Anna Todd "AFTER. Kai mes susitikom"

Page 1


after. K a i m e s s u s i t i ko m



Anna Todd

after Kai mes susitikom

Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols

baltos lankos


Mano skaitytojams, sekusiems pasakojimą nuo pirmų dienų. Myliu jus ir esu neapsakomai dėkinga. Jūs atstojate man visą pasaulį.



Prologas

Aukštasis išsilavinimas visuomet buvo pagrindinis ir neįtikėtinai svarbus žmogaus vertės matas, nulemiantis jo ateitį. Gyvename laikais, kuomet, nė nesužinoję mūsų pavardės, žmonės klausia, kokį universitetą baigėme. Nuo pat mažens buvau mokoma, tiksliau, instruktuojama, rengtis įgyti išsilavinimą. Tai tapo protu nesuvokiamų pastangų ir kone manijos reikalaujančia būtinybe. Kiekvieno mokomojo dalyko pasirinkimas, kiekviena įvykdyta užduotis nuo pat pirmos dienos gimnazijoje buvo mažas žingsnelis link aukštojo mokslo. Ir ne bet kuriame universitete: mama reikalavo, kad įstočiau į Centrinį Vašingtono universitetą – tą patį, kurį lankė pati, tačiau kurio taip ir nebaigė. Nė nenumaniau, kad studentiškas gyvenimas yra kur kas įvairiapusiškesnis nei vien tik mokslai. Nė nesapnavau, kad mokomųjų dalykų pasirinkimas pirmajam semestrui vos po keleto mėnesių atrodys lyg juokų darbas. Anuomet buvau naivi, kai kuriais atžvilgiais tokia išlikau iki šiandien. Nė nenutuokiau, kas manęs laukia. Pažintis su kambario drauge nuo pirmų akimirkų buvo įtempta ir nepatogi, o ką jau kalbėti apie pašėlusių jos bičiulių ratą. Jie niekuo nepriminė man pažįstamo pasaulio; mane baugino jų išvaizda, glumino natūralus nustatytos tvarkos nepaisymas. Netrukau pasinerti į jų beprotybę ir pradėti ja mėgautis... Tuomet jis ir įsismelkė man į širdį. Nuo pirmo susitikimo Hardinas mano gyvenimą pakeitė taip, kaip to padaryti negalėtų jokie parengiamieji universiteto kursai ar jaunimo grupių paskaitos. Tie paauglystėje matyti filmai netruko 7


tapti mano gyvenimu, o absurdiški scenarijų vingiai – realybe. Ar būčiau elgusis kitaip, jei būčiau žinojusi, ką man parengė lemtis? Nesu tikra. Norėčiau atsakyti tvirtai ir vienareikšmiškai, tačiau negaliu. Kartais jaučiuosi dėkinga, visiškai panirusi į akimirkos aistrą taip, jog ši nutildo sveiką protą, ir viskas, ką matau aplink, yra jis. O kartais susimąstau apie jo sukeltą skausmą, gilią kančią dėl prarastos senosios savęs, tų akimirkų, kai atrodė, kad gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, apie chaosą, ir atsakymas jau nebeatrodo toks aiškus, kaip kitados. Esu tikra tik dėl vieno: mano gyvenimas ir širdis niekuomet nebebus tokie pat po to, kai į juos įsiveržė Hardinas.

8


Pirmas skyrius

Žadintuvas tuoj tuoj suskambės. Pusę nakties varčiausi nuo šono ant šono, skaičiuodama tarpus tarp lubų lentų ir mintyse kartodama paskaitų tvarkaraštį. Kai kurie žmonės skaičiuoja avis; aš planuoju. Mano galvoje be perstojo sukasi planai, ir šiandiena, pati svarbiausia diena per visą mano aštuoniolika metų trukusį gyvenimą, nėra išimtis. – Tesa! – iš pirmo aukšto išgirstu mamos balsą. Niurzgėdama išsikeberioju iš savo mažytės, tačiau patogios lovos. Neskubėdama sukamšau išlindusius paklodės kampus už galvūgalio lentos, nes po šio ryto tai nebebus mano rytinės ruošos dalis. Nuo rytojaus šis miegamasis jau nebebus mano namai. – Tesa! – šūkteli ji darsyk. – Jau keliuos! – atsakau. Iš spintelių durelių trinksėjimo aišku, kad ji nerimauja, kaip ir aš. Skrandis verčiasi aukštyn kojomis, o duše imu melstis, kad valandoms bėgant nervai aprimtų. Visą gyvenimą ruošiausi šiai akimirkai – savo pirmajai dienai universitete. Keletą metų šito nekantriai laukiau. Kol mano bendraamžiai savaitgalius leido susitikinėdami, gerdami ir darydami visa kita, dėl ko pakliūvama į bėdą, aš mokiausi ir ruošiausi. Įprastas paaugliškas gyvenimas manęs neviliojo. Kas vakarą sėdėdavau ant svetainės grindų sukryžiavusi kojas ir mokydavausi, o mama greta liežuvaudavo ir ištisas valandas neatitraukdavo akių nuo teleparduotuvės, ieškodama naujų būdų pasigražinti. 9


