KVIESTINĖ ŽVAIGŽDĖ
VIENA MINIOJE Aš gyvenu Manhetene, mieste nuo sienos iki sienos prikimštame žmonių. Einantys į darbą, klaidžiojantys, turistaujantys - tiek daug žmonių, kad su laiku imi nepastebėti jų individualių savybių. Jokio akių kontakto - judėdami link savo kelionės tikslų, mes praktiškai nekalbame vienas su kitu. Paradoksas, tačiau visi mes norime stebėti ir būti pastebėti. Moteris su Kate Spade rankine ir Jimmy Choo aukštakulniais yra madistė. Beisbolo fanai savo pasirinkimą tarp Jankių ir Mets išreiškia kepurėlėmis ir marškinėliais. Sėkmingas rinkodaros specialistas žino kad įspūdžiui sukurti reikalingas levandų spalvos kaklaraištis, o kavos namų mergina savo ištikimybę hipster chic įvaizdžiui išreiškia apyrankėmis, baleto bateliais ir susitaršiusiais plaukais.
Kaip atrodo baikeris? Menininkas? Reperis? Nemenki šansai, kad jums pavyks atspėti. Bet kaip atrodo žaidėjas? Populiarus stereotipas, kad mes esame socialiai neprisitaikantys gykai, kad pabėgome į skaitmenines fantazijas, nes nesugebame integruotis į visuomenę. Ar tai reiškia, kad norėdami išlaikyti šią paslaptį mes pasirenkame būti visiškai neapibrėžiami? O gal kiekvienas mūsų kyšo visuomenėje kaip ištinęs nykštys su per dideliais marškinėliais iliustruotais japoniškais herojais? O gal tik TAI yra stereotipas? Aš tikrai žinau, kad Njū Jorko “silkų bačkoje”, kur privati erdvė nuolat pažeidžiama, tikrai yra kitokių žaidėjų - tų kurie dieną yra “integruoti” ir “socialūs”, o naktį žlibinantys plačiai atmerktas akis į žaidimų konsolių generuojamus vaizdus. Iš pirmo žvilgsnio
30
MES ESAME VIDEO ŽAIDIMŲ KULTŪRA
LEIGH ALEXANDER @leighalexander
nepasakysi, tačiau galbūt madistė, profesorius ar Jankių fanas taip pat yra žaidėjai? Statistika yra mano pusėje - Nielsen duomenimis(2007-ųjų metų duomenys - red. pastaba) daugiau nei 50 procentų populiacijos namų ūkyje turi žaidimų konsolę. 20 procentų iš jų yra rimti žaidėjai, praleidžiantis daugiau nei penkias valandas prie konsolių kasdien. Galima daryti prielaidą, kad mieste su aštuoniais milijonais gyventojų teoriškai gali būti iki pusantro milijono rimtų žaidėjų. Kaip man juos identifikuoti? Kaip jie identifikuos mane? Taip, galbūt aš turiu keletą video žaidimų tematikos marškinėlių, tačiau dažniausiai mes tiesiogiai netransliuojame savo aistros žaidimams rūbais ar aksesuarais. Galbūt būdas rasti kitus žaidėjus yra pats paprasčiausias - ieškoti žaidžiančių žmonių. Tuomet man šovė mintis - galbūt mano žaidimai gali kalbėti už mane? Nintendo DS turi Wi-Fi, tad jei tik rasiu bevielio interneto tašką, galėsiu susirasti kolegą žaidėją DS suteikiamomis galimybėmis. Vartotojai tame pačiame tinkle gali žaisti tą patį žaidimą kartu, net jei tik vienas jų tą žaidimą turi. DS taip pat apginkluotas PictoChat - programa, kuri leidžia vartotojams susikurti profilius ir susirašinėti. Tai sukuria idiliško vaizdelio tikimybę - jauni ir vyresni geimeriai, jaukiai besiliečiantys alkūnėmis šiame nuolat augančiame bevieliame pasaulyje, akimirkoms sustodami tiesiog persimesti vienu kitu žodžiu. Niekada tokia funkcija nesinaudojau. Niekada nė nebandžiau. Kas atsitiks jei pabandysiu? Momentinio įkvėpimo pagauta šaunu į Nintento Wi-Fi puslapį, suvedu savo vietovės pašto indeksą, kad sistema parodytų artimiausius Wi-Fi taškus. Atlikus pirmuosius pasiruošimo darbus atėjo laikas smogti. Naudodamasi DS kaip savotišku švyturiu, nusprendžiau atrodyti prieinama. Skoningas stiliukas - aukštakulniai, lūpdažiai, gražios kelnės. Įsimetu DS į metalu tviskančią rankinę ir žengiu į miestą. Ausines palieku - žaisiu garsiai ir nesivaržydama,