http://e-skaitykla.lt/sites/default/files/Sarlota.Bronte.-.Dzeine.Eir_.1985.OCR_.LT-NRL

— Grynas oras atgaivino mane, Feirfeksai.

— Jo pusėje palikite atidarytą langą, Karteri,— vėjo juk nėra. Su­ die, Ričardai!

— Feirfeksai...

— Na, kas tokio?* — Tegu ja kas pasirūpina; tegu elgiasi su ja kuo švelniausiai, te­ gu. . . — Jis nutilo ir apsipylė ašaromis.

— Ąš darau ką galėdamas: rūpinausi ir rūpinsiuosi,— atsakė miste­ ris Ročesteris. Po to jis užtrenkė dureles, ir karieta nuvažiavo.

— O kaip aš dėkočiau dievui, jeigu viskas tuo ir pasibaigtų! — pridūrė jis, uždarydamas ir užsklęsdamas sunkius kiemo vartus.

Paskui jis kažkaip išsiblaškęs lėtai pasuko link vartelių sienoje, kuri supo sodą. Manydama, kad aš jam nebereikalinga, ruošiausi grįžti namo, tačiau vėl išgirdau, kaip jis šūktelėjo mane: — Džeine!—Jis jau buvo atidaręs vartelius ir stovėjo, laukdamas manęs.— Eikite šičia nors valandėlei paalsuoti grynu oru. Šie namai — tikras kalėjimas.

— Man jie atrodo puikūs rūmai, sere.

— Jūs esate jauna ir nepatyrusi, todėl ir žavitės viskuo,— atsakė jis.— Jums viskas atrodo gražu, ir negalite įžiūrėti, kad tie paauksini­ mai tėra vien dumblas, o šilkinės drapiruotės — dulkėti voratinkliai, kad marmuras — purvini akmenys, o poliruotas medis — pūzrai. Šičia gi,— jis parodė ranka medžių prieglobstį, kuriame mes atsidūrėme,— viskas yra tikra, miela ir gryna.

Jis iš lėto žengė takeliu, palei kurį vienoje pusėje už eilės bukme­ džių augo obelys, kriaušės ir vyšnios, o kitoje — margavo visokiausių plačiai sutinkamų gėlių bordiūras: leukonijos, gvazdikai, našlaitės, rak­ teliai sumišai su erškėtrožėmis, diemedžiais ir įvairiomis kvapniomis žolėmis. Jos visos dabar buvo tokios skaisčios, kokios tik gali būti po balandžio lietų ir giedros šį mielą pavasario rytą. Saulė ką tik pa­ sirodė rausvuose saulėtekio debesėliuose, ir jos spinduliai jau nutvies­ kė žiedų vainikais karančias rasotas vaismedžių šakas ir tykius take­ lius po jomis.

— Džeine, norite gėlės?

Jis nuskynė pusiau prasiskleidusią rožę, pirmąją pražydusią šiais metais, ir padavė ją man.

— Dėkui jums, sere.

— Ar jums patinka šis saulėtekis, Džeine? Šis dangus su aukštais ir lengvais debesimis, kurie, žinoma, sutirps labiau įdienojus? Šitoji ra­ mybė ir gaivus aromatas?

— Taip, labai.

— Juk jūs praleidote keistą naktį, Džeine?

201