2012-09-03 Kauno diena

12

pirmADIENIS, rugsėjo 3, 2012

namai

Kaip mo­ko, toks ir in­ter­je­ras

Kla­sė yra vi­sa vir­tu­ vė, ku­rio­je ži­nios yra rai­ko­mos, pjaus­to­ mos, ke­pa­ mos ir vi­ saip kaip ki­taip ap­ do­ro­ja­ mos.

Svar­biau­sia mo­kyk­ los pa­tal­pa – kla­sė – vi­sų pir­ma tu­ri bū­ ti funk­cio­na­liai pri­ tai­ky­ta mo­ky­ti. Ar ga­li bū­ti, kad ne­be­ liks tra­di­ci­nių kla­ sių su tri­mis ei­lė­mis mo­kyk­li­nių suo­lų?

Pa­si­ro­do, ga­li.

Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė

v.rupeikaite@kaunodiena.lt

At­gy­ve­no: tra­di­ci­nės kla­sės mo­de­lis, kai mo­ky­to­jas sto­vi kla­sės prie­ky­je, o mo­ki­niai suo­luo­se jo klau­so, nyks­ta.

Ži­nios – tar­si pa­tie­ka­las

pa­tin­ka. Sta­tiš­kos, nuo­bo­džios erd­vės – ne vai­kams.

Kei­čia­si po­žiū­ris ir į nau­ją­sias tech­no­lo­gi­jas. Va­ka­rie­čiai tei­gia, kad mo­der­nio­je mo­kyk­lo­je tu­ri at­ si­ras­ti vie­tos ne tik vai­kams, bet ir jų kom­piu­te­riams su ga­li­my­be jį pri­jung­ti ne tik prie elekt­ros tink­lo, bet ir prie in­ter­ne­to. Jie no­ri ne­no­ ri pri­pa­žįs­ta, kad ir vai­kams kom­ piu­te­riai tam­pa ne ma­žiau rei­ka­ lin­gi nei pieš­tu­kai.

Ki­tos in­for­ma­ci­jos prie­mo­nės tu­ri bū­ti pa­teik­tos ir­gi ap­gal­vo­tai.

Kny­gų bib­lio­te­ka tu­rė­tų bū­ti čia pat, kla­sės cent­re, o ne kaž­kur gi­

Kū­r y­b in­g u­m as, bend­ra­v i­m as, bend­ra­dar­bia­vi­mas ir kri­ti­nis mąs­ ty­mas – tai ker­ti­niai ak­me­nys, ku­ riais, už­sie­nio spe­cia­lis­tų nuo­ mo­ne, tu­rė­tų bū­ti pa­rem­tas vai­kų mo­ky­mas. Tad kla­sių pa­tal­po­ se tu­ri ne­lik­ti kliū­čių to­kiam mo­ ky­mo me­to­dui. Ne­ga­li­ma izo­liuo­ ti mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių griež­to­mis tvar­kos tai­syk­lė­mis, mo­ky­ma­sis kla­sė­se tu­ri bū­ti grįs­tas rea­liu gy­ ve­ni­mu.

To­kio ug­dy­mo ša­li­nin­kai vaiz­ džiai per­tei­kia atei­ties mo­kyk­los mo­de­lį: „Iki šiol kla­sė bu­vo tar­si šal­dik­lis, ku­ria­me sau­go­mos ži­nios, da­li­ja­mos po­rci­jo­mis. Da­bar rei­kia gal­vo­ti, kad kla­sė yra vi­sa vir­tu­vė, ku­rio­je ži­nios yra rai­ko­mos, pjaus­ to­mos, ke­pa­mos ir vi­saip kaip ki­ taip ap­do­ro­ja­mos.“ Tad neiš­ven­ gia­mai moks­lo „šal­dik­lį“ rei­kia per­tvar­ky­ti į mo­ky­mo­si „vir­tu­vę“ rea­lio­je erd­vė­je.

