http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

— Žinoma,— tarė jis šaltai.— Vos tik jūs pasakysite mums, kur g] vena jūsų artimieji, mes pranešime jiems, ir jūs grįšite namo.

— Deja, turiu jums tiesiai pareikšti, negalėsiu to padaryti, nes neti xiu jokių namų ir jokių artimųjų.

Visi trys pažvelgė į mane, tačiau be mažiausio nepasitikėjimo. Aš nepajutau įtarimo jų žvilgsniuose, greičiau smalsumą. Aš kalbu apie merginas. Iš Sent Džono akių, nors jos ir buvo labai aiškios ir skaid­ rios, tiesą sakant, sunku buvo ką nors suprasti. Atrodė, kad jis jomis naudojosi, tik norėdamas prasiskverbti į kitų žmonių mintis, o ne sa­ vąsias atskleisti; šitas įžvalgumas ir uždarumas drauge greičiau galėjo kitą žmogų sutrikdyti negu padrąsinti.

— Jūs norite pasakyti,— paklausė jis,— kad neturite jokių giminių?

— Taip. Jokie ryšiai nesieja manęs su jokiu žmogum; aš neturiu teisės pasibelsti nė į vienus namus Anglijoje.

— Gana keista padėtis jūsų amžiaus asmeniui.

Dabar aš pamačiau, kad jo žvilgsnis įsmeigtas į mano rankas, ku­ rias buvau pasidėjusi ant stalo priešais save. Aš nesupratau,— kodėl jam jos parūpo; jo žodžiai netrukus man tai paaiškino.

— Jūs dar nebuvote ištekėjusi? Jūs tebesate panelė?

Diana nusijuokė.

— Bet, Sent Džonai, juk jai ne daugiau kaip septyniolika aštuonio­ lika metų,— pasakė ji.

— Man beveik devyniolika, bet aš netekėjusi. Ne. Aš pajutau, kaip deginąs raudonis užliejo man skruostus, nes kalba apie ištekėjimą sukėlė man karčių ir jaudinančių prisiminimų. Jie visi pastebėjo, kad aš sutrikau ir pasijutau nejaukiai. Diana ir Merė, pasi­ gailėjusios manęs, nukreipė savo žvilgsnius nuo mano paraudusio vei­ do; bet šaltesnis ir griežtesnis jų brolis tebežiūrėjo į mane, kol aš pa­ galiai ir pravirkau.

— Kur jūs gyvenote paskutiniuoju metu?—paklausė jis po kiek laiko.

— Tų per daug smalsfts, Sent* Džonai,— sušnibždėjo Merė.

Bet jis žiūrėjo į mane, persilenkęs per stalą, ir man atrodė, kad nepermaldaujamas, veriantis jo žvilgsnis reikalauja atsako.

— Aš negaliu pasakyti, nei kur, nei pas ką gyvenau,— tai mano paslaptis,— trumpai atsakiau.

— Ir šitos paslapties, man rodos, jūs turite teisę neatskleisti nei Sent Džonui, nei kam kitam,— įterpė Diana.

— Tačiau jei nieko nežinosiu nei apie jus, nei apie jūsų praeitį, aš negalėsiu jums padėti,— tarė jos brolis.— O juk jums reikia pagal­ bos, ar ne?

324