Nė nemoku apsakyti, kaip susijaudinau, gavusi priėmimo laišką iš Centrinio Vašingtono universiteto, o mama nesiliovė verkusi iš džiaugsmo. Neneigsiu, didžiavausi, kad už sunkų darbą ir pastangas man pagaliau buvo atlyginta. Įstojau į trokštamą universitetą, o turint galvoje mažas mūsų pajamas, man pakako stipendijų, kad studento paskola būtų kuo mažesnė. Kartą vos akimirkai susimąsčiau apie stojimą į universitetą kitame mieste. Tačiau išvydusi pabalusį mamos veidą ir kaip ji visą valandą svetainėje žingsniavo pirmyn atgal pasakiau, kad kalbėjau nerimtai. Pirmiesiems vandens lašams palietus mano odą duše, pajutau raumenis šiek tiek atsipalaiduojant. Stoviu po karšto vandens srove, nesėkmingai mėgindama nuraminti mintis, ir taip išsiblaškau, kad nusiprausus ir išsitrinkus galvą vos užtenka karšto vandens paskubomis nusiskusti kojoms. Besisupdama į rankšluostį išgirstu dar vieną mamos kvietimą. Suprantu – ji jaudinasi, tad žvelgiu atlaidžiai, tačiau plaukus išsidžiovinu neskubėdama. Ji nerimauja dėl mano atvykimo į studentų miestelį, tačiau aš dar prieš kelis mėnesius šiandieną suplanavau valandos tikslumu. Tik viena iš mūsų gali pasiduoti jauduliui, o vienintelis būdas man to išvengti yra laikytis plano. Drebančiomis rankomis sugraibau suknelės užtrauktuką. Man ji nė nepatinka, tačiau mama primygtinai prašė ją apsivilkti. Nugalėjusi užtrauktuką, iš spintos gilumos išsitraukiu savo mėgstamiausią nertinį. Apsivilkusi šiek tiek nusiraminu, tačiau tik akimirkai, mat rankovėje žioji nedidelė skylutė. Nusviedžiu jį ant lovos ir apsiaunu batelius – mamos kantrybė tikrai senka su kiek­ viena prabėgančia sekunde. Netrukus į duris pasibels mano vaikinas Nojus – važiuosim drauge. Jis už mane vienais metais jaunesnis, tačiau ir jam netrukus sukaks aštuoniolika. Nepaprastai protingas, kaip ir aš, mokosi aukščiausiais pažymiais, o kitais metais – negaliu sulaukti – jis ketina stoti į CVU. Kaip trokštu, kad tai būtų šiandien, ypač todėl, kad universitete nepažįstu nė gyvos dvasios, tačiau esu dėkinga už jo pažadą lankyti mane kuo dažniau. Man tereikia pakenčiamos 10


kambario draugės; tai vienintelis dalykas, kurio negaliu suplanuoti ir kontroliuoti. – Te-re-sa! – Mama, aš jau leidžiuosi. Prašau daugiau neberėkauti mano vardo! – sušunku jai, lipdama laiptais žemyn. Nojus sėdi prie stalo priešais mamą ir žvilgčioja į savo laikrodį. Mėlyni marškinėliai dera prie žydrų jo akių. O šviesūs plaukai sušukuoti ir idealiai sutepti žele. – Sveika, studente, – savo tobula šypsena nusišypso stodamasis. Jis mane stipriai apkabina, ir aš sulaikau kvapą, užuodusi gerokai per daug odekolono. Taip, kartais jis šioje srityje persistengia. – Sveikas, – atsakau jam lygiai tokia pat plačia, jaudulį slepiančia šypsena ir susirišu plaukus į uodegėlę. – Mieloji, galime luktelėti keletą minučių, kol susitvarkysi plaukus, – tyliai pasiūlo mama. Pažvelgiu į veidrodį ir linkteliu: ji teisi. Šiandien šukuosena privalo būti nepriekaištinga, o ji, žinoma, nepraleido progos man šito priminti. Atsisveikinimui reikėjo plaukus susigarbanoti taip, kaip jai patinka. – Nunešiu tavo krepšius į automobilį, – pasisiūlo Nojus, tiesdamas delną paimti mamos raktus. Pakštelėjęs man į skruostą, dingsta su krepšiais rankose, o mama nuseka jam įkandin. Antrasis bandymas susišukuoti kur kas sėkmingesnis; pas­ kutinį kartą perbraukiu savo pilką suknelę pūkų šepečiu. Lauke pasukusi link automobilio pajuntu pilve plazdant drugelius ir lengviau atsikvepiu žinodama, kad galbūt per dvi kelionės valandas man pavyks jų atsikratyti. Nė neįsivaizduoju, kokia patirtis manęs laukia universitete, ir netikėtai mintyse gimsta įkyrus klausimas: ar man pavyks susirasti draugų?

11


Antras skyrius

Norėčiau pasakyti, kad pro automobilio langą bėgantys pažįstami Vašingtono centro vaizdai mane ramino ar kad vieną po kito pravažiavus kelią į Centrinį Vašingtono universitetą rodančius ženklus mane užliejo nuotykių jaudulys. Tačiau iš tiesų mintis gaubė planavimo ir dvejonių migla. Nė negaliu papasakoti, apie ką kalbėjo Nojus, tačiau žinau, kad jis stengėsi mane padrąsinti ir dėl manęs džiaugtis. Jau atvykome! – suspinga mama, pro akmeninius vartus mums važiuojant į studentų miestelį. Gyvai jis atrodo taip pat įspūdingai, kaip brošiūrose ir internete, o mane netrunka sužavėti elegantiški akmeniniai pastatai. Universiteto kieme – šimtai žmonių: atsisveikindami vaikus bučiuojantys ir glėbesčiuojantys tėvai, nuo galvos iki kojų CVU uniformomis apsirengę pirmakursiai, keletas išsiblaškiusių ir sutrikusių naujokų. Studentų miestelio dydis šiek tiek baugina, tačiau tikiuosi, kad po keleto mėnesių čia jausiuosi kaip namie. Mama primygtinai reikalauja leisti jai su Nojumi palydėti mane į pažintinę pirmakursių paskaitą. Šypsena mamos veido nepalieka visas tris valandas, o Nojus, kaip ir aš, įdėmiai klausosi. – Prieš išvažiuodama norėčiau apžiūrėti tavo bendrabučio kambarį. Privalome pasirūpinti, kad viskas būtų kaip dera, – pareiškia mama po paskaitos. Nepritariančios jos akys perbėga seno pastato sienomis. Ji bet kurioje situacijoje puikiai sugeba įžvelgti net menkiausius trūkumus. Nojaus šypsena praskaidrina nuotaiką, ir mama pralinksmėja. – Negaliu patikėti, kad tu jau studentė! Mano vienatinė dukra studijuoja universitete ir gyvena 12


