FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

l e " yra šios filosofinės negalios ir k a r t u jos dialektikos nuovoka.

Ar tai reiškia, kad filosofinis apmatas tiesos pobūdžio iš viso neturi, kaip to norėtų logistinis pozityvizmas?

Anaiptol! Jeigu filosofinio apmato tiesa glūdi būtybės atvirumo išraiškoje, tai šią išraišką gali teikti ir užskleistas apmatas. Pakartodami teigėme, kad interpretuoti būtybę kaip kūrinį galima tik teikiant jos atvirybei savą vidurkį.

Teikti betgi šiai vidurkį nereiškia rinktis kurią nors būty­ bės dalį ir šiąją suimti į filosofinį apmatą — tokių „dali­ nių" apmatų ar „dalinių" filosofijų iš viso n ė r a 1 2 3 ; — jau pats žodis „vidurkis" nurodo, kad jis gali būti teikiamas tik visumai, vadinasi, stovėti „viduryje", o ne „pakrašty­ j e " kaip dalies išraiškoje. Teikti būtybės atvirybei vidurkį reiškia suvokti jos visumą savu atžvilgiu ir šį atžvilgį įkūnyti filosofiniame apmate. Nuosekliai tad visi filosofi­ niai apmatai yra ne daliniai, o tik atžvilginiai: jie žvelgia į būtybės atvirybę, vaizdingai tariant, tam tikru „kampu", iš kurio būtybės atvirybė y r a regima savo visumoje, va­ dinasi, k a i p atvirybė ir bedugnė, o ne kaip aprėžtybė ar dalis. Filosofo atžvilgis užskleidžia atvirybę tuo, kad jos neregi ir negali regėti „visais atžvilgiais", bet jis palieka ją atvirą tuo, kad žvelgia į ją visą. Vienas atžvilgis į visumą — štai k u o y r a būdingas filosofo teikiamas būty­ bės atvirumui vidurkis. Čia susiduriame su antrąja dialektine filosofinės tiesos puse: kiekvienas filosofinis apmatas yra būtybės atviru­ mo išraiška ir todėl kiekvienas yra tiesa. Filosofija, paly­ ginta su mokslu, tuo ir yra būdinga, kad ji pakenčia savo ertmėje bet kurį filosofinį apmatą kaip lygiai teisėtą, kas y r a neįmanoma moksle. Mokslo laimėta tiesa y r a savai priešingybei iš viso nepakanti: chemija nepakenčia alche­ mijos ir astronomija — astrologijos. Tuo tarpu filosofijoje p r o kiekvieną jos apmatą žvelgia būtybės atvirybė, ir to­ dėl kiekvienas šis apmatas turi savą vietą filosofijos isto­ rijoje, nebūdamas praeitis, kaip tai esti su mokslo pažan­ gos pralenktomis jo išdavomis. Tai nereiškia, kad iš visų šių apmatų sumos, nuolat augančios istorijos eigoje, susi­ darytų visuma. Šitokia mechaninė filosofijos įvairumo sam­ prata būtų aiškus tiek būtybės atvirumo, tiek filosofinio jos a p m a t o nesuvokimas. Filosofinės sistemos nėra tiesos dalys, bet tiesos atžvilgiai, vadinasi, vienkartinis pažįs­ tančiojo subjekto žvilgis į būtybės visumą. Būdama santy­ kis, būtybė tuo pačiu yra, kaip sakyta, apspręsta buvoti 207