Prieš pietus kylame į svarbiausią maršruto žygį per Salango kalną (perėją). Kolonos vyresnysis griežčiausiai įspėja nė vienam neatsilikti, nes nežinia už kurio posūkio gali gauti kulką į kaktą. Visiems liepia užsidėti šarvuotas liemenes, šalmus, pasitikrinti ginklus, po ranka turėti granatas. Sako, jog „dūchų” puolimai dabar ypač suaktyvėję – vakar buvo numuštas lėktuvas, skridęs į Dželalabadą. Žuvusių labai daug... Mašinos, užsikosėjusios juodų dūmų kamuoliais, ir, kiek pavažiavusios lygiu keliu, pradeda kilti aukštyn. Dešinėje – stati kalnų siena, kairėje – skardis ir srauni Salango upė, besitaškanti putotais vandenimis į sudegusius benzovežius, pėstininkų mašinas, tankus... Darosi nejauku – dar kartą patikrinu automatą. Laimei, jis paruoštas darbui: išvalytas, nublizgintas – po kojomis mėtosi atidarytos „cinko” dėžės, durų krepšelyje gražiai išdėliotos granatos, „raketnicos”. Akys, įsmeigtos į kalnų šlaitus, nevalingai skaičiuoja sudegintas mašinas, tarp kurių ir mūsų bataliono kocholo, pernai „užsirovusio” ant granatsvaidžio... . Kažkur aukštai kalnuose girdisi sprogimai, kur ne kur pokši tai pavieniai šūviai, tai jų tirados. Tartum jiems pritardama mus lydinti zenitinė mašina „čiupinėja” kalnų šlaitus. Kolona, išsitampiusi gero kilometro atstumu, tankėja. Dembelį tai kiek neramina – arba apšaudymas, arba artėjame prie patikrinimo
108