Ke­lis šim­tus me­tų bu­vo įpras­ ta, kad mo­ky­to­jo vie­ta yra kla­sės prie­ky­je, o mo­ky­to­jas – cent­ri­ nė ir svar­biau­sia fi­gū­ra. Tai na­tū­ ra­lu: mo­ky­to­jas vie­nin­te­lis tu­rė­jo kny­gas, vai­kų tė­vai tie­siog neį­pir­ ko. Mo­ky­to­jas bu­vo vie­nin­te­lis ži­ nių sklei­dė­jas.

Lei­džia ne­štis kom­piu­te­rius

Da­bar vis­kas kei­čia­si. Jau pe­rei­ na­ma prie to, kad ne mo­ky­to­jas, o mo­ki­nys yra svar­biau­sia fi­gū­ra.

Moks­lei­viai mo­ko­mi ne tik drau­ gau­ti, bend­rau­ti, bet ir bend­ra­dar­ biau­ti – to jiems pri­reiks atei­ty­je, jų dar­bo­vie­tė­je.

Tad mo­de­lis „mo­ky­to­jas cent­ re“ – jau ne toks ak­tua­lus. Daž­ nai kla­sės dar­bas pe­ror­ga­ni­zuo­ja­ mas į dar­bą gru­pe­lė­se: vai­kai iš­vien spren­džia už­duo­tis, ku­ria pro­jek­ tus, ren­gia pra­ne­ši­mus.

To­dėl mo­kyk­lo­se su­ku­ria­mos erd­vės dar­bui gru­pė­se ar tie­siog bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je. Tai ne­di­de­ li sta­lai, ap­sta­ty­ti kė­dė­mis, minkš­ ta­suo­liai ar tie­siog ki­li­mas, ant ku­ rio mo­ki­nys ga­li įsi­tai­sy­ti, kaip jam

liai pa­slėp­ta ar ki­ta­me pa­sta­to ga­le.

Pa­si­kei­tė tech­no­lo­gi­jos ir ga­li­my­ bės per­teik­ti ži­nias, tad juo­da ra­šo­ mo­ji len­ta tam­pa ant­raei­lė. Į prie­ kį ver­žia­si pro­jek­to­riai, mil­ži­niš­ki mo­ni­to­riai.

Ki­to­kiam mo­ky­mui ne­bū­ti­na sta­ty­ti nau­jų pa­sta­tų, tie­siog rei­ kia ra­cio­na­liai pa­nau­do­ti vi­sas mo­ kyk­los pa­tal­pas. Pa­vyz­džiui, pla­ tūs ko­ri­do­riai ga­li bū­ti mo­ky­mo­si ar poil­sio zo­nos – čia pa­kak­tų pa­ sta­ty­ti pa­to­gius bal­dus. Štai val­g yk­l os daug kur pu­ sę die­n os bū­n a tuš­č ios, jų erd­ vės, pri­pa­ž įs­ta net ir už­s ie­n ie­

Pri­si­tai­ko: kai ku­rie ga­min­to­jai jau siū­lo ki­to­niš­kus

kla­sių bal­dus – jie ga­li bū­ti leng­vai mo­de­liuo­ja­mi, per­sta­to­mi.

Už­sie­ny­je: kai kur vai­kams per pa­mo­kas lei­džia­ma

net gu­lė­ti; jie klau­so­si ne tik mo­ky­to­jo, bet ir bend­ ra­moks­lio pa­mo­ky­mų.

čiai, ga­l ė­t ų bū­t i dau­g ia­f unk­c ės.

Neat­si­tik­ti­nai kai ku­rio­se už­sie­ nio mo­k yk­l o­se val­g yk­l os la­b iau pa­na­šios į ka­vi­nes nei į mo­ky­mo įstai­gas. Su­sė­dę prie bend­rų sta­ lų gru­pe­lė­mis vai­kai ga­li drau­ge mo­ky­tis.

Kla­sių vi­sai ne­rei­kia?

Eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad jo­kios nau­dos mo­ky­mo ko­ky­bei ne­duo­da mo­ky­to­jų „izo­lia­ci­ja“. Jie už­si­da­ro sa­vo kla­sė­se, ap­si­krau­na po­pie­riais ir taip vi­są gy­ve­ni­mą ma­to tik de­ šim­tis prieš juos su­sė­du­sių vai­kų. Šią spra­gą ga­li iš­tai­sy­ti šio­kia to­

Iš­ra­din­gi: jei mo­kyk­los ap­lin­ka niū­ri, ją ga­li­ma leis­ti

pa­keis­ti pa­tiems mo­ki­niams.

