— Iš jūsų žodžių supratau, kad jums nepatinka jo manieros? Ar jis pasipūtėlis ir pedantas? — Aš jums nieko nesakiau apie jo manieras; jei jis man nepatinka, tai čia kaltas mano blogas skonis; jis itin mandagus, santūrus,— žodžiu, tikras džentelmenas. — O kaip jis atrodo?.. Aš pamiršau, kaip jūs nupasakojote jo iš orę; veikiausiai jis — storžievis pastorius su balta, ankšta apikakle, ku ris stypčioja kaip su kojūkais, apsiavęs štibletus su storais padais, ar ne taip? — Sent Džonas rengiasi gerai. Jis gražus vyriškis: aukštas, blondi nas, mėlynakis, graikiško profilio. — (Į šalį) Trauk jį velniai! (Kreipdamasis į mane) Jums jisai, be abe jo, patinka, Džeine? — Taip, misteri Ročesteri, jis man patinka, bet jūs jau kartą mane to klausėte. Aš, žinoma, supratau, kur suka mano pašnekovas. Jį apėmė pavy das, kuris gėlė jį, tačiau tie įgėlimai buvo išganingi: jie leido jam ati tolti nuo graužiančios melancholijos. Todėl aš ir neskubėjau užkal bėti tą pavydo angį. — Gal jums nederėtų sėdėti ant mano kelių, mis Eir?—netrukus iš girdau šiek tiek netikėtą jo pastabą. — Kodėl gi, misteri Ročesteri? — Jūsų ką tik atvaizduotas paveikslas sudaro per daug jau ryškų kontrastą su manim. Jūsų žodžiai vaizdžiai nupiešė grakštųjį Apoloną; jis yra užvaldęs jūsų vaizduotę — aukštas, blondinas, mėlynakis, grai kiško profilio. O prieš jus Vulkanas — tikras kalvis, paišinas, plačiape tis, o dar — aklas ir vienarankis. — Man tai nė į galvą neatėjo, bet jūs iš tikrųjų gana panašus į Vul kaną, sere. — Na, keliaukite sveika, meldžiamoji. Tačiau prieš pasišalindama (ir jis dar stipriau priglaudė mane prie savęs) malonėkite man atsakyti į vieną kitą klausimą. Jisai nutilo. — Į kokį klausimą, misteri Ročesteri? Ir jis pradėjo rimtai kvosti mane: — Kai Sent Džonas parūpino jums mokytojos vietą Mortone, jis dar nežinojo, kad jūs jo pusseserė? — Nežinojo. — Jūs dažnai su juo susitikdavote? Kartais jis užeidavo į mokyklą? — Kasdien. — Jis pagirdavo jūsų darbą, Džeine? Aš žinau, kad jūsų pamokos buvo be priekaištų, nes juk jūs —gabus padaras! 413