http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

laužęs duris kaip koks plėšikas. Vadinas, jūs pasislėpėte nuo manęs?

Užsidarėte ir sielojotės viena! Verčiau būtute atėjusi ir piktai užpuolusi mane. Juk jūs esate staigaus būdo, ir aš laukiau panašios scenos. Aš buvau pasiruošęs visam karštų ašarų srautui, tik norėjau, kad jos būtų išlietos ant mano krūtinės. Dabar jos išsiliejo ant bejausmių grindų ar­ ba jas sugėrė jūsų pačios nosinė. Bet aš klystu: jūs visai neverkėte!

Aš matau pabalusius skruostus, apsiblaususias akis ir nė ženklo ašarų.

Vadinasi, jūsų širdis verkė krauju?

— Na, kaipgi, Džeine, nė vieno priekaištingo žodžio? Ničnieko, kas mane užgautų, sužadintų mano pyktį? Jūs kuo ramiausiai sėdite, kur jus pasodinau, ir žiūrite į mane nuvargusiomis akimis.

— Džeine, aš niekad nemaniau šitaip jus įžeisti. Jeigu žmogus, tu­ rėjęs vienintelį mažą ėrytį, kuris jam buvo brangus kaip tikras vaikas, su kuriuo jis valgė ir gėrė iš to pat indo ir kuris miegodavo ant jo krū­ tinės, per apsirikimą būtų nudūręs jį, tai jis negalėtų skaudžiau aprau­ doti tos baisios klaidos, kaip aš apgailestauju savąją. Ar jūs galėsite kada atleisti man?

Skaitytojau! Aš atleidau jam tučtuojau, tą pačią akimirką. Jo akyse spindėjo tokia gili atgaila, jo balse aidėjo toks sielvartas, jo laikysenoje buvo tokio vyriško ryžtingumo, o be to, Visa jo būtybė rodė tokią nepasikeitusią meilę, kad. aš jam viską atleidau! Tačiau ne žodžiais, ne kokiu nors ženklu, tik savo širdies gelmėse.

— Dabar žinote, kad esu niekšas, Džeine?—netrukus paklausė jis liūdnai, turbūt stebėdamasis, kodėl aš visą laiką tyliu ir esu tokia romi, ir nenujausdamas, kad aš sėdžiu bežadė veikiau iš silpnumo, o ne todėl, kad nenorėčiau kalbėti.

— Taip, sere.

— Tada taip ir pasakykite man, aiškiai ir tiesiai, nesigailėkite manęs.

— Negaliu. Aš baisiai pavargau, ir man bloga. Paduokite man van­ dens.

Jis lyg atsiduso, lyg suvaitojo ir, paėmęs mane ant rankų, nunešė į apačią. Iš pradžių aš net nesuvokiau, kokiame kambaryje atsidūriau.

Viską mačiau lyg per miglą. Veikiai pajutau gaivinančią židinio šilu­ mą,— nors ir buvo vasara, aš savo kambaryje visiškai sužvarbau. Jis pridėjo man prie lūpų vyno taurę. Aš nurijau gurkšnį ir atsigavau.

Po to jis padavė man kažko užvalgyti, ir aš visai atsipeikėjau. Dabar pamačiau, kad esu bibliotekoje, sėdžiu misterio Ročesterio krėsle, o jis stovi šalimais. „Jeigu dabar galėčiau pasišalinti iš gyvenimo be ypatingo skausmo, kaip būtų gera!—pagalvojau.— Tada man nereikėtų draskyti savo širdies, atplėšiant ją nuo misterio Ročesterio! Matyt, kad man teks jį palikti. Bet aš nenoriu jo palikti, aš negaliu jo palikti."

— Kaip dabar jaučiatės, Džeine?

280