FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

gi neregi pasaulyje viešpataujančio blogio. Blogį pare­ gėjus, nuostaba dingsta. Blogis ir nuostaba išskiria vienas kitą. Ir štai dingusios nuostabos vietą užima kančia. Blo­ gis ir kančia remiasi vienas kitu. Blogis yra objektyvinė kančios pusė, o kančia yra subjektyvinis blogio paty­ rimas. Tad į ankstesnį klausimą, kaip turi buvoti pa­ saulis, kad keltų mumyse kančią, galime atsakyti: pasau­ lis, kuris žadina kančią, tegali būti kosmo priešingybė, kaip nuostaba yra kančios priešingybė. Kosmo gi prie­ šingybė yra chaosas. Kiek pasaulis yra chaosas, tiek jis yra ir kančios priežastis. Kančioje atsiveria kažkokia tamsi ir maištinga pasaulio pusė, kažkas žymiai siaubingesnio negu tariamybė, pažadinanti abejonę. Kančioje būtybė pasirodo esanti ne tik klastinga, bet ir grėsmin­ ga: tai naikinanti jėga, nukreipta prieš patį buvimą. Eg­ zistencinės filosofijos teiginys, kad „niekis naikina — das Nichts nichtet" (M. Heidegger), kančioje yra patiriamas visa savo tikrenybe. Kančioje apsireiškia pasaulio buvi­ mas niekio linkui. Į šį apsireiškimą esame įtraukiami ir mes patys: kančioje mūsų buvimas pasirodo esąs dužius.

Chaosas kaip kančios objektas atsiskleidžia ir mumyse: ir mes patys buvojame chaotiškai. Užtat kančia nėra mums tik iš viršaus primestas dalykas, tarsi būtume už­ sigavę koją į kelio akmenį. Kančia yra mūsų pačių kaip maišaties savimonė, todėl perskverbia visą mūsų būtybę su visomis jos galiomis: mes kenčiame visu savimi; nėra nieko mumyse, kas būtų kančiai atsparu. Ir tik tai per­ gyvendami, pradedame klausti ir filosofuoti. Tariamas mūsų būvio aiškumas kančios yra suardomas ligi jo neat­ pažinimo. Ištikti kančios mes stebimės, kaip galėjome pa­ saulį laikyti kosmu. Šiuo atžvilgiu N. Berdiajevas teisingai pastebi, kad „filosofinis pažinimas savo apimtimi priklauso nuo gyvo patyrimo, nuo patyrimo žmogiškojo būvio 176 priešingybių, n u o tragikos patyrimo" .

Pasaulis kaip chaosas, regimas įvairiausiomis blogio lytimis, skatina mus ne tik jį apmąstyti, bet įtaigauja ir patį šio apmąstymo pobūdį, būtent: kančia mąstymą veikdina. Kęsdami negalime pasauliu nei stebėtis, nei j u o abejoti. Kančia sunaikina pasaulio darną ir jo tariamybę.

Kančios ištikti stengiamės gelbėtis. Mus apnikęs ir mums žlugimu grasąs blogis turįs būti kokiu nors būdu atrem­ tas. Rūpestis būti virsta kančioje bendriausiu, visa api­ mančiu rūpesčiu, vadinasi, pačia „egzistencialija". Todėl kančios kildinamo mąstymo vidurkyje stovi ne pasaulis 111