Mus su Sigitu grąžina į penktą „rotą”, matyt, rimtai ketindami pasodinti už „kamazų” vairo, juolab, kad iš gausaus naujokų būrio daugiau, turinčių teises, taip ir neatsiranda. Tenka ruoštis mašinų perėmimui. Tačiau prieš tai dar laukia įspūdingas žygis į Chairatoną, kuriame, kaip taisyklė, dembeliai privalo perduoti sukauptą patirtį, kaip vairuoti serpantinais bei apšaudomose zonose... Žygiui vadovauja štabo vadas majoras Pirukas, griežtas, bet teisingas ir drąsus karininkas. Jis duoda įsakymą prie štabo išrikiuoti visą techniką ir patikrinti jų paruošimą žygiui. Mašinos, pakrautos varikliais bei sugedusiomis dalimis, kruopščiai komplektuojamos, vėl ir vėl patikrinamos... Pagaliau žygis prasideda. Kolona pajuda link kontrolinio išleidimo iš Kabulo punkto. Abipus plento mėtosi skardinių, popierių ir šiaip įvairiausio šlamšto kalnai, jaučiasi slogus, lyg dvėselienos, kvapas – minų lauke ant vielinių užtvarų kabo laukinių šunų, kur ne kur avinų sudraskytos ir pūvančios liekanos, įnirtingai draskomos varnų ar panašių į jas paukščių – grobuonių. Pakeliui – ryšininkų batalionas. Prie „KPP” (išleidimo punkto) susirinkę vietiniai
gyventojai, paaugliai, girdėti kažkokie nesuprantami šūkaliojimai, matyt, prekyba pačiame įkarštyje, o anapus kelio – duvalai, akli ir nejaukūs, ant stogų moterys, džiaustančios savo parandža, matyt „haremas”, „bačia”, dulkinantys kašmyro kilimus, ir muzika – rytietiška, mums nesuprantama, tačiau viliojanti tolyn... į
103