sovietai nevykdo savo pažadų, jie vis dar tvirtai stovi Afganistane!” M. Gorbačiovui labai svarbi buvo pasaulinės visuomenės nuomonė, todėl jam nieko kito neliko, kaip tęsėti savo pažadus. O tai daug ką reiškia! 1987 m. lapkričio 29-30 dienomis Kabule kilo didelė nepasitenkinimo vietos valdžia banga. Susirinkę afganiečiai pareikalavo, kad Afganistanas iš demokratinės respublikos taptų Afganistano Respulika. „Jokios demokratijos šalyje nėra, todėl tą žodį reikia išbraukti iš šalies pavadinimo,” – sakė jie. Tais pačiais 1987 metais TSRS, Amerikos, Afganistano ir Pakistano delegacijos atvyko į Ženevą aptarti susiklosčiusią geopolitinę padėtį Azijos regione. Tarp šių valstybių buvo pasirašyta karo nutraukimo sutartis – sovietų kariuomenės išvedimui iš Afganistano buvo skirta 10 mėnesių. M.Nadžibula ir M.Gorbačiovas susitiko Taškente aptarti visas 40-tos armijos (100 300 karių) išvedimo detales. Dar kartą buvo apsvarstytas Ženevos nutarimas, sustatytas kariuomenės išvedimo grafikas: iki 1988 m. gegužės mėnesio 29 d. reikėjo išvesti 25 procentus, iki rugsėjo 15 dienos – 50 procentų karių, o galutinį išvedimą baigti 1989 metų vasario 15 dieną. Afganistano vyriausybėje prasidėjo nesutarimai – prieš Nadžibulą pakėlė maištą partijos kariai. Tada jis kreipėsi į sovietų generolus pristabdyti kariuomenės išvedimą, bet tie niekuo jam padėti negalėjo – 1988 m. gegužės 15 dieną tarybiniai daliniai apleido Dželalabadą, po to Kandaharą, liepos 13-tą – Faizabadą, rugpjūčio 5-tą – Kundūzą, 15-tą – Helmandą. Per du mėnesius buvo išvesti visi kariniai daliniai iš Kunaro, Paktikos, Bamiano, Kapisos ir Takharo provincijų. Nadžibula su baime žiūrėjo į sovietinės armijos išvedimą. Šalyje pakėlė galvas islamo didikai, fundamentalistai, politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai, greitai sklido kalbos, kad į Kabulą iš Pakistano žygiuoja Gulbudino Hekmatijaro armija. Nadžibula suprato, kad jam nepavyks suvienyti tautų. Trečias ir paskutinis kariuomenės išvedimo etapas prasidėjo 1989 m. sausio 3 dieną. Kabule liko tik nedidelis garnizonas, bet po poros dienų ir jis persikėlė į Naibabado bazę, arčiau Mazari-Šarifo miesto. Pasirašęs atitinkamus dokumentus su Afganistano vyriausybe, šią šalį apleido armijos generolas V.Varenikovas. Dalis technikos ir karinės bazės buvo perduotos afganų vyriausybinei armijai. • • • Sovietai, išvedę iš pietinių Afganistano provincijų savo kariuomenę, nesudarė galimybės įsitvirtinti tose bazėse vyriausybinei armijai. Jas netrukus užėmė įvairių religinių pakraipų grupuotės, peržengusios Pakistano sieną. Tačiau ir sovietų armija traukėsi patirdama didelių nuostolių – juos spaudė ne tik islamistai-fundamentalistai, bet ir Šacho Masudo modžachedai. Atsakydami į tai
131