savarankiškai. Negaliu tuo patikėti, – verkšlena ji, džiaugsmo ašaras valydamasi atsargiai, kad nesusigadintų makiažo. Nojus su mano manta rankose koridoriais seka mums įkandin. – Mano numeris B22... Mes esame C koridoriuje, – aiškinu jiems. Laimei, netrukus ant sienos išvystu didelę raidę B. – Čionai, – nurodau pastebėjusi, kad mama jau suka priešinga kryptimi. Džiaugiuosi, kad įsidėjau tik keletą drabužių, antklodę ir porą savo mėgstamų knygų – Nojui nereikia tempti kalno daiktų, o man – užtrukti įsikuriant. – B22, – burbteli mama. Vaikštinėjome daug, tad, manau, ji pasirinko gerokai per aukštus batelius. Koridoriaus gale įkišu raktą į senų medinių durų spyną, ir pravėrusi cypiančias duris mama balsu aikteli. Kambarys ankštas: tik dvi siauros lovos ir du rašomieji stalai. Jau po akimirkos mano akys pasiekia mamos nuostabos priežastį: viena kambario pusė nuklijuota man negirdėtų muzikos grupių plakatais, kuriuose žvaigždės išsitatuiravusios ir apsikarsčiusios auskarais. O lovoje guli mergina ryškiai raudonais plaukais, tamsiu makiažu ir spalvingų tatuiruočių išmargintomis rankomis. – Sveika, – taria ji ir, mano nuostabai, intriguojančiai nusišypso. – Aš – Stef. Jai pasirėmus alkūnėmis, po nėriniuota palaidine išryškėja krūtinė. Pastebėjusi, kad Nojus nuo šio vaizdo nepajėgia atitraukti akių, švelniai niukteliu jam į batą. – La-labas. Aš – Tesa, – išlemenu, pamiršusi visą mandagumą ir deramas manieras. – Labas, Tesa, malonu susipažinti. Sveika atvykusi į CVU, kur bendrabučių kambariai ankšti, tačiau vakarėliai – begaliniai. Ugniaplaukė mergina išsišiepia dar plačiau. Priešais išvydusi tris pasibaisėjusius veidus ji prapliumpa kvatotis. Mamos žandikaulis nukara iki žemės, o Nojus nepatogiai muistosi. Stef prieina – mus skiriantis atstumas dingsta – ir apsiveja mane plonomis rankomis. Nustebinta jos draugiškumo akimirkai sustingstu, tačiau galiausiai atsakau jai tuo pačiu. Nojui padėjus mano krepšius ant 13


žemės, pasigirsta beldimas į duris, o aš tepajėgiu viltis, kad visa tai yra absurdiškas nesusipratimas. – Užeikite! – sušunka mano naujoji kambario draugė. Durys prasiveria, ir pro jas įžengia du vaikinai. Vaikinai merginų bendrabutyje pirmą semestro dieną? Galbūt Centrinis Vašingtono universitetas yra klaidingas pasirinkimas. O gal reikėjo pasistengti iš anksto sužinoti, kas tokia bus mano kambario draugė? Sielvarto perkreipta mamos veido išraiška byloja, kad ir jos galvoje sukasi tokios pat mintys. Vargšė moteriškė, rodos, bet kurią akimirką nualps. – Sveika. Ar tu Stef kambariokė? – paklausia vienas iš vaikinų. Tarp stačiai it spygliai sustatytų šviesių jo plaukų matyti keletas rusvų sruogų. Rankos išmargintos tatuiruotėmis, o auskarai ausyse ne ką mažesni už penkių centų monetą. – Na... Taip. Mano vardas Tesa, – iškošiu. – Aš – Neitas. Šitaip nesijaudink, – taria jis su šypsena veide, tiesdamas ranką link mano peties. – Tau čia patiks, – nepaisant bauginančios išvaizdos, jo veidas – malonus ir draugiškas. – Vaikinai, aš pasiruošusi, – taria Stef, nuo lovos pasičiupdama sunkią juodą rankinę. Mano žvilgsnis nukrypsta į aukštą tamsiaplaukį, parimusį prie sienos. Vešlios jo garbanos nubrauktos nuo kaktos, o antakyje ir lūpoje blyksi metaliniai auskarai. Nužvelgiu juodus jo marškinėlius ir rankas, kurias taip pat dengia tatuiruotės – nematyti nė lopinėlio nepaliestos odos. Priešingai nei Stef ir Neito, jo tatuiruotės – tik juodos, pilkos ir baltos spalvų. Jis aukštas, lieknas, ir puikiai suprantu nemandagiai į jį spoksanti, tačiau nusigręžti nepajėgiu. Viliuosi, kad jis, kaip ir jo bičiulis, prisistatys, tačiau netaria nė žodžio, tik susierzinęs varto akis ir iš juodų siaurų džinsų kišenės išsitraukia mobilųjį. Jis tikrai nėra toks draugiškas, kaip Stef ar Neitas. Tačiau patrauklesnis. Nepaaiškinama jėga neleidžia man nuleisti nuo jo akių. Galų gale pajuntu aštrų Nojaus žvilgsnį ir nusisuku apsimesdama, kad spoksojau iš nuostabos. Juk taip ir buvo, tiesa? 14


