Aš pagalvojau, jog turbūt pasukau ne ta linkme ir paklydau. Va karas miško sambrėškoje temo vis sparčiau ir aparčiau. Apsidairiau,, ieškodama kito kokio kelio. Nieko nesimatė: aplinkui tik susivijusios šakos, galingi kamienai, tanki vasaros lapija — niekur jokios prošvaistės. Ėjau toliau. Pagaliau mano takas pasidarė šviesesnis, medžiai pra retėjo. Netrukus pamačiau ir tvorelę, paskui namą, kurį blandžioje šviesoje vos begalima buvo atskirti nuo medžių,— tokios pajuodusios ir apsamanojusios atrodė senos jo sienos. Įėjusi pro vartelius, užsklęs tus tiktai velke, atsidūriau aptvertoje vejelėje, kurią pusračiu supo miškas. Joje nebuvo nei lysvių, nei gėlių, tik aplinkui lyg juosta pla tus, žvyru pabarstytas takas, o toliau masyvūs juodos girios rėmai. Na mas iš pryšakio turėjo porą smailių bokštelių; langai buvo siauručiai ir su grotomis; paradinės durys — irgi siauros, su viena pakopėle. Iš tik rųjų viskas atrodė taip, kaip nusakė „Ročesterio herbo" užeigos šei mininkas —„visiškai nuošali vieta". Aplink buvo tylu kaip šiokią dieną bažnyčioje. Tesigirdėjo tiktai, kaip šnara lietus medžių lapuose. — Argi čia gali kas gyventi?— paklausiau pati save. Taip, čia kažkas gyveno. Aš išgirdau, kaip atsivėrė siauros durys, ir ant slenksčio pasirodė kažkokia žmogysta. Durys prasivėrė dar plačiau. Žmogus peržengė slenkstį ir atsistojo ant pakopėlės. Nepažįstamasis buvo be skrybėlės. Jis ištiesė ranką, lyg norėdamas įsitikinti, ar lyja. Nors buvo jau tamsoka prieblanda, aš iškart pažinau — tai buvo ne kas kitas kaip mano šeimininkas, Edvardas Feirfeksas Ročesteris. Aš sustingau vietoje, beveik užgniaužusi kvapą, ir stovėjau, steng damasi įsižiūrėti į jį ir, deja, likdama jo nematoma. Susitikimas buvo netikėtas, ir mano džiaugsmą apniaukė skausmas. Man nesunku buvo susilaikyti nesušukus ir sutramdyti norą pulti prie jo. Jo figūra tebebuvo tokia pat stamantri ir atletiška, laikysena to kia pat tiesi, plaukai tokie pat juodi it varno sparnas; ir jo veidas ne atrodė pasikeitęs ar sukritęs; per vienerius metus kad ir didžiausias skausmas neįstengė palaužti galingų jo jėgų ar pakirsti geležinės jo sveikatos. Bet kaip pasikeitė jo veido išraiška. Jame atsispindėjo ne viltis ir slogus susimąstymas. Jis panėšėjo į sužeistą ir grandine pririštą laukinį žvėrį ar paukštį, kurio niūrią vienatvę sudrumsti labai pavo jinga. Į narvą uždarytas erelis, kuriam žiauri ranka išplėšė akis su auksiniais ratilais, galėjo būti panašus į šį akląjį Samsoną. Gal jūs manote, skaitytojau, kad man buvo baisus tas nirštantis ne regys? Jeigu taip, tai blogai mane pažįstate. Mano širdgėlą sušvelnino saldi viltis, kad netrukus galėsiu pabučiuoti tą marmurinę kaktą ir tas taip rūsčiai sučiauptas lūpas; tačiau kol kas ne. Aš nusprendžiau tuo tarpu jo dar nekalbinti. 403