instinktyviai jaus, k a i p ir aš pajutau, k a d jūs nelinkusi pasakoti a p i e save,
bet
galite
smerkiate
ir
klausytis
niekinate
kitų
išpažinčių. J i e
jų, bet
taip
pat
iš širdies užjaučiate
jaus,
juos,
ir
kad ne nors
ne
sakote jiems gražių žodžių, bet galite juos paguosti ir padrąsinti. — Iš kur jūs tai žinote? Kaip jūs galite pranašauti tokius dalykus, sere? — Puikiai mas
žinau.
s a v o mintis
siduoti tote,
Taip,
neatsitiko.
gyvenimo
aš
pusgalvis
leidimu,
man
Jūs
nereikėjo,
ir
nežinojau, ir
sužadina
sunku
kuo
žinau,
kad
man
manęs, reikia
štai dabar,
pasišlykštėjimą
mintimi,
nereikėjo, bet
iš
visada Ir
kad
patikėda
kad man nereikėjo pa kad
pasityčiojo
nusmukau.
pasiguosti
laisviausiai, tarsi
pasakysite,
likimas
nusiminiau
ištvirkęs
kalbu
Kada
pamokytas
O
ir
dienoraščiui.
aplinkybėms?
to
kraują.
Todėl
savo
esu
aš
ma
nebuvau
išlaikyti
šaltą
kai koks
nors
niekingu pasi
geresnis už
jį.
Aš
esu priverstas pripažinti, k a d ir aš toks pat. O kaip aš gailiuosi dabar, kad
tada
jus
kada
neatsilaikiau! apniks
Tik
pagundos,
vienas mis
dievas
Eir,
žino,
kaip gailiuosi!
prisiminkite,
kokie
Jeigu
baisūs
yra
sąžinės priekaištai,— jie nuodija gyvenimą. — Sakoma, kad atgaila gydo, sere. — Nuo
jų
atgaila
negydo.
Ir aš galėčiau atgimti,
Išgydyti
gali
tik
visiškas
atgimimas.
aš turiu tam jėgų, b e t . . . bet kuriems galams
apie tai galvoti, jei mane slegia prakeikimo našta. O j e i g u laimė m a n neatšaukiamai užginta visiems laikams, tai ar aš neturiu teisės ieškoti gyvenime kokių nors smagumų! Ir aš jų nieku g y v u neatsisakysiu. — T a d a jūs dar žemiau nusmuksite, sere. — Galimas daiktas.
Bet kodėl
gi, jei tie smagumai saldūs ir ma
lonūs? Juk jie tokie pat saldūs ir malonūs kaip laukinių bičių medus, kurį jos surenka iš žydinčių šilojų! — Bitės gelia, o laukinis medus kartaus prieskonio, sere. — Iš ta,
kur j ū s
kokia
kamėja
žinote?
iškilminga!
Juk niekad
Bet
(jis paėmė nuo
jūs
apie
jo
neragavote!
tai tiek
pat
Kokia
išmanote,
jūs
rim
kiek
šitoji
židinio kamėją), ir neturite teisės manęs mo
kyti. Juk jūs tik novicė vienuolė, dar neperžengusi g y v e n i m o slenksčio ir visai nepažįstanti jo paslapčių. — Aš tik priminiau sakėte,
kad
nuodija
gyvenimą.
Bet šmėstelėjusi
klaidos
kas
sukelia
dabar
mintis
jums
šneka
buvo
jūsų
paties
sąžinės iapie
klaida.
žodžius,
graužimą, klaidas?
Ji
ir
sere.
pripažinote,
Vargu
veikiau
Juk
priminė
ar
jūs jog
mano
įkvėpimą,
pa tai
galvoje o
ne
pagundą. Ji spindėjo tokia šviesi, tokia gydanti, aš žinau. Štai ir v ė l ji! N e ,
ji
ne
piktoji
dvasia,
užtikrinu 127
jus,
o
jeigu
ir
piktoji dvasia,