http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

ir kad verčiau padainuosiąs kitą kartą, tačiau aš įtikinau jį, kad dabar visų tinkamiausias metas.

— Ar jums patinka mano balsas?—paklausė jis.

— Labai.

Aš nemėgau pataikauti jo tuščiagarbiškumui, kuriam jis gana lengvai pasiduodavo, tačiau šį kartą, norėdama jį priprašyti, nusileidau, pakurstydama šią jo silpnybę.

— Jei taip, Džeine, tai paakompanuokite.

— Gerai, sere, pamėginsiu.

Aš pradėjau skambinti, tačiau jis bematant nutraukė mane nuo kė­ dutės ir pavadino mažąja nemokša. Taip savivališkai mane pašalinęs,— o aš kaip tik to ir norėjau,—jis atsisėdo į mano vietą ir ėmė akompa­ nuoti pats, nes jis skambino nė kiek ne blogiau kaip ir dainavo. Aš patyliukais atsisėdau ant palangės ir ėmiau žiūrėti į tylius medžius ir miglos aptrauktą sodo vejelę, o jis tuo tarpu melodingu balsu sudainavo jausmingą romansą: Užliejo meilė nuostabioji Man sielą lig gelmių, Širdis sutvisko, suliepsnojo Tvanu karštų jausmų.

Išvydęs ją, juokiausi linksmas, Išėjus jai,— liūdau; Užtrukus retkarčiais jos žingsniams, Iš baimės nerimau.

Veržiaus į laimę neregėtą, Alpte alpau svaja: Geidžiau, kad ji mane mylėtų, Kaip aš mylėjau ją.

Tačiau tarsi dykynių plotais Lemtis atskyrė mus, It jūros keteros putotos Atkirto mums takus.

Tarsi miškuos gauja plėšikų, Betykančių nakčia, Pagieža, Pyktis mus apniko... Įstatymai, Valdžia...

Pro daugel gresiančių pavojų, Siaubingų it mirtis, 255