2012-04-07 Klaipeda

5

šešTADIENIS, balandžio 7, 2012

šeštadienio interviu

Po­pie­žius pa­si­rin­ko pran­ciš­ko­ną

B

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė

ro­lis pran­ciš­ko­nas Ge­na­di­jus Li­nas Vo­dop­ja­no­vas ly­giai po sa­ vai­tės bus įšven­tin­tas į vys­ku­pus. Tai pa­ts jau­niau­sias vys­ku­pas Lie­tu­vo­je per vi­są Nep­rik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pį ir ant­ra­sis, pa­ skir­tas iš Pran­ciš­ko­nų bro­li­jos po vys­ku­po Pau­liaus An­ta­no Bal­ ta­kio, ku­ris bu­vo at­sa­kin­gas už lie­tu­vių išei­vi­jos pa­ra­pi­jų dva­si­nį gy­ve­ni­mą.

Tel­šių vys­ku­pui Jo­nui Bo­ru­tai pra­šant, bro­lis Li­nas pa­skir­tas jo pa­gal­bi­nin­ ku – vys­ku­pu aug­zi­lia­ru.

As­ta Dy­ko­vie­nė a.dykoviene@kl.lt

Šven­tų vie­tų ieš­ko­ji­mai

– So­viet­me­čiu baž­ny­čios daug kur bu­vo už­da­ry­tos. Ni­da, jū­sų gim­ta­sis mies­tas, ir­gi bu­vo be mal­dos na­mų?

– Taip, ta­ry­bi­niais lai­kais Ni­do­je ne­bu­vo baž­ny­čios. Pa­ti pir­mo­ji Ni­ dos baž­ny­čia bu­vo evan­ge­li­kų liu­te­ ro­nų, po ka­ro iki praė­ju­sio am­žiaus sep­tin­to de­šimt­me­čio ten mel­dė­si ir ka­ta­li­kai. Pas­kui ją už­da­rė ir įkū­ rė Ne­rin­gos kur­šių et­nog­ra­fi­nį mu­ zie­jų. Jis vei­kė iki 1989 me­tų. Re­li­ gi­nis gy­ve­ni­mas šia­me kraš­te vy­ko tik Klai­pė­do­je, bet ir ten il­gą lai­ką bu­vo tik vie­nin­te­lė Kris­taus Ka­ra­ liaus baž­ny­čia.

– Yra te­kę kal­bė­ti su baž­ny­ čios is­to­ri­ku, jis tei­gė, kad yra baž­ny­čių, ku­rios ypač trau­kia žmo­nes, va­di­na­mos „iš­mels­ tos vie­tos“. Ar yra tie­sos, kad kai ku­rios baž­ny­čios il­gai­niui tik­rai įgy­ja tą šven­tu­mo au­rą?

– Žmo­nės pri­pran­ta prie tam tik­ros vie­tos. Mal­dos vie­ta, ypač jei ten jis pra­lei­džia ne tik Di­džią­sias šven­tes, bet ir sek­ma­die­nius, tam­pa mie­ la. Ta­čiau ir baž­ny­čių pa­sta­tai la­ bai skir­tin­gi. Vie­ni jau­kūs, ki­ti, prie­ šin­gai, net­gi er­zi­nan­tys. To­dėl la­bai svar­bu, kad tos nau­jos baž­ny­čios bū­tų pa­trauk­lios, juk tai pir­miau­sia žmo­gaus su­si­ti­ki­mo su Die­vu vie­ta.

– Dir­bo­te Šiau­liuo­se Kry­žių kal­no vie­nuo­ly­ne. Kas žmo­nes ten trau­kė vi­sais lai­kais? Ko­kia tai vie­ta?