– Tesa, pasimatysime vėliau, – taria Neitas, ir trijulė dingsta. Giliai atsidūstu. Pastarąsias kelias minutes galima pavadinti mažų mažiausiai nemaloniomis. – Mes nedelsdami perkelsime tave į kitą bendrabutį! – užriaumoja mama, vos durims užsivėrus. – Ne, negaliu, – išlemenu. – Mama, viskas gerai. Iš paskutiniųjų stengiuosi nuslėpti jaudulį ir baimę. Nesu tikra, kaip išsirutulios ši situacija, tačiau man tetrūksta, kad kontroliuojanti mama iškeltų sceną pirmą dieną universitete. – Neabejoju, tiek ją kambaryje ir tematysiu, – mėginu įtikinti ją ir save. – Jokiu būdu, tučtuojau tave perkelsime, – įsiūtis veide nedera prie mamos išvaizdos: ilgi, šviesūs plaukai sušukuoti ant vieno peties, o kiekviena garbanėlė – tobula. – Kambario su tokia, kuri taip lengvai į jį įsileidžia vaikinus, tuo labiau tokius chuliganus, tu nesidalinsi! Pažvelgiu į pilkas jos akis, tuomet – į Nojų. – Susimildama, mama, pasižiūrėkime, kaip seksis. Prašau, – meldžiu jos. Nė pagalvoti nenoriu, kokia velniava užvirtų, jei pamėgintume paskutinę akimirką gauti naują bendrabučio kambarį. Ir kaip tai pažemintų mane. Darsyk apžvelgusi kambarį ir pasibaisėjusi niūriu Stef pusės dekoru, mama teatrališkai atsidūsta. – Gerai jau, – mano nuostabai nusileidžia. – Tačiau prieš išvažiuodama noriu su tavimi rimtai pasikalbėti.

15


Trecˇias skyrius

Po valandą trukusių perspėjimų apie vakarėlių ir vaikinų keliamus pavojus tokiais žodžiais, kokius mums su Nojumi nebuvo patogu iš jos išgirsti, mama galiausiai apsigręžė eiti. Kaip įprasta – skubotas apkabinimas, trumpas bučinys, ir ji išeina, pranešusi Nojui, kad lauks jo automobilyje. – Pasiilgsiu tavęs, – švelniai taria jis, traukdamas mane į glėbį. Įkvepiu odekolono, kurį jam dovanojau pastarąsias dvejas Kalėdas, ir atsidūstu. Visa užgožiantis aromatas šiek tiek išsisklaidė. Suprantu, kad vis tiek pasiilgsiu ir šio kvapo, ir su juo siejamo artumo. – Man taip pat tavęs trūks, bet mes kasdien kalbėsimės, – pažadu ir dar tvirčiau suspaudžiu jo liemenį, panardindama nosį jam į kaklą. – Kaip norėčiau, kad būtum čia jau šiais metais. Nojus už mane aukštesnis vos keliais centimetrais, tačiau man tai patinka. Kai buvau maža, mama juokais sakydavo, kad kaskart sumelavęs vyras paauga dviem centimetrais. Mano tėvas buvo aukštas, todėl logiškomis jos išvadomis neabejosiu. Nojus paliečia mano lūpas savosiomis... Tik tuomet išgirstu signalą automobilių stovėjimo aikštelėje. Nojus nusijuokia ir atsitraukia. – Tavo mama. Ji atkakli, – pabučiuoja mane į skruostą ir išskuba pro duris dar šūkteldamas: – Paskambinsiu šį vakarą! Likusi viena akimirką susimąstau, kodėl jis taip išskubėjo, ir imuosi išpakuoti savo mantą. Netrukus dalis drabužių jau sulankstyti ir tvarkingai sudėti į nedidelę komodą, o kiti – gražiai sukabinti spintoje. Susigūžiu išvydusi kitą, odos ir leopardo 16


rašto prigrūstą, spintą. Tačiau smalsumas nugali, ir pagaunu save glostant vieną suknelę, pasiūtą iš kažkokio metalizuoto audinio, ir kitą – tokią plonytę, jog vos gali ją apčiuopti. Išsekinta dienos įspūdžių išsitiesiu lovoje. Viduje pajuntu sėlinantį nepažintos vienatvės šešėlį ir imu gailėtis, kad kambaryje nėra nė naujosios kaimynės, nesvarbu, kaip nepatogiai mane verčia jaustis jos draugai. Nuojauta kužda, kad ją matysiu retai, o galbūt dar blogiau – čia nuolatos trainiosis svetima kompanija. Kodėl manęs negalėjo apgyvendinti su skaityti ir mokytis mėgstančia mergina? Visa tai gali išeiti ir į gera, mat man priklausytų visas kambarys, tačiau galvoje kirba bloga nuojauta. Kol kas universitetas nė iš tolo neprimena mano susikurtų svajonių ir lūkesčių. Primenu sau, kad čia praleidau dar tik kelias valandas. Rytoj bus geriau. Privalo būti. Susirenku vadovėlius ir darbo kalendorių, nepamiršdama pasižymėti šio semestro tvarkaraščio ir galimų susitikimų su literatūros klubo nariais; dar neapsisprendžiau, ar į ji stosiu, tačiau keleto studentų atsiliepimai mane suintrigavo. Trokštu susipažinti su bendraminčiais. Nesitikiu susirasti būrio draugų; man pakaktų vieno kito, kad retkarčiais galėčiau papietauti. Rytoj ketinu trumpam palikti studentų miestelį, kad įsigyčiau keletą daiktų savo kambariui. Nenoriu kaip Stef užgriozdinti savosios pusės, tačiau viena kita asmeninė smulkmena nepažįstamai aplinkai suteiktų jaukumo ir namų šilumos. Būtų gerokai paprasčiau, jei turėčiau automobilį. Kuo greičiau jį įsigysiu, tuo geriau. Mokyklos baigimo proga gautų dovanų ir santaupų iš vasaros darbo knygyne tokiam pirkiniui pakaktų, tačiau nesu tikra, ar šiuo metu man iš tiesų reikia su automobiliu susijusių rūpesčių. Iš studentų miestelio nesunku pasiekti viešąjį transportą, be to, aš jau pasidomėjau autobusų maršrutais. Mintims apie tvarkaraščius, raudonplaukes merginas ir atšiaurius tatuiruotus vaikinus vejant vienai kitą, užsnūstu su darbo kalendoriumi rankose.

