta. Vajetau. Jis mano, jog esu verta kur kas daugiau. – Ypač tyra, – sukužda vyrukas, tarsi kalbėtų apie uždraustą vaisių. – Ištrinsiu tave ypač tyru alyvuogių aliejumi. Geriausiu, kokį turiu. Vėl vien tik nuo jo balso mano kulšys minkštėja it uogienė. Šokiruojantis talentas. Mane guldo ant pjaustymo lentelės ir lėtai šlaksto tirštu, auksaspalviu skysčiu. Staiga rankos sustingsta. Iš kito virtuvės galo atsklinda garsus dzingtelėjimas. Jo brolis stovi prie mikrobangų krosnelės. – Kas ten? – Garnyras šoninei, brol. – Kas? Pono Peilio brolis šelmiškai vypteli. – Bulvytės, vaikeli.
20
pen k i a sdešim t v išt ienos a tspa lv i ų
kepta vištos krūtinėlė su kaulu, alyvuogių aliejumi, citrina ir rozmarinais 4 p o rcij os
4 vištų krūtinėlės su kaulais ir odele (apie 1,4 kg bendro svorio), nusausintos popieriniu rankšluosčiu 1 arbat. šaukštelis rupios košerinės druskos ¼ arbat. šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų 1 plonais griežinėliais supjaustyta citrina 4 nedidelės susmulkintos rozmarinų šakelės 3 valg. šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus, geriausio, kokį turite
1 Vištos krūtinėles ištrinkite druska ir pipirais. Leiskite pastovėti, kol orkaitė įkais iki 230 °C.
2 Kepimo skardą išklokite citrinos griežinėliais ir rozmarinais. Ant viršaus išdėliokite vištieną, palikdami tarpus, kad gabalėliai galėtų apskrusti. Gausiai apšlakstykite aliejumi.
3 Kepkite, kol vištiena įgis auksinį atspalvį ir visiškai iškeps. Tai užtruks maždaug 25–30 min. Patiekite krūtinėles karštas, mėsą apšlakstę kepimo skardoje susikaupusiomis sultimis.
Patarimas
Vištos krūtinėlė, kepama su kaulu ir odele, tampa traški ir sultinga. Vis dėlto jeigu labiau mėgstate bekaulės, beodės krūtinėlės lengvumą, šiam receptui galite rinktis ir tokią. Kepkite 20–25 min.
n epa t y rusi v išt a
21
Vištiena su kiauliena
–K
okia tavo viryklė? – pasidomiu. – Dujinė „Wolf LP“ su šešiais žalvariniais degikliais ir infraraudonųjų spindulių orkaite, – nerūpestingai atsako ponas Peilis. Oho. Berniukai ir jų žaisliukai. Vyras spusteli mygtuką. Šniokšdamas užsiliepsnoja didžiulis degiklis. Ponas Peilis atsargiai uždeda žvilgančią keptuvę. Pasklinda svaiginamas aromatas. Ar tai kiauliena? Nesaugiai guliu ant stalviršio, o mano šeimininkas tuo metu atlieka mise en place*. Vėl jaučiuosi atsidūrusi ties riba. Geismo, nusivylimo riba – stalviršio riba. Mėšlas. Tai nutinka akimirksniu. Vieną minutę krintu, kitą atsiduriu jo rankose, kurios stipriai priglaudžia mane prie krūtinės. Ponas Peilis kvepia kiauliena ir įvežtiniais svogūnais. Svaigina. Vyras spokso į mane alkanu žvilgsniu. Esu taip arti jo, kad jaučiu stangraus pilvo gurgimą. Ponas Peilis lėtai išvaduoja mane iš apvalkalo. Celofanas dingsta, atskleisdamas nuogą mano kūną. Kaitink mane, kaitink mane, – tyliai maldauju, tačiau laukan išsiveržia tik menkas kvanktelėjimas. – Ir ką gi reiškia krintanti višta? – sumurma jis. Nuneša prie kriauklės. – Noriu tave nuprausti. Tuojau pat. Stipri, daili ranka laiko mane po tekančio vandens kaskada, o kita švelniai glosto. Pirštai kruopščiai sutvarkytais nagais kankinamai ilgai brėžia lanką krūtine ir sustoja ties šlaunimi. Šventa karve. Ką jis su manimi daro? Pasklinda kepimo kvapas ir apimta ekstazės imu svarstyti, ar mane jau iškepė. Išsijungia laikmatis. Kvapas sklinda iš „Wolf“ viryklės. – Nekreipk dėmesio, – alsuoja jis sausindamas man kojas. – Žinau kur kas geresnį būdą panaudoti kiaulieną.
* Pranc. mise en place – parengiamieji darbai patiekalo gamybai.
n epa t y rusi v išt a
23