– Kry­žių kal­nas – tik­rai uni­ka­li vie­ta Lie­tu­vai ir net vi­sam pa­sau­ liui, ta vie­ta iš­ryš­kė­jo ir ta­po ži­no­ ma po Pa­lai­min­to­jo Jo­no Pau­liaus II ap­si­lan­ky­mo 1993 me­tais. Ta­ry­ bi­niais me­tais Kry­žių kal­nas įga­ vo dvi­gu­bą po­zi­ci­ją. Vi­sų pir­ma, tai bu­vo vie­tos žmo­nių ti­kė­ji­mo iš­ raiš­ka – tuo, kuo jie ti­ki, ir ką val­ džia drau­džia. Tas kry­žiaus pa­sta­ ty­mas bu­vo ti­kė­ji­mo pa­liu­di­ji­mas.

Ki­tas da­ly­kas bu­vo Die­vo pra­šy­ mas, kad jis su­teik­tų Lie­tu­vai lais­ vę. Tai bu­vo ko­va už ti­kė­ji­mą ir už tė­vy­nės lais­vę. To­kią pra­smę įga­vo Kry­žių kal­nas.

Kre­tin­gos fe­no­me­nas

– Ste­bi­na ir pa­čios Kre­tin­gos baž­ny­čios sak­ra­lu­mas, ta se­ no­vės dva­sia, re­gis, tven­kia­si iš pa­čių jos po­že­mių. Jūs ir­gi pa­ brė­žė­te, kad Kre­tin­gos baž­ny­ čia ypa­tin­ga, ko­dėl?

– Jūs už­si­mi­nė­te apie iš­mels­tas vie­ tas. To­kia yra ši baž­ny­čia. Kre­tin­ go­je žmo­nės daug mel­džia­si. Ne­ga­ liu sa­ky­ti, kad per daug. Bet žmo­nės čia daž­nai lan­ko­si. Baž­ny­čia ati­da­ ry­ta vi­są die­ną nuo pat anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro. Kre­tin­ga tu­ri la­bai

Ge­na­di­jus Li­nas Vo­dop­ja­no­vas gi­ mė 1973 m. bir­že­lio 8 d. Ni­do­je.

Bai­gęs vi­du­r i­nę mo­k yk­lą Ni­do­je, įsto­jo į Ma­žes­nių­jų bro­lių vie­nuo­ ly­ną Kre­tin­go­je.

Nuo 1992 iki 1993 m. at­li­ko no­vi­cia­ tą Ken­ne­bunk­por­te, Mei­no vals­ti­ jo­je (JAV).

gi­lias re­li­gi­nes tra­di­ci­jas. Tie 400 me­tų bro­lių pran­ciš­ko­nų bu­vi­mo čia pa­li­ko sa­vo pėd­sa­ką.

1993 m. bir­že­lio 4 d. da­vė pir­muo­ sius pran­ciš­ko­nų įža­dus.

– Ar bu­vo is­to­ri­nis laikotarpis, kai bro­lių pran­ciš­ko­nų veik­la Kre­tin­go­je nu­trū­ko?

– Tai bu­vo so­viet­me­čiu, bet tik iš da­lies. Per pir­mą­ją oku­pa­ci­ją 1940 me­tais bro­liai bu­vo iš­vai­ky­ti, o vie­ nuo­ly­no tur­tas kon­fis­kuo­tas. Vie­ nuo­liai vei­kė po­grin­dy­je.

– Ar iš­li­ko apie juos duo­me­ nų, ar ži­no­ma, kas jie to­kie, ar jiems pa­vy­ko iš­veng­ti rep­ re­si­jų?

– Taip, vi­si jie ži­no­mi. Bet tie bro­ liai, ku­rie čia bu­vo pa­si­li­kę, bu­vo ne ku­ni­gai. Tik vie­nuo­liai, be ku­ni­gys­ tės įšven­ti­ni­mų. Vie­nas jų – bro­lis Pau­lius į pran­ciš­ko­nų or­di­ną įsto­jo dar prieš ka­rą ir mi­rė 1999 me­tais.