17


Kitą rytą Stef lovoje nėra. Norėčiau artimiau ją pažinti, tačiau tai bus sudėtinga, jei niekuomet jos nematysiu. Galbūt vienas iš tų dviejų vaikinų buvo jos draugas? Jos pačios labui viliuosi, kad šviesiaplaukis. Čiumpu vonios reikmenų krepšelį ir pasuku link dušo. Jau dabar galiu tvirtinti, kad mažiausiai bendrabutyje man patiks dušo situacija: norėčiau, kad kiekviename kambaryje būtų atskiras vonios kambarys. Nors ir nemalonu, tačiau dušai bent jau ne bendri. O gal... Maniau, kad vyrų ir moterų dušai bus atskiri – tai juk logiška. Deja, pasiekusi duris ant jų pastebiu dvi figūrėles: vyro ir moters. Fui. Neįtikėtina, kad šitai leidžiama. Negaliu patikėti, kad skaitydama apie CVU šito nepastebėjau. Pastebėjusi laisvą kabiną paskubomis praeinu pro pusnuogius vaikinus ir merginas, užtraukiu užuolaidą, nusimetu drabužius ir, iš už uždangos aklai apčiuopusi pakabą, pakabinu juos. Vanduo sušyla negreit, o aš nesiliauju drebėjusi, kad bet kurią akimirką kas nors gali atitraukti užuolaidą, skiriančią mano nuogą kūną nuo kitų vaikinų ir merginų. Nė vienai lyčiai čia, regis, ne gėda apsinuoginti; kol kas studentiškas gyvenimas atrodo keistas, o šiandien dar tik antra diena. Ankštoje dušo kabinoje įtaisyta tik lentynėlė drabužiams, o man vos pakanka vietos priešais save ištiesti rankas. Nejučiomis mintys nuklysta pas Nojų ir prie senojo gyvenimo namuose. Išsiblaškiusi apsisuku ir alkūne užkliudžiusi pakabą nusviedžiu savo drabužius ant šlapių grindų. Vandens srovė juos permerkia kiaurai. „Kaip juokinga!“ – atsidūstu paskubomis užsukdama čiaupą ir supdamasi į rankšluostį. Čiupusi krūvą sunkių, permirkusių drabužių nulekiu koridoriumi beviltiškai tikėdamasi, kad niekas manęs nepastebės. Pasiekusi kambarį, įkišu raktą į spyną ir lengviau atsikvepiu užtrenkusi paskui save duris. Tačiau tik akimirką, mat atsigręžusi Stef lovoje išvystu tamsiaplaukį tatuiruotąjį storžievį. 18


Penkioliktas skyrius

Pižamą iškeičiu į naują, dar nedėvėtą džinsų porą. Jie šiek tiek siauresni nei įprastos kelnės, tačiau dar niekaip neradau laiko užeiti į skalbyklą, todėl drabužių pasirinkimas menkas. Apsivelku paprastus juodus užsagstomus marškinukus be rankovių, kurių pečius puošia nėriniai. – Oho, man iš tiesų patinka tavo apranga, – pagiria Stef. Atsakau jai šypsena, o ji vėl pasiūlo pasiskolinti akių pieštuką. – Šį kartą – ne, – papurtau galvą, prisiminusi, kaip praėjusį kartą jis nubėgo skruostais su ašaromis. Ir kodėl aš apskritai sutikau grįžti į tą brolijos irštvą? – Ką gi. Šįkart mus paveš Molė. Ji ką tik atsiuntė žinutę pasirodysianti bet kurią akimirką. – Man atrodo, kad aš jai nepatinku, – burbteliu staipydamasi prieš veidrodį. Stef palenkia galvą į šoną. – Ką? Tai netiesa. Kartais ji paprasčiausiai pernelyg atvira ir priekabi. Aš manau, kad tu ją baugini. – Bauginu? Aš? Kodėl ji turėtų manęs bijoti? – nustembu ir nusijuokiu. Stef situaciją aiškiai supranta klaidingai. – Manau todėl, kad taip drastiškai skiriesi nuo mūsų, – paaiškina ji šypsodamasi. Suprantu, kad nesu tokia, kaip jie, tačiau mano akyse būtent jie yra „kitokie“. – Tau neverta šį vakarą dėl jos nerimauti. Ji bus užsiėmusi. – Hardinu? – paklausiu nespėjusi apgalvoti žodžių. 53


