ar panorėję kažkur nuskubėti, netrukus „užsiraudavo” ant minos – kelkraščiuose tai vienoje tai kitoje vietoje degė sprogusios mašinos, bėtėerai, riogsojo metalo krūvos ten, kur buvo užkliudytas „fugasas” (prieštankinė mina). Po tokio sprogimo ne tik gyvų, bet ir žuvusiųjų rinkti nebūdavo ką... 40-tai armijai blokavus kelius ir užtikrinus saugų maisto ir technikos tiekimą Faizabadui, modžachedai pakeitė kovos taktiką – pradėjo „medžioti” lėktuvus ir malūnsparnius. Ir jiems tai sekėsi. Numušę kelis „krokodilus” (karo malūnsparnius), rugsėjo 13-tą „sumedžiojo” ir kapitono Artiomjevo pilotuojamą lėktuvą „IL”, skraidinusį afganiškus pinigus. Sutikti žvalgai juokėsi, jog juos rinkę visos operacijos metu. Tačiau jų veidai pasikeisdavo, kai būdavo kalbama apie žuvusių sudraskytus ir išniekintus kūnus... • • • O štai Kandaharo operacija turėjo liūdną preliudiją – jau vasarą aerouoste degė ir sprogo krovininis lėktuvas, gabenęs šaudmenis. Jį gesinant nuaidėjo stiprus sprogimas, aplinkui išmėtęs apdegusius kūnus... Spalio viduryje kovotojai suaktyvino savo veiksmus „žaliojoje zonoje” prie Kandaharo priemiesčių. Buvo kalbama, kad vieno reido metu į pasalą pateko žvalgų būrys, kuriam teko kautis su daug didesnėmis modžachedų pajėgomis. Į mūšio vietą atvykus pastiprinimui, gyvųjų buvo likę visiškai nedaug... Operacijai įpusėjus, spalio 31 dieną kovotojams vėl pavyko apsupti nemažą desantininkų būrį. Tačiau šį kartą daugumą jų išgelbėjo būrio vadas Oniščiukas. Jis su keliais kariais dengė desantininkų atsitraukimą kol baigėsi šoviniai. Sužeistas ir apsuptas priešų, nesutiko pasiduoti, o paskutine granata ne tik nutraukė sau gyvybę, bet ir anapus pasiėmė gal dešimtį modžachedų. Kilusi sumaištis likusiems sudarė galimybę sėkmingai atsitraukti... Už šį poelgį būrio vadas buvo pristatytas „Aukso žvaigždės” apdovanojimui, jam suteiktas Sovietų Sąjungos Didvyrio vardas... Kandaharo operacijos metu nuostolių patyrė ir mūsų bataliono remontininkai. Modžachedai kaip įmanydami stengėsi sunaikinti koloną, šaudmenis, atsargines dalis, kurą. Tačiau gera apsauga ir nuolatinis judėjimas pirmyn niekaip neleido surengti didesnio puolimo. Vis tik, vieną naktį jiems pavyko susekti poilsio vietą ir suduoti artimą smūgį iš granatsvaidžių. Sukelto chaoso metu niekas nė nepastebėjo, kaip vienas sviedinys trenkėsi į mūsų bataliono „mazą”, pakrautą sudaužytais bėtėerais. Apsaugai nuvijus užpuolikus, stovėjimo aikštelę apgaubė tamsa – žvaigždėtas ir aiškus dangus užsitraukė sunkiais dulkių debesimis. Buvo duotas įsakymas užvesti variklius, įjungti žibintus. Mašinos suburzgė, iš tamsos išplėšdamos retus krūmokšnius ir
119