Cot­ta­gesnz.co.nz, nhsbuil­dingp­ro­ject.org, djc.com, de­signs­ha­re.com nuo­tr.

Sta­tiš­kos: kai ku­rios Lie­tu­vos mo­kyk­lų kla­sės su­lau­

kia re­mon­to, nau­jų mo­kyk­li­nių suo­lų, ku­riuo­se mo­ ki­niai pra­lei­džia dau­giau­sia lai­ko.

kia mo­kyk­los pa­tal­pų re­konst­ruk­ ci­ja. Kla­ses ga­lė­tų jung­ti lan­gai ar stik­lo per­tva­ros, kad pe­da­go­gai bent vi­zua­liai ga­lė­tų tar­pu­sa­vy­ je bend­rau­ti – tai žmo­gui yra gy­ vy­biš­kai svar­bu. Už­sie­nio švie­ti­mo spe­cia­lis­tai ti­ki­na, kad izo­liuo­tos kla­sės tam­pa at­gy­ve­na.

Pa­vyz­džiui, Aust­ra­li­jo­je yra mo­ kyk­lų, ku­rio­se ap­skri­tai nė­ra at­ski­ rų kla­sių pa­tal­pų. Mo­ky­to­jai, užuo­t skai­tę pa­skai­tą vi­siems kar­tu, dir­ ba gru­pė­se ir in­di­vi­dua­liai di­de­lė­ je bend­ro­je erd­vė­je. Vie­ni mo­ki­niai mo­ko ki­tus, kiek­vie­nas moks­lei­vis ga­li šei­mi­nin­kau­ti vi­so­je erd­vė­je, o ne bū­ti vie­no konk­re­taus plo­te­lio sa­vi­nin­kas. Tei­gia­ma, kad po to­ kių per­tvar­ky­mų aust­ra­lų mo­ki­ nių mokslo pa­sie­ki­mai la­bai pa­ ge­rė­jo.

Kai kas pro­gno­zuo­ja, kad pra­dės nyk­ti ir pa­čios mo­kyk­los – vai­kai mo­ky­sis nuo­to­li­niu bū­du. Ži­no­ ma, čia ga­li­ma įžvelg­ti daug trū­ ku­mų, bet yra ir pranašumų: vai­ kas tu­ri ga­li­my­bę mo­ky­tis ty­lo­je, nie­kam ne­truk­dy­da­mas, be to, mo­ ky­mas ga­li bū­ti la­biau in­di­vi­dua­ lus, nei sė­dint kla­sė­je su dau­gy­ be vai­kų. Pa­žy­mi­mas pa­grin­di­nis nuo­to­li­nio mo­ky­mo pranašumas – taip pi­giau.

Jau­ku tar­si na­muo­se

Sun­ku pa­sa­ky­ti, ka­da pa­na­šios idė­ jos įsi­ga­lės Lie­tu­vo­je. Kol kas rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad vai­kai mo­kyk­lo­ je pra­lei­džia di­de­lę da­lį sa­vo vai­ kys­tės. Tad ap­lin­ka, ku­rio­je vai­kas se­mia­si ži­nių, bend­rau­ja su kla­sės drau­gais, ne ma­žiau svar­bi nei na­ mai. Ji tu­rė­tų bū­ti ne tik sau­gi, ne­ ken­kian­ti svei­ka­tai, funk­cio­na­li, bet ir es­te­tiš­ka bei jau­ki.

Už­sie­nio eks­per­tai įsi­ti­ki­nę, kad vai­kams skir­ti in­ter­je­rai tu­ri ža­ din­ti jų kū­ry­biš­ku­mą, būti švie­ sūs, nuo­tai­kin­gi. Ap­lin­ka, ku­rio­ je vai­kas pra­lei­džia pus­die­nį ir il­giau, for­muo­ja ir jo sko­nį, po­ žiū­rį į gro­žį. Gal­būt rei­kė­tų leis­ti vai­kams pa­tiems kur­ti, de­ko­ruo­ ti sa­vo ap­lin­ką?