Nenuleisdama akių nuo savo atvaizdo veidrodyje, pajuntu veriantį jos žvilgsnį su kilstelėtu antakiu. – Ne, tikriausiai Zedu. Vaikinus ji keičia kaip kojines. Manyčiau, taip kalbėti apie bičiulę šiek tiek per žiauru, tačiau ji tik šypsosi ir taisosi palaidinę. – Vadinasi, su Hardinu ji nesusitikinėja? – mintyse iškyla jųdviejų, besibučiuojančių Hardino kambaryje, paveikslas. – Tikrai ne. Hardinas su niekuo nesusitikinėja. Jis kvailioja su galybe merginų, tačiau iš to niekada neišeina nieko rimto. Niekada. – Ak, – tesugebu išspausti aš. Šis vakarėlis niekuo nesiskiria nuo praėjusios savaitės. Ant pievelės ir namuose pilna įkaušusių studentų. Kodėl nelikau bendrabutyje spoksoti į kambario lubas? Molė pradingsta, vos mums atvykus, o aš įsitaisau ant sofos ir čia prasėdžiu gerą valandą, kol galiausiai išvystu Hardiną. – Tu atrodai... Kitokia, – taria jis po trumpos pauzės. Tada nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir pagauna mano žvilgsnį. Nė nesistengia nuslėpti mane „nužiūrinėjantis“. Tyliu, kol mūsų akys susiduria. – Šį vakarą tavo drabužiai tau iš tiesų tinka. Vartydama akis timpteliu marškinukus ir netikėtai pajuntu troškimą slėptis po įprasta, laisvai krentančia apranga. – Nesitikėjau čia tavęs pamatyti. – Aš ir pati stebiuosi, kad vėl čia grįžau, – atsakau ir nužingsniuoju šalin. Jis nenuseka man įkandin, ir kažkodėl imu trokšti, kad būtų nusekęs. – Pažaiskime „Tiesą–drąsą“, – neaiškiai suveblena Zedas, ir jo draugų grupelė susirenka aplink sofą. Molė perduoda Neitui bespalvio alkoholio butelį, o šis trukteli nemažą gurkšnį. Hardino delnas toks didelis, jog raudonas plastikinis puodelis jame visai pradingsta. Prie jų prisijungia dar viena pankiškai atrodanti mergina, taigi grupę sudaro Hardinas, Zedas, Neitas, jo kambario draugas Tristanas, Molė, Stef ir naujoji mergina. Man besvarstant, kad įkaušusių žaidžiamas „Tiesa–drąsa“ nesibaigs geruoju, Molė šelmiškai nusišypso ir šūkteli: 54


– Tesa, tu taip pat turėtum žaisti. – Ne, geriau nereikia, – atsakau ir įsmeigiu akis į rudą dėmę ant kilimo. – Ji su mumis žais tik tuomet, kai bent penkioms minutėms liausis buvusi davatka, – paaiškina Hardinas, pralinksmindamas visus, išskyrus Stef. Jo žodžiai mane įsiutina. Aš nesu jokia drovi vienuolė. Taip, pripažinsiu, nešėlstu it laukinė, tačiau nesu ir dorovės sergėtoja. Perveriu Hardiną piktu žvilgsniu ir sukryžiavusi kojas atsisėdu glaustame jų ratelyje tarp Neito ir naujosios merginos. Hardinas nusikvatoja ir, prieš pradedant žaidimą, kažką sušnabžda Zedui. Žaidimo pradžioje Zedui metamas iššūkis išdrįsti vienu mauku išgerti skardinę alaus, Molei – visai grupei parodyti nuogą krūtinę, kam ji pasiryžta, o Stef – atsakyti, ar jos speneliai taip pat perverti auskarais. – Tiesa ar drąsa, Tesa? – paklausia Hardinas, o aš sunkiai nuryju gumulą gerklėje. – Tiesa? – cypteliu. – Žinoma, – burbteli ir nusijuokia jis, o Neitas klastingai patrina delnus. – Gerai. Ar tu... Dar vis skaisti? – paklausia Zedas, ir aš paspringstu. Tačiau toks asmeninis klausimas, regis, sutrikdo tik mane. Pajuntu kaistant skruostus, o aplinkinių veiduose pastebiu šelmiškus žvilgsnius. – Na? – neatlyžta Hardinas. Nors tenoriu pašokti ir sprukti kiek kojos neša, lieku sėdėti ir nežymiai linkteliu. Žinoma, kad aš dar skaisti. Su Nojumi tesame bučiavęsi ir atsargiai glamonėjęsi pro drabužius. Grupės nenustebina ir mano atsakymas – jie veikiau atrodo suintriguoti. – Vadinasi, su Nojumi susitikinėjate dvejus metus ir dar nė karto nesimylėjote? – patikslina Stef, ir aš dėl to nepatogiai pasimuistau. Tepajėgiu papurtyti galvą. – Hardino eilė, – tariu paskubomis, stengdamasi atitraukti dėmesį nuo savęs. 55