Kai pra­si­dė­jo ka­ras, jis pa­si­trau­ kė iš vie­nuo­ly­no, bet gy­ve­no Kre­ tin­gos apy­lin­kė­se. Dir­bo bat­siu­ viu. Kai bro­liai pran­ciš­ko­nai 1989 me­tais lapk­ri­čio 19 die­ną su­grį­žo į Kre­tin­gą, jis ir­gi grį­žo į vie­nuo­ly­ną.

Se­nu įpra­ti­mu tai­sy­ti ba­tus žmo­nės jam ne­šė jau į vie­nuo­ly­ną. Jis bu­vo ir bi­ti­nin­kas, ne­to­lie­se au­gi­no bi­tes, vi­so­kius dar­bus dir­bo. Tie bro­liai po­grin­dy­je gy­ve­no slap­tai, at­ski­rai vie­nas nuo ki­to, kai ku­rie jų dir­bo zak­ris­ti­jo­nais, vie­nas bro­lis rep­re­ si­jų me­tais bu­vo baž­ny­čios var­go­ ni­nin­kas. Vie­nuo­lių bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mo so­viet­me­čiu ne­bu­vo, tiek bro­liai, tiek ir se­se­rys pran­ciš­ko­nės gy­ve­no slap­tai.

Tai bus dar­bas bend­ruo­me­nei, ki­ taip ir ne­ži­nau net, kaip įvar­dy­ti.

Krikš­čio­nių krau­jas – stip­ry­bė

– Kal­bant apie bro­lių pran­ciš­ ko­nų ir ki­tų kan­ki­nių iš­ban­dy­ mus ir tuos, ku­rie dau­gy­bę me­tų gy­ve­na tai­kos są­ly­go­mis, ku­rie iš jų tvir­tes­ni sa­vo ti­kė­ji­me? Ar ga­li­ma teig­ti, kad dau­giau ken­ tė­ję, la­biau su­vo­kia Die­vo es­mę, ar bū­ti­nai rei­ka­lin­ga ta kan­čia, kad tai su­pras­tum?

– Juk dar ir šian­dien sa­ko­ma, kad pir­mų­jų krikš­čio­nių krau­jas yra jų stip­ry­bė. Ne taip se­niai te­ko lan­ky­ tis La­ver­no­je, kur Šven­ta­jam Pran­ ciš­kui at­si­vė­rė stig­mos, ten su­ti­ kau vie­ną bro­lį iš Mek­si­kos. Te­ko pa­bend­rau­ti, jis pa­tvir­ti­no, kad jo ša­ly­je yra daug pa­šau­ki­mų, tai yra daug žmo­nių pa­si­šven­čia Die­vo tar­nys­tei. Jis pa­sa­ko­jo, kad Mek­si­ jo­je XIX am­žiaus vi­du­ry­je bu­vo la­ bai per­se­kio­ja­mi krikš­čio­nys. Ta­da daug pran­ciš­ko­nų ir ku­ni­gų bu­ vo nu­žu­dy­ta. Tai štai, jie ka­dai­se paau­ko­jo sa­vo gy­vy­bę už ti­kė­ji­mą,

Nuo 1993 iki 1995 m. mo­kė­si Kau­ no ku­ni­g ų se­mi­na­ri­jo­je.

Nuo 1995 iki 2000 m. teo­lo­g i­jos moks­lus stu­di­ja­vo Ita­li­jo­je ir 2000 m. ge­gu­žės 26 d. ga­vo teo­lo­gi­jos ba­ ka­lau­ro laips­n į.

1996 m. rugp­jū­čio 15 d. da­vė am­ ži­nuo­sius įža­dus, pa­si­r ink­da­mas pran­ciš­ko­niš­ką Li­no var­dą.

2000 m. lie­pos 15 d. bu­vo pa­šven­ tin­tas ku­n i­g u. In­kar­d i­nuo­tas Ma­ žes­nių­jų bro­lių Lie­tu­vos Šven­to­jo Ka­zi­mie­ro pro­vin­ci­jo­je.

