— Aš kalbu ne apie silpnuosius, man jie nerupi.
Aš kreipiuosi tik
tai į tuos, kurie verti šio d a r b o ir sugebėtų jį atlikti. — T o k i ų maža tėra ir nelengva juos rasti. — Jūsų
tiesa;
bet
jeigu
jų
surandi,
reikia
juos
žadinti,
kviesti
ir
vilioti su savimi, parodyti jiems, kaip gausiai ir kuriam tikslui jie yra prigimties
apdovanoti,
atverti
jiems
dangiškąją
valią,
pasiūlyti
jiems
jiems
nepa
dievo v a r d u vietą jo išrinktųjų eilėse. — Jeigu
jie
iš
tikrųjų verti
tokios
užduoties,
argi
to
sakys jų pačių širdys? M a n atrodė, tartum baisūs kerai kaupiasi aplinkui ir užvaldo mane; aš
bijojau,
kad
šitas
žmogus
gali
ištarti
kažkokius
lemtingus
žodžius,
kurie užburs mane ir sustiprins jo valdžią man. — O ką sako jūsų širdis?— paklausė Sent Džonas. — Mano
širdis
tyli...
mano
širdis
tyli,— atsakiau
aš,
sukrėsta
ir
išsigandusi. — Tuomet
aš kalbėsiu
už
ją,— tęsė
s u . — D ž e i n e , važiuokite su manimi
jis
savo
sodriu,
ryžtingu bal
į Indiją, važiuokite kaip mano pa
dėjėja, kaip artimiausias mano bendražygis. Z e m ė ir dangus ėmė suktis man akyse, kalnai susiūbavo. Rodos, aš išgirdau met
dangaus
kvietimą — tarsi
Makedonijoje
94
paskelbė:
nematomas
„Ateikite
ir
pasiuntinys, padėkite
kaip
anuo
mums!"
Bet
aš
n e b u v a u apaštalas ir negalėjau regėti dangaus šauklio, n e g a l ė j a u paklau syti jo šaukimo: — O, Sent Džonai! — s u š u k a u aš.— N o r s truputį pasigailėkite manęs! Bet aš m a l d a v a u žmogų, kuris, v y k d y d a m a s tai, ką laikė s a v o pa reiga, nežinojo — Dievas
nei gailesčio, nei svyravimų. Jis tęsė: ir
gamta
lėmė
jums
tapti
misionieriaus
žmona.
Jis
ap
d o v a n o j o ne jūsų išorę, bet jūsų vidų; jūs sutverta darbui, o ne mei lei.
Jūs turite būti,
aš kviečiu
jūs
jus ne savo
būsite
misionieriaus
malonumui,
žmona.
Jūs
bet aukščiausiojo
būsite
mano:
tarnybai.
— Bet aš netinku, aš nejaučiu pašaukimo,— m a l d a v a u aš. Matyt, tikrųjų,
jis tikėjosi
kai
įsmeigė į
jisai,
tokio prieštaravimo
atsirėmęs
į
mane s a v o žvilgsnį,
uolą
ir
ir nė kiek nesupyko.
susinėręs
ant
krūtinės
Ir
iš
rankas,
aš supratau, kad jis pasiruošęs ilgai ir
atkakliai kovai, kad jis yra apsišarvavęs kantrybe ir neabejoja, j o g ši k o v a baigsis j o pergale. — Nusižeminimas,
Džeine,— tarė
jis,— visų krikščioniškųjų
dorybių
pagrindas; jūs tiesą sakote, kad netinkat šiam darbui. Bet kas gi jam tinka? Ir kas, nors ir turėdamas tikrą pašaukimą, mano esąs jo vertas? 94
Pasak biblijos, krikščionių apaštalai vieną kartą išvydę vyriškį, kuris pa
sakęs jiems: „Ateikite į Makedoniją ir padėkite mums!"
376