Šešioliktas skyrius

– Drąsa, – atsako Hardinas, man nespėjus paklausti. Gilus jo žalių akių žvilgsnis aiškiai sako, kad tai į mane nukreipta rampų šviesa, kad tai man mestas iššūkis išdrįsti. Kadangi nespėjau šito apgalvoti ir nesitikėjau, kad man bus atsakyta tokia reakcija, sudvejoju. Kokį iššūkį turėčiau jam mesti? Esu tikra – jis padarys bet ką vien dėl to, kad principas neleis jam atsitraukti. – Aš... Hm. Išdrįsk... – Išdrįsti ką? – nekantriai pertraukia jis. Vos neliepiu jam išdrįsti apie kiekvieną grupės asmenį pasakyti ką nors malonaus, tačiau apsigalvoju, kad ir kaip įdomu būtų tą pamatyti. – Nusivilk marškinėlius ir neapsivilk jų visą likusį žaidimą! Molė suspinga iš džiaugsmo, o aš nudžiungu. Ne todėl, žinoma, kad likusį žaidimą Hardinas praleis pusnuogis, o dėl to, kad į galvą nešovė jokia geresnė mintis, ir dabar galėsiu atsikvėpti. – Kaip mažvaikiška, – nusiskundžia jis, tačiau pakelia marškinėlius virš galvos. Nė nepajuntu, kaip mano akys nuslysta jo krūtine ir liemeniu, tyrinėdamos tatuiruočių žemėlapį ant stebėtinai įdegusios odos. Ant pilvo po dviem paukščiais ant krūtinės ištatuiruotas didelis medis plikomis, bauginančiomis šakomis. Jo rankos taip pat išmargintos gausesniais ornamentais, nei maniau, o nedideli, iš pažiūros tarpusavyje nederantys paveikslai ir ikonos išbarstyti po jo pečius ir aplink klubus. Stef niukteli man į šoną – tik tuomet atplėšiu akis nuo jo melsdamasi, kad niekas kitas to nepastebėjo. 56


Žaidimas tęsiasi toliau. Molė pabučiuoja Tristaną ir Zedą. Stef papasakoja apie savo pirmąjį kartą. Neitas pabučiuoja naująją merginą. Kaip aš atsidūriau šiame hormonų valdomų rokerių ir keistuolių studentų būry? – Tesa, tiesa ar drąsa? – paklausia Tristanas. – Kam dar klausi? Juk žinome, kad sakys „tiesa“... – pradeda Hardinas. – Drąsa, – nutraukiu jį, nustebindama tiek juos, tiek save pačią. – Hm... Tesa, išdrįsk... Išgerti taurelę degtinės, – šypsodamasis meta iššūkį Tristanas. – Aš negeriu alkoholio. – Čia juk visa šito žaidimo esmė. – Klausyk, jei nenori to daryti... – prabyla Neitas, o aš pastebiu iš manęs patyliukais besišaipančius Hardiną su Mole. – Gerai jau, vieną taurelę, – nusileidžiu. Už tokį sprendimą iš Hardino tikiuosi sulaukti dar vieno niekinančio žvilgsnio, tačiau, mūsų akims susitikus, jo veide pastebiu nežymią nuostabą. Kažkas perduoda man perregimo skysčio butelį. Per kaklelį neatsargiai pauostau bjauraus kvapo gėrimą, ir jis nudegina man šnerves. Suraukiu nosį, stengdamasi nekreipti dėmesio į kikenimą sau už nugaros. Iš galvos mėginu išmesti spėliones, kelerios lūpos lietė šį butelį prieš manąsias; užsiverčiu jį ir gurkšteliu. Degtinė nudegina savo kelią iki skrandžio, tačiau man pavyksta ją visą praryti. Skonis siaubingas. Visi žaidėjai, išskyrus Hardiną, ima ploti ir juoktis. Jei geriau jo nepažinočiau, pamanyčiau jį supykus ar nusivylus. Jis toks keistas. Netrukus pajuntu kaistant skruostus, o šiek tiek vėliau – sulig kiekvienu išgertu gurkšniu – gyslomis ima tekėti vis daugiau alkoholio. Paklūstu žaidėjų reikalavimams ir privalau pripažinti, kad bent kartą gyvenime pasijuntu atsipalaidavusi. Jaučiuosi puikiai. Viskas tampa paprasčiau. Net ir mane supantys žmonės ima teikti daugiau džiaugsmo. 57


– Išdrįsk dar kartą, – juokdamasis taria Zedas ir gurkšteli iš butelio prieš įteikdamas man jį jau penktą kartą. Nė nepamenu, kokie iššūkiai buvo mesti paskutinius keletą ratų. Šįkart spėju susiurbti du didelius gurkšnius, kol butelis iš mano rankų išplėšiamas. – Man atrodo, tau jau gana, – taria Hardinas ir perduoda butelį Neitui, kuris nesikuklina išgerti. Kas toks Hardinas Skotas manosi esąs, kad aiškintų, kada man gana? Visi kiti toliau geria, vadinasi, galiu ir aš. Pagriebiu butelį iš Neito rankų ir, pašaipiai šyptelėjusi Hardinui, gurkšteliu dar kartą. – Tesa, negaliu patikėti, kad niekuomet nesi ragavusi alkoholio. Juk smagu, tiesa? – paklausia Zedas, o aš sukikenu. Į galvą pradeda lįsti mamos pamokslai apie atsakomybės trūkumą, tačiau išstumiu juos lauk. Tai juk tik vienas vakaras. – Hardinai, tiesa ar drąsa? – paklausia Molė. Jis, žinoma, renkasi drąsą. – Išdrįsk pabučiuoti Tesą, – drebia ji ir apsimestinai jam nusišypso. Hardinas išpučia akis, o aš tenoriu nuo jo bėgti, nors apsvaigus nuo alkoholio viskas atrodo smagiau. – Ne, aš turiu vaikiną, – paprieštarauju jau šimtąjį kartą ir visus prajuokinu. Kodėl aš vis trainiojuosi su žmonėmis, kurie be perstojo iš manęs šaiposi? – Na ir kas? Čia tik žaidimas. Pirmyn, – spaudžia mane Molė. – Ne, aš neketinu su niekuo bučiuotis, – atkertu ir atsistoju. Nė nepažvelgdamas į mane, Hardinas gurkšteli iš savo puodelio. Tikiuosi, kad jį įžeidžiau. Tiesą sakant, man nė nerūpi. Man jau įgriso šitaip su juo bendrauti. Jis manęs nekenčia ir yra tikras akiplėša. Pakilusi pajuntu visą alkoholio poveikį. Klupteliu, tačiau pavyksta susikaupti ir pasišalinu iš rato. Kažkaip sugebu pro minią prasibrauti iki durų. Už jų mane pasitinka rudeninis vėjas. Prieš eidama atsisėsti ant jau pažįstamos akmeninės pertvaros, užsimerkiu ir įkvepiu tyro oro. Man nė nespėjus suprasti, pirštai jau renka Nojaus telefono numerį. 58


