FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

dien žmoguje gali būti ir iš tikrųjų yra tiriama. „Antro­ pologija" yra kuopinis visų šių tyrimų vardas, apimąs aibę mokslų, pažymimų jų objektą atitinkančiu būdvar­ džiu, taip kad savaime kyla genetinė, etninė, biologinė, kultūrinė, socialinė, medicininė, patologinė ir ne viena kita antropologija. Būdama sudėtinga savo viduje ir įvairiopai įtaigaujama iš viršaus, žmogaus prigimtis leidžiasi tyrinė­ jama daugybe atžvilgių. Žmogus kaip vienas iš gyvūnų (homo sapiens) yra neabejotinas mokslo objektas. Užtat šio mokslo, arba antropologijos, išdavos ir apima žmogų kaip rūšinę būtybę jos visumoje, nes žmogiškoji prigimtis yra visiems tokia pat. Ką žmogaus mokslas yra atskleidęs kaip patikrintą ir todėl tikrą dalyką, yra verčiamojo žinojimo, ir jokia interpretacija čia yra negalima. Interpretacija prasideda tik atsigrjžus į žmogų kaip į Aš-būtybę, arba asmenį, nes mokslas savo išdavomis nepasako, nei kas yra žmogus, nei kam jis būna. Žmogaus esmės ir jo būvio prasmės klausimai nėra mokslinės antropologijos objektas, kadangi šie klausimai liečia ne žmogų kaip rūšį, o žmogų kaip asmenį. Užtat šalia žmogaus mokslo visą istorijos metą gyvena ir žmogaus filosofija, ne kartą taip pat vadi­ nama ,,antropologija", prikergiant jai paprastai dar būd­ vardį „filosofinė". Šios tad „filosofinės antropologijos" už­ davinys ir yra žmogų interpretuoti.

Nusakydamas savo „Logikos" įvade keturis pagarsė­ jusius klausimus — „ k ą galiu pažinti? ką privalau daryti? ko galiu viltis? kas yra ž m o g u s ? " — K a n t a s pastebi, kad pirmieji trys klausimai remiasi pastaruoju: klausimas, kas yra žmogus, apimąs ir pažinimą, ir veikimą, ir vylimąsi; kitaip sakant, metafizikos, etikos ir religijos objektai su­ einą į antropologiją, taip kad Kantas kalbėjo net apie „antropologia transcendentalis": filosofinė antropologija sprogdinanti vienos šakos rėmus ir mėginanti apimti visu­ mą, kadangi ir žmogus esąs tam tikra prasme visuma — 151 „ąuodammodo omnia" (Tomas Akvinietis) . Ir šią savo reikmę būti ar bent tapti visybe filosofinė antropologija yra išlaikiusi ligi pat mūsų dienų. Iš mūsojo amžiaus mąs­ tytojų tik E. Husserlis reikalavo nužmoginti filosofiją, ma­ nydamas tuo atversiąs jai kelią į tiksliojo mokslo rangą.

Užtat Husserlis ir tevertino antropologiją kaip „filosofiš­ 152 kai naivią teigiamybę" . Tačiau jau jo amžininkas M. Scheleris ir jo mokinys M. Heideggeris nusigrįžo n u o savo bendradarbio ir mokytojo „esmėžiūros (Wėsensschau)", paneigė jo „fenomenologinę redukciją" kaip vie260