2000 m. bu­vo pa­skir­tas Kre­tin­gos pa­ra­pi­jos vi­ka­ru.

2001 – 2004 m. ėjo Kre­tin­gos Vieš­ pa­t ies Ap­reiš­k i­mo vie­nuo­ly­no gvar­di­jo­no pa­rei­gas.

2003–2004 m. dir­bo Kre­tin­gos pa­ ra­pi­jos kle­bo­nu.

Tar­nys­tė: G.L.Vo­dop­ja­no­vą vys­ku­po pa­rei­goms nu­spren­dė pa­skir­ti Ro­

mos po­pie­žius.

Vy­tau­to Liau­dans­kio nuo­tr.

o šian­dien tu­ri­me vi­so to vai­sius.

To­dėl šian­dien ten yra daug pa­šau­ ki­mų. Ir Pie­tų Ko­rė­jo­je ne­se­niai te­ ko su­tik­ti vys­ku­pą iš tos ša­lies. Jis pa­sa­ko­jo, kad Ko­rė­jo­je ir­gi bu­vo di­ džiu­lių per­se­kio­ji­mų. Tad ta krikš­ čio­nių kan­čia ir pra­lie­tas krau­jas už ti­kė­ji­mą, už Jė­zų, duo­da vai­sius.

– Baž­ny­ti­nė kal­ba yra gana se­ na, per lai­ką kei­čia­si net kai ku­ rių žo­džių reikš­mės. Ar ten­ka ją adap­tuo­ti, pri­tai­ky­ti da­bar­ti­ niam pa­sau­liui, šiuo­lai­ki­niams žmo­nėms?

– Ta kal­ba pa­kan­ka­mai su­pran­ta­ ma, juk anks­čiau mi­šios bu­vo lai­ko­ mos lo­ty­niš­kai, pa­skui šio­se vie­to­se – že­mai­tiš­kai. Pas­kai­tau Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus pa­moks­lus, ten tai tik­ rai neį­ma­no­ma nie­ko su­pras­ti.

Apie įža­dus ir že­mai­čių kal­bą

– Kal­bant apie prie­sai­ką, apie įža­dus, ar tai vien tik žo­džiai, ar kur kas dau­giau? Ką reiš­kia jų su­lau­žy­mas, ar iš vi­so įma­ no­ma at­pirk­ti to­kius da­ly­kus?

Juk iš­da­vys­čių ap­lin­kui daug ir tar­p ku­ni­gų, ir šei­mo­se. Ką tai reiš­kia iš es­mės, ar tai vien tik žo­džiai?

– Prie­sai­ka ir įža­dai – tik­rai ne vien žo­džiai. Pa­vyz­džiui, san­tuo­ ka. Tai – prie­sai­ka, įsi­pa­rei­go­ji­ mas, kad vi­są gy­ve­ni­mą pa­si­ža­di gy­ven­ti su tuo žmo­gu­mi. Kai iš­ta­ ri prie­sai­ką, tai jau ne­bė­ra tik žo­ dis ar ofi­cia­lus ak­tas. Prie­sai­ka yra tai, kai tu už sa­vo įža­dus ga­li ati­ duo­ti gy­vy­bę. Pa­siau­ko­ti už sa­vo ar­ti­mą ar tė­vy­nę, už Die­vą, ir ta­ da tai jau ne vien tik žo­džiai. San­ tuo­kos ke­ly­je tai – vie­nas svar­ biau­sių da­ly­kų. Tas pa­ts ir įža­dai.

Tu juos duo­di, ne­gal­vo­da­mas, kas bus atei­ty­je. Duo­dant įža­dus Die­ vui ir­gi to ne­ži­nai, bet kai pa­si­ža­ di, pra­šai Die­vo ma­lo­nės, kad tuo­ se įža­duo­se Die­vas pa­dė­tų gy­ven­ti kiek­vie­ną die­ną.