– Alio? – atsiliepia jis. Pažįstamas balsas ir degtinė kraujyje priverčia mane dar labiau jo ilgėtis. – Labas... Mažiuk, – sakau spausdama kelius prie krūtinės. Tylos pauzė. – Tesa, ar tu gėrei? – jo balsas persunktas paniekos. Nereikėjo jam skambinti. – Ne... Žinoma, kad ne, – sumeluoju ir numetu ragelį. Nuspaudžiu išjungimo mygtuką. Nenoriu, kad jis mėgintų su manimi susisiekti. Degtinės sukeltą malonumą jis gadina dar labiau nei Hardinas. Nekreipdama dėmesio į švilpimą ir nepadorius brolijos vaikinų komentarus, parklupčioju vidun. Nuo spintelės virtuvėje pagriebusi butelį rudo gėrimo užsiverčiu ir padauginu. Skonis – dar bjauresnis už degtinės, o burna, regis, liepsnoja. Nežiūrėdama imu graibyti bet ko, kas užgesintų tą šlykštų skonį. Galiausiai spintelėje randu tikrą stiklinę ir pripilu ją vandens. Skystis deginimą šiek tiek palengvina, tačiau nedaug. Pro minią pastebiu vis dar ratu susėdusius ir tą kvailą žaidimą žaidžiančius savo „draugus“. Ar jie yra tikri draugai? Nemanau. Jiems manęs tereikia tik tam, kad galėtų pasijuokti iš mano patyrimo trūkumo. Kaip Molė drįso Hardinui liepti mane pabučiuoti? Ji žino, kad turiu vaikiną. Priešingai nei ji, aš nesibučiuoju su kiekvienu sutiktu. Gyvenime esu pabučiavusi tik du vaikinus: Nojų ir Džonį – strazdanotą berniuką trečioje klasėje, kuris vėliau spyrė man į blauzdą. Ar Hardinas būtų priėmęs iššūkį? Abejoju. Jo lūpos tokios putlios ir rausvos, o mintyse ima kilti pasilenkiančio, mane bučiuojančio ir širdį smarkiau verčiančio plakti Hardino vaizdiniai. Kas per velnias? Kodėl apie jį galvoju tokius dalykus? Daugiau niekada gyvenime nesiartinsiu prie alkoholio. Prabėgus keletui minučių, kambarys ir mano galva ima suktis. Kojos pačios nuneša mane laiptais aukštyn į vonios kambarį, čia susmunku priešais klozetą tikėdamasi, kad netrukus supykins. Nieko. Dūsaudama ir dejuodama atsiplėšiu nuo grindų. Jau noriu 59


namo, tačiau žinau, kad Stef nepaliks vakarėlio dar kelias valandas. Nereikėjo man čia važiuoti. Jau antrą kartą. Nespėjusi susilaikyti, pasuku vienintelio šiame milžiniškame name šiek tiek pažįstamo kambario durų rankeną. Hardino miegamojo durys prasiveria nesipriešindamos. Jis tvirtina visuomet rakinąs duris, tačiau akivaizdu, kad tai netiesa. Kambarys atrodo taip pat, tik dabar jo grindys sukasi man po kojomis. Vėtrų kalnas jau nebeguli lentynoje – randu jį ant naktinio stalelio, greta Puikybės ir prietarų. Prisimenu Hardino komentarus apie romaną. Akivaizdu, kad jis jį jau skaitė ir suprato, o tai reta mūsų amžiaus grupėje, ką jau apskritai kalbėti apie vaikinus. Galbūt tai buvo paskaitos užduotis. Tačiau kodėl čia guli Vėtrų kalnas? Paimu knygą į rankas ir, prisėdusi ant lovos krašto, atverčiu vidurį. Akimis bėgdama eilutėmis pastebiu, kad kambarys nustojo suktis. Taip pasineriu į Ketrinos ir Hitklifo pasaulį, jog nė neišgirstu prasiveriančių durų. – Argi nesakiau tau, kad niekam neleista užeiti į mano kambarį? – užriaumoja Hardinas. Pyktis jo veide mane gąsdina ir kartu juokina. – At-atsiprašau. Aš tik... – Nešdinkis lauk, – spjauna jis. Perveriu jį žvilgsniu. Degtinė mano kraujyje neleidžia taikstytis su bjauriu Hardino tonu. – Ar tu visada elgiesi kaip mulkis? – mano balsas nuskamba garsiau, nei tikėjausi. – Jau sakiau, kad tau nėra ką veikti mano kambaryje, o tu vėl čia. Todėl eik lauk! – surinka jis, žengdamas artyn. Įsiutusiam, pykčiu verdančiam Hardinui, dėl kurio jaučiuosi blogiausiu žmogumi pasaulyje, palinkus virš manęs, viduje kažkas pasikeičia. Paskutinis kantrybės lašas ištirpsta, ir aš narsiai žvelgdama į jį paklausiu to, kas galvoje sukosi visą šį laiką: – Kodėl aš tau taip nepatinku? Klausimas nėra nepagrįstas, tačiau, nuoširdžiai kalbant, nemanau, kad sužeistas mano ego gali ištverti atsakymą. 60


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.