kažkokius maišus ir dėžes. Tarp sostinės gyventojų sklido gandai, kad Aminas, viską metęs likimo valiai, pasikrovė ant arklių nemažą dalį šalies iždo ir pasislėpė Hindukušo kalnuose (auksas ir brangenybės visada buvo saugomos valdovo rūmų rūsiuose). Praėjo daug laiko, tačiau toks veiklus Hafizula Aminas niekur neapsireiškė, nei vienoje valstybėje nepasirodė. Dingo su visu palydos būriu, kaip į žemę prasmego. Senas Kabulo gyventojas Azizi Furdžacharovas, paklaustas, ką jis apie tai mano, neabejodamas atsakė: „Alachas jį nubaudė už visas žmonių nelaimes. Jo ieškoti neverta, to niekšo kaulus seniai po kalnus ištampė šakalai”... • • • Žurnalistų į rūmus po gaisro neįleido. Rūmai buvo apsupti kariškių, kurie visus, bandžiusius į rūmus patekti, vijo šalin. Apie vakarykščią dieną buvo kalbama įvairiai. Vieni tvirtino, kad čia islamistų-fundamentalistų darbas, kiti rūmų padegimą ir perversmą šalyje priskyrė Šacho Masudo modžachedams ir tik nedidelė grupelė žmonių galvojo, jog tai – sovietų sąmokslas. Viena buvo aišku – nuo šios dienos Afganistane prasidėjo tikras karas...
18