Linas Broga – Žmogus iš Pačiaunės: tarp technikos ir kūrybos Justas Jasėnas
Šių metų birželio 16-ąją sukako penkeri metai, kai vertimų, kūrybos, ieškojimų ir gyvenimo platumose nebeturime Lino Brogos – kruopštaus, talentingo, Dangaus palytėto žmogaus.1 Šių metų gegužės 10 d. būtume šventę jo 85-metį. Ir ne tik šios progos įpareigoja kalbėti ir rašyti. Kur kas slėpiningiau, kad jis visą gyvenimą tiesiog likimiškai derinęs šaltą ir technišką profesiją su kūrybiniu skaudėjimu, su Aukštybių padovanotu troškimu liestis prie amžinųjų vertybių paliko mūsų suirusiai kasdienybei didžiulius minties kraičius: per penkis dešimtmečius išvertė visą iki šiolei žinomą rusiškąją Jurgio Baltrušaičio lyriką (turiu galvoje 2007 m. pasirodžiusią rinktinę „Kalba su lemtimi“), išsaugojo aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės ir jos vyro Vytauto Andriaus Graičiūno palikimą, jų atminčiai 2001 ir 2005 m. pasirodė dvi laiškų, dienoraščių, atsiminimų knygos. Ir tai dar ne viskas. O kur dar Lino Brogos kelionės, jo pasišventimas, kantrybė, tūkstančiai negatyvų, kuriuose užfiksuotas mūsų krašto sakralinis paveldas: pakelių kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, žmonių žingsniai, jų buitis ir būtis. Prof. Viktorija Daujotytė, rodos, taikliausiai bus apibūdinusi L. Brogos gyvenimo lauką ir laiką: „Jis buvo pašauktas mąstytojo, rašytojo, filosofo gyvenimui. Bet sunkus laikas labai anksti leido jam suprasti, kad laisvės, kurios reikėjo jo dvasiai, jam nebus duota, ir jis atsisakė humanitaro, humanisto norų, siekimų, bet neatsisakė eilėraščių, kuriuos rašė visą gyvenimą. Dėstytojavo dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, dėstė humanitarams sunkiai įsivaizduojamus mokslus – braižomąją geometriją, buvo labai tikslus, preciziškas, logiškas. Bet visą laiką jo gyvenime liko tas neišsipildęs prigimties balsas – knygos, žodžio, meno, eilėraščio šauksmas. Mažai kas yra patyręs jo įspūdingumą, nes buvo tylus, vienišas ir slaptas. Didžioji jo gyvenimo dalis yra praėjusi slaptyje, ty1 Justas Jasėnas, „Vienos Sielos švytėjimas. Vertėjo Lino Brogos (1925–2005) penktosioms mirties metinėms paminėti“, – Lietuvos aidas, 2010 06 19, Nr. 140–142, p. 5.
Sietuvos
Linas Broga Žirmūnuose, 1987 m. vasaris
loje. Jo įspūdingumas yra matyti ne tiek iš to, ką jis yra padaręs, nors ir jo darbai labai svarbūs, bet iš to, ką jis, kilęs iš Aukštaitijos, iš Pačiaunės vienkiemio, troško daryti, kam buvo pašauktas savo prigimties“.2 Sušvinta Susitikimo ilgesys Susirašinėti su Linu Broga (1925 05 10 Pačiaunės k., Zarasų r. – 2005 06 16 Vilnius) – Dusetų krašto šviesuoliu, inžinieriumi, vertėju pradėjau apie 2000-uosius metus. Kai ruošėmės paminėti Panevėžio humanitarinės Vytauto Žemkalnio gimnazijos jubiliejų, ta proga statėme spektaklį apie vieną talentingą, iškilią, o vėliau – tragiško, sulaužyto, sugniuždyto likimo šios gimnazijos auklėtinę – aktorę Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Nors režisierė Renė Dautartienė buvo parašiusi puikų scenarijų, o mums, gimnazistams, sekėsi neblogai vaidinti, vis dėlto kažko trūko. Pirmiausia, stigo gilesnės pažinties su Pauliaus Galaunės, Balio Sruogos, Konstantino Balmonto charakteriais, gyvenimų, kasdienybės, kūrybos ir nusivylimų keliais. Reikėjo labai daug skaityti, visų pirma – prisiminimus, laiškus, kad ten atrastume tų žmonių laiką, situacijas, vieną kitą jiems būdingą charakterio, gyvensenos bruo2 Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga. Sudarytoja Romana Brogienė, „Krantų“ redakcija, Vilnius, 2008, p. 462.
62