FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

kia ar slapta,— k a d mąstymas vykstąs nepriklausomai nuo kalbos, tačiau ieškąsis savai išraiškai garsinio pavidalo, kuriuo galėtų būti perteiktas kitam ir šiojo suprastas. Kal­ ba įsijungianti į ženklo kategoriją, skirdamasi n u o kitų ženklų (vaizdas, mostas) tik tuo, kad ji esanti tam tikra garsų sankloda. Todėl, palyginta su mąstymu, kalba esanti antrinės bei žemesnės plotmės dalykas: mąstymas, tasai „širdies žodis — verbum cordis" (Augustinas), aptemstąs, virsdamas „kūno žodžiu". Visose šiose teorijose girdėti platoniškasis idėjos ir žodžio santykis, tiksliai nusakytas Augustino: „Tariama ne tai, kaip yra, bet kaip galima regėti bei girdėti kūnu — non dicitur, sicuti est, sed sicuti potest videri audirive per corpus" 8 . Tikrosios būties („si­ cuti est") kalba nepagaunanti; ji pagaunanti tik regimąją ar girdimąją („videri audirive") jos išvaizdą pojūčių pa­ galba („per corpus").

Prasmingiausia dvejetinė kalbos ir mąstymo santykių teorija yra pateikta (tiksliau: atnaujinta) H. G. Gadamerio, kuris grįžta į patristinį Įsikūnijusiojo Žodžio apmąstymą, pritaikydamas jį minėtam santykiui. Krikščioniškąją įsi­ kūnijimo (Inkarnation) sampratą Gadameris griežtai ski­ ria nuo kūno prisiėmimo (Einkbrperung) sampratos, išei­ nančios aikštėn sielų atgimimo ar dievų susižmoginimo idėjose. Šios sampratos neturinčios viena su kita nieko bendro. Sielų atgimimas nesanti tikra sielos ir kūno sąjun­ ga, o tik sielos buveinė naujame kūne, kad apsivalytų n u o praeities nuodėmių; dievai nevirstą žmonėmis, o tik prisidengia žmogaus išvaizda tarsi kauke. Tuo tarpu krikš­ čioniškojoje įsikūnijimo sampratoje Žodis tampa kūnu (plg. Jn 1, 14). Gadameris ypatingai pabrėžia tai, kad čia k ū n u tampa žodis. Teologija apmąsto šį „žodį" įvairiai, tačiau ji niekad neneigia įsikūnijusiajam žodžio esmės.

Tuo būdu žodis atsiduria viso šio apmąstymo vidurkyje.

Pritaikius nūn šią teologinę idėją kalbos ir mąstymo san­ tykiui, plaukia, pasak Gadamerio, išvada: „Kalbos stebuk­ las yra ne tai, kad žodis tampa k ū n u ir išnyra būties pa­ viršiun, bet tai, kad ši žodžio regimybė visados jau yra žodis"9. Tai reiškia: 1) mąstymas visados yra žodis ir 2) žodis visados yra įvykis, padarąs, kad ir pati kalba įgy­ ja vyksmo pobūdį; kalba yra kalbėjimas asmeniškai ir istorija v i s u o m e n i š k a i I 0 . Ši išvada y r a didžiai prasminga; ji tik neišaiškina kalbų įvairumo, todėl prašosi pratęsiama bei papildoma. J u k jei mąstymas visados yra žodis, vadinasi, jei mąstymas mąsto