prasme? — Atsakyti į šį klausimą reiškia atrasti anuos pra dinius bei pagrindinius patyrimus, iš kurių kyla klausimas kaip pirmykštė filosofavimo lytis. Tai reiškia atrasti ir pa čios filosofijos kilmę arba aną akstiną, kuris verčia žmo gų filosofuoti ir jį lydi visą filosofavimo metą. II. FILOSOFIJOS KILIMAS IS NUOSTABOS Pirmasis — ne istoriškai ir ne esmiškai, o tik mūsų svarstymu eilėje — iš anų pagrindinių patyrimų, kurie su ardo neklausiančiąją būklę ir pažadina klausimą, yra nuos taba. Jeigu neklausiančiąją būklę apibūdinome kaip užsi ėmimo ir buvimo tapatybę — esu tai, kuo verčiuosi,— tai nuostaba kaip tik ir turi galios sugriauti šią tapatybę, at skleisdama buvimo matmens skirtingumą nuo užsiėmimo matmens. Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dva sios atbudimas ,,iš atbukimo bei apdujimo"; tai jos atsi palaidavimas ,,nuo tiesioginio grynai praktinio santykio su pasauliu" ir atsitraukimas nuo savo pačios „pavienio (sin gular) būvio", kad paregėtų tai, kas bendra, esmiška ir pastovu 5 4 . Neklausiančiojoje būklėje pasaulis žmogui at rodo esąs vienamatis: tik plokščias, be gylio ar aukščio. T u o tarpu nuostabos ištiktam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis: lėkštumas kaip būsena yra nuostabos pakeičia ma gelmės sąmone. Kasdienybės akivaizdumas dingsta, ir būties aiškumo tariamybė išnyra kaip aiški apgaulė. Ko dėl l a i įvyksta, pasakyti vargu ar įmanoma, nes nuostaba yra kiekvieno asmens skirtinas pergyvenimas, nesuimamas į jokią bendrą ištarą. Staigumas — kalbiškai: „pervėrė kaip žaibas" — yra šio pergyvenimo antropologinė apraiška.
1.
Nuostabos
objektas
Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją „filosofijos gimimu" (P. Wust). Tai suvokė jau Platonas. Vienoje „Teaiteto" vie toje Platonas nagrinėja Sokrato lūpomis santykį tarp būsmo ir tapsmo, tačiau tiek dialektiškai, jog Teaitetas, su jaudintas Sokrato minties vingių, sušunka: „Dievaži, So kratai! Aš nepaprastai stebiuos, kaipgi čia dabar gali būti! 55 Iš tiesų m a n kartais tiesiog svaigsta g a l v a " . Į tai So k r a t a s atsako: „Tai kaip tik ir yra filosofo nuotaika (pat59