http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

puošė baltos užuolaidėlės. Grindys švytėjo be mažiausios dėmelės. Kros­ nies durelės ir žnyplės žvilgėte žvilgėjo. Skaidriai liepsnojo malkos. Be­ sė sėdėjo prie ugnies ir supo savo naujagimį, o Robertas su seseria ramiai žaidė kamputyje.

— Ačiū dievui! Aš žinojau, kad jūs atvažiuosite! — sušuko misis Liven, kai aš įėjau.

— Taip, Bese,— atsakiau aš, pasibučiavusi su ja.— Tikiuosi, dar ne­ pasivėlinau. Kaip misis Rid? Dar gyva, tikiuosi?

— Taip, gyva. Ir dabar sveikesnė ir stipresnė kaip anksčiau. Dak­ taras sako, kad ji dar gali pagyventi savaitę kitą. Tačiau nelabai tiki, kad visiškai pasveiktų.

— Ar ji kalbėjo apie mane?

— Jinai kalbėjo apie jus dar šįryt. Norėjo, kad jūs atvažiuotute.

Dabar ji miega. Bent miegojo prieš dešimt minučių, kada aš buvau ponų namuose. Paprastai popiet jai užeina toks letargas, ir ji prasiblaivo tik apie šeštą septintą. Gal pailsėkite šičia kokią valandą, mis, o paskui nueisim abi? Įėjo Robertas. Besė paguldė miegantį kūdikį į lopšį ir pasisveikino su juo. Po to ji užsispyrė, kad nusiimčiau skrybėlaitę ir išgerčiau ar­ batos, nes aš atrodanti išbalusi ir nuvargusi. Man buvo malonus jos vaišingumas, ir aš klusniai leidausi nurengiama kaip vaikystėje, kada Besė guldydavo mane į lovą.

Senų laikų prisiminimai užplūdo mane, kol aš stebėjau, kaip ji triū­ sia aplinkui, deda ant padėklo geriausius porceliano puodelius, daro sumuštinius, kepina arbatai skrebučius, protarpiais šleptelėdama ir niūksteidama mažuosius Robertą su Džeine, kaip ji kad darydavo man ano­ mis dienomis. Besė, pasirodo, tebebuvo tokia pat ūmi, mitri ir gera­ širdė.

Arbata užvirė, ir aš jau buvau einanti prie stalo, bet ji savo senuo­ ju įsakomu tonu paprašė, kad aš nesijudinčiau. Ji mane pavaišinsianti prie židinio, pasakė Besė. Ir pristūmė apvalų stalelį, padėjo ant jo puodelį arbatos ir lėkštę skrebučių, visiškai taip pat, kaip kad darydavo kadaise, kai aš sėdėdavau vaikiškoje kėdutėje ir jai pavykdavo nu­ džiauti man kokį skanėstą. Ir dabar aš šypsodamasi klausiau jos kaip anuomet.

Jinai ėmė teirautis, ar aš laiminga Tornfilde ir kas per žmogus ma­ no ponia. O kai aš pasakiau, kad tuose namuose tėra tik vienas šei­ mininkas,— tai ar jis geras žmogus ir ar patinka man. Aš paaiškinau, kad jis, galima sakyti, negražus, tačiau tikras džentelmenas, kad elgiasi su manim maloniai ir kad esu juo patenkinta. Paskui ėmiau pasakoti jai apie linksmą būrį svečių, kuris pastaruoju mėtu svečiavosi namuo212