s dar ne viskas Dovilė Jablonskaitė
Pavojaus varpai
Apie tai, kad Lietuvos švieti mo sistemoje profesinis mo kymas prarado vertę, vis gar siau kalba ne tik aukščiausi šalies pareigūnai, bet ir eko nomistai. Diskusijos apie amato devalvaciją kasmet ypač paaštrėja per stojimo į aukštąsias mokyklas bumą, kai universitetų ir kolegijų auklėtiniais pretenduoja tap ti visi, įstengę baigti viduri nę. Susidaro įspūdis, kad, jei stotum į profesinę mokyklą, ir, tarkim, taptum geru elekt riku, mechaniku ar batsiuviu, visuomenėje būtum nurašy tas kaip visiškas nevykėlis. Tuo pat metu darbdaviai (neslėpkime, ir vartotojai) skambina pavojaus varpais. Girdi, šalyje gyvybiškai trūks ta savo srities specialistų, tu rinčių ne tik teorinių žinių, bet ir praktinę nuovoką. Deja, reabilituoti smuku sį profesinio mokslo prestižą kur kas sunkiau, nei norėtų švietimo sistemos strategai. Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengi mo centro direktorė Rita Pe čiukaitytė profesinio moky mo nuosmukio ištakų ragina ieškoti dar nepriklausomy bės priešaušryje: „Profesinio mokymo prestižas tėvų aky se buvo kritęs dar tarybiniais laikais ir pirmaisiais neprik lausomybės metais.“
Investuoja milijonus
Sugrąžinti supratimą, kad bū ti kurios nors srities žinovu kur kas geriau nei diplomuo tu vidutinių gabumų vadybi ninku, sekasi tik labai iš lėto.
Kai kurias specialybes prikel ti naujam gyvenimui padeda ES struktūrinių fondų lėšos. Pavyzdžiui, 2,5 mln. litų ES lėšų investavus į kirpėjo, de koratyvinės kosmetikos kos metiko ir auklės specialybes, smarkiai išaugo į jas stojan čių mokinių gretos.
Mūsų mokytojos, turinčios kirpėjo specialybę, pabrė žia, kad duonos vi sada turės, dar ir sviestuko ant jos. Jei esi specialistas, klientų netrūks.
„Pastaraisiais metais pro fesiniam mokymui skiria mi didžiuliai ES pinigai. Deja, apie tai kalbama nepakanka mai garsiai, potencialių mo kinių tėvai apie tai iš esmės nieko nežino. O realybė to kia, kad daugumos profesinių mokyklų būklė kur kas geres nė nei vidurinių mokyklų: jos sutvarkytos, renovuotos, jau kios ir pan.“, – atkreipė dė mesį R.Pečiukaitytė.
Gėdijasi ir vadina kolegijomis
Išoriškai profesinių mokyklų padėtis keičiasi į gera, tačiau problemos dėl įvaizdžio išlie ka gana opios. „Mokiniai, norintys moky tis profesinėje mokykloje, pa tiria visuomenės, ypač tėvų, spaudimą. Socialiniame tink
le „Facebook“ irgi pastebime, kad dažnai vengiama minė ti profesinės mokyklos vardą, mokslo įstaigos vadinamos centrais. Mūsų kosmetikės, kirpėjos, patekusios į vadi namąjį šou pasaulį, retai pri sipažįsta, kad yra baigusios profesinę mokyklą, verčiau vartoja žodį „kolegija“, – pa sakojo R.Pečiukaitytė. Profesinio mokslo statusas šlubuoja esą dėl to, kad per mažai kalbama apie gerąją amato pusę, jo reikalingumą. „Pas mus klaidingai mano ma, kad žemiausias mokslų lygis – „profkė“. Tokia nuo stata kyla iš senovinio požiū rio, esą į profesinę mokyklą ateina tik tie, kurie nieko dau giau nesugeba, – chuliganai ir visokie beraščiai. Dar neįsi sąmoninome, kad profesinė mokykla – ne paskutinis, bet viso labo pirmas laiptelis. Įgi jus praktinių gebėjimų galima stoti ir į aukštąją mokyklą – tada būsi pats geriausias spe cialistas, savo srities profesio nalas“, – sakė Vilniaus paslau gų verslo darbuotojų profesi nio rengimo centro vadovė.
Perkąsti technologiją
R.Pečiukaitytė gali pažerti pavyzdžių, kai centro auklėti niai, baigę mokslus, ima stu dijuoti universitetuose. Pa vyzdžiui, mokinys, baigęs siu vėjo specialybę, jau žino visų mazgų siuvimo ir gaminių su rinkimo technologijas. Tada jis stoja arba į Vilniaus dai lės akademiją, arba į Kauno technologijų universitetą. „Viena mūsų auklėtinė Vil niaus dailės akademijoje 49