FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

turėti daugybę rašmenų: čia slypįs kalbų bei rašybų įvai­ rumo pagrindas. Nuosekliai tad Aristotelis ir reikalavo, kad visų pirma būtų išsiaiškinta, ką reiškia žodis kaip mąstomojo dalyko ženklas. Interpretacija (hermēneia) esanti pagrindinė sąlyga kiekvienam filosofiniam svarsty­ mui ar galynėjimuisi 9 2 . Šis interpretacijos veikmuo yra likęs gyvas ligi pat mūsų dienų ir taikomas visur, kur tik susiduriame su rašytiniais šaltiniais, kadangi čia visų pirma turime išsiaiškinti žodžio prasmę. O kadangi žodžio prasmė gali būti tiesioginė ir perkeltinė, tai šisai inter­ pretacijos veikmuo yra pagrindęs ir simbolinę teksto sam­ pratą, išėjusią aikštėn ypač Šventraščio aiškinimuose — alegoriniuose (Origenas) ar egzistenciniuose (R. Bultmann). Žodžio interpretacija betgi yra visai kas kita negu daikto interpretacija. Interpretuodami žodį, klausiame, ką jo autorius — tiesiog ar netiesiog — norėjo pasakyti: žo­ džio interpretacija veda mus į autoriaus mintį. Tuo t a r p u daikto interpretacija prašoka ir žodį, ir mintį, paliesdama jau patį dalyką. Interpretuodami daiktą, klausiame ne au­ torių, o objektą. Sakysime: žodis ,,dialegestai", kaip mi­ nėta, reiškia ,.vėtyti", vadinasi, valyti grūdus nuo pelų.

Interpretuodami šį žodį, randame autoriaus norą nusakyti juo reikalą skirti tiesą nuo netiesos, gėrį nuo blogio: dia­ lektika yra menas skirti. Tuo žodinės interpretacijos vaid­ muo ir baigiasi, bet tuo anaiptol dar nesibaigia pati in­ terpretacija, nes visiškai teisėtai galime ir net turime klausti toliau: o kas gi yra tiesa ir netiesa, gėris ir blo­ gis? kodėl jie yra sumišę t a r p savęs? kodėl juos reikia — tarsi iškultus g r ū d u s — „ v ė t y t i " , skiriant vieną nuo kito? Žodžio „dialegestai" interpretacija į tai neatsako. Šiam reikalui turime kreiptis į patį dalyką ir jį pasiklausti.

Filosofija kaip tik tai ir vykdo. Tačiau ji tai vykdo ne tyrimo, o interpretacijos keliu. Žodinė interpretacija yra filosofijai, kaip ir Aristotelis pastebėjo, tik paruošiamoji sąlyga daiktinei interpretacijai.

Kas tad yra ši daiktinė interpretacija? Kas yra inter­ pretacija apskritai? Interpretacijos žodis ir sąvoka yra šiandien pasidarę beveik madiniai: interpretacija esanti visu dvasinių mokslų metodas, visų dvasinių žmogaus būvio apraiškų suvokimo būdas, visos istorinės praeities gyvenvietė; net Dievas savu apreiškimu interpretuojąs pa­ saulį (W. Brugger S. J.). Ir vis dėlto, nepaisant tokio daž­ no bei plataus interpretacijos taikymo, jos esmė bei veik­ mė yra pasilikusios gana tamsios — ypač ryšium su filo168