– Ar pra­mo­ko­te že­mai­tiš­kai gy­ ven­da­mas Že­mai­ti­jo­je?

– Ne, neiš­mo­kau, bet su­pran­tu.

Pa­si­rin­ki­mą nu­lė­mė as­me­ny­bės

– Jūs pa­ts jau­nas ap­si­spren­dė­ te tap­ti dva­si­nin­ku. Du žmo­nės, pran­ciš­ko­nai bro­lis Be­ne­dik­tas ir bro­lis As­ti­jus, bu­vo tie, ku­rie pa­dė­jo ap­si­spręs­ti vie­nuo­lys­ tei. Ta­čiau ar bu­vo ko­kie ki­ti mo­ty­vai šio ke­lio pa­si­rin­ki­mui, nes tai la­bai rim­tas ap­si­spren­ di­mas?

– Tai ne­bu­vo stai­gus ir ne­ti­kė­tas ap­si­spren­di­mas. Min­tys apie vie­ nuo­lio gy­ve­ni­mo ke­lią atė­jo, kai mo­kiau­si 10 kla­sė­je. Su­si­ti­ki­mai su ku­ni­gais, su bro­liais pran­ciš­ ko­nais pa­dė­jo ap­si­spręs­ti. Ir, ži­ no­ma, pa­ti Kre­tin­ga, tie at­va­žia­ vi­mai čia pa­li­ko be­ga­li­nį ir la­bai šil­tą įspū­dį. Jis iš­li­kę iki šiol. Ta­ da dar tik at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­ bę, jau bro­liai čia gy­ve­no, mel­dė­si

2004–2007 m. – Šiau­lių Kry­žių kal­ no vie­nuo­ly­no gvar­di­jo­nu.

2007–2010 m. ėjo no­v i­cia­to ma­ gist­ro pa­rei­gas.

2007 m. iš­r ink­t as Lie­t u­vos Ma­ žes­nių­jų bro­lių Šven­to­jo Ka­zi­mie­ ro pro­vin­ci­jos vi­ce­mi­nist­ru 2007– 2013 m. ka­den­ci­jai.

Nuo 2010 m. ėjo Kre­tin­gos pa­ra­pi­ jos kle­bo­no pa­rei­gas.

Nuo 2012 m. va­sa­rio 11 d. pa­skir­tas Tel­šių vys­ku­pu aug­zi­lia­ru.

ir dir­bo. Bend­ruo­me­nė kei­tė­si. Tai la­bai vei­kė.

– Ar jums te­ko su­si­tik­ti su Pa­ lai­min­tuo­ju Jo­nu Pau­liu­mi II ar da­bar­ti­niu po­pie­žiu­mi?

– Ti­kiuo­si, bus pro­ga su­si­tik­ti po įšven­ti­ni­mo į vys­ku­pus apei­gų.

– Pap­ras­tiems žmo­nėms, pa­ sau­lie­čiams ga­li­te paaiš­kin­ti, ką reiš­kia vys­ku­po pa­rei­gos?

Juk jūs tik iš Pran­ciš­ko­nų or­ di­no Lie­tu­vo­je esa­te ant­ra­sis, ku­ris taps vys­ku­pu per vi­są Lietuvos is­to­ri­ją. Sa­ko­ma, bū­ si­te jau­niau­sias vys­ku­pas Lie­ tu­vo­je.

– Ži­no­ma, pir­miau­sia tai pa­rei­gos, bet ir vie­ta tar­nys­tei Die­vui. Tai yra ir Šven­to­jo Tė­vo kvie­ti­mas, jo pra­ma­ty­mas. Šven­ta­sis Tė­vas vi­ sus šiuos rei­ka­lus ir tvar­ko. Tai bus dar­bas bend­ruo­me­nei, ki­taip ir ne­ ži­nau net kaip įvar­dy­ti.